LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. spalio 24 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, nuteistojo A. R. (O. R.) gynėjui advokatui Arvydui Verpečinskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 100 straipsnį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams; pagal BK 101 straipsnį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams; pagal BK 103 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams; pagal BK 111 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams; pagal BK 112 straipsnį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžiu nuteistojo A. R. gynėjo advokato Arvydo Verpečinsko apeliacinis skundas atmestas. Dėl nedalyvavusio nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. R. apeliacinio skundo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendis, kuriuo pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalis dėl A. R. paskirtų bausmių: pagal BK 100 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams; pagal BK 101 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 103 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams; pagal BK 111 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams; pagal BK 112 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir į jos laiką įskaitytas nuteistojo suėmimo Graikijos Respublikoje pagal išduotą Europos arešto orderį laikas nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. vasario 10 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Šioje baudžiamojoje byloje taip pat nuteisti kiti asmenys, o vienam asmeniui mirus baudžiamoji byla jam nutraukta, pagal kasacinius skundus dėl šių asmenų išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-7-39-1073/2022. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. R. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su dar šešiasdešimt penkiais kitais nuteistaisiais ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla jam mirus nutraukta, tyčia, vykdydami ir remdami kitos valstybės – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS) ir organizacijos – Tarybų Sąjungos komunistų partijos (toliau – TSKP) politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, juos žudė, sunkiai sutrikdė jiems sveikatą, agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, juos sunkiai sužalojo, naudojo bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai suvaržė ir atėmė jų laisvę, įsakė vykdyti ir vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius, pažeisdami Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių nuostatas, įsakė karo veiksmuose panaudoti ir panaudojo uždraustas karo priemones.
2. Visos nustatytos A. R. ir kitų nuteistųjų padarytų nusikaltimų aplinkybės išdėstytos Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio 1157 punkte (547–572 nuosprendžio lapai), kasacinės instancijos teismas visų jų iš naujo nekartoja ir išskiria tik kaltinimo dalį dėl A. R. vaidmens padarant šiuos nusikaltimus.
3. TSRS agresija ir tarptautinis ginkluotas konfliktas prieš Lietuvą, paskelbusią apie savo nepriklausomybės atkūrimą, pradėti vykdyti 1991 m. sausio 11 d., kai, be kitų Lietuvos objektų, buvo užimti Spaudos rūmai (įvykių metu – Lietuvos Respublikos valstybinė leidybos įmonė „Spauda“), esantys Laisvės pr. (įvykių metu – Kosmonautų pr.) 60, Vilniuje.
3.1. A. R. (TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos kariškis), vykdydamas ir remdamas kitos valstybės – TSRS ir jos organizacijos TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius bei įgyvendindamas vadovavimo štabo pagal D. J., B. P., V. K. ir O. Š. (dėl jų procesas nutrauktas) bei kitų nenustatytų asmenų iniciatyva parengtą ir patvirtintą planą, TSRS agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu, kartu dalyvaujant apie dviem šimtams kariškių iš TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos, kuriems vadovavo V. K., ir dvylikai kariškių iš TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106- ojo tankų pulko, kuriems vadovavo G. I., įvykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš Spaudos rūmų pastate dirbančius ir jį ginančius civilius, jos metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, sunkiai sutrikdė jiems sveikatą, susargdino, taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinės teisės uždraustas karo priemones.
