LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 30 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Sigitos Jokimaitės, Audronės Kartanienės, Antano Simniškio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorams Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, Gintautui Paškevičiui, nuteistojo O. M. (O. M.) gynėjui advokatui Jonui Jasiulevičiui, nuteistųjų M. G. (M. G.) ir J. M. (J. M.) gynėjui advokatui Ryšardui Burdai, nuteistojo J. M. gynėjai advokatei Galinai Kardanovskajai, nuteistojo V. D. (V. D.) gynėjui advokatui Sergejui Chiminui, nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Nikolajui Voinovui (Nikolaj Voinov), nuteistojo V. R. (V. R.) gynėjui advokatui Venjaminui Dubrovskiui (Venjamin Dubrovskij), nuteistojo A. F. (A. F.) gynėjui advokatui Alfredui Sokolovskiui (Alfred Sokolovski), nuteistojo G. B. (G. B.) gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš), nuteistojo D. F. (D. F.) gynėjui advokatui Dariui Karveliui, nuteistojo J. S. (J. S. / Y. S.) gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov), nuteistojo G. I. (G. I.) gynėjai advokatei Julijai Asovskajai, nuteistojo S. P. (S. P.) gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. P., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. M. gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus, nuteistojo M. G. gynėjo advokato Ryšardo Burdos, nuteistojo J. M. gynėjo advokato Ryšardo Burdos, nuteistojo V. D. gynėjo advokato Sergejaus Chimino, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Nikolajaus Voinovo, nuteistojo V. R. gynėjo advokato Venjamino Dubrovskio, nuteistojo A. F. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio, nuteistojo G. B. gynėjo advokato Sergejaus Pelšo, nuteistojo D. F. gynėjo advokato Dariaus Karvelio, nuteistojo J. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo, nuteistojo G. I. ir jo gynėjos advokatės Julijos Asovskajos, nuteistojo S. P. gynėjo advokato Ginto Gustaičio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžių dalių, susijusių su nuteistųjų O. M., M. G., J. M., V. D., A. G., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., G. I., S. P. pripažinimu kaltais ir nuteisimu.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu: O. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dešimčiai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė O. M. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. M. G. pagal BK 100 straipsnį dešimčiai metų, 101 straipsnį dvylikai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė M. G. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.
J. M. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, septyneriems metams, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė J. M. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams. V. D. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dvylikai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. A. G. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dešimčiai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė A. G. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. V. R. pagal BK 100 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 101 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ketveriems metams, 103 straipsnio 1 dalį trejiems metams, 111 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 112 straipsnį trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė V. R. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. A. F. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dešimčiai metų, 103 straipsnio 1 dalį penkeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė A. F. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
G. B. pagal BK 100 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 101 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ketveriems metams, 103 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams, 111 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 112 straipsnį laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė G. B. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. D. F. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dešimčiai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė D. F. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
J. S. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dešimčiai metų, 103 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, BK 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė J. S. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. G. I. pagal BK 100 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 101 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ketveriems metams, 103 straipsnio 1 dalį trejiems metams, 111 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, trejiems metams, 112 straipsnį trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė G. I. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. S. P. pagal BK 100 straipsnį šešeriems metams, 101 straipsnį dvylikai metų, 103 straipsnį šešeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį šešeriems metams, 112 straipsnį penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė S. P. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Nukentėjusiųjų V. L. ir R. P. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei paliktas nenagrinėtas. Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nukentėjusiųjų R. P., O. P. bei jų atstovo advokato Alvydo Butos ir prokurorų apeliacinius skundus, o nuteistojo O. M. gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus, nuteistojo M. G. gynėjo advokato Ryšardo Burdos, nuteistojo J. M. gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos, nuteistojo V. D. gynėjo advokato Sergejaus Chimino, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Nikolajaus Voinovo, nuteistojo V. R. gynėjo advokato Venjamino Dubrovskio, nuteistojo A. F. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio, nuteistojo G. B. gynėjo advokato Sergejaus Pelšo, nuteistojo D. F. gynėjo advokato Dariaus Karvelio, nuteistojo J. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo, nuteistojo G. I., nuteistojo S. P. gynėjo advokato Dariaus Karabino apeliacinius skundus atmetus, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendis dėl nuteistųjų O. M., M. G., J. M., V. D., A. G., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., G. I., S. P. pakeistas.
J. M., panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pagal BK 101 straipsnį paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią paskirtą bausmę ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. M. pagal BK 100 straipsnį, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. V. D., panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pagal BK 100 straipsnį paskirtas laisvės atėmimas dvylikai metų, 101 straipsnį – trylikai metų, 103 straipsnio 1 dalį – septyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias paskirtas bausmes ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. D. pagal BK 111 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.
G. B., panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pagal BK 100 straipsnį paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams, 101 straipsnį – dešimčiai metų, 111 straipsnio 1 dalį – šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias paskirtas bausmes ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. pagal BK 103 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. G. I., panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, pagal BK 100 straipsnį paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, 101 straipsnį – penkeriems metams, 111 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias paskirtas bausmes ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. I. pagal BK 103 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiųjų R. P. ir V. L. civiliniai ieškiniai atmesti, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o nukentėjusiosios O. P. civilinis ieškinys paliktas neišspręstas, iš nuteistųjų O. M., M. G., J. M., V. D., A. G., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., G. I., S. P. kartu su kitais penkiasdešimt keturiais nuteistaisiais solidariai priteista nukentėjusiajam R. P. 50 000 Eur, nukentėjusiajai O. P. 75 000 Eur neturtinei žalai ir Lietuvos valstybei 10 876 601,75 Eur turtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajam V. L. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Iš nuteistojo J. M. kratos metu paimti pinigai (100,15 Lt (29,00544 Eur), 3500 Rusijos rublių, 400 Eur, esantys Generalinės prokuratūros depozitinėse sąskaitose, ir 2 Ukrainos grivinos, esančios Generalinės prokuratūros kasoje) nukreipti pagal civilinius ieškinius priteistai žalai atlyginti.
Kita Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų O. M., M. G., J. M., V. D., A. G., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., G. I., S. P. palikta galioti be pakeitimų. Baudžiamojoje byloje taip pat yra pripažinti kaltais ir nuteisti dar penkiasdešimt keturi asmenys, o vienam asmeniui baudžiamoji byla jam mirus nutraukta, tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo O. M. gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų M. G. ir J. M. gynėjo advokato Ryšardo Burdos, prašiusio jo kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo J. M. gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos, prašiusios jos ginamojo gynėjo advokato Ryšardo Burdos kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. D. gynėjo advokato Sergejaus Chimino, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. G. gynėjo advokato Nikolajaus Voinovo, prašiusio jo ir jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. R. gynėjo advokato Venjamino Dubrovskio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. F. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. B. gynėjo advokato Sergejaus Pelšo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. F. gynėjo advokato Dariaus Karvelio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo J. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. I. gynėjos advokatės Julijos Asovskajos, prašiusios jos ir jos ginamojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo S. P. gynėjo advokato Ginto Gustaičio, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir prokurorų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. O. M., M. G., J. M., V. D., A. G., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., G. I., S. P. pagal BK 100 straipsnį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija), 101 straipsnį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija), 103 straipsnio 1 dalį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija), 111 straipsnio 1 dalį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) ir 112 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su dar penkiasdešimt keturiais kitais nuteistaisiais ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla jam mirus nutraukta, tyčia, vykdydami ir remdami kitos valstybės TSRS ir organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos žudė, sunkiai sutrikdė jiems sveikatą, agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, juos sunkiai sužalojo, naudojo bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai suvaržė ir atėmė jiems laisvę, įsakė vykdyti ir vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius, pažeisdami Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir visuotinai pripažintų tarptautinių papročių (toliau – ir tarptautinė teisė) dėl karo priemonių nuostatas, įsakė karo veiksmuose panaudoti ir panaudojo uždraustas karo priemones.
1.1. M. G. kartu su D. J. (D. J.), kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, V. U. (V. U.), V. K., N. D. (N. D.), V. S. (V. S.), A. Ž. (A. Ž. / O. Z.), A. N. ir V. Š. (V. Š.) suplanavo 1991 metais Vilniuje įvykdytą karinę operaciją ir atliko parengiamuosius nusikaltimų Lietuvos valstybei veiksmus.
1.1.1. 1989 metų pabaigoje LKP / TSKP vykdė tik TSRS ir TSKP vadovybės nurodymus, priešinosi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui, priešiškai sutiko 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo LKP / TSKP tapo užsienio valstybės organizacijos – TSKP – padaliniu Lietuvoje, kuris nepakluso Lietuvos Respublikos įstatymams ir vykdė užsienio organizacijos užduotis.
1.1.2. Siekdami grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, LKP / TSKP vadovai, LKP / TSKP CK II sekretorius V. Š., LKP / TSKP CK sekretorius generolas majoras A. N., tvirtindami, kad Lietuvoje veikia TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos, reikalavo įgyvendinti TSRS liaudies deputatų suvažiavimų nutarimus dėl Lietuvos, įvesti prezidentinį valdymą, steigė politines organizacijas savo planams įgyvendinti, rengė ir platino propagandinius dokumentus.
1.1.3. LKP / TSKP nariai V. Š., A. N. kartu su kitais 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais LKP / TSKP CK vadovais kūrė TSRS prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje planą, jo pagrindines nuostatas išdėstė dokumente, pavadintame „TSRS prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje planas“. Šiame plane numatė kitos valstybės – TSRS – Prezidento įsaku Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesti TSRS prezidentinį valdymą, sustabdyti visų lygių vykdomųjų valstybės organų veiklą ir paleisti Ministrų Tarybą, o visą valdžią perduoti Lietuvos TSR Prezidentiniam valstybiniam komitetui, kuris savo nutarimu skiria Lietuvos TSR Ministrų kabinetą, šio kabineto įgaliotinius miestuose, rajonuose, organizacijose ir svarbiuose pagrindiniuose objektuose bei kitus pareigūnus. Plane taip pat numatė, kad TSRS Gynybos ministerija skiria savo įgaliotinį respublikai, kuris kontroliuos esamą padėtį ir, panaudodamas turimas žinioje karines jėgas, užtikrins svarbių civilinių ir karinių objektų saugumą, padės Prezidentiniam komitetui ypatingais atvejais.
Be to, pagal šį planą parinko kandidatus į nurodytas pareigybes, parengė ir sudarė priemonių planą, kad būtų užtikrintas saugus šio prezidentinio valdymo įvedimas. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose parinko objektus, kuriuos būtina užgrobti, parengė jų užgrobimo planus ir paskyrė už tai atsakingus asmenis, o su kitos valstybės – TSRS GM, TSRS VSK, TSRS VRM skirtais atstovais susitarė dėl šių priemonių įgyvendinimo. Taip pat numatė panaudoti politines-propagandines priemones įvedant TSRS prezidentinį valdymą ir numatė įvesti ypatingosios padėties teisinį režimą.
1.1.4. 1990 metų pabaigoje D. J. nurodė Vilniuje, TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos dislokavimo vietoje, įkurti vadovavimo karinei operacijai štabą, kuris turėjo sujungti ir koordinuoti skirtingų kariuomenės rūšių veiksmus, tikslinti būsimos karinės operacijos vietų žemėlapius, sudaryti prieigų prie objektų schemas ir maršrutus, apskaičiuoti atvykimui į užimamus objektus ir karinei operacijai vykdyti būtiną laiką, nuolat stebėti strateginius objektus, detalizuoti vedlių ir draugovininkų buvimo vietas bei vaidmenį, nustatyti papildomai užimtinus objektus, konkretizuoti operacijoje dalyvaujančių kariuomenės rūšių veiksmus kiekviename iš užimamų objektų.
1.1.5. LKP / TSKP CK, kurios nariais buvo V. Š. ir A. N., per savo įkurtas masines informavimo priemones LNGK vardu 1991 m. sausio 12– 19 d. skelbė dokumentus, kuriais buvo siekiama atkurti TSRS ir LTSR Konstitucijų veikimą Lietuvoje, įvesti komendanto valandą ir tiesioginį TSRS prezidentinį valdymą, kreipimųsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, TSRS gyventojus ir tautas, Lietuvos Respublikos gyventojus, TSRS prezidentą M. Gorbačiovą ir TSRS AT pirmininką tekstus bei LNGK nutarimą „Dėl komendanto valandos įvedimo respublikoje“.
1.1.6. 1991 m. sausio 8 d. šį planą įteikus TSRS vadovybei, 1991 m. sausio 10 d. TSRS prezidentas M. Gorbačiovas pareikalavo iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nedelsiant atkurti TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų galiojimą Lietuvoje.
1.1.7. TSRS gynybos ministro D. J. ir TSRS VSK pirmininko V. K., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, nurodymu karinei operacijai vykdyti į Vilnių buvo perdislokuoti kariniai vienetai ir junginiai, padidintas Lietuvoje esančių kariškių skaičius.
1.1.8. D. J., pasinaudodamas einamomis TSRS gynybos ministro pareigomis, savo pavaduotojui ir TSRS GM Oro desanto pajėgų vado pareigas einančiam generolui pulkininkui V. A., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, davė įsakymą dėl karinės operacijos organizavimo ir vykdymo. V. A. šį ministro įsakymą perdavė savo pavaldiniui TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vadui.
1.1.9. Vykdydamas oro desanto divizijos vado įsakymą, TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas V. K. nurodymus perdavė savo pavaldiniams, kurie tiesiogiai koordinavo karinius veiksmus, jiems vadovavo ir dalyvavo karinėje operacijoje, būtent – įsakymai dėl kiekvieno užimamo objekto puolimo bei operacijos vykdymo eigos duoti TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškiams: I. K., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, G. G. (G. G.), V. S. (V. S.), V. D., B. S. (B. S.), V. S. (V. S.), S. P., S. K. (S. K.), J. G. (J. G.), I. Š. (I. Š. / I. Š.), A. G. (A. G.), A. Z. (A. Z.), V. K. (V. K.), R. J. (R. J.), S. G., S. M. (S. M.), K. U. (K. U.), A. F., A. N. (A. N.), E. M. (E. M.), V. G. (V. G.), A. S. (A. S.), A. L. (A. L.), J. J. (J. J.), A. F. (A. F.), A. I. (A. I.) ir A. C.
1.1.10. Be to, D. J., pasinaudodamas einamomis pareigomis, įsakymus bei nurodymus dėl karinės operacijos Lietuvoje vykdymo ir vadovavimo jai davė ir TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojui V. O., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, o šis nurodymus dėl karinės operacijos vykdymo perdavė jam pavaldžiam TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos vadui V. U. Vykdydamas TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojo V. O. nurodymus, V. U. nurodymus dėl tiesioginio dalyvavimo karinėje operacijoje ir vadovavimo jai bei dėl puolimo veiksmų koordinavimo perdavė pavaldumo tvarka paklūstantiems kariškiams: N. A. (N. A.), J. O., V. U. (V. U.), V. S. (V. S.), V. Š. (V. Š.), S. V. (S. V.), V. P. (V. P.), E. R. (E. R.), A. G., A. B. (A. B.), O. A. (O. A.), N. S., A. U. (A. U.), A. K. (A. K.), D. F., J. M., D. B. (D. B.), N. O. (N. O.), A. K. (A. K.), A. R. (A. R.).
1.1.11. TSRS VSK pirmininkas V. K., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, karinės operacijos koordinatoriais ir vykdytojais paskyrė TSRS VSK 3-iosios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotoją generolą majorą J. K. (J. K.), kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ viršininko pavaduotoją M. G.
1.1.12. Veikdamas kartu su kitais jėgos struktūrų vadovais, TSRS vidaus reikalų ministras B. P., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, įsakymus dėl karinės operacijos Lietuvoje organizavimo davė savo pavaduotojui N. D., o šis ministro įsakymą pavaldumo tvarka perdavė TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos viršininkui V. S. Šis kartu su jam pavaldžiu TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos vadu A. Ž., vykdydami vadovybės įsakymus, nurodymus dėl tiesioginio dalyvavimo karinėje operacijoje ir konkrečių veiksmų atlikimo perdavė kitiems divizijos kariškiams: S. F. (S. F. / S. F.), V. R., V. Š. (V. Š.), O. M., V. M. (V. M.), G. P. (G. P.), M. C. (M. C.), J. S.
1.1.13. TSRS gynybos ministro D. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, TSRS vidaus reikalų ministro B. P. ir TSRS VSK pirmininko V. K., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems mirus, įkurtas vadovavimo karinei operacijai štabas, atsižvelgdamas į užimtinų objektų strateginę reikšmę ir Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, pasiryžusių ginti šiuos objektus, skaičių, karo atakose dalyvaujančias karines pajėgas (karinę techniką ir kariškių skaičių) paskirstė į užimamus objektus, konkretizavo kariuomenės rūšių užduotis ir veiksmus, paskyrė kariniams veiksmams vadovaujančius bei už veiksmų koordinavimą atsakingus karininkus, įsakė apie karinių operacijų eigą ir rezultatus informuoti vadovavimo štabą ir nutarė pradėti ginkluotą konfliktą ir jo metu užimti numatytus strateginius objektus, o Spaudos rūmus, TV bokštą ir LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius asmenis.
Rengiant karinę operaciją buvo siekiama remti ir vykdyti TSRS ir TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudant, sunkiai sutrikdant jiems sveikatą, persekiojant civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų. Karinę operaciją numatyta vykdyti naudojant bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai atimant ar suvaržant žmonėms laisvę, panaudojant uždraustas karo priemones: Spaudos rūmams užimti paskirta TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškių grupė, vadovaujama V. K., ir TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko jungtiniai ekipažai, vadovaujami G. I., o TV bokštui ir LRT užimti paskirti trys šimtai keturi TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškiai, vadovaujami TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojo V. K., dvidešimt vienas TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko kariškis ir 77-ojo motorizuotųjų šaulių pulko tankų bataliono kariškiai, vadovaujami TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos vado V. U., penkiasdešimt keturi TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškiai, vadovaujami vado pavaduotojo M. G., šešiasdešimt trys kariškiai iš TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos, konvojaus ir milicijos pulkų, vadovaujami TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos vado A. Ž., ir draugovininkai, vadovaujami R. J. ir kt.
1.2. Bendrus kariškių veiksmus užimant Spaudos rūmus, TV bokštą ir LRT koordinavo TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ vado pavaduotojas M. G., TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas V. K., TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos vadas V. U. ir TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos vadas A. Ž. Koordinatorių veiksmus kontroliavo vadovavimo operacijai štabo nariai N. D. ir V. S. kartu su kitais štabo nariais, dėl kurių tyrimas nutrauktas jiems mirus. Draugovininkų veiksmus kontroliavo ir koordinavo vadovavimo štabo nariai A. N. ir V. Š. Bendrininkų grupės nariai, įgyvendindami vadovavimo karinei operacijai štabo patvirtintus planus, naudodami tarptautinės teisės uždraustas karo ir bauginimo priemones, 1991 metų sausio mėnesį vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas prieš civilius, šių atakų metu juos nužudė, sunkiai sutrikdė jiems sveikatą ir padarė įvairaus sunkumo kūno sužalojimų bei jėga užėmė strateginės reikšmės objektus ir pastatus. TSRS agresija ir tarptautinis ginkluotas konfliktas prieš Lietuvą, paskelbusią apie savo nepriklausomybės atkūrimą, pradėti vykdyti 1991 m. sausio 11 d., kai, be kitų Lietuvos objektų, buvo užimti Spaudos rūmai (įvykių metu – Lietuvos Respublikos valstybinė leidybos įmonė „Spauda“), esantys Laisvės pr. (įvykių metu – Kosmonautų pr.) Nr. 60, Vilniuje.
1.2.1. Užimant Spaudos rūmus tiesiogiai karo atakoje prie Spaudos rūmų dalyvavo TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškiai V. D., V. K., V. S., A. G., E. M., S. M., V. K., TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos kariškiai G. I., V. U., A. B., A. R., V. P., N. O., A. U., E. R., A. K., N. S., vykdydami ir remdami kitos valstybės – TSRS ir jos organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius bei įgyvendindami vadovavimo štabo pagal D. J., B. P., V. K. ir O. Š., dėl kurių procesas nutrauktas, ir kitų nenustatytų asmenų iniciatyva parengtą ir patvirtintą planą, TSRS agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu, dalyvaujant apie dviem šimtams kariškių iš TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos, kuriems vadovavo V. K., ir dvylikai kariškių iš TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko, kuriems vadovavo G. I., įvykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš Spaudos rūmų pastate dirbančius ir jį ginančius civilius asmenis, šios atakos metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, sutrikdė civiliams asmenims sveikatą, susargdino, taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinės teisės uždraustas karo priemones.
Šios karo operacijos metu V. K. tyčia iš automatinio ginklo „AKS-74“, naudodamas tarptautinės teisės uždraustą karo priemonę – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruotąja kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus ginantį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį civilį asmenį ir taip sunkiai sutrikdė jam sveikatą. Spaudos rūmų puolimo metu atvykę tankai ne mažiau kaip vieną kartą iššovė tuščiais užtaisais ir taip vienam civiliam asmeniui padarė akustinę traumą, dėl to, išsivysčius didelio laipsnio klausos netekimui su kairės ausies kurtumu, šis neteko 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo. Karo atakos metu prie Spaudos rūmų dalyvaujantys kariškiai bendrais veiksmais užgrobė Spaudos rūmus, karo atakos metu naudodami bauginimo, teroro ir tarptautinės teisės uždraustas karo priemones, tyčia nesunkiai sutrikdė trisdešimt vienam ir tyčia nežymiai sutrikdė dvidešimt keturiems civiliams asmenims, ginantiems Spaudos rūmus, sveikatą.
1.2.2. Taigi užimant Spaudos rūmus tyčinių įvairaus masto sveikatos sutrikdymų buvo padaryta penkiasdešimt penkiems civiliams asmenims: S. A., V. V., V. B., P. U., R. D., V. I., M. J., D. L., K. K., J. P., E. M., G. P., P. M., V. P., A. P., A. R., A. P., S. S., A. S., R. S., A. S., A. Š., V. S., H. A. Š., A. V., S. L., V. Ž., A. V., V. B., T. Ž., I. D., G. A., V. K., S. G., V. K., A. V. Z., M. K., S. Z., V. M., A. B., V. C., A. M., A. J., J. V. P., A. K., L. Z. (dabar – K.), Ž. M., R. J., L. J. S. (dabar – P.), G. J., B. S., R. K., F. Š., J. K., M. Š.
1.2.3. Tęsiant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, TSRS vykdomos agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu, 1991 m. sausio 12 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, vadovavimo štabo įsakymu buvo toliau vykdomos tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos prieš civilius ir užimami strateginiai visuomenės informavimo objektai – TV bokštas ir LRT. Vadovavimo štabas paskirstė karines pajėgas į užimtinus objektus, nurodė užduotis, paskyrė kariniams veiksmams vadovaujančius ir už karinių veiksmų koordinavimą atsakingus asmenis, šiems įsakė informuoti vadovavimo štabą apie karinių operacijų eigą bei rezultatus ir koordinavo bei kontroliavo bendrus kariškių veiksmus užimant TV bokštą ir LRT.
1.2.4. Užimant TV bokštą tiesiogiai karo atakoje prie TV bokšto dalyvavo TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškiai V. D., V. S., A. G., E. M., V. K., S. K., A. Z. ir A. L., TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko kariškiai A. G., J. M., N. A., O. A., V. S., S. V., A. K., V. Š., D. B. ir TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškis M. G. Karo atakoje dalyvavusiems kariniams padaliniams karo atakos prie TV bokšto metu vadovavo ir jų veiksmus koordinavo TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko 3-iojo bataliono vadas V. S. kartu su šios divizijos 234-ojo pulko vadu I. K., kuriam ikiteisminis tyrimas jam mirus nutrauktas, kuris savo veiksmus ryšio priemonėmis tiesiogiai derino su vadovavimo štabe buvusiu TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotoju V. K. Vienas iš užtvaras šalinančių tankų, stumdamas nuo pravažiavimo smėlio barstytuvą „ZIL-130 KDM“, kurio valst.
Nr. 29-04 LIČ (raidės rusiškos), prie jo prispaudė vieną civilį asmenį, šis dėl patirtų traumų mirė, t. y. buvo tyčia nužudytas. N. A., vadovaujamu tanku Nr. 502 užvažiuodamas ant keturių civilių asmenų, vieną jų tyčia nužudė, o trims tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą. Be to, tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos metu vienam iš keturių tankų T-72 iššovus iš tanko pabūklo išmušamuoju garsiniu užtaisu ir nuo šūvio bangos vienam civiliam asmeniui pargriuvus ant žemės, jį pervažiavo vikšrinė karinė technika, dėl to jis mirė, t. y. buvo tyčia nužudytas. Puolimo metu nenustatytas TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškis taip pat tyčia iš automatinio ginklo AKS-74 iššovė seriją šūvių į TV bokštą ginantį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį civilį asmenį, o šiam pargriuvus, be to, automato buože sudavė smūgį į galvą, dėl padarytų sužalojimų šis mirė, t. y. buvo tyčia nužudytas.
TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškiams braunantis, vienas iš jų, be to, tyčia automato buože smūgiavo į galvą ir kitas kūno vietas vienam civiliam asmeniui, šis dėl jam padarytų sužalojimų neteko 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo. Karo atakos prie TV bokšto metu TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos ir kiti kariškiai, panaudodami šaunamuosius ginklus, specialiąsias priemones ir artimos kovos veiksmus, bendrais veiksmais tyčia nužudė aštuonis civilius asmenis ir tyčia sunkiai sutrikdė devyniolikai civilių asmenų sveikatą. Šios karo atakos metu dalyvaujantys visi karinių struktūrų kariškiai bendrais veiksmais užgrobė TV bokštą ir jį ginantiems dviem šimtams aštuoniasdešimt aštuoniems civiliams asmenims tyčia nesunkiai, o dviem šimtams penkiasdešimčiai civilių asmenų nežymiai sutrikdė sveikatą.
1.2.5. Taigi užimant TV bokštą buvo tyčia nužudyta dvylika civilių asmenų: A. P. K., L. A., R. J., I. Š., V. D., D. G., R. J., V. M., T. M., J. A. P., V. V., V. K., o penkiems šimtams šešiasdešimt vienam civiliam asmeniui padaryta tyčinių įvairaus masto sveikatos sutrikdymų: L. T. (dabar – Š.), A. M. P., A. S., J. G., M. A., V. B., E. M. (dabar –M.-T.), A. Š., B. M. (dabar – S.), L. G., R. G., Č. K., O. V. R., A. R., A. R., J. S., E. S., A. Š., V. Š., L. Ž., V. L., R. Š., E. T., O. P., R. J. K., A. M., A. K., A. M., R. K., J. B., M. M., Z. V., A. M., J. K., L. L. M., R. G., V. P., G. Z., A. R., V. A. (dabar – R.), A. R., A. B., G. S., P. B., D. S., S. B., D. O. S. (dabar – S.), D. Č., B. I. S., P. M. G., A. S., D. G., L. N., L. I., Z. P., J. D., M. Š. (dabar – S.), P. A. P., J. U., A. A., R. V., R. M., A. V., O. B., M. V., B. G., V. Z. M., J. G., V. Ž., S. G., P. V., S. B., Č. P., A. G., A. P., P. G. K., V. P., J. K., V. P., M. K., S. P., V. A. M., J. R., V. M., G. R., V. J. M., M. R., G. M., V. R., J. N. P., K. S., A. V., L. S., T. V., A. S., O. A. Ž., A. S., A. Ž., R. S., O. G., V. S., V. G., R. J. S., V. G., E. S., L. G., A. S. (A. S.), E. I. (dabar – J.), V. S., M. J., A. S., A. K., Z. J. S., S. K., A. S., N. K., J. Š., R. L., V. Š., G. L. (dabar – D.), J. Š., Č. M., D. Š., A. J. M., A. Š., V. M. (V. M.), V. Š., A. M., E. V. V., R. M. (dabar – V.), V. V., J. M., J. V., B. M., R. V., V. M., V. V., Č. K., V. V., V. K. K., G. V. (dabar – R.), E. K., G. V., E. K., A. V., A. K., A. Z., V. K., R. Z., S. E. K., D. Ž., N. J. K., R. Ž. (dabar – Š.), S. K., A. J. Ž., E. K., J. Ž., E. K., J. Ž., R. K., A. Ž., S. J., T. V., R. J., J. P., B. J., A. A. P., V. Y., A. Z. P., A. G., D. P., A. G., A. P., R. B., V. P., R. A., G. P., N. A., P. P., S. Ž., V. M., S. R., J. N., G. P., A. N., G. P., M. M., N. I., D. M., J. B., B. M., A. R., G. M., J. K., J. M., Z. B., T. S. M. M., S. K. B., G. M., V. B., M. M., E. A., K. M., V. A., G. M., R. A., A. M., V. A., V. L., M. A., S. L., Dž. A., A. P. L., A. A., I. L., R. A., P. L., Č. B., A. S., Z. B., E. K., L. B., T. Š., R. U. (dabar – P.), B. V., P. B., V. K., P. R. B., J. J., I. B., M. B., M. B., A. A., A. B., V. N., G. J. (dabar – B.), R. B. J., V. J. T., P. P., E. T. (dabar – R.), M. K., K. C., A. M., S. Č., S. P., J. D., R. R., V. P. Č., V R., J. D. (dabar – Z.), A. S., J. T., R. M. K., V. U., G. R., V. V., B. J., E. G., J. K., V. G., M. C., A. A. G., R. M., M. G., S. B., G. I., M. Č., V. J., R. Š., J. J., M. G., A. J. P. J., V. J., J. J., R. K., J. J., J. K., A. J., V. K., V. J., N. P., S. R., A. R., G. G., R. S., J. Š., R. Š., O. P., V. Š., J. Č., V. U., A. S. L., I. V. (dabar – M.), A. B., J. V., A. B., E. V., E. V., Ž. Ž. (dabar – Ž.), F. V., E. G. Ž., J. M., V. M., V. V. Ž., M. J. M., I. N., K. M., A. K., S. J., R. Ž., G. A., G. S., M. J., I. P. V., S. K., A. G., A. L. (dabar – K.), M. G., A. L., J. P. G., I. M., O. J., D. M., V. J., R. N., R. J., P. N., P. A. J., A. N., E. K., Dž. P., D. K., R. P. (dabar – B.), V. K., M. P., A. K. (A. K.) (dabar – Š. (A. Š.)), G. A. R., A. Č., K. R., J. A., A. S., Š. B., A. S., A. V. B., K. Š., R. G., R. Ž., K. J., G. Ž., A. J., S. L., M. K., D. L. (dabar – V.), V. K., V. R. L., R. L., R. L., J. M., Č. L., V. M. (dabar – N. (V. N.)), E. L. (dabar – T.), G. M., A. M., V. P., R. M., Š. P., V. A. M., A. P., G. M., D. P., A. M., V. S., A. N., B. S., V. O., L. Š., G. P., D. Š., A. P., J. Š., R. P., I. T., A. P. (dabar – C.), L. J. T., E. P., G. V., V. P. (V. P.), R. V., S. P., P. V., J. P., V. Ž., E. R., A. L., K. V. S., K. V. L., Š. S., V. M., V. S., R. M., B. S., V. M., V. S., P. M., J. S., N. P., J. N., J. P., Ž. Š., J. V. R., J. Š., A. O. R., V. Š., A. S., A. Š., A. S., A. Š., A. S., K. T., R. Š., J. T., L. Š., J. T., J. Z., S. T., G. T., R. U., K. L., P. V., N. P., S. G. V., A. M., V. P. V., I. K., A. V., J. B., K. V., I. B., R. V., S. B., A. V., E. K., E. V., G. P., B. V., V. T., S. V., G. B., V. V., B. G. B., R. V., A. B., M. Š., D. B., S. R., V. Č., R. J., B. D., D. Š., J. V. D., F. V., A. D., G. N., R. A. Č., R. L., R. J. D., M. B., S. D., V. K., V. D., A. K., S. D., A. Č., R. D., L. R., A. G. (dabar – Č.), V. T., E. G., P. V., G. G., A. P., L. I., N. O. V., R. I., A. B., J. L. J., J. Š., G. J. (dabar – K.), S. D., Dž. J., L. D., P. J., V. D., A. A. J., O. V., M. K., J. B., V. K., T. B., A. K., O. N. V., D. K. (dabar – K.), R. V. (dabar – S.), A. K., R. V., V. O. K., N. V., R. V., A. V., G. K., S. Z., V. K., A. Z. (dabar – M.), J. K., V. Z., A. K., F. Z., I. K., V. K. Z., A. K., A. Ž., D. K., M. A. Ž., J. K., V. V. B., L. F. K., A. B., G. Č., S. B., D. T. K., V. B., L. A. (dabar – M.), S. B., T. B., V. Č. A., A. B., B. Ž. (dabar – S.), J. B., B. P., K. B., R. B., R. C., R. M., V. Č., A. V. Z., J. D., A. B., I. D. (dabar – J.), R. T., R. G., I. V. M., D. G. (dabar – Š.), S. M., M. G., J. S., S. G., M. Š., B. I.
1.2.6. Užimant LRT tiesiogiai karo atakoje prie LRT dalyvavo TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos kariškiai S. P., A. F., K. U., G. G., J. G., I. Š., A. F., J. J., A. I., V. S., S. M., A. N., A. S., A. C., B. S., S. G., V. G., R. J., TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko kariškiai D. F., V. P., N. O., A. U., J. O., E. R., A. K., N. S., TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškiai O. M., J. Č. (J. Č.), TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos kariškiai J. S., V. R., S. F., V. M., M. C., V. Š., G. P. ir LKP / TSKP CK Politinio-teisinio skyriaus konsultantas R. J. Vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas prieš civilius, veiksmų koordinavimas ir vadovavimas LRT puolime dalyvaujantiems kariniams padaliniams buvo pavestas TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko žvalgybos viršininkui S. P., kuris savo veiksmus ryšio priemonėmis tiesiogiai derino su TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotoju V. K., esančiu vadovavimo štabe.
Atsakingas už šios operacijos įvykdymą buvo paskirtas TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko štabo viršininkas G. G. Tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos prieš civilius metu joje dalyvavę bendrai veikę asmenys žudė civilius, sunkiai sutrikdė jiems sveikatą. TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ ir TSRS VRM Šiaurės vakarų ir Pabaltijo vidaus kariuomenės valdybos 42-osios divizijos konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopos kariškiai, panaudodami šviesos ir garso sprogstamąjį įtaisą, prie LRT Radijo pastato nužudė vieną civilį asmenį ir sunkiai sutrikdė dviem civiliams asmenims sveikatą. Karo atakos metu visų karinių struktūrų kariškiai, suduodami smūgius kumščiais, kojomis, ginklais bei kitomis priemonėmis, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė dviem civiliams asmenims sveikatą, panaudodami šaunamuosius ginklus, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė vienam civiliam asmeniui sveikatą ir, panaudodami šaunamuosius ginklus, šviesos ir garso sprogstamuosius įtaisus, sunkiai sutrikdė dar vienam civiliam asmeniui sveikatą.
Karo atakos metu dalyvavę nenustatyti draugovininkai, suduodami smūgius rankomis, kojomis ir kitomis priemonėmis, LRT teritorijoje sunkiai sutrikdė vienam civiliam asmeniui sveikatą. Karo atakos prie LRT metu dalyvaujantys visi karinių struktūrų kariškiai bendrais veiksmais užgrobė LRT pastatus, o juos ginantiems šimtui aštuoniems civiliams asmenims nesunkiai, o devyniasdešimt penkiems civiliams asmenims nežymiai sutrikdė sveikatą.
1.2.7. Taigi užimant LRT buvo tyčia nužudytas vienas civilis asmuo – A. K., o dviem šimtams dešimčiai civilių asmenų padaryta tyčinių įvairaus masto sveikatos sutrikdymų: K. B., A. V., P. L., V. B., V. B., K. Č., A. K., J. G., G. L., J. K., E. D. (dabar – Č.), A. V., B. B., V. V., O. B., D. V., D. G., S. S., N. K., A. P., V. N., A. K., J. P., P. G., P. T., J. B., E. P. Č., S. Č., A. D., A. D., J. J., G. G., S. M., R. K., J. N., A. K., O. N., R. M., L. P., J. M., G. R., V. V., A. R., A. J., O. I. S., Ž. L., V. S., A. N. (dabar – J.), V. Š., V. Ž., A. Ž., E. Š., K. A. P., D. Š. (dabar – T.), S. B., V. V., B. G., A. M., L. M., I. M. (dabar – O.), I. Š., J. M., A. V., R. K., M. Z., G. K., E. S., G. B., R. Š., O. I. Č., R. P., E. M., S. S., V. T., R. J. K., N. S., P. K., V. G., P. K., V. B., V. L., R. R. (dabar – V.), J. M., P. S., M. M., S. Š., V. K., G. K., B. K.(dabar – T.), E. K. (dabar – A.), E. I. K., R. O., V. J., P. P., G. B. K., T. B., K. D., D. L.-B., A. D., P. A. B., R. D., A. N., I. P. (dabar – Ž.), V. S., H. I., M. K., E. Z., E. C., S. V. S., J. J., P. N., A. B., K. B., B. J. J., P. B., G. V., I. K. (dabar – A.), A. V. (dabar –Čepas), L. B., R. I. (dabar – J.), G. L., V. J. B., R. P., A. G., E. S., P. J., A. J. M., V. K., R. M., V. L., R. M., K. A., S. V. (dabar – D.), R. J. B., A. Č., E. D. (dabar – S.), V. B., D. G. (dabar – K.), R. S. (dabar – R.), J. G., L. M., A. A., J. B., M. A., V. A., A. V. B., M. B., J. B., A. Č., Z. B., D. G., S. D., R. K., R. T., S. M. (dabar – K.), A. A., A. Š., K. A., E. J. N., L. P., E. R., L. A., G. S., J. B., L. S., A. D., I. T., L. D., G. T. V., Č. G., G. V., S. G., A. V., B. G., M. Z., D. K. (dabar – F.), R. J., L. L., K. J., E. M., Z. J., J. A. Š., A. K., A. V., S. K., E. K. (dabar – L.), V. K., R. K., E. K., G. L. (dabar – K.), V. A. M., D. M., S. M., R. S., S. M., A. Š., V. O., D. I., V. P., S. B., V. P., S. B., V. R., A. D., A. S., A. S., A. S., M. A., S. Š.
1.3. G. B. ir V. U. tarptautinio ginkluoto konflikto ir agresijos metu įgyvendino komendanto valandą. V. U. tarptautinio ginkluoto konflikto ir agresijos metu, vykdydamas ir remdamas kitos valstybės – TSRS ir užsienio organizacijos – TSKP bei jos padalinio Lietuvoje – LKP / TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, įgyvendindamas TSRS gynybos ministro D. J., TSRS vidaus reikalų ministro B. P., TSRS VSK pirmininko V. K., TSRS TSKP CK sekretoriaus O. Š., kuriems baudžiamasis procesas nutrauktas jiems mirus, ir kitų nenustatytų asmenų parengtą planą, 1991 m. sausio 13 d. 5.00 val. pagal tos pačios dienos LNGK nutarimą Vilniuje ir jo apylinkėse įvedė vieną iš pirmiau nurodytame plane esančių nepaprastosios padėties priemonių – komendanto valandą. V. U., prisidengdamas tuo, kad vykdo nusikalstamų struktūrų nuginklavimą, komendanto valandos metu siekė persekioti civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos bauginti, terorizuoti ir neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę ir pažeisti teritorijos vientisumą.
Komendanto valandos priemonėms įgyvendinti (pavaldumo tvarka) V. U. pasitelkė Vilniaus įgulos karinį komendantą pulkininką G. B., su juo kartu numatė vykdyti neteisėtą asmenų judėjimo kontrolę, asmenų, transporto priemonių, dokumentų patikrą, intensyvų patruliavimą. Neteisėtai įvestos komendanto valandos metu nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai, naudodamiesi karine technika ir 5,45 mm kalibro automatiniais ginklais, vykdydami civilių asmenų teisių suvaržymą, tyčia sutrikdė vienam civiliam asmeniui sveikatą ir tyčia nužudė vieną civilį asmenį. Be to, maždaug dešimt nenustatytų Vilniaus įgulos kariškių, ginkluotų 5,45 mm kalibro automatiniais ginklais, įgyvendindami V. U. neteisėtai įvestą komendanto valandą, ne mažiau kaip dviem BTR, kurių numeriai nenustatyti, 15-ame kelio Vilnius–Kaunas kilometre, ties Gariūnų turgaviete, stabdė pravažiuojančius automobilius ir tikrino civilius asmenis, juos terorizavo ir baugino, taip persekiodami civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų.
Nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai, ginkluoti 5,45 mm kalibro automatiniais ginklais, įgyvendindami V. U. įvestą komendanto valandą, 1991 m. sausio 13 d. 5.00 val. – rugpjūčio 23 d. Vilniuje ir jo apylinkėse, vykdydami asmenų teisių suvaržymą, neteisėtai sulaikė dvylika civilių asmenų ir, prieš du iš jų panaudodami fizinį smurtą, vienam nesunkiai, o kitam nežymiai sutrikdė sveikatą, apšaudė septyniolika civilių asmenų, o aštuonis iš jų dar neteisėtai ir sulaikė, panaudojo prieš juos fizinį smurtą ir septyniems iš jų nesunkiai, o vienam nežymiai sutrikdė sveikatą. Per apšaudymą vienam iš civilių asmenų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taigi įvestos komendanto valandos laikotarpiu buvo tyčia nužudytas vienas civilis asmuo – J. T., o vienuolikai civilių asmenų padaryta įvairaus masto tyčinių sveikatos sutrikdymų: R. D., A. Š., M. P., Z. S., S. S., D. M., R. A., S. S., R. B., V. B., R. V.
2. Nuteistųjų padarytų nusikaltimų visos nustatytos konkrečios aplinkybės yra išdėstytos ir aprašytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1157 punkte (547–572 nuosprendžio lapai), todėl kasacinės instancijos teismas jų iš naujo nedėsto ir nekartoja.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų turinį ir proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neišvengė klaidų nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino kaltais visus byloje kaltintus asmenis pagal jiems pareikštus kaltinimus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas esminių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, išskyrus dėl byloje kaltinto D. J., nekeitė (nuteistajam D. J. apeliacinio bylos proceso metu mirus, baudžiamoji byla jam nutraukta).
4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir pareikštų kaltinimų prieštaravimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl karinės operacijos planavimo nėra visiškai teisingos.
4.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų R. J., N. A. ir S. F. dalyvavimo planuojant karinę operaciją neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra nepagrįstos byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1991 metų sausio mėnesį Vilniuje įvykdytą karinę operaciją planavo D. J., M. G., V. U., V. K., N. D., V. S., A. Ž., A. N. ir V. Š., ir dėl to pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas iš nuosprendžio pašalino.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad karinės operacijos koordinatoriais buvo paskirti J. K. ir M. G., iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip nepasitvirtinusią pašalino ir aplinkybę, kad TSRS VSK pirmininkas V. K. karinės operacijos koordinatoriumi, be kitų asmenų, paskyrė ir TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ 3-iojo poskyrio viršininką J. Č.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip neįrodytą taip pat pašalino aplinkybę, kad nuteistieji V. U. ir A. Ž. savo vadovaujamuose daliniuose buvo paskelbę kovinę parengtį, kartu nurodydamas, kad šios aplinkybės pašalinimas niekaip nekeičia teismo išvadų dėl šių nuteistųjų dalyvavimo planuojant karinę operaciją.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl karinės operacijos planavimo papildė aplinkybėmis apie tokią operaciją planavusių asmenų siekį remti ir vykdyti TSRS ir TSKP politiką ir grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, taip pat aplinkybe, kad vadovavimo karinei operacijai štabas ne tik paskyrė kariniams veiksmams vadovaujančius bei už veiksmų koordinavimą atsakingus karininkus, įsakė apie karinių operacijų eigą ir rezultatus informuoti vadovavimo štabą, bet ir nutarė pradėti karinę operaciją.
4.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagal prokurorų prašymą ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 13-ame lape nurodytas klaidingas formuluotes dėl to, kokie kariškai ir kam perdavė TSRS gynybos ministro įsakymus dėl karinės operacijos Lietuvoje, nurodydamas, kad TSRS gynybos ministro pavaduotojas ir Oro desanto pajėgų vadas V. A. ministro įsakymą perdavė ne TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojui pulkininkui V. K., bet šios divizijos vadui, o nuteistasis V. U. nurodymus dėl tiesioginio dalyvavimo karinėje operacijoje kitiems kariškiams perdavė vykdydamas ne motorizuotųjų šaulių divizijos vado, bet TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos vado nurodymus.
5. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas prokurorų pozicijai, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino visas išvadas ir teiginius apie baudžiamojoje byloje neinkriminuotas aplinkybes dėl nuteistųjų V. U., A. Ž., S. F., O. M., M. C., V. K., G. G., S. K., A. N. dalyvavimo užimant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 135–136 lapuose nurodytus pastatus. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies išvados apie nuteistųjų S. K., A. I., G. G., A. S., S. V., A. K. ir tanko Nr. 513 dalyvavimą užimant Spaudos rūmus, taip pat apie nuteistojo V. P. vadovavimą tankų kolonai prie Spaudos rūmų prieštarauja nuosprendžio nustatomajai daliai, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra neteisingos, jomis nesivadovavo ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio jas pašalino.
6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visos esminės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotos faktinės aplinkybės dėl TV bokšto užėmimo pasitvirtino ir yra teisingos, tačiau nustatė kai kuriuos netikslumus ir prieštaravimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį nurodydamas, kad vadovavimo štabas paskirstė karines pajėgas į užimtinus objektus, nurodė užduotis, paskyrė kariniams veiksmams vadovaujančius ir už karinių veiksmų koordinavimą atsakingus asmenis, šiems įsakė informuoti vadovavimo štabą apie karinių operacijų eigą bei rezultatus ir koordinavo bei kontroliavo bendrus kariškių veiksmus taip pat užimant ir TV bokštą; įrašydamas iš kaltinimo pašalintus žodžius „turėjo“ ir nustatytas aplinkybes išdėstydamas pagal pirminį kaltinimą taip, kad būtų tiesiogiai nurodyta, kur yra išvardijamos TV bokštą šturmavusios karinės pajėgos ir joms iškelti tikslai, o kur – šių kariškių faktiškai atlikti veiksmai įvykio vietoje; nurodydamas, kad 77-ojo motorizuotųjų šaulių pulko kariškiai atvyko ne mažiau kaip trimis tankais T-72, kurių borto 220, 221 ir 223, ir ne mažiau kaip viena priešlėktuvinės gynybos sistema ŠILKA (ZSU 23-4); iš jos pašalindamas žodžius „vakarų pusėje“.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodyta, jog tik tanko Nr. 513 ir jo ekipažo narių S. V. bei A. K. veiksmais buvo padaryta sužalojimų nukentėjusiajam A. P. K.; nukentėjusysis I. Š. buvo nužudytas nuteistojo E. M. vadovaujamų oro desanto kariškių atakos metu; nuteistasis R. J. vadovavo draugovininkams užimant ir TV bokštą.
