LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. gruodžio 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Jakučiui, nuteistosios N. V. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiųjų L. S. ir D. S. įgaliotai atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. V. ir jos gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu N. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 231 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams šešioms dienoms, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams šešioms dienoms. Į bausmės laiką įskaičius sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. lapkričio 19 d., pripažinta, kad N. V. bausmę yra atlikusi.
Baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 245 straipsnyje, N. V. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Iš N. V. priteista: 1) nukentėjusiajai L. S. 2316,96 Eur turtinei ir 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) nukentėjusiajai S. V. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) nukentėjusiajam M. G. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios L. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl 50 000 Eur neturtinės žalos D. S. atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Iš N. V. nuspręsta išieškoti valstybės naudai 6849,29 Eur ekstradicijos išlaidų, 1704,81 Eur išlaidų už nukentėjusiosioms suteiktą antrinę teisinę pagalbą, 30,61 Eur liudytojui išmokėtų kelionės į teismą išlaidų atlyginimo.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartis, kuria nuteistosios N. V. ir jos gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmesti. Iš N. V. nutarta išieškoti valstybės naudai 203,78 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis BPK 151 straipsniu, laikinas nuosavybės teisės apribojimas N. V. turtui – lėšoms – 2431,97 Eur paliktas galioti, kol ši pinigų suma bus nukreipta priteistiems civiliniams ieškiniams iš dalies atlyginti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų įgaliotos atstovės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. N. V. nuteista pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį už tai, kad 2012 m. gegužės 17 d., laikotarpiu nuo 6.30 val. iki 7.20 val., (duomenys neskelbtini), jos tėvų L. ir V. A. K. gyvenamajame name, žinodama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 D. S. (K.) gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S. ir kad N. V. įpareigota perduoti vaiką motinai, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-300-188-2012 leista prievarta (pašalinant kliūtis) paimti D. S. (K.) iš jos buvimo vietos ir perduoti mergaitę motinai, aktyviais veiksmais trukdė antstolei S. V. vykdyti teismo sprendimą, nežymiai sužalojo L. S. ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, būtent: antstolei S. V. kartu su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėmis G. D. bei E. T. atvykus prie namo vykdyti teismo sprendimo ir perduoti vaiko motinai, antstolei S. V. kelis kartus reikalaujant atidaryti užrakintas namo duris, šio reikalavimo nevykdė, namo durų, kurios iš vidaus buvo užremtos medine lenta, neatidarė, lentos nepašalino ir taip užkirto kelią antstolei patekti į namo vidų; po to, antstolei S. V. priėjus prie namo vitrininio lango bei durų ir pakartotinai kelis kartus pareikalavus įleisti ją į vidų, ji durų neatidarė; po to, antstolei S. V. su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų ir nurodžius N. V. perduoti vaiką, šio teisėto jos reikalavimo nevykdė – sėdėjo ant kėdės apkabinusi mergaitę ir šaukdama reikalavo jos neliesti, taip kliudydama Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms vaiką paimti ir perduoti išieškotojai L. S.; antstolės S. V. nurodymu policijos pareigūnams M. G. bei E. S. (E. S.) pradėjus šalinti kliūtį, t. y. kambaryje priėjus prie ant kėdės sėdinčios ir savo rankomis mažametę D. S. (K.) apglėbusios N. V., M. G. paėmus už N. V. dešinio riešo bei alkūnės sąnarių ir laikant jos dešinę ranką, E. S. tuo metu ir tokiu pat būdu laikant N. V. kairę ranką, kad vaiko motina L. S. galėtų atitraukti nuo jos savo dukterį, N. V., priešindamasi vaiko paėmimui, tyčia keturis kartus spyrė L. S. į pilvą ir kojas, taip padarė jai poodines kraujosruvas kairės šlaunies ir blauzdos priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o L. S. paėmus mergaitę nuo N. V. kelių ir išėjus iš namo, N. V., atsistojusi nuo kėdės, ištraukė E. S. laikytą kairę ranką ir kumščiu tris kartus sudavė jos dešinę ranką laikiusiam M. G. į dešinę galvos pusę ir veidą, taip jam sukėlė fizinį skausmą.
2. N. V. buvo kaltinama pagal BK 245 straipsnį tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, būtent: būdama mažametės D. S. (K.), gimusios (duomenys neskelbtini), globėja, žinodama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 jos gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S., kad šis teismo sprendimas dėl įpareigojimo perduoti vaiką turi būti vykdomas skubiai ir ji įpareigota nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ne vėliau kaip keturioliktą dieną perduoti D. S. (K.) motinai, per teismo nustatytą terminą iki 2011 m. gruodžio 30 d. šios teismo sprendimo dalies neįvykdė, D. S. (K.) motinai L. S. neperdavė iki 2012 m. gegužės 17 d., kol D. S. (K.) motinai L. S. buvo perduota priverstinai.
II. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji N. V. prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartį, taip pat Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis, kuriomis N. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, iš N. V. yra priteisti civiliniai ieškiniai ir proceso išlaidų atlyginimas, bei N. V. išteisinti dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, N. V. pareikštus civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus ir nepriteisti iš N. V. proceso išlaidų atlyginimo kitiems asmenims; arba 2) baudžiamąją bylą pagal BK 245 straipsnį N. V. nutraukti vadovaujantis principu non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) bei suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o baudžiamąją bylą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį N. V. nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi N. V. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų, šie pažeidimai sukliudė teismams priimti teisingą galutinį procesinį sprendimą. Žemesniųjų instancijų teismai iš esmės apsiribojo prokuroro surašytų nusikalstamų veiksmų išdėstymu, perrašė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tačiau realiai jų neanalizavo, nelygino su vaizdo medžiaga, o dalį bylos duomenų, paneigiančių kaltinimus, nutylėjo, taip pat neišsprendė visų byloje esančių prieštaravimų, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus ir iš esmės apkaltinamąsias išvadas grįsdami prielaidomis, kartu pažeisdami nekaltumo prezumpciją. Be to, apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
3.2. Nors buvo prašoma, bet apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo – neperžiūrėjo vaizdo įrašo, daryto 2012 m. gegužės 17 d. namo viduje, o savo išvadas skundžiamoje nutartyje grindė vien vaizdo įrašo aprašymu, kuriame nurodytos aplinkybės neatitinka paties vaizdo įrašo. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės paneigia teismų nustatytas aplinkybes, kad neva nukentėjusioji L. S. buvo suspardyta, kad neva N. V. neįleido antstolės į namo vidų, užbarikadavo duris. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, kad N. V. nė karto nespyrė L. S., o namo duris užbarikadavo P. J., kurio N. V. net kelis kartus prašė atidaryti duris. Vaizdo įrašas patvirtina ir tai, kad vaiko pasiėmimo metu L. S. naudojo jėgą prieš D. S. – ją tampė, draskė, užlaužė ranką.
3.3. Taip pat skundžiamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kad N. V. 2013 m. liepos 2 d., jau pasibaigus teisėto buvimo Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV) laikotarpiui, kreipėsi dėl politinio prieglobsčio suteikimo, o apie jo suteikimą duomenų byloje nėra. Tačiau galiojanti bevizio režimo programa suteikia teisę Lietuvos Respublikos piliečiams atvykti į JAV ir praleisti šalyje 90 dienų be vizos. Kadangi N. V. į JAV atvyko 2013 m. balandžio 8 d., teikiant prašymą dėl politinio prieglobsčio teisėto buvimo JAV terminas dar nebuvo pasibaigęs. Be to, N. V. politinio prieglobsčio bylos nagrinėjimas buvo nukeltas į 2022 metus, o ekstradicija vyko 2019 m. lapkričio mėn.
3.4. Nebuvo išnagrinėti ir esminiai argumentai dėl civilinių ieškinių, apsiribojant tik sprendimų motyvavimu bendromis frazėmis. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai L. S. priteista atlyginti žalą pagal kvitus, pateiktus iš kitų bylų, antstolei S. V. priteistas žalos atlyginimas, nors ji vykdė savo kaip antstolės pareigas, o policijos pareigūnas M. G., kuriam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pats sužalojo N. V., tuo metu buvusią teisėja.
3.5. Nebuvo motyvuotai atsakyta, kokiu pagrindu policijos darbuotojai turėjo teisę naudoti jėgą prieš N. V., tuo metu buvusią teisėja, negavę Lietuvos Respublikos Seimo, o tarp Seimo sesijų – Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimo 2012 m. gegužės 17 d. įeiti į N. V. gyvenamąsias patalpas, suvaržyti N. V. laisvę – naudoti jėgą prieš ją, kaip tai nustatė tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.
3.6. Be to, skiriant N. V. bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK 55 straipsnio nuostatos, pagal kurias asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriamos su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, priešingu atveju teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmą kartą teisiamai N. V. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors tai ne tik prieštarauja nurodytam įstatymu įtvirtintam reglamentavimui, ypač kai kaip alternatyvios bausmės nustatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, bet ir neatitinka teismų praktikos, kad už nagrinėjamus nusikaltimus pirmą kartą teisiamam asmeniui neskiriama ne tik reali laisvės atėmimo bausmė, bet ir laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 231 straipsnio 1 dalį nuteistajai N. V. buvo paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams šešioms dienoms, o pagal šio straipsnio sankciją maksimalus laisvės atėmimo bausmės dydis siekia dvejus metus.