3.2. 1991 m. sausio 11 d. apie 12.00 val. TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 237-ojo pulko kariškių grupė, vadovaujama V. K., prie Spaudos rūmų atvyko desanto kovinėmis mašinomis BMD ir vadavietei skirta BMD, trimis URAL automobiliais, skirtais kariškiams pervežti, bei dviem automobiliais UAZ. Išsilaipinę iš BMD bei URAL automobilių, pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius, siekiančius taikiu būdu užkirsti kelią TSRS ir TSKP vykdomai politikai – grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį. Kariškiai, pasidaliję į dvi grupes, į Spaudos rūmus veržėsi pro centrinį ir tarnybinį įėjimus. Oro desanto kariškiai, persekiodami civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų ir nežmoniškai su jais elgdamiesi, ginkluoti automatais „AKS-74“ ir „AKS-74U“, kulkosvaidžiais „RPK-74“ ir „RPKS-74“, skirtais šaudyti 5,45 mm šoviniais, snaiperiniais ginklais SVD, stumdydami, smūgiuodami kumščiais ir ginklais suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams, juos baugino ir terorizavo.
3.3. Šios karinės operacijos metu daliai kariškių patekus į civilių saugomą pastatą pro tarnybinį įėjimą, o likusiai kariškių daliai tebesiveržiant pro centrinį įėjimą, operacijai vadovavęs V. K. tyčia iš automatinio ginklo „AKS-74“, naudodamas tarptautinės teisės uždraustą karo priemonę – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruotąja kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus ginantį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį Krašto apsaugos departamento darbuotoją V. L., taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
3.4. Civiliams aktyviai priešinantis, vadovavimo operacijai štabas, reaguodamas į susidariusią padėtį, įsakė TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko vadui I. K. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas) ir TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko vadui N. A. pavesti pavaldiems kariškiams dalyvauti V. K. vadovaujamoje karo atakoje prie Spaudos rūmų. Vykdydami šį įsakymą, TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko trečiojo bataliono kariškiai, vadovaujami V. S. ir jam pavaldžių V. D., A. G., S. M., V. K., E. M., ginkluoti automatiniais ginklais, trimis URAL automobiliais atvyko prie Spaudos rūmų.
3.5. TSRS GM Sausumos pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko vado N. A. nurodymu prie Spaudos rūmų taip pat atvyko keturi 106-ojo tankų pulko tankai, vadovaujami G. I.: tankas Nr. 511, kurio ekipažo nariai buvo tanko vadas V. U., taikytojas A. B. ir mechanikas-vairuotojas A. R.; tankas Nr. 571, kurio ekipažo nariai buvo tanko vadas V. P., taikytojas N. O. ir mechanikas-vairuotojas A. U.; tankas Nr. 574, kurio ekipažo nariai buvo tanko vadas E. R., taikytojas A. K. ir mechanikasvairuotojas N. S.; tankas Nr. 119, kurio ekipažo nariai nenustatyti.
3.6. Pagal operacijai vadovavusio V. K. nurodymą atvykę keturi „T-72“ tankai ir apie šimtas kariškių iš TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko trečiojo bataliono išsirikiavo priešais centrinį Spaudos rūmų įėjimą ir pagal komandą pradėjo pakartotinę Spaudos rūmų ataką bei rūmus ginančių civilių puolimą, terorizavimą ir bauginimą. Puolimo metu tankai ne mažiau kaip vieną kartą iššovė tuščiais užtaisais, taip padarė A. Š. akustinę traumą, dėl to, išsivysčius klausos didelio laipsnio netekimui su kairės ausies kurtumu, šis neteko 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo.
3.7. Prie Spaudos rūmų esantys TSRS GM Oro desanto pajėgų 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo ir 237-ojo pulkų kariškiai, gavę operacijai vadovavusio V. K. įsakymą, būdami ginkluoti minėtais ginklais ir šaudydami iš automatų „AKS-74“ ir „AKS-74U“ tuščiais bei koviniais 5,45 mm kalibro šoviniais, kurių naudojimą draudžia tarptautinė teisė, bei panaudodami artimos kovos veiksmus (stumdydami, smūgiuodami kumščiais ir kojomis, suduodami ginklais nenustatytą skaičių smūgių civiliams į įvairias kūno dalis), taip baugindami bei terorizuodami, atstūmė civilius nuo Spaudos rūmų pastato.