7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visos esminės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės dėl LRT užėmimo taip pat pasitvirtino ir yra teisingos, tačiau nustatė kai kuriuos netikslumus ir prieštaravimus. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl LRT užėmimo nurodant nukentėjusiųjų vardus ir pavardes liko nepaminėti nukentėjusieji S. V. S., J. J., P. N., A. B., K. B., B. J. J.; nepagrįstai nurodyta, kad 1991 m. sausio 13 d. apie 2.00 val. prie LRT atvyko ir prie TSRS VSK grupės „A“ kariškių prisijungė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti TSRS GM 76-osios oro desanto divizijos jungtinio karinio vieneto kariškiai; aiškiai klaidingai nurodoma apie tai, kad tanko Nr. 571 taikytojas N. O. ir vairuotojas A. U. „vadovavo tankų kolonai“ prie LRT, nes tokius veiksmus atliko šio tanko vadas nuteistasis V. P., be to, aprašant šio tanko įgulos narių veiksmus, nepagrįstai nurodyta, kad jų tankas „išgriovė statybvietės sieną“; neteisingai nurodyta, kad tanko Nr. 574 taikytojas A. K. ir vairuotojas N. S. davė įsakymą dėl vartų išlaužimo, nes tokį įsakymą davė šio tanko vadas E. R.; nepagrįstai ir prieštaringai nurodoma, kad tankas Nr. 574 atliko 2–3, kitoje vietoje – tik 2 šūvius išmušamaisiais užtaisais, nors byloje tikslus šio tanko šūvių skaičius nėra nustatytas; iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, aprašant nuteistųjų J. G., I. Š., A. F., K. U., J. J., S. G., V. G., R. J. vadovaujamus veiksmus, galima daryti dviprasmiškus vertinimus, kad pastarieji vadovavo visam LRT užėmimui, visų LRT pastatų šturmui ar visiems šiuos veiksmus atlikusiems kariškiams, bet vertinant visą nuosprendį akivaizdu, kad pastarieji atliko siauresnį vaidmenį, vadovaudami tik nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytiems sau pavaldiems kariškiams; nurodant atskirų vadovaujamas pareigas ėjusių kariškių, pavyzdžiui, O. M., M. C., J. S., A. F., J. J., veiksmus, jų vadovaujamų kariškių veiksmai nepagrįstai nurodyti kaip asmeniškai nuteistojo atlikti veiksmai; aprašant nuteistųjų S. G., V. G. ir R. J. vadovaujamus veiksmus nepagrįstai nurodytos aplinkybės apie jų veiksmus išrikiuojant BMD priešais LRT, jų pabūklų ir apšvietimo prietaisų nukreipimą į pastatą; aprašant nuteistojo A. S. veiksmus dviprasmiškai ir netiksliai nurodyta, kad A. S. prie LRT šaudė 7,62 mm šoviniais į priešais esantį gyvenamąjį namą, nes byloje nustatyta, kad A. S. LRT užėmimo metu tik vieną kartą šovė 7,62 mm kalibro šoviniu į priešais esantį gyvenamąjį namą; nepagrįstai nurodoma apie nuteistojo V. R. veiksmus užtikrinant žvalgybinį ryšį, nes tokie veiksmai jam nebuvo inkriminuoti ir nėra įrodyti, taip pat A. L. vadovaujamus veiksmus užimant LRT, nes jis LRT užėmimo metu buvo prie TV bokšto, todėl užimant LRT nedalyvavo.
8. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su komendanto valandos įvedimu ir įgyvendinimu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu teisingai ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. U. neteisėtai įvedė komendanto valandą ir pavedė Vilniaus įgulos kariniam komendantui G. B. dalyvauti įgyvendinant komendanto valandos priemones, taip pat kad nuteistasis G. B. byloje nagrinėjamų įvykių metu ėjo Vilniaus įgulos karinio komendanto pareigas ir eidamas šias vadovaujamas pareigas įgyvendino nuosprendžiu nustatytas komendanto valandos priemones, kad komendanto valandos metu nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai, naudodamiesi karine technika ir 5,45 mm kalibro automatiniais ginklais, vykdydami civilių asmenų teisių suvaržymą, padarė R. D. tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą ir tyčia nužudė J. T. Tačiau ir šioje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas nustatė netikslumų, todėl atitinkamai iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalino aplinkybes apie nuteistojo G. B. dalyvavimą įvedant komendanto valandą, nes komendanto valandą įvedė nuteistasis V. U., o priimant šį sprendimą G. B. nedalyvavo; faktines bylos aplinkybes papildė nustatydamas, kad V. U. komendanto valandą įvedė vykdydamas ir remdamas kitos valstybės – TSRS ir užsienio organizacijos – TSKP bei jos padalinio Lietuvoje – LKP / TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, įgyvendindamas D. J., V. K., B. P., O. Š. kartu su nenustatytais asmenimis atitinkamai iš TSRS GM Generalinio štabo, VRM ir VSK štabų parengtą planą, kad komendanto valanda buvo „viena iš minėtame plane numatytų nepaprastosios padėties priemonių“ ir kad V. U. „prisidengdamas tuo, kad vykdo nusikalstamų struktūrų nuginklavimą, komendanto valandos metu siekė persekioti civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos bauginti, terorizuoti ir neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę ir pažeisti teritorijos vientisumą.
Ir kad su G. B. kartu numatė vykdyti neteisėtą asmenų judėjimo kontrolę, asmenų, transporto priemonių, dokumentų patikrą, intensyvų patruliavimą“; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą agresijos požymį papildydamas ginkluoto konflikto požymiu ir pripažindamas, kad civiliai asmenys buvo persekiojami ir dėl politinių, ir dėl nacionalinių motyvų.
9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nuteistiesiems N. D., V. S., A. Ž., A. F., R. J., J. J., S. F. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatspindi jų vaidmens bendrai vykdytoje ir koordinuotoje karinėje operacijoje, jų eitų pareigų ir turėto statuso, atsižvelgdamas į V. K. pavojingumą, vaidmenį ir itin aukštą jo statusą nagrinėjamų įvykių metu, įvertinęs tai, kad kitiems nuteistiesiems, dalyvavusiems tik užimant Spaudos rūmus, pagal BK 101 straipsnį paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, taip pat tai, kad G. I. aukštos pareigos ir vadovavimas visiems prie Spaudos rūmų esantiems tankams rodo pavojingesnį jo veikimą, palyginti su nuteistųjų N. A. ir V. P., vadovavusių jungtiniams tankų ekipažams atitinkamai prie TV bokšto ir prie LRT, veiksmais, konstatavęs, kad J. M. veikos bendroje karinėje operacijoje pavojingumas, o A. I., A. C., V. M. ir G. B. nusikalstamų veiksmų apimtis ir pavojingumas paneigia galimybes jiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad šiems nuteistiesiems už tam tikras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra neteisingos, aiškiai per švelnios ir turi būti griežtinamos.
Atsižvelgdamas į nuteistųjų E. M. ir A. S. gynėjų skundų argumentus, nustatęs, kad šie nuteistieji, kaip ir nuteistieji V. K., A. F., A. L., V. G. ir J. J., įvykių metu ėjo oro desanto divizijos dalinių būrių vadų pareigas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jiems buvo paskirtos griežtesnės bausmės, įvertinęs šių nuteistųjų vaidmenį bendrai vykdytoje ir koordinuotoje karinėje operacijoje, apeliacinės instancijos teismas sumažino jiems paskirtas bausmes.
10. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė byloje pareikštus civilinius ieškinius nepagrįstai nurodydamas, jog dėl 1991 metų sausio mėnesį atliktų nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Tokia teisė, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, yra užtikrinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, todėl, sprendžiant dėl konkrečių civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (BPK 113 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Siekiant įgyvendinti neturtinės žalos kompensuojamąją funkciją, moralinę satisfakciją, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiesiems dėl A. J. P. nužudymo solidariai iš visų nuteistųjų priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, atitinkamai R. P. – 50 000 Eur ir O. P. – 75 000 Eur. Dėl nukentėjusiajam V. L. padarytos neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija konstatavo, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl nusikalstamų veiksmų ir šią žalą solidariai privalo atlyginti nuteistieji, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. L. civilinis ieškinys atmestas, pakeista nukentėjusiajam V. L. pripažįstant teisę į civilinio ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas 10 876 601,75 Eur žalos atlyginimą iš visų nuteistųjų solidariai.
11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl iš nuteistojo J. M. kratos metu paimtų daiktų, iš jo kratos metu paimtus pinigus nukreipdamas pagal civilinius ieškinius priteistai žalai atlyginti, o daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti, palikdamas saugoti prie bylos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmetė prokurorų prašymą solidariai iš nuteistųjų priteisti 343,79 Eur proceso išlaidų atlyginimą, atsižvelgdamas į šių išlaidų dydį, privalomą jų padalijimą atitinkamomis dalimis nuteistiesiems, taip pat būtiną teisinį bendradarbiavimą išieškant tokių išlaidų atlyginimą, dėl ko jo išieškojimas yra akivaizdžiai neproporcingas ir neracionalus.
III. Kasacinių skundų argumentai
12. Kasaciniu skundu nuteistojo O. M. gynėjas advokatas J. Jasiulevičius prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, o civilinius ieškinius atmesti. Kasatorius skunde nurodo:
12.1. Ikiteisminio tyrimo metu O. M. nebuvo priimtas pranešimas apie įtarimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje pripažinti O. M. įtariamuoju nurodyta, kad jis buvo TSKP nariu bei TSRS GM 7-osios Pskovo oro desanto divizijos 234-ojo pulko 4-os kuopos vadas (šios divizijos dislokacijos vieta – Pskovas), nors tuo metu jis buvo TSRS VRM 42-osios divizijos Konvojaus pulko mokamosios specialiosios paskirties kuopos vadas ir šio Konvojaus pulko dislokacijos vieta buvo Vilnius. Pranešime apie įtarimą neteisingai nurodžius O. M. eitas pareigas ir nurodytų pareigų divizijų dislokacijos vietas, jam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo siunčiami procesiniai dokumentai, tarp jų ir svarbiausias – pranešimas apie įtarimą. Kadangi O. M. nebuvo įteiktas šis procesinis dokumentas, jam nebuvo žinoma, kuo jis kaltinamas, taip buvo šiurkščiai pažeistos ŽTK 6 straipsnio 3 dalies nuostatos. Apkaltinamajame nuosprendyje pareigos nurodytos teisingai, tačiau minėtoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, kuria O. M. pripažintas įtariamuoju, pareigos nurodytos klaidingai ir ši nutartis nėra ištaisyta, o tai patvirtina, kad šis asmuo nuteistas neįteikus jam pranešimo apie įtarimą, taip pažeidžiant BPK 187 straipsnio 1 dalį.
12.2. O. M. nuteistas už tai, kad jis kaip TSRS VRM 42-osios divizijos Konvojaus pulko mokamosios specialiosios paskirties kuopos vadas dalyvavo 1991 m. sausio 11 d. šturmuojant Spaudos rūmus, esančius Vilniuje, šturmuojant Vilniaus TV bokštą ir 1991 m. sausio 13 d. šturmuojant RTV komiteto pastatus bei kitus objektus. Taigi jam inkriminuotos veikos, kuriose jis nedalyvavo, pavyzdžiui, šturmuojant Spaudos rūmus, Vilniaus TV bokštą bei kitus objektus, ikiteisminio tyrimo metu jos inkriminuotos pagal organizuotos grupės požymius, nustatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad teismas panaikino nuteistiesiems inkriminuotą organizuotą grupę nuosprendyje nurodydamas, jog byloje nenustatyta, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę daryti nusikaltimus žmoniškumui ar kad žinojo, jog veikia organizuota grupe, todėl perkvalifikavo nuteistųjų veikas iš BK 25 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 2 dalį (plius atitinkamas BK straipsnis), tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad ir pagal BK 25 straipsnio 2 dalį reikalingas susitarimas bei tikslas, kurio, kaip pažymėjo pats teismas, teisiamieji, darydami nusikaltimus, neturėjo.
Be to, BK 25 straipsnio 2 dalis tarptautinės kompetentingos institucijos sprendimu nėra pripažinta tarptautinės teisės dalimi. Taigi teismas, kvalifikuodamas pirmiau nurodytus O. M. inkriminuotus veiksmus su nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį, ne tik neteisingai aiškino ir taikė įstatymus, bet ir peržengė savo kompetencijos ribas, o apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė.
12.3. Nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad O. M. dalyvavo, kai buvo šturmuojamas Radijo ir televizijos komitetas. Bylos duomenimis (liudytojo S. S., tiesioginio O. M. viršininko S. F. parodymais, karo specialisto J. Andriškevičiaus išvadomis) nustatyta, kad O. M. buvo prie šio pastato, tačiau jį šturmuojant nedalyvavo (atvyko po to, kai pastatai jau buvo užimti). Nustačius, kad O. M. minimo šturmo metu nedalyvavo, minėtam kariniam junginiui nevadovavo, o pristatydamas iš dislokacijos vietos į Šiaurės miestelį savo kuopos kariškius vykdė įsakymą, nežinodamas, kad jo kariškiai bus pasiųsti prie RTV komiteto, dėl to jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį nebuvo pagrindo.
13. Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas R. Burda prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo panaikinti ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
13.1. Byloje nagrinėjami įvykiai traktuotini ne kaip nusikaltimai žmoniškumui, o veikos, nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą, t. y. pagal 1990 m. lapkričio 10 d. priimto ir veikų padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo (BK 68 ir 70 straipsnių) dispozicijų apimtį. Tie patys 1991 m. sausio 13 d. įvykiai EŽTT 2008 m. vasario 19 d. sprendime byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą ir nacionalinių teismų sprendimuose įvertinti kaip nusikaltimai valstybei, o skundžiamuose teismų sprendimuose jie vertinami kitaip, t. y. kaip nusikaltimai žmoniškumui. Taip teismai nesilaikė lygiateisiškumo principo, įpareigojančio vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pat faktus vertinti skirtingai.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ištirti papildomus gynybos pateiktus įrodymus ir skirti papildomą užduotį specialistui. Teismo pozicija, kad neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas įvyko 1991 m. sausio 13 d., rodo jo šališkumą ir priimto sprendimo nepagrįstumą. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102/2013 turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.
13.3. Priimdami sprendimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo vadovautis byloje nagrinėjamų įvykių metu galiojusia tarptautine teise. Tuo metu nei Romos statutas, kurio pagrindu 2011 m. pakeisti BK straipsniai, nei Jugoslavijos tribunolas neegzistavo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Niurnbergo tribunolo statuto bendrosiomis nuostatomis, taikė Romos statutą, taip pažeisdamas baudžiamosios teisės principus ir patį Romos statutą, kurio 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki statuto įsigaliojimo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prieš priimant galutinį sprendimą pakeičiamas konkrečiai bylai taikomas įstatymas, tai tiriamajam, kaltinamajam ar nuteistajam taikomas jam palankesnis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
13.4. Pirmosios instancijos teismas nusikaltimų žmoniškumui neatskyrė nuo kitų nusikaltimų, kurių pasekmė – asmens smurtinė mirtis. Teismas konstatavo, kad visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai, tačiau tokia išvada prieštarauja BPK 20 straipsnio 3 daliai, nes byloje nėra pakankamai duomenų, kad M. G. ar jo vadovaujamų karininkų veiksmais konkretiems asmenims padaryti mirtini sužalojimai ar sunkiai sutrikdyta sveikata.
13.5. Pirmosios instancijos teismas teisiniu ir faktiniu požiūriu klaidingai sutapatino TSRS ginkluotąsias pajėgas su nusikalstama organizacija pripažinta nacistinės Vokietijos nacionalsocialistų partija ir jos saugumo padaliniais. Pažymėtina, kad Vermachto reguliariosios pajėgos nebuvo pripažintos nusikalstama organizacija. Teismas neįrodė, kad TSRS ginkluotosios pajėgos buvo įsteigtos tam, kad vykdytų žmonių naikinimo politiką pagal tautinį, politinį ar kitą principą.
13.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai papildė M. G. ir kitiems kaltinamiesiems pareikštą kaltinimą naujais nusikalstamų veikų požymiais („tyčia, vykdydami ir remdami kitos valstybės TSRS ir organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, juos sunkiai sužalojo, naudojo bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai suvaržė ir atėmė jų laisvę“), kurių netyrė ir nenagrinėjo, ir taip apribojo jų teisę į gynybą.
13.7. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. G. veikė TSRS vardu, o tai reiškia, kad, vykdydamas pareigas, jis turėjo šios valstybės pareigūno imunitetą. M. G. veiksmai, vykdant pareigas, laikytini valstybės veiksmais ir apima neteisėtus bei ultra vires (viršijant įgaliojimus) veiksmus. Prieš konstatuodami valstybės pareigūno M. G. atsakomybę, teismai privalėjo nustatyti, ar TSRS 1991 metų sausio mėnesį tarptautinėje bendruomenėje buvo pripažinta nusikalstamu subjektu. Taip pat turėjo būti nustatyta, ar TSRS ginkluotosios pajėgos buvo pripažintos nusikalstama organizacija. Remiantis Niurnbergo tribunolo praktika, teismas be tam tikros organizacijos pripažinimo nusikalstama negali vykdyti jos narių persekiojimo vien dėl priklausymo tai organizacijai. Be to, teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 3 dalimi, privalėjo nustatyti konkrečius M. G. veiksmus ir nusikalstamus padarinius bei priežastinį ryšį tarp jų. Turėjo būti nustatyta, kad šie veiksmai buvo daromi organizacijos nario, vykdant kitos valstybės – TSRS – ir organizacijos – TSKP – politiką. Teismai šių aplinkybių neįrodė, tačiau konstatavo kariškių teisinį statusą ir ginkluoto konflikto pobūdį, patvirtinantį kitos valstybės pareigūno imunitetą.
13.8. Teismai netinkamai taikė BK 100 straipsnio nuostatas. Byloje nustatyta, kad TSRS Valstybės saugumo komiteto specialiosios paskirties grupės „A“ kariškiams vadovavusio ir jų veiksmus koordinavusio M. G. paskirtas atsakingas asmuo grupės kariškius padalijo į dalis ir paskyrė užduotis – užimti TV bokštą ir patikrinti patalpas, pašalinti ten esančius civilius, atjungti siųstuvus, atjungti kilnojamosios televizijos stoties aparatinę, atjungti ryšių aparatinę; atjungti radijo relinės stoties aparatūrą ir užtikrinti atjungtos TV aparatūros bei gaisro gesinimo aparatūros apsaugą. Šie byloje nustatyti M. G. veiksmai neleidžia daryti išvados, kad jo vadovaujami kariškiai dideliu mastu užpuldinėjo civilius. Objektyvusis požymis „užpuldinėjo“ reiškia kaltininko tyčinius veiksmus pulti civilius jų nuolatinėse ar laikinose buvimo vietose (gyvenvietėse, pabėgėlių stovyklose ir pan.). Byloje pateiktos kariškių pokalbių išklotinės įrodo, kad nebuvo civilių užpuldinėjimo politikos, jie raportuoja, kad užėmė abu pastatus, kontroliuoja įėjimus ir tik po to gauna užduotį organizuoti pastatų, teritorijos apsaugą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad M. G. vadovaujami kariškiai, būdami kombatantai, susirėmė su ginkluotais TV bokšto gynėjais ir susirėmimo metu žuvo vienas kariškių grupės narys, o kombatantų žūtis ginkluoto susirėmimo metu nėra priskiriama prie nusikaltimų žmoniškumui.
13.9. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad istorinis ir politinis įvykių kontekstas neleidžia abejoti, jog nuteistieji vykdė ir rėmė valstybės (TSRS) ir jos organizacijos (TSKP) politiką sugrąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, kartu remdami ir vykdydami politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius. Teismas klaidingai sutapatino strateginių Lietuvos valstybės objektų užėmimą ir komendanto valandos įvedimą su politika dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius. Byloje esantys duomenys rodo, kad komendanto valanda, kurią įvedant M. G. nedalyvavo, negalėjo būti vertinama nusikaltimų žmoniškumui kontekste, nes 1991 m. sausio 15 d. 11.05 val. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje A. Butkevičius deputatams pranešė, kad K. Motiekai ir M. Laurinkui pavyko susitarti su kariškiais dėl netikros komendanto valandos, t. y. kad kariniai mobilieji patruliai tikrins transportą ir žmonių dokumentus, bet žmonės galės vykti į darbą. Istorinis ir politinis kontekstas nėra tinkamas kriterijus įrodinėti M. G. nusikalstamą veiką. Teismai nenustatė, kad M. G. suvokė, jog veikia dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėja civilius, ir taip jis vykdo arba remia TSRS valstybės ar kurios nors organizacijos politiką bei ją realizuoja per žmonių žudymą ar jų žalojimą, ir to siekė.
13.10. Byloje netinkamai taikytos ir BK 100, 103 straipsnių nuostatos. Teismai negalėjo taikyti šių BK straipsnių redakcijų, įsigaliojusių 2011 m. kovo 31 d., nes jos pasunkino nuteistojo M. G. padėtį. Naujose BK 100 ir 103 straipsnių redakcijose panaikinti kai kurie nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai ir įrašyti nauji požymiai. Šie nauji požymiai leidžia teigti, kad teisės aktas buvo derinamas prie 1991 m. sausio 13 d. įvykių.
13.11. Teismai tas pačias aplinkybes priskyrė valstybės perversmui, ginkluotam konfliktui ir agresijai, tačiau tarptautinėje teisėje šios sąvokos skiriasi ne tik turiniu, bet ir subjektais bei dalyviais. BK 100, 101 ir 103 straipsnių požymiai (politika, karas, ginkluotas konfliktas, agresija, okupacija ar aneksija, civiliai asmenys, humanitarinės teisės saugomas asmuo) nepagrįstai sujungti į vieną nusikalstamą veiką arba perkelti iš vienos nusikalstamos veikos į kitą.
13.12. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad civilių asmenų žudymas, sunkus jų kūno ar sveikatos sužalojimas, neteisėtas laisvės suvaržymas ir (ar) atėmimas karo ar ginkluotų konfliktų metu 1991 metais tarptautinėje teisėje buvo neabejotinai draudžiami. Byloje civiliai asmenys priskirti prie tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų, tačiau BK 101 ir 103 straipsnių kontekste šie asmenys yra priklausomi nuo vienos iš ginkluoto konflikto ar karo pusės valios. BK 103 straipsnio objektas yra tarptautinės teisės ir šio straipsnio yra ginamas humanitarinis elgesys su asmenimis, kurie negali gintis dėl savo sveikatos būklės ir buvo sužaloti ar susargdinti karo ar karinio konflikto metu. Asmenys, patekę į karinio konflikto šalies rankas, nėra laisvi judėti ir savarankiškai spręsti dėl savo poreikių. O prie LRT pastato ir TV bokšto susirinkę asmenys buvo laisvi, savo valia atvyko prie šių objektų ir aktyviai dalyvavo juos gindami. Be to, tarptautinėje teisėje civiliai, aktyviai dalyvaujantys ginkluoto konflikto veiksmuose, netenka humanitarinės apsaugos. Humanitarinės teisės normos nesaugo civilių asmenų, kurie savo valia veržiasi į ginkluoto konflikto vietą ir aktyviai stengiasi jame dalyvauti. Tarptautinėse konvencijose kombatantų pasirodymas prieš civilius nelaikomas bauginimu, o ginklo turėjimas nėra bauginimo priemonė – tai konvencinė ginkluoto konflikto ar karo priemonė.
13.13. Teismai taip pat netinkamai taikė BK 111 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios institucijos niekada nėra pareiškusios, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublika buvo atakuota kitos valstybės ir buvo karo padėties būklė. Byloje nustatyti kariškių veiksmai neleidžia konstatuoti nei karo ar karinio konflikto situacijos, nei priešo naikinimo tikslų ar uždavinių. 1991 m. sausio 13 d. įvykiams negali būti taikomas BK 111 straipsnio objektyvusis požymis – karo ataka, kaip ginkluotųjų pajėgų panaudojimo būdas. Šį požymį apeliacinės instancijos teismas aiškino plečiamai, kitaip nei tarptautiniuose teisės aktuose, nes karo ataka sietina tik su tarptautiniu ginkluotu konfliktu arba karu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nesikreipė į tarptautinę bendruomenę, kad 1991 m. sausio 13 d. įvykiai būtų pripažinti tarptautiniu ginkluotu konfliktu, neteikė dėl šių įvykių diplomatinės notos ar kito dokumento, dėl kurio TSRS būtų galėjusi pareikšti savo poziciją dėl konflikto fakto ir pobūdžio pripažinimo ar nepripažinimo.
Nepaisydamas to, apeliacinis teismas klaidingai BK 111 straipsnio dispozicijai taiko konflikto požymius, pasiskolindamas iš BK 101 ir 103 straipsnių objektyvųjį požymį – tarptautinį ginkluotą konfliktą. M. G. 1991 m. sausio 13 d. nevykdė savarankiškų ar savavališkų veiksmų, kurie gali būti traktuojami kaip karo atakos organizavimas ar vykdymas. Šios veikos tiesioginė tyčia turi apimti visus karo atakos etapus ir stadijas – nuo planavimo ir pasirengimo iki atakos vykdymo. Teismai taip pat nepagrįstai nurodė, kad kariškių veiksmai buvo nukreipti prieš civilius. Civilių objektų užėmimas, net ir naudojant karinius dalinius, savaime nesuponuoja tokių veiksmų priskyrimo prie tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo.
13.14. Teismai netinkamai taikė ir BK 112 straipsnio nuostatas. Teisme apklaustas specialistas J. Andriškevičius patvirtino, kad nė viena iš M. G. vadovaujamų kariškių prieš civilius panaudotų priemonių neskirta žmonėms žudyti ar žaloti. Pažymėtina, kad Hagos konvencija uždraustos ekspansyviosios kulkos (kitas pavadinimas – „dum-dum“) dėl išsiplėtimo (susiplojimo efekto) žmogaus kūne padaro dideles žaizdas. Nenustatyta, kad TSRS ginkluotosios pajėgos naudojo būtent tokias kulkas. Byloje ekspertizes atlikę ekspertai nenurodė, kad nukentėjusiųjų kūnai buvo sudraskyti pereinančiomis per minkštuosius audinius kulkomis. Nuo 1974 m. TSRS naudoti 5,45 x 39 mm kalibro (7H6, 7H10, 7H22, 7H24) šoviniai negalėjo būti uždrausti Hagos konvencija 1899 metais, jų kulkų konstrukcija apvalkalinė, jos pakeičia savo kryptį arba rikošetuoja tik susidūrusios su kietąja kliūtimi, jų apsivertimas ar kūlvirstis priklauso nuo kulkos greičio, šūvio atstumo ir kampo. Šiuos šovinius priskirdami prie uždraustų, teismai netinkamai vadovavosi Jungtinių Tautų 1980 metų konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo.
13.15. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Niurnbergo tribunolo statuto nuostatas veikoms, padarytoms 1991 metais. Nesutiktina su teismo išvada, kad Niurnbergo tribunolo įsteigimas ir jo priimtas nuosprendis dėl konkrečių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nepašalino atskirų valstybių nacionalinių teismų jurisdikcijos pagal nacionalinius baudžiamuosius įstatymus baudžiamojon atsakomybėn patraukti ir kitus asmenis, padariusius karo nusikaltimų ar nusikaltimų taikai ar žmoniškumui. Niurnbergo tribunolo statuto nuostatos buvo skirtos tik naciams ir jų kolaborantams persekioti, šio tribunolo pagrindu tarptautinėje teisėje buvo sukurti humanitarinės teisės principai, leidžiantys steigti kitus tribunolus dėl nusikaltimų žmoniškumui. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimas „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“ ir 1946 m. vasario 13 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 3 (I) dėl karo nusikaltėlių ekstradicijos ir nubaudimo skirti Niurnbergo tribunolo statuto tikslų įgyvendinimui užtikrinti, šie teisės aktai 1991 m. sausio 13 d. įvykiams Vilniuje netaikytini. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Romos statuto 17 straipsnyje nustatyta tik papildoma Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcija greta nacionalinių teismų jurisdikcijos, yra nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į Romos statuto 24 straipsnio nuostatas.
13.16. BK pakeitimai, įsigalioję 2011 m. kovo 31 d., negali būti taikomi 1991 metų įvykiams Lietuvoje. Atsisakydami patikrinti BK 3 straipsnio ir kitų teisės normų teisėtumą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, teismai pažeidė Konstituciją ir kaltinamojo teisę gintis nuo neteisėto BK normų jam taikymo.
13.17. Tirdami ir vertindami įrodymus, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Skundžiamuose nuosprendžiuose įrodymais pripažinti kaltinamųjų parodymai, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaip liudytojai. Ikiteisminio tyrimo metu jie nebuvo įspėti, kad gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Taip pat jiems nebuvo pranešta, kad karininkai ir kiti kariškiai, su kuriais jie tarnavo ir vykdė įsakymus, kaip ir jie, bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Teisme pagarsinus šiuos parodymus, kaltinamieji neturėjo galimybės juos patikslinti ar atsisakyti juos duoti. Teismas nepaisė kaltinamųjų gynėjų prašymų negarsinti šių parodymų, nes tai yra užakinis prievartinis veiksmas prieš juos, verčiantis duoti parodymus prieš save, pažeidžiantis Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį. Remtis šiais parodymais teismai neturėjo teisinio pagrindo.
13.18. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 246 straipsnio nuostatos, nes nesant duomenų, kad kaltinamiesiems žinoma apie procesą ir jie jo vengia, nebuvo pagrindo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Be to, nuosprendžio priėmimo metu teismas nežinojo, ar visi kaltinamieji yra gyvi.
13.19. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 279 ir 283 straipsnių nuostatas, nes nukentėjusiuosius apklausė nepašalinęs kitų, dar neapklaustų, nukentėjusiųjų iš teismo posėdžių salės. Taip teismas negalėjo nustatyti vėliau apklausiamų asmenų parodymų autentiškumo, t. y. nustatyti objektyvių bylos aplinkybių, remdamasis asmenų atmintyje išlikusia autentiška individualia informacija.
13.20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas BPK reikalavimus, keliamus specialisto kvalifikacijai ir išsilavinimui, rėmėsi organizacijos „Skydas“ išvadomis.
13.21. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė papildomai apklausti specialistą J. Andriškevičių, byloje pateikusį specialisto išvadą, ir ištirti kitus įrodymus byloje, tai sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismas taip pažeidė BPK 7 straipsnyje nustatytus šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.
13.22. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismo šališkumas kaltinamųjų gynėjų buvo grindžiamas kolegijos pirmininkės teisėjos A. K. Macevičienės interviu žurnalui „TEIS- MAI.LT“ (2016 metų kovas, Nr. 1 (21), p. 19) išsakytu teiginiu, kad „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“. Spręsdamas klausimą dėl teisėjos A. K. Macevičienės šališkumo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2016 metų kovo žurnalo „TEISMAI.LT“ Nr. 1 (21) internete prieinama versija, tačiau kaltinamųjų gynėjai teismui nurodė spausdintą straipsnio versiją, kurioje buvo publikuotas pirmiau pacituotas teisėjos sakinys. Šis sakinys ir antraštė su juo buvo pašalinti iš interaktyvaus „TEISMAI.LT“ žurnalo po to, kai gynėjai susipažino su žurnalo spausdintu variantu ir pareiškė pastabą.
13.23. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė teisėjų kolegijos pirmininkui E. Rimšeliui pareikštą nušalinimą. E. Rimšelis 2009–2014 m. laikotarpiu dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje Prezidento patarėju teisės klausimais, buvo politiškai priklausomas ir galėjo turėti nepotistinių ryšių (teikdamas patarimus, nuomones ar konsultacijas ar kitaip panašiai prisidėdamas) su Lietuvos Respublikos Prezidente ir teisininkų grupe, rengusia 2011 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 104 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 1131 straipsniu įstatymą. Spręsdamas klausimą dėl teisėjų kolegijos pirmininko šališkumo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik subjektyviaisiais šališkumo požymiais, susijusiais su teisėjo tiesioginiais asmeniniais interesais ir galimais ryšiais bei formaliu prisidėjimu keičiant BK normas, tačiau teismas negalėjo pašalinti objektyviai susidariusių aplinkybių ir šališkumo regimybės. Visa tai suponuoja nepasitikėjimą teismo kolegijos teisėju ir kelia pagrįstų abejonių jo, kartu ir visos teisėjų kolegijos nešališkumu.
14. Kasaciniu skundu nuteistojo J. M. gynėjas advokatas R. Burda prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo ginamojo panaikinti ir bylą jam nutraukti arba tuo atveju, jei būtų pripažinta jo ginamojo kaltė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad nuteistojo J. M. gynėjo advokato R. Burdos kasacinio skundo argumentai iš esmės yra tapatūs šios nutarties 13.1–13.23 papunkčiuose išdėstytiems jo, kaip nuteistojo M. G. gynėjo, kasacinio skundo argumentams, todėl atskirai nedėstomi ir nekartojami. Kasatorius skunde papildomai tik nurodo:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad TSRS kariškiai, 1991 metais įvykdę nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nepaisant jų, kaip kombatantų, statuso, tačiau, vadovaujantis Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 44 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas kombatantas, patekęs į priešiškos šalies nelaisvę, tampa karo belaisviu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje ne karinės operacijos metu ar rengiantis jai, dėl savo ankstesnės veiklos nepraranda savo teisės būti kombatantu ir karo belaisviu, todėl J. M., 2014 metais sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje, karo belaisvio statuso neprarado. Lietuvos Respublika, pažeisdama Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais: neaprūpino J. M. asmens pažymėjimu; neužtikrino, kad karo belaisvių, karininkų negalima siųsti dirbti jokių kitų darbų; neužtikrino, kad kiekvienas įrašas karo belaisvio sąskaitoje papildomai būtų patvirtinamas jo arba jo vardu veikiančio belaisvių atstovo parašu arba inicialais; neužtikrino, kad karo belaisvio negali teisti nė vienas teismas, negalintis užtikrinti pagrindinių visuotinai pripažintų nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų, ypač kurio teisminės procedūros nesuteikia kaltinamajam teisių ir gynybos būdų, nustatytų Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 105 straipsnyje; neužtikrino, kad karo belaisvius, persekiojamus pagal laikančios belaisvius valstybės įstatymus už veikas, įvykdytas iki patenkant į nelaisvę, gina Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, net jeigu jie pripažinti kaltais; neužtikrino draudimo skirti kolektyvines bausmes už individualias veikas.
14.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišsprendė klausimų, susijusių su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu nuteistajam J. M. ir jo atleidimu nuo bausmės pagal BK 76 straipsnį. Visų pirma, teismas padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, kad byloje negauti jokie objektyvūs duomenys ar dokumentai, patvirtinantys, kad J. M. serga nepagydoma liga. Tokią išvadą paneigia byloje esantys duomenys: medicinos specialisto R. R. apklausos dėl J. M. nepagydomų ligų ir jo galimybės atlikti kardomąją priemonę suėmimą protokolas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro išrašas apie J. M. sveikatos būklę, J. M. gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninės stacionare ligos istorijos kopija. Taip pat pažymėtina, kad J. M. nebuvo kaltinamas žmonių žudymu, jo veiksmai priežastiniu ryšiu nesusiję su konkretiems asmenims padarytu sveikatos sutrikdymu. J. M. individualių veiksmų pavojingumas nebuvo nustatytas, o karinės operacijos pavojingumo kriterijaus taikymas J. M., kurio veiksmai nėra susiję su karinės operacijos taktikos ir strategijos, ginkluotės ir veikimo būdo parinkimu, traktuotinas kaip bausmės individualizavimo ir teisingumo principų pažeidimas. Šiems principams prieštarauja ir kolektyvinis bausmių skyrimas TSRS GM 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko vadams, tarp jų ir J. M.
14.3. J. M. jauną amžių veikų padarymo metu, jam labai ilgai taikytą kardomąją priemonę suėmimą ir pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę laikydamas nereikšmingomis aplinkybėmis, skiriant nuteistajam bausmę, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nei LAT, nei EŽTT formuojamos praktikos. Teismų praktikoje kaltinamojo jaunas amžius dažniausiai siejamas su jo biologiniu amžiumi ir socialine branda (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2012). Šios aplinkybės reikšmingos vertinant nepilnamečių padarytas nusikalstamas veikas ir skiriant jiems bausmes. Nuteistasis J. M., nusikalstamos veikos padarymo metu būdamas 22 metų amžiaus ir ką tik baigęs karinę mokyklą, neturėjo galimybių įgyti politinės, darbo, profesinės patirties, leidžiančios kritiškai vertinti socialinius ir politinius įvykius.
Išugdytas ir išauklėtas totalitarinėje visuomenėje, nuteistasis neturėjo nei vertybinio, nei moralinio potencialo vertinti 1989–1991 metų įvykius Lietuvoje kitaip, nei tai buvo diegiama jo karinės tarnybos aplinkoje. Darydamas kitokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, kad J. M. negalėjo nežinoti apie Lietuvos istorinę ir politinę raidą, tačiau pagal tuo metu jam prieinamą informaciją (oficialią TSRS poziciją, istorijos pamokas) jis iš tiesų negalėjo žinoti, kad 1940 metais Lietuva buvo okupuota ar aneksuota, todėl negalėjo ir vienareikšmiškai suvokti, kad įsakymus vykdo kitos valstybės teritorijoje. Taip pat nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su proceso trukme. Teismo procesas negali trukti tiek, kad sukeltų kankinamo neapibrėžtumo būseną teisiamajam.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti J. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teisėtas bei pagrįstas ir laikytinas pakankama kompensacija už nuteistojo patirtus dvasinius praradimus (kančias) dėl ŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių pažeidimo.
14.4. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių ir iš dalies juos tenkinti yra neteisėtas. Darydamas išvadą, kad šioje byloje netaikytina ieškinio senatis, teismas neteisingai taikė CK 1.134 straipsnio ir BK 95 straipsnio 8 dalies nuostatas. Įstatymo leidėjas ieškinio senaties netaikymo atvejus sieja su nusikalstamos veikos pakartotinumu, bet ne su BK 95 straipsnio 9 dalies 1–13 punktuose nurodytomis nusikalstamomis veikomis, kaip nurodė teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CK 6.247 straipsnio reikalavimo nustatyti priežastinį ryšį su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę. Pripažindamas 1991 m. sausio 11–13 d. įvykius tarptautiniu ginkluotu konfliktu tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad už kariškių padarytą žalą atsakinga Rusijos Federacija. Spręsdamas civilinio ieškinio Rusijos Federacijai apimtį ir pobūdį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė atsakovę Rusijos Federaciją kaltinamaisiais.
15. Kasaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas advokatas S. Chiminas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti kaip nepadariusiam veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Kasatorius skunde nurodo:
15.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai dėl jo ginamojo yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
15.2. Abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo pažeisdami BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, ir nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
15.3. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad V. D. nežinojo ir negalėjo žinoti kaltinime nurodytų aplinkybių, jog Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, jos istorijos niuansų ir pan. Tokių įrodymų byloje nėra. Be to, teismai V. D. kaip liudytojo duotus parodymus apie 1991 m. sausio 10 d. įvykius vertino kaip patvirtinančius jo dalyvavimą su bendrininkų grupe užimant Spaudos rūmus, tačiau nenustatyta, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus atliko V. D., apie tai byloje taip pat nėra jokių duomenų. Visiškai netirta ir nepaneigta versija, kad civilių minia buvo užblokavusi priėjimą prie Spaudos rūmų, todėl batalionas, kuriame V. D. ėjo štabo vado pareigas, grįžo į Šiaurės miestelį neįvykdęs užduoties. Teismas nuteistojo parodymus apie tai, kad keturi civiliai mėgino iš jo atimti automatą, todėl jis gynėsi naudodamas fizinį smurtą, įvertino kaip neturinčius teisinės reikšmės. Kartu teismas visiškai nepasisakė dėl kaltinimo teiginio, kad V. D. prasikalto būdamas TSKP nariu ir kokį ryšį tai turi su jam inkriminuotais nusikaltimais. Taigi, tie apeliacinio skundo argumentai, kurie neatitinka kaltinimo, nebuvo tikrinami arba buvo atmesti.
15.4. V. D. kaip liudytojas buvo apklaustas Rusijos Federacijos tardytojo, jam nebuvo išaiškinta jo teisė neduoti parodymų prieš save, taip pat kad jo parodymai gali būti panaudoti baudžiamajame procese, kuriame jis bus kaltinamasis. Todėl kasatorius abejoja, ar buvo galima remtis V. D. ir kitų kariškių, apklaustų kaip liudytojų, parodymais kaip jų kaltės įrodymais. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokių parodymų pripažinti teisėtais įrodymais negalima, tačiau nusprendė, kad jie padeda suformuoti vidinį įsitikinimą, nors jų duomenis panaudojo nustatydamas faktines aplinkybes.
15.5. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad V. D. žinojo apie agresiją, karą arba karo atakas prieš civilius, yra neįtikinami ir nepaneigia apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu. Pagrindinis argumentas, dėl kurio V. D. veiksmai buvo kvalifikuoti kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui, yra TSRS prieš Lietuvą įvykdyta karo ataka, karo veiksmai. Tačiau į apeliacinio skundo argumentus, kad jokio karo nebuvo, liko neatsakyta. Teismo motyvai apie agresiją yra nepagrįsti, nekonkretūs ir deklaratyvūs. Be to, karo paskelbimas yra valstybės aukščiausiosios valdžios politinis sprendimas, todėl teismas turėjo išanalizuoti ir TSRS vadovo M. Gorbačiovo vaidmenį, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai neatsakė į klausimą, ar nusikaltimai padaryti kariškių karo, karinės atakos metu, ar buvo padaryti Lietuvos teritorijoje ir ar jų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal atitinkamus BK straipsnius už kriminalinius nusikaltimus.
15.6. Romos statute, kurį Lietuva ratifikavo 2003 m. balandžio 1 d., yra išsamiai nurodyti baudžiamosios atsakomybės taikymo terminai. Už iki 1998 m. įvykdytus šiame statute nurodytus nusikaltimus asmenys atsakomybėn negali būti traukiami. Pagal apeliacinės instancijos teismo išvadą Romos statute turėjo būti nurodyta, kad jį ratifikavusios valstybės gali nevykdyti statuto atskirų nuostatų ir pasirinkti, ar vykdyti statutą visa apimtimi, ar kai kuriais atvejais vykdyti nacionalinių ar kitų teismų jurisdikciją. Kasatoriaus įsitikinimu, esant tokiai teismo nuomonei, Romos statutas Lietuvos negalėjo būti ratifikuotas.
15.7. 1991 m. baudžiamajame įstatyme nebuvo straipsnių, kuriuose būtų nustatyta atsakomybė už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, todėl 2011 m. BK redakcijos nuostatos nuteistiesiems negalėjo būti pritaikytos. Taikant jas dėl ankstesnių įvykių yra pažeidžiami BK, BPK reikalavimai, tarptautinės teisės normos ir žmogaus teisės. Dėl to teismai, nuteisdami V. D. pagal BK 100, 101, 102 straipsnius, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteisė jį už nusikalstamas veikas, kurios nebuvo kriminalizuotos pagal galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas neįrodė nė vieno V. D. inkriminuotuose BK straipsniuose nustatytų nusikaltimų požymio, nes nenustatė valstybės ar organizacijos politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius požymių. Nuosprendyje nėra duomenų, kad vyko civilių užpuldinėjimas, siekiant juos sistemingai ir masiškai naikinti, ir kad tai įvyko karo, karo atakos ar agresijos metu.
15.8. Teismas pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nepagrįstai pripažino, kad V. D. veikė su bendrininkų grupe, neįvertino tarnybos kariuomenėje principų, iš kurių matyti, kad kariškiai negali būti bendrininkai dėl veikimo karinio statuto pagrindu. Nėra aišku, kuo remiantis V. D. pripažintas vienu iš bendrininkų grupės vadovų. Iš teismo cituojamų nuteistojo parodymų matyti, kad jis rengė TV bokšto šturmo planą ir maršrutus, vykdė objektų žvalgybą, vadovavo oro desanto divizijos kariškiams. Tačiau teismas visiškai ignoravo tai, kad V. D. vykdė aukštesnio rango kariškio įsakymus, nesvarstė to, kad bendrininkų grupės organizatoriais buvo aukščiausio lygio partiniai veikėjai ir kariškiai, o V. D. buvo tik vykdytojas.
15.9. Kasatorius kelia klausimą ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžių, teigdamas, kad pagrindiniams įvykių organizatoriams D. J. ir V. Š. buvo paskirtos galutinės dešimties metų laisvės atėmimo bausmės, o bataliono štabo vadas V. D., kuris, kaip nurodė teismas, tik rengė planus, maršrutus ir pan., nubaustas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme. Visiškai neatsižvelgta ir į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, kuri gali būti pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Teismo padaryta išvada, kad procesas byloje vyko pakankamai intensyviai, yra visiškai nepagrįsta.
16. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas N. Voinovas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. G. pakeisti ir jį išteisinti arba pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl nuteistojo A. G. nuteisimo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatoriai skunde nurodo:
16.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
16.2. Visų pirma, jeigu pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nagrinėjamai bylai aktualius tarptautinės teisės aktus ir šaltinius, nusprendė, kad 1991 m. sausio mėn. kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos agresijos metu tarptautinėje teisėje buvo aiškiai apibrėžtos kaip nusikaltimai žmoniškumui, ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutiko, tai būtų logiška ir vadovautis šiais tarptautiniais aktais be išimčių.
16.3. Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 51 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybės vadovai privalo karinio konflikto metu iškeldinti civilius gyventojus iš pavojingų zonų, imtis kitų priemonių civiliams apsaugoti nuo karinės operacijos keliamų pavojų. Griežtai draudžiama naudoti civilius kaip gyvuosius skydus siekiant apsaugoti tam tikrus objektus nuo karinių operacijų ar kitaip trukdant karinėms operacijoms, net jeigu civiliai tokią priedangą teikia savanoriškai. Savanoriškas dalyvavimas būnant gyvuoju skydu reiškia, kad civiliai sąmoningai rizikuoja tam, kad būtų apsaugota kita konflikto šalis. Taigi kiekviena konflikto šalis privalo laikytis Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo reikalavimų ir saugoti civilius.
16.4. Visiems karinio konflikto dalyviams turėtų būti taikomi vienodi standartai dėl tarptautinių normų, susitarimų ir konvencijų reikalavimų laikymosi, nes priešingu atveju būtų pažeistas pagrindinis teisės principas – lygybės prieš įstatymą principas. Deja, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, neginčytinai nustačius, kad Lietuvos Respublikos vadovai, būtent Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, ne kartą viešai per visuomenės informavimo šaltinius – nacionalinę televiziją ir radiją – kvietė civilius gyventojus atvykti prie strategiškai svarbių objektų ir juos saugoti, ginti, Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo pažeidimas nebuvo konstatuotas. Ženevos konvencijos draudžia naudoti asmenis, kurie yra saugomi Ženevos konvencijų, kaip gyvuosius skydus, saugant karinius objektus ar apsaugant objektus nuo ginkluoto užėmimo arba siekiant išvengti atsakomųjų puolamojo pobūdžio veiksmų (Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 28, 49 straipsniai, Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 51 straipsnio 7 dalis, Ženevos konvencijų Papildomo II protokolo 5 straipsnio 2 dalies c papunktis).
Taigi Ženevos konvencijos draudžia prie karinių ir kitų objektų kelti patronuojamuosius asmenis: civilius asmenis, ligonius, karo belaisvius, medicinos personalą ir pan. Pagal Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies b punkto xxiii papunktį tokie veiksmai tarptautinio ginkluoto konflikto metu yra karo nusikaltimas ir priklauso Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcijai. Gyvojo skydo panaudojimas tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto metu taip pat draudžiamas tarptautinėmis humanitarinės teisės normomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir pabrėžė, kad, vertinant faktines objektų užgrobimo aplinkybes, žuvusių ir nukentėjusių asmenų skaičių, nepagrįstais pripažintini kaltinamųjų gynėjų argumentai, kad kariškiai, vykdydami aukštesniųjų vadų nurodymus, tik siekė perimti objektų apsaugą ir neturėjo tikslo sužeisti, juolab nužudyti prie pastatų esančių asmenų ir kad Lietuva, panaudodama civilius asmenis kaip gyvąjį skydą, pažeidė tarptautinių sutarčių ir pan. nuostatas, draudžiančias gyvojo skydo panaudojimą ginant objektus.
Nė vienas iš to meto Lietuvos vadovų nepatvirtino, kad žmonės prie objektų buvo kviečiami tam, kad savo kūnais pridengtų pastatus nuo jų užgrobimo. Priešingai, tiek valstybės, tiek institucijų vadovai nurodė, kad žmonės buvo kviečiami vien tam, kad savo buvimu ir skaičiumi patvirtintų pritarimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir demokratiškai išrinktos valdžios sprendimams, taip pat kad nebuvo tikimasi, jog karinė TSRS galia bus panaudota prieš taikiai susirinkusius žmones. Šias valstybės vadovų išsakytas pozicijas visiškai patvirtino gyvi likę nukentėjusieji ir liudytojai (nuosprendžio 864 lapas).