3.7. Įvertinus byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (N. V. asmenybę, padarytų nusikaltimų sunkumą ir pobūdį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą), darytina išvada, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už trijų nesunkių nusikaltimų padarymą akivaizdžiai parodo teismo neobjektyvumą ir N. V. diskriminavimą dėl politinių pažiūrų (kaip „(duomenys neskelbtini)“ politinės partijos, su kuria tapo Seimo nare 2012 metais, veido) ir dėl požiūrio į korupciją Lietuvos teisinėje sistemoje.
4. Kasaciniu skundu nuteistosios N. V. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis, kuriomis N. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, iš N. V. priteisti civiliniai ieškiniai ir proceso išlaidų atlyginimas, bei konstatavus, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; arba, nenustačius pagrindo perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba, nenustačius pagrindo perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, 3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis, kuriomis N. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, iš N. V. priteisti civiliniai ieškiniai bei proceso išlaidų atlyginimas, bei baudžiamąją bylą pagal BK 245 straipsnį N. V. nutraukti vadovaujantis principu non bis in idem ir suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o baudžiamąją bylą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį N. V. nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; arba, nenustačius pagrindų priimti anksčiau nurodytus procesinius sprendimus, 4) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 25 d. nutartį, panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis, kuriomis N. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, iš N. V. priteisti civiliniai ieškiniai ir proceso išlaidų atlyginimas, bei baudžiamąją bylą N. V. nutraukti, nes N. V. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareikštus N. V. civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus, nepriteisti iš N. V. jokio proceso išlaidų atlyginimo ir panaikinti N. V. taikomas procesines prievartos priemones.
Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Byloje buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, nes baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, taip pat apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo byloje paduotus apeliacinius skundus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma, neatliko įrodymų tyrimo, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, kuriose apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos (BK 2 straipsnio 1, 3 dalis), pažeistas iš nekaltumo prezumpcijos kylantis draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį abejonėmis ir prielaidomis.
4.2. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Nagrinėjamoje byloje buvo BK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas bylą nagrinėjusiems Panevėžio apygardos teismo teisėjams nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareikštą nušalinimą ir nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė nuteistosios gynybos argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtina neteisingai išspręstas prašymas panaikinti kardomąsias priemones N. V., šis prašymas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi buvo atmestas. Akivaizdu, kad apygardos teismas buvo nesusipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, nebuvo įvertinti melagingi liudytojų parodymai, neatitinkantys vaizdo įrašo, o pati baudžiamoji byla, priešingai nei nurodyta minėtoje nutartyje, nėra sudėtinga savo apimtimi, nes byloje net po kelis kartus kartojasi tie patys dokumentai, o vienintelis tikras įrodymas yra vaizdo įrašas, padarytas namo viduje.
Netgi teismų praktikoje atskirose bylose asmenims, kurie buvo įtariami sunkesnių nusikaltimų padarymu, buvo paskirta tik viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taip pat, atmetant prašymą dėl kardomųjų priemonių panaikinimo, nebuvo įvertinta, kad, įskaičius suėmimo laikotarpį laukiant ekstradicijos, N. V. jau buvo atlikusi didesnę bausmę, nei jai galėjo būti paskirta, kad JAV leido N. V. traukti baudžiamojon atsakomybėn tik už 4 veikas iš jai iš pradžių inkriminuotų 39-ių, todėl N. V. nebuvo jokio pagrindo nei bėgti, nei slėptis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir toliau taikyti N. V. kardomąsias priemones vertintinas kaip nuteistosios diskriminacija. Bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtina ir neteisėtas N. V. dar dirbant teisėja uždirbtų lėšų areštas.
Be to, apygardos teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal neatitinkantį BPK normų kaltinamąjį aktą, kurio trūkumus nurodė nuteistoji ir jos gynėjas, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasitvirtino ir priėmus skundžiamą nuosprendį, kuriame beveik visa apimtimi buvo patvirtinti N. V. pareikšti kaltinimai, o bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos ne iki galo, atmetus atskirus prašymus dėl įrodymų ištyrimo, remiantis prielaidomis, ir paskirta aiškiai per griežta savo rūšimi ir dydžiu bausmė.
4.3. N. V. pareikštas kaltinimas yra neaiškus, kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų ir tai trukdė bei trukdo N. V. gintis. Kaltinamasis aktas, kaip vienas svarbiausių baudžiamojo proceso dokumentų, kuriame suformuluojamas kaltinimas, nustatantis tolesnes bylos nagrinėjimo ribas, turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, jame turi būti išsamiai, aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Nors N. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padaromos tik tyčia, kaltinamajame akte neatskleisti N. V. veikos motyvai ir tikslai. Kaltinamajame akte nurodytos perteklinės aplinkybės, inkriminuojant N. V. ir veiksmus, nukreiptus prieš mažametę D. S., įvardijant tai vaiko psichiniu gniuždymu, bet šios aplinkybės išeina už nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių ribų.
Didelė dalis kaltinimo yra deklaratyvi, nedetalizuojant mažametės D. S. neperdavimo motinai L. S. aplinkybių, nors tai, kad pati mažametė nesutiko būti perduota motinai, yra esminė aplinkybė, paaiškinanti, kodėl ne tik N. V., bet ir visiems kitiems asmenims, taip pat ir antstolei, iki prievartinio mažametės paėmimo nepavyko D. S. perduoti motinai L. S. Kaltinamajame akte nenurodyta ir tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis būtent prieš mažametę D. S. buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas ir tai darė ne tuometinė mergaitės globėja N. V., o kiti asmenys. Kaltinimas N. V. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį išdėstytas ne atskirai, o bendrai, nenurodyta, pagal kokią BK 231 straipsnio 1 dalies redakciją kaltinama N. V. Taip pat N. V. inkriminuotas baudžiamasis nusižengimas, nustatytas BK 245 straipsnyje, taip pažeidžiant non bis in idem principą, kadangi už tariamą teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą N. V. patyrė itin griežtas sankcijas – pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas sumokėjo itin didelę sumą baudų.
Kaltinamojo akto ydingumą patvirtina ir tai, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dalis kaltinimo aplinkybių buvo pašalinta iš N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo. Be to, kaltinamajame akte bendrai surašyti tiek N. V. kaltinančio, tiek teisinančio pobūdžio duomenys, nepaaiškinant, ar prokuroras sutinka su visais nurodytais duomenimis, ar kuriuos nors iš jų atmeta.
4.4. Taip pat buvo pažeistas non bis in idem principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Skunde cituojama teismų praktika, kad dvigubo nebaudžiamumo principo esmė yra ta, jog niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Aptariamo principo įgyvendinimas apima tiek tuos atvejus, kai asmuo persekiojamas baudžiamąja tvarka vykstant dviem procesams dėl to paties pažeidimo, tiek ir tuos atvejus, kai susiduriama su kitų rūšių atsakomybės, panašios į baudžiamąją, pavyzdžiui, administracinės, taikymu. Principas non bis in idem aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; Didžiosios kolegijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Grande Stevens ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 18640/10, 18647/10, 18663/10, 18668/10 ir 18698/10; 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Dev prieš Švediją, peticijos Nr. 7356/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K- 7-68/2009, 2K-167-788/2015, 2K-219-693/2016, 2K-165-648/2020). N. V. pagal BK 245 straipsnį buvo kaltinama, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nes būdama mažametės D. S. globėja, žinodama apie civilinio proceso tvarka priimtą sprendimą, kuriuo mažametės D. S. gyvenamoji vieta nustatyta su motina L. S., neperdavė mažametės pastarajai tol, kol 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą priverstinai įvykdė antstolis.
Tačiau už tuos pačius veiksmus (neveikimą) nevykdant sprendimo civilinėje byloje N. V. pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį buvo paskirtos baudos, iš viso N. V. jų sumokėjo 27 800 Lt (8312 Eur). Pagal inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakciją už baudžiamąjį nusižengimą buvo nustatytas baudos dydis iki 50 MGL dydžio, t. y. daug kartų mažesnis, nei N. V. sumokėjo baudų. Atsižvelgiant į tai, kad N. V. kaltinime pagal BK 245 straipsnį inkriminuoti identiški arba iš esmės tie patys veiksmai, už kuriuos N. V. jau yra sumokėjusi baudas, bei įvertinus griežtą civilinės atsakomybės pagal CPK normas pobūdį, darytina išvada, kad už tas pačias veikas N. V. negali būti persekiojama baudžiamąja tvarka, todėl N. V. baudžiamoji byla dėl šios dalies nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu ir dėl non bis in idem principo pažeidimo.
