LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. kovo 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Artūro Ridiko (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Zenonui Burokui, išteisintajam A. A. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Gudeliauskui, išteisintojo M. Z. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – A. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, o M. Z. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. A. ir jo gynėjo advokato bei išteisintojo M. Z. gynėjos advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. A. ir M. Z., kurie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, iš anksto susitarę, apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis: A. A., būdamas MB „G“ vadovas, 2018 m., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 15 d., pasiūlė M. Z. imituoti MB „G“ priklausančio automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“, apdrausto nuo vagysčių draudimo bendrovėje, vagystę, siekiant apgaulės būdu gauti draudimo išmoką MB „G“ naudai, ir M. Z. su pasiūlymu sutikus jie susitarė, kada ir iš kur turės būti paimtas automobilis bei kur jis turės būti nuvarytas, po to, kai M. Z. pasiūlė nusikalstamoje veikoje dalyvauti asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, paaiškindamas, kad bus įvykdyta automobilio vagystės imitacija, siekiant gauti draudimo išmoką, ir asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, sutikus dalyvauti, M. Z., veikiant pagal sutartą nusikalstamos veikos planą, nenustatytomis aplinkybėmis iš A. A. perėmus automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“ užvedimo raktelį, 2018 m. balandžio 15 d. nuvežus asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, į A. A. nurodytą automobilio stovėjimo vietą ir perdavus automobilio užvedimo raktelį, tuomet asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, 2018 m. balandžio 15 d. laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, pasinaudojus jam perduotu automobilio užvedimo rakteliu, nuvarius nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovintį automobilį „Mercedes-Benz Sprinter“ ir juo nuvykus į M. Z. nurodytą vietą, tuomet automobilį ir užvedimo raktelį perdavus M. Z., o pastarajam automobilį ir užvedimo raktelį perdavus A. A., kuris automobilį nuvarė į nenustatytą vietą, po to A. A. 2018 m. balandžio 15 d. apie neva įvykdytą automobilio vagystę melagingai informavo teisėsaugos institucijas ir draudimo bendrovę.
Dėl šių veiksmų draudimo bendrovė MB „G“ išmokėjo 13 528,80 Eur draudimo išmoką. Taip A. A., M. Z. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, apgaule MB „G“ naudai įgijo svetimą – draudimo bendrovei priklausantį turtą – 13 528,80 Eur.
2. A. A., kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą tokiomis aplinkybėmis: 2018 m. balandžio 15 d. 22.03 val. policijos komisariato budėtojui telefonu melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2018 m. balandžio 15 d., laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val., Šiauliuose buvo pavogtas 15 000 Eur vertės MB „G“ priklausantis automobilis „Mercedes-Benz Sprinter“. Po to jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus apie MB „G“ priklausančio automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“ vagystės aplinkybes.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį, kuriuo A. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, o M. Z. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir priėmė naują nuosprendį – A. A. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, M. Z. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
3.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. A. ir M. Z. nepagrįstai nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nenustatyta, kad buvo įgytas didelės vertės svetimas turtas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad draudimo išmoką už pavogtą automobilį gavo Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o ne MB „G“, kuriai vadovauja A. A.
3.2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. buvo įspėtas dėl galimo veikos kvalifikavimo pakeitimo, t. y. kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti kaip didelės vertės automobilio vagystė pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatavo, kad nors buvo pagrobtas automobilis, tačiau nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pagrobiant automobilį dalyvavo A. A.