16.5. Su tokiu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisiniu reglamentavimu dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarptautinių teisės aktų nuostatas, BK XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“ įtvirtintų BK normų turinį ir aiškinamąjį raštą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo bei papildymo, 104 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 1131 straipsniu įstatymo projekto“, padarė išvadą, kad BK XV skyriuje yra įgyvendinti Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal įvairias tarptautines sutartis, įskaitant Ženevos konvencijas, jų papildomus protokolus ir Romos statutą.
16.6. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pateikiamu teisiniu reglamentavimu, tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg susiaurino karinių objektų sąvokos aiškinimą, selektyviai susitelkdamas tik ties karinių objektų sąvoka ir visiškai neatsižvelgdamas į platesnes Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 51 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagal kurias „civilių gyventojų arba pavienių civilių buvimu ar persikėlimu negalima naudotis, siekiant apsaugoti tam tikrus punktus ar vietoves nuo karo veiksmų“. Dėl to manytina, kad civiliai asmenys, kurie paraginti valdžios susirinko prie TV bokšto 1991 m. sausio 12–13 d., buvo naudojami kaip gyvieji skydai ir buvo praradę humanitarinę apsaugą, o be nuteistųjų atsakomybės, būtina kelti klausimą ir dėl tuometinės Lietuvos valdžios atsakomybės už sunkius 1991 m. sausio mėn. įvykių padarinius.
16.7. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu buvo pareikšta nuomonė dėl teisėjų kolegijos pirmininkės A. K. Maculevičienės (turėtų būti – A. K. Macevičienės) šališkumo, nes ji, duodama interviu žurnalui „TEISMAI.LT“ (2016 metų kovas, Nr. 1 (21), p. 19), nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti. Baigiamosiose kalbose buvo pabrėžta, kad tokio pobūdžio teisėjų kolegijos pirmininkės pasisakymai viešojoje erdvėje neabejotinai įrodo jos šališkumą baudžiamojoje byloje ir suvaržo kaltinamųjų teisę į nešališką procesą, tačiau į tai nebuvo atkreiptas dėmesys ir teisėjų kolegijos pirmininkė nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir nuosprendžio surašymo byloje nenusišalino.
16.8. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės A. K. Macevičienės šališkumo, susipažinęs su Lietuvos teismų interneto puslapyje pateikta žurnalo „TEISMAI. LT“ 2016 metų kovo Nr. 1 (21) elektronine versija ir jo 19 puslapyje išspausdintu interviu su teisėja A. K. Macevičiene, nurodė, kad teisėja A. K. Macevičienė iš tiesų pasakė, jog „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių“, o gynėjų minimos frazės, kad „visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“, nesakė, ir konstatavo, kad pirmiau nurodytame interviu teisėja A. K. Macevičienė neišsakė jokių teiginių, leidžiančių daryti išvadą apie jos ar kitų Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos narių galimą šališkumą; nuteistojo E. R. gynėja kitų subjektyviųjų šališkumo kriterijų nenurodė, įrodymų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų tendencingumo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, taip pat nebuvo pateikta.
Pažymėtina, kad apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertino ne pirminį originalų spausdinto žurnalo „TEISMAI. LT“ teksto turinį, bet vėliau pasirodžiusį ir galimai taisytą elektroninėje erdvėje teksto turinį, todėl kartu su kasaciniu skundu teikiama žurnalo „TEIS- MAI.LT“ spausdintos versijos su teisėjos A. K. Macevičienės duotu interviu, kuriame teisėja pareiškė, kad „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“, kopija.
16.9. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, vieno nuteistųjų gynėjas R. Burda pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijos pirmininkui E. Rimšeliui, tokį pareiškimą grįsdamas tuo, kad teisėjas E. Rimšelis 2009– 2014 m. dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėju teisės klausimais, t. y. būtent tuo laikotarpiu, kai buvo priimamos pataisos dėl BK 3 straipsnio 3 dalies, 100, 101, 103, 111, 112 straipsnių (2011 m. kovo 22 d. įstatymų redakcijos) siekiant panaikinti senaties terminą BK XV skyriuje nurodytiems nusikaltimams.
16.10. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir ŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi tiek teismo, tiek prokuroro nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Tai reiškia, kad prokuroras ir teismas neturi turėti išankstinės vienašališkos nuomonės dėl bylos aplinkybių, asmens kaltumo bei kaltinamojo asmenybės.
16.11. Pagal BPK įtvirtinto nušalinimo instituto nuostatas tiek įtariamasis, tiek kaltinamasis ar nuteistasis, kaip ir kiti proceso dalyviai, gali pareikšti nušalinimą, be kita ko, ir teisėjui (BPK 57 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalį BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu jis: toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar atsakovo atstovas; pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat tuo atveju, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu.
16.12. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytų proceso dalyvių (šiuo atveju teisėjų kolegijos pirmininko) nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teisėjas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teisėjas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo jo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-414/2010, 2K-659/2012; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Teisėjo šališkumas pirmiausia yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, subjektyviu nusistatymu prieš vieną ar kitą proceso šalį, rodant vienai iš jų palankumą.
Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010), todėl subjektyviojo kriterijaus taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas šališkumas. Objektyvusis nešališkumas leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms tai patvirtinančioms aplinkybėms. Objektyvusis nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Objektyviojo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo proceso objektyvumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-659/2012). Lietuvos teisės sistemoje formuojama praktika, kad nagrinėdamas nušalinimo klausimą teismas pašalintų bet kokias abejones, net ir tariamas, kad teismo procesas nekeltų abejonių dėl savo šališkumo.
Taigi, taikant objektyvųjį kriterijų užtenka abejonių, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys gali būti šališki, o tai būtų šių asmenų nu(si)šalinimo pagrindas.
16.13. Duomenų, leidžiančių spręsti apie apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininko E. Rimšelio šališkumą subjektyviuoju aspektu, t. y. asmeninį teisėjo šališkumą, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, tačiau nušalinimas jam buvo pareikštas remiantis būtent objektyviuoju aspektu, tačiau, deja, teisėjų kolegijos pirmininkas nuo bylos nagrinėjimo ir nuosprendžio surašymo nenusišalino.
16.14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010 metais buvo priimtos ir baudžiamojo įstatymo pataisos, kuriomis pripažinta, kad 1990–1991 metais buvo įvykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką, ir, be kita ko, nustatyta atsakomybė už jos neigimą – 2010 m. birželio 15 d. BK buvo papildytas 1702 straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, TSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. Vertindamas šias BK nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kitoks, nei nustatyta teismų sprendimais bei pripažinta įstatymais, 1991 metų sausio mėnesio įvykių interpretavimas yra laikytinas ne nuomonės reiškimu, o nustatytų faktų neigimu ar menkinimu. Tokie veiksmai, jei jie atlikti BK 1702 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytu būdu ar sukelia dispozicijoje nustatytų padarinių, užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102/2013).
16.15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tokiu teisiniu reguliavimu, pažymėjo, kad pirmiau nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, priminta ir apie kitose bylose nustatytų faktinių aplinkybių reikšmę, tai ypač aktualu ir byloje: „<...> neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d., nes teismų sprendimais nustatyti ir įstatymais pripažinti faktai kiekvienoje atskiroje byloje iš naujo neturi būti nustatinėjami, jokie šaltiniai, kuriuose nesutinkama ar abejojama nustatytais faktais, neprivalo būti tiriami“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7- 102/2013). Manytina, kad suformuota teismų praktika bylose dėl 1991 metų įvykių Lietuvoje turėjo įtakos ir teisėjų kolegijai nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas 1991 metų įvykių vertinimas įpareigoja teisėjus laikytis nustatyto vertinimo, o tai galėjo suvaržyti nuteistųjų teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.
16.16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 3 straipsnio 3 dalies (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) tiek, kiek joje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį BK 100, 101, 102, 103, 110, 111, 112 straipsniams nustatyta išimtis iš taisyklės, kad veikų nusikalstamumą nustatantis, griežtinantis bausmę arba kitaip nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinantis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, atitikties 2003 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Romos statuto principams bei nuostatoms ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
16.17. Be to, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes teismas įrodymais pripažino kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apklausiant juos kaip liudytojus, neišaiškinus jiems teisės neduoti parodymų prieš save.
17. Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas advokatas V. Dubrovskis prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo panaikinti ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
17.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino V. R. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 100, 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje, 112 straipsnyje. Teismas netinkamai taikė BK specialiosios dalies normas, padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą, teisingą teismo procesą, nešališką teismą, pažeisti nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principai, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose. Teismo išvados dėl veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos aplinkybės neatitinka nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių ir teismo išvadų, todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
17.2. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimus, šie pažeidimai lėmė neteisingas teismo išvadas ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
17.3. Nusikalstamos veikos, nustatytos BK 100, 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje, padaromos tik tiesiogine tyčia. Todėl byloje turėjo būti neginčytinai nustatyta, kad V. R. žinojo, jog bus daromos nusikalstamos veikos bendrininkų grupe, tai suprato ir norėjo taip veikti. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
17.4. V. R., apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo VRM Vidaus kariuomenės dalinio vado pavaduotojas technikos reikalams. Sausio 12 d. iš generolo leitenanto V. S. gavo užduotį paruošti radiofoninį įrenginį ir atvykti su juo į Šiaurės miestelį, o paskui įvykdyti visus įsakymus, kuriuos duos generolas V. U. Užduotis buvo jungtine grupe nuvažiuoti prie LRT ir po antro šūvio iš tanko tuščiu užtaisu įjungti radiofoninį įrenginį. Taip ir padarė, daugiau jokių veiksmų neatliko. Byloje nėra duomenų, kad V. R. būtų gavęs įsakymą pulti civilius, juos žudyti, žaloti ar kitaip sutrikdyti jiems sveikatą. Pagal nuteistajam duoto įsakymo pobūdį jam negalėjo būti žinoma ir jis negalėjo numatyti, kad perimant LRT pastato apsaugą gali kilti padarinių, nurodytų minėtuose BK straipsniuose.
Byloje taip pat nėra nustatyta, kad V. R. įsakė kitiems asmenims pulti civilius, juos žudyti, žaloti ar kitaip sutrikdyti jiems sveikatą, neįrodyta aplinkybė, jog jis vadovavo LRT pastate dirbančių ir pastatą ginančių civilių puolimui. Teismo išvada, kad V. R. atakos metu mušė žmones, taip pat nepagrįsta. Nė vienas iš teisme apklaustų asmenų nenurodė, jog V. R. mušė žmones. Pats V. R., apklaustas kaip liudytojas, parodė, jog jis instruktavo privalomosios tarnybos kareivius apie draudimą naudoti šaunamąjį ginklą, asmeniškai smurto prieš civilius nenaudojo, nešaudė, ginklų niekas nenaudojo. Girdėjo šūvius, bet kas šaudė ir ar buvo nukentėjusiųjų nuo šūvių, nežino, nes buvo mašinoje ir iš jos nelipo. Šie V. R. parodymai nepaneigti.
17.5. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad V. R. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais. Kasatoriaus teigimu, V. R. tarnavo TSRS kariuomenėje, kurios veikla grindžiama hierarchijos, karinės drausmės bei karinio pavaldumo ir paklusnumo principais, todėl privalėjo vykdyti viršininkų įsakymus ir atlikti jam pavestas funkcijas bei užduotis. Be to, pradėdamas tarnauti kariuomenėje, jis negalėjo žinoti, kad įstojo į nusikaltėlių grupę, nes tokia neegzistavo, kol nebuvo paskelbta kaip tokia apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Specialistas J. Andriškevičius išvadoje nurodė, kad specialiajai operacijai Lietuvoje buvo suformuotas karinis junginys, jungiantis tam tikrus TSRS karinius dalinius, o karinio junginio negalima laikyti nusikalstama grupuote. Taigi V. R. ir kitus nuteistuosius siejo valdžios ir pavaldumo, o ne nusikalstamo bendrininkavimo santykiai. Teismai neargumentavo, kodėl V. R. profesionalią tarnybą TSRS kariuomenėje ir jo tiesioginių vadų įsakymų vykdymą laikė dalyvavimu nusikalstamoje bendrininkų grupėje.
17.6. V. R. nepagrįstai nuteistas pagal BK 112 straipsnį už tarptautinių sutarčių uždraustų karo priemonių – 5,45 mm kalibro šovinių su išcentruotąja kulka – naudojimą. Teismas, pripažindamas V. R. kaltu, nuosprendyje nurodė, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko, t. y. karinės operacijos prie LRT pastato metu įjungė radiofoninį įrenginį ir leido garso įrašą dėl valdžios perėmimo, užtikrino žvalgybinį ryšį. Taigi teismas nenustatė, kad V. R. buvo panaudojęs 5,45 mm kalibro uždraustus šovinius. Pats nuteistasis neneigė, kad vykdamas prie LRT pastato jis turėjo 9 mm kalibro Makarovo pistoletą Nr. 3295, 16 kovinių šovinių, o ekipažo nariai turėjo automatus be šovinių. Tokie jo parodymai nėra paneigti. Be to, teismas nenurodė, kokiomis konkrečiai tarptautinėmis sutartimis yra uždrausti 5,45 mm kalibro šoviniai. Tarptautinėmis sutartimis, pavyzdžiui, 1899 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, draudžiama kariaujančioms šalims naudoti vadinamąsias ekspansyviąsias kulkas. Byloje nėra duomenų, kad 5,45 mm kalibro Kalašnikovo automato kulka būtų priskirta ekspansyviųjų kulkų kategorijai, kaip tokios kulkos ir šoviniai apibrėžiami Lietuvos teismo ekspertizės centro interneto svetainėje. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie šių kulkų draudimą yra spėjamojo pobūdžio, nes byloje dėl to nėra kompetentingų specialistų išvados. Taigi V. R. ne tik nenaudojo jam skirto šaunamojo ginklo, bet ir neturėjo tarptautinėmis sutartimis uždraustų šovinių.
17.7. Pagal Romos statuto 33 straipsnio 1 dalį asmuo, vykdęs vyriausybės arba karinio ar civilio vadovo įsakymą ir padaręs nusikaltimą, gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei vykdyti įsakymus buvo šio asmens pareiga pagal įstatymą, šis asmuo nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas, ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Byloje nustatyta, kad V. R. tarnavo TSRS ginkluotosiose pajėgose, vykdė karinio vadovo įsakymą, kurį vykdyti buvo jo pareiga pagal TSRS karinius statutus, jis nežinojo, kad įsakymas gali būti neteisėtas, be to, jam duotas įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Dėl to V. R. nepagrįstai nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.
18. Kasaciniu skundu nuteistojo A. F. gynėjas advokatas A. Sokolovskis prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
18.1. Pirmosios instancijos teismas A. F. nuteisė remdamasis prieštaringais, nepatikimais ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepatikrintais įrodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus. Liudytojų ir kitų kaltinamųjų parodymai nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, nes jie nebuvo iškviesti ir apklausti. Todėl teismas nepagrįstai A. F. kaltę grindė kitų kaltinamųjų ir liudytojų O. C. (O. C.), V. T. (V. T.), P. S. (P. S.), A. Š. (A. Š.), A. F., O. T. (O. T.), A. A. (A. A.), V. T. (V. T.), O. F., A. A. (A. A.), I. R. (I. R.), S. K. (S. K.), V. C. (V. C.) parodymais.
18.2. Kaltinimai A. F. yra abstraktūs ir neaiškūs. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakant dėl jo atliktų veiksmų nurodoma, jog jis vadovavo RTV komiteto (LRT) Radijo pastate dirbančių ir pastatą ginančių civilių puolimui, atakos metu mušė žmones. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. F. turėjo aukštą rangą ir ėjo vadovaujamas pareigas šios operacijos metu. Šios teismų išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Byloje nustatyta, kad A. F. tarnavo 76-ojoje Pskovo oro desanto divizijoje, buvo karininku, būrio vadu, t. y. jis buvo žemiausios grandies karininkas, jam pavaldūs buvo tik privalomosios karinės tarnybos kareiviai (tikslus jų skaičius nenustatytas), byloje nėra duomenų, kad A. F. kažkaip prisidėjo prie RTV komiteto Radijo pastato užėmimo operacijos planavimo. Todėl yra nepagrįstos teismų išvados, kad A. F. ėjo vadovaujamas pareigas ir vadovavo RTV komiteto Radijo pastate dirbančių ir pastatą ginančių civilių puolimui.
18.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad A. F. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais. Tokios teismų išvados yra visiškai nepagrįstos ir neįrodytos. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad būtinieji bendrininkavimo požymiai – asmenų susitarimas ir tyčia bendrininkauti – turi būti nustatyti ne abstrakčiai, o dėl konkretaus nusikaltimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K- 485/2008, 2K-400/2011, 2K-123/2012, 2K-458/2014, 2K-89-693/2015, 2K-163-648/2015, 2K-105-699/2016). Šiuo atveju byloje nėra patikimų ir pakankamų duomenų, kad A. F. žinojo, jog iš anksto yra parengtas nusikalstamas planas užgrobti Lietuvoje strategiškai svarbius objektus ir daryti nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Nepaneigti yra jo ginamojo parodymai, kad 1991 m. sausio 5 d. jis atskrido į Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Gaižiūnų miestą ir kad jis nežinojo, kokia padėtis buvo Vilniuje iki 1991 m. sausio 12 d. Tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jis veikė bendra tyčia su nuosprendyje nurodytais asmenimis, darydamas su jais konkrečias nusikalstamas veikas.
18.4. Teismai taip pat nemotyvavo savo sprendimų, kodėl A. F. profesionalią tarnybą TSRS kariuomenėje ir jo tiesioginių vadų įsakymų vykdymą laikė dalyvavimu nusikalstamoje bendrininkų grupėje. TSRS kariuomenės vidaus tarnybos statutu patvirtintoje kario priesaikoje buvo nurodyta, kad karys privalo laikytis TSRS konstitucijos, privalo besąlygiškai vykdyti visus karinius statutus, vadų ir viršininkų įsakymus. Šio statuto 10 punkte buvo nustatyta, kad pagal tarnybinę padėtį ir karinį laipsnį vieni kariškiai kitiems gali būti viršininkai ar pavaldiniai; viršininkai turi teisę duoti įsakymus pavaldiniams ir privalo patikrinti jų įgyvendinimą; pavaldiniai privalo besąlygiškai paklusti viršininkams. Nagrinėjamu atveju A. F. karininkams D. J., V. A., V. K., I. K. buvo pavaldinys, o šie karininkai buvo A. F. tiesioginiai ir netiesioginiai viršininkai.
A. F., vadovaudamasis TSRS kariuomenės vidaus tarnybos statutu, privalėjo vykdyti viršininkų įsakymus, tarnaudamas TSRS kariniame vienete, turėjo atlikti jam kariniais statutais ir viršininkų įsakymais pavestas funkcijas ir užduotis. Spręsti apie bendrininkų grupės buvimą, vadovaujantis kariškių einamų pareigų ir jų atliekamų veiksmų metodu, visiškai nelogiška. Pagal tokią logiką bet kokios valstybės kariniai vienetai yra bendrininkų grupė, o ne nustatytos struktūros kariuomenės dalis, tam tikro skaičiaus kariškių vienetas. Asmuo, pradėdamas tarnauti kariuomenėje, negalėjo žinoti, kad jis įstoja į nusikaltėlių grupę, nes tokia neegzistavo, kol ji nebuvo paskelbta nusikalstama skundžiamais nuosprendžiais. Toks asmuo tik žinojo, kad jis gali pasiekti tam tikrą postą ginkluotosiose pajėgose, ir negalėjo suvokti, jog jis tapo nusikaltėlių bendrininkų grupės nariu.
Jo santykiai su kitais kariškiais savo kariniame vienete ar su kariškiais iš kitų vienetų iš esmės panašūs į santykius, kurie egzistuoja karinėje tarnyboje visame pasaulyje. Taigi galima daryti išvadą, kad A. F. ir kitus nuteistuosius iš tarybinės armijos siejo valdžios ir pavaldumo santykiai, bet ne nusikalstamo bendrininkavimo santykiai.
18.5. Teismai pripažino A. F. kaltu pagal BK 112 straipsnį už tai, kad jis naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruotąja kulka, tačiau nuosprendžiuose tarp aprašytų A. F. atliktų veiksmų (vadovavo RTV komiteto Radijo pastate dirbančių ir pastatą ginančių civilių puolimui, atakos metu mušė žmones, būdamas ginkluotas, prasibrovė iki LRT Radijo pastato, naudodamas artimos kovos veiksmus, stūmė civilius iš pastato teritorijos ir vykdė kitus pastato užėmimo veiksmus) nėra nurodyta, kad jis panaudojo 5,45 mm kalibro šovinius, t. y. atliko veiksmus, nurodytus BK 112 straipsnyje. Kita vertus, teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad A. F. niekaip negalėjo daryti įtakos, kokie šoviniai jam bus išduoti. Nustatyta, kad automatas „AK-74“ buvo etatinė 76-osios oro desanto divizijos ginkluotė, kurioje naudojama 5,45 mm kalibro kulka. Pažymėtina ir tai, kad teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nenurodė, kokiomis konkrečiai tarptautinėmis sutartimis yra uždrausti 5,45 mm kalibro šoviniai, kurie buvo išduoti A. F. Atsižvelgiant į tai, skundžiamų nuosprendžių dalys dėl A. F. pripažinimo kaltu pagal BK 112 straipsnį neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
18.6. Teismai nepagrįstai A. F. netaikė Romos statuto 33 straipsnio 1 punkte nustatytos išlygos asmeniui, kuris padarė tarptautinėje teisėje uždraustą veiką, vykdydamas vyriausybės arba karinio ar civilio vadovo įsakymą, kai: a) vykdyti tos vyriausybės arba vadovo įsakymus buvo šio asmens pareiga pagal įstatymą, b) nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas, ir c) įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Byloje nustatyta, kad A. F. tarnavo TSRS ginkluotosiose pajėgose, vykdyti vadovo įsakymą buvo jo pareiga pagal įstatymą (TSRS kariniai statutai), jis vykdė karinio vadovo papulkininkio I. K. įsakymą perimti televizijos ir radijo centro apsaugą ir atjungti 311 kambaryje esančią aparatūrą. Pažymėtina, kad šiuo įsakymu buvo draudžiama naudoti šaunamąjį ginklą, išskyrus atvejus, kad gresia pavojus kareivių gyvybei. Todėl galima daryti išvadą, kad A. F. nežinojo ir pagal duoto įsakymo pobūdį (perimti radijo centro apsaugą ir atjungti 311 kambaryje esančią aparatūrą) negalėjo žinoti, kad toks įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra nustatyta, jog A. F. įsakė savo pavaldiniams pulti civilius, juos žudyti, žaloti ar kitaip sutrikdyti jiems sveikatą. Tai reiškia, kad A. F. negali būti nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nes jis vykdė karinio vadovo įsakymą.
19. Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas S. Pelšas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
19.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bendromis frazėmis aprašyti Vilniuje ir apylinkėse įvestos komendanto valandos įvykiai, iš kurių negalima daryti išvados, kad G. B. yra atsakingas už padarytus nusikaltimus – J. T. nužudymą ir R. D. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiame nuosprendyje pakartotos kaltinamajame akte išdėstytos formuluotės. Iš apeliacinės instancijos teismo suformuluotų G. B. veiksmų, už kuriuos jis nuteistas, aprašymo nėra aišku, ką reiškia terminas „pasitelkė“, nes BK nenustato tokios bendrininkavimo formos (BK 24 straipsnis).
19.2. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė apeliaciniame skunde keliamų klausimų, nepašalino esminių prieštaravimų ir nuosprendį grindė prielaidomis, taip pažeisdamas BPK 1 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnį, 20 straipsnį ir kitus. Teismai bylą išnagrinėjo formaliai, šališkai, pažeidė in dubio pro reo, nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principus.
19.3. Byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad R. D. sulaikė būtent G. B. pavaldūs kariškiai. 1991 m. sausio 13 d. į Lietuvą buvo perdislokuota daug įvairaus pavaldumo TSRS karinių pavaldinių. Negalima daryti išvados, kad jie visi buvo pavaldūs G. B., nuteistasis juos instruktavo. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje kariškiai įvardijami kaip „nenustatyti TSRS kariškiai“ arba „nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai“, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų apie nurodytų kariškių tarnybinį priklausomumą. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad 1991 m. sausio 13–14 d. grupė kitos valstybės TSRS GM civiliais drabužiais persirengusių kariškių Šeškinės mikrorajone užpuolė R. D. Nuo pranešimo apie įtarimą pareiškimo momento byloje nebuvo surinkta duomenų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog civiliais drabužiais persirengę kariškiai buvo „nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai“.
Keliamas klausimas, kodėl padaryta išvada, kad tai būtent kariškiai, bet ne M. B. draugovininkai. Byloje nenustatyta, ar G. B. 1991 m. sausio 13–14 d. buvo komendantūroje, o jei buvo – ar matė nukentėjusįjį. Taip pat apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad R. D. versijos dėl patirtų sužalojimų nepatvirtino kiti liudytojai, neaišku, ar jis tikrai buvo Šeškinės mikrorajone, su kuo buvo iki sulaikymo, – šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo TSRS ginkluotųjų pajėgų struktūros ir karinių dalinių karininkų funkcijų, sprendimuose supainiotos pareigybių „miesto karinis komendantas“ bei „karinio dalinio įgulos komendantas“ sąvokos ir šių pareigybių funkcijos. Į komendantūros pastatą buvo komandiruoti karinio dalinio Nr. 22238 VSK Ypatingosios dalies skyriaus darbuotojai, jie ten budėjo.
Pats R. D. parodė, kad komendantūros patalpose su juo bendravo KGB karininkas, tai rodo, jog tose patalpose lankėsi ir dirbo visiškai skirtingų, nepavaldžių G. B. TSRS jėgos struktūrų pareigūnai. Kartu atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog tuo laikotarpiu komendantūroje dirbo KGB darbuotojai, o tai yra pagrindas abejoti R. D. parodymų tikrumu.
19.4. Byloje taip pat nėra duomenų dėl kariškių, dalyvavusių nužudant J. T., tarnybinio priklausomumo. Dokumentuose kariškiai įvardijami kaip „nenustatyti TSRS GM kariškiai“, todėl prokuroras ir teismas nepagrįstai įvardijo juos kaip Vilniaus įgulos kariškius. Išvados, kad jiems vadovavo ir juos instruktavo G. B., yra nepagrįstos prielaidos. G. B. pareikšti kaltinimai ir teismo išvados dėl jo kaltumo grindžiami vien ta aplinkybe, kad 1990–1991 metais jis ėjo Vilniaus įgulos komendanto pareigas. Byloje nėra nė vieno G. B. pasirašyto įsakymo, nurodymo veikti vienokiu ar kitokiu būdu, aplinkybių, rodančių, kad nuteistasis sprendė dėl komendanto valandos metu taikomų priemonių ar kad asmenys, kurie sulaikė R. D. ir nužudė J. T., turėjo kokį nors ryšį su G. B., išskyrus tarnavimą TSRS ginkluotosiose pajėgose.
19.5. G. B. vadovaujamoje komendatūroje T. Kosciuškos gatvėje, Vilniuje, veikė karinės prokuratūros ir karinio dalinio Ypatingosios dalies skyriaus darbuotojai. Jų pavaldumas byloje nenustatytas, nėra pagrindo sieti juos su komendanto tarnyba. Aplinkybė, kad G. B. dėl komendanto valandos eigos ir rezultatų pasisakė per spaudos konferenciją, nepatvirtina, kad esminius sprendimus dėl komendanto valandos įvedimo ir eigos priėmė būtent G. B. Dėl to teismo išvada, jog G. B. nustatė neteisėtą asmenų judėjimo kontrolę Vilniaus mieste ir jo apylinkėse, asmenų ir transporto priemonių patikrą ir tai pavedė atlikti pavaldiems kariškiams, taip pat aprūpino juos karine technika ir 5,45 mm kalibro automatiniais ginklais, yra tik teismo prielaida.
19.6. Teismai nevertino tuometinio Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko V. L. parodymų pirmosios instancijos teisme. Neaptarti ir nepaneigti paties G. B. parodymai dėl to, jog po sausio 12–13 d. įvykių jo funkcijas perėmė V. U. Sugretinus V. L., K. M. parodymus su V. U. įsakymų turiniu, darytina išvada, kad G. B. nepadarė žalos Lietuvos Respublikos interesams. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą ir, atsisakydamas papildomai apklausti specialistą J. Andriškevičių, nepaisė lygiateisiškumo principo, pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus.
19.7. Teismai, pripažindami G. B. kaltu pagal BK 100 straipsnį, 101 straipsnį, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį ir 112 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nebuvo būtinųjų šių nusikalstamų veikų sudėties požymių. Nėra pagrindo kilti G. B. atsakomybei už masinį, sistemingą žmonių žudymą komendanto valandos metu, kai neaiškiomis aplinkybėmis buvo sunkiai sužalotas vienas asmuo ir tik vienas žmogus nužudytas. Tarnyba šalies ginkluotosiose pajėgose savaime negali būti laikoma nusikalstama veika. Konkrečių G. B. veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti BK 100 straipsnio, 101 straipsnio, 103 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 1 dalies, 112 straipsnio kontekste, byloje nenustatyta.
19.8. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teisėja A. K. Macevičienė turėjo išankstinį nusistatymą prieš teisiamuosius, jį išreiškė savo interviu „TEIS- MAI.LT“. 2011 m. kovo 22 d. įstatymu priimti BK 3 straipsnio, 100 straipsnio, 101 straipsnio, 103 straipsnio, 111 straipsnio, 112 straipsnio pakeitimai buvo inicijuoti įstatymų leidėjo vieninteliu tikslu – kad būtų sudaryta galimybė pradėti 1991 m. sausio mėn. įvykių dalyvių baudžiamąjį persekiojimą. Šie įstatymai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, nullum crimen sine lege principams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė gynybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nušalinimą, pareikštą teisėjui E. Rimšeliui. Jis 2009–2014 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais pareigas, buvo politiškai priklausomas, turėjo ryšių su Lietuvos Respublikos Prezidentu ir teisininkų grupe, rengusia pirmiau nurodytą 2011 m. kovo 22 d. BK straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą.
19.9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir kitų straipsnių reikalavimus, nes įrodymais pripažino kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie davė apklausti kaip liudytojai, ir nuosprendyje jais rėmėsi. Šie nebuvo įspėti, kad gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Teisme jie neturėjo galimybės patikslinti savo parodymus, atsisakyti juos duoti. Teismai nepaisė gynybos pastabų, jog negalima garsinti parodymų, kadangi tai Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Teismai negalėjo remtis minimais parodymais.
20. Kasaciniu skundu nuteistojo D. F. gynėjas advokatas D. Karvelis prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti. Kasatorius skunde nurodo:
20.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, todėl priėmė neteisingus ir nepagrįstus nuosprendžius.
20.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir buvo šališki, nes turėjo išankstinę nuostatą pripažinti visus kaltinamuosius kaltais dėl visų jiems inkriminuotų nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismo teisėja A. K. Macevičienė, dar neišnagrinėjus bylos, spaudoje viešai pareiškė, kad kaltinamiesiems ilgai teks slapstytis nuo teisėsaugos, taip dar iki nuosprendžio priėmimo leido suprasti, jog kaltinamieji bus pripažinti kaltais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos eigos, nes nemotyvuotai atmetė visus nuteistųjų gynėjų prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylą išnagrinėjo ypatingos skubos tvarka.
20.3. Buvo padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 7 dalies, 219 straipsnio nuostatų pažeidimai, nes dėl neaiškaus ir nekonkretaus kaltinimo, kuriame nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė D. F. nusikalstami veiksmai, buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. D. F. buvo kaltinamas tuo, kad dalyvavo organizuotos grupės veikloje, todėl, sprendžiant jo atsakomybės klausimą, svarbūs kiekvieno bendrininko veiksmai, vaidmuo darant nusikaltimus ir atliktų veiksmų pobūdis. Dėl to D. F. veiksmus buvo būtina individualizuoti ir detalizuoti kaltinime. Tai nebuvo padaryta. Kaltinime nurodyta ir tai, kad teroro, bauginimo veiksmus atliko tankai. Tačiau tankas nėra nusikaltimo subjektas. Pirmosios instancijos teismas baigiamųjų kalbų metu nurodė valstybiniam kaltintojui konkrečiai įvardyti duomenis, kurie įrodo D. F. ir kitų kaltinamųjų kaltę, tačiau prokurorai apie D. F. veiksmus nieko nepasisakė, buvo nurodyta tik tai, kad tankai važinėjo ir šaudė.
Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad kiekvieno iš tanko įgulos narių veiksmai negali būti vertinami atsietai nuo šio tanko, visų tankų ir apskritai visų operacijoje dalyvavusių kariškių veiksmų, taip pat nuo jų veiksmų padarinių. Šiam teiginiui prieštarauja tai, kad baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas D. F. tanką vairavęs mechanikas A. R., kuris ir atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. pavojingai manevravo tanką, išlaužė tvorą, baugino ir terorizavo žmones. Tai rodo, kad patraukiant asmenis atsakomybėn buvo taikomi dvejopi standartai.
20.4. Buvo padarytas esminis BPK 218 straipsnio nuostatų pažeidimas, nes nenustatyti tikslūs D. F. anketiniai duomenys, t. y. asmens kodas, gyvenamoji vieta, pilietybė ir kiti duomenys, todėl jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai informuotas apie prieš jį vykstantį baudžiamąjį procesą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. F. yra Rusijos Federacijos pilietis ir gyvena Rusijoje. Dėl to dokumentų siuntimas į Rusijos Federaciją laikytinas netinkamu pranešimu įtariamajam apie vykstantį jo baudžiamąjį persekiojimą ir sudaro pagrindą manyti, kad kaltinamajam apie šią bylą nepranešta ir nieko nėra žinoma. Taip yra pažeista ir D. F. teisė į gynybą, teisė žinoti, kad yra įtariamas ir kuo įtariamas, gintis nuo jam pareikšto kaltinimo.
20.5. Buvo padarytas esminis BPK 246 straipsnio nuostatų pažeidimas, nes bylos nagrinėjimas teisme D. F. nedalyvaujant nebuvo galimas nenustačius, kad jis vengia atvykti į teismą. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie D. F. pilietybę bei gyvenamąją vietą, jam nebuvo įteiktas nei pranešimas apie įtarimą ar kaltinamasis aktas, nei teismo šaukimai. Taigi D. F. teismo posėdžiuose nedalyvavo ir savo nuomonės dėl jam pareikštų kaltinimų neišreiškė ne todėl, kad slapstosi, o todėl, kad nežino apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Vengimas lietuvių kalboje suprantamas kaip tyčinis veiksmas, stengimasis kažko nedaryti, išsisukinėjimas nuo kažko. Todėl vengimas šiuo atveju yra tyčiniai asmens veiksmai, kuriais jis stengiasi išvengti dalyvavimo teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kad D. F. nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžius, negalima teigti, kad jis vengia atvykti ir dalyvauti teismo procese.
20.6. Byla išnagrinėta ir nuosprendis D. F. priimtas pažeidžiant konstitucinį lygybės prieš įstatymą principą, nes Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-1999 M. B. ir kiti asmenys už tas pačias veikas nuteisti pagal kitus BK straipsnius, kurių sankcijos yra akivaizdžiai švelnesnės. D. F. inkriminuota 2011 m. BK karo nusikaltimų redakcija, tačiau BK straipsniai dėl karo nusikaltimų atsirado dar 1998 m. birželio 9 d., priėmus atitinkamus BK pakeitimus. Šių nusikaltimų sudėtis iš esmės ta pati, tačiau M. B. ir kitų asmenų veiksmai nebuvo perkvalifikuoti į karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, o D. F. veiksmai buvo traktuojami kitaip ir jo padėtis yra akivaizdžiai sunkesnė.
20.7. Teismai neteisingai aiškino bendrininkavimo institutą (BK 24 straipsnis). D. F., kaip ir visi kaltinamieji, buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus veikdamas organizuota grupe. Nors teismai konstatavo, kad nuteistasis nebuvo organizuotos grupės narys, tačiau pripažino jį buvus visų nusikaltimų bendrininku. TSRS kariuomenė savaime nelaikytina nusikalstama organizuota ar bendrininkų grupe. Kaltinimo teiginiai yra prieštaringi ir byloje liko neatsakyta į klausimą, ar nusikaltimus įvykdė TSRS kaip valstybė, vykdydama valstybės ir TSKP politiką, ar keletas savarankiškai į grupę susibūrusių asmenų, ar įvykių metu buvo šaudoma įsakius vadams, ar savarankiškai, ar buvo siekiama nužudyti, ar aukos buvo atsitiktinės. Šios aplinkybės yra labai svarbios, tačiau teismo interpretuojamos skirtingai, neobjektyviai, kaltinimui naudinga linkme.
D. F. veikoje nėra bendrininkavimo požymių, t. y. savanoriško susitarimo daryti nusikalstamą veiką, savanoriško dalyvavimo padarant nusikaltimus ir tyčios bendrumo, nužudant civilius asmenis, kankinant juos ar sutrikdant jiems sveikatą. Nusikaltimai, dėl kurių nuteistas D. F., gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia, tačiau byloje nenustatyta jo tyčia daryti karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Be to, D. F. buvo pavaldus aukštesniems pagal laipsnį ir pareigas karininkams, jokiuose susitarimuose nedalyvavo ir pats sprendimų nepriiminėjo, operacijos metu niekam įsakymų nedavė ir jokių jam pavaldžių karių nebuvo. Svarbu tai, kad tuo metu beveik visas pasaulis Lietuvos dar nepripažino kaip savarankiškos valstybės, egzistavo TSRS, o D. F. buvo jos armijos karys, buvo davęs priesaiką ir, vykdydamas savo pareigas, vadovavosi TSRS įstatymais, santykiai tarp kareivių ir karininkų buvo griežtai reglamentuoti ir buvo privaloma besąlygiškai paklusti vadų įsakymams.
20.8. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad įsakymo vykdymas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, šalinanti kariškių baudžiamąją atsakomybę dėl padaryto nusikaltimo žmoniškumui, prieštarauja BK 33 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Pagal tarptautinę teisę įsakymo vykdymas nuo atsakomybės neatleidžia, išskyrus atvejus, kai vykdyti įsakymus buvo asmens pareiga pagal įstatymą, asmuo nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas, ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Aiškiai neteisėti yra įsakymai vykdyti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui. Pagal bylos duomenis, įsakymo vykdyti karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui nebuvo, D. F. ir kitiems buvo įsakyta užtikrinti priėjimą prie LRT pastato. Joks įsakymas žudyti žmones, sutrikdyti jiems sveikatą, užpuldinėti civilius ar juos kankinti nebuvo duotas. Ginklus buvo įsakyta naudoti kraštutiniu atveju gynybos tikslais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai nepaneigia įsakymo buvimo fakto. Jeigu toks įsakymas buvo, kariai patys savavališkai ėmė šaudyti koviniais šoviniais. Tokiu atveju jie negali būti laikomi bendrininkais, nes karys negali žinoti, kaip pasielgs kitas karys, ir atsakyti už jo veiksmus. Manytina, kad įsakymas perimti pastatą apsaugai, užtikrinti priėjimą prie pastato nėra įsakymas vykdyti civilių puolimą, genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui, todėl nelaikytinas akivaizdžiai neteisėtu. Pats D. F. savo veiksmų taip pat nesuvokė kaip nusikalstamų.
20.9. D. F. atsakomybė už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas galima tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad jis nužudė, sunkiai sutrikdė sveikatą, sistemingai užpuldinėjo civilius ar atliko kitus nusikalstamus veiksmus. Bylos nagrinėjimo metu neabejotinai nenustatyta, kad konkrečiai D. F. veiksmais kas nors buvo nužudytas ar kam nors buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tai reiškia, kad dėl D. F. veiksmų nekilo pasekmių, nustatytų jam inkriminuotuose BK straipsniuose. Be to, D. F. nebuvo žinoma apie TV bokšto, Spaudos rūmų užėmimą, jis tuose veiksmuose nedalyvavo, todėl nelaikytinas bendrininku ir negali atsakyti už visas kilusias pasekmes.
20.10. Svarbu ir tai, kad už valstybės ar kariuomenės politikos vykdymą karys ar žemiausios grandies karininkas negali atsakyti, nes jis valstybės politikos neformuoja. Tarptautinės teisės doktrinoje analogiškų nusikaltimų subjektais pripažįstami tik valstybių vadovai ir politiniai lyderiai, turintys pakankamus įgalinimus inicijuoti tokius aktus. D. F. nenustatė TSRS politikos ir TSRS politikos principų, krypčių, gairių, tikslų, jos įgyvendinimo būdų, mechanizmo ir priemonių, nekontroliavo jos įgyvendinimo eigos ar rezultatų. Tai reiškia, kad jis neturi atsakomybės už karo nusikaltimus ir (ar) nusikaltimus žmoniškumui subjektui būtinų požymių, todėl nėra tinkamas nusikaltimo subjektas.
20.11. D. F. inkriminuotų BK straipsnių dispozicijose akcentuojamas tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų užpuldinėjimas, žalojimas, žudymas ar kitoks neteisėtas elgesys su jais. Kasatoriaus teigimu, byloje nagrinėjamų įvykių metu civiliai gynė LRT pastatą, TV bokštą ir aktyviais veiksmais neleido kareiviams pakliūti į jų vidų. Taigi žmonės buvo gyvasis skydas, kurio panaudojimą draudžia tarptautinė teisė. Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 51 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad civilių gyventojų arba pavienių civilių buvimu ar persikėlimu negalima naudotis siekiant apsaugoti tam tikrus punktus ar vietoves nuo karo veiksmų, ypač mėginant apsaugoti nuo puolimo. Pagal Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies b punkto xxiii papunktį, Ženevos konvencijų pažeidimu laikomas civilio asmens arba kito saugomo asmens panaudojimas, norint apsaugoti nuo karo veiksmų konkrečius objektus, zonas ar karines pajėgas.
Šiuo atveju tiek TV bokštas, tiek LRT pastatas nelaikytini civiliniais objektais – tai kariniai strateginiai objektai. Šį faktą patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas J. Andriškevičius. Kasatorius pažymi, kad Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai konstatavo, kad net civilių panaudojimas apkasams kasti yra neleistinas, kad tai laikytina gyvuoju skydu, o civilių kaip gyvųjų skydų naudojimas, net ir savanoriškas, yra uždraustas. Tai reiškia, kad asmenys, gynę užimamus objektus, nelaikytini civiliais Ženevos konvencijų prasme ir jų negina tarptautinės humanitarinės teisės normos, jų naudojimas statinių ar kitų objektų gynybai yra draudžiamas. Todėl D. F. negali būti traukiamas atsakomybėn už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą.
20.12. Kadangi D. F. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų ir nebuvo jų bendrininku, jis neturi pareigos atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, todėl visi ieškiniai jam turėtų būti atmesti.
21. Kasaciniu skundu nuteistojo J. S. gynėjas advokatas J. Bogdanovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti, jį išteisinti ir pradėtą baudžiamąjį procesą nutraukti arba nustačius, kad jo ginamojo veikoje yra kitų nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai sudėčių požymių, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiųjų ir prokurorų civilinių ieškinių tenkinimo ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
21.1. J. S. pareikšti kaltinimai dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų yra nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei taikant materialiosios ir proceso baudžiamosios teisės normas, nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu. Teismų nuosprendžiai, kuriais J. S. buvo pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, neatitinka reikalavimų, keliamų tokiems procesiniams dokumentams, nes neįrodyta J. S. kaltė, akivaizdžiai pažeisti BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 305, 307 straipsnių nuostatų reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus, nustatydamas faktines aplinkybes, vertindamas liudytojų ir specialistų parodymus, taikydamas ir aiškindamas baudžiamąjį įstatymą bei tarptautinius teisės aktus ir sutartis, pateikdamas išvadas, buvo nenuoseklus ir šališkas, nes nagrinėjamoje byloje suteikė prioritetą prokurorų apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams, palankiai vertino jų pateiktus argumentus ir tenkino esminius pateiktus prašymus.
21.2. Iš kaltinamojo akto ir prokurorų baigiamųjų kalbų bei skundžiamų teismų nuosprendžių dėl J. S. nėra aišku, kokiais teisiniais argumentais ar kriterijais vadovavosi kaltintojai ir abiejų instancijų teismai, reikšdami kaltinimus aukštiems karinių pajėgų, VSK, VRM vadams, karininkams, karinės technikos atskiriems ekipažų nariams ir dviem praporščikams. Nesuprantama, kodėl į kaltinamųjų sąrašą buvo įtraukti du praporščikai, tarp jų ir J. S., ir kodėl nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn seržantai ir eiliniai kareiviai, kurie faktiškai buvo vykdytojai ir nuo kurių veiksmų užgrobiant objektus tiesiogiai nukentėjo civiliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakomybėn nebuvo traukiami įvykiuose dalyvavę žemesnio rango kariškiai. Abejojama tokia pozicija, kadangi baudžiamojon atsakomybėn patrauktas tik vienas praporščikas, dėl kito baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas. Tokia teismo pozicija nenuosekli, nes viršilos ir seržantai taip pat buvo viršininkais kitiems eiliniams kareiviams.
21.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai J. S. priskyrė prie karininkų, pavadino jį mokomosios kuopos būrio vadu ir papildomai inkriminavo jam vadovavimą būriui šioje karinėje operacijoje. Toks teiginys yra deklaratyvus, nes kuopos būriui vadovavo ne praporščikas J. S., o būrio vadas M. C. Abiejų instancijų teismai nepateikė įrodymų, duomenų, kad praporščikas J. S. žinojo ar galėjo žinoti apie aukštų karinių struktūrų vadovų ir politinių veikėjų parengtus planus ir (ar) jis pritarė šiems planams. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. ir kiti specialiosios paskirties kuopos kariškiai gavo kuopos vado O. M. įsakymą nustumti civilius nuo LRT pastato tik kai atvyko į įvykio vietą, t. y. į S. Konarskio gatvę.
21.4. Pažymėtina, kad nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose nėra konkrečiai nurodyta, kokius J. S. įvykio metu, nustumiant civilius nuo LRT pastato, atliko veiksmus, nuo kurių galėjo nukentėti civiliai asmenys ir už kuriuos jis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nuosprendyje tik paminėta, kad J. S. dalyvavo šturmuojant LRT, teikė pagalbą desantininkams, naudojo guminę lazdą. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nustatė, jog J. S. vadovavo mokomosios paskirties kuopos būriui prie LRT administracinio pastato. Neaišku, už kokias veikas J. S. teismo buvo pripažintas kaltu ir jam buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nenuginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad J. S. įvykio metu naudojo šviesos ir garso įtaisus „Zaria“, specialiąją priemonę „Čeriomucha“, sprogstamuosius įtaisus ar suduodamas smūgius gumine lazda nužudė A. K., sunkiai sutrikdė K. B., A. V., P. L. ir V. B. sveikatą ar panaudodamas AKM sunkiai sutrikdė V. B. ir K. Č. sveikatą.
Pažymėta, kad plastiko, gumos ir putplasčio dalys (skeveldros), išimtos iš nukentėjusiųjų A. K., K. B. ir kitų asmenų, yra suveikusių pramoninės gamybos, labiausiai tikėtina – šviesos ir garso efekto (sprogimo efekto) pirotechnikos, gaminių fragmentai (48 t., b. l. 39–58), tačiau specialistas negalėjo nustatyti, kokių konkrečiai tai gaminių fragmentai. Apklaustas teismo posėdyje specialistas J. Andriškevičius taip pat patvirtino, kad nuo šviesos ir garso įtaiso „Zaria“ ir specialiosios priemonės „Čeriomucha“ sprogimo negalėjo atsirasti nustatytų A. K. kūno sužalojimų.
