LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. spalio 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, prokurorui Dariui Alinskui, nukentėjusiajam V. U., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Andrejui Melkovui, išteisintosios A. J. gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, išteisintosios A. J., kaip civilinės atsakovės, atstovui Raimondui Abugeliui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus ir nukentėjusiųjų A. K.-U. bei V. U. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti namuose.
Priteista iš A. J. nukentėjusiesiems A. K.-U. ir V. U. 1725 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. J. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiųjų A. K.-U. ir V. U. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios gynėjo ir jos atstovo, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. buvo nuteista už tai, kad 2017 m. rugsėjo 27 d. apie 11 val. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), tyčia maždaug 90–135 cm aukštyje nupjovė, tai nurodžiusi atlikti nenustatytiems asmenims, A. K.-U. ir V. U. priklausančius mažiausiai 75 tujų krūmus, kurių vieneto vertė 23 Eur, sudarančius tujų gyvatvorę, taip sugadino svetimą – nukentėjusiesiems A. K.-U. ir V. U. priklausantį turtą – tujų gyvatvorę ir padarė nukentėjusiesiems 1725 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo A. J. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino, savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad sugadinto svetimo turto vertė atitinka vertę, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, taip pat tai, kad A. J. veikė turėdama tyčią sugadinti svetimą turtą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tarp A. J. ir A. K.-U. bei V. U. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o esant tokiai situacijai, remiantis baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principu, teiktinas prioritetas civilinėms teisių gynimo priemonėms.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. Juškevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.
3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, išvadas pagrindė prielaidomis, todėl priėmė nuosprendį, kuriame padarė neteisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, ir taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį. Įvertindamas A. J. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė jiems prioritetą prieš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Nors A. J. teigė, kad tujas genėjo nukentėjusiųjų A. K.-U. bei V. U. sutikimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino A. J. parodymus paneigiančių nukentėjusiųjų bei liudytojų K. K., M. P. parodymų.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino A. J. parodymų, kad ji iš karto liepė darbininkams tujas pjauti iki tvoros aukščio, o ne genėti į jos sklypą išlindusias tujų šakas, kad šios šakos taip ir liko nenugenėtos; A. J. tikrovės neatitinkančio aiškinimo, kad genėti tik tujų šakas nebuvo galimybės dėl pjovimo metu sugadinto pjūklo, nors šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. J. veikė tyčia. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti specialistų išvadas dėl tujų vertės, nes sugadinto turto – tujų vertė baudžiamajame procese nebūtinai turi būti įrodinėjama pagal žemės sklypo plane ar sodo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą jų vertę. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp A. J. ir A. K.-U. bei V. U. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes nenustatyta, kad A. J. kokia nors forma būtų įspėjusi ir nustačiusi terminą U. pašalinti tujų šakas, bet per nustatytą terminą nesulaukusi jų pašalinimo, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.42 straipsnio 1 dalyje.
Prokuroro teigimu, pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo neįvertinti įrodymai ir aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. J. padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, todėl paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kurį priimant įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta.
4. Nukentėjusieji A. K.-U. ir V. U. kasaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba 2) panaikinti skundžiamą 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, arba 3) panaikinti skundžiamą 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, pakeičiant jo dalį ir pripažįstant, kad A. J. sunaikino svetimą – nukentėjusiesiems A. K.-U. bei V. U. priklausantį turtą, ir visiškai tenkinti nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį. Be to, kasaciniame skunde prašoma priteisti iš A. J. bylinėjimosi kasacinės instancijos teisme išlaidas.
4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino dalies reikšmingų bylai teisingai išspręsti byloje surinktų įrodymų, nesirėmė netiesioginiais įrodymais, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, kuriuo A. J. išteisino.
