LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. lapkričio 19 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Danutės Jočienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, nuteistųjų V. A., A. S. gynėjui advokatui Raimundui Vasiliauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Arūno Žukausko, nuteistųjų A. S., V. A. kasacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutarties.
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 130 MGL (6500 Eur) dydžio bauda, A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo S. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam solidariai iš V. A. ir A. S. priteista 100 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko, nuteistųjų V. A. ir A. S. apeliaciniai skundai atmesti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjo, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. A. nuteistas už tai, kad nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. suklastojo 37 tikrus dokumentus, o A. S. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laikotarpiu suklastojo 33 tikrus dokumentus – transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, įrašydami melagingus duomenis: vietoj savęs – šios transporto priemonės pirkėjo (pardavėjo) – įrašė su sandoriu nesusijusių asmenų duomenis ir šias sutartis patvirtino parašu, melagingai pasirašydami kitų asmenų vardu. 30 iš šių tikrų dokumentų V. A. ir A. S. suklastojo iš anksto susitarę bei veikdami bendrininkų grupe. Detalesnis nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymas pateiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. Žukauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. asmenis, įvykdžiusius atskirus nusikaltimus, nustatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai nuteisė kaip padariusius vieną tęstinį nusikaltimą. Nesutiktina su teismo argumentais, kad nuteistųjų, veikusių tiek bendrininkų grupe, tiek atskirai, automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių suklastojimas buvo padarytas įgyvendinant bendrą tyčią. Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad nuteistieji, prieš pradėdami vykdyti nusikaltimus, turėjo sumanymą nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. suklastoti konkrečius dokumentus. Nuteistieji negalėjo numatyti ir suplanuoti būsimų dokumentų klastojimo atvejų, kadangi dalis automobilių savininkų dar net neketino parduoti automobilių ar apie tai nepranešė nuteistiesiems. Nors veikos yra panašaus turinio ir padarytos analogišku būdu (įrašant į pirkimo–pardavimo sutartį su sandoriu nesusijusio asmens duomenis ir už jį pasirašant), tačiau jos nėra jungiamos bendro nusikalstamo tikslo, viena kitos nepapildo. Nuteistųjų suklastoti dokumentai yra individualūs ir tarpusavyje nesusiję. Taigi, kiekvieno nusikaltimo atveju dalykas yra individualus ir savarankiškas.
2.2. Be to, veikos buvo padarytos skirtingu laiku (pirmą ir paskutinę veikas skiria vieneri metai keturi mėnesiai), skirtingose vietose, dalyvaujant skirtingiems automobilių savininkams, dokumentams klastoti panaudojant skirtingų trijų asmenų anketinius duomenis. Sprendžiant dėl nuteistųjų tyčios susiformavimo momento ir turinio, negalima visiškai atmesti ir jų pačių parodymų. Nuteistieji neigė įvykdę didžiąją dalį veikų, taip pat veikę bendrai, o pripažįstamas veikas jie įvykdė spontaniškai, be išankstinio plano. Taigi, vykdant pirmąją veiką, nuteistųjų tyčia neapėmė vėlesnių veikų, nes apsisprendimas vykdyti nusikaltimą susiformuodavo kiekvienu konkrečiu atveju, prieš jį įvykdant.
2.3. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo nuteistiesiems A. S., V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniais sprendimais analogiškose bylose. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. nesirėmė nutartimis, kuriose nusikalstamos veikos nebuvo pripažintos tęstinėmis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-719/2023), taip pat prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta naujausia teismų praktika dėl analogiškų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-628/2022, 2K-25-788/2023, 2K-154-697/2023). Teismų praktikoje dokumentų klastojimo veikų panašumas savo įvykdymo būdu, dalyku, sistemiškumas, versliškumas, abstraktus siekis pasipelnyti iš vienarūšių nusikalstamų veikų nėra lemiami požymiai, leidžiantys atskiras nusikalstamas veikas laikyti tęstiniu nusikaltimu.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai savo išvadas grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, selektyviai ir nemotyvuotai vertino įrodymus, abejonių dėl tam tikrų dokumentų suklastojimo nevertino nuteistojo naudai, neatsižvelgė į tai, kad V. A. antrą kartą teisiamas už tą patį tęstinį nusikaltimą, taip pažeisdami non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą) principą. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, V. A. buvo pripažintas kaltu padaręs vieną tęstinį nusikaltimą, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 1, 20 d. suklastojo tikrus dokumentus – transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, įrašydamas melagingus duomenis, t. y. vietoj savęs – šios transporto priemonės pirkėjo – įrašydamas su sandoriu nesusijusio asmens duomenis.
Šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę V. A. buvo visiškai atlikęs dar iki priimant skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį. Taigi, V. A. jau buvo nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu už analogiškos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą tuo pačiu laikotarpiu iš esmės tapačiomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (netgi vienas iš nukentėjusiųjų abiejose bylose yra tas pats asmuo – S. S.). Dėl nurodytų priežasčių abiejose bylose V. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, ikiteisminiai tyrimai sujungti ir perduoti teismui kaip viena baudžiamoji byla. Atkreiptinas dėmesys, kad, pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį, visos faktinės aplinkybės apie ankstesnį V. A. teistumą buvo žinomos tiek baudžiamąją bylą nagrinėjusiai teisėjai, tiek ikiteisminį tyrimą organizavusiam ir kontroliavusiam bei valstybinį kaltinimą teisme palaikiusiam prokurorui.
Analogišką baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas, vertindamas proceso sąžiningumą, privalėjo išsiaiškinti, ar organizuodamas ikiteisminį tyrimą prokuroras ir jo kontroliuojamas tyrėjas veikė sąžiningai, ar abiejų nuteistųjų kaltumą pagrindžiantys bylos duomenys buvo renkami ir fiksuojami nešališkų pareigūnų.