21.5. Per ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisiamuosiuose posėdžiuose nebuvo tinkamai nustatytos ne tik nuo sprogimo žuvusio A. K. ir nuo sprogimo sunkiai sutrikdyto K. B., bet ir kitų prie LRT pastato nukentėjusių asmenų sužalojimo faktinės aplinkybės, o nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai apie A. K. ir K. B. sužalojimo aplinkybes yra nekonkretūs ir neišsamūs. Remiantis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei medicinos specialistų A. K. ir K. B. teismo medicinos ekspertizės (kūno apžiūros) aktais ir išvadomis, darytina išvada, kad A. K. ir K. B. buvo sužaloti nuo sprogusio K. B. rankose sprogstamojo įtaiso. A. K. nebuvo nužudytas, o jam buvo atimta gyvybė dėl neatsargumo. Nei kariškio, nei kito asmens, kuris galimai numetė sprogstamąjį įtaisą, veiksmuose, nei K. B., kuris paėmė sprogstamąjį įtaisą į rankas, veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sužaloti ar nužudyti A. K. Jeigu būtų nustatytas kariškis, nuo kurio sprogstamojo įtaiso nukentėjo A. K., jam galėtų būti pareikštas kaltinimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
21.6. J. S. pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką, įvykdytą bendrininkų grupe. Kaip pažymėjo teismai, bendrininkų grupę sudarė 159 kariškiai ir politiniai veikėjai, tačiau kaltinamajame akte, nuosprendžiuose nėra kariškių skaičiaus pagrindimo. Nėra aišku, kodėl nebuvo pareikšti kaltinimai likusiems kariškiams. Pagal teismo nustatytus duomenis, karinėje operacijoje prie LRT dalyvavo 119 kariškių, prie TV bokšto dalyvavo 206 kariškiai (iš viso 325 kariškiai), neskaičiuojant aukštų TSRS karinių padalinių vadovų, kurie vadovavo šioms karinėms operacijoms ir tiesiogiai užimant šiuos objektus nedalyvavo. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti tik tie asmenys, kuriems prokuratūra pareiškė kaltinimus ir inkriminavo nusikalstamas veikas. Neaišku, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais pagrindais ir kriterijais vadovavosi prokuratūra bei teismai, pripažindami kaltais tik atskirus šių karinių operacijų dalyvius, o kitus tų pačių karinių operacijų dalyvius pripažindami liudytojais.
J. S. negali būti priskirtas prie bendrininkų grupės ar organizuotos grupės narių, nes byloje nėra įrodymų. J. S. – instruktorius, metodininkas, turėjo karinį laipsnį – praporščikas, jis neturėjo galimybės, galiojant armijos statutams, subordinacinei tvarkai, tartis, derėtis, susitarti su savo tiesioginiais ir aukštesnio rango vadais, privalėjo vykdyti jų duotus įsakymus. Tarpusavio susitarimo, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus, veikti bendrai tarp TSRS karinių struktūrų vadų D. J., B. P., V. K., TSRS ir kitų politinių veikėjų O. Š., M. B., V. Š., J. K., J. J. ir VRM specialiosios kuopos paskirties karininkų, ir būtent praporščiko J. S., nebuvo. Jeigu aukšti TSRS karinių struktūrų vadai ir TSRS politiniai veikėjai tokių susitarimų turėjo, tai J. S. iš kuopos vado gavo tik nurodymą – kartu su kitais kuopos kariais padėti desantininkams nustumti civilius nuo LRT pastato ir perimti pastatą apsaugai.
J. S. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių. Su praporščiku J. S. karinių struktūrų vadai nederino strateginių objektų užgrobimo ir operacijos vykdymo aplinkybių. Įsakymo vykdymas negali būti tapatinamas su nusikalstamu susitarimu ir jo vykdymu.
21.7. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad griežtesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo principo apribojimai taikyti tiek galiojus 1961 m., tiek ir įsigaliojus 2000 m. BK. Šių apribojimų turinys, įsigaliojus 2000 m. BK, iš esmės kito tik tiek, kiek pasikeitė pačios baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus apimtys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. Teismų praktikos nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų (BK 99, 100 ir 102 straipsniai) baudžiamosiose bylose apžvalga). Tai yra esminis skirtumas tarp iki 1991 metų, 1991 metais ir po 1998 metų galiojusių nusikaltimų žmoniškumui kvalifikavimo požymių. Taigi nuteistiesiems inkriminuojamas Niurnbergo tribunolo statutas. J. S. ir visiems kitiems nuteistiesiems inkriminuojami nusikaltimai buvo padaryti anksčiau, nei priimtos BK teisės normos – BK 100 straipsnis, 101 straipsnis, 103 straipsnio l dalis, 111 straipsnio l dalis, 112 straipsnis, todėl kyla abejonių dėl principo nullum crimen sine lege taikymo pagrįstumo.
Naujos BK normos nėra blanketinės, turi specifinę reikšmę, kuri nacionalinėje teisėje neapibrėžiama arba konkrečios bylos aplinkybėmis apibrėžta nepakankamai, pavyzdžiui, saugomos grupės samprata, siekio ją sunaikinti aiškinimas genocido nusikaltimo sudėtyje (BK 99 straipsnis), saugomų asmenų kategorijos (civiliai, karo belaisviai ir kt.) nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų sudėtyse (BK 100 straipsnis, 102 straipsnis ir daugelis kitų XV skyriaus straipsnių), tam tikri kiti šių nusikaltimų požymiai (pavyzdžiui, valstybės ar organizacijos politikos, persekiojimo dėl tarptautinės teisės draudžiamų motyvų požymiai) tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis sudėtyje (BK 100 straipsnis), laiko (karo, okupacijos, aneksijos ir kt.) požymis karo nusikaltimų sudėtyse ir kt.; taip pat baudžiamosios atsakomybės principai (pavyzdžiui, įsakymo vykdymo reikšmė atsakomybei, principo „nėra bausmės be įstatymo“ veikimas, kt.). Siekiant užtikrinti tinkamą Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą ir nuoseklų bei numatomą atitinkamų baudžiamosios teisės normų taikymą, jos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į tokių nusikaltimų požymių reikšmę, taip pat baudžiamosios atsakomybės principų turinį pagal tarptautinės teisės aktų nuostatas, prireikus – ir į tarptautinių bei kitų teismų praktiką.
Baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu bendroji nuostata, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra susieta su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais, taip pat konstatuota, kad reikalavimas, jog paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Romos statuto 24 straipsnyje yra įtvirtintas principas – grįžtamosios galios nebuvimas (niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo), taigi nurodytos normos gali būti taikomos tik ateityje. Nacionalinės teisės normos, priimtos pagal tarptautines teisės normas, būdamos ratifikuotos ir tapusios sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), negali prieštarauti ratifikuotoms tarptautinėms teisės normoms.
Toks prieštaravimas suponuoja ir Konstitucijos normos pažeidimą. Šiuos baudžiamųjų įstatymų aiškinimo ir taikymo principus iš esmės patvirtino ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). BK 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucijos 7 straipsnyje, 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse atkartoti svarbiausi baudžiamosios teisės principai – nėra nusikalstamos veikos be įstatymo, nėra bausmės be įstatymo – bei ŽTK 7 straipsnyje įtvirtintas principas, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo momentu pagal galiojusius valstybės vidaus įstatymus, tarptautinę teisę ar pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.
Iš šių normų analizės darytina išvada, kad normos gali būti taikomos tik į priekį, ateityje, o ne atgaline data, nes tokios nusikalstamos veikos ankstesniu laikotarpiu (iki 2000–2003 m.) Lietuvos teisėje nebuvo teisiškai apibrėžtos kaip nusikalstamos, o taikant atgaline tvarka pažeidžiamos tarptautinės teisės normos ir žmogaus teisės. Teisinis reguliavimas, koks yra įtvirtintas BK 3 straipsnio 3 dalyje, 95 straipsnio 9 dalies 2, 4, 6, 10, 11 punktuose, skiriasi nuo tarptautinėse sutartyse, kurios yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, įtvirtinto teisinio reguliavimo, prieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai.
21.8. Nagrinėjamoje byloje J. S. ir kitų nuteistųjų veiksmai kvalifikuojami pagal BK 2011 m. kovo mėn. redakciją, kurioje nustatyti visiškai kitokie nusikalstamų veikų požymiai ir griežtesnė baudžiamoji atsakomybė. Taip vieni Sausio 13-osios įvykių dalyviai, t. y. M. B., J. K., J. J. ir kt., buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1961 m. bylos nagrinėjimo metu galiojusią redakciją, o tų pačių įvykių nagrinėjamoje byloje dalyviai patraukti baudžiamojon atsakomybėn jau pagal BK 2011 m. kovo mėn. pakeistą redakciją, sudarytą pagal 1998 m. Romos statutą. Abiejų instancijų teismai pažeidė J. S. ir kitų nuteistų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
21.9. J. S. nuolatinė gyvenamoji vieta iki 1991 m. sausio mėn. įvykių ir po šių įvykių buvo (duomenys neskelbtini). Dėl nežinomų priežasčių J. S. persikėlė gyventi į Rusiją, gavo Rusijos pilietybę. Persikėlęs į Rusiją dažnai atvažiuodavo į Lietuvą. Paskutinį kartą atvyko ir išvyko iš Lietuvos 2009 m. spalio 5 d. Per visą tą laikotarpį ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo galimybę papildomai apklausti J. S. dėl jo dalyvavimo ir veiksmų 1991 m. sausio mėn. įvykiuose, tačiau to nepadarė. J. S. nežinojo apie vykdomą jo baudžiamąjį persekiojimą, taigi negalėjo pasinaudoti savo teisėmis, apibrėžtomis BPK. Tik 2013 m. liepos 11 d. Vilniaus apylinkės teismas nutartimi nutarė pripažinti J. S. įtariamuoju, o išnagrinėjęs bylą tik 2019 m. kovo 27 d. pripažino jį kaltu. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra tik 2014 m. kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas prašydama teisinės pagalbos dėl J. S. Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra pateiktame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. balandžio 25 d. rašte informavo, kad teisinės pagalbos prašymo įvykdyti negali, nes minėto asmens baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublika vykdo taikydama atgalinę baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, griežtinančio bausmę, galią, priešingai visuotinai pripažintiems baudžiamojo proceso principams, įtvirtintiems Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 punkte, ŽTK 7 straipsnio 1 punkte, kurių dalyvė yra Rusijos Federacija.
Austrijos ir Italijos teismai, vadovaudamiesi Romos statuto 24 straipsnio 1 dalimi, atsisakė įvykdyti Lietuvos Respublikos arešto orderių reikalavimus dėl M. G. ir V. K.
21.10. 1990 m. spalio 4 d. įstatymo dėl 1961 m. BK pakeitimo ir papildymo Nr. 1-636 6 punktu buvo pakeistas ir papildytas ypatingosios dalies pirmasis skirsnis, kuriame buvo nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio baudžiamoji atsakomybė už valstybės išdavimą (BK 62 straipsnis) bei antivalstybinių organizacijų kūrimą ir aktyvų dalyvavimą jų veikloje (BK 70 straipsnis). Kiti BK straipsniai dėl nužudymo, sveikatos sutrikdymo ir karo nusikaltimų pakeisti nebuvo. Tuo metu galiojusio BK 281 straipsnyje buvo nurodyta, kad už plėšimą, neteisėtą turto naikinimą, smurtą, taip pat neteisėtą turto atėmimą, dangstantis kariniu būtinumu, jeigu tai daroma gyventojų atžvilgiu karo veiksmų rajone, baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų arba mirties bausme. Taigi jeigu teismas konstatuoja, kad buvo vykdomi karo veiksmai ir karo ataka prieš civilius, nėra aišku, kodėl nebuvo taikomas tuo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, t. y. nustatyta tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikšti kaltinimai LKP / TSKP. M. B. ir kitų politinių veikėjų bei TSRS politinių veikėjų ir karinių struktūrų vadovų veiksmuose galimai yra nusikaltimų, nustatytų BK 68 straipsnyje ir 70 straipsnyje, požymių, o kitų dalyvių, t. y. karininkų ir eilinių kariškių (vykdytojų), kurie gali būti atsakingi už civilių asmenų gyvybės atėmimą ir sužalojimą, veiksmuose – BK 70 straipsnio bei trečiojo skirsnio („Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui“) atitinkamų straipsnių ir BK 281 straipsnio požymių.
21.11. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas, įtariamųjų (kaltinamųjų) baudžiamasis persekiojimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta jau 30 metų. Nebuvo jokių faktinių ar teisinių kliūčių pareikšti kaltinimus pagal tuo metu galiojusio BK teisės normas ir išnagrinėti šią bylą kartu su baudžiamąja byla, kurioje buvo nuteisti LKP / TSKP politiniai veikėjai (M. B., J. J., J. K. ir kiti). Tik po to, kai įstatymo leidėjas 2011 m. pakeitė ir papildė teisinį reglamentavimą ir atsakomybę už nusikalstamas veikas žmoniškumui, karo nusikaltimus, galutinai buvo pareikšti kaltinimai už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 100, 101, 103, 111, 112 straipsniuose. Šiuo metu nustatyta baudžiamoji atsakomybė galiojančiame BK yra žymiai griežtesnė nei tuo metu, kai buvo nagrinėjama minėta baudžiamoji byla.
BPK 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis kodeksas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems taikoma grįžtamoji baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, griežtinančio bausmę, galia, prieštaraujanti visuotinai pripažintiems baudžiamojo proceso principams, įtvirtintiems Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 punkte, ŽTK 7 straipsnio 1 punkte. Nagrinėjamoje byloje taikant nuteistiesiems griežtesnį įstatymą, nei buvo pritaikytas M. B. ir kitiems LKP / TSKP politiniams veikėjams už tas pačias nusikalstamas veikas, pažeidžiamas ŽTK 6 straipsnio 1 punktas, 7 straipsnio 1 punktas. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.
Toks Baudžiamojo kodekso normų skirtingas taikymas asmenims už tas pačias nusikalstamas veikas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms ir 31 straipsnio 4 dalies nuostatai, taip pat prieštarauja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 daliai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsniui ir ŽTK 7 straipsniui. 2011 m. kovo mėn. įsigaliojusios BK teisės normos gali būti taikomos tik nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Romos statute imperatyviai įtvirtintas draudimas taikyti baudžiamąjį įstatymą, kuris griežtina baudžiamąją atsakomybę, atgaline tvarka. Atsižvelgiant į tai, aukštiems karinių struktūrų vadams ir politiniams veikėjams, vadovavusiems karinėje operacijoje per 1991 m. sausio mėn. įvykius, nagrinėjamoje byloje galėjo būti pareikšti kaltinimai kartu su pareikštais kaltinimais politiniams veikėjams M. B., J. K., J. J. ir kitiems pagal tuo metu galiojusią BK tų pačių straipsnių redakciją, o kitiems įvykių dalyviams, t. y. karininkams ir visiems kitiems vykdytojams, kaip ir nuteistam praporščikui J. S., galėjo būti pareikšti kaltinimai už nusikaltimus asmens gyvybei ir sveikatai.
21.12. Praporščikas J. S. dėl nusikaltimų žmoniškumui ir dėl karo nusikaltimų pripažintas kaltu nepagrįstai, nes jis, kaip ir kiti eiliniai kariškiai, vykdė specialiosios paskirties kuopos aukštesnio rango karininko įsakymus, t. y. nustumti civilių asmenų minią nuo LRT keturių aukštų pastato S. Konarskio gatvėje, užimti pastatą, kartu su kitais kariškiais atlikti šio pastato apsaugą. Iš J. S. ir kitų specialiosios paskirties kuopos kariškių duotų parodymų matyti, kad minėtą įsakymą dėl viešosios tvarkos palaikymo ir pastato užėmimo J. S., kaip ir kiti eiliniai kariškiai, gavo prieš pat karinę operaciją. Iki atvykimo į S. Konarskio gatvę prie LRT pastato nei J. S., nei kiti eiliniai kariškiai nežinojo, koks įsakymas jiems bus pateiktas, nes žinojo tik tai, kad jų specialiosios paskirties kuopa vyksta palaikyti viešosios tvarkos.
Prieš išvykstant iš karinio dalinio iš karto po to, kai jiems buvo išduoti ginklai ir šaudmenys, kuopos rikiuotėje kuopos vadas vyresnysis leitenantas O. M. instruktavo apie naudojimosi ginklu ir šaudmenimis saugumo priemones ir apie naudojimosi ginklais tvarką. J. S. buvo VRM specialiosios paskirties kuopos instruktoriumi, atliko karinę tarnybą ir vykdė pagal pavaldumą aukštesnio karininko įsakymus. Už įsakymo nevykdymą jis galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat jis galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėto įsakymo vykdymą, jeigu jis būtų žinojęs ir suvokęs, kad jo vadovo įsakymas yra neteisėtas, arba už teisėto įsakymo viršijimą. Tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. S. galėjo žinoti ir suvokti, jog nustumiant civilių asmenų minią nuo LRT pastato jis vykdė neteisėtą įsakymą, nes buvo įsitikinęs, kad vykdo teisėtą įsakymą dėl viešosios tvarkos palaikymo.
Taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. S. viršijo įsakymą ar pažeidė kuopos vado nurodymus dėl naudojimosi ginklu ir šaudmenimis ir savo veiksmais nustumiant civilius asmenis nuo LRT pastato naudojo šaunamąjį ginklą ar kitaip padarė civiliams asmenims, nurodytiems kaltinamajame akte, sužalojimų.
21.13. Dėl J. S. nepagrįstai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 100 straipsnyje, 101 straipsnyje, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje ir 112 straipsnyje, išsamūs argumentai išdėstyti apeliaciniame skunde (122–176 punktai). Nuteistojo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėčių objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Papildomai pažymėta, jog BK 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Todėl draudžiamos karo atakos metu atsiradę padariniai – civilių žūtis ar sužalojimai ir kita – turėtų būti kvalifikuojami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos. Tuo atveju, jeigu teismo nuosprendyje pripažįstama, kad prie LRT pastato buvo vykdoma karo ataka, kurios metu žuvo A. K. ir buvo sužaloti kiti asmenys, kartu su BK 111 straipsnio 1 dalimi turėtų būti kvalifikuojamos savarankiškos veikos, nurodytos atitinkamuose BK straipsniuose. Nors įvykio prie LRT pastato ir kitų objektų metu atsirado padarinių, tačiau pareikštuose kaltinimuose prie BK 111 straipsnio 1 dalies savarankiški straipsniai dėl civilių asmenų žūties ir sužalojimų nebuvo taikyti, taigi teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normą, nustatytą BK 111 straipsnio 1 dalyje.
21.14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. S. kaltės klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio nuostatas. Byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad J. S. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, visos abejonės dėl jo kaltės turėtų būti aiškinamos jo naudai, todėl apkaltinamasis nuosprendis jam turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. S. būtų išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
21.15. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes šiame akte nėra jokių duomenų ir įrodymų, kuriais grindžiamas J. S. kaltinimas. Šiek tiek plačiau kaltintojai paminėjo J. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymius savo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme, tačiau ir šioje kalboje nepateikti įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiami J. S. pareikšti kaltinimai, visiškai neatskleista subjektyvioji nusikaltimų pusė. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių J. S. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.
21.16. Abiejų instancijų teismai, skirdami bausmes kaltinamiesiems, nenustatė baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas. Nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, yra teisinis pagrindas ir atitinkamos sąlygos pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis pernelyg užtrukusį ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.
21.17. Ženevos konvencijų Papildomame I protokole nustatyta, kad valstybės vadovai privalo karinio konflikto metu iškeldinti civilius gyventojus iš pavojingų zonų, imtis kitų priemonių civiliams apsaugoti nuo karinės operacijos keliamų pavojų. Griežtai draudžiama naudoti civilius kaip gyvuosius skydus siekiant apsaugoti tam tikrus objektus nuo karinių operacijų ar kitaip trukdant karinėms operacijoms, net jeigu civiliai tokią priedangą teikia savanoriškai. Savanoriškas dalyvavimas būnant gyvuoju skydu reiškia, kad civiliai sąmoningai rizikuoja tam, kad apsaugotų kitą karinio konflikto šalį. Taigi karinio konflikto metu kiekviena šalis privalo laikytis Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo reikalavimų ir imtis tam tikrų veiksmų, kad apsaugotų civilius nuo nereikalingų aukų. Karinio konflikto šalims ir dalyviams turėtų būti taikomi vienodi standartai – laikytis tarptautinių normų, susitarimų ir konvencijų reikalavimų.
Kariškiai turėjo naudoti kiek įmanoma humaniškus metodus puolamiesiems objektams užimti: visais įmanomais būdais perspėti civilius apie puolimą, vykdyti operaciją naktį ir vengti civilių aukų. Teismai padarė išvadą, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip atsitiktinės ir (ar) chaotiškos, kadangi civilių asmenų, saugančių objektus, užpuolimą, veikdamos kartu, vykdė gausios TSRS karinės ir VRM vidaus tarnybų pajėgos bei specialiosios paskirties VSK grupės „A“ padalinys, šturmuojant objektus panaudota sunkioji karinė technika, karinė operacija buvo planuota ir parengta iš anksto, žinant, kad užgrobiamus objektus saugo neginkluoti civiliai asmenys. Teismų vertinimu, karinės operacijos metu civiliai kariškiams nesipriešino ir jų neprovokavo. Tačiau tokia abiejų instancijų teismų pozicija ir išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kariškių ir civilių liudytojų (A. B., S. K., K. M.) parodymų.
Iš liudytojų parodymų matyti, kad kariškai pradėjo mėtyti sprogstamuosius paketus tik po to, kai jiems nepavyko dėl civilių asmenų pasipriešinimo prasiveržti prie LRT administracinio pastato centrinio įėjimo. Nepagrįsta teismo pozicija, jog civiliai nebuvo agresyvūs ir nesipriešino, o tik gynė nuo kariškių užgrobimo LRT administracinį ir kitus pastatus. Civiliai taip pat naudojo prieš kariškius smurtinius veiksmus. Tuo atveju, jeigu teismas pripažino ir nustatė, kad sausio mėn. įvykiuose buvo karo atakos, karinio konflikto, agresijos ir (ar) okupacijos požymių, tai kitos konflikto šalies, t. y. laikinosios gynybos vadovybės, atstovai, kurie visuomenės informavimo priemonėmis per radiją ir televiziją ragino ir agitavo civilius rinktis prie strateginių objektų, t. y. prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, TV bokšto, Spaudos rūmų, LRT pastatų, ir ginti šiuos strateginius objektus, turėjo taip pat laikytis Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo reikalavimų dėl aukų apsaugos ir nenaudoti strateginiams objektams apsaugoti civilių prieš tankus, kitą karinę techniką ir kariškius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad sausio mėn. įvykiuose karinės operacijos metu buvo užimti ir kiti strateginiai objektai, tačiau prie šių objektų nebuvo susirinkusių pašalinių civilių asmenų, kurie būtų kėlę pasipriešinimą kariškiams, todėl niekas iš civilių prie šių objektų nenukentėjo. Jeigu civiliai asmenys nebūtų priešinęsi, galimai būtų pavykę išvengti civilių asmenų aukų. Iš J. T. (J. T.) parodymų matyti, kad ne tik kariškiai, bet ir iš kitos konflikto pusės nenustatyti asmenys naudojo šaunamuosius ginklus. Jeigu pripažįstama, kad toks ginkluotas konfliktas, karo ataka ir agresija egzistavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose, atsižvelgiant į Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo nuostatas, darytina išvada, kad abi ginkluoto konflikto šalys turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nuo kurių nukentėjo civiliai asmenys.
21.18. 1991 m. sausio mėn. tragiškuose įvykiuose žuvo 14 civilių asmenų, taip pat nuo kariškių veiksmų nukentėjo daug civilių, jiems buvo padaryta sunkių ir kito masto sužalojimų. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kas konkrečiai iš kariškių, dalyvavusių užimant strateginius objektus ir tiesiogiai turėjusių kontaktų su civiliais, prisidėjo prie civilių asmenų žūties ir prie kitų civilių asmenų sveikatos sužalojimų, pagal esamus byloje įrodymus būtų tikslinga nustatyti ratą kariškių, kuriems galėtų būti pareikšti kaltinimai dėl konkrečių asmenų žūties ir sužalojimų, ir taikyti jiems individualią baudžiamąją atsakomybę pagal nusikaltimus asmens gyvybei ir sveikatai.
21.19. Niurnbergo tribunolo statutas aiškiai apibrėžė trauktinų baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus žmoniškumui ir už karo nusikaltimus asmenų ratą – tai agresijos kurstytojai, organizatoriai, platintojai, paties aukščiausio lygio karinės-politinės valdžios asmenys. Pagal šio statuto nuostatas eiliniai vykdytojai atsako ne pagal karo nusikaltimus ir ne pagal nusikaltimus žmoniškumui, o pagal kitus BK specialiosios dalies straipsnius. Išteisinus J. S. pagal pareikštus kaltinimus ir nustačius, kad nuteistojo veiksmuose yra kitų nusikaltimų asmens gyvybei ir sveikatai požymių, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o J. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos į nusikaltimus asmens gyvybei ir sveikatai – tokia baudžiamoji byla nutrauktina suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
21.20. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, turėjo teisę ir galėjo kreiptis į JT Saugumo Tarybą, kad būtų įsteigtas pagal kompetenciją atitinkamas tarptautinis baudžiamasis tribunolas 1990 m. – 1991 m. sausio mėn. įvykiams ir TSRS kariškių bei politinių veikėjų Lietuvoje veikoms tirti, tyrimo metu nustatyti, ar 1991 m. sausio mėn. įvykiai turi agresijos, okupacijos ar karinio ginkluoto konflikto požymių, taip pat atlikti teisinį ir politinį TSRS politinių veikėjų ir aukštų karinių struktūrų vadų bei kitų kariškių, dalyvavusių karinėse operacijose, įvertinimą, nustatyti atsakingus už pažeidimus ir nusikalstamas veikas subjektus ir pritaikyti kaltiems asmenims individualią atsakomybę. Lietuva, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tapusi tarptautinės teisės subjektu, turėjo visas galimybes kreiptis į JT Saugumo Tarybą ir į TTT dėl TSRS perėmėjos Rusijos Federacijos atsakomybės už 1990–1991 m. TSRS kariškių ir politinių veikėjų padarytą žalą Lietuvai ir Lietuvos piliečiams 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose bei šios žalos atlyginimo.
21.21. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria teismas nukentėjusiųjų V. L. civilinį ieškinį dėl 1 000 000 Eur ir R. P. civilinį ieškinį dėl 120 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nusprendė atmesti. Taip pat sutinkama su ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria teismas paliko nenagrinėtą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros civilinį ieškinį dėl 11 365 460,07 Eur turtinės žalos atlyginimo.
22. Kasaciniu skundu nuteistasis G. I. ir jo gynėja advokatė J. Asovskaja prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl nuteistojo G. I. panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, kaip nepadariusiam veikų, turinčių BK 100, 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje ir 112 straipsnyje nurodytų nusikaltimų požymių, arba tuo atveju, jei būtų pripažinta nuteistojo G. I. kaltė, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl jo ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistojo G. I. ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
22.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami nuteistąjį G. I. kaltu padarius BK 100, 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje ir 112 straipsnyje nurodytus nusikaltimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 3 straipsnio nuostatas. Teismai nepagrįstai G. I. taikė BK 100, 101 straipsnius, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį ir 112 straipsnį, nes nebuvo nustatyta būtinų šių nusikaltimų sudėčių požymių.
22.2. Nė dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo teismas nenustatė G. I. tyčios veikti neteisėtai ir tyčios buvimo nepagrindė neabejotinais ir patikimais įrodymais.
22.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. I. pripažintas kaltu pagal BK 100 straipsnį, nustatantį atsakomybę tam, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jiems sveikatą. Atsižvelgdamas į tai, teismas privalėjo įrodyti, kad G. I. ne tik žinojo apie valstybės ar organizacijos civilių užpuldinėjimo politiką, bet ir sąmoningai prisidėjo prie jos, ją rėmė, vykdė masiškai ir sistemingai. G. I. viso bylos proceso metu tvirtino, kad nebuvo gavęs jokio įsakymo. Įsakymo gavimo nepatvirtina nė vienas byloje esantis dokumentas ir nė vieno liudytojo, nukentėjusiojo, nuteistojo parodymai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas net nekomentavo tokio įsakymo turinio ir negalėjo nenustatyti politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, jų žudymo arba sunkaus jų sveikatos sutrikdymo.
Tai reiškia, kad G. I. negalėjo įvertinti įsakymo ir padaryti atitinkamų išvadų apie jo esmę, suvokti ir žinoti apie valstybės ar organizacijos civilių užpuldinėjimo politiką. Teismo nustatyti G. I. veiksmai – vadovavimas tankų ekipažams vykstant prie Spaudos rūmų ir šturmo metu, kai vieną kartą tankas iššovė iš pabūklo, nesudaro būtinų objektyviųjų požymių, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad G. I. užpuldinėjo civilius, ir dar dideliu mastu, juo labiau sistemingai. Pabrėžtina, kad, kaip tvirtina pats apeliacinės instancijos teismas, įvykiai iki Spaudos rūmų užėmimo teismo nebuvo laikomi karo nusikaltimais ar nusikaltimais žmoniškumui (nuosprendžio 505 lapas), nėra įrodyta, kad G. I. žinojo konkrečias šių įvykių aplinkybes, tuo labiau galėjo žinoti, kas įvyks 1991 m. sausio 13 d. ar kad bus įvesta komendanto valanda.
22.4. BK 100 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Teismai nenustatė, kad G. I. suvokė, jog dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėja civilius ir taip vykdo arba remia TSRS valstybės ar organizacijos politiką. Teismas privalėjo nustatyti, kad G. I. savo veiksmais ne tik norėjo ir siekė vykdyti valstybės civilių užpuldinėjimo politiką, bet ir suvokė, kad šiuos valstybės politikos siekius realizuoja per žmonių žudymą ar jų žalojimą, ir sąmoningai to siekė. Teismas privalėjo įrodyti, kad G. I. turėjo turėti informacijos apie planuojamus veiksmus ir žinoti, kad tai yra valstybės bendras planas, prie kurio jis sąmoningai prisideda ir yra šio plano, kurio siekis – žudyti ir žaloti žmones, dalis.
22.5. Teismai negalėjo taikyti ir BK 101, 103 straipsnių (2011 m. kovo 31 d. įstatymų redakcijos), kaip sunkinančių nuteistųjų padėtį, nes 2011 m. juose buvo panaikinti iki tol buvę objektyvūs nusikaltimų požymiai ir nurodyti nauji, kurių iki 2011 m. nebuvo. Taip teismai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą ir atsakomybę sunkinančio įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principus. G. I. 1991 m. negalėjo pažeisti teisės akto, kuris buvo priimtas 2011 m.
22.6. Teismas nepakankamai ištyrė agresijos objektyviuosius požymius, nenustatė jos organizatorių ir vykdytojų. Nenustačius asmens, kuris sukėlė agresiją, taip pat kaip ji pasireiškė, nusikaltimas žmoniškumui, kurio sudėtyje yra agresijos požymis, negali būti inkriminuotas. Teismas inkriminavo agresijos požymį, kurio nebuvo nė viename dėl civilių žudymo iki 2011 metų galiojusiame BK straipsnyje. Pabrėžtina, kad EŽTT byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą (šie asmenys jau nuteisti už dalyvavimą 1991 m. sausio mėn. įvykiuose) sovietų agresijos nekonstatavo. BK 101 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti inkriminuotas, kai humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas buvo atliktas konkrečiu laiku – agresijos taikymo metu. Neįrodžius šio požymio BK 101 straipsnis negali būti taikomas.
22.7. Teismas, taikydamas BK 103 straipsnio nuostatas, netinkamai nusprendė, kad baudžiamojoje byloje civiliai asmenys yra priskiriami prie tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų. BK 101 ir 103 straipsnių kontekste šie asmenys yra priklausomi nuo vienos iš ginkluoto konflikto ar karo pusės valios. BK 103 straipsnio „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“ objektas yra tarptautinės teisės ir juo ginamas humanitarinis elgesys su asmenimis, kurie negali gintis dėl savo sveikatos būklės ir buvo sužaloti ar susargdinti karo ar karinio konflikto metu, kaip tai nustatyta Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią ši konvencija saugo tuos asmenis, kurie tam tikru momentu ir kokiu nors būdu konflikto ar okupacijos metu patenka į konflikto šalies ar okupuojančios valstybės, kurios piliečiai jie nėra, rankas. Asmenys, patekę į karinio konflikto šalies rankas, negali laisvai judėti, savarankiškai spręsti savo gyvybinių ir socialinių poreikių klausimų. O asmenys, dalyvavę įvykiuose prie Spaudos rūmų ir kitų objektų, buvo laisvi ir savo valia atvyko prie šių objektų bei aktyviai dalyvavo juos gindami.
22.8. G. I. veiksmuose nėra ir BK 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių. Teismas nepagrįstai šio nusikaltimo požymiams priskyrė požymį „žinodamas, kad dėl jos gali žūti civiliai“, nes šis požymis gali būti priskirtas tik karo atakai, kai nepasirenkamas konkretus taikinys ir dėl to gali žūti civilių ar būti sunaikintas civilinis objektas (juo labiau kad įvykio metu prie Spaudos rūmų šie sunkūs padariniai nėra konstatuoti). Nuosprendyje aprašytų G. I. veiksmų negalima traktuoti kaip tokių, dėl kurių galėjo žūti civilių. Be to, teismas neįvertino, kad nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidybos ir Vyriausybės institucijos nėra pareiškusios, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuva buvo atakuota kitos valstybės ir kad buvo karo padėties būklė. Kartu pažymėtina, kad nebuvo vertinama ir tai, jog BK 111 straipsnyje objektyviųjų požymių aplinka ir aplinkybės yra apibūdinamos kaip karas. Tokia išvada darytina iš sąvokos „karo ataka“ – be karo nėra karo atakos.
22.9. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 112 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymius, netinkamai pritaikė Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai ekspansyviąsias kulkas priskyrė prie greitai besisukančių (nuosprendžio 1087 lapas). Hagos konvencijoje draudžiamos vienareikšmiškai vadinamos ekspansyviosios kulkos (kitas pavadinimas – „dum-dum“) yra tos, kurios dėl išsiplėtimo (susiplojimo efekto) žmogaus kūne padaro dideles žaizdas. Panašus efektas yra tuomet, kai kulkos antgalis neturi įpjovų, bet turi nupjautą antgalį – nupjautas apvalkalo atkraštelis, susiplojus šerdžiai, verčia „prasisukti“ kulką žmogaus kūne. Byloje nenustatyta, kad TSRS ginkluotosios pajėgos naudojo šias kulkas. Pabrėžtina, kad nuo 1974 metų TSRS naudojami 5,45 x 39 mm kalibro (7H6, 7H10, 7H22, 7H24) šoviniai negalėjo būti uždrausti Hagos konvencijos 1899 metais, jų konstrukcija pirmiausia visiškai apvalkalinė ir kulka pakeičia savo kryptį arba rikošetuoja tik susidūrusi savo smaigaliu su kietąja kliūtimi, kulkos 7H6 tipo apsivertimas ar kūlvirstis priklauso nuo kulkos greičio, šūvio atstumo ir šūvio kampo.
Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis kvalifikuotų ekspertų išvadomis ir konkrečiomis pirmiau nurodytos konvencijos nuostatomis. Ekspertai nenurodė, kad nukentėjusiųjų kūnai buvo sudraskyti pereinančiomis per minkštuosius audinius kulkomis. Be to, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad 1980 m. rengiant JT konvenciją dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo buvo svarstyta galimybė uždrausti naudoti didelio greičio („besisukančias“) kulkas, taip pat kulkas, kurių svorio centras keičiasi, tačiau tokiam pasiūlymui nebuvo pritarta, todėl klausimas dėl panašių kulkų naudojimo liko nesureguliuotas.
22.10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, aptardamas EŽTT 2008 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą dalį dėl politinio-istorinio konteksto, jau minėjo 1990 m. lapkričio 10 d. priimtus tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo (BK 68 ir 70 straipsnių) pakeitimus, kuriais buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą. Taigi darytina išvada, kad teismas pritarė daugelio gynėjų nuomonei, jog 1991 m. sausio mėn. įvykiai traktuotini ne kaip nusikaltimai žmoniškumui, o kaip veikos, nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas suvokė, jog tuos pačius 1991 m. sausio 13 d. įvykius byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą nacionaliniai teismai ir EŽTT vertino kaip nusikaltimus valstybei ir tik šių laikų teismų sprendimais tie patys įvykiai vertinami kitaip, t. y. kaip nusikaltimas žmoniškumui. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė visų asmenų lygybės (lygiateisiškumo) prieš įstatymą principą.
22.11. Teismas, grįsdamas savo sprendimą Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui ir kitomis tarptautinėmis nuostatomis, ignoravo tarptautinės teisės raidos dėsnius, dėl kurių atsirado Romos statutas su visa apimančiomis tarptautinės humanitarinės teisės nuostatomis, kuriomis vadovaudamasi Lietuva pakeitė savo baudžiamąjį įstatymą. Teismo paminėti tarptautiniai teisės aktai buvo nukreipti visiems nacistinės Vokietijos karo nusikaltėliams nuteisti nepriklausomai nuo jų slėpimosi vietos ir to, ar atitinkamoje šalyje nustatyta atsakomybė už karo nusikaltimus ir nusikaltimus taikai ar ne.
22.12. Pirmosios instancijos teismas, nors ir cituoja EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo dalį byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, kad, pagal Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui 7 straipsnio reikalavimus, nesant veikai taikytino jos padarymo metu galiojusio nacionalinio įstatymo, asmens nuteisimas turi būti pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise, pats ignoruoja cituojamus teiginius. Teismas privalėjo vadovautis bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise. Teismas nesivadovavo Romos statuto 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriomis įtvirtinta, kad pagal šį statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki jo įsigaliojimo. Romos statuto 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prieš priimant galutinį sprendimą pakeičiamas konkrečiai bylai taikomas įstatymas, tai tiriamajam, kaltinamajam ar nuteistajam taikomas jam palankesnis įstatymas. Akivaizdu, kad byloje jau seniai yra pasibaigęs senaties terminas už nusikaltimus, už kurių padarymą asmenys galėjo būti patraukti atsakomybėn (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
22.13. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nusikaltimai žmoniškumui gali būti padaromi, be kita ko, nužudymu, tačiau neatskyrė jų nuo kitų nusikaltimų, kuriuose nusikalstamos pasekmės yra asmens smurtinė mirtis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo, jog visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai, būtina nustatyti, kas, kada, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis atėmė gyvybę. Padarydamas pirmiau nurodytas išvadas, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepateikė duomenų, pakankamų padaryti išvadai, kad G. I. veiksmais buvo padaryti mirtini sužalojimai ar buvo sunkiai sutrikdyta sveikata konkretiems asmenims.
22.14. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo ir tai, kad nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai subjektyviai padaromi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant pavojingą nusikaltimo pobūdį ir norint taip veikti. Nusikaltimo žmoniškumui subjektas pagal Niurnbergo tribunolo statutą yra civilinės ar karinės valdžios atstovai ar jų įsakymus vykdantys atskiri asmenys arba organizacijų nariai, veikiantys valstybės vardu. Toks subjekto vertinimas išplaukia ir iš Niurnbergo tribunolo nuosprendžio, kuriame keliamas nacistinės Vokietijos, kaip nusikaltimų žmoniškumui vykdytojos, atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad G. I. tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus nepatvirtina jokie patikimi įrodymai.
22.15. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimą, neteisingai pritaikė CK 1.134 straipsnio ir BK 95 straipsnio nuostatas.
22.16. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žalos Lietuvos valstybei, padarytos kariškių veiksmais, klausimas šioje baudžiamojoje byloje negali būti sprendžiamas. Žala Lietuvos valstybei padaryta TSRS kariškių veiksmais tuo metu, kai buvo užgrobiami Lietuvai svarbūs objektai, o už kariškių padarytus nuostolius (žalą) atsakinga TSRS teisių perėmėja Rusijos Federacija, todėl žalos, padarytos Lietuvos valstybei, atlyginimo klausimas yra tarpvalstybinių derybų objektas.
22.17. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę ir kitus požymius, o dėl svarbiausių vertybių gynimo ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas. Tokių atvejų sąrašas įtvirtintas CK 1.134 straipsnyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienam iš tokių atvejų priskirtini ir nagrinėjamoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai.
22.18. Pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. BK 95 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta formuluotė „jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką“. Taigi įstatymų leidėjas ieškinio senaties netaikymo atvejus sieja su nusikalstamos veikos pakartotinumu, bet ne su BK 95 straipsnio 9 dalies 1–13 punktuose nurodytomis nusikalstamomis veikomis.
22.19. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, pažeidė CK 6.247 straipsnio nuostatas, reikalaujančias nustatyti priežastinį ryšį su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 1991 m. sausio 11–13 d. įvykius tarptautiniu ginkluotu konfliktu tarp kitos valstybės TSRS bei organizacijos TSKP ir Lietuvos Respublikos, nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad už kariškių padarytą žalą yra atsakinga Rusijos Federacija. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškinio Rusijos Federacijai apimtį ir pobūdį, nepagrįstai pakeitė atsakovą, t. y. valstybę pakeitė į kaltinamuosius.
22.20. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą paskiriant G. I. bausmes už BK 100 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą ir jam pagal šiuos BK straipsnius pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes padidino iki penkerių metų laisvės atėmimo. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad skiriant bausmę G. I. už BK 101 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymą yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir, šias nuostatas pritaikęs, jam pagal BK 101 straipsnį vietoj pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
22.21. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, leidžiančios G. I. pagal BK 101 straipsnį taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra šios: santykinai mažesni prie Spaudos rūmų kilę padariniai (sužalojimų mastas ir nukentėjusiųjų skaičius), palyginti su padariniais, kilusiais prie LRT pastato ir TV bokšto; ilga baudžiamojo proceso trukmė; nuteistojo G. I. buvimas ilgą laiką netikrumo dėl savo ateities būsenos ir patiriami suvaržymai dėl jam taikomos kardomosios priemonės; naujų nusikalstamų veikų nepadarymas; nuteistojo sveikatos būklė; jo nesislapstymas nuo baudžiamojo proceso (dalyvavo ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose). Pažymėtina, kad šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kuriomis vadovaudamasis teismas pripažįsta realią galimybę G. I. švelninti bausmę už pavojingiausią iš jo padarytų nusikalstamų veikų, niekur „neišnyksta“ ir, vadovaujantis teisingumo principu, gali ir turi būti taikomos ir už jam inkriminuotas mažiau pavojingas nusikalstamas veikas. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. I. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos ir skiriant jam bausmes pagal BK 100 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį.
22.22. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ne visas reikšmingas aplinkybes, kurios leistų teismui padaryti išvadas dėl galimybės taikyti G. I. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 100 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį, o taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagal BK 101 straipsnį sušvelninti, o ne griežtinti bausmę.
22.23. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad: apeliacinės instancijos teismo nuosprendis G. I. priimtas praėjus trisdešimčiai metų po 1991 m. sausio mėn. įvykių ir šiuo metu jis jau yra pakankamai garbaus – septyniasdešimties metų – amžiaus, dėl to buvimas laisvės atėmimo vietoje yra ypač sunkus išgyvenimas, be to, ne visi bausmes atliekantys asmenys yra tolerantiški G. I. politiniu pažiūriu; G. I. yra vedęs, turi stiprius socialinius ryšius, pensininkas; dėl ne vienerius metus trukusio teismo proceso pirmosios instancijos teisme teko atsisakyti darbo ir atitinkamai labai reikalingų šeimai papildomų pajamų; ne dėl nuo G. I. priklausančių aplinkybių praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų dėl jo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pažeidžiant BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio nuostatas; iš visų nuteistųjų šioje byloje tik du asmenys realiai atlieka bausmę; bausmė yra labai nutolusi nuo pačių 1991 m. sausio mėn. įvykių, dėl kurių G. I. yra nuteistas, o tai lemia, jog pačios bausmės paskirtis praranda savo tikrąją prasmę ir nepasiekia visų tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, net atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas.
22.24. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. I. buvo aukščiausio rango TSRS GM 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos karininkas, buvęs prie Spaudos rūmų, ir jis buvo atsakingas už pirmiau nurodytų tankų manevrus, kitus jų atliekamus veiksmus ir galėjo daryti jiems įtaką. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo G. I. skiriant bausmes pagal BK 100 straipsnį ir 111 straipsnio 1 dalį taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tokį pat palyginimą ir išvadas daro ir, pavyzdžiui, dėl ministro N. D., ir dėl papulkininkio G. I., kuris pagal kaltinimus nebuvo tas, kurio veiksmai būtų buvę susiję su karinės operacijos taktikos ir strategijos, ginkluotės ir veikimo būdo pasirinkimu. Tai traktuotina kaip pamatinių baudžiamosios teisės principų, susijusių su asmens individualios kaltės, sąsajos tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, kaltininko veiksmais sukeltų nusikalstamų pasekmių pobūdžio ir masto nustatymu, bausmės individualizavimu, pažeidimas.
22.25. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos G. I. teisės ir jie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą: ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti būtini procesiniai veiksmai; neužtikrinta galimybė žinoti visą kaltinimą ir taip, pažeidžiant BPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatas, suvaržyta galimybė užduoti klausimus, prašyti apklausti konkrečius asmenis ir duoti paaiškinimus; nesiimta priemonių visoms bylos aplinkybėms objektyviai, išsamiai ištirti ir tiesai nustatyti, o nuosprendžiai grįsti prielaidomis ir spėlionėmis, nevertinant dalies įrodymų ir dėl jų nepasisakant, kitus įrodymus vertinant atsietai vienus nuo kitų, nevertinant įrodymų visumos, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
22.26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį G. I., neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas BPK 191 straipsnyje nurodytas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti. Teismai, grįsdami G. I. kaltę, vadovavosi ir nukentėjusiųjų, kurie buvo įvykio vietoje, parodymais, tačiau nė vieno iš apklaustų nukentėjusiųjų parodymai nebuvo patikrinti BPK 191 straipsnio nustatyta tvarka.
22.27. Kai kurie nukentėjusieji (R. S. (758 t., b. l. 18–19), G. P. (42 t., b. l. 202–204; 758 t., b. l. 13–14) parodė matę asmenį, sėdintį ant tanko ir atliekantį tam tikrus veiksmus, taip pat nurodė įsimintus asmens požymius. Tačiau net esant parodymams, kuriais remiantis buvo galima identifikuoti parodymuose nurodytą asmenį, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinti tokie duomenys, nebuvo atliktas atpažinimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad prie Spaudos rūmų buvo daug kariškių, karininkų. Nė vienas nukentėjusysis neparodė, kad parodymuose nurodytus veiksmus atliko G. I. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiųjų parodymai turėjo būti patikrinti tam, kad būtų nustatyta, ar nukentėjusiųjų parodymuose nurodytus veiksmus atliko konkretus asmuo, t. y. G. I. Prie baudžiamosios bylos yra pridėti vaizdo įrašai, nuotraukos iš įvykio vietos prie Spaudos rūmų. BPK 192 straipsnyje yra nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka ir kaip gali būti atliekamas atpažinimas. Net nesant konkretaus asmens, kurį galima atpažinti „gyvai“ (BPK 192 straipsnio 1 dalis), tai galima padaryti iš nuotraukos (BPK 191 straipsnio 5 dalis) arba vaizdo įrašo (BPK 192 straipsnio 6 dalis), tačiau šiuo atveju nė vienas atpažinimo būdas nebuvo panaudotas. Byloje nėra ir nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių atpažinimas buvo negalimas. Nustačius įtariamąjį nebuvo nustatyta, kad jis pakeitė išvaizdą ar kardinaliai pasikeitė, kad tai galėtų atpažinimą padaryti beprasmį ir neįmanomą.