4.2. Darydamas išvadas dėl A. J. kaltės apeliacinės instancijos teismas savo išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes įvertino ne visus įrodymus, nesivadovavo netiesioginiais įrodymais, rėmėsi išimtinai A. J. parodymais, neatsižvelgdamas į byloje surinktų juos paneigiančių įrodymų visumą. Spręsdamas dėl bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi A. J. parodymais, pagal kuriuos ji nugenėjo tujas turėdama sodo kaimyno V. U. leidimą, tačiau teismas neįvertino tokius išteisintosios parodymus paneigiančių nukentėjusiųjų A. K.-U., V. U. parodymų, kuriais jie neigė davę tokį leidimą, liudytojos K. K. parodymų apie A. J. išgąstį, leidžiantį daryti išvadą, kad A. J. leidimo genėti tujas neturėjo, liudytojo M. P. parodymų, kad A. J. niekada nesikreipė į jį, kaip sodininkų bendrijos pirmininką, dėl U. sklype augančių tujų, liudytojo A. Z. parodymų, pagal kuriuos A. J. jam sakiusi, kad pasamdė darbininkus tujoms nupjauti.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino netiesioginių įrodymų, paneigiančių A. J. parodymus, kad tujas genėjo turėdama U. leidimą. Iš K. K. ir A. Z. parodymų matyti, kad A. J. buvo žinoma apie kitą dieną vyksiantį tujų genėjimą, nes ta pati darbininkų brigada įvykio išvakarėse tvarkė jos sodo sklypą, o tai rodo, kad A. J. turėjo sumanymą nupjauti tujas, kai nukentėjusiųjų nebuvo sklype, jiems nepranešdama, taigi veikdama be leidimo ir tyčia. Iš liudytojo A. Z. parodymų matyti, kad A. J. trukdė jį apklausti kaip liudytoją atvykusiems policijos pareigūnams. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad A. J. leidimo kirsti tujas neturėjo, kitaip toks jos elgesys būtų neprasmingas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nukentėjusiųjų elgesio po įvykio, nes jei A. J. būtų turėjusi leidimą pjauti tujas, šie nebūtų kreipęsi į policiją prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įvykio.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis A. J. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad jie tiesiogiai prieštarauja nesuinteresuotų liudytojų policijos pareigūnų I. S. ir M. M. parodymams, pagal kuriuos A. J. pripažino pasamdžiusi darbininkus tujoms pjauti, sumokėjusi jiems atlyginimą ir aiškinusi, kad niekas jos už tai nenubaus. Nukentėjusieji pažymi, kad A. J. buvo žinoma, jog tujos augo U. sodo sklype, kad ji, kaip suaugęs ir gyvenimo patirties turintis žmogus, negalėjo nežinoti, jog, kilus nesutarimų dėl tujų genėjimo, ji turėjo spręsti nesutarimus kreipdamasi į savivaldybę, teismą ar sodo bendrijos pirmininką, o ne pati savavališkai samdyti darbininkus ir nupjauti tujas. Vien tai, kad darbininkai dirbo pjūklais, rodo, kad A. J. suprato, jog tujos bus ne genimos, o pjaunamos. Iš šių įrodymų ir aplinkybių darytina išvada, kad A. J. suvokė, kad tujos bus nupjautos, kad tujų savininkai (nukentėjusieji) jų neteks, ir norėjo taip veikti, taigi, veikė tyčia.
Dėl to išsamiai ir nešališkai neišnagrinėdamas šių įrodymų ir aplinkybių apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį.