4.5. Be kita ko, baudžiamoji byla dėl visų N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų turėjo būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nustatytam BK 95 straipsnyje. Nusikalstamos veikos, nustatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, pagal kaltinimą padarytos 2012 m. gegužės 17 d. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio redakciją, dėl nesunkių nusikaltimų buvo nustatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taigi, dėl N. V. inkriminuotų nesunkių tyčinių nusikaltimų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2020 m. gegužės 17 d., t. y. dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Atsižvelgiant į tai, baudžiamoji byla N. V. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
4.6. Žemesniųjų instancijų teismų išvados, kad N. V. esą pasislėpė nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų, yra nepagrįstos. Dar pirmosios instancijos teismo nutartyje, atmetant prašymą baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nebuvo konstatuota, kad N. V. slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, bet nurodyta, jog N. V. išvyko iš Lietuvos siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia aplinkybė nėra nurodyta BK 95 straipsnyje kaip stabdanti ar nutraukianti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Kita vertus, N. V. iš Lietuvos Respublikos išvyko teisėtai, be kitų aplinkybių, ir baimindamasi susidorojimo su ja ir jos šeimos nariais, kardomoji priemonė N. V. iki išvykimo nebuvo paskirta, nebuvo nustatyti jokie draudimai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus ne tik dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, BPK reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimu, bet ir dėl kaltinimų N. V. nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, formaliai atmesdamas apeliacinių skundų argumentus, neatlikęs įrodymų tyrimo ir vertindamas jau byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą pareigūnų ir suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, be jokio objektyvaus pagrindo atmetė N. V. ir jos gynybos liudytojų parodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės neatsakyta į tai, kad kaltinimas pagal BK 245 straipsnį visiškai neinformatyvus ir deklaratyvus, kad mažametė D. S. motinai L. S. nebuvo perduota ne dėl tuometinės globėjos N. V. kaltės, kad nepaisydami įstatymų reikalavimų vaiko perdavimo operacijoje dalyvavę valstybės tarnautojai, pareigūnai (ar pastariesiems prilyginti asmenys) vartojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš mažametę D. S., kad N. V. jokių neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusįjį M. G. neatliko ir fizinio skausmo šiam nesukėlė, o, priešingai, pati N. V. patyrė smurtą iš kitų asmenų ir net buvo sužalota pareigūno M. G., kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais pripažintų asmenų, taip pat kaip liudytojų apklaustų valstybės tarnautojų ir pareigūnų, kaip turinčių tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymais negalima besąlygiškai remtis, kad N. V. dėl įvykio metu prieš ją atliktų neteisėtų veiksmų (teisėjo imuniteto nepaisymo, fizinio ir psichologinio smurto vartojimo) buvo psichologinio afekto būsenos.
Be to, ne iki galo atsakyta ir į apeliacinių skundų argumentus dėl priteistų civilinių ieškinių, proceso išlaidų.
4.8. Dėl N. V. kaip teisėjos imuniteto pažeidimo pažymima, kad įvykio metu daryti vaizdo įrašai paneigia kaltinimą, jog pareigūnams patekus į tuomet teisėjo pareigas ėjusios N. V. būstą buvo pažeistas teisėjo neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos teismų įstatyme ir kituose teisės aktuose, pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Atsižvelgiant į tai, antstolė, norėdama įvykdyti teismo sprendimą ir patekti į N. V. gyvenamąsias patalpas, turėjo gauti Seimo arba Prezidento sutikimą, bet toks sutikimas nebuvo gautas. Iš vaizdo įrašų matyti, kad N. V. laisvė mažametės D. S. paėmimo metu buvo suvaržyta – N. V. buvo laikoma už rankų, žalojama, tempiama.
Pagal įvykių metu galiojusią Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies redakciją, buvo draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką.
4.9. Nors tam, kad tinkamai būtų atsakyta į apeliacinių skundų argumentus, buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą, kaip tai nustatyta BPK 324 straipsnio 6 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma. Teismo proceso metu gynyba negalėjo apklausti pačios D. S., nebuvo tinkamai ištirti vaizdo įrašai, nebuvo paskirta teismo medicininė ekspertizė, siekiant nustatyti pačios N. V. patirtus kūno sužalojimus, ir teismo psichologinė ekspertizė, siekiant nustatyti, ar N. V. nebuvo psichologinio afekto būsenos.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistosios N. V. ir jos gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-173-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-329-976/2017, 2K-358-942/2017, 2K-141-697/2021 ir kt.).
7. Kasatoriai, ginčydami byloje priimtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nurodo, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kadangi kasaciniuose skunduose didelė dalis argumentų yra iš esmės analogiški, todėl dėl jų pasisakoma bendrai. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su žemesniųjų instancijų teismų išvadomis dėl N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių nustatymo, N. V. pripažinimo kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas, prašant baudžiamąją bylą N. V. nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei baudžiamosios bylos dalies pagal BK 245 straipsnį nutraukimu suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, papildomai prašant baudžiamąją bylą nutraukti dėl non bis in idem principo pažeidimo.
Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad dalis kasatorių argumentų yra skirta įrodymų (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, vaizdo įrašų ir kitų bylos duomenų) vertinimui, pateikiant savąjį jų vertinimą, taip ginčijant byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019). Dėl to kasacinių skundų argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
8. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Nors kasatoriai ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo ir proceso išlaidų atlyginimo priteisimo bei nepriteisti iš N. V. turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo, bet iš esmės šie kasacinių skundų reikalavimai yra deklaratyvūs, grindžiami pirmiausia tuo, kad N. V. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, bei pateikiant savąjį atskirų faktinių bylos aplinkybių interpretavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasatorių argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir nelaikytini teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl nenagrinėtini.
9. Taip pat nenagrinėtini kasatorių argumentai dėl civilinėje byloje priimto Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo mažametės D. S. (tuo metu – K.) gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S., vykdymo, t. y. dėl to, kokiu būdu, kasatorių nuomone, turėjo būti vykdomas sprendimas dėl tariamo neteisėto psichinės ir fizinės prievartos naudojimo prieš mažametę D. S., dėl kitų asmenų, dalyvavusių vykdant sprendimą, tariamai neteisėtų veiksmų teisinio įvertinimo. Visų pirma šie kasatorių argumentai susiję su faktinių aplinkybių nustatymu bei vertinimu ir peržengia nagrinėjamos bylos ribas, nes nagrinėjamoje byloje vertinamas būtent N. V. veiksmų teisėtumas, be to, civilinėje byloje priimto, įsiteisėjusio ir galiojančio sprendimo, jo vykdymo tvarkos kvestionavimas taip pat nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
10. Nuteistosios N. V. gynėjo kasaciniame skunde prašoma baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, motyvuojant tuo, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasatoriaus argumentais.
11. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-648/2019, 2K-179-303/2020, 2K-269-303/2020, 2K-7-76-719/2022). Nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-179-303/2020, 2K-269-303/2020). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2011, 2K-7-30-788/2017, 2K-39-788/2021, 2K-128-489/2021, 2K-7-76-719/2021).
12. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiame straipsnyje pateiktas teisėjo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Vadinasi, proceso dalyviai, norėdami pareikšti nušalinimą teismui remdamiesi pirmiau nurodytu pagrindu, nušalinimą turi grįsti tik aplinkybėmis, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ir jų buvimą argumentuoti (motyvuoti). Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien tik šalių nuomonės nepakanka – turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).
13. Iš nuteistosios N. V. gynėjo kasacinio skundo matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatoriai sieja su, jų nuomone, nepagrįstu kardomųjų priemonių ir laikino nuosavybės teisės apribojimo lėšoms taikymu, atsisakymu perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, atsisakymo atlikti dalį nuteistosios ir jos gynėjo prašytų įrodymų tyrimo veiksmų, apkaltinamojo nuosprendžio N. V. priėmimu ir nuosprendžio turinio trūkumais, per griežtos bausmės (savo rūšimi ir dydžiu) N. V. paskyrimu.
14. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015 ir kt.). Be to, vien tai, kad teismas atmeta proceso dalyvių prašymus ir proceso dalyviai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, savaime nesuteikia pagrindo teigti teismą buvus šališką, – tai, ar proceso dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020, 2K-84-458/2020 ir kt.).
15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo gynėjas buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 9–12 punktuose į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, vien pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai dėl N. V. procesinės prievartos priemonių taikymo, prašymų dėl atskirų procesinių veiksmų atlikimo, atsisakymo perduoti bylą prokurorui dėl neva BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Visi kasatoriaus akcentuojami pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai buvo motyvuoti, o procesinių prievartos priemonių taikymo N. V. teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti ir instancine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo: 1) 2020 m. kovo 25 d., 2020 m. birželio 15 d. nutartimis atmesti N. V. ir jos gynėjo skundai atitinkamai dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarties ir 2020 m. gegužės 18 d. nutarties, kuriomis buvo tęsiamas kardomosios priemonės intensyvios priežiūros terminas; 2) 2020 m. balandžio 24 d., 2020 m. spalio 20 d., 2021 m. sausio 20 d. nutartimis buvo atmesti N. V. ir jos gynėjo skundai atitinkamai dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d., 2020 m. rugsėjo 18 d., 2020 m. gruodžio 22 d. nutarčių, kuriomis buvo paskirtas ir toliau tęsiamas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas N. V. lėšoms.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi N. V. taikytos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – sąlygos buvo netgi sušvelnintos, o 2020 m. birželio 12 d. nutartimi intensyvi priežiūra pakeista įpareigojimu periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pašalino dalį aplinkybių iš kaltinimo (nuosprendžio 29–31 lapai).
16. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas, tendencingai organizavo procesą, išsakė išankstinę nuomonę, taip pažeisdamas N. V. teisę į nešališką teismą. Gynėjo nuomonė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nėra pagrįsta, byloje nėra nustatyta, taip pat ir kasaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių aplinkybių, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginys dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo atmestinas kaip prieštaraujantis bylos medžiagai ir teismų praktikai. Dėl esminių BPK pažeidimų, susijusių su kaltinamojo akto surašymu, įrodymų tyrimu ir vertinimu, nuosprendžio (nutarties) surašymu, tinkamu bylos išnagrinėjimu apeliacine tvarka
17. Kasacinių skundų argumentai dėl byloje padarytų esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (apeliacinės instancijos teismui – nutartį), grindžiami tuo, kad byloje buvo surašytas BPK reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, netinkamai atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, netinkamai surašyti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo galutiniai procesiniai sprendimai, be to, apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Tačiau, patikrinus baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, tokie kasatorių argumentai dėl padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 219 straipsnio 3–5 punktų, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės visi kasaciniuose skunduose nurodyti esminiai BPK pažeidimai argumentuojami tuo, jog byloje nebuvo nustatytos ar buvo neteisingai nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, kurios, jei būtų nustatytos ar būtų nustatytos teisingai, paneigtų žemesniųjų instancijų teismų apkaltinamąsias išvadas. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų turinio nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.).
19. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
20. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-417/2014, 2K-32-699/2016, 2K-79- 976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).
21. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad bylos aplinkybės nustatytos išsamiai įvertinus ir aptarus byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: pačios nuteistosios N. V., nukentėjusiosios L. S., jos tėvų ir D. S. senelių S. S. ir T. S., liudytojo G. Č. (nukentėjusiosios L. S. atstovo), nukentėjusiosios S. V., vykdžiusios sprendimą civilinėje byloje dėl mažametės perdavimo motinai, liudytojos N. M. (antstolės padėjėjos), liudytojų G. D. ir E. T. (vaiko teisių apsaugos specialisčių), liudytojų D. M., I. Š.-S., S. K. (psichologių), nukentėjusiojo M. G. ir liudytojų R. O., E. S. (policijos pareigūnų), liudytojo E. K. (priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos gelbėtojo), taip pat ir kaip liudytojų apklaustų nuteistosios N. V. artimųjų L. K., A. S., sprendimo vykdymo metu įvykio vietoje buvusių J. V., M. M. parodymus, vaizdo ir garso įrašus, apžiūros protokolus, specialistų išvadas, rašytinę bylos medžiagą (civilinėse bylose priimtus teismų sprendimus, vykdomosios bylos medžiagą) ir kitus bylos duomenis.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia, jog N. V. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuteistosios kaltę. Taip pat nuosprendyje įvertinti ir motyvuotai paneigti nuteistosios N. V. ir dalies liudytojų parodymai, jog N. V. negali atsakyti už teismo sprendimo neįvykdymą, kiek jie susiję su N. V. bendradarbiavimu vykdant sprendimą ir geranorišku sprendimo vykdymu, tuomet dar mažametės D. S. pozicijos dėl gyvenimo su motina. Taigi, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis laikydamasis įstatymo reikalavimų, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės.
Be to, nuosprendyje pasisakyta ir dėl N. V. kaip teisėjos imuniteto, senaties terminų skaičiavimo, dalies aplinkybių, atitinkančių BK 163 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, pašalinimo iš N. V. inkriminuotų veikų aprašymo.
22. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, išnagrinėjus bylą pagal nuteistosios N. V. ir jos gynėjo apeliacinius skundus, šios nuostatos pažeistos nebuvo. Pagal kasatorių apeliacinius skundus patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir pagal jas N. V. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad teismas motyvuotai atsakė į esminius kasatorių apeliacinių skundų argumentus (dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kaltinamojo akto trūkumų, senaties taikymo, N. V. kaip teisėjos imuniteto, netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nustatymo, bausmės paskyrimo, civilinių ieškinių ir proceso išlaidų atlyginimo klausimų išsprendimo) ir paaiškino, kodėl jie atmetami.
23. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296- 942/2018, 2K-77-489/2022, 2K-205-942/2022 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-274-697/2020 ir kt.).
24. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes, surašydami nuosprendį ir nutartį teismai būtų pažeidę pirmiau aptartus BPK reikalavimus. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nustatė, kurie iš jų laikytini įrodymais, patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į surinktų įrodymų visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistosios N. V. nusikalstamas veikas. Apibendrinant konstatuotina, kad nuteistosios N. V. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie abiejų instancijų teismų įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Toks abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principams.
25. Vien tai, kad teismų išvados neatitiko kasatorių lūkesčių, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK nuostatos. Kasatorių nuosprendžiui išsakyta kritika paremta tik dalies byloje ištirtų duomenų analize, atskiromis iš konteksto išimtomis frazėmis ir bylos įrodymams prieštaraujančiais teiginiais, o žemesniųjų instancijų teismai savo išvadas pagrindė bylos duomenų visumos analize. Kasaciniame skunde nepateikiami teisiniai argumentai, kuriais būtų paneigta pirmiau nurodytų įrodymų visumos įrodomoji reikšmė ir jų pagrindu padarytos atitinkamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, apsiribojant tik atskirų įrodymų akcentavimu, tačiau, kaip jau buvo minėta, tokia argumentacija nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nors ir galima sutikti su tuo, kad L. S., S. V., M. G. kaip nukentėjusieji (civiliniai ieškovai) turi tam tikrą suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, vien tai savaime nesudaro pagrindo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus.
Bylą nagrinėję teismai nenustatė prieštaravimų tarp šių nukentėjusiųjų parodymų ir kitų asmenų parodymų, vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių ir kitos bylos medžiagos, priešingai, nukentėjusiųjų parodymai sutampa su liudytojų parodymais ir kitais bylos įrodymais. Taip pat nėra pagrindo nepatikimais pripažinti parodymus tų asmenų, kurie įvykio metu vykdė tarnybines funkcijas ir užduotis (vaiko teisių apsaugos specialisčių, psichologių, policijos pareigūnų, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos gelbėtojo), kadangi šių liudytojų veiksmų neteisėtumas, kurį taip akcentuoja kasatoriai, nėra nustatytas, jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąją, byloje nėra nustatyta.
26. Nuteistosios N. V. gynėjo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje, pažeidžiant BPK reikalavimus, nebuvo atliktas būtinas proceso veiksmas – ekspertizė, siekiant nustatyti, ar N. V. įvykio metu nebuvo psichologinio afekto (fiziologinio ar patologinio) būsenos. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, 2K-43-697/2018, 2K-9-976/2022 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės, susijusios su nuteistosios N. V. galimybe suvokti ir valdyti savo veiksmus, proceso metu buvo patikimai nustatytos.
Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie tai, kad nuteistoji N. V. buvo fiziologinio afekto būsenos. Įvykio dieną buvo vykdomas teismo spendimas, kuris galėjo būti įvykdytas geranoriškai dar 2011 m. gruodžio 30 d., duomenų apie teismo sprendimo vykdymo metu vienoje patalpoje buvusių asmenų neteisėtus veiksmus prieš N. V. ar jos globotinę, kurie galėjo sukelti nuteistajai fiziologinio afekto būseną, nėra, o vien dėl priverstinio sprendimo vykdymo fakto savaime nėra pagrindo konstatuoti buvus tokį nuteistosios susijaudinimą, kuris galėtų būti vertinamas kaip fiziologinis afektas.
27. Taip pat atmetami kaip nepagrįsti kasatorių argumentai dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teismui atmetus prašymą pakartotinai peržiūrėti įvykių vaizdo įrašus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-507/2017, 2K-232-942/2020, 2K-128-489/2021, 2K-177-628/2021 ir kt.). Paprastai įrodymų tyrimas atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar atliekant įrodymų tyrimo veiksmus buvo nesilaikyta BPK reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad vaizdo įrašai (tiek į bylą gauti dar ikiteisminio tyrimo metu, tiek kasatorių pateikti pirmosios instancijos teisme) buvo betarpiškai ištirti pirmosios instancijos teisme 2020 m. birželio 8 d. ir 2021 m. kovo 10 d. teismo posėdžiuose.
Peržiūrint vaizdo įrašus proceso dalyviams, taip pat ir N. V. bei jos gynėjui, buvo suteikta teisė pasisakyti ar teikti pastabas dėl vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, sprendžiant dėl įrodymų tyrimo atlikimo, nuteistosios N. V. gynėjas prašė dar kartą peržiūrėti byloje esančius vaizdo įrašus motyvuodamas tuo, kad byloje esantys apžiūros protokolai neatitinka vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių. Taigi, kasatoriaus prašymas dėl įrodymų tyrimo buvo grindžiamas ne netinkamu įrodymų ištyrimu, bet atskirų įrodymų tarpusavio neatitikimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertina visus pirmosios instancijos teisme tinkamai ištirtus įrodymus, nepaisydamas to, ar bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, tai ir buvo padaryta skundžiamoje nutartyje.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, ar reikia byloje atlikti įrodymų tyrimą, motyvuotai nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti ir atsisakė pakartotinai ištirti byloje esančius vaizdo įrašus. Be to, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, pirminiu įrodymų šaltiniu pripažįstami patys vaizdo įrašai, o ne jų apžiūros protokolai, kuriuose būna aprašytos vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės. Kita vertus, teismų išvados gali būti grindžiamos tiek vaizdo įrašais, tiek jų apžiūros protokolais. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta įpareigojimo apžiūros protokole detaliai aprašyti visas vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes. Paprastai apžiūros protokoluose nurodomos tos aplinkybės, kurios, procesinį veiksmą atliekančio ir protokolą surašančio subjekto nuomone, yra reikšmingos nustatant bylos faktines aplinkybes, bet vien tai, kad atskiros aplinkybės nebuvo nurodytos apžiūros protokole, savaime nesudaro pagrindo nesivadovauti visu apžiūros protokolu kaip įrodymu ar spręsti apie tyrimą atlikusių pareigūnų neobjektyvumą.
Taigi, dar kartą neperžiūrėdamas vaizdo įrašo apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, nesuvaržė N. V. teisės į gynybą ir rungtynišką procesą.