22.28. Pabrėžtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nė vienas iš 2017 m. sausio 10 d. teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų (A. S., P. M., A. M., J. P.), taip pat nė vienas kitas apklaustas nukentėjusysis, tarp jų ir tie, kurie ikiteisminio tyrimo metu ar pirmosios instancijos teisme nurodė asmenį identifikuojančius bruožus (R. S., G. P.), G. I. neatpažino ir nenurodė kaip asmens, dalyvavusio įvykiuose prie Spaudos rūmų.
22.29. Atpažinimas iš nuotraukų ir vaizdo įrašų buvo atliktas tik su liudytojais kariškiais (A. K. (A. K.) (474 t., b. l. 179), A. Š. (A. S.) (474 t., b. l. 205–206; 757 t., b. l. 91–95, 125–127)), kurių įvykio vietoje nebuvo ir kurių parodymais nėra galimybės patikrinti nukentėjusiųjų parodymuose, kuriais grindžiama G. I. kaltė, nurodytų aplinkybių. Šie liudytojai galėjo atpažinti G. I. tik dėl aplinkybių, kurių jis pats neneigė, t. y. kad buvo 1991 m. sausio 11 d. prie Spaudos rūmų, sėdėjo ant tanko arba buvo šalia jo, tačiau, vadovaujantis jų parodymais, atpažįstant iš nuotraukų ir vaizdo įrašų G. I., negalima patikrinti nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių dėl šaudymo iš automato, provokavimo ir kitų veiksmų, kuriuos atliko nukentėjusiųjų nurodytas asmuo. Nukentėjusiųjų parodymai taip pat negalėjo būti patikrinti ir byloje esančiomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Jeigu nukentėjusiųjų parodymai apie neva G. I. atliktus neteisėtus veiksmus būtų buvę užfiksuoti nuotraukose ir vaizdo įrašuose, specialistas J. Andriškevičius išvadoje būtų paminėjęs tai, tačiau jis nurodė tik tiek, kad G. I. važiavo ant tanko ir kalbėjo.
22.30. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi BPK 191 straipsnyje nurodytu procesiniu veiksmu nepatikrintais nukentėjusiųjų parodymais, kurių nebuvo galimybės patikrinti kitais procesiniais veiksmais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas ir negalėjo konstatuoti, kad nukentėjusiųjų parodymuose nurodytus veiksmus atliko G. I.
22.31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kiekvienas kaltinamasis turi įstatymo garantuotas teises, kad, realizuojant savo teisę į gynybą, jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus, pateikti jiems klausimus.
22.32. BPK 22 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, teikti prašymus, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus ir duoti paaiškinimus. BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė pačiam apklausti arba prašyti, kad būtų apklausti liudytojai. O BPK 272 straipsnio 1 dalyje ir 275 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė užduoti klausimus apklausiamiems asmenims ir duoti parodymus dėl tiriamų įrodymų. Tačiau G. I. pasinaudoti visomis pirmiau nurodytomis įstatymo garantuotomis teisėmis negalėjo.
22.33. Kaltinamajame akte G. I. aplinkybės dėl šaudymo iš automato nebuvo aprašytos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokia aplinkybė nebuvo tirta, G. I. dėl jos parodymų teismui nedavė ir tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nekonstatavo. O apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo dėl G. I. pateiktų kaltinimų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų kaltų veiksmų, neapklausęs liudytojų ir nukentėjusiųjų, nesant byloje duomenų apie atliktą atpažinimą ir jo rezultatus, konstatavo, kad teisme apklaustų liudytojų bei nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės aiškiai rodo, jog nuteistasis G. I. ne tik buvo prie Spaudos rūmų (jį leidžiančius identifikuoti individualius požymius įvardijo skirtingi asmenys), bet ir aktyviai dalyvavo juos šturmuojant.
Liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės apie G. I. bendravimą radijo ryšiu, automato turėjimą, šaudymą prie Spaudos rūmų ir pan. leidžia atmesti versiją apie tariamą G. I. atsitiktinį vaidmenį šiuose įvykiuose. Pabrėžtina, kad prokurorai apeliaciniame skunde neprašė G. I. veiksmų apimties plėsti kokiais nors naujais kaltais veiksmais, pavyzdžiui, aktyviu dalyvavimu šturmuojant, šaudymu iš automato. Taigi G. I. šaudymas iš automato nebuvo inkriminuotas, teisme dėl šios aplinkybės jis nepasisakė, dėl jos neuždavė nukentėjusiesiems, liudytojams klausimų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme ir negalėjo jų užduoti, nes nežinojo, kad toks veiksmas jam inkriminuojamas ir kad yra nukentėjusiųjų, liudytojų, neva davusių parodymus apie kažkokius G. I. atliktus veiksmus, neturėjo galimybės ginčyti šią aplinkybę paduodamas apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teisme prašyti teismo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti nukentėjusiuosius ir liudytojus dėl šios pirmosios instancijos teisme nenagrinėtos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nekonstatuotos aplinkybės.
Šaudymas iš automato, bendravimas radijo ryšiu kaip G. I. veiksmai, atlikti padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, buvo įvardyti tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Taip buvo suvaržyta G. I. teisė į gynybą, atimant jam galimybę užduoti klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams. G. I. neturėjo nei galimybės, nei pagrindo spėlioti, kurio iš nukentėjusiojo ar liudytojų parodymais bus grindžiama jo kaltė, taip pat spėlioti, dėl kokių konkrečiai aprašomų veiksmų. Taip kartu buvo užkirsta galimybė dėl nurodytų aplinkybių, įrodymų pasisakyti ir gynėjui, taip pat pačiam G. I. paskutinio žodžio metu. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nežinoti, kad tik baigiamajame akte konstatuotų veikų ir įrodymų, kuriais nesirėmė nei prokurorai, nei pirmosios instancijos teismas, G. I. nebegalės skųsti, nes kasacinės instancijos teismas nesprendžia įrodymų vertinimo klausimų.
22.34. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą, kad G. I. yra kaltas padaręs visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, padarė pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino įrodymų visumos, prioritetinę reikšmę suteikė kai kurių nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų parodymams, kurių patikimumo negalėjo patikrinti ir netikrino BPK nustatytomis priemonėmis, dalies liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nepašalino juose esančių prieštaravimų, vadovavosi spėlionėmis ir samprotavimais, išdėstytais specialisto išvadoje ir jo teisme duotuose parodymuose, nevertino reikšmingų aplinkybių dėl G. I. nekaltumo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik kelių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, selektyviai atrinkdamas tam tikras frazes iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, padarė tikrovės neatitinkančias išvadas.
22.35. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl G. I. vaidmens ir atliktų veiksmų, leidžiančių konstatuoti jo kaltę, nurodė, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad TSRS GM 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos tankams, vykstant ir esant prie Spaudos rūmų, tiesiogiai vietoje vadovavo G. I.; G. I. ne tik buvo prie Spaudos rūmų (jį leidžiančius identifikuoti individualius požymius įvardijo skirtingi asmenys), bet ir aktyviai dalyvavo juos šturmuojant. Liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės apie jo bendravimą radijo ryšiu, automato turėjimą, šaudymą prie Spaudos rūmų ir pan. leidžia atmesti versiją apie tariamą G. I. atsitiktinį vaidmenį šiuose įvykiuose (nuosprendžio 262–263 lapai).
22.36. Apeliacinės instancijos teismas išvardijo ir įrodymus, kurie leido padaryti pirmiau nurodytas išvadas: G. I. parodymus teisme, liudytojų A. K., A. Š., nukentėjusiųjų R. S., G. P. parodymus, 2014 m. birželio 10 d. specialisto išvadą (nuosprendžio 262–264 lapai).
22.37. Apeliacinės instancijos teismas dėl liudytojo A. K. parodymų nurodė, kad liudytojas apklausos metu jam parodytose iš Lietuvos valstybės naujojo archyvo gautose nuotraukose nurodė matąs ant tanko Nr. 571 jam tuo metu pavaldų raketų artilerijos ginkluotės tarnybai vadovavusį G. I. Jį liudytojas atpažįstantis neabejotinai – tai vyriškis su ūsais ir kailine žiemine kepure, dėvintis aulinius karinius batus, į kuriuos sukištos kareiviškos kelnės (nuosprendžio 262 lapas). Pažymėtina, kad šiais parodymais yra patvirtinamas tik faktas, kurio G. I. niekada ir neneigė, – buvimas prie Spaudos rūmų. Taip pat nurodyta apranga ir tai, kad G. I. buvo su ūsais. Tačiau jokios informacijos apie G. I. vadovavimą tankams ir kokius nors jo atliktus veiksmus prie Spaudos rūmų A. K. nenurodė. Kartu pažymėtina, kad lieka neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. K. parodymus įrodymais, neaptarė, nevertino kitos jo parodymų dalies, iš kurios matyti, kad G. I. negalėjo vadovauti tankams. Apeliacinės instancijos teismas iš visų byloje esančių A. K. parodymų selektyviai atrinko kelias citatas ir jas panaudojo pagrįsdamas jo kaltę, tačiau kitą dalį parodymų ignoravo, nutylėjo ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl viena parodymų dalimi tiki ir naudoja ją kaip kaltės įrodymą, o kita dalimi – ne.
22.38. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėsto liudytojo A. Š. parodymus, kad vaizdo įrašuose, kuriuose matyti prie Spaudos rūmų atvažiuojantys tankai, ant vieno iš tankų jis mato sėdintį savo viršininką G. I., o jam pateiktose nuotraukose mato G. I., sėdintį ant tanko, kurio borto Nr. 571. Šis liudytojas teisme patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykių metu G. I. turėjo automatą, kad jis buvo divizijos štabo karininkas ir jam, kaip aukšto lygio karininkui, galėjo būti pavesta vadovauti atitinkamai operacijai ar jos daliai, – visiškai nesvarbu, kad jis buvo kitos tarnybos viršininkas, svarbu, kad jis buvo divizijos karininkas (nuosprendžio 262 lapas). Taigi šis liudytojas patvirtina aplinkybes, kurių neneigė ir G. I., – buvimą prie Spaudos rūmų ir automato turėjimą.
Tačiau apeliacinis teismas, dėstydamas A. Š. parodymų dalį, kurioje kalbama apie G. I. galimybę vadovauti, dalies jo parodymų nenurodė, būtent to, kad tai yra liudytojo pamąstymai, jo nuomonė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino A. Š. teisme duotų parodymų, kuriuose nurodė, kad G. I. buvo užnugario karininkas, kad mano, jog pasivažinėti tanku buvo G. I. asmeninė iniciatyva (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 92 lapas). Dėl G. I. galimybės vadovauti tankų ekipažams pasisakė ir daugiau liudytojų karininkų, kurie net nėra kaltinamųjų sąraše (J. O. (J. O.), D. G.), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino. Teismas pirmiau nurodytų liudytojų kariškių parodymų nelygino tarpusavyje, nevertino jų visumos, nepaaiškino, kodėl A. K. arba J. O., D. G. paaiškinimais dėl galimybės vadovauti negalima tikėti, o A. Š. parodymais tikėti galima.
Toks selektyvus parodymų atrinkimas ir tik kaltinimą palaikančių parodymų citavimas pažeidžia kaltinamojo teisę į teisingą ir išsamų teismo procesą, parodo teismo šališkumą.
22.39. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojų apklaustų kariškių parodymus vertino kaip savarankiškus įrodymus, tačiau nurodė, kad tokie duomenys gali būti reikšmingi tikrinant kitus byloje esančius įrodymus, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, ir gali būti svarbūs formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl kitų byloje surinktų įrodymų ir įrodymų visumos vertinimo. Nepaisydamas tokios paties apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, teismas nepatikrino dėl G. I. surinktų duomenų.
22.40. Iš apklaustų kaip liudytojų kariškių parodymų matyti, kad nė vienas iš jų nenurodė G. I. kaip jiems vadovavusio karininko, įsakiusio ką nors daryti, ir apskritai nenurodė jo kaip operacijos dalyvio. Apie G. I. dalyvavimą Sausio įvykiuose neparodė nė vienas kariškis. Teismas ignoravo liudytojų A. K., A. R., V. U., N. S., vėliau tapusių kaltinamaisiais, parodymus, nevertino jų kartu su kita baudžiamosios bylos medžiaga. Teismas nepasisakė dėl šių liudytojų parodymų, nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme šie parodymai buvo akcentuojami. Toks asmenis teisinančių svarbių įrodymų ignoravimas yra neteisėtas. Teismas pats nuosprendyje pažymėjo, kad kariškių parodymai turėjo būti vertinami, tačiau vertino tik kaltinimo palaikymo aspektu, ignoruodamas asmenis teisinančias aplinkybes, užfiksuotas parodymuose.
22.41. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas nustatant G. I. kaltę grindžiamas ir dviejų nukentėjusiųjų R. S. ir G. P. parodymais. Nukentėjusiųjų, kaip ir kariškių, parodymai buvo vertinami ne visi. Buvo selektyviai atrinkti tų nukentėjusiųjų parodymai, kuriuose teismas įžvelgė G. I. išvaizdą individualizuojančius požymius (ūsai, apranga), ir atitinkamai jis inkriminavo nukentėjusiųjų nurodomus kaltus veiksmus (pavyzdžiui, šaudymą iš automato). Teismas, išrinkdamas būtent šiuos nukentėjusiųjų parodymus, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais (vaizdo įrašais ir nuotraukomis, kitų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais). Nė viename vaizdo įraše ar nuotraukoje neužfiksuoti nukentėjusiųjų nurodyti veiksmai, iš kurių būtų galima nustatyti, kad juos atliko G. I. Šaudymo iš automato (R. S. parodymai) nepatvirtina nei vaizdo įrašai, nei nuotraukos, nei byloje esantys rašytiniai dokumentai apie panaudotus šovinius, šio veiksmo atlikimo išvadoje nekonstatavo ir specialistas J. Andriškevičius. Bendravimo per radijo stotelę (G. P. parodymai) taip pat nepatvirtina nei vaizdo įrašai, nei nuotraukos, šio veiksmo atlikimo išvadoje nekonstatavo ir specialistas J. Andriškevičius, jo nepatvirtina ir byloje esantys eterio įrašai – nėra konstatuota, kad juose užfiksuotas G. I. balsas.
22.42. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės aiškiai rodo, jog nuteistasis G. I. ne tik buvo prie Spaudos rūmų (jį leidžiančius identifikuoti individualius požymius įvardijo skirtingi asmenys). Tokius požymius nurodė nukentėjusysis R. S. (asmuo nebuvo tankistas, be apsauginės liemenės ar šalmo, lauko uniformos kepurė, papulkininkio laipsnis), nukentėjusysis G. P. (keturiasdešimties metų karininkas vešliais ūsais), liudytojas A. K. (vyriškis su ūsais, kailine kepure, auliniais batais, kareiviškomis kelnėmis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų byloje esančių parodymų, taip pat tų parodymų prieštaringumo. Nukentėjusysis R. S., apklaustas po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu nenurodė šovusį karininką identifikuojančių bruožų.
Tik teisme, po daugiau kaip dvidešimties metų, jis nurodė jau išvardytus požymius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta kiek kitokia situacija, būtent tai, kad atvažiavo BTR ir iš jo išlipęs karininkas pradėjo šaudyti koviniais šoviniais į viršų, gąsdindamas žmones. Jis nebuvo tankistas, nedėvėjo apsauginės liemenės, šalmo, dėvėjo paprastą lauko uniformos kepurę. Mano, kad jis turėjo papulkininkio laipsnį. Minėtas karininkas vadovavo desantininkų padaliniui, kuris šturmavo (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 167 lapas). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad iššovė tuščių šovinių, o jau teisme – kad šaudė koviniais šoviniais. Pabrėžtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusysis nenurodė tanko ar BTR, ant kurio buvo jo nurodytas asmuo, numerio.
22.43. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis G. P. teisme parodė, jog asmuo, kuris sėdėjo ant tanko, kažką pasakė per radijo stotelę, po to pasigirdo tanko šūvis, buvo keturiasdešimties metų karininkas vešliais ūsais. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis G. P. nurodė, jog salėje esančių asmenų nėra matęs. Iš tanko liuko buvo išlindęs azijietiško veido kareivis. Netrukus kareivis uždarė liuką, nuleido vamzdį ir iššovė. Atsakydamas į klausimus nukentėjusysis paaiškino, kad karininkas buvo su ūsais, azijietiško tipo veido. Taigi nukentėjusysis teismo posėdžio metu nenurodė nei karininko amžiaus, nei bendravimo per radijo stotelę, kaip ir nebuvo nurodęs tanko numerio. Be to, pažymėtina, kad kitas nukentėjusysis K. K. teisme parodė, jog iš tanko liuko buvo išlindęs azijietiškų veido bruožų vaikinas, šio jis paklausė, ką jis daro, o tas iššovė, turima omenyje tanko šūvį.
Taigi jo parodymai iš dalies sutampa su G. P. parodymais dėl azijietiškų veido bruožų, tačiau paneigia tai, kad asmuo buvo vyresnio amžiaus ir kad jis bendravo per radijo stotelę. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ūsai dešimtajame dešimtmetyje buvo gana populiarus vyriškas atributas ir daug vyrų juos turėjo. Liudytojas V. V. nurodė, kad iš tanko bokšto išlindo trisdešimties metų karininkas, jis šaudė iš automato, po to pasislėpė tanko viduje ir buvo šauta iš tanko pabūklo (42 t., b. l. 272–273). Iš nukentėjusiųjų nurodytų bruožų galima būtų atpažinti ir N. A. Liudytojas J. O. parodė, kad jis buvo tamsaus gymio, su ūsais, papulkininkis, tankų pulko vadas. Pabrėžtina, kad abu nukentėjusieji nurodo aplinkybę, kuri paneigia, kad tai buvo G. I., – buvimą tanko viduje. Iš G. I. paaiškinimų, vaizdo medžiagos, nuotraukų matyti, kad nebuvo nustatytas faktas, jog jis būtų buvęs tanko viduje.
Svarbu pažymėti ir tai, kad ne visi nukentėjusieji galėjo atskirti tanką nuo BTR. Pavyzdžiui, nukentėjusysis V. P. nurodė, kad prie Spaudos rūmų buvo šeši tankai (42 t., b. l. 209), o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jų buvo keturi. Nukentėjusysis S. A. parodė, kad tanko, kuris iššovė, numeris buvo 221 ar 223 (421 t., b. l. 14), o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tai buvo BTR numeriai. Dėl to, nesant konkrečiai nurodytų numerių, nėra ir galimybės nustatyti, kokio asmens ir ant kokio tanko (BTR) veiksmus nurodė nukentėjusieji G. P. ir R. S. Taigi pirmiau nurodyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, mažai informatyvūs, nepagrįsti kitais byloje surinktais duomenimis, todėl negalėjo būti vertinami kaip patikimi ir sudaryti pagrindą išvadai dėl G. I. kaltės.
22.44. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, svarbiausiu G. I. kaltės įrodymu laikė specialisto J. Andriškevičiaus 2014 m. birželio 10 d. išvadą ir jo paaiškinimus teisme. Teismai nurodė, kad karo specialisto J. Andriškevičiaus išvada pagrįsta iš objektyvių duomenų šaltinių – vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų, dokumentų ir tik po to liudytojų, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų apklausų protokolų – gautais duomenimis.
22.45. Apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl G. I. kaltės, nurodė specialisto teisme duotus parodymus, kad užimant Spaudos rūmus kartu su 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko tankais buvo šios divizijos štabo karininkas papulkininkis G. I., jis dalyvavo Spaudos rūmų užėmimo operacijoje, bendravo su operacijai vadovaujančiais kariškiais. Jis pagal einamas pareigas buvo aukštesnis iš operacijoje dalyvavusių 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos kariškių. Nors iš bylos duomenų nėra aišku, kas iš 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko vadovavo tankų padaliniui operacijoje prie Spaudos rūmų, tačiau aukšto divizijos štabo karininko buvimas kartu su tankų ekipažais gali liudyti apie jo vadovaujamą vaidmenį operacijoje dalyvaujantiems tankistams (nuosprendžio 263 lapas).
Taigi teismas specialisto padarytą prielaidą, kad galėjo taip būti, vertina kaip patikimesnį G. I. kaltės įrodymą negu specialisto išvados 4.4 punkte nurodytą faktą, kad tai, kas vadovavo 106-ojo tankų pulko padaliniui, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Lygiai taip pat apeliacinės instancijos teismas specialisto samprotavimus dėl galimybės vadovauti tankų ekipažams be šalmo, ausinių ir kt. prilygina teismo nustatytam faktui. Pabrėžtina, kad specialistas J. Andriškevičius specialisto išvados 4.4 punkte padarytos išvados neatsisakė, o tai reiškia, kad jis tvirtai įsitikinęs, jog nenustatyta, kas vadovavo tankų ekipažams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė vienas rašytinis įrodymas nepatvirtina ne tik G. I. dalyvavimo operacijoje, bet ir jo vadovavimo. Pabrėžtina ir tai, kad teismas išvadą dėl tanko šūvio pasekmių grindė G. I. parodymais, tačiau darydamas išvadas apie tai, kad G. I. vadovavo tanko veiksmams prie Spaudos rūmų, teismas neatkreipė dėmesio į logiškai nepaaiškinamą aplinkybę, kad vadas, duodantis nurodymą šauti iš tanko pabūklo, nesiima atsargumo priemonių ir pats save žaloja.
22.46. Taigi pirmiau nurodyti argumentai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tėra prielaidos, o ne nustatyti faktai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
22.47. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas kaip liudytojų apklaustų kariškių parodymus neteisingai vertino kaip savarankiškus įrodymus, ir konstatavo, jog tokie duomenys gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui. Tai leidžia teigti, kad šių asmenų parodymai galėjo ir gali turėti reikšmingos įtakos formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl G. I. kaltės ar nekaltumo. Ir nors apeliacinės instancijos teismas pripažino kaip liudytojų apklaustų kariškių parodymus svarbiais, tačiau jų parodymais nesivadovavo formuodamas vidinį įsitikinimą dėl G. I., nepaisydamas to, kad būtent operacijoje dalyvavusių kareivių parodymai yra ypač svarbūs nustatant G. I. dalyvavimą operacijoje ir vadovavimą tankų ekipažams.
22.48. Pagal BPK 246 straipsnį nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad beveik visiems nuteistiesiems nėra pranešta ne tik apie baudžiamosios bylos iškėlimą, bet ir apie teismo procesą. Tai, kad kažkuri iš valstybių, pavyzdžiui, Rusijos Federacija, Baltarusija, nesilaiko teisinio bendradarbiavimo sutarčių, nevykdė ar nevykdo kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų prašymų dėl teisinės pagalbos, negali būti vertinama kaip konkretaus asmens valinis apsisprendimas vengti dalyvavimo teisme, tuo labiau apie kurį jis ir nežino. Dėl to teismams neturint duomenų, kad asmenims žinoma apie procesą ir jie jo vengia, nebuvo pagrindo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 275 straipsnio 1 dalį užduoti klausimus teisme apklausiamiems kaltinamiesiems, nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir specialistams turi teisę prokuroras, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, gynėjas, kaltinamojo atstovas pagal įstatymą ir kaltinamasis. G. I. tokia savo teise pasinaudoti negalėjo – jis negalėjo užduoti klausimų ir gauti atsakymų, kurie būtų buvę reikšmingi sprendžiant jo kaltės klausimą. Taigi BPK 246 straipsnio nuostatų pažeidimas lėmė ir G. I. teisių, įtvirtintų BPK 275 straipsnio 1 dalyje, suvaržymą ir sutrukdė teismui teisingai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
23. Kasaciniu skundu nuteistojo S. P. gynėjas advokatas G. Gustaitis prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Pažymėtina, kad nuteistojo S. P. gynėjo advokato G. Gustaičio kasacinio skundo argumentai iš esmės yra tapatūs šios nutarties 13.1–13.23 papunkčiuose išdėstytiems nuteistojo M. G. gynėjo advokato R. Burdos kasacinio skundo argumentams, todėl atskirai nedėstomi ir nekartojami.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
24. Nuteistųjų O. M., M. G., V. D., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., S. P. gynėjų, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo, nuteistojo G. I. ir jo gynėjos kasaciniai skundai atmestini, o nuteistojo J. M. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir BPK pažeidimų
25. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-386- 746/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-52-942/2020). Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374-489/2015, 2K-7-386-746/2015, 2K-339-719/2018, 2K-213- 942/2019, 2K-52-942/2020). BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
26. Šioje baudžiamojoje byloje kasaciniai skundai yra paduoti dėl baudžiamojo įstatymo (BK 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių, 24 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 8 punkto, 100, 101 straipsnių, 103 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 1 dalies, 112 straipsnio) taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 246 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir kt.) nuostatų laikymosi bei CK 1.134 ir 6.247 straipsnių tinkamo taikymo. Įvertinus kasacinių skundų argumentus, tik dalis jų pripažintini sudarančiais kasacijos dalyką.
27. Nuteistojo G. I. ir jo gynėjos, nuteistųjų V. R., D. F., V. D., G. B., J. M., M. G., S. P., J. S., A. F. gynėjų kasaciniuose skunduose, dėstant argumentus dėl BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 191, 305 straipsnių nuostatų laikymosi, iš esmės yra ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo. J. M., M. G., G. I., S. P. gynėjų skunduose teigiama, kad atsisakymas apklausti specialistą J. Andriškevičių buvo nepagrįstas, tačiau iš esmės poreikis apklausti grindžiamas sava duomenų interpretacija. G. I. gynėjos kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama abejonių atliktu asmens atpažinimu dėstymui, tuo siekiama pateikti savą faktinių duomenų interpretaciją. J. S., A. F., V. R., G. B. gynėjų kasaciniuose skunduose aptariant teismų įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes yra ginčijamas įrodymų pakankamumas ir patikimumas, jis grindžiamas sava duomenų interpretacija. Atsižvelgiant į aptartą kasacinės instancijos teismo kompetenciją, tokie kasacinių skundų teiginiai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl atitinkami skundų argumentai yra paliekami nenagrinėti.
28. A. G. ir jo gynėjo kasacinio skundo apibendrinime nurodoma, kad buvo padaryti BPK 20 ir 301 straipsnių pažeidimai, susiję su kaltinamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu apklausiant juos kaip liudytojus, pripažinimu įrodymais, tačiau dėstomojoje dalyje apie tai neužsimenama, todėl toks teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais. G. B. gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir kitų straipsnių reikalavimus, nes įrodymais pripažino kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apklausus juos kaip liudytojus, ir nuosprendyje rėmėsi šiais parodymais. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nutylima, jog šie klausimai apeliaciniame skunde kelti nebuvo, o apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai aptarė nagrinėdamas kitų apeliantų skundų argumentus (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1205–1207 punktai). Atitinkamai kasaciniame skunde ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu visiškai nepasisakoma, kodėl apeliacinės instancijos teismo išvados nagrinėjamu klausimu yra ydingos. Todėl laikytina, kad kasaciniame skunde teisinių ar kitokių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas ir galinčių būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalyku, nėra.
29. Nuteistųjų V. D., G. B., D. F., J. S. gynėjų kasaciniuose skunduose yra dėstomi teiginiai, susiję atitinkamai su nuteistajam V. D. paskirtų bausmių dydžiais, nuteistajam G. B. pritaikytu baudžiamuoju įstatymu – BK 100, 101 straipsnių, 103 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 1 dalies, 112 straipsnio nuostatomis, BPK 20, 219 straipsnių nuostatų laikymusi, bylos politizavimu ir bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumu, nuteistiesiems paskirtų bausmių švelninimu dėl pernelyg ilgai užtrukusio ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. D. F., J. S. gynėjų kasaciniuose skunduose taip pat deklaruojamas apeliacinės instancijos teismo sprendimų dėl civilinių ieškinių ydingumas. Pažymėtina, kad nors aptarti kasatorių teiginiai deklaratyvūs, nes yra bendro pobūdžio ir teisiškai neargumentuoti, kaip to reikalaujama pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, tačiau, įvertinus kitų kasacinių skundų turinį, jie bus nagrinėjami tik tiek, kiek yra susiję su kasacijos pagrindais (BPK 369 straipsnis). Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas)
30. Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas, nuteistųjų M. G., J. M., G. B., D. F., S. P. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki.
30.1. Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėja A. K. Macevičienė buvo šališka. Teisėjos šališkumas buvo grindžiamas žurnale „TEISMAI.LT“ (2016 metų kovas, Nr. 1 (21), p. 19) išspausdintu jos interviu, kuriame teisėja nurodė, kad „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“. O apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl teisėjos A. K. Macevičienės šališkumo, nes rėmėsi ne straipsnio spausdinta versija, bet internete prieinama elektronine šio straipsnio versija, kurioje pirmiau nurodyto teisėjos pasakyto sakinio, kaip ir antraštės su juo, nėra.
30.2. Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo, nuteistųjų M. G., J. M., G. B., S. P. gynėjų teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė teisėjų kolegijos pirmininkui E. Rimšeliui objektyviuoju aspektu pareikštą nušalinimą. Anot kasatorių, teisėjas E. Rimšelis 2009–2014 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais pareigas, buvo politiškai priklausomas ir galėjo turėti nepotistinių ryšių (teikdamas patarimus, nuomones ar konsultacijas ar kitaip panašiai prisidėdamas) su Lietuvos Respublikos Prezidentu ir teisininkų grupe, rengusia 2011 m. kovo 22 d. BK 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 104 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 1131 straipsniu įstatymą.
30.3. Nuteistojo D. F. gynėjas apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia visų nuteistųjų gynėjų prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nemotyvuotu atmetimu ir bylos išnagrinėjimu ypatingos skubos tvarka.
31. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-648/2019, 2K-179- 303/2020, 2K-269-303/2020, 2K-7-76-719/2022). Nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-179-303/2020, 2K- 269-303/2020). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2011, 2K-7-30-788/2017, 2K-39-788/2021, 2K-128-489/2021, 2K-7-76-719/2021).
32. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiame straipsnyje pateiktas teisėjo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Vadinasi, proceso dalyviai, norėdami pareikšti nušalinimą teismui remdamiesi pirmiau nurodytu pagrindu, nušalinimą turi grįsti tik aplinkybėmis, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ir jų buvimą argumentuoti (motyvuoti). Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien tik šalių nuomonės nepakanka – turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).
33. Vertinant teisėjos A. K. Macevičienės šališkumo klausimą, visų pirma konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas savo išvadą dėl bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos A. K. Macevičienės nešališkumo ir nurodydamas, kad frazė „visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“ nebuvo pasakyta, nepagrįstai rėmėsi ne teismui pateikta spausdinta teisėjos žurnalui „TEISMAI.LT“ (2016 metų kovas, Nr. 1 (21), p. 19) duoto interviu versija, kurioje nurodyta frazė yra, o šio interviu elektronine versija, kurioje pirmiau nurodytos frazės nėra. Kita vertus, įvertinus pirmiau nurodytą žurnale „TEISMAI.LT“ išspausdintą teisėjos A. K. Macevičienės interviu, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos narė buvo šališka.
33.1. Pirmiausia pažymėtina, kad kasatoriai nurodytą teisėjos A. K. Macevičienės frazę interpretuoja atsietai nuo viso interviu teksto ir konteksto.
33.2. Žurnalo „TEISMAI.LT“ spausdintoje (popierinėje) versijoje teisėjos A. K. Macevičienės interviu tekstas pateiktas taip: „<...> 1996 m. Sausio 13-osios byloje kaltinti asmenys buvo iš Lietuvos, o šiuo metu tik vienas iš 65 kaltinamųjų gyvena Lietuvoje. „Vienas yra sulaikytas pagal Europos arešto orderį, o visi kiti yra ne Lietuvos, o Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos piliečiai“, – pasakoja teisėja. <...> „Rusija ir Baltarusija nebendradarbiauja, jos neinformuoja savo piliečių. Kaltinamiesiems apie teismo posėdžius pranešta per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją papildomai išsiuntus šaukimus kaltinamųjų gyvenamosios vietos adresu. Jiems pranešta, kad, nusprendus dalyvauti teismo posėdžiuose, bus stabdomas Europos arešto orderių vykdymas garantuojant nevaržomą kaltinamųjų atvykimą į Lietuvą ir judėjimą Lietuvos Respublikoje. Su mumis bendradarbiauja tik Ukraina, kurios piliečiams yra žinoma apie bylą, jiems įteikti dokumentai, tačiau tos šalies įstatymuose nėra tokio straipsnio kaip ekstradicija, kuriuo remiantis šalis galėtų išduoti savo piliečius. Dėl šių priežasčių baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“, – bylos detales pateikia teisėja A. K. Macevičienė“.
33.3. Ši byla Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama kaltinamiesiems nedalyvaujant teismo posėdžiuose, visiems jiems buvo išduoti Europos arešto orderiai. Kaip matyti iš pateikto teksto, teisėjos frazė „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje, iš kurios negalės išvykti“ negali būti vertinama kaip jos išankstinė nuomonė (nusistatymas) dėl bylos baigties, nes yra siejama ne su būsima nagrinėjamos bylos baigtimi, o su Europos arešto orderio vykdymo sukeliamais padariniais asmenims, dėl kurių jis išduotas, taip pat su tarptautinio bendradarbiavimo informuojant tokius asmenis apie teismo posėdžius ypatumais. Kartu nagrinėjamų kasatorių argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei teisiamajame posėdyje dalyvavęs nuteistasis J. M., nei jo ir nuteistųjų A. G., M. G., G. B., D. F., S. P. gynėjai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nušalinimo teisėjai A. K. Macevičienei nepareiškė – nuteistojo A. G. gynėjas tik savo baigiamojoje kalboje užsiminė apie galimą teisėjos A. K. Macevičienės šališkumą nurodydamas, kad ji, duodama interviu žurnalui „TEISMAI.LT“, pareiškė, jog „baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių ir visą likusį gyvenimą pragyvens savo šalyje“ (765 t., b. l. 13). Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad byloje nenustatytas A. K. Macevičienės šališkumas.
34. Vertinant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nario teisėjo E. Rimšelio nešališkumą darytina išvada, kad pagrindo nustatyti jį buvus šališką nėra. Tokiam vertinimui yra svarbūs šie aspektai:
34.1. Pažymėtina, kad vien tik tai, jog Ernestas Rimšelis 2009–2014 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais pareigas, savaime nesuteikia pagrindo pripažinti jį buvus šališką. Toks vertinimas atitinka EŽTT praktiką, pagal kurią vien aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau ėjo tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, kurios, be kita ko, negali nulemti įstatymų leidėjo apsisprendimo, nereiškia objektyviai pagrįstos abejonės dėl baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumo (EŽTT 1982 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Piersack prieš Belgiją, peticijos Nr. 8692/79).
34.2. Be to, kaip teisingai nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. I-113 sudarytą Baudžiamojo kodekso XV skyriaus („Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“) papildymo ir pakeitimo projekto rengimo darbo grupę E. Rimšelis nebuvo įtrauktas (794 t., b. l. 175–181). Taip pat jis, eidamas Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais pareigas, nedalyvavo nei rengiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo bei papildymo, 104 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 1131 straipsniu įstatymo projektą, nei šį projektą pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui ir jį svarstant Seime. Kokių nors kitų aplinkybių (faktinių duomenų), galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl teisėjo E. Rimšelio nešališkumo, kasatoriai skunduose nenurodo.
35. Vertinant nuteistojo D. F. gynėjo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo pažymėtina, kad teismo motyvuotas atsisakymas patenkinti šalių prašymus, proceso formos parinkimas, ypač vertinant šios bylos nagrinėjimo trukmę, savaime nereiškia nei esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nei teismo šališkumo. Vien tai, kad teismas atmeta proceso dalyvių prašymus ir proceso dalyviai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, savaime nesuteikia pagrindo teigti teismą buvus šališką, – tai, ar proceso dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020, 2K-84-458/2020).
36. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo teisėją A. K. Macevičienę, apeliacinės instancijos teismo teisėją E. Rimšelį ir visą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją buvus šališkus ir atitinkamai pripažinti buvus padarytą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimą. Dėl BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose apibrėžtų veikų atitikties tarptautiniam reguliavimui (tarptautinei teisei) ir priskyrimo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui
38. Nuteistasis G. I. ir jo gynėja, nuteistųjų J. M., M. G., S. P. gynėjai kasaciniuose skunduose ginčija nuteistiesiems taikytų BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose esančių normų atitiktį tarptautinėms sutartims, kurios apibrėžia karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Kasatoriai įvairiai interpretuoja sąvokų „agresija“, „agresijos aktas“, „agresijos nusikaltimas“, „karas“, „jėga“, „ginkluotas konfliktas“ turinį, taip pat nurodo, kad nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo sovietinės agresijos, ginkluoto konflikto, paskelbto karo situacijos. Todėl nebuvo pagrindo juos kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Atsakant į šiuos argumentus, būtina įvertinti humanitarinės teisės kilmės ir raidos aspektus, kurie yra svarbūs tiek vertinant taikytų BK straipsnių atitiktį tarptautinei teisei, tiek teikiant išvadas dėl tokių skundų argumentų nepagrįstumo.
39. Tarptautiniu teisiniu jėgos panaudojimo uždraudimu galima laikyti 1899 m. ir 1907 m. Hagos konferencijų metu priimtas konvencijas (1899 m. liepos 29 d. (Pirmąją) Hagos konvenciją dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, 1907 m. spalio 18 d. (Antrąją) Hagos konvenciją dėl jėgos panaudojimo apribojimo išieškant sutartines skolas). Būtent šios konvencijos yra laikomos šiuolaikinės tarptautinės humanitarinės teisės pagrindu, nes jose pirmą kartą tarptautiniu mastu buvo įtvirtintas valstybių (1899 m. pasirašant konvenciją dalyvavo 26 valstybės, 1907 m. – 44 valstybės) susitarimas ginčus spręsti taikiai. 1899 m. (Pirmosios) Hagos konvencijos preambulėje įtvirtinta, kad susitariančiosios šalys yra „tvirtai pasiryžę bendradarbiauti, kad išsaugotų visuotinę taiką; pasiryžę visomis išgalėmis skatinti taikiai spręsti tarptautinius ginčus“.
Valstybės įtvirtino reikšmingą siekį, tačiau vis tiek paliko susitarusioms šalims plačią diskreciją sprendžiant panaudoti jėgą ar ieškoti taikaus ginčų sprendimo būdo. 1907 m. spalio 18 d. (Antrojoje) Hagos konvencijoje dėl karo veiksmų pradžios įtvirtinta, kad, siekiant palaikyti taikius tarptautinius santykius, karo veiksmai negali prasidėti be išankstinio ir nedviprasmiško perspėjimo, t. y. motyvuoto karo paskelbimo arba ultimatumo su sąlyginai paskelbtu karu. Agresijos sąvoka buvo vartojama ir specialiose agresijos draudimo sutartyse – plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė TSRS ir dar aštuonios (penkios Europos ir trys Azijos) valstybės. Lietuva su TSRS 1933 m. liepos 5 d. sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją.
Po Antrojo pasaulinio karo priimti Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų statutai, o vėliau ir šių tribunolų nuosprendžiai detalizavo agresiją (kuri buvo priskirta prie nusikaltimų taikai) kaip tarptautinį nusikaltimą, užtraukiantį agresijoje dalyvavusiems asmenims individualią baudžiamąją atsakomybę. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314 (XXIX) patvirtintame agresijos apibrėžime, kuris yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi TTT.
40. Niunbergo tribunolo nuosprendyje agresija (agresijos karas) buvo įvardyta kaip aukščiausias tarptautinis nusikaltimas, pažymint, kad tiktai nubaudžiant asmenis, atsakingus už tarptautinių nusikaltimų įgyvendinimą, yra įmanoma pasiekti praktinę karo uždraudimo reikšmę. Pažymėtina, kad nusikaltimu pripažintas ne tik pats agresijos faktas, bet ir parengiamieji veiksmai. Nors Niurnbergo tribunolas buvo ad hoc (įsteigtas konkrečiai situacijai nagrinėti) tribunolas, tačiau jo statute bei nuosprendyje įtvirtinti agresijos uždraudimo ir individualios atsakomybės už ją standartai yra labai reikšmingi plėtojant tarptautinę humanitarinę teisę – vėliau Jungtinės Tautos 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija 95 (I) įtvirtino, kad jie yra tarptautinės teisės principai, kurie vėliau buvo plėtojami kituose tarptautinės teisės aktuose bei tarptautinių teismų praktikoje, galiausiai Romos statute, kuriuo buvo įsteigtas TBT.
41. 1945 m. buvo priimta Jungtinių Tautų Chartija, kurią šiuo metu yra ratifikavusios 193 pasaulio šalys. Chartijos 1 straipsnyje įvardijami JT tikslai, kurių pagrindinis – palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą ir sustabdyti agresijos veiksmus. Chartijos 2 straipsnio 4 punkte susitariančiosios valstybės įsipareigojo „susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“. Šiame dokumente vartojamos skirtingos jėgos apibrėžtys: kaip minėta, 2 straipsnyje vartojamas terminas „jėga“, terminas „ginkluota jėga“ (angl. armed force) yra minimas preambulėje, o „ginkluotas užpuolimas“ (angl. armed attack) yra paminėtas 51 straipsnyje, kuriame kalbama apie savigynos teisę. 1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 3314 (XXIX) 3 straipsnyje pateiktas nebaigtinis sąrašas aktų, kurie kvalifikuotini kaip agresija: ginkluotas kitos valstybės teritorijos užpuolimas, karinė okupacija ar teritorijos prisijungimas, atliktas panaudojant jėgą; teritorijos bombardavimas; uostų arba pakrančių blokada; kitos valstybės ginkluotųjų sausumos, jūrų ar oro pajėgų užpuolimas; ginkluotųjų pajėgų, kurios pagal sutartį su kita valstybe yra joje dislokuotos, panaudojimas prieš šią valstybę; leidimas panaudoti valstybės teritoriją agresijos aktui prieš trečiąją valstybę atlikti; ginkluotų gaujų, kurios gali atlikti tokio sunkumo atakas, kokios išdėstytos prieš tai, siuntimas į kitą valstybę.
Svarbu paminėti ir tai, kad Chartija yra paprotinės tarptautinės teisės normų rinkinys, taigi ji galioja visoms valstybėms – net toms, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, be kita ko, jėgos panaudojimo draudimo principas yra universalus tarptautinės teisės principas (jus cogens) (pvz., 1986 m. birželio 27 d. TTT sprendimas byloje Karinė ir paramilitaristinė veikla Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą (Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas), 183–190 punktai). Apie jėgos panaudojimą ginkluotų konfliktų kontekste TTT Nikaragvos byloje nurodė, kad ginkluotos atakos yra „patys sunkiausi jėgos panaudojimo atvejai“, be to, reikšmingi kriterijai yra atakos mastas ir padariniai (sprendimas byloje Karinė ir paramilitaristinė veikla Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą (Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas), 191, 195 punktai).
Chartijoje įtvirtintas jėgos panaudojimo draudimas aiškintinas atsižvelgiant į susijusias jos nuostatas dėl teisėto jėgos panaudojimo – teisės į savigyną (51 straipsnis) ir veiksmų, kurių reikia tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti arba atkurti (42 straipsnis), šios nuostatos nenurodo konkrečių ginklų, jos taikomos bet kokiam jėgos panaudojimui, nepaisant to, koks ginklas pasitelktas (1996 m. liepos 8 d. TTT konsultacinė išvada Grasinimas branduoliniais ginklais ar jų panaudojimo teisėtumas, 38–39 punktai).
42. 1998 m. priimto Romos statuto (jį ratifikavusios 122 valstybės) 1 straipsnyje teigiama, kad šiuo statutu įsteigiamas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, – tai yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus šiame statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją, kai egzistuoja jos taikymo sąlygos – kaip antai šalis arba turi būti prisijungusi prie statuto vykdymo, arba turi pripažinti TBT jurisdikciją, veika padaryta po statuto įsigaliojimo ir kt. Romos statuto 5 straipsnyje įvardyta, kad TBT jurisdikcijai priklauso keturios nusikaltimų rūšys: genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai ir agresijos nusikaltimas.
43. Romos statuto 8 bis straipsnyje (į šį statutą įterptame 2010 m. birželio 11 d. priimtais Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto pakeitimais dėl agresijos nusikaltimo, jie įsigaliojo 2016 m. gruodžio 7 d.) agresijos nusikaltimas apibrėžiamas kaip „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“; agresijos aktas – „vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu Jungtinių Tautų Chartijai prieštaraujančiu būdu“. Taigi terminas „agresijos aktas“ vartojamas kalbant apie valstybės veiksmus, o „agresijos nusikaltimas“ – apie individualią tarptautinę baudžiamąją atsakomybę. Kad būtų nagrinėjamas individualios baudžiamosios atsakomybės klausimas, agresijos aktas turi būti įvykdytas.
44. Tarptautinės teisės doktrinoje nurodoma, kad norint konstatuoti agresijos akto įvykdymą reikia nustatyti, jog viena valstybė panaudojo jėgą prieš kitą valstybę. Tarptautinės teisės teorijoje yra išskiriami keturi pagrindiniai atvejai, kai ataka gali būti priskiriama valstybei (Tsagourias, Nicholas. Cyber attacks, self-defence and the problem of attribution. Journal of Conflict and Security Law 17,2 (2012): 236; International Law Commission, Articles on the Responsibility of States for Internationally Wrongful Acts, 10 August 200, art. 11: http://legal.un.org/ilc/texts/instruments/english/draft_articles/9_6_2001.pdf): 1) ataka yra atliekama valstybės organų (institucijų); 2) ataka atlikta tam tikros grupės asmenų ar vieno asmens, kuris buvo valstybės apmokytas, kontroliuojamas arba jam buvo vadovaujama; 3) ataka atlikta nevalstybinio subjekto, bet valstybė toleravo ar nesistengė sustabdyti šio subjekto veiksmų; 4) situacija, kai ataka negali būti priskirta valstybei pagal paminėtus kriterijus, tačiau pati valstybė pripažįsta ją kaip savo. Kariuomenės atlikti veiksmai pagal nurodytus kriterijus yra priskirtini valstybei.
45. Dar vienas požymis agresijos akto įvykdymui konstatuoti yra tas, kad ginkluotos jėgos panaudojimas turi būti nukreiptas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba jėga turi būti panaudota bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Chartija.
46. Atitinkamai tarptautinėje teisėje, kuri, primintina, išskiria keturias tarptautinių nusikaltimų rūšis, agresijos nusikaltimas gali būti inkriminuotas asmeniui, galinčiam veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, kai planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Chartiją. Taigi už agresijos nusikaltimą galės būti persekiojami tik asmenys, galintys veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus arba jiems vadovauti. Už šio nusikaltimo įgyvendinimą kaltais galės būti pripažinti valstybės vadovai, pavyzdžiui, prezidentas, ministras pirmininkas, arba kariniai lyderiai, tokie kaip gynybos ministras ar kariuomenės vadas. O kitų trijų rūšių nusikaltimai – karo nusikaltimai, nusikaltimai žmonijai ir genocidas – neapriboja rato asmenų, kurie gali būti pripažinti nusikaltimo įgyvendintojais.
Nagrinėjamoje byloje būtent ir vertinama situacija dėl žemesnio karinio rango asmenų atliktų veiksmų priskyrimo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui. Agresija nagrinėjamoje byloje yra vertinama kaip požymis, apibūdinantis karo nusikaltimų padarymo laiką, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nusikalstamų veikų padarymas agresijos metu jokia apimtimi nešalina žemesnes pareigas ėjusių asmenų atsakomybės už jas (nuosprendžio 1061.1 papunktis). Tokia išvada darytina nepriklausomai nuo to, ar aukštesnes pareigas ėję asmenys buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už agresiją.