3.3. Nuosprendyje konstatuota ir tai, kad nors buvo įvykdyta MB „G“ priklausančio automobilio vagystė, tačiau M. Z. yra išteisintas pirmiau procese priimtu įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, todėl jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
3.4. Teisėjų kolegija konstatavo ir tai, kad A. A. nepagrįstai nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nes bylos duomenimis nustatyta, jog buvo įvykdyta aptariamo automobilio vagystė.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu prokuroras G. Girgždis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo: 4.1.Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nusikalstamą veiką kvalifikuodamas ne pagal tą BK straipsnį, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 327 straipsnio 1 punkto, BPK 329 straipsnio 1 punkto, BPK 330 straipsnio, BPK 331 straipsnio 1–3 dalių pažeidimus. 4.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo padaryta ne nusikalstama veika, nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas), bet nusikalstama veika, nustatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje (vagystė), t. y. perkvalifikavo nusikalstamą veiką.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas aptarė duomenų pakankamumo klausimą A. A. kaltei pagal BK 178 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Taip pat aptarė M. Z. baudimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį negalimumą, nes taip būtų pažeistas non bis in idem (draudžiama antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas. Taigi turėjo būti panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant apie nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, ir A. A. turėjo būti išteisintas ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, o M. Z. baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados aprašomojoje nuosprendžio dalyje neatitinka rezoliucinės nuosprendžio dalies. Be to, M. Z. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes baudžiamasis procesas vyksta pažeidžiant non bis in idem principą. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas non bis in idem principo taikymą siejo tik su M. Z. galimu veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad M. Z. apeliacinis skundas tenkinamas, tačiau baudžiamosios bylos nenutraukė, o priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nors iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kaip teismas vertina non bis in idem principo taikymą, M. Z. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau šį klausimą teisingai išsprendė pirmosios instancijos teismas, todėl baudžiamasis procesas M. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepažeidžia non bis in idem principo. 4.3. Prokurorui lieka neaišku, kokiu pagrindu, nesutinkant su priimtu nuosprendžiu, turėtų būti teikiamas kasacinis skundas: ar teikiami argumentai dėl nusikalstamos veikos netinkamo perkvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį; ar teikiami argumentai dėl non bis in idem principo taikymo M. Z., preziumuojant, kad jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ar pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; ar analizuojami įrodymų vertinimo pažeidimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad asmenys nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nusikalstamą veiką, naują nuosprendį priėmė pagal tą patį veikos kvalifikavimą, pagal kurį apkaltinamąjį nuosprendį buvo priėmęs pirmosios instancijos teismas, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišsprendė asmenų kaltės klausimo ir (ar) galimybės juos teisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismo surašytas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnyje nustatytų nuosprendžių surašymui keliamų reikalavimų ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Taip pat šiais veiksmais minėtas teismas padarė esminius BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 327 straipsnio 1 punkto, BPK 329 straipsnio 1 punkto, BPK 330 straipsnio pažeidimus. 4.4. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pirma, automobilis „Mercedes-Benz Sprinter“ jo dingimo metu buvo MB „G“, kurios direktorius buvo ir yra A. A., nuosavybė. Šis minėtą automobilį valdė ir juo disponavo kaip MB „G“ vadovas ir vienintelis darbuotojas. A. A., kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens MB „G“ vadovas, valdė automobilį patikėjimo teise, todėl jam šis turtas nebuvo svetimas ir buvo teisėtai valdomas, todėl automobilis negalėjo būti vagystės dalykas. Mažoji bendrija yra neribotos juridinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl jos vadovas asmeniškai atsako už mažosios bendrijos prievoles kreditoriams, vadinasi, atsiradusi MB „G“ prievolė kreditorei Užimtumo tarnybai reikštų ir asmeninę A. A. prievolę. Antra, Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 M. Z. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-60-875/2020 pirmiau nurodytas nuosprendis paliktas galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prokuroro kasacinio skundo nepriėmė. Taigi Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs, o jame nustatytos faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Taigi jau buvo konstatuota, kad nepadaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-14-616/2022 veiką perkvalifikuodamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kvestionavo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodytą prejudicinį faktą. Ši situacija pažeidžia ne tik teisinio tikrumo principą, bet yra ir akivaizdžiai nesuderinama su teisingumo principo įgyvendinimu. 4.5. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje analizavo duomenis, susijusius su tuo, kam ir kokiu pagrindu turėjo būti išmokėta draudimo išmoka už automobilį.