3.8. Karo atakos metu prie Spaudos rūmų dalyvavę kariškiai bendrais veiksmais užgrobė Spaudos rūmus, naudodami bauginimo, teroro bei tarptautinės teisės uždraustas karo priemones, sutrikdė civiliams asmenims sveikatą, padarydami įvairaus laipsnio kūno sužalojimus rūmus ginantiems civiliams asmenims.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmei skirti (BK 41, 54 straipsniai), kadangi neturėjo jokių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, šie buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui pakartotinai nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal A. R. apeliacinį skundą. Be to, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau dėl jų pasisakė lakoniškai ir dėl to nuteistajam buvo paskirtos per griežtos bausmės, jos turi būti švelninamos. Teismas taip pat nurodė, kad į nuteistajam paskirtą galutinę bausmę turi būti įskaitytas jo suėmimo Graikijos Respublikoje pagal išduotą Europos arešto orderį laikas.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Šioje byloje kasatoriui turėjo būti pritaikytos BK 36 straipsnio nuostatos ir jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes iki bylos nagrinėjimo teisme jo asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo prašymą taikyti minėtas nuostatas. Teismas neatsižvelgė į kasatoriaus argumentus, kad 1991 m. sausio mėnesį jo įvykių suvokimas ir vertinimas dėl daugelio aplinkybių (išsilavinimo, tarnybos vietos, galimybės naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais totalitarinės valstybės sąlygomis) labai skyrėsi nuo dabartinio. Dėl svarių priežasčių kasatorius tikrovę suvokė iškreiptai ir tai buvo jo, kaip asmens, pavojingumo šaltinis, kuris laikui bėgant išnyko. Byloje nagrinėjamų įvykių metu kasatorius suvokė, kad Lietuva priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, žinojo apie mitingus Vilniuje ir kitas aplinkybes, susijusias su šiais įvykiais, tačiau dėl savo tuometinės pasaulėžiūros, suformuotos sovietinio išsilavinimo (šią įtaką 32 skundžiamo nuosprendžio punkte pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas) ir gyvenimo TSRS, visa tai vertino kaip TSRS vidaus politinę krizę.
Neturėdamas gilių ir neiškreiptų Lietuvos istorijos ir tarptautinės teisės žinių, tuo metu kasatorius niekaip negalėjo įvertinti 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Atkūrimo Akto teisėtumo. Šiame kontekste svarbi aplinkybė, kad 1991 m. sausio mėnesį nė viena pasaulio valstybė dar nebuvo pripažinusi Lietuvos nepriklausoma valstybe, o tai taip pat buvo kliūtis tinkamai įvertinti įvykius. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo klausimu pagrįstos tik prielaidomis.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad faktas, jog kasatorius byloje aptariamų įvykių metu vykdė įsakymą, nėra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau savo apeliaciniame skunde kasatorius šį faktą nurodė kitame kontekste. Jis pažymėjo, kad tarnyba sovietinėje armijoje ir Lietuvos nepriklausomybei priešiškai nusiteikusios vadovybės įsakymų vykdymas buvo jo pavojingumo visuomenei šaltinis 1991 m. sausio mėnesio įvykių metu. Vėliau jo pavojingumas išnyko, nes, pradėjus šią bylą nagrinėti teisme, kasatorius jau daugiau nei 23 metus nebuvo sovietinės armijos karys ir nebuvo pavaldus jos vadovybės įsakymams. Šie įsakymai neatleidžia kasatoriaus nuo atsakomybės, o tik liudija, kad būtent jie labiausiai kėlė jo pavojingumą Lietuvai. Vėliau šis kasatoriaus pavojingumo veiksnys išnyko, o tai yra vienas iš pagrindų, kodėl jam turėtų būti taikomos BK 36 straipsnio nuostatos. Be to, apeliaciniame skunde kasatorius įsakymų vykdymą nurodė tik kaip aplinkybę, galinčią sušvelninti bausmę. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad 1991 m. sausio mėnesio įvykių metu už kariuomenės vadovybės įsakymų nevykdymą kasatoriui grėsė baudžiamoji atsakomybė. Ši jau išnykusi aplinkybė gerokai padidino kasatoriaus pavojingumą visuomenei, nes paskatino vykdyti įsakymus, esant grėsmei būti nubaustam.