28. Nuteistosios N. V. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Kasatoriaus teigimu, buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3–5 punktų nuostatos, nes kaltinamajame akte netinkamai aprašytos N. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, kaltinamajame akte netinkamai nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir nenurodyta, pagal kurią BK 231 straipsnio 1 dalies redakciją kaltinama N. V. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Analogiškus argumentus dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimo kasatorius nurodė tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, prašydamas perduoti bylą prokurorui, tiek apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 25 d. posėdyje gynėjo prašymas perduoti bylą prokurorui buvo atmestas kaip nepagrįstas. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs motyvai, atmetant gynėjo argumentus dėl byloje surašyto BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (nutarties 13–18 punktai). Jokių teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas, kasaciniame skunde nėra nurodyta.
29. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, N. V. inkriminuota nusikalstama veika, nurodyta BK 231 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta 2012 m. gegužės 17 d., jau galiojant BK 231 straipsnio 1 dalies 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcijai, ta pati baudžiamojo įstatymo redakcija galiojo tiek surašant kaltinamąjį aktą, tiek priimant skundžiamą nuosprendį, todėl nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konkreti baudžiamojo įstatymo redakcija nenurodyta pagrįstai. BPK reikalavimai nebuvo pažeisti ir kaltinamajame akte išdėstant kaltinimą pagrindžiančius duomenis. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, kaltinimą pagrindžiantys duomenys kaltinamajame akte išdėstyti nuosekliai ir išsamiai, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos neįpareigoja kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro dar ir pateikti poziciją dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimo.
Byloje surinktus duomenis tiria, pripažįsta įrodymais ir juos vertina bylą nagrinėjantis teismas. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl kaltinamajame akte netinkamai aprašytų N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.
Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-10-719/2021 ir kt.). Iš kaltinime nurodytų aplinkybių matyti, kad esminės N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje bei BK 245 straipsnyje, aplinkybės – padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai – buvo atskleistos.
Nors, kasatorių teigimu, BK 245 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos aprašymas yra deklaratyvus ir neinformatyvus, bet esminė veikai kvalifikuoti bylos aplinkybė – atitinkamo teismo sprendimo neįvykdymas – yra nurodyta, o visos kitos aplinkybės, susijusios su sprendimo vykdymu ar nevykdymu, buvo vertinamos sprendžiant, ar veikos pavojingumas yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti. Tai, kad nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje, aprašymas pateiktas bendrai, savaime nereiškia, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Iš bylos medžiagos ir teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad nusikalstamos veikos aprašymai teismams bylos nagrinėti netrukdė, esminės aplinkybės, kuo N. V. buvo kaltinama, kasatoriams buvo aiškios ir netrukdė gintis nuo pareikštų kaltinimų, išsakyti savo poziciją dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, kuri nekito viso bylos nagrinėjimo metu, ginčyti atskiras bylos aplinkybes.
30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai dėl nagrinėjamoje byloje padarytų esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties. Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant nusikalstamas veikas, taikant BK 2 straipsnio 6 dalies ir BK 95 straipsnio nuostatas
31. Taip pat kasaciniuose skunduose teigiama, kad byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai N. V. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, o baudžiamąją bylą pagal BK 245 straipsnį nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nurodoma, kad baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį turėjo būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o baudžiamoji byla pagal BK 245 straipsnį papildomai nutraukta ir dėl non bis in idem principo pažeidimo. Tačiau tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti.
32. Pagal BK 245 straipsnį N. V. buvo kaltinama tuo, kad nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalies dėl D. S. perdavimo jos motinai L. S.
33. BK 245 straipsnyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo esmė – nevykdymas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo.
BK 245 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Šios kategorijos bylose teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad jeigu pagal teismo sprendimą turintys perduoti vaiką asmenys nebendradarbiauja ruošiant vaiką perdavimui, vaiko perdavimas nesukeliant vaikui neigiamų pasekmių tampa neįmanomas. Taigi pareigos bendradarbiauti sąmoningas nevykdymas yra pakankamas pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes šios pareigos vykdymas išimtinai priklauso nuo ją privalančių vykdyti asmenų valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-233/2007, 2K-466-489/2016).
34. Sistemiškai aiškinant BK 245 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet proceso įstatymų (civilinio, administracinio, baudžiamojo) uždavinys. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ne kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia šioje normoje nurodyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Priešingu atveju formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės teisinės priemonės paskirties, taip pat nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma ne automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto, bet tik kaip kraštutinė priemonė, nustačius tinkamą padarytos veikos pavojingumą ir atsižvelgus į teisinį reguliavimą, užtikrinantį teismo sprendimo įvykdymą procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-36/2012, 2K-69/2014, 2K-196-693/2015, 2K-229-788/2016, 2K-249-895/2016, 2K-13-719/2019 ir kt.).
35. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos tokios teisiniam vertinimui reikšmingos aplinkybės: - Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 mažametės D. S. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. S. jos gyvenamojoje vietoje, o tuometinė mažametės globėja N. V. įpareigota perduoti D. S. jos motinai L. S. Ši sprendimo dalis nukreipta vykdyti skubiai, nustatant sprendimo vykdymo terminą ir tvarką: nuo teismo sprendimo priėmimo dienos kasdien rengiami L. S. ir D. S. susitikimai, jų trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų, kol bus pasiekta 6 val. trukmė, o ne vėliau kaip keturioliktą dieną D. S. perduodama motinai L. S. 2011 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl minėto sprendimo skubaus vykdymo. - Siekiant įgyvendinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą dėl mažametės perdavimo motinai, per Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. vykusius pasitarimus, kuriuose dalyvavo ir nuteistoji N. V. bei nukentėjusioji L. S., N. V. išaiškintos globėjos teisių ir pareigų netinkamo vykdymo pasekmės, svarstytos teismo sprendimo įvykdymo galimybės, nustatyta L. S. ir D. S. bendravimo tvarka. - Antstolės S. V. 2011 m. gruodžio 23 d. patvarkymu N. V. nurodyta laikytis (vykdyti) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendime nurodytos rengiamų susitikimų tvarkos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos bei Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių sudaryto motinos ir vaiko bendravimo tvarkos grafiko. - Antstolė S. V. 2011 m. gruodžio 27 d. patvarkymu įpareigojo N. V. vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir 2011 m. gruodžio 30 d. 12 val.
(duomenys neskelbtini) mokykloje perduoti D. S. jos motinai L. S. Tačiau šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas. - Antstolė S. V. 2012 m. sausio 10 d. patvarkymu įpareigojo N. V. vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir 2012 m. sausio 11 d. 14 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose perduoti D. S. jos motinai L. S. Tačiau ir šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas. - Pagal antstolės S. V. 2012 m. sausio 16 d. prašymą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi leista, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį dėl D. S. perdavimo jos motinai L. S., prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. S. iš jos buvimo vietos. - Vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį, 2012 m. kovo 23 d. D. S. ir L. S. susitikimo metu buvo bandyta perduoti D. S. motinai, bet, kilus susistumdymui su L. K., A. S. ir V. K., mažametės D. S. perdavimas motinai L. S. buvo nutrauktas. - Antstolės S. V. 2012 m. balandžio 18 d. patvarkymu nuspręsta pradėti skubų teismo sprendimo vykdymą priverstinai perduodant D. S. iš laikinosios globėjos N. V. vaiko motinai L. S. Laikinajai globėjai N. V. pasiūlyta nedelsiant gera valia perduoti D. S. jos motinai L. S. N. V. įspėta, jog bet koks kliudymas antstolei vykdyti teismo sprendimą, nepaklusimas antstolės nurodymams ir (ar) policijos pareigūnų reikalavimams gali užtraukti administracinę arba baudžiamąją atsakomybę. - Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalis dėl D. S. perdavimo jos motinai L. S. buvo įvykdyta 2012 m. gegužės 17 d. antstolei S. V. pasitelkus policijos pareigūnų ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnų pagalbą tam, kad būtų galima patekti į L. K. ir V. A. K. gyvenamąją vietą, kur tuo metu buvo mažametė, kad būtų pašalintos kliūtys įvykdyti sprendimą.
36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. V. civilinėse bylose pateikti prašymai bei skundai buvo ne kartą nagrinėjami instancine tvarka ir buvo atmesti. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartimi, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi nebuvo tenkinti N. V. prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalies dėl D. S. gyvenamosios vietos nustatymo ir įpareigojimo perduoti vaiką skubų vykdymą. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi atmetė N. V. apeliacinį skundą ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi atmetė N. V. kasacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi atmetė N. V., L. K. ir V. A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarties, kuria nebuvo tenkintas jų skundas dėl antstolės veiksmų, susijusių su 2012 m. gegužės 17 d. įvykusiu D. S. perdavimu L. S.
37. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, Kėdainių rajono apylinkės teismui 2011 m. gruodžio 16 d. priėmus sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai, ši sprendimo dalis turėjo būti įvykdyta ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo, tačiau N. V. teismo sprendimo ir iš jo kylančių įpareigojimų nevykdė. N. V., būdama D. S. laikinoji globėja, žinojo apie Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą perduoti jos globotinę motinai, taip pat žinojo laikotarpį, per kurį ji tai turi padaryti, be to, kaip teisininkė žinojo ir tai, jog Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi vykdyti, tačiau sprendimo nevykdė ir globotinės D. S. jos motinai nei nustatytu terminu, nei po to gera valia neperdavė. Teismo sprendimo nuteistoji N. V. nevykdė net ir po to, kai ne kartą buvo atmesti jos prašymai ir skundai dėl sprendimo vykdymo sustabdymo.