4.3. Darydamas išvadą, kad nustatyta tujų vertė nesiekė ribos, nuo kurios galima baudžiamoji atsakomybė, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais grindžia šią išvadą, nepagrįstai kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo pateiktą tujų vertę, o kilusių abejonių nepašalino pats atlikdamas įrodymų tyrimą, kaip to reikalaujama pagal BPK 324 straipsnio 5 ir 6 dalis. Pagal teismų praktiką, kai turto vertės negalima nustatyti pagal pirkimo–pardavimo sutartį ar pan., daikto vertė nustatoma atsižvelgiant į tokio pat ar tos pačios kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-245-696/2015, 2K-147-511/2016, 2K-226-693/2017). Vidutinė turto rinkos vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais. Paprastai kasdienio vartojimo prekių vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonių ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba arba skiriama prekinė ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-298-697/2016). Nukentėjusysis V. U. pažymi, kad prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodė tujų vertę, o kilus abejonių buvo galima tujų vertę tikslinti bylos nagrinėjimo teisme metu, pavyzdžiui, paskiriant retrospektyvinę kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę sugadinto turto vertei ir nusikalstama veika padarytai žalai įvertinti.
Nors šią ekspertizę buvo prašoma paskirti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nutarė įrodymų tyrimo ir ekspertizės neatlikti, tačiau vėliau savo išvadas grindė tuo, kad tujų vertė nėra nustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pagal teismų praktiką, kaip tai išplaukia iš BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos asmens teisės į teisingą teismo procesą, apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir atlikti įrodymų tyrimą bei nustatyti tujų vertę, o to nepadaręs, neįvykdė savo pareigos, įtvirtintos BPK 324 straipsnio 5 ir 6 dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-298-697/2016). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo pasirinktą būdą tujų vertei nustatyti, tvirtindamas, kad specialistas J. Bačkaitis nurodė kitą vertės apskaičiavimo būdą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad specialistas J. Bačkaitis, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, jog turto vertinimo neatlieka ir nėra kompetentingas šioje srityje. Neįvertindamas šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį.
4.4. Įvertindamas tarp A. J. ir A. K.-U. bei V. U. kilusį ginčą kaip civilinius teisinius santykius, nesiekiančius tokio pavojingumo, dėl kurio reikėtų taikyti kraštutines baudžiamosios teisės priemones, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų tujų sunaikinimas ar sugadinimas nėra susijęs su A. J. turtinių ar kitų teisių įgyvendinimu, kad dėl A. J. veikos buvo nupjautos net 75 tujos, kurių amžius buvo 17–20 metų, todėl sodo forma ir estetinis vaizdas nebus atkurti. Taip pat į tai, kad toks agresyvus A. J. elgesys ne tik padarė turtinę žalą, bet ir kėlė pagrįstą baimę nukentėjusiesiems dėl savo saugumo. Dėl to A. J. veika, remiantis teismų praktika, vertintina kaip pavojinga ir užtraukianti baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Neįvertindamas šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį.
4.5. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes proceso dalyviams dėl teismo posėdžio eigos ir tvarkos galėjo susidaryti įspūdis, kad teisėjų kolegijos nariai yra palankūs A. J. Antai teismo posėdžio pradžioje bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija tenkino A. J. gynėjo prašymus įtraukti į bylą kaip civilinės atsakovės atstovą R. Abugelį, neatsiklaususi dėl to prokuroro, nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių nuomonės. Po šio sprendimo bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, vėlgi neatsiklaususi prokuroro, nukentėjusiųjų ar kitų proceso dalyvių nuomonės, tenkino kai kuriuos kitus A. J. gynėjo prašymus. Tik po to, kai A. J. gynėjo prašymai buvo patenkinti, nuo bylos nagrinėjimo nusišalino vienas iš teisėjų kolegijos narių (teisėjas G. Endriukaitis), motyvuodamas tuo, kad mokėsi kartu su A. J., kaip civilinės atsakovės, atstovu R. Abugeliu.