3.2. Baudžiamojo proceso metu buvo suvaržyta V. A. teisė į gynybą. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo organizuojamas šališkai, vengiant išsamiai patikrinti tyrimui reikšmingas aplinkybes ir rinkti įrodymus (skirti rašysenos ekspertizes), galinčius paneigti pareikštus įtarimus ir leisti įtariamiesiems apsiginti. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo dirbtinai išplėsta baudžiamosios bylos apimtis, V. A. veikas kvalifikuojant kaip atskiras nusikalstamas veikas, o ne kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. V. A. gynėjas ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymus prokurorui konkretizuoti V. A. pateiktą pranešimą apie įtarimą, kvalifikuoti jam inkriminuotas veikas kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką ir skirti rašysenos ekspertizes, tačiau šie prašymai buvo nepagrįstai atmesti. Dėl nurodytų priežasčių kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų, nes jame buvo neteisingai nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės. Dėl neteisingai suformuluoto įtarimo (o vėliau ir kaltinimo) V. A. negalėjo visiškai prisipažinti esąs kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.
3.3. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos ir nešališkumo principus, rėmėsi abejonių keliančiais įrodymais, tikėtinomis ekspertizės aktų išvadomis ir V. A. pripažino kaltu dėl visų prokuroro patikslintame kaltinamajame akte nurodytų epizodų. Atkreiptinas dėmesys, kad V. A. veiksmai nepadarė jokios esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Transporto priemones pardavę asmenys neturėjo jokių pretenzijų nuteistiesiems, nes atsikratė jau nenaudojamų automobilių ir už tai gavo atlygį.
3.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltinamųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikos įvykdytos bendrininkų grupe, skundžiamame nuosprendyje tinkamai nemotyvavo ir neaptarė jokių V. A. ir A. S. bendrininkavimo požymių (susitarimo bendrai daryti nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumo, bendros tyčios ir kt.). Byloje taip pat nenustatytas konkretus kiekvieno iš nuteistųjų indėlis padarant nusikalstamą veiką (jo reikšmė, mastas, pobūdis, ypatybės). Nė vienu atveju byloje nebuvo nustatyta, kad transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį būtų suklastoję du asmenys, t. y. kad dalį sutarties pildė vienas nuteistasis, o kitą dalį – kitas nuteistasis. Teismai taip pat tinkamai neįvertino nuteistųjų parodymų dėl jų artimos pažinties, draugiškų santykių, geranoriškumo ir tarpusavio bendravimo aplinkybių.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį: 1) pašalinti iš procesinių sprendimų tai, kad A. S. pripažintas kaltu dėl 3–6, 8–19, 21–24, 26, 28–29, 34, 36–38, 40 nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, epizodų; 2) panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe; 3) pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis; 4) sumažinti paskirtos bausmės dydį ir jam paskirti minimalią sankcijoje nustatytą 50 MGL dydžio baudą arba taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti jam švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę; 5) atmesti nukentėjusiojo S. S. civilinį ieškinį dėl jam nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Žemesnės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktų, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatas, užtikrinančias asmenų teisę į teisingą, rungimosi principu pagrįstą bylos procesą, teisę į gynybą, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą, taip pat BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatytas kaltinimo pakeitimo teisme sąlygas ir tvarką. Žemesnės instancijos teismai taip pat pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, vieniems įrodymams teikė didesnę įrodomąją vertę nei kitiems, perkėlė įrodinėjimo naštą A. S., nepagrįstai nesirėmė jį teisinančiais įrodymais, klaidingai ir nemotyvuotai interpretavo bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes, procesinius sprendimus grindė prielaidomis ir prieštaringais liudytojų parodymais, objektyviai jų nepagrįsdamas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai turėtų būti pripažįstami esminiais, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. S. teisės.
4.2. Šioje baudžiamojoje byloje A. S. buvo įtariamas, o vėliau ir kaltinamas padaręs 33 nusikalstamas veikas, nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje. A. S. viso proceso metu neneigė, kad suklastojo dalį transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių (kaltę pripažino dėl 1, 2, 27, 32, 35 epizodų), tačiau nurodė, jog padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. S. ir V. A. buvo teismo informuoti, kad jiems pareikštas kaltinimas gali būti pakeistas ir jie gali būti nuteisti pagal pakeistą kaltinimą už vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Vėliau pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį, A. S. inkriminuotos veikos buvo perkvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Dėl prokuroro netinkamo veikų kvalifikavimo kaip nusikaltimų daugeto ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas šioje byloje truko daugiau nei ketverius metus, taip pažeidžiant BPK 2 straipsnyje įtvirtintą teisę į kiek įmanomai trumpesnį baudžiamąjį procesą. Be to, buvo pažeista A. S. teisė į gynybą ir nepagrįstai pabloginta jo teisinė padėtis.
4.3. Atkreiptinas dėmesys, kad prokurorui, kuris palaikė valstybinį kaltinimą ir kitoje prieš V. A. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, jau 2019 m. spalio 23 d. buvo žinoma, jog galimai ir A. S. bus reiškiami įtarimai dėl analogiškos tęstinės nusikalstamos veikos (dokumentų klastojimo) padarymo, nes minėtoje byloje, kurioje buvo nuteistas V. A., tuo metu jau buvo gauti visi duomenys apie šioje byloje nagrinėjamas veikas ir surinkti duomenys apie transporto priemones, kurių pirkimo–pardavimo sutartys galimai buvo suklastotos. Nepaisant to, galimai tyčia buvo daromas esminis BPK pažeidimas, A. S. kitoje byloje buvo apklausiamas kaip liudytojas ir verčiamas duoti parodymus dėl galimai ir savo paties padarytų nusikalstamų veikų, neužtikrinant jo teisės į veiksmingą gynybą. Šiais duomenimis ir A. S., kaip liudytojo, parodymais buvo grindžiamas nuosprendis, kuriuo buvo nuteistas V. A. kitoje baudžiamojoje byloje. Nesuprantama, kodėl kitoje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšti kaltinimai ir A. S., kuris kartu vyko į veikų padarymo vietą, o V. A. kaltinimas pateiktas tik dėl dviejų nusikalstamos veikos epizodų, nors informacija apie visus šios nusikalstamos veikos epizodus buvo žinoma jau ikiteisminio tyrimo metu 2019 m.