47. „Ginkluotas konfliktas“ – tai terminas, kuriuo siekiama apibūdinti faktinę situaciją, lemiančią tarptautinės humanitarinės teisės taikymą. Tarptautinis ginkluotas konfliktas apibrėžiamas kaip bet koks valstybių nesutarimas, kuris sprendžiamas pasitelkiant ginkluotąsias pajėgas, nepriklausomai nuo priežasčių ir intensyvumo, taip pat nuo to, ar buvo oficialiai paskelbtas karas (pvz., 1949 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 2020 m. komentaro 251 punktas su tolesnėmis nuorodomis). Tiek sąvoka „nesutarimas“, tiek sąvoka „ginkluotosios pajėgos“ traktuojamos labai plačiai. Tai skirta tam, kad, vos atsiradus karinės jėgos panaudojimo situacijai, įsigaliotų tarptautinėje humanitarinėje teisėje nustatytos pareigos atskirti civilį nuo kario (kombatanto), karinį objektą nuo civilinio ir t. t., galiausiai būtų apibrėžta, kas yra karo nusikaltimai. Taigi pateikiama pagal tarptautinį teisinį reguliavimą vartojama terminija ir jos platus aiškinimas, grindžiamas bylai aktualiais teisės šaltiniais, paneigia kasacinių skundų argumentus dėl jų netinkamo aiškinimo ir taikymo inkriminuojant karo nusikaltimus nuteistiesiems.
48. Karo nusikaltimais tarptautinėje teisėje laikomi esminiai tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, padaryti ginkluotojo konflikto (tai apima ir agresiją) metu, kurie sukėlė pavojų saugomiems asmenims ar objektams ar yra pažeidžiantys svarbias vertybes. Jų bendruosius požymius sudaro du esminiai elementai: kontekstinis elementas – veiksmai vyko (ne)tarptautinio ginkluoto konflikto kontekste ir buvo su juo susiję; subjektyvusis elementas – tyčia ir žinojimas.
49. Nors kasatoriai kalba apie paskelbtą karą kaip būtinąją karo nusikaltimų inkriminavimo sąlygą, tačiau nagrinėjamoje byloje yra konstatuota, kad veikos buvo įvykdytos ginkluoto konflikto ir agresijos metu, tai yra pakankama sąlyga kvalifikuoti jas kaip karo nusikaltimus. Antai Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos 2 straipsnyje nurodyta: „Konvencija taikoma visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas ginkluotas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių konfliktas, net jei viena iš jų karo nepripažįsta.“ JT, kaip minėta, kalba apie agresijos veiksmus, kurie iš esmės suprantami kaip vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitą valstybę Jungtinių Tautų Chartijai prieštaraujančiu būdu, arba kitus taikos pažeidimus. Atitinkamai minėtoje TTT Nikaragvos byloje (1986 m. birželio 27 d. sprendimo 195 punktas) deklaruojama: ginkluotas konfliktas nebūtinai turi būti ir dažnai nėra tradicinio tipo konfliktas tarp reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų vienos ar kelių valstybių teritorijoje.
Nikaragvos prieš Jungtines Amerikos Valstijas atvejis parodė, kad ginkluotas konfliktas (t. y. ginkluotas užpuolimas, kuris suteiktų užpultai valstybei teisę veikti savigynos tikslu) turi būti suprantamas kaip apimantis ne tik reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų veiksmus peržengiant tarptautinę sieną, bet ir siuntimą ginkluotų būrių, grupių, nereguliariųjų pajėgų ar samdinių valstybės, kuri vykdo ginkluotos jėgos veiksmus prieš kitą valstybę ir kurios veiksmų sunkumas prilygsta faktiniam reguliariųjų pajėgų vykdomam ginkluotam išpuoliui arba jos reikšmingam dalyvavimui joje, vardu. Todėl jei valstybė siunčia ginkluotą būrį į kitą valstybę, kad nuverstų pastarosios valdovus arba pultų civilius tos valstybės gyventojus, tuomet siunčiančioji valstybė vykdo ginkluotą puolimą (ataką).
50. Nusikaltimai žmoniškumui nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu tarptautinėje teisėje buvo apibrėžiami kaip prieš civilius gyventojus nukreiptos sunkios nežmoniškos veikos, be kita ko, jų žudymas, kitoks nežmoniškas elgesys su jais (tai apima ir sunkų sveikatos sutrikdymą), persekiojimas dėl tarptautinės teisės draudžiamų motyvų, kurios yra didelio masto arba sistemingo civilių užpuolimo dalis (taip pat tais atvejais, kai toks užpuolimas rengiamas vykdant ar remiant valstybės politiką), nesvarbu, ginkluoto konflikto ar taikos metu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017).
51. Nustatant baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus nacionalinėje baudžiamojoje teisėje aptarti elementai turi būti numatyti kaip atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
52. Šiai bylai aktualūs nusikalstamų veikų požymiai apeliacinės instancijos teismo sprendime suformuluoti taip: „<…> tyčia, vykdydami ir remdami kitos valstybės TSRS ir organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, juos sunkiai sužalojo, naudojo bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai suvaržė ir atėmė jų laisvę.“ Šie požymiai atitinka BK XV skyriuje apibrėžtų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui sudėčių požymius, būtent:
52.1. BK 100 straipsnį – „tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą, persekiojo dėl politinių ir nacionalinių motyvų“;
52.2. BK 101 straipsnį – „ginkluoto konflikto arba agresijos metu įsakė, kurstė ar organizavo žudyti ar žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis“;
52.3. BK 103 straipsnio 1 dalį – „ginkluoto konflikto arba agresijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: juos sunkiai sužalojo, naudojo bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai suvaržė ir atėmė jiems laisvę“;
52.4. BK 111 straipsnio 1 dalį – „vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius“;
52.5. BK 112 straipsnį – „pažeisdamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių nuostatas įsakė karo veiksmuose panaudoti arba panaudojo uždraustas karo priemones“.
53. Vertinant šiuos požymius tarptautinės teisės draustinų veikų kontekste ir atsižvelgiant į nurodytą tarptautinės teisės jiems suteikiamą turinį, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, išdėstytoms nuosprendžio 1018–1095 punktuose, kuriuose išsamiai paaiškinta, kodėl aptarti nusikalstamų veikų požymiai atitinka karo nusikaltimų (BK 101, 103, 111 ir 112 straipsniai) ir nusikaltimų žmoniškumui (BK 100 straipsnis) sampratą bei požymius. Šios išvados, be kita ko, buvo padarytos remiantis teisiškai reikšmingais tarptautinės teisės šaltiniais (ad hoc tarptautinių baudžiamųjų tribunolų statutais ir praktika, Ženevos konvencijomis, Romos statutu ir kt.). Visi tarptautiniai dokumentai apeliacinės instancijos teismo buvo analizuoti tam, kad būtų atsakyta į apeliantų argumentus dėl BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose esančių normų atitikties tarptautinės teisės draustiniems tarptautiniams nusikaltimams, įskaitant karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo vartojamos sąvokos „draudžiama karo ataka“ (BK 111 staipsnis), „karas“, „agresija“, „ginkluotas konfliktas“ (BK 101, 103, 105 straipsniai) ir kitos niekaip nepaneigia jų atitikties tarptautiniams nusikaltimams ir nereiškia būtinybės jas aiškinti kitaip, nei tai nustatyta tarptautinėje teisėje. Dėl BK 100, 101, 102, 103, 110, 111, 112 straipsniuose įtvirtintų normų konstitucingumo
54. Pripažinus, kad byloje taikyti BK straipsniai visiškai atitinka tarptautinėje teisėje uždraustas veikas, t. y. juose nurodytos nusikalstamos veikos pripažįstamos tarptautiniais karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, spręstinas klausimas dėl teismų atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo ir dėl kasacinės instancijos teismui pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
55. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.
56. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Kasacinės instancijos teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nei Konstitucijoje, nei BPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
57. Šią bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nuteistųjų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, gynėjai reiškė prašymus teismams kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas pagal nusikalstamų veikų padarymo metu negaliojusias Baudžiamojo kodekso nuostatas yra pagrįstas, akcentuojant draudimą asmens baudžiamąją atsakomybę griežtinantį baudžiamąjį įstatymą taikyti atgaline data (BK 3 straipsnio 3 dalis). Prašymuose buvo nurodoma, kad BK 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) – tiek, kiek joje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį BK 100, 101, 102, 103, 110, 111, 112 straipsniams nustatyta išimtis iš taisyklės, kad veikų nusikalstamumą nustatantis, griežtinantis bausmę arba kitaip nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinantis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, – prieštarauja 2003 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d., principams ir nuostatoms bei Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Šių prašymų teismai netenkino motyvuodami tuo, kad nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
58. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinės instancijos teismui pateiktame prašyme išdėstytus analogiškus argumentus, nusprendžia, kad jie nesudaro teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
59. Tarptautinėje teisėje tarptautiniams nusikaltimams yra taikomas išskirtinis (išimtinis) baudžiamojo persekiojimo mechanizmas, t. y. negalioja senaties terminai, negalioja draudimas taikyti baudžiamąjį įstatymą atgaline tvarka, už šias veikas persekioti galima net ir nesant tokių veikų tiesioginio draudimo nacionalinėje teisėje („faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę“ (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas)). Šią nusikaltimų grupę sudaro aptarti agresijos nusikaltimas, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas.
60. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime sprendė genocido nusikaltimo atitikties Konstitucijai ir tarptautinei teisei bei atsakomybės kilimo už šią nusikalstamą veiką, persekiojimo už ją galimybės atgaline tvarka klausimus. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), reiškiantis imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, be kita ko, tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, kurių dalis yra sietina su tarptautinių nusikaltimų draudimu. Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime pasisakė tiek tiesiogiai dėl genocido nusikaltimo, tiek ir netiesiogiai dėl visų tarptautinių nusikaltimų, įskaitant karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, reguliavimo atitikties Konstitucijai: „<...> taigi Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui įtvirtintas tarptautinės baudžiamosios teisės principas, kad jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai negali būti taikomi pagal tarptautinę teisę apibrėžiamam genocido nusikaltimui, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams; nustatyta, kad atsakomybė už veiksmus ar neveikimą, jų padarymo metu laikytus nusikaltimais pagal tarptautines sutartis ir papročius ar bendruosius teisės principus, gali būti taikoma net ir tais atvejais, kai jie nebuvo laikomi nusikaltimais pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę teisę.
Apibendrinant pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra nustatyta principo nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo) išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią; tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę“ (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Šiuos principus savo praktikoje plėtoja tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-214-976/2016, 2K-7-1-693/2017 ir jose nurodyta EŽTT praktika).
61. Taigi, kaip buvo konstatuota šios nutarties 52–53 punktuose, BK 100, 101, 102, 103, 110, 111, 112 straipsniuose aptartos veikos pagal tarptautines sutartis ir papročius bei bendruosius teisės principus yra pripažintinos tarptautiniais nusikaltimais. Dėl jų konstitucingumo pasisakyta Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime, todėl kasatorių teikiami prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą pripažintini nepagrįstais ir, be kita ko, kartotiniais. Dėl nacionalinių teismų jurisdikcijos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose nurodytas veikas
62. Nuteistųjų J. M., M. G., S. P., V. D., J. S. gynėjai ginčija nacionalinių teismų jurisdikciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsnius atitinkančias veikas (BK 7 straipsnis). Kasatoriai skunduose taip pat nurodo, kad net pripažinus, jog nacionaliniai teismai turi jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylas, šiuo atveju buvo pažeistas Romo statuto 24 straipsnio 1 dalies reikalavimas, pagal kurį niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki šio statuto įsigaliojimo. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.
63. Tarptautinėje teisėje (Ženevos konvencijose (pvz., Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 146 straipsnis, Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 85 straipsnio 1 dalis), kituose aptartuose tarptautiniuose aktuose) pripažįstama, kad bet kuris nacionalinis teismas yra kompetentingas persekioti asmenį už padarytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui nepriklausomai nuo jų padarymo vietos, asmens, padariusio juos, pilietybės, jų draudimo nacionaliniu lygmeniu egzistavimo. Šį principą atliepia nacionalinis reguliavimas. BK 7 straipsnyje yra nustatyta, kad už nusikaltimus, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas taikomas nepriklausomai nuo to, kokia yra asmenų pilietybė, gyvenamoji vieta, nusikaltimo padarymo vieta, veikos kriminalizavimas nacionalinėje teisėje. Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui priskirtini nusikaltimams, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta tarptautinių sutarčių pagrindu (BK 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip aptarta anksčiau, byloje nuteistiesiems pritaikyti BK straipsniai visiškai atitinka nurodytų nusikaltimų požymius. Kita vertus, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad šios veikos patenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją ne tik universaliosios jurisdikcijos pagrindu, bet ir dėl to, kad buvo padarytos Lietuvos valstybės teritorijoje (BK 4 straipsnis).
64. Romos statutas ir jame reglamentuotos procedūros yra taikomi išimtinai TBT vykdomam tyrimui ir bylos jame nagrinėjimui. Romos statuto preambulės 10 įtraukoje ir 1 straipsnyje nustatyta, kad TBT yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus šiame statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją, o 17 straipsnyje teigiama, kad TBT, vertindamas bylos priimtinumo aspektą, atsisako vykdyti persekiojimą, jei bylą tiria arba baudžiamąja tvarka nagrinėja valstybė, kurios jurisdikcijai ji priklauso, išskyrus atvejus, kai valstybė nenori arba tikrai negali atlikti tyrimo ar nagrinėti bylos baudžiamąja tvarka. Atitinkamai Romos statuto 24 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad TBT įgaliotas persekioti už veikas, kurios padarytos po Romos statuto, kuriuo TBT įsteigtas, įsigaliojimo.
Minėta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje baudžiamosios atsakomybės dėl 1991 m. sausio mėn. įvykių teisinis pagrindas yra ne Romos statutas (nors šis tarptautinės teisės aktas turi tiesioginę įtaką aiškinant ir taikant tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės normas), o kiti laiko atžvilgiu aktualūs ir visuotinai pripažįstami tarptautinės teisės šaltiniai, kuriais vadovaujantis aiškinamas kaltinamiesiems inkriminuojamų BK straipsnių turinys. Tokios išvados nekeičia tai, kad tam tikros Romos statuto nuostatos taip pat atitinka šių šaltinių turinį, – iš tiesų šis tarptautinės teisės aktas daugiausia yra iki jo priėmimo egzistavusios (be kita ko, ir nagrinėjamai baudžiamajai bylai aktualios) tarptautinės paprotinės baudžiamosios teisės kodifikacija.
65. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad bet kuris nacionalinis teismas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos teismus, yra kompetentingas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui ir tai turi vykdyti vadovaudamasis nacionaliniais baudžiamaisiais ir baudžiamojo proceso įstatymais (BK 7 straipsnis). O kasatorių nurodoma Romos statuto 24 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti taikoma baudžiamųjų bylų dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nagrinėjimui nacionaliniuose teismuose, nes skirta TBT juridikcijai, kaip papildančiai nacionalinę, apibrėžti (nustatyti). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, ir kasatoriai nenurodė teisinio pagrindo, paneigiančio Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją. Todėl teisėjų kolegija šiuos kasacinių skundų argumentus, kurie formuluojami selektyviai vertinant tarptautinį ir nacionalinį įstatymais įtvirtintą reguliavimą, atmeta kaip nepagrįstus. Dėl BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsnių taikymo
66. Nuteistųjų D. F. ir J. S. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kiti asmenys už tas pačias nusikalstamas veikas buvo nuteisti pagal kitus BK straipsnius, jų redakcijas, kurių sankcijos švelnesnės (BK 70 straipsnis (1990 m. spalio 4 d. įstatymo redakcija), 68 straipsnio 3 dalis (1990 m. spalio 4 d. įstatymo redakcija), 18 straipsnio 5 dalis ir 105 straipsnio 3, 4, 6 punktai, 18 straipsnio 5 dalis ir 111 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 5 dalis ir 112 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 5 dalis ir 116 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 5 dalis ir 116 straipsnio 1 dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-595/2001). Taigi, anot kasatorių, taip yra pažeisti lygybės prieš įstatymą, švelnesnio įstatymo privalomo taikymo principai. Nuteistųjų M. G. ir J. M. gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose aptartas politinis, istorinis ir teisinis įvykių kontekstas ne tik yra vyraujantis, bet ir atstoja įrodinėjimą. Atitinkamai ginčijama ir pritaikytų šioms veikoms BK straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtis teigiant, kad jei nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos suverenitetą, tai juos reikėjo traktuoti analogiškai J. K., L. B. ir M. B. byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-595/2001), pagal pirmiau minėtus BK straipsnius, t. y. kaip nusikaltimus valstybei ir asmeniui, o ne kaip nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
67. Žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai aptarė politinį-istorinį nagrinėjamų įvykių kontekstą, nes to reikalavo susidariusi situacija byloje. Primintina, kad byla dėl 1991 m. sausio mėn. ir vėlesnių įvykių buvo pradėta vienu metu dėl visų nuteistųjų šioje byloje ir dėl J. K., L. B., M. B. bei kitų. Vėliau šie tyrimai dėl įvairių priežasčių buvo išskirti į atskirus ir dalis jų (pvz., J. K., L. B. ir M. B. byla) buvo baigta anksčiau. Todėl tiek J. K., L. B. ir M. B. atlikti veiksmai, tiek nuteistųjų D. F., J. S., J. M. ir M. G. bei kitų nuteistųjų šioje byloje veiksmai buvo atlikti esant tam pačiam įvykių kontekstui – 1991 m. sausio mėn. ir vėlesnių įvykių metu – ir jie J. K., L. B. ir M. B. byloje tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis buvo pripažinti ginkluotu konfliktu ir agresija.
T. y., atkūrus Lietuvos ir Latvijos valstybių nepriklausomybę, TSRS ir jos partinė organizacija – TSKP, siekdamos destabilizuoti padėtį, tęsti okupaciją ir grąžinti šias valstybes į TSRS sudėtį, vykdė bauginimo ir teroro politiką, daugiausia nukreiptą prieš civilius gyventojus. 1991 m. sausio 11–13 d. Lietuvoje vykdyta atvira karinė agresija prieš civilius gyventojus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017; kaip kontekstą taip pat žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 16 d. sprendimą byloje Ždanoka prieš Latviją, peticijos Nr. 58278/00; EŽTT 2008 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą, peticijų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02). Pasisakant dėl nuteistiesiems šioje byloje pritaikytų skirtingų nei J. K., L. B. ir M. B. pritaikytų BK straipsnių, akcentuotina, kad asmens, dalyvavusio darant konkrečią nusikalstamą veiką, veiksmų kvalifikavimas priklauso nuo įstatymais įtvirtinto reguliavimo pokyčių, veiką atlikusių asmenų statuso, tikslų, ginamųjų gėrių ir turi būti atliekamas kiekvienu atveju atskirai bei individualiai pagal byloje surinktą, teismų patikrintą ir įvertintą medžiagą, taip pat kaltinamųjų veikas kvalifikuojant pagal konkretų baudžiamojo įstatymo straipsnį (BK 2 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis).
Tokią galimybę suponuoja ir aptarti tarptautinės teisės principai, leidžiantys valstybei (ypač kurios teritorijoje tokie veiksmai buvo atlikti) persekioti už tarptautinius nusikaltimus net ir nesant tiesiogiai jų sudėtį nustatančio nacionalinio baudžiamojo įstatymo. Todėl teismas, nesant tiesioginio įstatymu įtvirtinto reguliavimo, yra įpareigotas padarytas nusikalstamas veikas vertinti pagal BK normas, kurios yra artimiausios pagal sudėtį ir ginamus gėrius.
68. Lietuvai ratifikavus tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, tiek Ženevos konvencijas, tiek Romos statutą, tiek kitas aktualias tarptautines sutartis, kurios įtvirtino atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus, tai sukėlė ir tam tikras teisines pasekmes – t. y. būtinybę tarptautinius nusikaltimus kriminalizuoti ir nacionaliniu lygiu tam, kad būtų sudarytas teisinis pagrindas patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už visas tarptautinės teisės draudžiamas nusikalstamas veikas. Kaip buvo nurodyta, paskutiniai šiai bylai aktualūs BK XV skyriaus pakeitimai buvo padaryti 2011 m. kovo 22 d. įstatymu Nr. XI-1291, o kaltinamasis aktas buvo surašytas 2015 m. rugpjūčio 20 d., t. y. galiojant pritaikytai šioje byloje BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsnių redakcijai. Pripažinus, kad aptartos BK straipsnių formuluotės (kiek tai reikšminga nagrinėjamai bylai) visiškai atitinka tarptautiniu lygmeniu draudžiamas veikas, kaip jos aiškinamos bylai laiko atžvilgiu aktualiuose tarptautinės teisės šaltiniuose, o nustatytas baudžiamojo persekiojimo už jas mechanizmas atitinka tarptautinės teisės principus, konstatuotina, kad teismų atliktas nustatytų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas pagal BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsnius yra pagrįstas ir nepažeidžiantis nei tarptautinės teisės principų, nei nacionalinio įstatymais įtvirtinto reguliavimo nuostatų.
69. Nagrinėjamoje byloje M. G., V. D., S. P., A. F., G. B., G. I., A. G., D. F., J. M., V. R., O. M., J. S. pripažinti kaltais pagal BK 100 straipsnį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) dėl tyčia vykdant ir remiant kitos valstybės TSRS ir organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingo civilių užpuldinėjimo, jų žudymo, sunkaus sveikatos sutrikdymo, civilių persekiojimo dėl politinių ir nacionalinių motyvų, BK 101 straipsnį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) dėl agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, BK 103 straipsnio 1 dalį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) dėl agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu nežmoniško elgesio su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, jų sunkaus sužalojimo, bauginimo ir teroro priemonių prieš juos naudojimo, neteisėto suvaržymo ir laisvės atėmimo, BK 111 straipsnio 1 dalį (2011 m. kovo 22 d. įstatymo redakcija) dėl įsakymo vykdyti tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius ir jos vykdymo, BK 112 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl įsakymo karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ir jų panaudojimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių nuostatas.
70. Nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose yra ginčijamas minėtose baudžiamojo įstatymo straipsnių dispozicijose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties objektyviosios pusės požymių (valstybės ar organizacijos politikos vykdymo ar rėmimo, civilių dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjimo, jų žudymo arba sunkaus sveikatos sutrikdymo, agresijos, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimo, karo atakos požymių) nustatymas, keliami priežastinio ryšio ir kaltės nustatymo klausimai. Taip pat nurodoma baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės taikymo galimybė. Taip pat kasaciniuose skunduose nemažai dėmesio skiriama baudžiamajame įstatyme nurodyto bendrininkavimo instituto pritaikymo ir jo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo nustatymo pagrįstumo klausimams.
71. Pažymėtina, kad didžioji dalis kasacinių skundų argumentų yra iš esmės analogiški apeliacinių skundų argumentams, kasaciniuose skunduose daromos nuorodos į atitinkamus apeliacinių skundų punktus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje išanalizavęs ir dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, pateikė išsamias bei motyvuotas išvadas dėl faktinių aplinkybių įrodytumo ir teisinio šių aplinkybių vertinimo. Išsamūs nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai dėl BK 100 straipsnyje nustatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių konstatavimo nuteistųjų veikose nurodyti apeliacinės instancijos teismo sprendimo 1047–1050 punktuose, BK 101 straipsnyje ir 103 straipsnio 1 dalyje – 1063–1065 punktuose, BK 111 straipsnio 1 dalyje – 1080–1085 punktuose bei BK 112 straipsnyje – 1086–1095 punktuose. Taip pat atsakyta į gynėjų keliamas versijas dėl civilių asmenų kaip gyvųjų skydų naudojimo (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1104–1107 punktai). Bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos išsamiai motyvuotos ir atitinka bylos medžiagą. Atsižvelgiant į tai, toliau pasisakoma dėl esminių kasaciniuose skunduose keliamų baudžiamojo įstatymo taikymo aspektų, kuriais nėra ginčijamas nusikalstamų veikų sudėčių požymių konstatavimas, deklaratyviai prieštaraujant ar savaip interpretuojant nustatytas byloje faktines aplinkybes.
71.1. Dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (BK 100 straipsnis) M. G., J. M. ir S. P. gynėjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad požymis „užpuldinėjo“ reiškia kaltininko tyčinius veiksmus pulti civilius jų nuolatinėse ar laikinose buvimo vietose (gyvenvietėse, pabėgėlių stovyklose ir kt.). Ši užpuolimo požymio interpretacija yra ydinga. Užpuolimas BK 100 straipsnio prasme yra smurtiniai veiksmai, nukreipti į civilius, kurie tampa šių veiksmų tiksliniu taikiniu. Pagal Romos statuto 7 straipsnio 2 dalies a punktą civilių užpuldinėjimas (užpuolimas, nukreiptas prieš bet kokius civilius gyventojus) – tai daugybinės šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius. Užpuolimas turi būti nukreiptas prieš bet kokius (t. y. bet kokiai valstybei priklausančius) civilius gyventojus.
Tarptautinių teismų sprendimuose, nagrinėjant civilių užpuolimo sąvoką, pažymėta, kad užpuolimas yra nukreiptas prieš civilius gyventojus tada, kai jie yra pagrindinis, o ne atsitiktinis užpuolimo taikinys; sąvokos „gyventojai“ vartojimas nereiškia, kad turi būti užpulti (nukentėti) visi geografinio vieneto (atitinkamos valstybės ar teritorijos), kur vyksta užpuolimas, gyventojai. Užpuolimo metu pakankamai gyventojų (pakankamas jų skaičius) turi būti puolama (pasirinkta kaip taikinys) arba gyventojai turi būti užpulti tokiu būdu, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog užpuolimas iš tiesų buvo nukreiptas prieš civilius gyventojus, o ne ribotą atsitiktinai parinktų asmenų skaičių (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., bylos Nr. IT-04-74-T, 36 punktas; 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, bylos Nr. IT-95-5/18-T, 475 punktas).
Taigi, kaip matyti, šios nuostatos aiškinimas yra siejamas su civilių kaip tikslinio taikinio pasirinkimu ir smurtinių veiksmų masto apibrėžimu, tačiau ne su vieta, kurioje atliekami šie smurtiniai veiksmai. Šio nusikaltimo dalyką (nukentėjusiuosius), t. y. civilius, apibūdinančios aplinkybės, tokios kaip jų gyvenamoji vieta ar laikina buvimo vieta, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės BK 100 straipsnio veikos kvalifikavimui neturi.
71.2. Dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, jų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo (BK 101 straipsnis, 103 straipsnio 1 dalis) nuteistųjų V. D., M. G., J. M., S. P., G. I. gynėjų skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ar nusikaltimai buvo padaryti ginkluoto konflikto, agresijos metu.
71.2.1. Atsižvelgiant į ginkluoto konflikto sąvoką, kuri plačiai aptarta ankstesnėje nutarties dalyje, atkreipiamas dėmesys į Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos 2 straipsnį, apibrėžiantį Konvencijos taikymo ribas, jame nurodoma, kad ši konvencija taikoma, kai kyla koks nors ginkluotas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių konfliktas. Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad aptariamas papildomas protokolas taikomas ir tokioms situacijoms, kurios apima tuos ginkluotus konfliktus, kai tautos kovoja su kolonijine valdžia, svetimšalių okupacija ir rasistiniais režimais, kad galėtų naudotis apsisprendimo teise, kurią užtikrina Jungtinių Tautų Chartija ir Tarptautinės teisės principų deklaracija dėl taikių santykių ir valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų Chartiją.
Atitinkamai Ženevos konvencijų Papildomo protokolo dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (II protokolo) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aptariamas protokolas apima visus ginkluotus konfliktus, kurie nepatenka į I protokolo taikymo sritį ir kurie vyksta kokios nors aukštosios susitariančiosios šalies teritorijoje tarp jos ginkluotųjų pajėgų ir disidentų ginkluotųjų pajėgų arba kitų organizuotų ginkluotų grupių, šios, paklusdamos atsakingai vadovybei, vykdo tokią jos teritorijos dalies kontrolę, kuri leidžia joms įgyvendinti nenutrūkstamus ir suderintus karo veiksmus. Be kita ko, Jugoslavijos tribunolo praktikoje konstatuota, kad ginkluotas konfliktas egzistuoja tada, kai yra ginkluotos jėgos panaudojimas tarp kelių valstybių; ginkluotas konfliktas laikomas tarptautinu ir tuo atveju, jeigu sukilėlių ginkluotas pajėgas ar kitas organizuotas karines grupes visapusiškai kontroliuoja užsienio valstybė (finansuoja, aprūpina, dalyvauja planuojant, kontroliuojant karines operacijas) (pvz., Apeliacinės kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nuosprendis byloje Prokuroras prieš Kunarac, Kovac ir Vokovic, bylos Nr. IT-96-23 ir IT-96-23/1, 56 punktas; Apeliacinės kolegijos 1999 m. liepos 15 d. nuosprendis byloje Prokuroras prieš Tadić, bylos Nr. IT-94-1-A, 145 punktas).
71.2.2. Agresijos (agresijos akto) samprata ir jai būdingi požymiai tarptautinės teisės kontekste išdėstyti ankstesnėje dalyje dėl BK 100, 101, 103, 111, 112 straipsnių atitikties tarptautinei teisei. Papildomai tik pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 3314 (XXIX) 1 straipsnyje įtvirtinta agresijos samprata perkelta ir į nacionalinę teisę – 2000 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje agresija apibrėžiama kaip ginkluotos jėgos panaudojimas ar grasinimas panaudoti ją prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę.
71.3. Atsižvelgiant į išdėstytas ginkluoto konflikto ir agresijos sampratas, pateiktas tiek tarptautinėje teisėje, tiek nacionalinėje teisėje, darytina išvada, kad TSRS reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų 1991 m. vykdyti neteisėti veiksmai prieš 1990 m. kovo 11 d. suverenių galių vykdymą bei tarptautinių teisių ir įsipareigojimų vykdymą atkūrusią Lietuvos valstybę, kuri niekada nebuvo TSRS dalis ir tarptautiniu teisės požiūriu nebuvo praradusi savo kaip tarptautinio teisės subjekto statuso, neabejotinai laikomi tarptautiniu ginkluotu konfliktu ir agresija. Todėl nuteistųjų veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 101 straipsnį ir 103 straipsnio 1 dalį, kaip padarytos ginkluoto konflikto ir agresijos metu. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, šių požymių, apibūdinančių nusikalstamos veikos padarymo laiką, nustatymas vienas kitam neprieštarauja, jie nėra kildinami vienas iš kito, t. y. nustačius vieną preziumuojamas kitas, o yra nustatyti savarankiškai, todėl pagrįstai abu inkriminuoti.
71.4. Kasatorių argumentai dėl įsakymo vykdyti draudžiamą karo ataką ir jos vykdymo (BK 111 straipsnio 1 dalis) teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas draudžiamą karo atakos požymį aiškino plečiamai, nes karo ataka sietina tik su tarptautiniu ginkluotu konfliktu arba karu, o Lietuvos Respublika nesikreipė į tarptautinę bendruomenę, kad 1991 m. sausio 13 d. įvykiai būtų pripažinti tarptautiniu ginkluotu konfliktu, nepateikė TSRS notos, kad ši išreikštų savo poziciją dėl šių įvykių, nėra pagrįsti. Pirma, dar kartą primintina, kad Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos 2 straipsnyje dėl Konvencijos taikymo pažymėta, jog Konvencija taikoma visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas ginkluotas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių konfliktas, net jei viena iš jų karo nepripažįsta.
Taigi pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas civilių apsauga užtikrinama nepaisant šalių ginkluoto konflikto vertinimo. Analogiškai nuo draudžiamą karo ataką prieš civilius vykdančiojo pozijos nepriklauso ir šio būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio teisinis vertinimas BK 111 straipsnio prasme. Antra, kasatoriai karo atakos požymį susieja su tarptautinio ginkluoto konflikto buvimu, t. y. ginčija aplinkybę, kuri, kaip nustatyta šios nutarties 71.2–71.3 papunkčiuose, buvo pagrįstai ir tinkamai inkriminuota. Be kita ko, nuteistojo J. S. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad netinkamas BK 111 straipsnio 1 dalies taikymas pasireiškė tuo, jog šioje normoje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl draudžiamos karo atakos metu atsiradę padariniai turėtų būti kvalifikuojami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos.
Iš tiesų BK 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau nusikaltimais sukelti padariniai neliko teisiškai neįvertinti – kilę nusikalstamos veikos padariniai buvo atskirai kvalifikuoti pagal kitus BK specialiosios dalies straipsnius, t. y. BK 101 straipsnį ir 103 straipsnio 1 dalį. Todėl teigti, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o juo labiau BK 111 straipsnio 1 dalis, nėra pagrindo.
71.5. Nuteistųjų M. G., J. M., S. P., A. F., G. I., V. R. gynėjų kasaciniuose skunduose keliamas BK 112 straipsnio netinkamo taikymo klausimas teigiant, kad 5,45 mm kalibro kulkos nėra laikomos uždrausta karo priemone, taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kokiomis konkrečiomis tarptautinėmis sutartimis yra uždrausti 5,45 mm kalibro šoviniai.
71.5.1. Pažymėtina, kad ginklų naudojimo apribojimai yra sudedamoji tarptautinės humanitarinės teisės dalis. Pagrindinis jos deklaruotas principas – konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo priemones nėra neribota (Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 35 straipsnis); draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių (Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 35 straipsnio 2 dalis); Jungtinių Tautų 1980 m. spalio 10 d. konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo preambulėje nurodyta, kad šalys dėl šios konvencijos susitaria remdamosi tarptautinės teisės principu, jog ginkluoto konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo būdus ir priemones nėra neribota, ir principu, draudžiančiu ginkluoto konflikto metu naudoti ginklus, šaudmenis bei medžiagas ir kariavimo būdus, savo prigimtimi per daug žalojančius ar sukeliančius nereikalingų kančių.
Taigi, pasirenkami ginklai turi atitikti tokius kriterijus: draudžiamas arba ribojamas tam tikrų ginklų rūšių naudojimas, jei dėl jų sandaros ar veikimo būdo negalima užtikrinti civilių ir kombatantų atskyrimo; turi būti imtasi visų įmanomų saugumo priemonių, kad būtų išvengta civilių gyventojų atsitiktinių aukų, sužeista kuo mažiau civilių ir nepadaryta žalos civiliniams objektams; nereikalingų kančių uždraudimo principas neleidžia taikyti kariavimo metodų ir priemonių, sukeliančių pernelyg didelius sužalojimus ar nereikalingų kančių kombatantams ir ginkluotame konflikte nedalyvaujantiems asmenims, ir t. t. Taigi, nors šie principai sukuria tvirtą teisinį kariavimo priemonių ribojimo pagrindą, dėl karinių konfliktų sudėtingumo ir nenuspėjamumo ir dėl kariaujančių šalių taikomo skirtingo konkrečių situacijų vertinimo ypač sunku nustatyti tikslias anksčiau aptartų apribojimų ribas.
Greičiausiai dėl to tarptautinėje teisėje yra susiformavusi praktika, pagal kurią tam tikrų ginklų neteisėtumą nulemia ne tai, kad nėra leidimo, o, atvirkščiai, tiesiogiai tarptautinėje teisėje įtvirtintas draudimas juos naudoti (1996 m. liepos 8 d. TTT konsultacinė išvada Grasinimo branduoliniais ginklais ar jų panaudojimo teisėtumas, 52 punktas). Tokie draudimai paprastai nustatomi tarptautinėse sutartyse, kurios skirstomos į dvi kategorijas – pirma, susijusias su masinio naikinimo ginklais, kurie turėtų būti draudžiami apskritai; antra, susijusias su likusiais – įprastais – ginklais, kurių draudimai reglamentuoti sąlyginai. Taigi valstybių teisė pasirinkti kariavimo priemones yra ribojama bendrųjų tarptautinės humanitarinės teisės principų, papročių ir daugelio tarptautinių sutarčių. Žinoma, šių apribojimų apimtis skiriasi kiekvienai valstybei, atsižvelgiant į tai, kokių tarptautinių dokumentų ji yra įsipareigojusi laikytis.
Taigi, kariavimo priemonių teisėtumo klausimas visų pirma sprendžiamas atsižvelgiant į aptartus tarptautinės teisės principus, kadangi tai nulemia šių tarptautinių teisės aktų nuostatų esmė ir prasmė.
71.5.2. Viena iš sąlygų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 112 straipsnį kilti yra būtinybė nustatyti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių ar kariavimo būdų nuostatų pažeidimą. Sprendžiant šį klausimą svarbi tarptautinės teisės aktų analizė, kurią, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, išsamiai pateikė apeliacinės instancijos teismas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek 1899 m. liepos 29 d. Hagos deklaracijoje dėl ekspansyviųjų kulkų, tiek Romos statuto 8 straipsnio 2 dalies b punkto xix papunktyje draudžiamas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, naudojimas. Šis draudimas teisės aktų tekstuose ir vienu, ir kitu atveju iliustruojamas pavyzdžiu – kulkos, kurių kietas apvalkalas nevisiškai uždengia šerdį arba turi įpjovas.
Pažymėtina, kad minėtuose teisės aktų tekstuose nėra apsiribojama konkrečiu draudžiamu kulkos konstrukcijos tipu. Tai rodo, kad yra draudžiamas bet kokių lengvai besideformuojančių kulkų naudojimas, nepriklausomai nuo jų konstrukcijos, dėl šių kulkų sukeliamų padarinių: didelės žalos žmogaus minkštiesiems audiniams bei kaulams kulkos kelio trajektorijoje ir aplink ją, kulkos daromo žaizdos kanalo didinimo, kulkos defragmentavimo į atplaišas. Tokių nuostatų prasmė yra neatsiejamai susijusi su vienu iš esminių draudžiamų karo priemonių naudojimo principų – nereikalingos kančios ar sužalojimų vengimu. Tai, kad tarptautinėje teisėje prioritetas yra skiriamas ne konkrečiam kulkos konstrukcijos ribojimui, o minėtam bereikalingos žalos vengimo principui, aptarta ankstesniame punkte.
71.5.3. Byloje nustatyta, kad 1991 m. sausio mėn. įvykių metu buvo įsakyta panaudoti 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruotąja kulka ir jie buvo panaudoti, šios aplinkybės nustatytos specialisto J. Andriškevičiaus išvadomis, ekspertizės aktais, medicininiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju aktualu, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog įvykių metu šautinių sužalojimų patyrusių asmenų kūnuose buvo rasta 5,45 mm kalibro kulkų ir (ar) jų dalių (skeveldrų) (pvz., B. J., V. Š., A. R. ir kt.), daliai civilių padarytos šautinės žaizdos su didele plėštine išeinamąja žaizda (pvz., V. L., A. R. ir kt.). Specialisto A. G. paaiškinimuose nurodyta, kad viešojoje erdvėje 5,45 mm šoviniai, kurių kulka, susidūrusi su kliūtimi, keičia savo kryptį, vadinami šoviniais su „išcentrine“ kulka, tačiau oficialiai toks pavadinimas jiems nėra suteiktas. Pasak specialisto, kulkos, kurių kalibras – 5,45 mm, yra labai pavojingos, nes jų išėjimo anga visada būna didesnė nei įėjimo, o žaizda dažniausiai būna plėštinė.
71.6. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos nukentėjusiųjų sužalojimų aplinkybės, t. y. šautinių žaizdų specifika (didelės plėštinės išeinamosios žaizdos, angos), tai, kad nukentėjusių asmenų kūnuose buvo rasta 5,45 mm kulkų skeveldrų, indikuoja apie daugiau nei įprastai žalojančių šaudmenų panaudojimą. Tokių karo priemonių panaudojimas prieštarauja draudimui naudoti per daug žalojančius ir sukeliančius nereikalingų kančių ginklus. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad tokiais pačiais požymiais, t. y. didelių išeinamųjų žaizdų padarymu ir kulkų skeveldrų bei jų dalių palikimu, pasižymi ir ekspansyviosios kulkos. Svarbu vertinti ir tai, kad aptariamos kulkos buvo panaudotos prieš neginkluotus civilius, kurių saugumo užtikrinimo klausimas yra pagrindinis vertinant kariavimo priemonių atitiktį tarptautiniams papročiams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl panaudotų 1991 m. sausio mėn. įvykių metu šaudmenų priskyrimo uždraustai karo priemonei ir tinkamai pritaikė BK 112 straipsnį.
72. Kasatoriai, be jau aptartų BK 100, 101, 103, 111, 112 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymių, ginčija tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, neigdami šiems inkriminuotų valstybės ar organizacijos politikos vykdymo ar rėmimo, civilių užpuldinėjimo dideliu mastu arba sistemingai požymių buvimą, priežastinio ryšio buvimą. Taip pat ginčijama kaltė, t. y. tyčia remti TSRS valstybės politiką, siekti civilių žūties, teigiant, kad nuteistieji negalėjo žinoti ir suprasti Lietuvos valstybingumo istorijos ir politinio konteksto. Bendrininkavimo instituto taikymo pagrįstumas ginčijamas nurodant, kad nuteistieji nebuvo gavę įsakymų, kuriais būtų įsakyta pulti civilius, taip pat nuteistieji negalėjo žinoti, kaip pasielgs kiti kariai ar karininkai, ir todėl negali atsakyti už šių veiksmus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiais kasacinių skundų argumentais kasatoriai nepagrįstai atriboja nuteistųjų veiksmus bendrame 1991 m. sausio mėn. įvykių kontekste. Kasaciniuose skunduose dirbtinai koncentruojamas dėmesys į pavienius nuteistųjų veikų epizodus, taip menkinant TSRS politikos nulemtų nagrinėjamų nusikalstamų veikų mastą bei kiekvieno iš nuteistųjų indėlį remiant ir vykdant tokią politiką, paneigiama byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinė reikšmė. Be kita ko, siekiama sukurti nekoordinuoto veikimo, nulemto atsitiktinumo, regimybę.
73. Nuteistųjų veiką sudarė sistema veiksmų, kurie vertinti pagal idealiąją sutaptį: nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos valstybę rengimas, karinės operacijos planavimas, Spaudos rūmų, TV bokšto, LRT užgrobimas, komendanto valandos įvedimas. Šiuos veiksmus skirtingomis apimtimis realizavo nuteistieji, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai. Įgyvendindami kariams ir karininkams iškeltas užduotis, minėtų objektų užėmimo metu šie prieš civilius naudojo tiek garsinius, tiek kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami smūgius civiliams ginklais bei kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis, sudavė nenustatytą skaičių smūgių, taip pat komendanto valandos metu vykdė asmenų judėjimo teisių suvaržymus. Šių veiksmų metu nužudyta 14 asmenų, o 837 asmenims padaryta įvairaus sunkumo laipsnio sveikatos sutrikdymų. Atitinkamai byloje nustatyti šie nuteistųjų veiksmai:
74. Operacijos rengimo ir planavimo metu – M. G. (TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ viršininko pavaduotojas) nustatytas kaip vienas iš byloje kaltintų 11 asmenų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu inicijavo, rengė, planavo, kontroliavo karinę operaciją ir jai vadovavo. M. G. asmeniškai gavo nurodymus rengtis operacijai Vilniuje ir 1991 m. sausio 7 d. kartu su kitais VSK karininkais atvyko į Vilnių, kur buvo vykdoma objektų žvalgyba, buvo suderintos būsimų VSK grupės ,,A“ ir kitų jėgos struktūrų padalinių veiksmų planavimo detalės. M. G. vadovavo TSRS VSK grupės „A“ pajėgoms, jis grupės „A“ pareigūnams nurodė, kaip turi būti paskirstytos pajėgos ir priemonės (be kita ko, vadovauti LRT šturmui paskyrė J. Č.), kaip suderinti veiksmus su TSRS GM ir VRM kariškiais, kaip užmegzti ir palaikyti ryšį. M. G., kaip pagrindinius uždavinius įgyvendinančių karinės operacijos pajėgų – TSRS VSK grupės „A“ – vadovas, dalyvavo rengiantis karinei operacijai Vilniuje ir nebuvo tik formalus TSRS VSK pirmininko ir kitų kariškių, kurių atžvilgiu tyrimas nutrauktas jiems mirus, nurodymų vykdytojas. Jis dalyvavo planuojant karinę operaciją, detalizuodamas karinės operacijos plano įgyvendinimą ir konkretizuodamas jam pavaldžios TSRS VSK grupės „A“ užduotis bei veiksmus žemesniems karininkams, be to, dar šioje karinės operacijos planavimo stadijoje jis veikė kaip bendrus TSRS VSK, GM, VRM kariškių veiksmus koordinuojantis kariškis.
75. Spaudos rūmų užėmimo metu:
75.1. V. D. (TSRS GM Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko 3-iojo bataliono štabo vadas majoras) kartu su kitais bataliono kariškiais trimis automobiliais URAL atvyko prie Spaudos rūmų ir buvo vienas iš šio bataliono kariškiams vadovavaujančių asmenų. V. D. dalyvavo šturmuojant Spaudos rūmus ir šioje operacijoje atliko vadovaujamo pobūdžio vaidmenį;
75.2. G. I. vadovavo TSRS GM 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos tankams, kurių keturi atvyko prie Spaudos rūmų (Nr. 511, 571, 574 ir 119). Spaudos rūmų šturmas, pasitelkiant G. I. vadovaujamų tankų diviziją, buvo vykdomas realizuojant N. A. ir V. U. įsakymus. G. I. ne tik buvo prie Spaudos rūmų, bet ir aktyviai dalyvavo jų šturme.
76. LRT TV bokšto užgrobimo metu:
76.1. M. G. vadovavo TSRS VSK grupės „A“ kariškiams ir koordinavo jų veiksmus pastariesiems užimant TV bokštą. M. G. paskirtas atsakingas asmuo grupės „A“ kariškius padalijo į dalis ir paskyrė užduotis: užimti TV bokštą ir patikrinti patalpas, pašalinti ten esančius civilius, atjungti siųstuvus, atjungti kilnojamosios televizijos stoties aparatinę, atjungti ryšių aparatinę, atjungti radijo relinės stoties aparatūrą ir užtikrinti atjungtos TV aparatūros bei gaisro gesinimo aparatūros apsaugą.
76.2. A. G. (pulko kuopos vadas vyresnysis leitenantas) buvo tanko Nr. 541 ekipažo taikytojas. Minėtas tankas kartu su kitu tanku Nr. 513 TV bokšto rytų pusėje išlaužė tvorą ir, pavojingai manevruodami, įvažiavo į bokšto teritoriją, kurioje buvo puolamą objektą ginanti daugiatūkstantinė civilių minia. Tankų Nr. 513 ir 541 ekipažai ne mažiau kaip po du kartus iššovė iš pabūklų tuščiais užtaisais, leido dūmines užsklandas, karinės technikos šviesos prietaisais švietė į civilius ir šturmuojamą objektą bei aplink esančius pastatus, taip civilius baugindami ir terorizuodami.
76.3. TSRS GM 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko 3-iojo bataliono štabo vadas majoras V. D. buvo vienas iš TSRS GM 76-osios Oro desanto divizijos 234-ojo pulko 8-osios ir 9-osios kuopų kariškiams prie TV bokšto vadovaujančių karininkų. Karinės technikos kolonai vadovavo majoras V. D., šis palaikė ryšį su bataliono vadu V. S., kuris kita technikos kolona važiavo kitu keliu. Kai 3-iojo bataliono kariškiai, būdami ginkluoti, veržėsi pro civilius iki TV bokšto, o vėliau juos stūmė iš teritorijos, V. D. su bataliono vadu V. S. derino prie TV bokšto privažiuoti trukdančių užtvarų pašalinimo klausimą. V. D. buvo vyriausiasis automobilyje Nr. 281, kuris vedė vieną iš karinės technikos kolonų prie TV bokšto, o vėliau vadovavo kariškiams besibraunant į TV bokštą.
76.4. J. M. (106-ojo tankų pulko būrio vadas leitenantas) vadovavo tankui Nr. 544, kuris, išlaužęs vakarų pusėje TV bokšto teritoriją juosiančią tvorą ir pavojingai manevruodamas tarp ten esančių civilių, įvažiavo į teritoriją, ten ne mažiau kaip tris kartus iššovė iš pabūklo tuščiais užtaisais, leido dūmines užsklandas.
77. LRT užėmimo metu:
77.1. M. G. LRT užėmimo metu TSRS VSK specialiosios paskirties grupės „A“ kariškiams vadovauti paskyrė J. Č., taip pat pats, nors ir tiesiogiai nebūdamas prie LRT, vadovavo šios grupės kariškių veiksmams užimant LRT pastatus ir juos koordinavo.