5.3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neprarado pavojingumo visuomenei, nes bandė jam inkriminuotus veiksmus pateisinti antraeiliu vaidmeniu juose ir vadovybės įsakymų vykdymu. Pirma, remdamasis šiomis aplinkybėmis, kasatorius neprašė teismo jo išteisinti. Antra, antraeiliu savo vaidmeniu kasatorius rėmėsi ne prašymo taikyti BK 36 straipsnio nuostatas, o bausmės švelninimo kontekste. Trečia, negalėdamas pateikti argumento dėl ilgainiui išnykusio pavojingumo visuomenei veiksnio, nulemto vadovybės įsakymo, kasatorius neturėtų galimybės tinkamai gintis ir pagrįsti savo pozicijos.
5.4. Nors kasatorius nuteistas pagal BK 112 straipsnį dėl uždraustų karo priemonių naudojimo, byloje nėra įrodymų, kad jis naudojo kokį nors ginklą. Kasatorius nedalyvavo įvykiuose, kuriuose sovietų kariuomenė panaudojo ginklus prie Televizijos bokšto. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad 5,45 mm „necentruotos“ automatų kulkos yra draudžiamos pagal tarptautinę sutartį arba visuotinai priimtą tarptautinę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 112 straipsnį.
5.5. Nuteisimo pagal BK 103 ir 111 straipsnius kontekste pažymėtina: 1) Spaudos rūmų šturmas nebuvo išpuolis prieš civilius gyventojus, nes sovietų kariuomenės tikslas buvo įtvirtinti Spaudos rūmų kontrolę; 2) BK 111 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas yra civilis asmuo (ar kiti saugomi asmenys), bet ne civilinis objektas; 3) jei 1991 m. sausio mėnesį Vilniuje įvykęs pasipriešinimas yra tarptautinis ginkluotas konfliktas, jis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į ginkluotų konfliktų teisę, leidžiančią atakuoti taikinius, kurie gali suteikti karinį pranašumą, net jei dėl to žūtų civilių; 4) abejotina, ar sovietų kariškių veiksmai prie Spaudos rūmų buvo tiesiogiai nukreipti prieš civilius gyventojus ir laikytini smurto veiksmais Ženevos konvencijų Papildomo protokolo 49 straipsnio prasme; 5) karo nusikaltimai nėra bet kokie tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, o tik patys sunkiausi iš jų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad kasatoriaus veiksmai sukėlė sunkiausias pasekmes, t. y. kad jis padarė įvairaus pobūdžio fizinius sužalojimus atskiriems byloje nustatytiems nukentėjusiesiems; 6) kasatoriaus nuteisimas pagal minėtus BK straipsnius aiškiai prieštarauja paprotinei tarptautinei humanitarinei teisei.
5.6. Kasatorius taip pat nuteistas pagal BK 100 straipsnį, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo sistemingai puolami civiliai gyventojai. Kasatorius neturi nieko bendra su didelio masto ataka, nukreipta prieš bet kokius civilius gyventojus. Šiuo metu nėra europinio konsensuso, leidžiančio kasatoriaus veiksmus interpretuoti kaip nusikaltimą žmoniškumui. Apeliacinės instancijos teismas jį iš tiesų nuteisė ne už nusikaltimo žmoniškumui padarymą, o už agresijos, kuri kilo iš SSRS vadovybės, nusikaltimą, tačiau už tokį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti traukiamas asmuo, galintis faktiškai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus arba jiems vadovauti, o ne kasatorius.