4.4. Priimant skundžiamus procesinius sprendimus nepagrįstai didelė reikšmė buvo suteikta ekspertizės aktų išvadoms. Pagal bylos duomenis, tyrimui buvo pateikta tik maža dalis pirkimo–pardavimo sutarčių originalų, o daugeliu atvejų ekspertai pateikė tik tikėtiną, o ne kategorišką išvadą, kad tirtuose sutarčių originaluose yra vieno arba kito nuteistojo ranka padaryti įrašai. Be to, didelė dalis liudytojų, kurių parodymais yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neatpažino nuteistųjų, kaip asmenų, pirkusių iš jų automobilius. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu A. S. inkriminuotų 3–6, 8–19, 21–24, 26, 28–29, 34, 36–38, 40 nusikalstamos veikos epizodų padarymas yra pagrįstas ne bylos medžiaga ir objektyviais bei BPK nustatyta tvarka teismo posėdyje ištirtais duomenimis, o prielaidomis ir spėlionėmis, nepašalinus abejonių, kad būtent nuteistieji, o ne kiti asmenys suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus. Todėl dėl paminėtų nusikalstamos veikos epizodų A. S. buvo nuteistas nepagrįstai.
4.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 1–6, 8–19, 21, 23, 26–29, 32, 34–38 nusikalstamos veikos epizodus nuteistieji V. A. ir A. S. padarė veikdami bendrininkų grupe. Šiuo atveju teismas, pagrįsdamas bendrininkavimo požymį, rėmėsi V. A. 2020 m. kovo 10 d. apklausos metu duotais pirminiais parodymais, kurie, teismo nuomone, sutapo su apklausą atlikusios tyrėjos D. Balaišienės ir kitų liudytojų (transporto priemonės savininkų ar sudarant sutartis dalyvavusių asmenų) parodymais bei asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais. Toks teismo vertinimas prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad sutartys būtų buvusios pildomos dviejų asmenų. Tai, kad minėtos sutartys buvo pildomos vieno asmens, patvirtina ir byloje esančių ekspertizės aktų išvados.
Pagal nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo esmę, atliekant šias konkrečias veikas apskritai nėra įmanomas bendrininkavimas, nes sutartį pildė ir melagingus duomenis įrašė tik vienas asmuo, t. y. šiuo atveju nuteistieji net techniškai neturėjo galimybės padaryti įrašų ir pasirašyti to paties dokumento vienu metu. Byloje nebuvo nustatyta ir tai, kad kažkuris iš nuteistųjų būtų rengęs kitam nuteistajam sutarčių dokumentų blankus, padėjęs pildyti sutartis, techninėmis priemonėmis padėjęs klastoti parašus ar kitus sutarties rekvizitus. Tai, kad abu nuteistieji galimai kartu vyko pas asmenis, iš kurių buvo nupirkti automobiliai, tarėsi dėl sandorio ir pan., neįrodo jų bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, nes visi šie veiksmai nesudaro dokumentų klastojimo nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas, bandydamas pagrįsti nuteistųjų bendrininkavimą, nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88- 489/2023, kurioje asmenys buvo nuteisti ne dėl dokumentų klastojimo, o dėl turto pasisavinimo.
Esant skirtingoms bylų aplinkybėms, negalima remtis nurodyta kasacinio teismo nutartimi kaip precedentu šioje byloje.
4.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai nenustatė A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir be pagrindo nustatė atsakomybę sunkinančias aplinkybes, todėl nuteistajam paskyrė neteisingą bei tinkamai neindividualizuotą bausmę (per didelio dydžio baudą). A. S. anksčiau nebuvo teistas. Jis viso proceso metu pripažino, kad padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką dėl 1, 2, 27, 32, 35 epizoduose nurodytų dokumentų suklastojimo, tačiau dėl netinkamo veikų kvalifikavimo kaip nusikaltimų daugeto nuteistasis neturėjo galimybės visiškai pripažinti kaltės. Todėl tai turėjo būti pripažinta A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
4.7. Pirmosios instancijos teismas taip pat A. S. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nepagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. A. ir kad jis neatlygino žalos nukentėjusiesiems. Nukentėjusiojo S. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrįstas jokiais dokumentais. Todėl nuteistasis negalėjo žinoti, koks nukentėjusiajam galimai padarytas turtinės žalos dydis ir kokią žalą jis tariamai privalėtų atlyginti. Be to, BK 60 straipsnyje apskritai nėra nustatyta tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kaip turtinės žalos neatlyginimas. Žemesnės instancijos teismai taip pat nepagrįstai nesprendė dėl galimybės A. S. skirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę BK 62 straipsnio pagrindu, nes dėl prokuroro netinkamo veikų kvalifikavimo kaip nusikaltimų daugeto buvo užkirstas kelias procesą užbaigti supaprastinta tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ir jam paskirtą bausmę sumažinti BK 64(1) straipsnio pagrindu.