Pažymėtina ir tai, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi, remiantis CPK 771 straipsniu, N. V. buvo paskirta 200 Lt bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ir ši aplinkybė nepakeitė N. V. nepateisinamo požiūrio į privalomą teismo sprendimo vykdymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo priėmimo D. S. nebebuvo leidžiama į mokyklą, nuteistosios N. V. iniciatyva su mokykla buvo sudaryta sutartis dėl savarankiško mokymosi. Nuteistoji N. V. ne tik nevykdė sprendimo dalies dėl mažametės perdavimo motinai, bet ir nedėjo pastangų užtikrinti sprendimo dalies dėl mažametės ir jos motinos bendravimo tinkamą vykdymą – neatveždavo D. S. į neutralioje aplinkoje organizuojamus susitikimus su motina L. S., vėliau tokie susitikimai buvo vykdomi tik D. S. buvimo vietoje (dažniausiai senelių L. K. ir V. A. K. gyvenamojoje vietoje).
Akivaizdu, kad nuteistoji N. V. nebuvo suinteresuota bendradarbiauti vykdant teismo sprendimą, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas sklandžiai, sukeliant kiek įmanoma mažesnį psichologinį poveikį mažametei D. S., tačiau, priešingai, pasitelkusi visas įmanomas priemones, bandė kiek įmanoma sutrukdyti mažametės D. S. ir jos motinos L. S. bendravimui, tarpusavio ryšio atkūrimui ir sprendimo dalies dėl mažametės perdavimo jos motinai įvykdymui.
38. Vykdant teismo sprendimą, N. V. du kartus buvo įpareigota geranoriškai atvežti mažametę D. S. į nustatytą neutralią vietą, kur mažametė būtų perduota jos motinai, bet to nepadarė. Dėl fizinio pasipriešinimo nepavykus D. S. perduoti motinai L. S. jų tarpusavio susitikimo metu mažametės senelių namuose, buvo organizuota mažametės perdavimo jos motinai operacija, ji įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Teismo sprendimas buvo įvykdytas tik pasitelkus gausias policijos pareigūnų pajėgas, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnus, tik jėga patekus (laužiant duris ir išdaužus lango stiklą) į D. S. buvimo vietą, iš patalpos išvedus pašalinius asmenis, o galiausiai ir panaudojus fizinę prievartą prieš pačią N. V. (policijos pareigūnams laikant N. V. rankas ir neleidžiant trukdyti paimti mažametę D. S.).
39. Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, nuteistosios N. V. elgesį nebendradarbiaujant su teismo sprendimą vykdančia antstole, vaiko teisių apsaugos specialistėmis, ignoruojant civilines teisines priemones, taip beveik pusę metų nevykdant teismo sprendimo, kuris turėjo būti įvykdytas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. V. veika pagrįstai buvo pripažinta kaip užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, todėl nagrinėjamoje byloje ultima ratio (paskutinė priemonė) principas ir su juo susijęs proporcingumo principas nebuvo pažeisti.
40. Kasaciniuose skunduose teismo sprendimo nevykdymas aiškinamas tuo, kad D. S. pati nenorėjo gyventi su motina L. S. Tačiau šis kasatorių argumentas nepaneigia N. V. veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Byloje nustatyta, kad D. S. iš tikrųjų pokalbių su psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais metu išreiškė norą gyventi su globėja N. V., taip pat ir 2012 m. gegužės 17 d. vykusio mažametės perdavimo jos motinai metu išsakė priešiškumą motinos L. S. atžvilgiu. Vis dėlto teismo psichologinės ekspertizės metu nustatyta, kad D. S., atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, dar negali visapusiškai suprasti esamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos, todėl dar nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo ir vadovaujasi jai reikšmingų asmenų nuomone. Šios ekspertizės akto išvados buvo žinomos ir nuteistajai N. V. Todėl mažametės D. S. išsakytas nenoras gyventi su motina nešalina N. V. atsakomybės už teismo sprendimo nevykdymą.
41. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad N. V. veikoje yra nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 245 straipsnyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai, ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
42. Taip pat kasaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje yra papildomas baudžiamosios bylos pagal BK 245 straipsnį nutraukimo pagrindas – tai non bis in idem principo pažeidimas. Teisėjų kolegija šį kasatorių argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
43. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje yra įtvirtintas draudimo antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą principas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką non bis in idem principo pažeidimas konstatuojamas ne tik tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas, bet ir kai antrą kartą persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.
Šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). Vertinant veikų tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jų teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 66602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administraciniai teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių, neatsižvelgiant į veikų teisinį kvalifikavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-64-511/2021, 2K-171-976/2021, 2K-2-697/2022).
44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, iš dalies patenkinus antstolės S. V. pareiškimą, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi skolininkei N. V. už Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalies nevykdymą paskirta bauda – po 200 Lt už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo (2012 m. gegužės 17 d.) išieškotojos L. S. naudai. N. V. per visą teismo sprendimo nevykdymo laikotarpį susidariusią sumą – 27 800 Lt yra sumokėjusi L. S. Sutiktina su kasatoriais, kad N. V., nevykdžiusiai teismo sprendimo, CPK nustatyta tvarka buvo paskirta bauda už tuos pačius veiksmus, už kuriuos ji buvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, bet nagrinėjamu atveju būtina įvertinti N. V. taikytų poveikio priemonių pobūdį.
45. BK 245 straipsniu siekiama užtikrinti, saugoti teisingumo sistemos normalų funkcionavimą, o CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka vykdymo proceso metu asmeniui taikomos procesinės poveikio priemonės už jo procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip siekiant pirmiausia užtikrinti privalomą teismo sprendimo vykdymą ir kompensuoti išieškotojui nuostolius dėl teismo sprendimo nevykdymo. Be to, pagal CPK 771 straipsnį bauda gali būti skirta ir pakartotinai. Taigi, bauda, kuri gali būti paskirta pagal CPK 771 straipsnį, pirmiausia vertinama kaip procesinė poveikio priemonė skolininkui, nevykdančiam teismo sprendimo, kartu užtikrinanti ir tam tikrą kompensaciją išieškotojui, bei negali būti prilyginama bausmei. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra pasisakyta dėl to, kad baudžiamasis ir civilinis procesai non bis in idem principo požiūriu nėra konkuruojantys, todėl CPK nustatytų procesinio poveikio priemonių taikymas už teismo sprendimo nevykdymą savaime nepaneigia galimybės taikyti BK 245 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo CPK 771 straipsnio tvarka nuteistajai N. V. paskirtos baudos (nepaisant pakankamai didelio jos dydžio) prilyginti baudžiamojo ar administracinio pobūdžio atsakomybei, todėl nagrinėjamoje byloje non bis in idem principas nebuvo pažeistas.
46. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį N. V. nuteista už tai, kad 2012 m. gegužės 17 d. trukdė antstolei vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. priimto sprendimo dalį dėl D. S. perdavimo jos motinai L. S.
47. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215- 719/2018, 2K-318-458/2019).
48. Teisinės (be kita ko, baudžiamosios) atsakomybės nustatymas už trukdymą antstolio normaliai veiklai siejamas su bendra valstybės pareiga garantuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymą. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia trukdymo veiksmų, nenurodo šios veikos padarymo būdų, taip pat nenustato trukdymo veiksmų turinio. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019).
49. Vertinant trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir sprendžiant klausimą, kokia teisinė atsakomybė turėtų būti taikoma, būtina tinkamai įvertinti padarytos trukdymo veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-80-976/2017). Tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytos veikos pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl trukdymo veikos pavojingumo, atitinkamai dėl baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymo, turėtų būti pagrindžiama, ar dėl trukdymo (be kita ko, antstoliui vykdyti teismo sprendimą) veikos padaryta žala teisingumui, t. y. ar tokia veika buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-51-942/2020).
50. Byloje nustatyta, kad, nuteistajai N. V. geranoriškai nevykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. priimto sprendimo (šios aplinkybės jau aptartos pirmiau), 2012 m. gegužės 17 d. buvo organizuojamas priverstinis mažametės D. S. perdavimas jos motinai L. S. Dėl jau aptarto nuteistosios N. V. nebendradarbiavimo antstolei S. V., vykdančiai teismo sprendimą, teko pasitelkti gausias policijos pareigūnų pajėgas, taip pat priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnus. Iš bylos medžiagos matyti, kad N. V. suprato, jog antstolė S. V. atvyko vykdyti būtent Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dėl mažametės perdavimo jos motinai. Nustatyta, kad, antstolei pareikalavus atidaryti duris ir leisti įeiti į namo vidų, durys nebuvo atidarytos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnams išlaužus duris, buvo patekta į namo vidų, bet viduje esančios durys į kambarį buvo užremtos, antstolės reikalavimas atidaryti duris į kambarį taip pat nebuvo vykdomas, dėl to į namo vidų toliau bandyta patekti per namo vitrinines duris, kurios antstolės prašymu taip pat nebuvo atidarytos geranoriškai, ir, tik priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnui per išdaužtą lango stiklą atidarius duris, buvo patekta į namo vidų, galiausiai N. V. toliau ne tik nebendradarbiavo su antstole ir vaiko teisių apsaugos specialistėmis bei atsisakė paruošti D. S. jos perdavimui motinai, bet ir trukdė vaiko teisių apsaugos specialistėms bendrauti su D. S.
51. Nors kasatoriai akcentuoja, kad raktas nuo durų į gyvenamąjį namą buvo kažkur dingęs, o duris į kambarį užbarikadavo ne N. V., bet P. J., tačiau N. V. ir nėra inkriminuotas nei namo durų užrakinimas, nei durų į kambarį užbarikadavimas. N. V. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neatliko ir nebandė imtis jokių veiksmų, kad įleistų antstolę į namo vidų, o tik pasyviai sėdėjo vienoje vietoje apsikabinusi D. S. Vertinant N. V. išsakytus prašymus namo viduje esantiems asmenims atidaryti duris, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie prašymai yra deklaratyvūs, neatitinka pačios nuteistosios veiksmų, tiksliau, jų nesiėmimo vykdant antstolės reikalavimus. Akivaizdu, jog tokiu savo elgesiu nuteistoji N. V. ir toliau siekė trukdyti įvykdyti teismo sprendimą. Analogiškai vertintinas ir namo vitrininio lango neatidarymas, nors tam pakako pasukti lango rankeną, ir vitrininio lango durys būtų buvusios atidarytos.
52. Įvertinusi nuteistosios N. V. priešišką elgesį, atsisakymą bendradarbiauti, mažametės D. S. laikymą ant kelių, antstolė S. V. priėmė sprendimą, kad policijos pareigūnai turi panaudoti fizinę jėgą prieš N. V. laikydami jos rankas ir neleisdami trukdyti L. S. paimti D. S. nuo N. V. kelių. Tačiau, net ir laikant rankas, N. V. visais įmanomais būdais (bandydama išsilaisvinti rankas, bandydama įspirti, nustumti su koja L. S.) toliau aktyviai trukdė antstolei įvykdyti teismo sprendimą.
53. Žemesniųjų instancijų teismai tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, nuteistosios veiksmus, kuriais buvo trukdoma antstolei įvykdyti teismo sprendimą, priverstiniam teismo sprendimo vykdymui panaudotas priemones bei išteklius ir pagrįstai pripažino, kad dėl tokių sąmoningų savo veiksmų N. V. trauktina baudžiamojon atsakomybėn, todėl N. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.
54. Taip pat N. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad priešindamasi D. S. paėmimui tyčia keturis kartus spyrė L. S. į pilvą ir kojas bei taip nežymiai ją sužalojo, o pagal BK 286 straipsnį N. V. nuteista už tai, kad panaudodama fizinį smurtą (suduodama smūgius ranka į veidą) pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui M. G.
55. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
56. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad, L. S. bandant paimti D. S. nuo kelių N. V., pastaroji, bandydama priešintis D. S. paėmimui, spirdama koja bandė atstumti L. S. Nukentėjusiajai L. S. nustatytos keturios poodinės kraujosruvos kairėje kojoje, šlaunies ir blauzdos priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose, t. y. būtent tose vietose, į kurias spyrė N. V., kraujosruvų padarymo laikas atitinka įvykius 2012 m. gegužės 17 d., dėl kraujosruvų L. S. buvo padarytas nežymaus masto sveikatos sutrikdymas. L. S. paėmus D. S. ir išėjus iš patalpos, policijos pareigūnams M. G. ir E. S. paleidus N. V. rankas, t. y. fizinę prievartą taikius tik tiek, kiek tai buvo reikalinga pašalinant kliūtį teismo sprendimui įvykdyti, N. V. ranka sudavė smūgius policijos pareigūnui M. G. į veidą. Nors M. G. veide sužalojimų, atitinkančių 2012 m. gegužės 17 d. įvykius, nebuvo nustatyta, bet tai nepaneigia to, kad sudavus smūgius nukentėjusiajam M. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.
Pažymėtina, kad atsakomybei pagal BK 286 straipsnį kilti pakanka ir fizinio skausmo sukėlimo. Taigi, nukentėjusiajai L. S. sužalojimai padaryti, nukentėjusiajam M. G. fizinis skausmas sukeltas būtent dėl nuteistosios N. V. sąmoningų veiksmų. Kaip jau buvo minėta pirmiau, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų N. V. veiksmus, trukdant vykdyti teismo sprendimą, sužalojant L. S. ir priešinantis policijos pareigūnui, vertinti kaip padarytus fiziologinio afekto būsenos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, N. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį.
57. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas kasatorių prašymas baudžiamąją bylą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį N. V. nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
58. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, 2–8 dalyse nustatytos terminų skaičiavimo taisyklės (be kita ko, senaties eigos sustojimo sąlygos), o 9 dalyje išvardyti nusikaltimai, kuriems nėra senaties. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos.
59. Nuteistoji N. V. pripažinta kalta padariusi BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Už nesunkius nusikaltimus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – aštuoneri metai. N. V. inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti 2012 m. gegužės 17 d., o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2021 m. liepos 8 d.
60. Pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Baudžiamajame įstatyme asmens pasislėpimo sąvoka nėra atskleista. Teismų praktikoje pasislėpimu laikomi sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikaltimą, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Sprendžiant, ar asmuo slepiasi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos, ir kad tam tikrus tyčinius veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2011, 2K-342/2013).
61. Byloje nustatyta, kad Seimui 2012 m. birželio 26 d. rezoliucija sutikus, jog teisėja N. V. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta ar kitaip būtų suvaržyta jos laisvė, 2012 m. liepos 3 d. N. V. buvo surašytas pranešimas apie įtarimą padarius BK 232 straipsnyje, 245 straipsnyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 163 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas. Pranešimas apie įtarimą N. V. buvo įteiktas 2012 m. spalio 9 d. Iš Lietuvos N. V. išvyko 2013 m. balandžio 6 d., t. y. jau žinodama apie prieš ją pradėtą baudžiamąjį procesą. N. V. paieška buvo paskelbta 2013 m. gegužės 9 d., o Jungtinėse Amerikos Valstijose N. V. buvo sulaikyta ir suimta 2018 m. vasario 13 d.
62. Kasatoriai nurodo, kad nuteistoji N. V., būdama Jungtinėse Amerikos Valstijose, savo anketinių duomenų nekeitė, dirbo, mokėsi, įgijo teisę vairuoti automobilį, t. y. gyveno, kaip teigia kasatoriai, įprastą gyvenimą ir tikrai nesislapstė. Tačiau asmens slėpimasis nuo baudžiamojo persekiojimo BK 95 straipsnio 4 dalies prasme negali būti aiškinamas vien tik tokiais aktyviais slapstymosi veiksmais kaip išvaizdos, gyvenamosios vietos pakeitimas, suklastotų dokumentų ir svetimos tapatybės naudojimas ir pan. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar nuteistoji N. V. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama išvengti baudžiamojo persekiojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės byloje yra nustatytos. N. V. iš Lietuvos išvyko jau žinodama apie dėl jos pradėtą ikiteisminį tyrimą, pati pripažino, kad pagrindinis išvykimo tikslas buvo išvengti, jos teigimu, nepagrįsto persekiojimo.
Jungtinėse Amerikos Valstijose N. V. buvimo vieta nustatyta dar 2013 m. rugsėjo 10 d., bet nuteistoji atsisakė priimti jai bandytą įteikti šaukimą atvykti į Šiaulių apygardos prokuratūrą, visą laiką iki sulaikymo N. V. iš esmės nebendradarbiavo su JAV teisėsaugos pareigūnais. Akivaizdu, kad, pasirinkusi išvykti iš Lietuvos, o būdama Jungtinėse Amerikos Valstijose nebendradarbiaudama su teisėsaugos institucijomis, siekė išvengti Lietuvos pareigūnų vykdymo baudžiamojo persekiojimo, todėl tokie N. V. veiksmai žemesniųjų instancijų teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip slapstymasis, dėl kurio laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 6 d., kai N. V. išvyko iš Lietuvos, iki 2018 m. vasario 13 d., kai N. V. galiausiai buvo sulaikyta Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo sustojusi senaties eiga.
63. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl N. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, nebuvo suėjęs, todėl dėl šios dalies baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo. Dėl nuteistosios N. V. kaip teisėjos imuniteto taikymo
64. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad 2012 m. gegužės 17 d. atliekant priverstinio Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dėl D. S. perdavimo jos motinai L. S. veiksmus buvo pažeistas N. V. kaip teisėjos imunitetas, kadangi norint įeiti į N. V. kaip teisėjos gyvenamąsias patalpas ir kitaip suvaržyti jos laisvę turėjo būti gautas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas. Tokie kasatorių argumentai nepagrįsti.
65. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo vykdymo metu nuteistoji N. V. buvo Kauno apygardos teismo teisėja.
66. Teisėjo imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės įtvirtintas Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). To paties įstatymo 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2020 m. birželio 30 d., buvo nustatyta, kad draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
67. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 9 d. nutarime pripažino, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija), kuria remiasi kasatoriai, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnio 2 dalį, 114 straipsnio 2 dalį, teisėjo imunitetas nėra savitikslis; konstitucinis teisėjo imunitetas yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas. Taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas, Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo draudžiama be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias procesines priemones, įtvirtino platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus.
Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje teisėjo imunitetas nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus; kitoks teisėjo imuniteto aiškinimas, esą įstatymų leidėjas gali įtvirtinti platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės teisinės valstybės samprata, inter alia (be kita ko), su konstitucine valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn gali būti duodamas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti teisėją padarius nusikalstamą veiką, taip pat Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, taip pat dėl sulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo.
Konstitucijoje nėra reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo dėl tokių įstatymų nustatytų procesinių priemonių, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis (kratos, poėmio, apžiūros).
68. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o jos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismų sprendimai, priimti tiesiogiai taikant Konstituciją ir nesivadovaujant jai prieštaraujančia Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi (nors Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta vėliau, nei priimtas procesinis sprendimas), buvo teisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022). Taigi, remiantis teismų praktika, antstolė S. V., norėdama patekti į tuo metu teisėja buvusios N. V. gyvenamąsias patalpas, neturėjo gauti Lietuvos Respublikos Seimo ar Prezidento sutikimo, nes toks reikalavimas prieštaravo Konstitucijai. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį patekus ir pašalinus kliūtis D. S. buvo paimta iš N. V. ir perduota L. S., N. V. negyveno. Nuteistosios N. V. gyvenamoji vieta buvo deklaruota toje pačioje gatvėje esančiame name Nr. (duomenys neskelbtini). Pati nuteistoji ir jos motina L. K. patvirtino, jog N. V. gyveno kitu adresu, o jos tėvų L. K. ir V. A. K. namuose pasilikdavo nakvoti po 2012 m. kovo 23 d. nepavykusio bandymo perduoti D. S. jos motinai L. S.
69. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, teisėjų imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su teisėjo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas. Šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo veiksmai buvo atliekami priverstinai vykdant teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje, kurioje N. V. dalyvavo kaip privatus fizinis asmuo. Todėl nuteistoji neturėjo imuniteto nuo teismo sprendimo civilinėje byloje priverstinio vykdymo. Sutiktina su tuo, kad priverstinio sprendimo vykdymo metu prieš N. V. buvo panaudota fizinė jėga, laikant jos rankas tam, kad L. S. galėtų pasiimti ant N. V. kelių laikomą D. S. Tačiau prieš atvykdama vykdyti teismo sprendimo antstolė neturėjo duomenų, kad norint pašalinti kliūtis sprendimui įvykdyti reikės panaudoti fizinę prievartą ir prieš N. V. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, sprendimas panaudoti fizinę prievartą prieš N. V. buvo priimtas tik jai nesutinkant bendradarbiauti su antstole, vaiko teisių apsaugos specialistėmis, ignoruojant bet kokius prašymus ir reikalavimus geranoriškai perduoti D. S. jos motinai.
Fizinė prievarta prieš N. V. buvo taikoma trumpą laiko tarpą ir tik tiek, kiek tai buvo būtina, kad L. S. pasiimtų dukterį ir išeitų iš patalpos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju fizinės prievartos panaudojimas nepažeidė ultima ratio ir proporcingumo principų. Tuo labiau kad nuteistoji, trukdydama antstolei įvykdyti teismo sprendimą, kartu padarė ir nusikaltimą, nustatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, todėl N. V. neturėjo teisėjo imuniteto ir pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nurodytą išimtį.
70. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad priverstinai vykdant pirmiau nurodytą teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta D. S. perduoti jos motinai L. S., N. V., kaip tuometės teisėjos, imunitetas nebuvo pažeistas, yra pagrįstos. Dėl nuteistajai N. V. paskirtos bausmės
71. Kasatoriai nurodo ir tai, kad nuteistajai N. V. buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, taip pat galutinė subendrinta bausmė. Tačiau kasatorių argumentai dėl nuteistajai paskirtos neteisingos, per griežtos laisvės atėmimo bausmės atmetami kaip nepagrįsti.
72. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, jog teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K- 345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).
73. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021 ir kt.). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018).
74. Kaip matyti iš byloje priimto nuosprendžio turinio, skirdamas N. V. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir jas subendrindamas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į N. V. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, padarytą žalą, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bausmės skyrimo aspektu ir dar kartą įvertinęs bylos aplinkybes, iš esmės pritarė nuosprendyje išdėstytiems bausmės skyrimo motyvams.
75. Žemesniųjų instancijų teismai nurodė, kad N. V. padarė keturias nusikalstamas veikas, viena šių veikų yra baudžiamasis nusižengimas ir dėl jos baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kitos trys veikos – nesunkūs tyčiniai nusikaltimai. Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistoji N. V. charakterizuojama iš esmės teigiamai, anksčiau neteista, nebausta administracinėmis nuobaudomis, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, nusikalstamų veikų padarymo metu ėjo teisėjo pareigas ir kaip teisėja buvo apibūdinama teigiamai. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad pati savaime aplinkybė apie nusikalstamų veikų padarymo metu eitas teisėjo pareigas gali būti laikoma kaip teigiamai charakterizuojanti N. V. asmenybę, bet nagrinėjamu atveju eitos teisėjo pareigos vertintinos kartu su padarytų nusikaltimų pobūdžiu.
Taigi, būdama teisėja, žinodama, kad teismų sprendimai yra privalomi vykdyti kiekvienam, N. V. sąmoningai ir sistemingai ilgą laiką pati geranoriškai nevykdė teismo sprendimo, taip pat trukdė teismo sprendimą įvykdyti antstolei. Buvusiai teisėjai N. V. inkriminuotas BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas, už kurį N. V. paskirta griežčiausia savo dydžiu laisvės atėmimo bausmė, yra priskiriamas nusikaltimams teisingumui, o pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Nuteistoji ne tik trukdė antstolei įvykdyti teismo sprendimą, bet ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai L. S., kurios naudai buvo vykdomas teismo sprendimas, sveikatą, sukėlė fizinį skausmą policijos pareigūnui M. G., užtikrinusiam netrukdomą teismo sprendimo vykdymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 17 d. įvykiai nebuvo atsitiktiniai, iš esmės buvo pasekmė pačios nuteistosios iki tol buvusių neteisėtų veiksmų.
Įvykiai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, šis rezonansas iš dalies nulėmė ir dalies visuomenės priešišką požiūrį į teismo sprendimo vykdymą. Tai patvirtina ir priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu naudotos priemonės, pasitelktos didelės pareigūnų pajėgos, siekiant išvengti trukdymo įvykdyti teismo sprendimą. Pati N. V. savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta iki šiol, dėl savo veiksmų nesigaili ir iš esmės kritiškai jų nevertina, toliau tvirtindama, kad kaltinimai jai yra nepagrįsti, ji yra persekiojama siekiant su ja susidoroti.
76. Remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajai N. V. straipsnių sankcijose nustatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas nustatytas mažesnis nei sankcijose nustatytas vidurkis, o pagal BK 231 straipsnio 1 dalį – artima sankcijoje nustatytam maksimumui. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog N. V. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė tiek savo rūšimi, tiek savo dydžiu atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai, yra teisinga ir atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumą bei nuteistosios asmenybę. Kasatorių nesutikimas su teismų argumentais ir nurodytos nuteistąją N. V. teigiamai apibūdinančios aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad bausmės N. V. paskirtos pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus ar netinkamai individualizuotos.
77. Taip pat atmetami kasatorių argumentai dėl netinkamai taikytų BK 55 straipsnio nuostatų. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 55 straipsnio nuostata dėl bausmės rūšies parinkimo nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-181/2014, 2K-208/2014, 2K-7-87/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-118-489/2020). Nagrinėjamu atveju žemesniųjų instancijų teismų sprendimai dėl nuteistajai N. V. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio yra išsamiai motyvuoti, nurodant, kuo nagrinėjamoje byloje padarytos nusikalstamos veikos savo pavojingumu ir nuteistosios asmenybė yra išskirtinės nei įprastai ir kodėl tai sudaro pagrindą skirti ne kurią nors kitą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės rūšį, o būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
78. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl neteisingos bausmės paskyrimo nuteistajai N. V. yra nepagrįsti, jais remiantis keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sušvelninti N. V. paskirtą bausmę nėra BPK 369 straipsnyje nustatyto pagrindo. Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų bylą nagrinėjant kasacine tvarka atlyginimo
79. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. lapkričio 10 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2022-11964. Pažymoje nurodyta, kad už nukentėjusiosioms L. S. ir D. S. advokatės N. Grubliauskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 172,77 Eur.
80. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135- 693/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022, 2K-146-976/2022).
81. Baudžiamoji byla kasacine tvarka išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistosios N. V. ir jos gynėjo kasacinius skundus. Kasatoriai, be kita ko, prašė bylą nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, toks prašymas yra tiesiogiai susijęs su nukentėjusiųjų interesais, todėl nukentėjusiosios turėjo teisę kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Įvertinus kasaciniuose skunduose keliamų klausimų pobūdį, taip pat siekiant užtikrinti nukentėjusiųjų L. S. ir D. S. teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą baudžiamajame procese, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 18 d. nutartimi nukentėjusiųjų įgalioto atstovo dalyvavimas bylą nagrinėjant kasacine tvarka pripažintas būtinu ir nukentėjusiųjų L. S. ir D. S. įgaliota atstove paskirta advokatė N. Grubliauskienė, ji ir suteikė nukentėjusiosioms antrinę teisinę pagalbą, dalyvavo kasacinės instancijos teismo posėdyje.
82. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios N. V. ir jos gynėjo kasaciniai skundai pripažinti nepagrįstais ir atmestini, prašoma priteisti patirtų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų suma neprieštarauja proporcingumo principui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas išieškotinas iš nuteistosios N. V. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios N. V. ir jos gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus. Išieškoti iš nuteistosios N. V. 172,77 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).