77.2. O. M. (TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopos vadas vyresnysis leitenantas) pats tiesiogiai dalyvavo užimant LRT Radijo pastatą ir buvo vienas iš konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopos kariškiams vadovaujančių karininkų, kurie operacijos metu buvo ginkluoti šautuvais SVD su LPS kulkomis, guminėmis lazdomis, specialiosiomis priemonėmis „Čeriomucha“. O. M. ėjo vadovaujamo pobūdžio pareigas TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopoje ir pagal einamas pareigas, užduočių skirstymą pavaldumo tvarka paklūstantiems kariškiams davė nurodymus – susirinkti, apsiginkluoti, susėsti į BTR, kartu su mokomosios specialiosios paskirties kuopos kariškiais būnant prie LRT pastato, jam pavaldiems kariškiams paskirdamas ir pavesdamas tam tikras užduotis – panaudojant jėgą ir turimus ginklus šturmuoti ar dalyvauti užimant LRT Radijo pastatą, atliko vadovaujamą vaidmenį užimant LRT Radijo pastatą. Taip pat O. M. parašu patvirtino Šaudmenų rūšiavimo punkto išdavimo ir perdavimo žiniaraščio įrašus apie šaudymo grupei išduotus ir panaudotus šaudmenis 1991 m. sausio 13 d.
77.3. J. S. (TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopos instruktorius metodininkas) įvykių metu buvo TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos konvojaus pulko mokomosios specialiosios paskirties kuopos sudėtyje ir aptariamo įvykio metu ėjo vadovaujamo pobūdžio pareigas. J. S. tiesiogiai dalyvavo ir vadovavo jam pavaldiems šio karinio dalinio kariškiams užimant LRT Radijo pastatą.
77.4. V. R. (ėjęs TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos karinio dalinio 5458 milicijos pulko vado pavaduotojo, o vėliau – TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos konvojaus pulko vado pavaduotojo pareigas) ir G. P., prie LRT atvažiavę VRM jungtine grupe kovinės žvalgybos ir patruliavimo mašina BRDM, kurios borto Nr. 250, po antrojo tanko šūvio iš BRDM leido garso įrašą, kuriame buvo įrašytas kreipimasis rusų ir lietuvių kalbomis LNGK vardu, jame buvo teigiama, kad visą valdžią Lietuvoje perima LNGK, bet koks pasipriešinimas yra beprasmiškas ir nuves prie brolžudiško karo, civiliams buvo liepiama skirstytis. Atvažiavus prie LRT, V. R. G. P. nurodė įjungti magnetofoną su minėtu įrašu. Gavęs komandą, jis tai ir padarė. Įrašas buvo leidžiamas nuolat. Įrašui pasibaigus, jis persukdavo juostą ir vėl ją įjungdavo, kol sugedo magnetofonas. Kaip aukščiausiasis BRDM įgulos karininkas, duodamas nurodymus likusiems įgulos kariškiams, jis ne tik užtikrino tinkamą užduoties – garso įrašo transliavimo – įgyvendinimą, taip pat, kaip BRDM vyriausiasis, važiuodamas palaikė išorinį ryšį.
77.5. S. P. (76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko štabo žvalgybos viršininkas) vadovavo tankų ir BMD, kurių borto Nr. 211, 203, 206, 271, 274, 273, 276, 277, bei dviejų karinių automobilių URAL (vieno iš jų Nr. 23-00 OF) kolonai ir LRT užėmimo operacijai. Savo veiksmus ryšio priemonėmis tiesiogiai derino su 76-osios oro desanto divizijos vado pavaduotoju V. K., esančiu vadovavimo štabe. S. P. atvyko paskui karinę techniką, išlaužusią LRT juosiančios tvoros dalį, automobiliu KŠM GAZ-66 kartu su trimis 234- ojo pulko ryšių kuopos kariškiais ir kariškiu, užtikrinančiu ryšių priemonių ir patikimo ryšio veikimą operacijos metu, privažiavo prie LRT 9 aukštų pastato. S. P. buvo LRT užėmimo operacijos vadovu ir jos koordinatoriumi.
77.6. D. F. (pulko kuopos būrio vadas leitenantas) buvo tanko Nr. 559 taikytojas. Tankas Nr. 559, pavojingai manevruodamas tarp civilių asmenų, pirmasis priartėjo prie LRT pastato; išlaužė LRT juosiančios tvoros dalį ir kartu su BMD, kurio Nr. 277, privažiavo prie puolamo LRT pastato; iššovė iš pabūklo tuščiais užtaisais; leido dūmines užsklandas; karinės technikos šviesos prietaisais švietė į civilius, užimamus objektus ir aplink esančius gyvenamuosius namus.
77.7. A. F. (1-osios kuopos būrio vadas vyr. leitenantas) ne tik aktyviai dalyvavo užimant LRT Radijo pastatą (pvz., buvo priešakiniame kariškių penkete, kuris turėjo prasiveržti iki pastato įėjimo), bet ir buvo vienas iš vadovaujamas pareigas einančių karininkų, kuris LRT Radijo pastate pavaldiems kariškiams davė privalomus įsakymus (pvz., dėl patalpų saugojimo, kariškio paskyrimo būrio vadu) ir į kurį, kaip atsakingą asmenį, kreipdavosi kiti kariškiai. 1-osios kuopos skyriaus vadas O. F. nurodė, kad kai jų kuopa prasiskverbė prie pastato, jie buvo suskirstyti penketais. Priekyje ėjo penketas, vadovaujamas vyr. leitenanto A. F., o už šio penketo ėjo dar du penketai, kuriems vadovavo kiti karininkai.
78. Komendanto valandos metu – G. B. kaip Vilniaus karinis komendantas aktyviai dalyvavo 1991 m. sausio 18 d. ir sausio 31 d. vykusiuose susitikimuose su Lietuvos valdžios atstovais dėl įvestos komendanto valandos, šių susitikimų metu teikė savo paaiškinimus dėl patruliavimo tvarkos, patrulių naudojamų šovinių. G. B. dalyvavo ir 1991 m. sausio 15 d. Šiaurės miestelyje vykusiame TSRS karininkų ir TSRS deputatų susitikime, kuriame dalyvavo tik aukšto rango ir aukštas vadovaujamas pareigas einantys TSRS valdžios ir jėgos struktūrų atstovai. Jam pagal pareigas buvo priskirtos vadovaujamos funkcijos, vykdant patruliavimą, asmenų ir automobilių kontrolę, t. y. visų šioje byloje konstatuotų faktinių aplinkybių kontekste iš esmės įgyvendinant komendanto valandą. V. U. pavedė G. B. organizuoti komendanto valandos įgyvendinimo priemones, t. y. nustatyti neteisėtą asmenų judėjimo kontrolę Vilniaus mieste ir jo apylinkėse, asmenų ir transporto priemonių patikrą, o G. B., veikdamas pagal tokį įgulos viršininko įsakymą, kaip ir nustato jo įgaliojimus apibrėžiančios bei jau minėtos TSRS ginkluotųjų pajėgų įgulos tarnybos ir sargybos statuto nuostatos, turėjo teisę duoti įsakymus Vilniaus įgulos kariškiams ne tik savo, bet ir įgulos viršininko, t. y. V. U., vardu. Nuteistasis G. B. byloje nagrinėjamų įvykių metu ėjo Vilniaus įgulos karinio komendanto pareigas ir, eidamas šias vadovaujamas pareigas, dalyvavo įgyvendinant komendanto valandos priemones.
79. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra nuteisti 67 asmenys, vien iš šių dvylikos nuteistųjų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, plataus veiksmų pobūdžio ir šiems keltų uždavinių matyti nusikalstamų veikų prieš Lietuvos valstybę pavojingumas, karinės operacijos dydis ir tikslinis šios panaudojimas TSRS represinei politikai prieš civilius įgyvendinti, – nuteistųjų veiksmai apima tiek visos karinės operacijos, tiek atskirų jos etapų detalų ir nuoseklų planavimą, komunikacijos ir koordinacijos tarp kovinių padalinių užtikrinimą, karinės sunkiosios technikos, propagandinių priemonių panaudojimą, laisvo judėjimo ir kitų asmenų laisvių ribojimą. Todėl tokio pobūdžio bylose nuteistųjų veikų bendrumas tinkamai įvertintas pritaikius bendrininkavimo institutą.
80. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nustatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kitaip tariant, bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikiantys bendrininkų grupe ir darantys neteisėtus veiksmus. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, įtvirtintos BK specialiojoje dalyje, požymius.
81. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-719/2020).
82. Visa karinė operacija buvo suplanuota taip, kad joje dalyvaujantys kariniai vienetai padalyti į nukreipiančiuosius ir puolančiuosius. Nukreipiančiaisiais karinės technikos ir kariškių veiksmais, demonstruojant jėgą ir ginkluotę, nuo objektų prieigų turėjo būti atitraukti civiliai, o puolantieji padaliniai turėjo tankais pralaužti ir pravalyti privažiavimą prie minėtų užimtų objektų. Atitinkamai po svarbių objektų užėmimo, prisidengiant nusikalstamų struktūrų nuginklavimu, nenustatyti Vilniaus įgulos kariškiai vykdė asmenų judėjimo kontrolę, transporto priemonių apžiūrą ir dokumentų patikrą, prieš sulaikytus asmenis buvo naudojamas smurtas, taip siekiant persekioti dėl politinių ir nacionalinių motyvų civilius, juos bauginti ir terorizuoti. Taigi, kaip matyti, tokio pobūdžio karinė operacija neabejotinai reikalauja detalios veiksmų koordinacijos, skirtingų uždavinių paskirstymo, kad sistema veiksmų būtų pasiektas galutinis norimas rezultatas.
Dėl šios priežasties nuteistųjų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, veiksmai, tokie kaip civilių gąsdinimas ir atkirtimas nuo puolamų objektų, sudarė sąlygas į šiuos patekti šturmo grupėms, savo ruožtu vadovavimas kariniams daliniams sudarė sąlygas šių sklandžiam veikimui vykdant jiems iškeltus uždavinius, komendanto valandos, propagandinių įrašų skleidimas šturmo daliniams apribojus informacijos sklaidos priemones taip pat skirti civiliams įbauginti ir gąsdinti, kad būtų išlaikyti karinės operacijos metu užimti objektai. Taigi, nagrinėjamu atveju, nustatant objektyviuosius bendrininkavimo požymius, konstatuotina, kad nuteistųjų veiksmai buvo būtini kitų bendrininkų veiksmams realizuoti.
83. Aptariant subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, primintina, kad tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 ir kt.). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-719/2019).
84. Nagrinėjamu atveju išplėstinei septynių teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistųjų galimybės suvokti kitų asmenų veiksmus ir šių sumanymo turinį. Kasaciniuose skunduose pateikiami argumentai, kad nuteistieji tik vykdė aukštesniųjų vadų įsakymus, nesuprasdami šių sumanymo, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad nuteistieji, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, buvo karininkai, ėjo aukštas vadovaujamas pareigas (74–78 šios nutarties punktai). Tokiu atveju aukštesniojo vado įsakymo vykdymas nesuvokiant vado įsakymo sumanymo prieštarauja bendrai logikai – aukštesniojo vado sumanymo nesupratimas neleistų tinkamai įgyvendinti pavestų užduočių, atitinkamai pagal savo pareigas duodant įsakymus žemesnės grandies karininkams ar kariams, vadovaujant kariniams vienetams. Tokiu faktiniu atveju, kuris nustatytas nagrinėjamoje byloje, kai vykdomos karinės užduotys neišvengiamai lemia tiesioginę konfrontaciją su civiliais asmenimis, represinių priemonių panaudojimą (t. y. tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, nežmoniškas elgesys, bauginimo ir teroro priemonių, taip pat draudžiamų karo priemonių prieš juos naudojimas) ir aiškiai turi nusikalstamų veikų – tarptautinių nusikaltimų – požymių, asmens sąmoningas prisidėjimas prie tokių veiksmų šiuos plėtojant reiškia tiek žinojimą, kad dalyvaujama bendrininkų grupėje, tiek sutikimą joje dalyvauti.
Sąvoka „sąmoningai“ apima kumuliacinius žinojimo ir valios aspektus, kurie egzistuoja tada, kai nurodytą tikslą ar poveikį turinčioje veikloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai jo siekia ar bent jau suvokia, kad jo dalyvavimas gali turėti tokį tikslą ar poveikį, ir sutinka su tokia galimybe. Taigi tyčia konstatuota ir bendrininkavimo subjektyvieji požymiai nustatyti tinkamai.
85. Dėl šių priežasčių nuteistiesiems pagrįstai taikytos BK 24 straipsnio bei 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, tinkamai jų veikimas pripažintas veikiant bendrininkų grupe. Atitinkamai M. G., V. D., S. P., A. F., G. B., G. I., A. G., D. F., J. M., V. R., O. M., J. S., kaip bendrininkų grupės dalyviams (vykdytojams), pagrįstai ir tinkamai inkriminuoti šių ginčijami BK 100 straipsnyje, 101 straipsnyje, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje, 112 straipsnyje įtvirtinti nusikalstamų veikų požymiai, kadangi jie žinojo, kad, vykdydami TSRS ir jos partinės organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, daro prieš juos nežmoniškas veikas (žudo, žaloja, persekioja), kurios dėl savo pobūdžio ir padarinių objektyviai yra minėto civilių užpuolimo dalis, kartu, vykstant tarptautiniam ginkluotam konfliktui ir TSRS agresijai, žudo ir žaloja tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, daro kitas karo įstatymų ir papročių draudžiamas veikas prieš juos, vykdo draudžiamą karo ataką ir naudoja draudžiamas karo priemones, o šios veikos jų padarymo metu buvo laikomos nusikalstamomis pagal tarptautinę teisę.
86. Šios nutarties dalyje dėl kombatantų imuniteto ir karo belaisvio statuso, susijusios valstybės ar jos struktūrų nusikalstamumo pripažinimo reikšmės nustatant individualią baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus minima, kad pagal Niurnbergo tribunolo statuto 8 straipsnį tai, jog kaltinamasis veikė pagal savo vyriausybės ar vado įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės, bet gali būti apsvarstyta švelninant bausmę. Tai, kad kareiviui buvo įsakyta žudyti ar kankinti pažeidžiant tarptautinę karo teisę, niekada nebuvo pripažįstama tokių brutalių veiksmų pateisinimu ar aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atskomybę. Taigi pagal tarptautinę teisę įsakymo vykdymas net esant griežtiems pavaldumo santykiams nepanaikina atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui. Dėl žinomai nusikalstamo įsakymo vykdymo pasisakyta ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214-976/2016, 2K-P-18-648/2016, 2K-7-1-693/2017). Šiuo aspektu reikšmingos ir EŽTT praktikoje suformuluotos nuostatos, pagal kurias net eilinis karys, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises; be to, vertinant jo galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą svarbus ir kaltininko savanoriškas įstojimas į tarnybą, kurioje jis žinomai gali būti įpareigotas vykdyti būtent tokį (aiškiai neteisėtą) įsakymą (Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje K.-H. W. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 37201/97). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas byloje nustatytas nuteistųjų veikos aplinkybes, darytina išvada, kad vado įsakymo vykdymas negali būti vertinamas kaip jų baudžiamąją atsakomybę dėl padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šalinanti aplinkybė.
87. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nuteistųjų M. G., V. D., S. P., A. F., G. B., G. I., A. G., D. F., J. M., V. R., O. M., J. S. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 100 straipsnį, 101 straipsnį, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį, 112 straipsnį, tinkamai taikytos BK 24 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, taigi baudžiamasis įstatymas šiems pritaikytas tinkamai. Dėl baudžiamosios bylos proceso kaltinamiesiems nedalyvaujant
88. Nuteistojo G. I. ir jo gynėjos, nuteistųjų O. M., M. G., D. F., J. S., S. P., J. M. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodama, kad buvo pažeistas BPK 246 straipsnis, nes baudžiamoji byla nepagrįstai išnagrinėta nedalyvaujant daugeliui kaltinamųjų, kurie nebuvo tinkamai informuoti apie baudžiamąjį procesą, o nuteistojo D. F. atveju nebuvo nustatyti pranešimui reikalingi šio kaltinamojo asmens duomenys.
89. Kaltinamojo teisė dalyvauti baudžiamosios bylos, kurioje jam pareikštas kaltinimas, nagrinėjime, įtvirtinta BPK 22, 246 ir kt. straipsniuose, neatsiejamai susijusi su ŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise į teisingą bylos nagrinėjimą, yra esminė kaltinamojo gynybos teisių ir teisingo proceso garantija, iš esmės lemianti galimybę įgyvendinti kitas jam suteiktas procesines teises (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją, peticijos Nr. 56581/00, 81 ir 84 punktai; 2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16913/04, 106 punktas). Ši kaltinamojo teisė įtvirtinta ir Europos Sąjungos teisės aktuose (pvz., 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (toliau – Direktyva 2016/343); 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/299/TVR, iš dalies keičiantis Pamatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR ir 2008/947/TVR ir stiprinantis asmenų procesines teises bei skatinantis tarpusavio pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime).
90. Baudžiamąją bylą nagrinėjantys teismai turi pareigą užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese tinkamai kviesdami jį į teismo posėdį; pareiga tinkamai pranešti įtariamajam apie prieš jį pradėtą baudžiamąjį procesą taip pat taikoma kompetentingoms institucijoms nuo tokio proceso pradžios. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuteikia bylos šalims teisės gauti procesinius dokumentus tam tikra forma, tačiau, siekiant įgyvendinti teisingumą, bylos šalys apie teismo posėdį turėtų būti informuotos taip, kad ne tik sužinotų posėdžio datą ir vietą, bet ir turėtų pakankamai laiko savo pozicijai parengti ir pasiruošti dalyvauti posėdyje; pranešimo būdas turi būti toks, kad bylą nagrinėjantis teismas galėtų įsitikinti, jog kaltinamasis pranešimą gavo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2022 ir joje cituojama EŽTT praktika). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad galimybės surengti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant kaltinamajam nebuvimas gali paralyžiuoti baudžiamąjį procesą, taigi savaime toks nagrinėjimas nėra nesuderinamas su ŽTK reikalavimais. Tarptautinių nusikaltimų baudžiamojo persekiojimo kontekste EŽTT yra atkreipęs dėmesį į tokių nusikaltimų sunkumą ir į tai, kad jiems netaikoma senatis, tačiau procesui būdingas svarbus viešas interesas ir nukentėjusiųjų interesas, kad teisingumas būtų įvykdytas (2015 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Sanader prieš Kroatiją, peticijos Nr. 66408/12, 77 punktas, dėl karo nusikaltimo – karo belaisvių nužudymo).
91. Taigi baudžiamoji byla nedalyvaujant kaltinamajam gali būti nagrinėjama tik kai to primygtinai reikalauja teisingumo interesai ir yra įvykdyti procesiniai reikalavimai nedalyvaujančio kaltinamojo teisėms ir proceso teisingumui apsaugoti. EŽTT praktikoje nurodoma, kad, esant teisėtiems pagrindams ir papildomoms kaltinamojo teisių apsaugos priemonėms, procesas in absentia (už akių) gali būti taikomas nepažeidžiant kaltinamojo teisės dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime. EŽTT išskiria tokias in absentia taikymo sąlygas: kaltinamojo teisė būti informuotam apie baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu (esant realiai galimybei jam pranešti ar sužinoti) (pvz., minėtas sprendimas byloje Sanader prieš Kroatiją; 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Lena Atanasova prieš Bulgariją, peticijos Nr. 52009/07); kaltinamojo teisė turėti gynėją (2001 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Krombach prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29731/96; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją ir kt.); kaltinamojo teisės į bylos peržiūrėjimą užtikrinimas, t. y. asmuo, nuteistas in absentia, sužinojęs apie procesą (kai jam apie tai anksčiau nebuvo žinoma), pagal nacionalinę teisę turi turėti realią galimybę pasiekti, kad jam pareikšti kaltinimai būtų iš naujo išnagrinėti iš esmės fakto ir teisės aspektais (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją, 81–85 punktai; 2008 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Demebukov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 68020/01; Sanader prieš Kroatiją, 68 punktas; 2020 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Chong Coronado prieš Andorą, peticijos Nr. 37368/15, 29 punktas, su tolesnėmis nuorodomis, ir kt.). Iš esmės analogiški reikalavimai procesui in absentia įtvirtinti ir pirmiau nurodytuose Europos Sąjungos teisės aktuose.
92. Pirmoji in absentia proceso teisėtumo sąlyga yra tinkamas kaltinamojo informavimas apie vykstantį jo atžvilgiu procesą. Šios teismo pareigos turinys proceso, kuriame kaltinamasis nedalyvauja, kontekste yra siejamas su pozityviąja valstybės pareiga imtis pagrįstų ir būtinų priemonių kaltinamojo vietai nustatyti ir pranešti apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendime byloje Spetsializirana prokuratura, C-569/20, aiškindamas minėtos Direktyvos 2016/343 nuostatas, nurodė, kad byla dėl kaltinamojo, kurio buvimo vietos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, nepaisant jų pagrįstų pastangų, nepavyksta nustatyti ir kuriam dėl šios priežasties nepavyko perduoti informacijos apie jam iškeltą bylą, gali būti nagrinėjama teisme ir, jei reikia, joje gali būti priimtas nuosprendis jam nedalyvaujant.
Šiuo atveju yra svarbios kitos garantijos – tai gynėjo dalyvavimas ir galimybės skųsti buvimas. EŽTT, minėta, nurodo, kad pranešimas yra pripažįstamas tinkamu, jei bylos šalys apie teismo posėdį yra informuotos taip, kad ne tik sužino posėdžio datą ir vietą, bet ir turi pakankamai laiko savo pozicijai parengti ir pasiruošti dalyvauti posėdyje; pranešimo būdas turi būti toks, kad bylą nagrinėjantis teismas galėtų įsitikinti, jog kaltinamasis pranešimą gavo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2022 ir joje cituojama EŽTT praktika). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtini pareigos informuoti asmenį apie baudžiamąjį procesą ypatumai bylose, kuriose yra kaltinami ar teisiami kitų valstybių piliečiai. Tokiu atveju valstybė turi ribotas galimybes aktyviai veikti kitų valstybių teritorijose – procesiniu požiūriu jos pareiga imtis priemonių tinkamai informuoti asmenį baigiasi informavus kitos valstybės kompetentingas pagal tarptautinius ar dvišalius susitarimus institucijas, perduodant joms įgaliojimus informuoti apie vykdomą baudžiamąjį procesą jų piliečių atžvilgiu (BPK 66 straipsnis, 218 straipsnio 9 punktas).
Todėl nagrinėjamoje byloje vertinant pareigos informuoti įvykdymo tinkamumą svarbu nustatyti, ar buvo nustatyti veiką padarę asmenys, ar buvo nustatyta jų pilietybė, galima jų gyvenamoji vieta, kiti asmens duomenys, būtini pranešimams formuoti, ir ar buvo panaudoti tinkami informacijos perdavimo kanalai, kurie užtikrintų tinkamą kitos valstybės informavimą apie vykdomą jos piliečių ar rezidentų baudžiamąjį persekiojimą.
93. Antroji proceso in absentia sąlyga – būtinas gynėjo dalyvavimas. Pagal BPK 435 straipsnį, nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant, visais atvejais būtinas gynėjo dalyvavimas; jei kaltinamasis nėra iš anksto pasirinkęs gynėjo ar gynėjo nepakviečia kaltinamojo artimieji giminaičiai ar šeimos nariai, bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamojo interesus gina teismo paskirtas gynėjas. Pažymėtina, kad apie procesą nežinančio asmens teisinio atstovavimo šiame procese užtikrinimas, vykdomas valstybės arba šeimos narių, nepripažįstamas kompensuojančiu asmens nedalyvavimą ir paneigiančiu jo teisę į naują bylos nagrinėjimą (pvz., EŽTT 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Topi prieš Albaniją, peticijos Nr. 14816/08, su tolesnėmis nuorodomis). Kita vertus, tai nepaneigia tokio atstovavimo naudos užtikrinant proceso teisingumą ir nedalyvaujančio kaltinamojo gynybos teises.
94. Trečioji sąlyga – neribojama bylos peržiūrėjimo galimybė. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 438 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistasis, kurio byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, bet kuriuo baudžiamojo proceso metu (net ir sprendimo vykdymo procese) gali pateikti apeliacinį skundą. Taigi, nacionalinėje teisėje yra užtikrinta, kad yra laikomasi EŽTT jurisprudencijoje įtvirtinto reikalavimo, t. y. kad nuteistasis turėtų veiksmingą galimybę, sužinojęs apie įvykusį procesą in absentia, bet kuriuo metu reikalauti naujo bylos nagrinėjimo.
95. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, pagal išdėstytus teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotus principus įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir teismų procesiniuose sprendimuose, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (1181–1196 punktai), padarytas išvadas, nusprendžia, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl baudžiamojo proceso vykdymo ir apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo kai kuriems kaltinamiesiems (nuteistiesiems) nedalyvaujant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nepadaryta.
96. Nagrinėjamoje byloje vertinant proceso kaltinamiesiems nedalyvaujant teisėtumą ir teisingumą, pirmiau išdėstytos Lietuvos ir tarptautinės teisės nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir jos ypatumus, susijusius su nagrinėjamu tarptautinių nusikaltimų pobūdžiu, mastu ir sunkumu, kurie nulėmė, viena vertus, objektyvius sunkumus Lietuvos Respublikos institucijoms organizuojant bylos procesą, be kita ko, ir įtariamųjų (kaltinamųjų) paiešką bei jų informavimo apie procesą ir dalyvavimo jame užtikrinimą, kita vertus – itin svarius ir jautrius viešojo ir konkrečių didelio skaičiaus nukentėjusiųjų interesus, kad šioje byloje būtų įvykdytas teisingumas.
97. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo proceso metu buvo imtasi visų Lietuvos Respublikos institucijoms prieinamų pagrįstų procesinių priemonių, kad įtariamieji (kaltinamieji), be kita ko, O. M., M. G., D. F., J. S., S. P., būtų tinkamai informuoti apie jiems pareikštus įtarimus, ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme. Būtent – ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta visų nuteistųjų paieška ir dėl jų išduoti Europos arešto orderiai, šie orderiai buvo perduoti vykdyti kompetentingoms institucijoms, tačiau dėl baudžiamajame procese nedalyvavusių nuteistųjų orderių įvykdyti nepavyko. M. G. 2011 m. liepos mėn. buvo sulaikytas Austrijoje, tačiau Lietuvos Respublikai neperduotas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu buvo siekiama išsiaiškinti visus paieškai reikšmingus ieškomųjų asmens duomenis, taigi atmestinas kaip nepagrįstas D. F., O. M. gynėjo skundų argumentas dėl nenustatytų tikslių jų anketinių duomenų ar dokumentų neįteikimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys pripažinti baudžiamajame procese nedalyvavusius nuteistuosius įtariamaisiais, pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kaltinamieji aktai buvo išsiųsti Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai, prašant įteikti nurodytiems asmenims šiuos procesinius dokumentus (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1192–1195 punktai). Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsisakė vykdyti šiuos teisinės pagalbos prašymus, motyvuodama tokį sprendimą tuo, kad, remiantis 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2 straipsnio b punktu bei 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 18 straipsniu, to neįmanoma padaryti dėl galimos žalos esminiams Rusijos Federacijos interesams ir prieštaravimo pagrindiniams jos įstatymų principams, kadangi baudžiamąjį persekiojimą Lietuva vykdo taikydama atgalinę baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, griežtinančio bausmę, galią, priešingai visuotinai pripažintiems baudžiamojo proceso principams.
Pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą teisiamajam posėdžiui, nutarė kaltinamiesiems užsienio valstybių piliečiams įteikti pranešimus apie teisiamojo posėdžio laiką tarptautinėse sutartyse ir BPK nustatyta tvarka. Jis išsiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pranešimus dėl teismo dokumentų įteikimo, be kita ko, J. S., D. F., taip pat kai kuriems nuteistiesiems išsiuntė teismo šaukimus nustatytais jų gyvenamųjų vietų adresais, tačiau šaukimai buvo įteikti tik V. K., B. S., A. U. Kitiems iš pirmiau nurodytų nuteistųjų išsiųsti teismo šaukimai grįžo neįteikti arba apie jų įteikimą duomenų nepateikta (1 t., proceso dalyvių duomenys b. l. 28, 54, 117). Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad informacija apie šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo pradžią, nurodant ir kaltinamųjų asmenybes, buvo išplatinta Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos visuomenės informavimo priemonėse (713 t., b. l. 53–100). Be to, byloje yra objektyvių duomenų, kad ši informacija tapo žinoma nuteistiesiems (pvz., nuteistasis M. G. žinojimą apie vykstantį procesą patvirtino Rusijos Federacijos laikraščiui duotame interviu (713 t., b. l. 52–54), jis taip pat buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį).
Taip pat paminėtina ir tai, kad nors daugumai nuteistųjų oficialiai ir nebuvo įteikti pranešimai apie jų atžvilgiu vykstantį baudžiamąjį procesą Lietuvos Respublikoje, pats procesas ne kartą buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienio valstybėse, ypač Rusijos Federacijoje ir Baltarusijos Respublikoje, pateikiant ir kaltinamųjų duomenis.
98. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus bylos duomenis ir teismų sprendimus, pripažintina, jog Lietuvos teisėsaugos institucijos ir teismai panaudojo visas pagrįstas galimybes informuoti kaltinamuosius apie procesą nagrinėjamoje byloje – buvo nustatyti kaltinamųjų (nuteistųjų) asmens duomenys, galima jų gyvenamoji vieta, panaudojant tinkamus tarptautinius kanalus kreiptasi į kompetentingas užsienio valstybių institucijas, kad būtų perduota informacija apie vykdomą tų asmenų baudžiamąjį persekiojimą, įskaitant prašymus perduoti procesinius dokumentus. Taigi buvo tinkamai realizuota pareiga pranešti įtariamiesiems (nuteistiesiems) apie jų atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą.
99. Tokia pat išvada darytina ir dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 435 straipsnis). Visi nuteistieji, įskaitant tuos, dėl kurių nagrinėjami kasaciniai skundai, viso proceso metu turėjo gynėjus, kurie tinkamai vykdė BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus įpareigojimus panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistiesiems paskirti gynėjai aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taip pat kai kurie iš jų pateikė ir kasacinius skundus.
100. Minėta, kad nuteistieji, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą, turi besąlygišką teisę į bylos peržiūrėjimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 438 straipsnio 1 dalis), todėl svarbu pažymėti, kad, 2021 m. rugsėjo mėn. pagal Europos arešto orderį suėmus šioje byloje nuteistą A. R., jo 2021 m. gruodžio 8 d. paduotas apeliacinis skundas buvo pradėtas nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme. Taigi šioje byloje praktiškai naudojamasi galimybe, kad bylą peržiūrėtų apeliacinės instancijos teismas.
101. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje in absentia procesas atitiko tokio pobūdžio procesams nacionalinėje teisėje (BPK 246 straipsnio 1 dalis, 435, 438 straipsniai), ŽTK 6 straipsnio ir ES teisėje keliamus reikalavimus. Dėl kombatantų imuniteto ir karo belaisvio statuso, susijusios valstybės ar jos struktūrų nusikalstamumo pripažinimo reikšmės nustatant individualią baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus
102. Nuteistųjų J. M., M. G., S. P. gynėjų kasaciniuose skunduose, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo (nuosprendžio 1115–1120 punktai) padarytą išvadą dėl nuteistųjų, kaip kombatantų, statuso, argumentuojama, kad dėl tokio statuso jiems turėjo būti taikomas valstybės pareigūnų imunitetas dėl veiksmų, atliktų valstybės vardu tarptautinio ginkluoto konflikto metu, o individuali baudžiamoji atsakomybė dėl minėtų veiksmų šiuo atveju galėtų būti taikoma tik nustačius valstybės (TSRS) kaip nusikaltimo subjekto atsakomybę ir pripažinus atitinkamą organizaciją, kuriai priklausė kombatantai (ginkluotąsias pajėgas ir kt.), nusikalstama. Be to, nuteistojo J. M. gynėjo kasaciniame skunde, vadovaujantis Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 44 straipsnio nuostatomis, teigiama, kad J. M. neprarado kombatanto statuso, taigi sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje tapo karo belaisviu, o nesuteikus jam šio statuso ir neužtikrinus karo belaisvių teisių pagal Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais, jo, kaip karo belaisvio, teisės buvo pažeistos. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos kasacinių skundų argumentus vertina kaip nepagrįstus.
103. Tarptautinėje teisėje skiriamas asmeninis imunitetas (rationae personae), taikomas ribotai kategorijai aukštų valstybės pareigūnų, kurių veiksmų laisvė tarptautinio bendradarbiavimo kontekste turi esminę reikšmę valstybės veikimui. Asmeninis imunitetas taikomas, pavyzdžiui, valstybės vadovams ir diplomatams, tad J. M., M. G., S. P., neturinčių minėto statuso, atveju nagrinėjamoje byloje jo teikiama apsauga neaktuali, todėl ji nebus nagrinėjama plačiau. Taip pat yra skiriamas funkcinis imunitetas (rationae materiae), t. y. potencialiai taikomas valstybės oficialiems veiksmams, kuriuos įgyvendina jos pareigūnai, būtent šio imuniteto aiškinimas ir (ne)galimas taikymas yra aktualūs nagrinėjamoje byloje.
104. Imunitetas nuo užsienio valstybės baudžiamosios jurisdikcijos suprantamas kaip griežtai procesinio pobūdžio kliūtis įgyvendinti valstybės baudžiamąją jurisdikciją prieš kitos valstybės oficialius asmenis (pareigūnus) (pvz., TTT 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje dėl 2000 m. balandžio 11 d. arešto orderio (Kongo Demokratinė Respublika prieš Belgiją), 60 punktas). Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis nagrinėjamai bylai laiko atžvilgiu aktualiomis tarptautinės baudžiamosios teisės normomis, asmenys, atsakingi už tarptautinių nusikaltimų padarymą, negali remtis funkciniu imunitetu nuo nacionalinės ar tarptautinės jurisdikcijos net tuo atveju, jeigu šiuos nusikaltimus padarė veikdami kaip valstybės pareigūnai.
105. Antai Niurnbergo tribunolas nuosprendyje nurodė, kad tarptautinės teisės principas, pagal kurį tam tikromis aplinkybėmis saugomi valstybės atstovai, negali būti taikomas veiksmams, kurie yra pasmerkti kaip nusikalstami pagal tarptautinę teisę. Tokių veiksmų kaltininkams oficialios jų pareigos negali būti priedanga, jiems siekiant išvengti bausmės paskyrimo tinkamame procese. Niurnbergo tribunolo statuto 7 straipsnyje aiškiai skelbiama, kad kaltinamųjų oficialios pareigos, ar kaip valstybės vadovų, ar kaip atsakingų pareigūnų vyriausybės padaliniuose, neturi būti traktuojamos kaip atleidžiančios juos nuo atsakomybės ar švelninančios bausmę. Kita vertus, Niurnbergo tribunolo statuto esmė būtent ta, kad asmenys turi tarptautines (iš tarptautinės teisės kylančias) pareigas, kurios peržengia iš valstybės kylančius nacionalinius įsipareigojimus paklusti.
Karo įstatymus pažeidžiančiam asmeniui negali būti taikomas imunitetas, net jei jis veikia įgyvendindamas valstybės įgaliojimus, jeigu valstybė, sankcionuodama tokius veiksmus, peržengia savo kompetencijos pagal tarptautinę teisę ribas (angl. He who violates the laws of war cannot obtain immunity while acting in pursuance of the authority of the State if the State in authorising action moves outside its competence under international law). Be to, statuto 8 straipsnyje konkrečiai įtvirtinta, kad tai, jog kaltinamasis veikė pagal savo vyriausybės ar vado įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės, tačiau gali būti apsvarstyta švelninant bausmę. Niurnbergo tribunolas konstatavo, kad šio straipsnio nuostatos atitinka visų tautų teisę (įstatymus). Niekada nebuvo pripažįstama, kad tai, jog kareiviui buvo įsakyta žudyti ar kankinti pažeidžiant tarptautinę karo teisę, yra atsakomybę už tokius brutalius veiksmus šalinanti aplinkybė, nors, kaip nustatyta statute, įsakymas gali paskatinti sušvelninti bausmę.
106. Minėta, kad Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje pripažinti tarptautinės teisės principai buvo patvirtinti 1946 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija, taip pripažįstant jų universalumą, ir išdėstyti 1950 m. JT Tarptautinės teisės komisijos, be kita ko, pagal IV principą („faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę“). Analogiškos pozicijos laikomasi ir vėlesniuose ad hoc tarptautinių tribunolų statutuose ir praktikoje (šiuo aspektu žr., pvz., Jugoslavijos tribunolo Apeliacinės kolegijos 1997 m. spalio 29 d. sprendimo dėl Kroatijos Respublikos prašymo peržiūrėti Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Prokuroras prieš Blaškić, IT-95-14, 41 punktą). Imunitetų netaikymas valstybės pareigūnams galiausiai įtvirtintas ir Romos statuto 27 straipsnyje, pagal kurį valstybės pareigūnai neatleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, o imunitetai ir specialiosios proceso taisyklės, nacionalinėje ar tarptautinėje teisėje nustatytos tam tikras oficialias pareigas einantiems asmenims, nedraudžia TBT vykdyti jurisdikcijos tokio asmens atžvilgiu.
107. Atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis jų rėmimąsi imunitetu paneigiančių nuostatų yra ir kasaciniuose skunduose nurodomame JT Tarptautinės teisės komisijos šaltinyje – 2010 m. specialiojo pranešėjo Antrojoje ataskaitoje dėl valstybės pareigūnų imuniteto nuo užsienio baudžiamosios jurisdikcijos (A/CN.4/631). Ataskaitoje pažymima, kad tuo atveju, kai jurisdikcija įgyvendinama dėl nusikaltimų, padarytų tos pačios (įgyvendinančios jurisdikciją) valstybės teritorijoje, o ši valstybė nebuvo davusi sutikimo atitinkamo užsienio valstybės pareigūno buvimui jos teritorijoje ir veiklai, dėl kurios buvo padaryta nusikalstama veika, yra pakankamas pagrindas kalbėti apie imuniteto nebuvimą (2010 m. Antrosios ataskaitos 81, 85, 90 punktai). JT Tarptautinės teisės komisijos 2016 m. specialiojo pranešėjo Penktojoje ataskaitoje dėl valstybės pareigūnų imuniteto nuo užsienio baudžiamosios jurisdikcijos (A/CN.4/701) (2016 m. Penktosios ataskaitos 179 punktas) kalbant plačiau apie valstybių praktiką tarptautinių nusikaltimų bylose nurodoma, kad kai tokio pobūdžio bylose vis dėlto nusprendžiama taikyti imunitetą, paprastai tai siejama su asmeniniu tam tikrų valstybės pareigūnų imunitetu (baudžiamojoje byloje nagrinėjamu atveju tai yra neaktualu), o tarptautiniai baudžiamieji teismai, įgyvendindami savo jurisdikciją, valstybės pareigūnų imuniteto iš principo nepripažįsta.
108. Be to, skirtingai negu teigia kasatoriai ir kaip buvo minėta anksčiau nutartyje, remiantis Niurnbergo tribunolo statutu ir nuosprendžiu, valstybės ar tam tikros jos organizuotos struktūros, pavyzdžiui, ginkluotųjų pajėgų, atsakomybės nustatymas ar pripažinimas nusikalstama nėra būtina prielaida konkrečių valstybės pareigūnų, dalyvavusių darant tarptautinius nusikaltimus, baudžiamajai atsakomybei už tokius nusikaltimus. Tai galioja ir tais atvejais, kai jie nusikaltimus darė būtent eidami savo pareigas tokioje valstybės struktūroje.
109. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad žemesniųjų instancijų teismų kai kuriems nuteistiesiems netaikytas funkcinis imunitetas (t. y. šio imuniteto netaikymas) yra pagrįstas atsižvelgiant į nurodytas tarptautinės teisės nuostatas ir bendruosius baudžiamosios justicijos tikslus – būtinybę veiksmingai įgyvendinti baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad išdėstyti civilizuotų tautų pripažįstami bendrieji teisės principai ir baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus, kuriais itin pavojingai kėsinamasi į pagrindines žmonių bei jų grupių teises ir daroma didelio masto žala, negali būti paneigiami dėl tokios formalios kliūties baudžiamajam procesui, kaip funkcinis valstybės pareigūnų imunitetas.
110. J. M. gynėjo kasaciniame skunde nurodyta, kad kombatanto statusas, kurį apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė J. M. turėjus byloje nagrinėjamų įvykių metu, reiškia jį turėjus karo belaisvio statusą.
111. Minėta, kad, vadovaujantis Ženevos konvencijoms bendru 2 straipsniu, Ženevos konvencijos, išskyrus nuostatas, kurių privaloma laikytis taikos metu, taikomos visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių ginkluotas konfliktas, taip pat kai okupuojama visa aukštosios susitariančiosios šalies teritorija arba jos dalis. Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jis taikomas Ženevos konvencijoms bendrame 2 straipsnyje nurodytoms situacijoms. Pagal Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 4 straipsnio A dalį, remiantis šia konvencija, karo belaisviai, patekę į priešo rankas, yra šiame straipsnyje nurodytų kategorijų asmenys (be kita ko, konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai).
Pagal Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 5 straipsnio 1 dalį ši konvencija taikoma 4 straipsnyje nurodytiems asmenims, kai tik jie atsiduria priešo valioje, ir galioja, kol šie asmenys galutinai išlaisvinami ir repatrijuojami. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 2020 m. komentare, be kita ko, nurodoma, kad šios nuostatos prasme asmuo gali patekti į priešo rankas bet kada ginkluoto konflikto metu (1101 punktas). „Priešas“ reiškia priešišką valstybę, būtent valstybę priešininkę tarptautinio ginkluoto konflikto metu (ten pat, 964 punktas). Šių nuostatų nepaneigia kasatorių nurodoma su kitu kontekstu susijusi Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 44 straipsnio 5 dalis, pagal kurią kiekvienas kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje ne karinės operacijos metu ar rengiantis jai, dėl savo ankstesnės veiklos nepraranda savo teisės būti kombatantu ir karo belaisviu.
Šio protokolo 1987 m. komentare (1721 punktas), be kita ko, išaiškinta, kad ši nuostata užtikrina, kad ne karinės operacijos ar pasirengimo jai metu paimtas į nelaisvę kombatantas išsaugotų savo teises kaip kombatantas ir karo belaisvis nepriklausomai nuo to, ar yra pažeidęs šio straipsnio 3 dalies antrojo sakinio taisyklę dėl atviro ginklų nešiojimo situacijose, kai dėl karo veiksmų pobūdžio ginkluotas kombatantas negali išsiskirti iš civilių gyventojų. Taigi ir kasatoriaus nurodoma Ženevos konvencijų Papildomo I protokolo 44 straipsnio 5 dalis susijusi su ginkluoto konflikto kontekstu. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir vertinant situaciją byloje, darytina išvada, kad kasatoriaus nurodomos Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir Papildomo I protokolo dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos nuostatos dėl karo belaisvio statuso netaikytinos Rusijos piliečiui J. M. (juolab jau netarnaujančiam ginkluotosiose pajėgose), kuris buvo sulaikytas ne ginkluoto konflikto metu (kaip reikalauja nagrinėti tarptautiniai dokumentai), o tik 2014 m., t. y. praėjus daug metų po 1991 m. pasibaigusio tarptautinio ginkluoto konflikto tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi
112. Nuteistųjų V. R. ir A. F. gynėjai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimus, šie pažeidimai lėmė neteisingas teismo išvadas. Nuteistojo V. D. gynėjas BPK 320 straipsnio 3 nuostatų pažeidimą taip pat argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, ir nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai. O nuteistojo G. B. gynėjas, nors savo kasaciniame skunde konkrečių pažeistų apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų neįvardija, taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir neaptarė esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Šie argumentai nepagrįsti.
113. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018 ir kt.).
114. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo V. R. gynėjo advokato
V. Dubrovskio, nuteistojo A. F. gynėjo advokato A. Sokolovskio, nuteistojo V. D. gynėjo advokato S. Chimino, nuteistojo G. B. gynėjo advokato S. Pelšo apeliacinių skundų argumentų, tarp jų ir dėl nuteistiesiems inkriminuotų BK straipsnių sudėties buvimo jų veikose, įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant nuteistųjų kaltę, nuteistųjų bendrininkavimo, įsakymų vykdymo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų pagrįstumo ir kt. Antai priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl advokatų V. Dubrovskio, A. Sokolovskio, S. Chimino, S. Pelšo ginčijamų nuteistųjų atliktų veiksmų įrodytumo ir jų teisinio vertinimo, nuteistųjų V. R., A. F. reikšmingo vaidmens LRT (nuosprendžio 639–655 ir 766–771 punktai), o nuteistojo V. D. – Spaudos rūmų (nuosprendžio 238–240 punktai) bei TV bokšto (nuosprendžio 457–464 punktai) užėmimo metu, ne tik patiems aktyviai dalyvaujant, bet ir vadovaujant, duodant nurodymus pavaldiems kariškiams, taip pat nuteistojo G. B. vaidmens einant Vilniaus įgulos karinio komendanto pareigas, vadovaujant ir dalyvaujant įgyvendinant neteisėtai įvestos komendanto valandos priemones (nuosprendžio 929–953 punktai). Be pirmiau nurodytų aplinkybių, nuosprendyje plačiai pasisakyta ir dėl nuteistojo V. D. gynėjo advokato S. Chimino, nuteistojo G. B. gynėjo advokato S. Pelšo apeliacinių skundų argumentų dėl Romos statuto nuostatų, nullum crimen sine lege (nuosprendžio 1051–1062 punktai) bei asmenų lygybės prieš įstatymą (nuosprendžio 1141– 1150 punktai) principų šioje byloje laikymosi. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apeliacinių skundų argumentus ne taip, kaip, nuteistųjų gynėjų nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinių skundų išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme ar BPK teismo baigiamojo akto surašymui keliamų reikalavimų nesilaikymas, kadangi apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos bylos medžiaga.
115. Su bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų pažeidimais iš esmės yra susiję ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato S. Pelšo, nuteistojo D. F. gynėjo advokato D. Karvelio, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato N. Voinovo kasacinių skundų argumentai dėl nuteistųjų gynėjų prašymų, kaip antai atlikti byloje įrodymų tyrimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą, atidėti bylos nagrinėjimą ir kt., atmetimo, taip pat prokurorų pateiktų esminių prašymų tenkinimo, taip pažeidžiant procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principus. Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, pagal BPK 270 straipsnio nuostatas vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.
Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-263-697/2017 ir kt.). Tačiau proceso dalyvių prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir (ar) neišsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, apeliacinės instancijos teismas vertino visų teismui pateiktų prašymų pagrįstumą, o atmesdamas kasaciniuose skunduose paminėtus nuteistųjų gynėjų prašymus, išdėstė ir aiškius tokio sprendimo motyvus, be to, dalį prašymų tenkino, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka nebuvo laikomasi rungimosi, proceso dalyvių lygiateisiškumo principų.
116. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose, pakankamai detaliai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Dėl nuteistiesiems G. I. ir J. M. paskirtų bausmių
117. Kasaciniu skundu nuteistasis G. I. ir jo gynėja nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, paskiriant G. I. bausmes už BK 100 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą, ir sugriežtinti jam pagal šiuos BK straipsnius pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes. Kasatoriai taip pat ginčija teismo sprendimą pripažinus, kad G. I. už BK 101 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymą yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sugriežtinti pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį paskirtą bausmę. Kasatorių teigimu, šiuos sprendimus apeliacinės instancijos teismas priėmė neatsižvelgdamas į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti nuteistajam J. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant jam bausmę pagal BK 101 straipsnį, ginčija ir jo gynėjas, teigdamas, kad toks sprendimas traktuotinas kaip bausmės individualizavimo ir teisingumo principų pažeidimas.
118. Šių kasacinių skundų argumentų kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, kasaciniame skunde atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019).
119. BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.
Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos.
Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).
120. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis ir BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, arba kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kai bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).