Jeigu teisėjas G. Endriukaitis buvo pažįstamas su R. Abugeliu, tai, nukentėjusiųjų nuomone, jis turėjo iš karto nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir nespręsti byloje A. J. gynėjo pateiktų prašymų, kitaip darytina išvada, kad teismas buvo šališkas pagal objektyvųjį kriterijų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2021 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 48314/18, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009 ir kt.). Būtent teisėjų kolegijos pirmininko proceso vedimo eiga, kai buvo išnagrinėti tik gynybos prašymai ir jie buvo visiškai tenkinti, neatsiklausiant kitų proceso dalyvių nuomonės, vėliau, po prašymų išnagrinėjimo, vieno iš teisėjų kolegijos narių prisipažinimas dėl jo galimai artimų ryšių su A. J., kaip civilinės atsakovės, atstovu kelia abejonių dėl kitų teisėjų kolegijos narių galimo šališkumo.
Abejones sustiprina tai, kad teismas nepagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, nors šalys to prašė, o vėliau, darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių, rėmėsi byloje neegzistuojančiais duomenimis dėl tujų vertės, kuri tariamai nesiekia ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį.
4.6. Kvalifikuodami A. J. veiką kaip svetimo turto (tujų) sugadinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes tokia veika atitinka svetimo turto (tujų) sunaikinimo požymius. Pagal Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. D1-269, 25.1 punktą želdinio sunaikinimas yra tada, kai nupjaunama, nulaužiama, nukapojama ar kitaip sužalojama ¼ ir daugiau medžio lajos skeletinių šakų ir ½ ar daugiau krūmo stiebo. Iš nukentėjusiojo V. U., liudytojos O. K. parodymų, specialisto J. Bačkaičio paaiškinimų darytina išvada, kad tujos, kurioms veikos padarymo metu buvo apie 17–20 metų ir kurios buvo virš dviejų metrų aukščio, buvo nupjautos apytiksliai nuo 0,9 iki 1,2 metro aukštyje ir ataugti negali.
Dėl to, remiantis šiais įrodymais ir pirmiau nurodyta metodika, darytina išvada, kad tujos buvo ne sugadintos, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o sunaikintos, ir į tai turėjo būti atsižvelgta taikant baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios teisės teorijoje turtas yra laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės bei ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Savo ruožtu turtas yra laikomas sugadintu, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Akivaizdu, kad nupjautos 2,5 metro tujos neataugs, neturės nei savo estetinės, nei ekonominės vertės, todėl, remiantis baudžiamosios teisės teorija, A. J. veika taip pat turėjo būti vertinama kaip tujų sunaikinimas.
4.7. Spręsdamas civilinio ieškinio tenkinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas tai padarė netinkamai. Kaip minėta, tujos buvo ne sugadintos, o sunaikintos, todėl būtini jų pašalinimo ir persodinimo darbai. Nukentėjusieji pateikė tujų vertę patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas, nustatydamas tujų vertę, rėmėsi Želdinių atkuriamosios vertės nustatymo metodika, nors ši negalėjo būti taikoma susiklosčiusiai situacijai. Dėl to teismas priteisė per mažą pinigų sumą turtinei žalai atlyginti. Pagal teismų praktiką tada, kai neturtinė žala padaroma tyčine veika, ji yra didesnė, palyginti su ta, kuri padaroma dėl neatsargios nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007). A. J. veika buvo tyčinė, ja buvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems, jie pradėjo vengti vykti į sodybą, po šio įvykio su vaikais į sodą nebevažiuoja, dėl įvykio patyrė šoką, nemigą, nesmagumo jausmą, išgyvenimų, kad jų valdoje bet kas gali daryti, ką nori, tačiau, nepaisydamas visų šių išgyvenimų, teismas iš A. J. priteisė kiekvienam iš nukentėjusiųjų tik 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteistą sumą nukentėjusieji vertina kaip pasityčiojimą. Pagal teismų praktiką teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015). Minėta 150 Eur žala akivaizdžiai neteisinga ir neproporcinga patirtiems išgyvenimams, todėl taip pat turėtų būti padidinta.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Juškevičiaus ir nukentėjusiųjų A. K.-U. bei V. U. kasaciniai skundai atmetami. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taigi abiejų paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutinkama su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, atskirų asmenų parodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl šio teismo nustatytų bylos aplinkybių, dėl A. J. parodymų patikimumo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Dėl teismo šališkumo ir kasaciniuose skunduose nurodytų BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų
7. Nukentėjusiųjų A. K.-U. ir V. U. kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas.
8. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.
9. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę <...>“ Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-217/2011, 2K-7-30-788/2017 ir kt.).
10. Iš nukentėjusiųjų kasacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas keliant abejonių dėl teismo nešališkumo objektyviąja prasme, t. y. akcentuojant organizacinio pobūdžio aspektus, kurie, anot kasatorių, nulėmė teisėjų šališkumą. Antai teigiama, kad pradėjus nagrinėti bylą apeliacine tvarka kolegijos pirmininkas neužtikrino ir nesilaikė proceso dalyvių prašymų išsprendimo tvarkos; nebuvo atsiklausta proceso dalyvių nuomonės dėl atskirų prašymų; neatliktas, nukentėjusiųjų požiūriu, reikalingas įrodymų tyrimas; galiausiai ne laiku (pavėluotai) nusišalino dalį proceso dalyvių prašymų kaip kolegijos narys sprendęs teisėjas G. Endriukaitis, kuris studijavo kartu su civilinės atsakovės A. J. įgaliotu atstovu R. Abugeliu.
11. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad tokio paties turinio nukentėjusiųjų atstovo pareiškimas nušalinti teisėjus A. Vingilę ir A. Rauckį, advokatui A. Melkovui nesutinkant su atskirų prašymų išsprendimo tvarka ir teisėjo G. Endriukaičio veiksmais, BPK 59 straipsnio tvarka buvo išspręstas 2020 m. liepos 9 d. nutartimi (6 t., b. l. 24–26). Vien aplinkybė, jog apeliaciniame teisme pateiktus prašymus išsprendė teisėjas G. Endriukaitis, kuris prieš 25 metus neakivaizdžiai studijavo teisę kartu su naujai į bylą norinčiu įstoti proceso dalyviu ir kuris po prašymų išsprendimo, į bylą įstojus civilinės atsakovės A. J. atstovui R. Abugeliui, nuo bylos nusišalino, nereiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista nukentėjusiųjų teisė į nešališką teismą ir kad nukentėjusiesiems ir jų atstovui kilo teisėta priežastis nuogąstauti, jog procesas byloje vyksta šališkai. Pirmiau minėtam teisėjui nusišalinus ir vietoj jo į bylą įstojus kitam teisėjui, 2020 m. spalio 2 d. posėdžio metu byla apeliacine tvarka pagal visus paduotus apeliacinius skundus buvo pradėta nagrinėti iš naujo kitos sudėties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, visi pareikšti proceso dalyvių prašymai buvo išnagrinėti iš naujo ir išspręsti BPK 253 straipsnio 1 dalies ir 324 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.
12. Kasatoriai teismo šališkumą grindžia ir atsisakymu atlikti įrodymų tyrimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK konkrečiai nėra nurodyta, kad proceso dalyvių prašymai atlikti įrodymų tyrimą kokiais nors atvejais turėtų būti privalomai tenkinami. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti patikrinamas tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo tokių įrodymų tyrimą organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos.
Nagrinėjamoje byloje iš prašymų turinio nustatęs, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad, patenkinus nurodomus prašymus dėl įrodymų tyrimo, apeliacinio proceso metu būtų nustatyta kokių nors reikšmingų naujų faktų, apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir toks teismo sprendimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
13. Prokuroras ir nukentėjusieji paduotuose kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o ne kaip visumą, nes kaip patikimus vertino tik išteisintosios A. J. parodymus, o kitus įrodymus atmetė, nevertino netiesioginių įrodymų ir pan., neišdėstė motyvų dėl įrodymų vertinimo, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį.
14. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo nurodė bylos duomenis, pripažintus įrodymais, ir juos vertino. Šis teismas naujo nuosprendžio 24 ir 25 punktuose nurodė aplinkybes, kuriomis pagrindė išvadą, kodėl jis neįžvelgia A. J. tikslo tyčia sužaloti svetimą turtą ir nustato tik padarytą veiką, turinčią deliktinės civilinės atsakomybės požymių, o 30 punkte teismas nurodė argumentus, kodėl, nesant sukurtos metodikos privačių asmenų augalų vertei nustatyti, suabejojo byloje apylinkės teismo nustatyta tujų verte. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nuosprendyje neišdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, nes priimant naują nuosprendį, kaip tai nurodyta BPK 331 straipsnio 2 dalyje, nurodytos tiek įrodymais pagrįstos bylos aplinkybės, tiek motyvai, kodėl A. J. nepadarė veikos, turinčios visus BK 187 straipsnio 1 dalies požymius.
Dėl BK 187 straipsnio taikymo
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje ir kituose straipsniuose įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuriuo grindžiama visa teisinė sistema suponuoja tai, kad teisinė atsakomybė turi būti proporcinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji teisė asmeniui nustato griežčiausias poveikio priemones, ji taikytina tik už pačius pavojingiausius teisės pažeidimus. Dėl to baudžiamoji teisė pagal savo esmę ir paskirtį yra kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio).
16. Baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, principo turinys atskleistas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra nurodęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Todėl konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis, o jas padariusiems asmenims taikytinos tik pačios griežčiausios priemonės – bausmės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis aptartais konstitucinės jurisprudencijos aiškinimais, yra nurodęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius, administracinius ar drausminės atsakomybės ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai minėtiems teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis, ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).
17. BK 187 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį (tiesiogine ar netiesiogine tyčia padarytą) svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, kai svetimo turto vertė viršija 3 MGL dydį. Už padarytą žalą sugadinant ir sužalojant svetimą turtą, nepriklausomai nuo svetimo turto vertės, yra nustatyta ir civilinė atsakomybė. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
18. Taigi už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Pirmiau nurodytas teisinio reguliavimo dvilypumas lemia, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo, turi apsvarstyti, ar už tokio pobūdžio veiką būtina taikyti baudžiamosios teisės poveikio priemones ir ar nepakanka apsiriboti tik civilinės teisės nustatytais gynimo būdais. Priimant šį sprendimą, turi būti įvertinamos bylos aplinkybės, atskleidžiančios tokios veikos (teisės pažeidimo) pavojingumą, vertinamas bendras aplinkybių kontekstas, vadovaujamasi proporcingumo principu, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kilus ginčui tarp sodo sklypų kaimynų dėl tujų gyvatvorės priežiūros, 90–135 cm aukštyje nuo žemės buvo nupjauti nukentėjusiesiems nuosavybės teise priklausantys 75 tujų krūmai, kurie skyrė gretimus sodų sklypus. Tokius veiksmus, anot želdinių specialisto J. Bačkaičio – „drastišką tujų aukščių apgenėjimą“, manydama, kad turi teisę tvarkyti sklypus skiriančią, aukštai užaugusią ir šviesą užstojančią, prieš 17 metų pasodintą tujų gyvatvorę, padarė A. J., veikdama per asmenis, pasamdytus gyvatvorės pjovimo darbams. Pirmosios instancijos teismo tokie veiksmai įvertinti kaip tyčia padarytas 1725 Eur vertės svetimo turto sugadinimas, nes nupjauta gyvatvorė prarado savo pirminę išvaizdą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino kaip civilinius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp A. J. ir nukentėjusiųjų. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kaltininkės tyčios bei nemotyvavo, kodėl pasirinktas būtent toks tujų vertės nustatymo metodas, pripažindamas, jog kartu nenustatyta ir sugadinto svetimo turto vertė.
20. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei abiejų instancijų teismų sprendimais, pripažįsta, kad nuosavybės neliečiamumas yra saugomas įstatymais, tarp jų ir baudžiamaisiais, todėl suprantamas nukentėjusiųjų lūkestis, kad nuosavybė turi būti saugoma ir ginama. Tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar taikyti baudžiamosios teisės nustatytas poveikio priemones, vertinami: 1) A. J. asmenybę ir statusą apibūdinantys duomenys – sulaukusi garbaus amžiaus (gim. 1944 m.), turi sveikatos sutrikimų, prižiūri du neįgalius vaikus, yra gretimo žemės sklypo savininkė, veikė įsitikinusi, kad teisėtai tvarko apleistas, per aukštai užaugusias kaimyno tujas, kurios trukdo naudotis jai priklausančiu sklypu; 2) specifinis svetimos nuosavybės objektas – dviejų savininkų sklypus ribojantys želdiniai – tujų gyvatvorė, dėl kurios CK 4.42 straipsnyje įtvirtintos taisyklės nustato galimybę ir ją teisėtai genėti, jei augalai savo šakomis ar šaknimis įsiterpia į svetimą sklypą ir sukelia kliūčių to žemės sklypo savininkui dėl to naudotis savo sklypu; 3) tai, kad A. J. savo veiksmais nepadarė žalos gamtos aplinkai, nes tujų krūmų augimo vieta yra ne vieša erdvė ar saugoma teritorija, o privatus sklypas; tai, kad dalis gyvatvorės išliko ir po jos apgenėjimo, skyrė sklypus iki jos likvidavimo 2020 m. balandžio 24 d.; 4) tai, kad veika padaryta nesugebėjus tarpusavio pagarbos ir geros valios principais išspręsti konflikto tarp kaimynų dėl išties per aukštai tarp sklypų išaugusių želdinių tvarkymo.
Dėl šių ir kitų apeliacinės instancijos teismo naujame nuosprendyje nurodytų aplinkybių taikyti A. J. baudžiamosios teisės poveikio priemones (kriminalinę bausmę, užtraukiančią teistumą) būtų aiškiai neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, veikai turint deliktinės civilinės atsakomybės požymių, teisinių gėrių subalansavimas šiuo atveju gali būti pasiektas taikant civilinės teisės priemones.
21. Obiter dictum (tarp kitko), pasakytina ir tai, kad kasacinė baudžiamųjų bylų praktika iki šiol nepateikia nė vieno baudžiamosios bylos pavyzdžio, kai specifinio objekto, t. y. kaimyninius sklypus skiriančių krūmų – tujų gyvatvorės, apgenėjimas sužalojant dalį tokio turto būtų vertinamas kaip pavojinga BK 11 straipsnio prasme veika ir kvalifikuojamas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
22. Teismui pritarus naujam apeliacinės instancijos teismo priimtam išteisinamajam nuosprendžiui, nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentų dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir nusikalstamos veikos dalyko vertės nustatymo nagrinėjimas netenka prasmės.
23. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamo naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir kasatorių nurodytų esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ar keisti. Dėl proceso išlaidų
24. Nukentėjusiajam atstovaujantis advokatas A. Melkovas 2021 m. gegužės 12 d. kasacinio teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl 1400 Eur dydžio nukentėjusiojo V. U. patirtų atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo ir šias išlaidas, kurias sudaro advokato paslaugų apmokėjimas, patvirtinančius dokumentus (6 t., b. l. 144–146).
25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K- 431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).
26. Šioje byloje A. J. nėra pripažinta kalta ir apkaltinamasis nuosprendis apeliacinės instancijos teismo nauju 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu yra panaikintas. Kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme byla nagrinėjama pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus, kurie atmetami apeliacinės instancijos teismo priimto naujo nuosprendžio nekeičiant ir nenaikinant. Taigi paduotas prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo BPK VIII skyriaus nustatyta tvarka negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus ir nukentėjusiųjų A. K.-U. bei V. U. kasacinius skundus atmesti.