5.7. BK 101 straipsnio dispozicija nustato baudžiamąją atsakomybę už asmenų, kuriuos gina tarptautinė humanitarinė teisė, nužudymą, tačiau 1991 m. sausio 11 d. nė vienas žmogus nebuvo nužudytas. Nors teismai nustatė šias aplinkybes, kasatorius nebuvo išteisintas. Visiškai nepagrįsta jį sieti su tragiškais įvykiais, susijusiais su sovietų kariuomenės nusikalstamais veiksmais prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 d. Byloje nėra jokių kasatoriaus dalyvavimo šiuose įvykiuose įrodymų, tačiau teismai tai ignoravo.
5.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų švelninti kasatoriui bausmę. Pirmoji kasatoriaus, kaip liudytojo, apklausa įvyko 1991 m. gegužės 7 d. Vėliau 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. rugpjūčio 26 ir 27 d. kasatorius sąžiningai davė parodymus Ukrainos generalinėje prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos pavedimą. Šiose apklausose jis davė teisingus ir išsamius parodymus apie jam žinomas aplinkybes. Teismai nenustatė melagingų parodymų fakto. Taigi teismų teiginys, kad kasatorius savo noru nepranešė teisėsaugos pareigūnams apie padarytas nusikalstamas veikas, yra neteisingas. Be to, BK 62 straipsnio 1 dalis nenustato, kad pagalba tyrimui turėtų būti esminio pobūdžio. Taip pat nėra kriterijų, kokia pagalba laikoma pagrindine arba nepagrindine.
Turint omenyje didelę šios bylos apimtį, jos platų istorinį ir politinį kontekstą ir didelį įtariamųjų skaičių, kasatoriaus parodymai iš tiesų sudaro tik labai mažą visos surinktos medžiagos dalį, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jie yra pagalbinė priemonė tyrimui BK 62 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas švelninti bausmę dėl kasatoriaus parodymų antraeilio pobūdžio, netinkamai aiškino ir taikė BK 62 straipsnio 1 dalį. Kasatorius pripažįsta visas teismų nustatytas faktines aplinkybes, nuoširdžiai gailisi ir atgailauja. Neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad kasatoriaus atgaila buvo nepakankama. Pažymėtina, kad kasatorius negali prisiimti kaltės dėl to, ko nepadarė. Kasatoriaus gailėjimasis dėl įvykdytos žmogžudystės būtų ne nuoširdus poelgis, o tik savęs apkalbėjimas, pažeidžiantis jo orumą ir akivaizdžiai prieštaraujantis byloje surinktiems įrodymams.
Nors apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad kasatorius neatlygino nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos, nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, jis viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo supažindintas nei su šiuo teismo sprendimu, nei su žalos atlyginimo tvarka, todėl sąžiningai vadovavosi tuo sprendimu, kurį turėjo, – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriame nurodyta, kad žala nenustatyta. Į šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad kasatoriaus vaidmens negalima laikyti antraeiliu, prieštarauja to paties teismo teiginiui, kad jo vaidmuo nebuvo pagrindinis. Be to, antraeilį kasatoriaus vaidmenį liudija tai, kad jis neorganizavo ir neplanavo operacijos; nedavė įsakymų ją vykdyti; operacijoje dalyvavo labai trumpai; jo veiksmai nesukėlė rimtų pasekmių, tokių kaip mirtis ar kūno sužalojimas.