121. Individualizuojant baudžiamąją atsakomybę reikia nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012).
122. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytus motyvus dėl bausmių nuteistiesiems G. I. ir J. M. skyrimo ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad bausmės paskirtį atitinka ir teisingumo principo nepažeidžia apeliacinės instancijos teismo paskirtos bausmės.
123. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių visų pirma įvertintos bendro pobūdžio bausmėms skirti reikšmingos aplinkybės: 1) nuteistųjų įvykdyti nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir jiems buvo kruopščiai rengiamasi, buvo žvalgomi objektai, paskirstomos konkrečios užduotys ir koordinuojami karinės operacijos veiksmai, šiais nusikaltimais padaryta neatitaisoma žala; 2) nuteistieji nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir joje negyvena, todėl jiems skirtinos bausmės iš esmės sietinos tik su vienu iš bausmės tikslų, nustatytų BK 41 straipsnyje, t. y. su teisingumo principo įgyvendinimu; 3) byloje nėra galimybių konkretizuoti, dėl kurio iš nuteistųjų veiksmų kilo sunkiausios pasekmės – žuvo ir buvo sužaloti civiliai asmenys, todėl taikytinas vienas iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės principų, nustatantis visų abejonių aiškinimą kaltinamųjų naudai, ir tai turi reikšmės jiems skirtinų bausmių dydžiui; 4) po nusikaltimų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas ir byloje nėra duomenų, kad nuteistieji per šį laiką būtų padarę kokius nors nusikaltimus ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimus; 5) nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra; 6) nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe, visuotinai pavojingu būdu, naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ir šaunamuosius ginklus, dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 10, 11 punktai); 7) atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo nusikalstamų veikų padarymo, ir šių veikų apimtį, kai kuriems kaltinamiesiems galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustačius, kad atitinkamų BK straipsnių sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
124. Individualizuodamas nuteistajam G. I. skiriamas bausmes, pirmosios instancijos teismas akcentavo jo vadovavimą tankų pulko jungtiniams ekipažams Spaudos rūmų šturmo metu ir paskyrė minimalias laisvės atėmimo bausmes, nustatytas BK 103 straipsnio 1 dalies ir 112 straipsnio sankcijose. Atsižvelgdamas į G. I. nusikalstamų veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 100, 101 ir 111 straipsnius, apimtį ir pavojingumą, teismas nusprendė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes, nei nustatytos šių BK straipsnių sankcijose.
125. Nuteistajam J. M. artimos minimalioms arba minimalios laisvės atėmimo bausmės, nustatytos jam inkriminuotų BK straipsnių sankcijose, paskirtos atsižvelgus į tai, kad jis, būdamas tanko Nr. 544 vadas, dalyvavo TV bokšto šturme, išlaužė tvorą, šaudė išmušamaisiais tankų užtaisais, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo jauno amžiaus (23 metų). Be to, teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė J. M. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei nustatyta BK 101 straipsnio sankcijoje, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad jis vienintelis iš nuteistųjų ilgą laiką yra suimtas ir faktiškai realiai atlieka bausmę, serga nepagydoma liga.
126. Pagal prokuratūros, nuteistojo G. I. ir nuteistojo J. M. gynėjos apeliacinius skundus patikrinęs abiem nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad už tam tikras jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra neteisingos, aiškiai per švelnios ir turi būti griežtinamos. Teismas panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant G. I. bausmes pagal BK 100 straipsnį ir 111 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė griežtesnes bausmes, taip pat sugriežtino pagal BK 101 straipsnį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirtą bausmę. Be to, panaikintas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, skiriant J. M. bausmę pagal BK 101 straipsnį, ir nuteistajam paskirta griežtesnė bausmė.
127. Priešingai nei nurodoma nuteistojo G. I. ir jo gynėjos bei nuteistojo J. M. gynėjo kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų ir nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžių, išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas šiems klausimams išspręsti. Nuoseklūs, logiški ir įtikinami bendro pobūdžio argumentai, kodėl kai kurios pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per švelnios ir turi būti griežtinamos, pateikiami apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1231–1240 punktuose. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad šioje byloje, skiriant bausmes nuteistiesiems, turi būti atsižvelgiama ir į nubaudimo tikslo įgyvendinimą, o ne tik į siekį skiriamomis bausmėmis užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
128. Nors kasatoriai ginčija bausmės individualizavimo principo laikymąsi apeliacinės instancijos teismui skiriant bausmes, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad bausmės individualizavimui šis teismas skyrė itin daug dėmesio ir šio principo reikalavimų laikėsi. Teismas argumentuotai paaiškino pagrindinį principą, kuriuo vadovaudamasis individualizavo nuteistiesiems skiriamas bausmes, – karinę operaciją inicijavę, planavę, aukščiausiu lygiu jos įgyvendinimą koordinavę, taip pat, vykdant atskiras karinės operacijos dalis, jungtinėms ginkluotosioms pajėgoms vadovavę aukščiausio rango karininkai bei karininkai, kurių konkretūs, ypač pavojingi veiksmai tiesiogiai lėmė sunkiausių padarinių atsiradimą, turi būti baudžiami griežčiau nei kiti nuteistieji, kurių vadovaujamas vaidmuo buvo mažesnės reikšmės ir, pagal byloje surinktus duomenis, negalima spręsti, kad konkrečiai jų veiksmai tiesiogiai lėmė sunkiausių padarinių atsiradimą. Vertindamas nuteistiesiems paskirtų bausmių pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kokia buvo atskirų nuteistųjų atliktų veiksmų apimtis bendroje karinėje operacijoje, ar jie dalyvavo tik ją planuojant, ar taip pat dalyvavo ir atskirų (vieno ar kelių) objektų šturmo metu bei įgyvendinant komendanto valandą, kokią karinę techniką ir ginkluotę jie buvo pasitelkę ir kokią konkrečią užduotį jie atliko. Su šiais vertinimo kriterijais išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
129. Išsamūs individualaus pobūdžio argumentai, kuriais remiantis griežtinamos kai kurios nuteistiesiems G. I. ir J. M. paskirtos bausmės, pateikiami apeliacinės instancijos teismo 1253–1254 punktuose ir 1256.1–1256.6 papunkčiuose (dėl G. I.) bei 1258–1259, 1261–1263 punktuose (dėl J. M.).
130. Pirmiau nurodytose nuosprendžio dalyse apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo G. I. ir jo gynėjos kasaciniame skunde nurodomos galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriant nuteistajam bausmes pagal BK 100 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios galimybės nėra, įvertinęs tai, kad G. I. buvo aukščiausio rango TSRS GM 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos karininkas ir tiesiogiai vadovavo visiems prie Spaudos rūmų esantiems tankams, kai jie pavojingai manevravo tarp civilių ir taip kėlė jiems grėsmę bei juos baugino, taigi buvo atsakingas už tankų manevrus, kitus jų atliekamus veiksmus ir galėjo daryti jiems įtaką. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartojami nuteistojo G. I. apeliaciniame skunde nurodyti jį charakterizuojantys duomenys (amžius, šeiminė padėtis ir kt.), kuriuos apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste. Kaip nors kitaip vertinti šiuos duomenis nėra jokio pagrindo, juo labiau kad, kaip minėta, tokių faktinių duomenų vertinimas galutinai atliekamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
131. Prokurorams apeliaciniu skundu prašant netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, skiriant G. I. bausmę pagal BK 101 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą atmetė, atsižvelgdamas į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybės charakteristiką. Kasatorių teiginys, kad toks sprendimas nesuderinamas su sprendimu netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, skiriant nuteistajam bausmes pagal BK 100 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį, nepagrįstas. Pažymėtina, kad nusikalstama veika, nurodyta BK 101 straipsnyje, yra pati sunkiausia iš G. I. inkriminuotų nusikalstamų veikų, už ją nustatyta itin griežta laisvės atėmimo bausmė – nuo dešimties iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos, todėl vien ši aplinkybė leido apeliacinės instancijos teismui diferencijuoti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, pripažįstant, kad BK 101 straipsnio sankcijoje nustatytos, nors ir minimalios, laisvės atėmimo bausmės skyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o BK 100 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės šiam principui neprieštarauja.
132. Atsižvelgdamas į kitiems nuteistiesiems, dalyvavusiems tik užimant Spaudos rūmus, pagal BK 101 straipsnį paskirtas ketverių metų laisvės atėmimo bausmes ir į tai, kad G. I. aukštos pareigos bei vadovavimas visiems prie Spaudos rūmų esantiems tankams rodo pavojingesnį jo veikimą, palyginti su kitų nuteistųjų veiksmais, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam pagal BK 101 straipsnį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtiną bausmę sugriežtino iki penkerių metų. Toks sprendimas baudžiamojo įstatymo nuostatoms neprieštarauja, o kasatorių nesutikimas su šiuo sprendimu grindžiamas tik pirmiau išplėstinės teisėjų kolegijos aptartais argumentais, susijusiais su nevisapusišku apeliacinės instancijos teismo atliktu bausmei skirti reikšmingų aplinkybių vertinimu.
133. Nuteistojo J. M. gynėjo kasaciniame skunde, nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant jam bausmę pagal BK 101 straipsnį, pakartojami J. M. gynėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jo antraeilio vaidmens darant nusikalstamas veikas, šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė. Byloje nustatyta, kad J. M. vadovavo vienam iš tankų, kuris buvo puolančiojoje tankų grupėje ir veikė daug pavojingiau nei kiti, nukreipiančiojoje tankų grupėje dalyvavę tankai. Šios grupės tankų vaidmuo bendroje operacijoje buvo itin svarbus ir sudarė sąlygas veikti kitiems kariškiams. Be to, skirtingai nei prie Spaudos rūmų (kur nebuvo nužudytų civilių ir sužaloti 57 asmenys), prie TV bokšto bendrais kariškių veiksmais buvo nužudyta dvylika civilių ir daugiau nei 500 civilių patyrė kitų sveikatos sužalojimų (be tiesioginiais tankų veiksmais (pavojingai manevruojant, užvažiuojant, prispaudžiant ir pan.) nužudytų ir kitaip sunkiai sužalotų žmonių, vien akustinių tankų šūvių traumų patyrė daugybė civilių).
Pažymėtina ir tai, kad paties J. M. vadovaujamas tankas prie TV bokšto išlaužė tvorą, pavojingai manevravo tarp civilių ir bent tris kartus iššovė išmušamaisiais užtaisais, o, kaip nustatyta byloje, tokie tankų šūviai civiliams sukėlė net ir sunkių sveikatos sutrikdymų. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindo taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra, o minimali BK 101 straipsnyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra objektyvi ir teisinga, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį ir užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi, tiek turint omenyje bausmes, paskirtas kitiems šioje byloje tokius pačius ar labai panašius veiksmus atlikusiems nuteistiesiems, tiek panašias bausmes, teismų skiriamas už mažiau pavojingus nusikaltimus (pavienių asmenų sužalojimus, turtinius nusikaltimus, nusikalstamas veikas disponuojant narkotinėmis medžiagomis ir pan.). Nėra pagrindo nesutikti ir su nuteistojo J. M. gynėjo ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste nuteistojo jaunas amžius, baudžiamojo proceso trukmė ir labai ilgą laiką taikyta kardomoji priemonė suėmimas nėra tokios reikšmingos aplinkybės, kurios leistų nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pažymėtina, kad aptarti pavojingi J. M. vadovaujamo tanko veiksmai niekaip nesusiję su kasatoriaus akcentuojamu tuomet jauno amžiaus nuteistojo negebėjimu kritiškai vertinti socialinius ir politinius įvykius.
134. Nuteistojo J. M. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko nepateisinamai ilgai ir tai laikytina priežastimi taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
135. Pagal teismų praktiką, suformuotą EŽTT jurisprudencijos pagrindu, baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019). Baudžiamojo proceso trukmės poveikis kaltinamojo teisėms paprastai pripažįstamas itin reikšmingu (negatyviu) tais atvejais, kai jis proceso metu yra suimtas. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (joje, be kita ko, įtvirtinta suimto asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisė būti paleistam proceso metu) nuostatas, pabrėžia iš jų išplaukiančią kompetentingų nacionalinių institucijų pareigą parodyti ypatingą stropumą baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį (2017 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019).
136. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K- 147-677/2015, 2K-31-511/2018) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nustatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019). Pažymėtina, kad iš EŽTT praktikos matyti, jog švelninant bausmę kaltinamajam gali būti atlyginta ne tik žala dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso, dėl kurio buvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, bet ir žala dėl pernelyg ilgo suėmimo tais atvejais, kai valstybės institucijos, pažeisdamos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, per įmanomai trumpiausią laiką neišnagrinėjo suimto kaltinamojo bylos (2018 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Ščensnovičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 62663/13, 91 ir 92 punktai; 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 13394/18 ir kt., 68 ir 70 punktai).
137. Nagrinėjamoje byloje dėl baudžiamojo proceso trukmės išsamiai pasisakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 877–878 lapuose ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1226.1–1226.4 papunkčiuose.
138. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi J. M. pripažintas įtariamuoju, o 2014 m. kovo 12 d. jis buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį ir ilgą laiką, t. y. iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos, buvo laikomas suimtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas 2021 m. kovo 31 d., taigi baudžiamasis procesas nuo J. M. pripažinimo įtariamuoju iki nuosprendžio įsiteisėjimo truko beveik aštuonerius metus, panašiai kaip ir kitiems nuteistiesiems šioje byloje.
139. Įvertinęs bylos aplinkybes ir proceso eigą bei organizavimą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju nebuvo pernelyg ilga. Teismas įvertino tai, kad byloje nuteisti net 67 užsienio valstybės piliečiai, dėl kurių buvo teikta daug teisinės pagalbos prašymų, tačiau didžioji dauguma jų netenkinta dėl užsienio valstybių nebendradarbiavimo, bylą sudaro beveik 800 tomų, joje buvo itin didelis apklausiamų liudytojų ir nukentėjusiųjų skaičius, dėl didelio byloje nuteistiesiems atstovavusių gynėjų skaičiaus bylos nagrinėjimo grafiko suderinimas buvo apsunkintas, tačiau, nepaisant to, byla buvo nagrinėjama labai intensyviai ir imantis išskirtinių organizacinių priemonių. Vertinant proceso trukmę taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje keliami sudėtingi fakto ir teisės klausimai, pirmosios instancijos teismo nuosprendį sudaro daugiau nei 900 lapų, pateikta virš 60 apeliacinių skundų.
Pažymėtina, kad kai byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, ji kurį laiką negalėjo būti nagrinėjama dėl karantino, esant COVID-19 pandemijai. Prie ilgesnės proceso trukmės taip pat prisidėjo gynėjų prašymų atidėti bylos nagrinėjimą tenkinimas (gynėjai teigė, kad nespėjo detaliai išanalizuoti itin didelės apimties nuosprendžio, susipažinti su nuosprendį pagrindžiančiais bylos duomenimis ir pasiruošti apeliaciniam procesui). Suteikus gynybai būtiną laiką pasiruošti, bylos nagrinėjimas toliau buvo organizuojamas pagal iš anksto suderintą ir itin intensyvų grafiką. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad procesas buvo nepateisinamai vilkinamas, jokių išsamesnių argumentų dėl tokio vilkinimo nepateikiama ir nuteistojo J. M. gynėjo kasaciniame skunde, todėl išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista suimto nuteistojo J. M. teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir dėl to jam BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo būti mažinama paskirta bausmė.
140. Nepagrįstas ir nuteistojo J. M. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė nuteistojo atleidimo nuo bausmės pagal BK 76 straipsnį klausimą.
141. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį (BK 76 straipsnio 1 dalis). Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Be to, taikant BK 76 straipsnį ir atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, būtina nustatyti, kad bausmės atlikimas dėl nuteistojo ligos pobūdžio yra per sunkus. Teismų praktikoje pažymėta, kad vienos iš atleidimo nuo bausmės sąlygų – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.
Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat bausmės atlikimo įtaką sunkios nepagydomos ligos dinamikai, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje, ir galimą poveikį šių asmenų sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas visus įrodymus ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi diskreciją (teismas gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2021).
142. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nepateikti ir negauti jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis J. M. serga nepagydoma liga, neatitinka bylos duomenų, tačiau ši teismo klaida neturi jokios reikšmės sprendimo netaikyti BK 76 straipsnio nuostatų nuteistajam pagrįstumui. Iš byloje esančio teismo medicinos eksperto R. R. 2014 m. balandžio 9 d. apklausos protokolo (563 t., b. l. 203–204) matyti, kad nuteistajam J. M. diagnozuotas vidutinio sunkumo eigos II tipo cukrinis diabetas su diabetine polineuropatija ir II laipsnio arterinė hipertenzija, kurios yra lėtinės, progresuojančios ir nepagydomos. Tačiau, nors šios J. M. diagnozuotos ligos nurodytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 priede „Sunkių nepagydomų ligų sąrašas“, jų lygis ir komplikacijos neatitinka sąraše nustatytų kriterijų, t. y. jos yra lengvesnių stadijų. Ekspertas taip pat nurodė, kad J. M. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, o ligų paūmėjimo atvejais gali būti gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, neatleisdamas nuteistojo nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dėl ligos, BK 76 straipsnio taikymo pažeidimo nepadarė.
143. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad tai, jog tam tikromis ligomis sergantys asmenys privalo atlikti laisvės atėmimo bausmes, savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamos tų asmenų konstitucinės teisės, kad asmenys pažeidžiant jų orumą yra kankinami ar su jais kitaip nežmoniškai elgiamasi. Nuteistieji turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, pasikeitus nuteisto bausmę atliekančio asmens sveikatos būklei, atleidimo nuo bausmės klausimas sprendžiamas nuosprendžio vykdymo stadijoje BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka. Jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo sveikatos būklė blogėtų, ligos progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamą gydymą, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo.
144. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo įžvelgti baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų, susijusių su nuteistiesiems G. I. ir J. M. paskirtomis bausmėmis.
145. Tačiau išplėstinė septynių teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir situaciją byloje, konstatuoja, kad 2021 m. kovo 9 d. apeliacinės instancijos teismo nutartis paskirti J. M. suėmimą 20 dienų prieštarauja sąžiningo ir tinkamo proceso principams bei ŽTK 5 straipsnio nuostatoms.
146. Asmens teisė į tinkamą teismo procesą yra įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir kildinama iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Aptardamas šią teisę, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ji, be kita ko, reiškia, jog baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės – tarp jų ir teisė, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas (2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas priešpriešinti bendriesiems teisės principams (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
147. Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtinant žmogaus laisvės neliečiamumą kartu nustatyta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas (Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalis). Šios bendrosios teisės į laisvę garantijos detalizuojamos BPK reglamentuojant jos apribojimus baudžiamojo proceso kontekste (BPK 44 straipsnio 1 dalis ir kt.). Aiškinant ir taikant atitinkamas BPK nuostatas turi būti vadovaujamasi taip pat ŽTK 5 straipsniu, kuriame įtvirtinta asmens teisė į laisvę ir saugumą, ir EŽTT praktika aiškinant šį straipsnį. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka: a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį; b) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą; c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti.
148. Šioje byloje nuteistasis J. M. buvo sulaikytas 2014 m. kovo 12 d. ir visą laiką buvo laikomas suimtas, kol 2019 m. gegužės 8 d., vadovaudamasis BPK 315 straipsnio 2 dalimi, pateikė bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl leidimo pradėti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, ir jį patenkinus pradėjo atlikti jam paskirtą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę pagal neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Atsižvelgdama į tai, kad 2021 m. kovo 12 d., t. y. dar iki planuojamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo, baigiasi nuteistajam J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas, prokurorė kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydama palikti galioti nuteistajam J. M. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą ir nustatyti jo galiojimo terminą iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kitaip tariant, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Teismas, iš dalies tenkinęs prokurorės prašymą ir konstatavęs, kad nuteistajam J. M. atliekant nuosprendžiu paskirtą bausmę nelaikytina, jog jam tuo metu yra taikomas suėmimas, 2021 m. kovo 9 d. nutartimi iš naujo paskyrė nuteistajam suėmimą dvidešimčiai dienų, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. kovo 12 d. (t. y. iki 2021 m. kovo 31 d. planuojamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo).
149. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikties sąžiningo ir tinkamo proceso bei asmens teisės į laisvę ir saugumą principams, aiškinamiems EŽTT ir kasacinės instancijos teismo praktikoje.
149.1. Pagal EŽTT praktiką vertinant suėmimo skyrimo pagrindus gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių. Be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei (pvz., Didžiosios kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5826/03, par. 145; 2018 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Andrey Smirnov prieš Rusiją, peticijos Nr. 43149/10, par. 27). Taigi, tiek sprendimas įkalinti, tiek kalinimo vykdymas turi atitikti ribojimų pagal ŽTK 5 straipsnio 1 dalį tikslą (2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimas byloje James, Wells ir Lee prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 25119/09, 57715/09 ir 57877/09).
149.2. Paminėtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2010, kurioje nuteistieji, jau atlikę pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, apeliacinio proceso metu buvo laikomi suimti vien dėl jų padėtį bloginančiais pagrindais prokurorės paduoto apeliacinio skundo. Ši situacija buvo pripažinta neatitinkančia baudžiamojo proceso principų. Nors nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei pirmiau aptartoje, nuteistajam J. M., atlikusiam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, suėmimas buvo paskirtas jau iš esmės išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teismui išėjus priimti ir surašyti sprendimo, 20 dienų terminui – būtent iki teismo sprendimo paskelbimo, tai vis dėlto vertintina kaip procesinis pažeidimas.
149.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nusprendus iš naujo taikyti kardomąją priemonę suėmimą buvo pažeisti teisėti J. M. lūkesčiai – savanoriškai atliekančiam laisvės atėmimo bausmę nuteistajam pakartotinai skirtas suėmimas tapo procesine staigmena, kurios nepateisina ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus prokurorų apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo nuteistajam J. M. paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė buvo sugriežtinta iki dešimties metų. Sprendimą iš naujo paskirti nuteistajam suėmimą lėmė proceso trukmė, dėl kurios jis faktiškai atliko jam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę anksčiau, nei buvo priimtas šią bausmę griežtinantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis. Nusprendus taikyti šią kardomąją priemonę nuteistajam, jo būsena, nors ir neilgam laikui, tapo teisiškai neapibrėžta.
150. Esant aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad, apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi nusprendus taikyti nuteistajam J. M. kardomąją priemonę suėmimą, buvo pažeistos sąžiningo ir tinkamo proceso, ŽTK 5 straipsnio nuostatos, dėl šio pažeidimo nuteistojo patirta žala kompensuotina taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninant jam paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę vieneriais metais. Dėl civilinio ieškinio senaties (ne)taikymo nagrinėjamoje byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams
151. Nuteistojo J. M. gynėjas, nuteistasis G. I. ir jo gynėja kasaciniuose skunduose argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinius ieškinius ir padarydamas išvadą dėl ieškinio senaties šioje byloje pareikštiems reikalavimams atlyginti žalą netaikymo, neteisingai taikė CK 1.134 straipsnio ir BK 95 straipsnio 8 dalies nuostatas. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, o BK 95 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta formuluotė „jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką“. Taigi įstatymų leidėjas ieškinio senaties netaikymo atvejus sieja su nusikalstamos veikos pakartotinumu, bet ne su BK 95 straipsnio 9 dalies 1–13 punktuose nurodytomis nusikalstamomis veikomis. Skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nėra įstatymų leidėjas ir neturi galios aiškinti įstatymo leidėjo sumanymą, ketinimus ir klaidas, o privalo kruopščiai vykdyti įstatymus ir priimti sprendimu remdamasis įstatymu.
152. Vertinant šiuos kasacinių skundų argumentus, visų pirma konstatuotina, kad teismas, nesvarbu, kurios instancijos jis yra, vykdydamas teisingumą, turi teisę ir pareigą byloje aiškinti įstatymus, kad galėtų juos taikyti. Tokie teismo įgalinimai pažymimi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimus, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimą). CK 1.5 straipsnio 4 dalyje teismas imperatyviai įpareigotas aiškindamas ir taikydamas įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Remdamasis šia nuostata ir ją vykdydamas, teismas gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą įvykdyti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis).
153. Teisės doktrinoje yra išskiriamos kelios teisės aiškinimo rūšys, siauriausia reikšme teisės aiškinimas – tai neaiškių teisinio teksto vietų, prieštaravimų, netikslumų paaiškinimas. Prieštaravimų, kuriuos siekiama pašalinti aiškinant teisę (siaurąja reikšme), priežasčių yra daug, tačiau viena iš pagrindinių – vidinis teisės prieštaringumas ir oficialiosios teisėkūros klaidos. Teisinių nuostatų tarpusavio prieštaravimų gali atsirasti teisėkūros proceso metu netinkamai suderinus naujus teisės aktus su senaisiais. Taigi, nepavykus teisėkūros proceso metu įvertinti visų galimų vidinių teisės sistemos ryšių, gali atsirasti prieštarų, dviprasmybių ar neaiškumų, teisės normų nesuderinamumo ar konkurencijos, taip pat teisės spragų (Lastauskienė, G., ir kiti. Teisės teorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020).
154. Teismas, nagrinėdamas konkrečias bylas, aiškina teisę, kad galėtų ją pritaikyti tam tikroms nustatytoms aplinkybėms, taigi, turi teisę ir pareigą, be kita ko, šalinti prieštaravimus, atsiradusius dėl akivaizdžių teisėkūros proceso metu padarytų klaidų. Aiškindamas teisę, teismas gali naudoti vieną ar kelis teisės aiškinimo metodus. Vienas iš jų yra įstatymų leidėjo ketinimų metodas – tai teisės aiškinimo būdas, kuriuo aiškinant neaiškią teisės normą atsižvelgiama į teisėkūros subjekto tikslus, kurių šis siekė nustatydamas atitinkamą teisinį reguliavimą. Įstatymo leidėjo ketinimai paprastai būna išdėstyti priimamo įstatymo preambulėje arba juos galima nustatyti iš kuriant teisės normą įstatymų leidėjo naudotų parengiamųjų dokumentų, projektų, svarstymo posėdžių ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (žr., pvz., kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-313/2020 30 punktą, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021 13 punktą). Travaux préparatoires (parengiamieji darbai), kaip įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo šaltiniu, neretai yra remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus), konstatuojant, kad įstatymų nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, kurie paprastai yra įtvirtinti būtent travaux préparatoires.
155. 2011 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.134 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu Nr. XI-1441 CK 1.134 straipsnis yra papildytas 3 punktu, kuriame nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio papildymo, taip pat atitinkamų kitų įstatymų tam tikrų papildymų ir pakeitimų tikslas – įstatymu nustatyti nukentėjusių nuo Sovietų Sąjungos okupacinio režimo asmenų teisę reikalauti iš nusikaltimų vykdytojų – fizinių asmenų – nusikaltimais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, nevaržant šio reikalavimo jokiais terminais (žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ papildymo 1 straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.134 straipsnio papildymo įstatymo aiškinamąjį raštą Nr. XIP-2745). Įvardijant projektų tikslus ir uždavinius, aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad už Sovietų Sąjungos okupacinio režimo padarytą žalą yra atsakinga ir valstybė – SSRS teisių tęsėja (Rusijos Federacija), kuriai pagal tarptautinę teisę tie nusikaltimai priskiriami, ir fizinis asmuo, kuris, būdamas SSRS pareigūnas ar kitas atstovas, įvykdė nusikaltimą.
Aiškinamajame rašte pažymėta, kad pagal CK 1.134 straipsnio papildymo įstatymo projektą šį straipsnį siūloma papildyti nauju 3 punktu, kuris nustatytų, kad ieškinio senatis būtų netaikoma reikalavimams atlyginti tarptautiniais nusikaltimais, kuriems netaikoma senatis (BK 95 straipsnio 8 dalyje nustatytiems nusikaltimams), padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
156. Nurodyto įstatymo Nr. XI-1441 priėmimo metu galiojusios BK 95 straipsnio redakcijos (galiojusios iki 2014 m. gegužės 22 d.) 8 dalyje buvo reglamentuota, kad senaties nėra šiems BK nustatytiems nusikaltimams: 1) genocidui (99 straipsnis); 2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis); 3) priverstiniam dingimui (1001 straipsnis); 4) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis); 5) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis); 6) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis); 7) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis); 8) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis); 9) agresijai (110 straipsnis); 10) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis); 11) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis); 12) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis).
157. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-892 BK 95 straipsnis buvo papildytas nauja 5 dalimi, o buvusios jo 5, 6, 7 ir 8 dalys pripažintos atitinkamai 6, 7, 8 ir 9 dalimis. Šiuo pakeitimu papildytoje BK 95 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad: jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir nėra gautas kompetentingos institucijos leidimas jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, senaties eiga sustoja; senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią yra gautas kompetentingos institucijos leidimas nusikalstamą veiką padariusį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba jis kitaip netenka šioje dalyje nurodyto imuniteto.
Aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio papildymo tikslas – užkirsti kelią asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės aiškiai numatant, kad galiojant teisiniam imunitetui apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties skaičiavimas būtų stabdomas (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-13). Atitinkamai pakeitus BK 95 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalių numeraciją, CK 1.134 straipsnio 3 punkto pakeitimas nebuvo inicijuotas ir atliktas. Po šio pakeitimo galiojančioje BK 95 straipsnio 8 dalyje reglamentuojama, kad: jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta; šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
158. Konstatuotina, kad po nurodyto BK 95 straipsnio pakeitimo susiklostė teisės aiškinimo reikalinga teisinė situacija, nes tapo neaiškios CK 1.134 straipsnio 3 punkto, jo nukreipiančiosios nuostatos taikymo sąlygos, be kita ko, tokiais aspektais, kad BK 95 straipsnio 8 dalyje nėra nurodyti konkretūs nusikaltimai, o yra reglamentuojami tam tikri apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eigos kausimai, pažodinio šių teisės normų aiškinimo rezultatas reikštų ne tik teisinį absurdą, bet ir CK 1.134 straipsnio 3 punkto taikymo, juo labiau įstatymų leidėjo deklaruotu šios teisės normos įtvirtinimo tikslu, negalimumą. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, esant teisės aktų nuostatų nesuderinimui tarpusavyje, turėjo teisę ir pareigą aiškinti bylai išspręsti aktualius CK 1.134 straipsnio 3 punktą, BK 95 straipsnį ir, juos aiškindamas, savo įgalinimų nepažeidė.
159. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktų parengiamuosius dokumentus, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog įstatymų leidėjas, CK 1.134 straipsnį papildydamas nauju 3 punktu, siekė įtvirtinti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl tuo metu galiojusios BK 95 straipsnio redakcijos (galiojusios iki 2014 m. gegužės 22 d.) 8 dalyje išvardytų tarptautinių nusikaltimų, taip pat teismas pagrįstai nustatė, kad BK 95 straipsnio normų (dalių) numeracijos pakeitimas nėra susijęs su įstatymų leidėjo tikslų, dėl kurių buvo priimta CK 1.134 straipsnio 3 punkto norma, pasikeitimu, taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 1.134 straipsnio 3 punktu įstatymų leidėjo ketinimai nustatyti, kad ieškinio senatis būtų netaikoma reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą tarptautiniais nusikaltimais, kurie šiuo metu reglamentuojami BK 95 straipsnio 9 dalyje, yra nepakitę (šios apeliacinės instancijos teismo išvados kasaciniais skundais iš esmės nėra ginčijamos).
Tai nustatęs, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistųjų pripažinimą kaltais pagal BK 100, 101 straipsnius, 103 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį ir 112 straipsnį, aiškindamas teisę vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, turėjo pagrindą nuspręsti, kad nors šiuo metu galiojančioje BK 95 straipsnio redakcijoje norma dėl senaties netaikymo reikalavimams atlyginti žalą dėl nusikaltimų, už kurių įvykdymą nuteistieji pripažinti kaltais, įtvirtinta ne 8, o 9 dalyje, tai nereiškia, kad byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams netaikytinas CK 1.134 straipsnio 3 punktas – ieškinio senaties netaikymo išimtis atlyginti dėl tarptautinių nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad bendrųjų teisės principų neatitiktų toks teisės aiškinimas, dėl kurio dėl akivaizdžios teisėkūros ydos – tarpusavyje nesuderintų teisės aktų nuostatų – nuo tarptautinio nusikaltimo padarymo nukentėjusiam asmeniui būtų eliminuota iki tol egzistavusi teisinė galimybė gauti tokiu nusikaltimu atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
160. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nurodytus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.134 straipsnio ir BK 95 straipsnio 8 dalies nuostatas. Dėl nuteistųjų asmenų (ne)buvimo tinkamais civilinės atsakomybės subjektais pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo valstybei
161. Nuteistojo J. M. gynėjas, nuteistasis G. I. ir jo gynėja kasaciniuose skunduose nurodo, kad nuteistieji fiziniai asmenys yra netinkami civilinės atsakomybės už Lietuvos Respublikai padarytą turtinę žalą subjektai, t. y. neturi pareigos atlyginti žalą. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 1991 m. sausio 11–13 d. įvykius tarptautiniu ginkluotu konfliktu tarp kitos valstybės TSRS bei organizacijos TSKP ir Lietuvos Respublikos, nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad už kariškių padarytą žalą yra atsakinga Rusijos Federacija, nepagrįstai pakeitė atsakovą, t. y. valstybę pakeitė į kaltinamuosius.
162. Taigi, kasatoriai teigia, kad nuteistieji nėra tinkami civilinės atsakomybės dėl turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai subjektai, už nuteistųjų padarytą žalą yra atsakinga Rusijos Federacija. Kasaciniais skundais turtinės žalos valstybei padarymo faktas ir jos dydis nėra ginčijami.
163. Vertinant nurodytus kasacinių skundų argumentus pažymėtina, kad nors neteisėti veiksmai (nusikaltimai), dėl kurių valstybei atsiradusios žalos atlyginimą prašoma civiliniu ieškiniu priteisti, yra padaryti 1991 m. sausio 11–13 d., tačiau prašomos atlyginti valstybės išlaidos yra patirtos per ilgą, keliolikos metų, laikotarpį, jo metu Lietuvos Respublikoje pradžioje galiojo (iki 2001 m. birželio 30 d. įskaitytinai) civilinės atsakomybės teisinius santykius reglamentavęs 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas Civilinis kodeksas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – 1964 m. CK), o nuo 2001 m. liepos 1 d. galioja šiuos teisinius santykius reglamentuojantis 2000 m. liepos 18 d. įstatymu patvirtintas Civilinis kodeksas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – 2000 m. CK). 2000 m. liepos 18 d. priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui; jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.
Dėl to, vertinant nurodytus kasacinių skundų argumentus, atitinkamai taikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, tiek galiojusios iki 2001 m. birželio 30 d. įskaitytinai (t. y. 1964 m. CK normos), tiek ir galiojančios nuo 2001 m. liepos 1 d. (t. y. 2000 m. CK normos).
164. Šiai bylai aktualiais aspektais 1964 m. CK normose, be kita ko, nustatyta: „pagal prievolę vienas asmuo (skolininkas) privalo atlikti kito asmens (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, kaip antai: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus ir pan., arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą“ (165 straipsnis); „prievolės atsiranda iš sutarties arba kitokių pagrindų, nurodytų šio kodekso 4 straipsnyje“ (166 straipsnis); „civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl žalos padarymo kitam asmeniui“ (4 straipsnio 2 dalies 4 punktas); „žalą, padarytą piliečio asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai, išskyrus <...> įstatymų numatytus atvejus“ (483 straipsnio 1 dalis, 1986 m. birželio 26 d. įsako redakcija); „žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai, išskyrus <...> įstatymų numatytus atvejus“ (483 straipsnio 1 dalis, 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija).
Pagal 1964 m. CK normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti jos taikymo sąlygas, civilinės atsakomybės prievolė asmeniui pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas kyla nustačius jo neteisėtą veiką ir kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos. Veika laikoma neteisėta, kai asmuo pažeidžia teisės normose įtvirtintą bendrąją ar specialiąją teisinę pareigą. Teisinė pareiga gali būti nustatyta kaip reikalavimas elgtis atitinkamu būdu arba kaip nurodymas tam tikru būdu nesielgti. Bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims nepadaryti žalos nustatyta 1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalyje. Žala suprantama kaip neigiamas poveikis tam tikram teisės saugomam objektui (vertybei), kuris pasireiškia jo ekonominės ar ūkinės vertės sumažėjimu ar visišku praradimu.
Priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, o gali būti ir netiesioginis, kai tokio asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Civilinei atsakomybei atsirasti pakanka bet kokios kaltės formos, jeigu įstatymas nenustato, kad atitinkamomis sąlygomis būtina nustatyti tam tikrą kaltės formą ir laipsnį. Civilinėje teisėje asmuo paprastai pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas žmogus.
165. 2000 m. CK normose šiai bylai aktualiais aspektais, be kita ko, įtvirtinta, kad: prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (6.1 straipsnis); prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (6.2 straipsnis); civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius); civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (6.245 straipsnio 1, 2 dalys); deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (6.245 straipsnio 4 dalis); civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (6.246 straipsnio 1 dalis); atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (6.247 straipsnis); civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus; kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu; laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (6.248 straipsnio 1, 2, 3 dalys); žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (6.249 straipsnio 1 dalis); kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo; įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (6.263 straipsnio 1, 2, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (žr., pvz., kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
166. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK normos civilinės atsakomybės teisinius santykius šiai bylai aktualiais aspektais reglamentuoja panašiai. Pagal jas civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, teisinis santykis, kurio viena šalis – žalą patyręs asmuo – turi teisę reikalauti, kad kita šalis – atsakingas už žalą asmuo – atlygintų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytas šios atsakomybės sąlygų visetas. Jos taikymas grindžiamas individualios asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad pagal bendrą taisyklę žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė. Kita vertus, ši bendroji taisyklė nėra absoliuti – įstatymuose gali būti nustatyti atvejai, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė, tačiau ji kyla tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. jeigu šitaip nustato įstatymai (pvz., 1964 m. CK 484 straipsnyje, 2000 m. CK 6.264 straipsnyje nustatytais atvejais).
167. Taigi, vertinant nurodytų kasacinių skundų argumentų pagrįstumą, šioje byloje vertintina, ar apeliacinės instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo valstybei iš dalies patenkino esant nustatytoms nuteistųjų civilinės atsakomybės sąlygoms, ar, joms esant nustatytoms, nebuvo teisinio pagrindo netaikyti minėtos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės, pagal kurią žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, o taikyti jos išimtį – netiesioginę civilinę atsakomybę.
168. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo valstybei iš dalies patenkino esant nustatytam nuteistųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetui. Nuteistojo J. M. gynėjo, nuteistojo G. I. ir jo gynėjos kasaciniuose skunduose nurodytus teiginius, esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.247 straipsnio nuostatas, reikalaujančias nustatyti priežastinį ryšį su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais, neargumentuotais, nesudarančiais kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl jų nenagrinėja, tik konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, jog nuteistųjų atlikti veiksmai yra Lietuvos Respublikai atsiradusios turtinės žalos rezultatas, nepažeidė priežastinio ryšio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą nustatė pagrįstai.
169. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo netaikyti minėtos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės, pagal kurią žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, o taikyti jos išimtį – netiesioginę civilinę atsakomybę, visų pirma pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose teigiant, jog už nuteistųjų padarytą turtinę žalą civilinės atsakomybės taikymo aspektu yra atsakinga Rusijos Federacija, nėra nurodytas tokio teiginio teisinis pagrindimas, t. y. nėra nurodytas įstatymas, kuriame būtų nustatyta, jog nagrinėjamu atveju kyla netiesioginė civilinė atsakomybė.
170. Įvertinus 1964 m. CK ir 2000 m. CK normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad jose nėra nustatyta tokio teisinio reglamentavimo, kurį aiškinant nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste būtų teisinis pagrindas daryti išvadą, jog tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju bendroji civilinės atsakomybės taisyklė netaikytina.
171. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Romos statute įtvirtintą teisinį reglamentavimą už labai sunkius, verčiančius tarptautinę bendriją susirūpinti nusikaltimus nustatyta ne tik individuali baudžiamoji atsakomybė, bet ir nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. JT Generalinė Asamblėja 2005 m. gruodžio 16 d. priėmė rezoliuciją Nr. 60/147, kuria patvirtino Nukentėjusių nuo sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų asmenų teisės į gynybos priemones ir žalos atlyginimą pagrindinius principus ir gaires. Pastarųjų 11 punkte nustatyta, kad sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų atveju gynybos priemonės, kaip nustatyta tarptautinėje teisėje, turi apimti aukos teises į šias garantijas: a) teisę turint lygias galimybes veiksmingai siekti teisingumo; b) teisę į adekvatų, veiksmingą ir operatyvų atlyginimą už patirtą žalą; c) teisę gauti informaciją apie pažeidimus ir žalos atlyginimo mechanizmus; 15 punkte įtvirtinta, jog tuo atveju, jei žalą aukai padarė asmuo, juridinis asmuo ar kitas subjektas, jis turi atlyginti aukai žalą arba kompensuoti valstybei jos sumokėtą aukai žalos atlyginimą; 17 punkte nurodyta, kad valstybės privalo numatyti veiksmingus vidaus teisės mechanizmus sprendimams dėl žalos atlyginimo vykdyti.
Taigi šios tarptautinių teisės aktų nuostatos orientuoja į bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės, o ne išimties iš jos taikymą.
172. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia (be kita ko), moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido patyrę žalą asmenys, nevaržomi jokių terminų, turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Taigi Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų žalą patyrusiems asmenims, nevaržomiems jokių terminų, būtų sudarytos sąlygos tokios žalos atlyginimo reikalauti būtent iš minėtus nusikaltimus padariusių asmenų.
173. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Šiuo įstatymu nustatyta, kad į TSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpius, be kita ko, įeina TSRS, jos represinių struktūrų ir kariuomenės padarytos žalos 1990–1991 m. laikotarpis (1 straipsnio 2 punktas); Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatytos prievolės, be kita ko, patikslinti ir užbaigti TSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, kreiptis į Rusijos Federaciją dėl TSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, inicijuoti derybas ir nuolatos siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei TSRS okupacijos padarytą žalą (2 straipsnio 2, 3, 4 punktai). Aiškinant šio įstatymo nuostatas darytinos išvados, kad šis įstatymas skirtas tarpvalstybiniams TSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams reguliuoti, jo nuostatomis nėra reguliuojami fizinių asmenų atsakomybės už tarptautiniais nusikaltimais padarytos turtinės žalos atlyginimą santykiai.
Taigi nėra pagrindo šio įstatymo nuostatas aiškinti taip, kad pagal jas civilinė atsakomybė už nuteistųjų padarytą turtinę žalą Lietuvos Respublikai jiems netaikytina, nes kyla būtent kitam subjektui – Rusijos Federacijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose, kuriose buvo pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš asmenų, pripažintų kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, nustatytų BK 99 straipsnyje (genocidas) bei 102 straipsnyje (civilių trėmimas ar perkėlimas), įvykdymo, aiškinant ir taikant teisę formuojama taip, kad už nusikalstamą veiką nuteistas fizinis asmuo turi pareigą atlyginti savo nusikalstama veika padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2016).
174. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, 2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ papildymo 1 straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.134 straipsnio papildymo įstatymo aiškinamajame rašte Nr. XIP-2745, įvardijant projektų tikslus ir uždavinius, nurodyta, kad už Sovietų Sąjungos okupacinio režimo padarytą žalą yra atsakinga ir valstybė – SSRS teisių tęsėja (Rusijos Federacija), kuriai pagal tarptautinę teisę tie nusikaltimai priskiriami, ir fizinis asmuo, kuris, būdamas SSRS pareigūnas ar kitas atstovas, įvykdė nusikaltimą. Šis aiškinamasis raštas, teismui aiškinant teisę, yra įstatymų leidėjo valios, kad tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju taikytina minėta bendroji civilinės atsakomybės taisyklė, įrodymas.
175. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi taikytinu teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad pagal jį turtinę žalą Lietuvos Respublikai pagal pareikštą civilinį ieškinį privalo atlyginti ją savo nusikalstamais veiksmais padarę asmenys.
176. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nurodytus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama, kad nuteistieji nėra tinkami civilinės atsakomybės dėl turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai subjektai. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais, n u t a r i a :
Nuteistųjų O. M., M. G., V. D., V. R., A. F., G. B., D. F., J. S., S. P. gynėjų, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo, nuteistojo G. I. ir jo gynėjos kasacinius skundus atmesti. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam J. M. paskirtų bausmių. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, nuteistajam J. M. paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo devyneriems metams. Kitas Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis palikti galioti be pakeitimų.
SANTRUMPOS AKS – sulankstomas Kalašnikovo konstrukcijos automatas (rus. avtomat Kalašnikova skladyvajuščijsia) AKM – modernizuotas Kalašnikovo automatas (rus. avtomat Kalašnikova modernizirovannyj) Aukščiausioji Taryba – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba BK – Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas BMD – desantininkų kovinė mašina (rus. bojevaja mašina desanta) BPK – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas BRDM – kovinė žvalgybos ir patruliavimo mašina (rus. bojevaja razvedovatelnaja dozornaja mašina) BTR – šarvuotasis transporteris (rus. bronetransportior) CK – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas CPK – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ESTT – Europos Sąjungos Teisingumo Teismas EŽTT – Europos Žmogaus Teisių Teismas GM – TSRS gynybos ministerija Hagos konvencija – 1899 m. liepos 29 d. Hagos konvencija JT – Jungtinių Tautų Organizacija Konvencija dėl senaties termino netaikymo – JT Generalinės Asamblėjos 1968 m. lapkričio 26 d. konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui Jugoslavijos tribunolas – tarptautinis tribunolas teisti asmenims, atsakingiems už sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, padarytus buvusios Jugoslavijos teritorijoje nuo 1991 m., įsteigtas 1993 m. JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis Nr. 808 ir 827 KGB (taip pat ir VSK) – Valstybės saugumo komitetas KŠM (taip pat ir KŠ) – vadovavimo štabo mašina (rus. komandno štabnaja mašina) LKP – Lietuvos komunistų partija LKP / TSPK CK – Lietuvos komunistų partija / Tarybų Sąjungos komunistų partija LKP / TSPK CK – Lietuvos komunistų partijos / Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas LNGK – Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas LRT (taip pat ir RTV komitetas, TVR) – Lietuvos radijas ir televizija (buvęs Radijo ir televizijos komitetas) LPS – lengva plieninė kulka (rus. liogkaja pulia stalnaja) LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika Niurnbergo tribunolas – Niurnbergo tarptautinis karo tribunolas Niurnbergo tribunolo statutas – 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statutas, pridėtas prie 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“ Romos statutas – Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutas Spaudos rūmai – Lietuvos Respublikos valstybinė leidybos įmonė „Spauda“, Kosmonautų pr. 60, Vilniuje SVD – Dragunovo konstrukcijos snaiperių šautuvas (rus. snaiperskaja vintovka Dragunova) Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas – JT Generalinės Asamblėjos 1966 m. gruodžio 16 d. rezoliucija 2200A (XXI) patvirtintas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas TBT – Tarptautinis Baudžiamasis Teismas TSKP – Tarybų Sąjungos komunistų partija TSRS – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga TSRS AT – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausioji Taryba TSRS GM – TSRS gynybos ministerija TTT – Tarptautinis Teisingumo Teismas TV bokštas – Lietuvos radijo ir televizijos centras Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija 217 A (III) patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija VRM – Vidaus reikalų ministerija VSK – Valstybės saugumo komitetas ŠILKA (ZSU 23-4) – savaeigė zenitinė sistema (rus. zenitno samohodnaja ustanovka) Ženevos konvencijos – 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Pirmoji) Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo, 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Antroji) Ženevos konvencija dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo, 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Trečioji) Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Ketvirtoji) Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais – 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Trečioji) Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos – 1949 m. rugpjūčio 12 d. (Ketvirtoji) Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu Ženevos konvencijų Papildomas I protokolas – 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) Ženevos konvencijų Papildomas II protokolas – 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (II protokolas) ŽTK – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija