LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. kovo 24 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio, Audronės Kartanienės, Prano Kuconio, Artūro Pažarskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistajam S. R., jo gynėjui advokatui Dainiui Žiedui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalies, kuria nuteistojo S. R. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinis skundas atmestas.
Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo S. R. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą, Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendis pakeistas iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl trukdymo antstolio veiklai pašalinant 3 punktą, kad 2016 m. balandžio 13 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas patvarkymas Nr. S3f-15320 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau S. R. reikalaujamos informacijos nepateikė, kaip neatitinkantį faktinių bylos aplinkybių.
Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d., nepriimdamas korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neatsiimdamas registruotų laiškų iš Lietuvos pašto ir iki 2017 m. spalio 31 d. nepateikdamas antstolei E. M. reikalaujamų dokumentų ir duomenų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas, trukdė jai vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. priimtus sprendimus, pagal kuriuos 2013 m. spalio 1 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo vadovaujantis užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje antstolė iš S. R. solidariai su E. R. ir RUAB „S“ privalo išieškoti 296 282,57 Eur skolos ir 18 proc. metinių palūkanų išieškotojo AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus naudai, kai jam:
1.1. 2013 m. spalio 24 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas reikalavimas Nr. S3c-42324 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau S. R. šios informacijos nepateikė.
1.2. 2015 m. rugsėjo 17 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas patvarkymas Nr. S3e-43811 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2015 m. rugsėjo 21 d. įteiktas E. R., tačiau S. R. šių dokumentų nepateikė, todėl 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškimu buvo kreiptasi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl baudos jam skyrimo.
1.3. 2016 m. birželio 14 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas pakartotinis patvarkymas Nr. S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2016 m. birželio 16 d. įteiktas pačiam S. R., tačiau jis reikalaujamų dokumentų nepateikė, todėl 2016 m. rugsėjo 5 d. pareiškimu vėl buvo kreiptasi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl baudos jam skyrimo.
1.4. 2016 m. lapkričio 3 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas reikalavimas Nr. S3f-48805 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau korespondencija nebuvo įteikta – dokumentai S. R. įteikti tik 2017 m. sausio 10 d. antstolės E. M. kontoroje, bet jis reikalaujamos informacijos nepateikė.
1.5. 2016 m. lapkričio 16 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu S. R. ir įmonėms, kurių akcininkas ir vadovas jis yra, buvo išsiųsti patvarkymai Nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f-50414, S3f-50419, S3f50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467, S3f-50469, S3f-50478, S3f-50489 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau jis šios informacijos nepateikė.
1.6. 2017 m. vasario 9 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas patvarkymas Nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2017 m. vasario 13 d. įteiktas pačiam S. R. (turėtų būti – E. R.), tačiau jis reikalaujamų dokumentų nepateikė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. R. gynėjo paduotą apeliacinį skundą, nurodė, kad iš 2016 m. balandžio 12 d. antstolės E. M. padėjėjos patvarkymo Nr. S3f-15320 E. R. dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti turinio ir adresato matyti, kad patvarkymas Nr. S3f-15320 yra adresuotas konkrečiai E. R., o ne S. R., kad jis 2016 m. balandžio 14 d. buvo įteiktas E. R. vyrui S. R. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. R. inkriminuota veika dėl šio patvarkymo nevykdymo yra negalima ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino pirmiau nurodytą veiką kaip neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Iš septynių teismų sprendimuose nurodytų antstolės padėjėjos reikalavimų ir patvarkymų, kurių jis neva nusikalstamai neįvykdė ir taip sutrukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą, penkių jis negavo, o du yra adresuoti ne jam, jo niekuo neįpareigoja ir iš jo nieko nereikalauja. Be to, 2016 m. lapkričio 3 d. išsiųstas reikalavimas Nr. S3f-48805 ir 2016 m. lapkričio 16 d. išsiųsti reikalavimai Nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 jam įteikti tik 2017 m. sausio 10 d., t. y. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Taigi jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad neįvykdė reikalavimų, kurie buvo įforminti dokumentuose, kurių jis negavo, kad neįvykdė to, ko įvykdyti nebuvo įpareigotas.
3.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė iš konstitucinio teisinės valstybės imperatyvo kylantį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnio 1 dalyje ir BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) ir dėl to nepagrįstai ir nemotyvuotai jo veiksmus pripažino BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodytu nusikaltimu.
3.3. Jis yra pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad neva 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d. atliko trejopo pobūdžio nusikalstamus veiksmus: nepriėmė jam paštu siunčiamos korespondencijos, iš pašto neatsiėmė registruotų laiškų, nepateikė antstolei reikalaujamų duomenų ir dokumentų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas. Taigi tariamu trukdymu antstoliui vykdyti teismo sprendimą, kaip nusikalstama veika, nurodyta BK 231 straipsnio 1 dalyje, teismų sprendimuose laikomas ir tariamas paštu siunčiamos korespondencijos nepriėmimas ir registruotų laiškų neatsiėmimas iš pašto. Pažymėtina, kad šie jam inkriminuojami veiksmai (plačiau net nediskutuojant, ar jis tokius veiksmus atliko ir yra dėl to kaltas) a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) nėra nusikalstami tiek dėl to, jog jie nėra uždrausti baudžiamuoju įstatymu, tiek dėl to, jog jie nėra tiek pavojingi, kad galėtų pateisinti persekiojimą už juos baudžiamąja tvarka (ultima ratio (kraštutinė priemonė)).
3.4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK), išskyrus atskirus CPK nurodytus atvejus, kurie šioje byloje nėra aktualūs, antstolio patvarkymų įteikimas tiesiogiai, tuo labiau asmeniškai, vykdymo proceso dalyviams, tarp jų ir skolininkui, nėra reikalaujamas, privalomas ar būtinas. Vykdymo proceso dalyviui, tarp jų ir skolininkui, registruotąja pašto siunta išsiųstų procesinių dokumentų faktinis priėmimas ar nepriėmimas nėra teisiškai svarbus bei reikšmingas ir netrukdo tolesnei vykdymo proceso eigai (CPK 604, 605, 613 straipsniai, 6241 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, jei antstolis procesinius dokumentus išsiuntė tinkamai, praėjus CPK nustatytam terminui, jie laikomi įteiktais vykdymo proceso dalyviui ir atveria teisinę galimybę antstoliui tęsti vykdymo proceso veiksmus, nepaisant to, ar vykdymo proceso dalyvis juos pasiėmė ir ar apie juos apskritai žino.
Toks reguliavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje sprendimų vykdymo instrukcijoje (toliau – Instrukcija). Kai skolininko buvimo vieta nežinoma, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių skolininkui negalima įteikti net raginimo įvykdyti sprendimą, raginimas įvykdyti sprendimą skelbiamas specialiame tinklalapyje (Instrukcijos 4 punktas). Pažymėtina, kad būtent šie civilinio procesinio teisinio reguliavimo tikslai ir turinys pabrėžti ir prie baudžiamosios bylos medžiagos pridėtuose vykdymo procese dėl jo priimtuose teismų sprendimuose, pvz., Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2S-250-440/2016. Taigi šis civilinis procesinis teisinis reguliavimas suponuoja vienareikšmę ir kategorišką teisinę išvadą, kad elgesys, kurį leidžia CPK, nėra ir teisiškai negali būti laikomas nusikalstama veika – trukdymu antstoliui vykdyti teismo sprendimą BK 231 straipsnio 1 dalies prasme.
3.5. Atsižvelgiant į tai, darytina apibendrinanti išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, paštu siunčiamos korespondencijos nepriėmimą ir registruotų laiškų neatsiėmimą iš pašto (net jei jis ir būtų atlikęs tokius veiksmus, nors šiuo atveju ir to nėra) teisiškai kvalifikuodami kaip tariamą trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą BK 231 straipsnio 1 dalies prasme, aiškiai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai ir nemotyvuotai kriminalizavo a priori nenusikalstamą elgesį, taip pažeisdami ir nullum crimen sine lege principą.
3.6. Persekiojant jį baudžiamąja tvarka ir nubaudžiant už tai, kad jis neva nevykdė antstolės padėjėjos I. Č. 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d. patvarkymų Nr. S3e-43811, S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus, buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.
3.7. Pirmiau nurodytais antstolės padėjėjos I. Č. patvarkymais jis buvo įpareigotas per 30 kalendorinių dienų nuo patvarkymo gavimo dienos UAB „OberHaus“ nekilnojamas turtas“ pagal pridedamą dokumentų sąrašą ir priedus pateikti dokumentus, reikalingus UAB „S d“ 1500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų vidutinei rinkos vertei nustatyti. Dėl šių abiejų patvarkymų nevykdymo antstolė E. M. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama už antstolės reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomąjį dokumentą jam skirti baudą. Teismai tokį antstolės E. M. prašymą tenkino ir Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimis už antstolės E. M. reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus jam skyrė atitinkamai 88 Eur ir 2500 Eur baudas (šių sprendimų teisėtumą patvirtino Šiaulių apygardos teismas atitinkamai 2016 m. kovo 21 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimis). Taigi už antstolės padėjėjos I. Č. 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. birželio 14 d. patvarkymų Nr. S3e-43811, S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus nevykdymą ir kliudymą antstolei E. M. vykdyti vykdomuosius dokumentus jis dar iki apkaltinimo baudžiamojoje byloje buvo nubaustas baudomis.
3.8. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytomis Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimis baudos jam paskirtos vadovaujantis CPK 585 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Pagal CPK 585 straipsnio 1 dalį antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. O pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 289 Eur baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną.
3.9. Šiuo atveju aktualios ir CPK 616, 645 straipsnių nuostatos. CPK 616 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdymo procese nustatytais atvejais kalti asmenys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami bauda arba areštu CPK 106, 108 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal CPK 645 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo antstolio reikalavimu raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigoje, o pagal šio CPK straipsnio 3 dalį už šių antstolio reikalavimų neįvykdymą arba melagingų duomenų pateikimą teismas antstolio teikimu be svarbių priežasčių patvarkymo neįvykdžiusiam asmeniui gali skirti iki 579 Eur baudą arba nubausti areštu iki 30 parų. Antstolės padėjėjų 2013 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimuose Nr. S3e-42324, S3f-8805 pateikti informaciją apie turimą turtą ir buvo nurodyta, kad, vadovaudamasis CPK 645 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už šių reikalavimų neįvykdymą nurodytu terminu ar melagingų duomenų pateikimą teismas gali paskirti iki 2000 Lt (579 Eur) baudą arba areštą iki 30 parų.
3.10. Atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje išskirtus Engel kriterijus, taip pat į tai, kad vykdymo proceso dalyvio – skolininko – nubaudimu pagal CPK už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus siekiama iš esmės tokių pačių tikslų ir ginamos iš esmės tokios pat vertybės, kokių siekiama ar kokios ginamos ir baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis, be kita ko, BK 231 straipsnyje nurodytu draudimu ir baudimu, kad nubausti vykdymo proceso dalyvį – skolininką – pagal CPK už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus galima tik tada, jei vykdymo proceso dalyvio veiksmai atitinka šio teisės pažeidimo sudėtį. Pažymėtina, kad šio teisės pažeidimo sudėtis iš esmės yra tokia pati, kaip ir nurodyta baudžiamajame įstatyme, t. y. reikalaujama ne tik tam tikrų veiksmų atlikimo, bet ir kaltės, pasireiškiančios tyčios forma, draudžiami ir baudžiami veiksmai apibūdinami iš esmės ta pačia teisine sąvoka, kad valdingus viešuosius įgalinimus turinčių pareigūnų ar tarnautojų reikalavimų ar nurodymų nevykdymas (jei toks elgesys neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) Lietuvoje paprastai pripažįstamas administraciniu nusižengimu (pažymėtina, kad atsakomybė už antstolio reikalavimų nevykdymą ar trukdymą antstoliui nustatyta ne Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, o CPK, tačiau tai nekeičia nei teisinės atsakomybės esmės, nei jos pobūdžio, nes ši teisinė atsakomybė išlieka „baudžiamojo“ pobūdžio (pvz., žr. kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-695/2017)), kad antstolio reikalavimų (patvarkymų) nevykdymas ar kliudymas antstoliui nereikalauja „specialaus“ atsakomybės subjekto – už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą antstoliui gali būti baudžiamas bet kuris tokius veiksmus atliekantis ar veiksmų neatliekantis asmuo, kad už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą antstoliui pagal CPK galimų skirti poveikio priemonių pobūdis ir dydis savo pobūdžiu ir apribojimų apimtimi prilygsta kriminalinei bausmei, darytina išvada, kad jo apkaltinimas ir nubaudimas pagal CPK už antstolės E. M. reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus yra baudžiamojo pobūdžio.
Jam reikšti „baudžiamojo pobūdžio“ kaltinimai ir jo „nuteisimas“ vykdymo procese ir baudžiamojoje byloje yra identiški, tapatūs. Sprendimai, kuriais jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal CPK už antstolio reikalavimų nevykdymą ir kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, yra galutiniai, įsiteisėję.
3.11. Pažymėtina, kad su apeliacinės instancijos teismo pateikta argumentacija dėl non bis in idem ir ultima ratio principų laikymosi negalima sutikti, nors, žiūrint formaliai, apeliacinės instancijos teismas ir teisingai cituoja kasacinės instancijos teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188/2007, 2K-630/2007 suformuluotas taisykles. Pirma, pirmiau nurodytos nutartys nėra aktualios ir jomis negali būti vadovaujamasi kaip teismo precedentais šioje baudžiamojoje byloje, nes kasacinės instancijos teismas jose taisykles suformulavo, jas taikė ir susiejo su visiškai kitokiomis faktinėmis situacijomis ir aplinkybėmis nei jo baudžiamojoje byloje. Antra, šios taisyklės suformuluotos 2007 metais. Per šį laiką, t. y. per daugiau nei 10 metų, labai išsivystė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ir ypač EŽTT jurisprudencija dėl non bis in idem principo.
Suprantama, kad kasacinės instancijos teismas, formuluodamas taisykles 2007 metais, nežinojo (ir negalėjo žinoti) ir nevertino dabar aktualios konstitucinės ir tarptautinių teismų jurisprudencijos (tarp jų ir EŽTT sprendimo, priimto byloje Šimkus prieš Lietuvą), tačiau tai nepaneigia konkrečias baudžiamąsias bylas nagrinėjančių bendrosios kompetencijos teismų pareigos kasdienėje praktikoje aiškinant ir taikant konstitucinį non bis in idem principą stebėti, vertinti ir taikyti aktualią konstitucinę ir tarptautinių teismų jurisprudenciją. Taigi, neginčijant to, ką 2007 metais pasakė kasacinės instancijos teismas, jo baudžiamojoje byloje negalėjo būti apsiribota vien tik tuo – turėjo būti išsamiai ir visapusiškai įvertinti visi EŽTT jurisprudencijoje išskirti Engel kriterijai ir jų visumos pagrindu padarytos teisiškai reikšmingos išvados, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai to nepadarė.
Taigi šiuo teisiniu aspektu abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti. Apeliacinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu, be kita ko, neišnagrinėjo jo baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
3.12. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako taip pat tas, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką BK 231 straipsnio 1 dalyje apibrėžtam, taigi ir draudžiamam, trukdymui antstoliui vykdyti teismo sprendimą būdingi šie esminiai bruožai ir aspektai: trukdymas antstolio profesinei veiklai gali pasireikšti bet kokia forma; jis gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis; trukdymas antstolio profesinei veiklai nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai; vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlikti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė; privalo būti įvertintos ne vien tik kliūtys, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstas (vykdomo teismo sprendimo turinys, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtis, jų informuotumas apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma, intensyvumas, paties pareigūno veiksmų teisėtumas); būtina atsižvelgti ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus – ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turiniu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas; svarbios aplinkybės vertinant antstolio veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą yra ir antstolio veiksmų teisėtumas bei jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai.
Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą (plg. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-169-489/2016, 2K-215-719/2018), tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai to nepadarė.
3.13. Antstolės padėjėjų reikalautų duomenų ir dokumentų nepateikimas baudžiamojoje byloje nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis neatitinka BK 231 straipsnio 1 dalyje uždraustos veikos – trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą – sampratos ir nusikalstamas nėra net dėl kelių teisinių aspektų.
3.14. Jis pripažintas kaltu, nuteistas ir nubaustas, be kita ko, už antstolės padėjėjos I. Č. 2016 m. balandžio 12 d. patvarkymo Nr. S3f-15320 dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti ir 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymų Nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 dėl informacijos pateikimo tariamą nevykdymą ir tuo tariamą trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad, kaip minėta, nė vienas iš šių patvarkymų jam nebuvo adresuotas (jam adresuotos tik šių patvarkymų kopijos „žiniai“), nė vienu iš jų jis niekuo neįpareigojamas, iš jo nieko nereikalaujama. Be to, kaip galima suprasti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šie skirtingiems juridiniams asmenims adresuoti antstolės padėjėjos I. Č. patvarkymai buvo įvykdyti. Taigi jis dėl šių epizodų yra nuteistas už tariamą neveikimą, nors nei teisiškai, nei faktiškai neturėjo pareigos aktyviai veikti.
3.15. Jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d., nepriimdamas korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neatsiimdamas registruotų laiškų iš pašto ir nevykdydamas septynių antstolės padėjėjos I. Č. patvarkymų pateikti dokumentus, trukdė antstolei E. M. vykdyti teismo sprendimus. Taip suformuluotas kaltinimas suponuoja teisinę išvadą, kad jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad neva neveikimu padarė trunkamąją nusikalstamą veiką, trukusią (besitęsusią) nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2017 m. spalio 31 d. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad paskutinis jam inkriminuojamo tariamo nusikalstamo neveikimo epizodas yra 2017 m. vasario 10 d., kai jo gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas antstolės padėjėjos I. Č. 2017 m. vasario 9 d. patvarkymas Nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus, šis patvarkymas 2017 m. vasario 13 d. buvo įteiktas ne jam, o E. R., tačiau jis prašomų dokumentų nepateikė. Ikiteisminis tyrimas dėl jam inkriminuojamo neveikimo buvo pradėtas 2017 m. sausio 6 d.
3.16. Pažymėtina, kad trunkamoji nusikalstama veika yra tuomet, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga (plg. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-699/2017, 2K-356-689/2018, 2K- 12-1073/2019). Taigi trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti.
3.17. Taigi jam inkriminuojamos tariamos trunkamosios nusikalstamos veikos pabaiga negali būti vėlesnė nei dėl jos pradėto ir atlikto ikiteisminio tyrimo pradėjimo data, t. y. 2017 m. sausio 6 d. Dėl to jam negali būti inkriminuotas pirmiau nurodytas antstolės padėjėjos I. Č. 2017 m. vasario 9 d. patvarkymo Nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus vykdymas ar nevykdymas.
3.18. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neįvykdė tokių ir tik tokių patvarkymų ir reikalavimų, kurie jam nebuvo įteikti, kurių jis negavo ir apie kuriuos nežinojo. Taigi iš jo ne tik reikalauta atlikti tai, kas neįmanoma, bet jis ir pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog neįvykdė neįmanomos pareigos, taip pažeidžiant impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) principą.
3.19. Jis pripažintas kaltu ir nuteistas ir už tai, kad neva neįvykdė antstolės padėjėjų 2013 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimų Nr. S3c-42324, S3f-48805 pateikti informaciją apie turimą turtą.
3.20. Pažymėtina, kad pagal CPK vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, kuriame, be bendrųjų rekvizitų, nurodo, be kita ko, sprendžiamo klausimo esmę ir motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas, o patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodomi priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka (613 straipsnio 1, 2 dalys). CPK taip pat įtvirtinta, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų (585 straipsnio 4 dalis). Taigi CPK nesuteikia antstoliui teisės ir nenustato teisinės galimybės priimti tokį vykdymo proceso aktą kaip antstolio reikalavimas. CPK vartojama sąvoka „antstolio reikalavimai“ ne nustato ar apibrėžia vykdymo proceso akto formą, ne sukuria alternatyvą antstolio patvarkymui kaip vykdymo proceso aktui, o tiesiog bendrine sąvoka apibūdina, atskleidžia šio antstolio atliekamo veiksmo esmę ir turinį. Beje, toks vykdymo proceso aktas kaip antstolio reikalavimas nenustatytas ir Instrukcijoje. Pagal CPK visi antstolio vykdymo proceso metu kylantys klausimai, taigi ir skolininko įpareigojimas pateikti duomenis apie turimą turtą, teisiškai gali būti sprendžiami tik antstolio patvarkymais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog nepriėmė, neatsiėmė ir neįvykdė tokio dokumento (antstolio reikalavimo), kurio antstolės padėjėjai pagal įstatymą neturėjo teisės surašyti ir teikti.
3.21. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už trukdymą antstolio, o ne antstolio padėjėjo veiklai. Kartu pažymėtina, kad antstolio padėjėjas pagal CPK nėra vykdymo proceso dalyvis, vykdantis teismų sprendimus ir vykdomuosius dokumentus. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolio padėjėjas turi teisę antstolio vardu ir jo rašytiniu įgaliojimu atlikti procesinius veiksmus, teikti paslaugas. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje nėra antstolės E. M. rašytinio įgaliojimo, kuriuo antstolės padėjėjai būtų buvę įgalioti atlikti procesinius veiksmus jo vykdomojoje byloje. Antstolės padėjėjai reikalavimus ir patvarkymus rašė, siuntė ir reikalavo vykdyti ne antstolės E. M., o savo vardu. Nors patvarkymai ir reikalavimai yra atspausdinti lape, kurio pirmojo puslapio viršuje nurodyti antstolės E. M. rekvizitai, tačiau visus reikalavimus ir patvarkymus antstolės padėjėjai formulavo ir pasirašė savo vardu, nenurodydami, kad konkrečius procesinius veiksmus atlieka antstolės E. M. vardu.
3.22. Taigi, viena vertus, antstolės padėjėjų reikalavimai ir patvarkymai yra neteisėti, todėl nesukūrė ir negalėjo sukurti jam pareigos juos vykdyti (net jei jis būtų juos gavęs ir apie juos žinojęs). Kita vertus, net jei antstolio padėjėjas antstolio vardu ir rašytiniu įgaliojimu gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus vykdymo procese, tai savaime nereiškia, kad už antstolio padėjėjo nurodymų nevykdymą kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.
3.23. Jam inkriminuotas elgesys neatitinka BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.
3.24. Pirma, minėta, kad trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą, kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje uždraustas nusikalstamas elgesys, kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje suvokiamas kaip bet kokios formos aktyvus veikimas, sudarant fizines ar kitokias kliūtis antstoliui atlikti profesines procesines pareigas ar kitaip atvirai aktyviai kišantis į antstolio veiklą. Pasyvus skolininko elgesys, kuriuo jis tiesiog pats aktyviai neprisideda prie sau nenaudingo rezultato pasiekimo dėl pačių įvairiausių priežasčių nesant kažkokių išskirtinių individualių sąlygų ar aplinkybių, nėra ir negali būti laikomas nusikaltimu BK 231 straipsnio 1 dalies prasme (šiuo atveju iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje nėra tokių išskirtinių ar individualių sąlygų, kurios pateisintų priešingą teisinę išvadą).
3.25. Būtent tokia trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo samprata visų pirma yra pagrįsta nusikalstamos veikos kaip tam tikrą didesnį pavojingumo laipsnį pasiekusio ir todėl kriminalinėmis bausmėmis ar poveikio priemonėmis baudžiamo elgesio (baudžiamosios teisės kaip ultima ratio) koncepcija. Pavyzdžiui, kasacinės instancijos teismas, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350- 693/2017 vertindamas, ar neįsileidimas į namą atlikti kratos atitinka BK 231 straipsnio 1 dalies reikalaujamą pavojingumo laipsnį, pirmiausia pabrėžė, kad kasacinės instancijos teismas pasisako prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą, nes perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų.
Vertindamas konkrečiai pirmiau nurodytoje byloje analizuotą faktinę situaciją, kasacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad nuteistųjų neteisėtas neveikimas – įvykio metu delsė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus – įsileisti juos į namą kratai atlikti pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį – pagal savo pavojingumo laipsnį (tai nebuvo aktyvūs veiksmai, o neveikimas, kuris truko trumpai) užtraukia ne baudžiamąją, o galbūt administracinę atsakomybę. Ši kasacinė nutartis, žinoma, nėra tiesioginis teismo precedentas, leidžiantis priimti sprendimą jo baudžiamojoje byloje, tačiau ji neabejotinai parodo bendrą ir šiuo atveju aktualų kasacinės instancijos teismo formuojamą BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo teisinio vertinimo standartą.
3.26. Kita vertus, būtent tokia trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą, kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, samprata visiškai atitinka baudžiamosios atsakomybės pagal BK 231 straipsnio 1 dalį santykį su aiškų ir lemiantį baudimo elementą turinčia CPK 585, 616 ir 645 straipsniuose įtvirtinta procesine atsakomybe.
3.27. Pasyvus skolininko elgesys gali būti „nugalimas“, t. y. atlikti pozityvius aktyvius veiksmus skolininkas gali būti ir įpareigojamas, ir priverčiamas, ir „paskatinamas“ taikant aiškų ir lemiantį baudimo elementą turinčias procesines atsakomybės priemones – CPK nurodytas baudas ar tam tikrais atvejais areštą.
3.28. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio įsijungia tik tuomet, kai vykdyti teismo sprendimą antstoliui imama trukdyti aktyviai sudarant fizines ar kitokias kliūtis, kai kitaip atvirai aktyviai kišamasi į antstolio veiklą ir pan.
3.29. Galų gale apkaltinto asmens elgesio aktyvumas ar pasyvumas yra ir svarbus teisinis kriterijus, leidžiantis BK 231 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą nusikaltimą atskirti nuo BK 245 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos.
3.30. Jam inkriminuoti veiksmai yra visiškai pasyvūs ir niekaip nesiekia baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio, net ir darant hipotetinę prielaidą, kad jis žinojo, kad antstolės padėjėjai jam yra išsiuntę tam tikrą reikalavimą ar patvarkymą atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus.
3.31. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės šių teisinių argumentų neanalizavo – tik apsiribojo nuoroda į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2007, kurioje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas aktyviais ar pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ši nutartis neturi ir negali turėti teismo precedento galios ir reikšmės dėl to, kad jo baudžiamojoje byloje yra kitokios faktinės aplinkybės, kitokia faktinė situacija. Be to, kaip nurodyta, vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje teisinė pozicija iš esmės pasikeitė ir yra pabrėžiama, jog trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimus yra bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis.
Net ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2007, be kita ko, pabrėžta, kad trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., t. y. rodant aktyvumą ir iniciatyvą. Taigi šiandieninėje kasacinės instancijos teismo praktikoje gana aiškiai akcentuojama trukdymo kaip aktyvaus veikimo paradigma. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmiau nurodytos kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 188/2007 teiginys, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą, yra tiesiog obiter dictum (tarp kitko pasakyta) ir nėra kitiems teismams privalomas teismo precedentas.
3.32. Antra, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad didžiąją dalį reikalaujamos pateikti informacijos buvo galima gauti (ir antstolė neabejotinai ją gavo) iš kitų šaltinių: įvairių registrų, bankų ir kitų kredito įstaigų, darbdavio, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir pan. Taigi šios reikalaujamos informacijos ar dokumentų nepateikimas, žiūrint formaliai, teisiškai gal ir reiškia procesinės atsakomybės priemonėmis sankcionuojamą tam tikro konkretaus antstolės padėjėjo reikalavimo ar patvarkymo neįvykdymą, tačiau tai savaime nesutrukdė įvykdyti teismo sprendimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie reikalavimai yra ne tik kad keisti, bet ir neįvykdomi, pvz., pateikti sutartis, kurios bus sudarytos ir pagal kurias bus mokami pinigai.
3.33. Trečia, pagal CPK 585 straipsnio 1 dalį antstolis turi teisę reikalauti vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus; už šių antstolio reikalavimų nevykdymą ar kitokį kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus teismas pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį gali skirti baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną. O CPK 645 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis turi teisę reikalauti raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose; už šių antstolio reikalavimų neįvykdymą ar melagingų duomenų pateikimą teismas pagal CPK 645 straipsnio 3 dalį gali skirti baudą ar nubausti areštu iki 30 parų. Taigi, iš šių civilinio proceso nuostatų akivaizdu, kad antstolis iš skolininko gali reikalauti pateikti tik tuos duomenis ir dokumentus, kuriuos skolininkas turi, – antstolis neturi teisės reikalauti sukurti ar parengti naujus ar kitus duomenis ar dokumentus.
3.34. 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d., 2017 m. vasario 9 d. patvarkymais Nr. S3e-43811, S3f-26313, S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus antstolės padėjėja I. Č., remdamasi CPK 585 straipsniu, įpareigojo jį pateikti ekspertizės UAB „Ober-Haus“ nekilnojamas turtas“ dokumentus pagal pridedamų dokumentų sąrašą ir priedus. Iš šių dokumentų pagal pridedamų dokumentų sąrašą ir priedus akivaizdu, kad: jis, kaip fizinis asmuo, – būtent kaip į fizinį asmenį į jį ir kreipėsi antstolės padėjėja I. Č., – asmeniškai neturėjo prašomų pateikti duomenų bei dokumentų ir objektyviai negalėjo pateikti nė vieno prašomo pateikti dokumento; dalį prašomų dokumentų ir duomenų iš įvairių antstolei E. M. nekliudomai prieinamų išteklių (pvz., registrų duomenų bazių ir pan.) galėjo gauti pati antstolės padėjėja; didžiąją dalį (iš esmės visus likusius) prašomų dokumentų ir duomenų reikėjo tiesiog atskirai sukurti ar parengti, tačiau jis nei kaip fizinis asmuo, nei kaip įmonės akcininkas ar vadovas ir pan. to asmeniškai padaryti objektyviai negalėjo – tai galėjo padaryti iš esmės tik UAB „S d“ vyriausioji finansininkė.
Apibendrintai tariant, dalį antstolės padėjėjos I. Č. patvarkymais reikalaujamų duomenų ir dokumentų galėjo gauti pati antstolė, šių patvarkymų nevykdymas neužkirto kelio, neatėmė galimybės ir nesutrukdė įvykdyti teismo sprendimų. Kita antstolės padėjėjos patvarkymų dalimi jis buvo įpareigotas padaryti tai, kas neįmanoma, – įvykdyti reikalavimą, kurio jis įvykdyti objektyviai negali. Kartu pažymėtina, kad šiuo teisiniu aspektu plačiau aptarinėti antstolės padėjėjos I. Č. 2016 m. balandžio 12 d. patvarkymą Nr. S3f-15320 dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti ir 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymus Nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 dėl informacijos pateikimo nėra prasmės, nes nė vienas iš jų nėra adresuotas jam.
3.35. Ketvirta, kaip minėta, pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsakingas yra ne tas, kuris neįvykdė vienokio ar kitokio antstolio nurodymo, reikalavimo ar patvarkymo, o tas, kuris trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Deja, nei pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė ir nemotyvavo, kodėl atskirų antstolės padėjėjos I. Č. reikalavimų ir patvarkymų neįvykdymas laikomas trukdymu vykdyti teismo sprendimą.
3.36. Jo veiksmuose nėra ir būtino BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.
3.37. Ir teismų sprendimuose nurodyta, ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad jis asmeniškai negavo nė vieno antstolės padėjėjų reikalavimo ar patvarkymo, kurių neįvykdymas jam yra inkriminuotas kaip tariamas trukdymas antstolio veiklai. Nežinodamas, kad iš jo reikalaujama atlikti tam tikrus aktyvaus veikimo reikalaujančius veiksmus ir kokius konkrečius veiksmus reikalaujama atlikti, jis negalėjo nei objektyviai šių veiksmų atlikti, nei subjektyviai suprasti, kad neatlikdamas reikalaujamų veiksmų kažkam trukdo. Taigi jo neveikimas neturi tiesioginės tyčios intelektinio elemento – žinojimo ir supratimo.
3.38. Pažymėtina, kad šiame teisiniame kontekste galima ilgai diskutuoti, kaip vertinti faktą, kad jam nebuvo įteiktas ar perduotas nė vienas kaltinimo ir teismo dokumentuose nurodytų antstolės padėjėjų reikalavimų ar patvarkymų, ar tai reiškia, kad jis jų sąmoningai nepaėmė, ar tai reiškia, kad jis jų negavo dėl objektyvaus pobūdžio priežasčių, pvz., tuo metu, kai pašte buvo gautas pranešimas, jis buvo išvykęs, tam tikrų dokumentų jam neperdavė sutuoktinė dėl užmaršumo, rūpesčių gausos ir pan. Tačiau, žiūrint paprastai, pagal jam suformuluotą kaltinimą jis per metus laiko negavo ir neįvykdė vos po vieną antstolės padėjėjos siųstą dokumentą. Tai, kad asmuo, kuris yra užimtas, nuolat keliauja ir nebūna savo gyvenamojoje vietoje, per metus laiko negavo vieno paštu siųsto pranešimo, nerodo sistemiškumo ir sąmoningumo. Kaip bebūtų, tokia diskusija yra visiškai neracionali, o kriminalinės justicijos kontekste – ir neleistina, nes paremta ne objektyviais duomenimis, o subjektyviomis interpretacijomis, objektyviam negavimo faktui tiesiog mėginant suteikti norimą turinį ir intenciją. Objektyvūs faktai šiuo atveju yra tik du – realiai jis negavo nė vieno antstolės padėjėjų siųsto reikalavimo ar pranešimo; nė karto nebuvo taip, kad jis būtų nepaėmęs, atsisakęs ar vengęs paimti jam antstolės padėjėjų norimus asmeniškai įteikti dokumentus. Visa kita yra tiesiog subjektyvios interpretacijos, vystomos atsižvelgiant į turimą interesą ir norimą pasiekti tikslą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. R. kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BK 231 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino BK 231 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jo veiksmus nepagrįstai pripažino trukdymu antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principą, nes jį nuteisė už pasyvius ir baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio nesiekiančius veiksmus.
6. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad teisinės (be kita ko, baudžiamosios) atsakomybės nustatymas už trukdymą antstolio normaliai veiklai gali būti siejamas su bendra valstybės pareiga garantuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymą.
7. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia trukdymo veiksmų, nenurodo šios veikos padarymo būdų, taip pat nenustato trukdymo veiksmų turinio. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019). Taigi objektyviai bet kurios formos trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma atitinkamų asmenų procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-80-976/2017).
8. Atsižvelgiant į pakankamai platų BK 231 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos turinį, kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas savaime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-381-697/2015, 2K-350-693/2017, 2K-80-976/2017, 2K-318-458/2019). Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014, 2K-515/2014, 2K-350-693/2017). Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų.
Taigi vertinant trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir sprendžiant klausimą, kokia teisinė atsakomybė turėtų būti taikoma, būtina tinkamai įvertinti padarytos trukdymo veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-80-976/2017). Tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytos veikos pavojingumą.
9. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą pasireiškė tuo, kad skolininkas S. R. 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d. nepriėmė korespondencijos, antstolės siunčiamos jam paštu, neatsiėmė registruotų laiškų iš Lietuvos pašto ir iki 2017 m. spalio 31 d. nepateikė antstolei reikalaujamų dokumentų ir duomenų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas. Teismai konstatavo, kad taip S. R. trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimus jos vykdomoje byloje, kurioje antstolė iš S. R. solidariai su E. R. ir RUAB „S“ privalo išieškoti 296 282,57 Eur skolos ir 18 proc. metinių palūkanų išieškotojo AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus naudai.
10. Taigi šioje byloje trukdymu antstolio veiklai teismai pripažino S. R. neveikimą. Išties kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad trukdymas, kaip nusikalstama veika, gali pasireikšti tiek aktyviais, tiek pasyviais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188/2007, 2K-80-976/2017, 2K-350- 693/2017). Tačiau nustačius, kad trukdymas buvo atliktas pasyvia elgesio forma, būtina ypač įdėmiai įvertinti, ar konstatuotas neveikimas pagal savo pavojingumo pobūdį ir laipsnį iš tiesų turėtų būti laikomas nusikalstamu BK 231 straipsnio prasme. Šiuo atveju vertintina visuma byloje nustatytų aplinkybių, be kita ko, koks buvo neveikimo pobūdis, kiek laiko neveikimas tęsėsi, ar jis buvo intensyvus ir pan.
11. Iš pirmiau nurodytų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad S. R. veika buvo pasyvi, nesusijusi su kliūčių atlikti profesines antstolio pareigas atvirai kišantis į jo veiklą ar fizinių kliūčių sudarymu. Teismai neteisėta veika ir trukdymu antstolio veiklai pripažino tik tai, kad S. R. nepriėmė korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neatsiėmė registruotų laiškų iš Lietuvos pašto ir neteikė antstolei informacijos, reikiamų dokumentų šiai vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą civilinėje byloje. Pažymėtina, kad tik tokio pobūdžio neveikimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.
12. Pagal baudžiamojoje byloje nustatytas S. R. neveikimo aplinkybes matyti, kad šis asmuo per ketverius metus (2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d.) nepriėmė ir neatsiėmė keliolikos antstolės jam gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu 2013 ir 2016 metais siųstų dokumentų. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos matyti ir tai, kad apie 2013 m. spalio 24 d. siųstą reikalavimą pateikti informaciją apie turimą turtą Nr. S3c-42324 S. R. žinojo, o kita dalis jam siųstų 2016 m. lapkričio 3 d. ir lapkričio 16 d. reikalavimų ir patvarkymų Nr. S3f-48805, S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467, S3f-50469, S3f-50478, S3f-50489 buvo įteikta antstolės jam asmeniškai 2017 m. sausio 10 d. (pažymėtina, kad nemaža dalis 2016 m. lapkričio 16 d. siųstų patvarkymų – patvarkymai Nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f50414, S3f-50460, S3f-50467 – S. R. buvo siųsti tik susipažinti kaip įmonių akcininkui).
Kiti antstolės jam gyvenamosios vietos adresu 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d., 2017 m. vasario 9 d. siųsti patvarkymai Nr. S3e-43811, S3f-26313, S3g-6818 buvo įteikti arba jam asmeniškai, arba jo sutuoktinei. Taigi esant tokioms baudžiamosios bylos aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad antstolės siųstų dokumentų nepriėmimas ir neatsiėmimas buvo išties intensyvus, sistemiškas ir truko ilgą laiką. Kartu šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į CPK 604 straipsnio nuostatas, pagal kurias procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams CPK VI dalyje („Vykdymo procesas“) nustatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus CPK nustatytus atvejus. Procesinių dokumentų įteikimas siunčiant juos registruotąja pašto siunta yra papildoma asmens informuotumo garantija, tačiau tai nėra vienintelis teisėtas tokių dokumentų įteikimo būdas.
Dėl to svarbu yra tai, ar skolininką pasiekė būtina ir reikalinga informacija, o ne tai, kokiu būdu jis ją gavo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-469/2019).
13. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 231 straipsnio 1 dalį taikymo, aktualu ir tai, kad šiame BK straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl trukdymo veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-350- 693/2017, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019). Kita vertus, kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamuoju įstatymu saugomos vertybės. Apie žalą joms, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Pavojingų padarinių neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje.
Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl trukdymo veikos pavojingumo, atitinkamai dėl baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymo, turėtų būti pagrindžiama, ar dėl trukdymo (be kita ko, antstoliui vykdyti teismo sprendimą) veikos padaryta žala teisingumui, t. y. ar tokia veika buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad nepaisant to, jog S. R. nevykdė antstolės reikalavimų vykdant išieškojimą civilinėje byloje, išieškojimas vis dėlto vyko. Antstolė reikiamus duomenis apie S. R. turtinę padėtį, areštuotą nekilnojamąjį turtą gavo iš registrų, taip pat išsiuntė į jo darbovietes patvarkymus išskaitoms iš S. R. darbo užmokesčio daryti ir tokios išskaitos skolai padengti buvo realiai daromos.
14. Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste svarbu ir tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikalstama veika ir už jos padarymą taikyti pačią griežčiausią priemonę – bausmę. Dėl to kiekvieną kartą, kai sprendžiama pripažinti veiką nusikalstama veika ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Kaip įgalinančios taikyti nubaudimą asmenims, kurie trukdo teismo sprendimų vykdymui, ir padedančios antstoliui užtikrinti sklandžią vykdymo eigą yra aktualios CPK 585, 616, 645 straipsnių nuostatos.
CPK 616 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdymo procese nustatytais atvejais kalti asmenys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami pinigine bauda arba areštu. CPK 585 straipsnyje „Antstolio reikalavimų privalomumas“ įtvirtintos antstolio reikalavimų privalomumą užtikrinančios normos: antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (1 dalis); asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti 289 Eur baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (2 dalis (2014 m. spalio 16 d. redakcija)); jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (3 dalis (2010 m. liepos 2 d. redakcija)).
CPK 645 straipsnis, nustatantis skolininko pareigą pateikti informaciją apie turimą turtą, reglamentuoja atitinkamų procesinių sankcijų – baudos arba arešto – taikymą, jei šie reikalavimai be svarbių priežasčių yra nevykdomi. Atsižvelgiant į tokias antstolio turimas teisines priemones, kurias jis gali panaudoti prieš vengiantį vykdyti šio pareigūno reikalavimus asmenį, baudžiamoji atsakomybė už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą turėtų būti taikoma prieš tai įvertinus, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis – CPK nustatytomis – priemonėmis ir kodėl šios priemonės nebuvo pakankamos.
15. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad S. R. už 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. birželio 14 d. jam išsiųstų patvarkymų dėl įpareigojimo pateikti dokumentus nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus buvo taikytos civilinės sankcijos – baudos, kurios paskirtos pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį. Duomenų apie CPK 585 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą už kitų antstolės reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus arba CPK 645 straipsnio 3 dalyje nurodytų priemonių taikymą už 2013 m. spalio 24 d. ir 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimų pateikti informaciją apie turimą turtą Nr. S3c42324, S3f-48805 nevykdymą baudžiamojoje byloje nėra.
16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino S. R. veikos pavojingumą, apie baudžiamąjį teisinį jo neveikimo pobūdį sprendė neįvertinę CPK įtvirtintų priemonių taikymo galimybių, taip pat nesilaikė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principo ir nepagrįstai S. R. pripažino kaltu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Dėl to žemesnės instancijos teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla S. R. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, esant tokiai situacijai, kitų su BK 231 straipsnio 1 dalies taikymu susijusių kasatoriaus skundo argumentų, taip pat kasacinio skundo argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies laikymosi nagrinėjimas netenka teisinės reikšmės, todėl išplėstinė septynių teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą S. R. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.