5.9. Apeliacinės instancijos teismo paskirta galutinė bausmė neatitinka teisingumo principo ir nėra proporcinga kasatoriaus atliktiems veiksmams. Kasacinio skundo 42–46 punktuose nurodyti faktai ir kasatoriaus sąžiningas elgesys viso proceso metu turėtų lemti švelnesnės bausmės nei laisvės atėmimas skyrimą arba tokią laisvės atėmimo bausmę, kuri sudarytų laiką, kurį kasatorius praleido sulaikytas Graikijoje, vykdant Lietuvos išduotą Europos arešto orderį. Šio laiko pakanka baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti. Kasatorius turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą už veiksmus, kurių nepadarė, arba jam turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kartu atleidžiant nuo pareigos atlyginti žalą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas atmestinas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K- P-135-648/2016). Kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
8. Iš nuteistojo A. R. apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistasis nekvestionavo savo kaltės dėl BK 100, 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje, 112 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, jo veiksmų kvalifikavimo pagal šiuos baudžiamojo įstatymo straipsnius, todėl apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, šios nutarties 5.4–5.7 punktuose išdėstyti argumentai, kuriais kasatorius ginčija pirmiau nurodytų BK normų taikymą, paliekami nenagrinėti. Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus šiuo atveju atitinka kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 36, 62 straipsnių taikymu ir bausmės skyrimu, dėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje. Dėl BK 36 straipsnio taikymo
9. Kasaciniu skundu ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atsisakyti taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir atleisti A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingam.
10. BK 36 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, be kita ko, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinio sąlygų, kuriomis asmuo buvo iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų. Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką ir nulemti jo individualių savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2012).
11. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2012, 2K-121/2013, 2K-197-648/2023).
12. Dvi esminės aplinkybės, kurių pasikeitimu kasatorius grindžia tai, kad jis tapo nepavojingas, yra šios: 1) 1991 m. sausio mėnesį kasatoriaus įvykių suvokimas ir vertinimas dėl išsilavinimo, tarnybos vietos, ribotų galimybių naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais totalitarinės valstybės sąlygomis labai skyrėsi nuo dabartinio ir tai buvo jo pavojingumo šaltinis, kuris laikui bėgant išnyko; 2) tarnyba sovietinėje armijoje ir Lietuvos nepriklausomybei priešiškai nusiteikusios vadovybės įsakymų vykdymas buvo kasatoriaus pavojingumo visuomenei šaltinis 1991 m. sausio mėnesio įvykių metu, tačiau vėliau jo pavojingumas išnyko, nes jis nebebuvo pavaldus vadovybės įsakymams, už kurių nevykdymą jam grėsė baudžiamoji atsakomybė.
13. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartos ir argumentuotai įvertintos BK 36 straipsnio taikymo kontekste. Nuosprendžio 29–32 punktuose teismas įvertino kasatoriaus teiginius apie tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis nesuvokė 1991 m. sausio mėnesio įvykių politinio ir istorinio konteksto, ir konstatavo, kad bylos duomenys apie šį kontekstą, plačiai atskleistą tuometinėse visuomenės informavimo priemonėse, A. R. išsilavinimą ir eitas pareigas bei faktinius nuteistojo veiksmus patvirtina, kad jis suprato, jog jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė, o TSRS prieš civilius gyventojus nukreipti kariniai veiksmai buvo neteisėti. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada nagrinėjamoje byloje reikšminga keliais aspektais.
Visų pirma, ji paneigia deklaratyvius kasatoriaus teiginius, kad TSRS, o kartu ir savo paties, veiksmų neteisėtumą jis suvokė tik gerokai vėliau po jų atlikimo. Antra, tokia išvada leidžia teigti, kad, kasatoriui suvokiant šių veiksmų neteisėtumą, jokių esminių pokyčių, kurie lemtų jo pavojingumo išnykimą, neįvyko – tiek atlikdamas minėtus veiksmus, tiek šiuo metu kasatorius juos vienodai suvokė kaip neteisėtus. Toliau šioje nutartyje išdėstytos apeliacinės instancijos teismo išvados ir paties kasatoriaus pasirinkta argumentacija apeliaciniame ir kasaciniame skunduose patvirtina, kad esmingai nepasikeitė ne tik kasatoriaus suvokimas apie jo atliktų veiksmų neteisėtumą, bet ir šių veiksmų vertinimas.
14. Skundžiamo nuosprendžio 33–38 punktuose išsamiai aptaręs nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką dėl žinomai nusikalstamo įsakymo vykdymo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad suprasdamas jam duotų vadovybės įsakymų neteisėtumą A. R. juos vis tiek vykdė, nors net ir eilinis kareivis, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises; vertinant jo galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą, svarbus ir kaltininko savanoriškas įstojimas į tarnybą, kurioje jis žinomai gali būti įpareigotas vykdyti būtent tokį (aiškiai neteisėtą) įsakymą (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje K.-H. W. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 37201/97). Pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentui, kad teisindamasis vadovybės įsakymų vykdymu net ir šiuo metu kasatorius vis dar bando sumenkinti savo veiksmus, o tai prieštarauja jo paties teiginiui apie pavojingumo išnykimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į kasatoriaus veiksmus jau vykstant baudžiamajam procesui šioje byloje. Nors kasatorius žinojo apie jam Lietuvoje pradėtą baudžiamąjį procesą, juo visiškai nesidomėjo, neatvyko į Lietuvą ir tai apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip akivaizdų atsakomybės vengimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad toks asmens elgesys kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis suponuoja neišnykusį jo pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121/2013).
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 5.4–5.7 punktuose nurodyti nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai irgi neleidžia pagrįstai manyti, kad kasatorius prarado pavojingumą. Šiais argumentais kasatorius įvairiais aspektais ginčija savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, netgi kelia abejones jų pavojingumu. Tokia kasatoriaus pozicija vienareikšmiškai paneigia bet kokius teiginius apie jo reikšmingai pasikeitusį veiksmų vertinimą.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje priėmė tinkamą sprendimą netaikyti BK 36 straipsnio nuostatų nuteistajam A. R. Dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo
18. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų švelninti kasatoriui bausmę. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.
19. BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Antai BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
20. BK 62 straipsnyje nustatyta bausmės švelninimo galimybe bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis tik išskirtiniais atvejais. Šis baudžiamojo įstatymo straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo nurodyta, bausmė. Pažymėtina, kad net ir esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, 2K-145-895/2020).
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vienos iš būtinųjų BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų. Teismas nurodė, kad kasatorius savo noru nepranešė pareigūnams apie padarytas nusikalstamas veikas, jo parodymai neturėjo žymesnės reikšmės išaiškinant jo paties ir kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, jis tik iš dalies prisipažino jas padaręs ir gailisi (pažymėtina, kad nevisišką kasatoriaus kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi patvirtina ir jau aptartas kasacinio skundo turinys). Be to, kasatorius nėra net iš dalies prisidėjęs prie nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis, juo labiau kad jos susijusios su fakto klausimais, kurie galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Dėl kasatoriui paskirtos bausmės
22. Kasatorius nesutinka ir su jam paskirta bausme, teigdamas, kad ji yra neteisinga, neproporcinga jo atliktiems nusikalstamiems veiksmams.
23. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-292-303/2020).
24. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).
25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kasatoriui už BK 100 straipsnyje, 101 straipsnyje ir 111 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirtos švelnesnės nei sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės ir, bausmių apėmimo būdu subendrinus už visas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skirdamas tokią bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmei skirti (BK 41, 54 straipsniai), nes neturėjo jokių kasatorių charakterizuojančių duomenų, šie duomenys pateikti tik apeliacinės instancijos teismui pakartotinai nagrinėjant šią baudžiamąją bylą dėl kasatoriaus.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė kasatoriui BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl jų pasisakė gana lakoniškai. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriui paskirtos per griežtos bausmės už visas nusikalstamas veikas bei per griežta galutinė subendrinta bausmė ir jos turi būti dar labiau švelninamos. Skiriant kasatoriui bausmę, atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes ir dėl bausmės dydžio apsispręsta nesuteikiant nė vienai iš šių aplinkybių išskirtinės, dominuojančios reikšmės. Toks sprendimas atitinka tiek BK nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus bausmių skyrimo principus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skirdamas bausmę kasatoriui apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistojo A. R. (O. R.) kasacinį skundą atmesti.