4.8. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, nesant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnyje nustatytų pagrindų, nepagrįstai nusprendė nukentėjusiajam S. S. solidariai iš nuteistųjų priteisti 100 Eur turtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusysis nurodė, kad turtinę žalą patyrė dėl vykimo šaukiamam pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir į teismą. Kitų dėl nusikalstamos veikos patirtų nuostolių nukentėjusysis nenurodė ir viso proceso metu tokią žalą pagrindžiančių duomenų nepateikė. Taigi, žemesnės instancijos teismai nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas nepagrįstai vertino kaip tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę žalą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Žukausko kasacinis skundas atmestinas, nuteistųjų V. A., A. S. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
7. Kaip matyti iš nuteistųjų V. A. ir A. S. kasacinių skundų turinio, juose ginčijamos pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, deklaratyviai pareiškiama apie įvairius baudžiamojo proceso principų pažeidimus. Tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
8. Nuteistasis A. S. kasaciniame skunde nurodo, kad jis kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje V. A. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, buvo apklausiamas kaip liudytojas ir verčiamas duoti parodymus dėl galimai ir savo paties padarytų nusikalstamų veikų, neužtikrinant jo teisės į veiksmingą gynybą. Kaip minėta, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Šiuo atveju kasaciniai skundai paduoti dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutarties. Todėl klausimas dėl kitoje baudžiamojoje byloje neva padarytų esminių BPK pažeidimų nėra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl nurodytos priežasties paminėti kasacinio skundo teiginiai ir argumentai paliekami nenagrinėti. Dėl įrodymų vertinimo
9. Kasacinių skundų argumentai dėl teismų padarytų esminių įrodymų vertinimo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neteisingai nustatytų bylos faktinių aplinkybių atmestini.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Teisėjų kolegija tokio pobūdžio pažeidimų šioje byloje nenustatė.
11. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. A. ir A. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, kai jie pripažino dalies jiems inkriminuotų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių klastojimo faktus, taip pat liudytojų R. K., R. B., V. M., G. J., V. S., Č. M. ir kt. parodymais apie minėtų sutarčių sudarymo aplinkybes, eksperčių R. Tamošiūnaitės, D. Strakšytės paaiškinimais apie sutarčių rašysenos ekspertizių atlikimo aplinkybes ir jų pateiktas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių rašysenos ekspertizės aktais Nr. 11- 1440(22), 11-343(23), reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, VĮ ,,Regitra“ pateiktais dokumentais bei kita bylos medžiaga.
Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistieji V. A. ir A. S. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų V. A., A. S. apeliacinius skundus ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinių skundų ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl V. A. ir A. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitiktų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų: įrodymai buvo vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susiejant į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo atsakyta į visus esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu (dėl rašysenos ekspertizės išvadų) ir pakankamumu jų kaltei patvirtinti, šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos.
13. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinių skundų argumentus dėl to, kad teismai negalėjo remtis tikėtinomis ekspertizės aktų išvadomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad ekspertizės akto (specialisto išvados) patikimumą lemia ne išvadų įvardijimas kaip kategoriškų ar tikėtinų, o taikytų tyrimo metodų patikimumas, išvadų aiškumas, išsamumas ir pagrindimas, ekspertiniame tyrime naudotų pradinių duomenų tikslumas ir išsamumas, ekspertų paaiškinimai dėl proceso dalyvių keliamų abejonių. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-273-654/2022).
14. Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirtos dokumentų – transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių rašysenos ekspertizės, dalis ekspertizės aktuose Nr. 11-1440(22), 11-343(23) pateiktų išvadų buvo kategoriškos, dalis – tikėtinos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ekspertės R. Tamošiūnaitė ir D. Strakšytė buvo apklaustos ir detaliai paaiškino transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių rašysenos ekspertizių atlikimo aplinkybes, taikytas metodikas ir jų pateiktas išvadas. Ekspertė R. Tamošiūnaitė paaiškino, kad dalis jų pateiktų išvadų yra tikėtinos tik todėl, kad buvo tiriamos dokumentų kopijos, o ne originalai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad visos pirkimo–pardavimo sutarčių kopijos buvo gautos iš VĮ „Regitra“, o originalias sutartis pateikė ankstesni transporto priemonių savininkai, todėl pagrįstai atmetė dokumentų montažo tikimybę.
Pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, neva patvirtinančios ekspertizės aktų nepatikimumą, buvo nurodytos ir nuteistųjų V. A. ir A. S. apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius motyvuotai paneigė (teismo nutarties 31–33 punktai). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiems argumentams pritaria. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ekspertizės aktų išvadas ir jas parengusių eksperčių R. Tamošiūnaitės, D. Strakšytės teisme duotus paaiškinimus bei motyvuotai argumentavo, kodėl neturi pagrindo abejoti rašysenos ekspertizių išvadomis. Be to, ekspertizės aktų išvadas ir eksperčių teisme duotus paaiškinimus pirmosios instancijos teismas vertino sugretinęs su kitais bylos duomenimis, kaip liudytojų apklaustų transporto priemonių savininkų parodymais, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymais, kiek jie atitiko kitus bylos įrodymus.
15. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų V. A. ir A. S. kaltumas dėl dokumentų klastojimo pagrįstas leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia jokių abejonių. Apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo apeliacine tvarka buvo patikrinti ir į juos atsakyta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Dėl nusikalstamos veikos tęstinumo
16. Prokuroro kasaciniame skunde argumentuojama, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. asmenis, įvykdžiusius atskirus nusikaltimus, nustatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai nuteisė kaip padariusius vieną tęstinį nusikaltimą. Šie argumentai atmestini.
17. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-P-51-719/2023 ir kt.). Tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-788/2017, 2K-86-628/2024) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 20-976/2022, 2K-170-495/2023). Tokie požymiai kaip nedidelis laiko tarpas tarp atskirų epizodų, tas pats grobiamo turto šaltinis, analogiškas veikų pobūdis, intensyvumas ir kt. laikytini papildomais (neesminiais) tęstinės veikos kriterijais, t. y. jų buvimas tik padeda tinkamai atskleisti pagrindinį subjektyvųjį tęstinės nusikalstamos veikos elementą (bendrą kaltės formą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-51-719/2023, 2K-86-628/2024). Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-358-303/2015, 2K-555-788/2015 ir kt.). Veiksmai suklastojant kelis skirtingus dokumentus ar pagaminant kelis netikrus dokumentus, juos įgyjant, laikant ar panaudojant, kai tai padaryta pagal bendrą sumanymą ir siekiant to paties tikslo, paprastai kvalifikuojami kaip tęstinė veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-1073/2018, 2K-177-788/2019, 2K-P-31-788/2021).
18. Iš teismų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad visos V. A. ir A. S. inkriminuotos dokumentų klastojimo veikos buvo padarytos įgyvendinant bendrą tyčią, turint tą patį tikslą nuslėpti savo dalyvavimą transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose. Visuose epizoduose nuteistieji veikė pagal tą pačią schemą, t. y. supirkdavo senus naudotus automobilius už nedidelę kainą ir juos perparduodavo kitiems asmenims, o siekdami nuslėpti savo dalyvavimą automobilių pirkimo sandoriuose, klastojo pirkimo–pardavimo sutartis, į jas kaip pirkėjus įrašydami ne savo, o kitų asmenų duomenis. Nuteistieji minėtus dokumentus klastodavo sistemingai, t. y. nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d., per mėnesį suklastodavo po kelias transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis. Visais atvejais jie automobilių pirkti rasdavo pagal į laikraščius, skelbimų lentas dedamus skelbimus, susiskambindavo su transporto priemonės savininku, atvykdavo vienam iš nuteistųjų priklausančiu automobilvežiu arba kitu automobiliu ir nupirkdavo automobilį, pirkimo–pardavimo sutartis visada pildė nuteistieji, o ne transporto priemonių savininkai. Taigi, byloje nustatytos objektyvios veikų padarymo aplinkybės (buvo klastojami tos pačios rūšies dokumentai; pakankamai nedideli laiko tarpai tarp dokumentų klastojimo atvejų; veikimas pagal tą pačią schemą; tas pats dokumentų klastojimo tikslas) pagrindžia išvadą dėl nusikalstamų veiksmų tęstinumo.
19. Prokuroras, neigdamas tęstinį nusikalstamų veikų pobūdį, kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta bendra tyčia dėl visų sutarčių klastojimo epizodų, t. y. nuteistieji kiekvienu sutarties suklastojimo atveju negalėjo numatyti ir suplanuoti būsimų dokumentų klastojimo atvejų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog atskirus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Kita vertus, sumanymas dėl kito nusikalstamos veikos epizodo nebūtinai turi būti labai konkretus. Pakanka, kad asmuo tiesiog suvoktų, jog ir toliau darys tą patį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-170-495/2023). Pvz., sumanymas nuolatos pasipelnyti, kuris dėl nusikalstamos veikos ypatumų buvo įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus, naudojant tuos pačius būdus ir priemones, ne kartą pripažintas tęstinės veikos elementu turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2008, 2K-112-788/2015, 2K-555-788/2015). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji turėjo išankstinį bendrą sumanymą neatskleidžiant savo tapatybės užsiimti naudotų automobilių perpardavinėjimu, kiekvienu atveju sudarydami pirkimo–pardavimo sandorį ir įrašydami į sutartis melagingus duomenis, suvokė, kad ir toliau darys tą patį.
Nors prokuroras kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad nuteistųjų suklastoti dokumentai yra individualūs ir tarpusavyje nesusiję, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiau yra tai, jog tokiais veiksmais nuteistieji siekė to paties bendro nusikalstamo tikslo.
20. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kvalifikuojant V. A. ir A. S. padarytus veiksmus kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo tinkamai laikomasi teismų praktikoje suformuluotų nusikalstamos veikos tęstinumo nustatymo taisyklių, taigi bylą nagrinėję teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Dėl teisės į gynybą ir teisės žinoti kaltinimo turinį
21. Nuteistojo V. A. teiginiai dėl jo teisės į gynybą ir teisės žinoti kaltinimo turinį suvaržymo nepagrįsti.
22. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, BPK 10 straipsnio 1 dalį, kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, pirmiausia užtikrinama tinkamai įgyvendinus kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. BK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297-222/2016, 2K-242-719/2022, 2K-154-697/2023 ir kt.). Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šiai veikai kvalifikuoti.
Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-689/2018, 2K-146-976/2022, 2K-49-654/2023 ir kt.).
23. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistiesiems V. A. ir A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltinamajame akte aprašytos išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamajame akte aprašant V. A. ir A. S. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jų padarymo laikas, vieta, būdas, konkretūs kaltinamųjų veiksmai ir kitos reikšmingos aplinkybės buvo nurodyti tiek, kiek jie nustatyti byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant jų baudžiamosios atsakomybės klausimą. Iš kaltinamojo akto yra aiški nusikaltimų padarymo schema, taip pat nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėties požymiai.
24. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme V. A. ir A. S. naudojosi advokato ar advokato padėjėjo teisine pagalba, todėl turėjo realią galimybę išsiaiškinti visus jiems kylančius neaiškumus dėl reiškiamo kaltinimo esmės ir pagrindo, taip pat pasinaudoti teise apskųsti ikiteisminio tyrimo tyrėjo ar prokuroro veiksmus. Nors po kaltinamojo akto paskelbimo pirmosios instancijos teisme V. A. ir A. S. pareiškė nesuprantantys, kuo yra kaltinami, tačiau iš nuteistųjų teisme duotų parodymų matyti, kad iš tiesų kaltinimo turinį jie suprato, tačiau kaltę pripažino ne dėl visų jiems inkriminuojamų epizodų, taip pat neigė, kad veikė bendrininkų grupe. Nuteistieji kartu su gynėjais buvo pasiruošę procesui ir aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, pateikdami teismui savo gynybos poziciją, kurios laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese.
25. Nėra pagrindo pripažinti nuteistųjų teisės į gynybą suvaržymą ir tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo V. A. bei A. S. padarytus veiksmus į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Toks teismo sprendimas atitiko gynybos poziciją šiuo klausimu, o tai gali būti vertinama ir kaip teisės į gynybą įgyvendinimo rezultatas. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pranešė kaltinamiesiems, kad kaltinimas gali būti pakeistas ir jie gali būti nuteisti už vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Byloje buvo paskelbta pertrauka, suteikiant nuteistiesiems papildomo laiko pasiruošti gynybai, taigi buvo įvykdytas esminis įstatymo reikalavimas (BPK 256 straipsnio 3 dalis), užtikrinantis kaltinamųjų teisę žinoti kaltinimo turinį ir nuo jo gintis.
26. Nuteistojo A. S. kasaciniame skunde esantis teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinamajame akte jo veikas kvalifikavus kaip atskiras nusikalstamas veikas, o ne kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, buvo pažeista BPK 2 straipsnyje įtvirtinta teisė į kiek įmanomai trumpesnį baudžiamąjį procesą, yra neargumentuotas ir deklaratyvus.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, nėra pagrindo konstatuoti, jog žemesnės instancijos teismai, išnagrinėdami baudžiamąją bylą pagal pateiktą kaltinamąjį aktą, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė nuteistųjų teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami. Dėl bendrininkavimo
28. Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai dėl neteisingai nustatyto jų bendrininkavimo klastojant dokumentus nepagrįsti.
29. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 163-648/2015, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Pabrėžtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiai – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-511/2022, 2K-133-489/2023).
30. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Šios bylos kontekste pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 52-511/2019, 2K-278-303/2020, 2K-51-788/2022 ir kt.). Baudžiamojo įstatymo nereikalaujama, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-489/2023).
31. Iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad žemesnės instancijos teismai, kruopščiai išanalizavę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, remdamiesi byloje surinktais, ištirtais ir detaliai įvertintais įrodymais, pagrįstai nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius: tiek bendrus V. A. ir A. S. dokumentų klastojimo veiksmus, tiek susitarimą ir bendrą tyčią tai daryti kartu. Byloje nustatyta, kad V. A. ir A. S. susitarė užsiimti naudotų automobilių perpardavinėjimu neatskleidžiant savo tapatybės, todėl klastojo pirkimo–pardavimo sutartis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nuteistieji veikė pagal bendrai sutartą ir suderintą modelį, visais atvejais jie automobilių pirkti rasdavo pagal į laikraščius, skelbimų lentas dedamus skelbimus, susiskambindavo su transporto priemonės savininku, atvykdavo vienam iš nuteistųjų priklausančiu automobilvežiu arba kitu automobiliu, apžiūrėdavo parduodamą automobilį, suderindavo kainą ir nupirkdavo automobilį, pirkimo–pardavimo sutartis visada pildė patys.
Taigi, abu nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kokią bendrų nusikalstamų veiksmų dalį kiekvienas iš jų atliko konkrečiu dokumentų klastojimo atveju, veikė suderinę savo veiksmus, suvokdami faktą, kad veikia ne kiekvienas atskirai, o kartu. Visais suderintais veiksmais buvo siekiama bendro rezultato – nuslėpti savo dalyvavimą automobilių pirkimo–pardavimo sandoriuose. Nors transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis kiekvienu konkrečiu atveju fiziškai užpildydavo vienas iš nuteistųjų, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pripažįstant A. S. ir V. A. dokumentų klastojimo bendrininkais, nebūtinai sutartis turėjo užpildyti ir pasirašyti abu asmenys. Tokiai išvadai pritartina. Vien tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju melagingus duomenis į automobilių pirkimo–pardavimo sutartis įrašydavo vienas iš nuteistųjų, nepaneigia jų bendrininkavimo klastojant šiuos dokumentus.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų V. A. ir A. S. nusikalstami veiksmai teismo nuosprendyje nurodytuose epizoduose buvo tinkamai kvalifikuoti kaip padaryti bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), kiekvienam iš jų atliekant bendravykdžio vaidmenį. Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės
33. Nuteistojo A. S. kasaciniame skunde esantys teiginiai dėl netinkamai jam paskirtos bausmės nepagrįsti. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu (ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan.). Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu (pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan.). Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-1073/2020, 2K-5-788/2023, 2K-232-648/2023).
34. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės skyrimu, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. S., tinkamai laikėsi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų: įvertino skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įskaitant asmenį charakterizuojančius duomenis, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (veikiant tiesiogine tyčia padarytas vienas tęstinis nesunkus nusikaltimas, kurį sudaro 33 epizodai, nusikalstami veiksmai tęsėsi daugiau kaip vienerius metus); nuteistojo antraeilį vaidmenį, padarant nusikalstamą veiką, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. veikimą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Individualizuodamas A. S. skirtiną bausmę, teismas motyvuotai nusprendė paskirti jam 100 MGL dydžio baudą, t. y. artimą minimaliam už nesunkų nusikaltimą skiriamam baudos dydžiui (50 MGL).
35. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai paskirtos bausmės, nenustatė pagrindo juos tenkinti. Be kita ko, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti aiškūs, bylos duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl nėra pagrindo skirti jam švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas. Tokia motyvuota išvada padaryta teismui įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo padaryti išvadą, kad pagal įstatymą už inkriminuotą veiką A. S. paskirta bausmė prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat paneigė nuteistojo A. S. apeliacinio skundo teiginį, (jis pakartojamas ir jo kasaciniame skunde), kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu jo veiksmai būtų kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, baudžiamoji byla galėtų būti išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir jam paskirta bausmė būtų sumažinta vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad dalis nuteistiesiems inkriminuojamų veiksmų buvo įvykdyta jiems bendrininkaujant, tačiau tiek V. A., tiek A. S. bendrininkavimą kategoriškai neigė, o sutrumpintas įrodymų tyrimas gali būti taikomas tik esant visiškam kaltės pripažinimui.
36. Nepagrįstas ir nuteistojo A. S. kasaciniame skunde esantys teiginys, kad jam turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pažymėtina, kad šioje normoje nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-495/2022, 2K-133-489/2023). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S., duodamas parodymus, neigė suklastojęs dalį kaltinime nurodytų dokumentų, taip pat neigė bendrus su V. A. veiksmus, be kita ko, tą patį nurodo ir savo kasaciniame skunde. Nurodytos aplinkybės neleidžia pripažinti A. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimo.
37. Nepagrįsti ir nuteistojo A. S. kasaciniame skunde esantys teiginiai dėl neteisingai nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veikimo bendrininkų grupe). Pirmiau pasisakyta, kad V. A. ir A. S. nusikalstami veiksmai teismo nuosprendyje nurodytuose epizoduose buvo tinkamai kvalifikuoti kaip padaryti bendrininkaujant, kiekvienam iš jų atliekant bendravykdžio vaidmenį. Tokią išvadą pagrindžiantys argumentai šioje nutarties dalyje nekartojami. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius klaidingai teigia, jog jam nustatyta tokia jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaip žalos neatlyginimas. Šią aplinkybę teismas tik paminėjo bausmės skyrimo motyvuose, tačiau tai nereiškia, kad ji buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
38. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo švelninti nuteistajam A. S. paskirtą bausmę. Dėl non bis in idem principo ir baudžiamųjų procesų nesujungimo
39. Nuteistasis V. A. prašymą nutraukti jam baudžiamąją bylą argumentuoja tuo, kad byloje buvo pažeistas draudimas antrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą (non bis in idem). Kaip teigia kasatorius, anksčiau jis jau buvo nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą tuo pačiu laikotarpiu iš esmės tapačiomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Abiejose bylose jam inkriminuotos nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, ikiteisminiai tyrimai turėjo būti sujungti ir perduoti teismui kaip viena baudžiamoji byla, tačiau to nebuvo padaryta ir jis už tą pačią tęstinę nusikalstamą veiką buvo teisiamas du kartus. Išnagrinėjusi minėtus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo byloje, tačiau pripažįsta, kad V. A. teisinė padėtis iš tiesų buvo pabloginta dėl to, kad dėl jo buvo vykdomi du atskiri baudžiamieji procesai.
40. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (BK 2 straipsnio 6 dalis). BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte taip pat nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šiomis nuostatomis įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje.
41. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą, reikšmingas yra faktų (idem factum), o ne veikos teisinio vertinimo tapatumas (idem crimen) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10). Tokia pat nuostata vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-89-689/2020, 2K-127-689/2020 ir kt.).
42. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-719/2022, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023) pabrėžiama, kad sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, reikšminga yra nustatyti: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis).
43. Sprendžiant klausimą, ar šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistas non bis in idem principas, aktuali yra kita baudžiamoji byla (teisminio proceso Nr. 1-01-1- 40499-2019-1), kurioje V. A. buvo pripažintas kaltu panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, padaręs vieną tęstinį nusikaltimą, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Minimoje kitoje baudžiamojoje byloje du ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti 2019 m. rugsėjo 20 d. ir 2019 m. spalio 8 d., jie buvo sujungti 2019 m. spalio 28 d. (bendras ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-40499-19). 2019 m. gruodžio 9 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota pirmosios instancijos teismui. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už vieną tęstinę nusikalstamą veiką, t. y. už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 ir 20 d. suklastojo du tikrus dokumentus: 2019 m. rugpjūčio 1 d. automobilio „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. automobilio „Opel Astra G Caravan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį.
44. Kalbant apie nagrinėjamą baudžiamąją bylą, joje ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti 2019 m. gruodžio 11 d., 2020 m. sausio 31 d. ir 2020 m. vasario 12 d. Šie tyrimai buvo sujungti 2020 m. birželio 17 d. (bendras ikiteisminio tyrimo Nr. 01- 1-54383-19). 2021 m. sausio 21 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota pirmosios instancijos teismui. 2021 m. vasario 19 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi byla grąžinta prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų. 2021 m. balandžio 19 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu vėl buvo perduota pirmosios instancijos teismui. Išnagrinėjus bylą, Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu V. A. buvo pripažintas kaltu padaręs vieną tęstinį daugiaepizodį nusikaltimą, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tarp jam inkriminuotų nusikalstamos veiklos epizodų yra ir tokių veikų, kurios padarytos tomis pačiomis dienomis kaip ir pirmojoje byloje, t. y. 2019 m. rugpjūčio 1 ir 20 d., tačiau klastojant kitų automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. Antai nustatyta, kad šioje byloje V. A. 2019 m. rugpjūčio 1 d. suklastojo automobilio „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, o 2019 m. rugpjūčio 20 d. suklastojo automobilių „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Renault Megane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „VW Golf Variant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis.
45. Palyginęs skirtingose baudžiamosiose bylose V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį suformuluotus kaltinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors kitoje byloje V. A. dokumentus suklastojo tomis pačiomis dienomis (2019 m. rugpjūčio 1 ir 20 d.), tačiau jų faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis: nusikalstami veiksmai padaryti skirtingu laiku, skirtingose vietose, pirkimo–pardavimo sutartys pasirašytos su skirtingais savininkais dėl skirtingų automobilių pirkimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmojoje byloje nustatyti V. A. nusikalstami veiksmai nebuvo įtraukti į kaltinimą V. A. nagrinėjamojoje byloje. Dėl to nuteistojo V. A. apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, buvo atmestas. Teisėjų kolegija pritaria tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai.
46. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinėje praktikoje galimos tokios teisinės situacijos, kai, asmeniui tuo pačiu laikotarpiu padarius vienarūšes nusikalstamas veikas, ikiteisminiai tyrimai yra išskaidomi ir vėliau už šių nusikalstamų veikų padarymą kaltininkas yra nuteisiamas keliais nuosprendžiais. Tokia situacija savaime nereiškia, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Pvz., EŽTT praktikoje išsakyta pozicija, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas non bis in idem principas negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Tokiais atvejais gali būti daroma išvada, kad keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nesudaro vientisos veikos, o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (2007 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Taigi, pagal paminėtą EŽTT praktiką nėra draudžiamas nuteisimas net ir už atskirus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus (atskiras veikas) skirtingais tokio elgesio pasireiškimo atvejais. Minėta nuostata vadovaujamasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-719/2023), ji iš esmės atitinka ir šioje byloje susiklosčiusią situaciją.
47. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju dvi baudžiamosios bylos, kuriose V. A. nuteistas už dokumentų suklastojimą panašiomis aplinkybėmis, nebuvo sujungtos tik dėl procesinio pobūdžio priežasčių. Pirmojoje baudžiamojoje byloje V. A. ikiteisminio tyrimo metu pripažino suklastojęs tik dvi transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis. Neturint kitos informacijos, ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. Tuo metu paaiškėjo, kad galimai buvo suklastota daugiau transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai, šie vėliau buvo sujungti ir byla perduota teismui tą pačią dieną, kai kitoje byloje jau buvo skelbiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant pirmąją baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo V. A. gynėjas buvo pateikęs prašymą išspręsti baudžiamųjų bylų sujungimo klausimą, tačiau 2020 m. gegužės 21 d. nutartimi teismas šį prašymą atmetė, nes tuo metu prieš kaltinamąjį V. A. nebuvo kitų teismui perduotų baudžiamųjų bylų ir teismas tiesiog negalėjo išspręsti baudžiamųjų bylų sujungimo klausimo.
48. Teismų praktikoje pažymėta, kad bylų išskaidymas ikiteisminio tyrimo metu negali lemti to, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2A-5-719/2023). Nors nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo klausimas, tačiau principas, kad bylų išskaidymas neturi dirbtinai bloginti kaltinamojo (nuteistojo) teisinės padėties, aktualus ir šiai bylai.
49. Pirmojoje baudžiamojoje byloje Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 30 parų areštu, jo vykdymą atidedant 4 mėnesiams ir paskiriant intensyvią priežiūrą, įpareigojimą dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (2021 m. rugpjūčio 12 d. V. A. išrašytas iš probacijos tarnybos duomenų registro). Nagrinėjamoje byloje V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 130 MGL (6500 Eur) dydžio bauda.
50. Iš abiejų baudžiamųjų bylų nustatytų aplinkybių logiškai išplaukia išvada, kad jeigu visos V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos būtų nagrinėjamos vienoje byloje, būtų buvęs pagrindas jo veiką pripažinti viena tęstine nusikalstama veika ir skirti vieną bausmę. Į šią aplinkybę buvo būtina atsižvelgti skiriant V. A. bausmę nagrinėjamoje byloje, tačiau to nebuvo padaryta. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. A. bausmę, nesilaikė reikalavimo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes bausmei paskirti ir tinkamai ją individualizuoti. Apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė. Ši klaida taisytina priimant šią kasacinę nutartį.
51. Teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti anksčiau aptartą principą, kad baudžiamųjų bylų išskaidymas (ar nesujungimas) neturėtų dirbtinai bloginti kaltinamojo (nuteistojo) teisinės padėties, daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas proporcingai sušvelninti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. A. paskirtą bausmę laikantis BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad V. A. paskirta bauda turi būti sumažinta iki 90 MGL (4500 Eur) dydžio, atitinkamai keičiant Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Dėl civilinio ieškinio
52. Nuteistasis A. S. kasaciniame skunde ginčija turtinės žalos (100 Eur) atlyginimo priteisimą nukentėjusiajam S. S., argumentuodamas, kad žemesnės instancijos teismai nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas nepagrįstai vertino kaip tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę žalą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
53. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).
54. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis S. S. pareiškė 2000 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas nebuvo. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje ir apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad minėto dydžio turtinę žalą sudaro išlaidos dėl vykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir negautos pajamos, nes dėl dalyvavimo ikiteisminio tyrimo veiksmuose jis negalėjo atlikti savo tiesioginio darbo ir gauti pajamų. Kaip nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. S. 2021 m. lapkričio 16 d. teisiamojo posėdžio metu buvo paaiškinta pareiga pateikti patirtus nuostolius patvirtinančius dokumentus, tačiau jis iki bylos nagrinėjimo pabaigos tokių dokumentų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė, kad nukentėjusysis nerodė susidomėjimo proceso eiga ir įrodymų nepateikė, vis dėlto, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs, kad S. S. ne vieną kartą buvo atvykęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir teismą, kad už atvykimą į teismą jam buvo atlygintos kelionės išlaidos, padarė išvadą, jog nukentėjusysis patyrė 100 Eur vertės turtinę žalą, todėl civilinį ieškinį tenkino iš dalies.
Kita civilinio ieškinio dalis netenkinta. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėjo, kad atsiradusi turtinė žala yra susijusi ne tik su vykimu į teisėsaugos įstaigas, bet ir su neatvykimu į darbą dėl dalyvavimo apklausose.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks žemesnės instancijos teismų turtinės žalos vertinimas yra prieštaringas ir nelogiškas. Šiuo atveju teismai nukentėjusiojo S. S. negautų pajamų kilmę susiejo ne su nuteistųjų padarytu nusikaltimu, o su jo dalyvavimu ikiteisminio tyrimo veiksmuose (apklausose), taigi atlygintiną turtinę žalą sutapatino su proceso išlaidomis. BPK 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad proceso išlaidas sudaro liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo. Taigi, šiuo atveju 100 Eur suma žemesnės instancijos teismų neteisingai buvo pripažinta dėl nusikalstamos veikos patirta turtine žala, o ne nukentėjusiojo turėtomis proceso išlaidomis. Be to, lieka neaišku, kokiu pagrindu buvo nustatytas būtent toks turtinės žalos dydis.
56. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai civilinio ieškinio klausimą išsprendė iš esmės nesilaikydami BPK nustatytų taisyklių, todėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartis keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) naikinant jų dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais, 115 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a :
Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Arūno Žukausko kasacinį skundą. Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį. V. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 90 MGL (4500 Eur) dydžio. Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir nukentėjusiojo S. S. civilinį ieškinį atmesti. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.