Be kita ko, teismas nurodė, kad nėra abejonių, jog A. A. žinojo Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties ir draudimo sąlygas, todėl negalėjo siekti įgyti iš draudimo bendrovės didelės vertės turto MB „G“ naudai. Apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja naudos sampratai ir BK 182 straipsnio nuostatoms. Turtinė nauda yra kur kas platesnė negu tik tiesioginis daiktų, įskaitant pinigus, įgijimas. Apgaulės draudimo srityje, imituojant transporto priemonės pagrobimą, turtinę naudą sudaro du elementai: 1) imitavus vagystę automobilis pasilieka jo savininko žinioje ir jis juo gali toliau disponuoti; 2) draudimo bendrovė sumoka pinigus savininkui arba trečiajam asmeniui, kuriam savininkas turi prievolę sumokėti pinigus už šią transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad Užimtumo tarnyba MB „G“ pagal jos vykdomas užimtumo skatinimo programas skyrė subsidiją transporto priemonei įsigyti.
Vienas iš reikalavimų tokiai subsidijai gauti – savo lėšomis apdrausti įgytą transporto priemonę ir kaip naudos gavėją nurodyti Užimtumo tarnybą. MB „G“ vadovas A. A. įgijo byloje aptariamą automobilį. Automobilis nuo pat jo įgijimo momento buvo užregistruotas MB „G“ vardu, jis nebuvo įkeistas subsidijos gavėjui, o tai reiškia, kad draudimo sutartimi buvo apdraustas ne Užimtumo tarnybos, o MB „G“ turtas. Inscenizavus automobilio vagystę, MB „G“ vadovas A. A. neteisėtai galėjo disponuoti automobiliu, o pinigus, kuriuos MB „G“ gavo šiam automobiliui įsigyti, draudimo sutarties pagrindu grąžino ne MB „G“, o draudimo bendrovė. Iš liudytojos L. U. parodymų matyti, kad jeigu subsidijavimo sutarties sąlygų nebūtų laikomasi, MB „G“ privalėtų grąžinti ne transporto priemonę, nes tai MB „G“ turtas, o lėšas (subsidiją).
MB „G“, draudimo bendrovei pervedus lėšas Užimtumo tarnybai, liko visiškai atsiskaičiusi su Užimtumo tarnyba ir galėjo nebesilaikyti subsidijos darbo vietai steigti reikalavimų. Taigi nors pinigai buvo išmokėti Užimtumo tarnybai, tačiau jie tapo MB „G“ prievolės Užimtumo tarnybai padengimo garantu. Nagrinėjamu atveju draudimo išmoka buvo gauta MB „G“ naudai: 1) draudimo išmoka išmokėta už šio juridinio asmens turtą; 2) nurodžius pinigų gavėją – Užimtumo tarnybą – draudimo bendrovės pinigais buvo garantuotas MB „G“ turtinės prievolės atlyginimas. 4.6. A. A. galėjo numatyti ir tolesnę galimą MB „G“ naudą, t. y. galimą draudimo išmokos perdavimą MB „G“. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį aspektą, nuosprendyje akivaizdžiai padarė tarpusavyje prieštaraujančias išvadas: viena vertus, nurodė, kad nėra abejonių, jog A. A. žinojo Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties ir draudimo sąlygas, todėl negalėjo siekti įgyti iš draudimo bendrovės BTA didelės vertės turto MB „G“ naudai; kita vertus, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog A. A. dar iki jam inkriminuoto nusikaltimo būtų žinomos tokios aplinkybės, kad Užimtumo tarnybos komisijos posėdžio metu bus priimtas jam palankus sprendimas ir išmokėta draudimo išmoka kitam automobiliui įsigyti.
Iš liudytojos L. U. parodymų matyti, kad kadangi automobilis buvo pavogtas, pagal sudarytą draudimo sutartį draudimo išmoką gauna Užimtumo tarnyba, o jei asmuo kreipiasi į Užimtumo tarnybą siekdamas gauti tą išmoką, Užimtumo tarnyba privalo išmokėti esant atitinkamoms sąlygoms. Taigi A. A. galėjo numatyti sąlygas ir jas įgyvendinti, nes jau buvo šias sąlygas įvykdęs pirmiau. Kita vertus, jei jam nebūtų pavykę šių sąlygų įgyvendinti, MB „G“ jau buvo išvengusi prievolės grąžinti subsidiją Užimtumo tarnybai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio. 4.7. M. Z. nuosekliai teigė, kad A. A. jo paprašė surasti asmenį, kuris galėtų nuvairuoti jam priklausantį mikroautobusą į sutartą vietą, paaiškindamas, jog bus imituota automobilio vagystė, siekiant gauti draudimo išmoką.
M. D., dar būdamas kardomojo kalinimo vietoje ir negalėdamas bendrauti su M. Z., parodė, kad M. Z. jam nurodė, jog automobilio paėmimas bus filmuojamas vaizdo registratoriumi. A. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad įvykio vieta buvo filmuojama vaizdo registratoriumi, buvusiu jo tėvo automobilyje „Volvo“ Šių aplinkybių nei M. D., nei M. Z. negalėjo žinoti, jeigu jiems jų nebūtų iš anksto nurodęs A. A. Vis dėlto, nagrinėjant bylą teisme, A. A. nurodė, kad pateikti vaizdo registratoriaus negali. Viena vertus, jis pasakė, kad automobilis su vaizdo registratoriumi tikrai buvo įvykio vietoje, tačiau, paprašius pateikti vaizdo registratorių teisme, jis nurodė, kad negali atsakyti, ar jo tėvo automobilis įvykio vietoje įvykio metu buvo, nes jo tėvas iki vagystės automobilį galimai perstatė. 4.8. A. A. nusikalstamos veikos padarymo metu ir po to elgėsi labai apdairiai.
Po inscenizuotos automobilio vagystės jis įdėjo skelbimą socialiniame tinkle „Facebook“, nurodydamas, kad atsilygintų už suteiktą informaciją apie automobilio vagystę. Taip buvo siekiama parodyti, kad automobilio vagystė neva įvyko ir kad jis rūpinasi automobilio suradimu. Į skelbimą atsiliepė M. J. ir nurodė turintis informacijos apie įvykdytą nusikaltimą, tačiau į šį susitikimą A. A. paprašė nuvykti savo pusbrolį, nes nežinojo, ar M. J. žino apie A. A. neteisėtus veiksmus, ar galėtų jį atpažinti. Tik po to, kai A. A. pusbrolis nuvyko į susitikimą ir sužinojo, kad M. J. neturi duomenų apie draudimo apgaulę, o turi duomenų tik apie automobilį vairavusį M. D., A. A. perdavė šią informaciją pareigūnams. Tiek M. Z., tiek M. D. nurodė, kad A. A. kategoriškai atsisakė susitikti su asmeniu, kuris vairuos automobilį.
Taigi jis žinojo, kad M. D. jo neatpažintų. M. D. ir M. Z. patvirtino, kad jiems buvo perduotas automobilio užvedimo raktelis. O apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Kompiuterinės technikos sprendimai“ pateikta informacija buvo paneigta apklausus Z. S., K. Š. ir V. K., prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai ir šių asmenų parodymų turiniui. Tiek Z. S., tiek K. Š., tiek V. K. patvirtino UAB „K.“ nurodytą aplinkybę, kad turint tik mechaninį raktą automobilio užvesti neįmanoma. Nors Z. S. ir V. K. nurodė galimybę pagaminti raktelį (antrinėje rinkoje), tačiau abu nurodė, kad tam tikslui reikalinga automobilio spyna arba pats automobilis. Taigi, vertindamas įrodymus (UAB „Kompiuterinės technikos sprendimai“ raštą, Z. S. ir V. K. parodymus), apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą dėl jų turinio.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenurodė jų vertinimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43- 489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-75-511/2022, 2K-193-648/2022). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nurodyti ne tik kasacine tvarka nagrinėti teisės taikymo klausimai, tačiau taip pat yra kvestionuojamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir pateikiamas savas jų vertinimas. Todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą.
7. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, atliekant įrodymų vertinimą, BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir BPK 327 straipsnio 1 punktas, nenutraukiant M. Z. baudžiamosios bylos, BPK 331 straipsnio 1–3 dalys, surašant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas)
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kasacine tvarka, nustatė, kad išteisintojo M. Z. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas non bis in idem (draudimo bausti už tą patį nusikaltimą) principas.
9. Draudimo bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje. Minėtas principas expressis verbis (tiesiogiai) yra išreikštas BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad negalima ne tik bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tačiau baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas, siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolutukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-686/2007, 2K-7-68/2009, 2K-514-942/2015, 2K-74-719/2020, 2K-23-648/2021, 2K-7-32-719/2021 ir kt.).
10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 M. D. ir M. Z. dėl MB „G“ priklausančio automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystės buvo išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (3 t., b. l. 37–61). Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi šioje baudžiamojoje byloje nutarta informuoti prokurorą apie pagrindą spręsti dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių galimo buvimo M. Z., M. D., A. A. ar kitų asmenų veiksmuose (1 t., b. l. 7–10). Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2020 m. kovo 4 d. nutartimi atmetus M. D. ir prokuroro L. B. apeliacinius skundus, išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartimi prokuroro kasacinį skundą atsisakyta priimti (3 t., b. l. 105–106). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras 2020 m. birželio 25 d. tarnybiniu pranešimu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 3–4). 2020 m. rugsėjo 14 d. M. D., o 2020 m. rugsėjo 17 d. – M. Z. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad, veikdami kartu su A. A., apgaule MB „G“ naudai įgijo svetimą – draudimo bendrovei UAB BTA priklausantį turtą – 13 528,80 Eur, imitavę MB „G“ priklausančio automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystę. 2020 m. lapkričio 30 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui (3 t., b. l. 157–158; 4 t., b. l. 9–11, 124–141). Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi M. D. baudžiamoji byla nutraukta jam 2021 m. sausio 30 d. mirus (4 t., b. l. 188–190). Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendžiu M. Z. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu išteisintas, nurodžius, kad galimai buvo padarytas nusikaltimas, nurodytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, tačiau M. Z. pakartotinai persekioti ir bausti negalima.
11. Taigi matyti, kad M. Z. ir M. D., esant dėl jų įsiteisėjusiam išteisinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019, buvo persekiojami baudžiamąja tvarka antrą kartą už tuos pačius veiksmus, atliktus iš esmės tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Nekyla abejonių, kad įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis laikomas baigiamuoju aktu (res judicata), kurį priėmus tampa negalimas tolesnis baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos, dėl kurios M. Z. ir M. D. buvo išteisinti. Tai, kad baudžiamajame procese atsirado dar vienas kaltinamasis – A. A., ir tai, kad pasikeitė jų veiksmų kvalifikavimas, nesudarė pagrindo M. Z. ir M. D. persekioti antrą kartą už tą pačią faktinę veiką. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020, 2K-7-32-719/2021).
12. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, prokuroras, gavęs Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-158- 882/2019, įsiteisėjus paminėtam išteisinamajam teismo nuosprendžiui, turėjo priimti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą sprendimą. Vis dėlto nei prokuroras, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto reikalavimo ir pakartotinai tęsė baudžiamąjį procesą.
13. Paminėtina, kad M. Z. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes baudžiamasis procesas vyksta pažeidžiant non bis in idem principą. Nepaisant to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kaip teismas tokius argumentus vertino. Šio teismo nuosprendžio 6 punkte nurodyta, kad nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas tenkinamas, iš 7 punkto matyti, kad šis teismas nurodė, jog esminis M. Z. apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su dvigubo baudimo principo pažeidimu, tačiau M. Z. buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutraukdamas baudžiamąją bylą M. Z. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu, padarė esminį minėtos BPK nuostatos pažeidimą.
14. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismui priėmus 2019 m. lapkričio 25 d. išteisinamąjį nuosprendį bei toliau tęsiant procesą M. Z. dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo pažeistas non bis in idem principas. Todėl, dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų ir pirmosios instancijos teismo netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir baudžiamoji byla M. Z. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė, kad apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų vertinimą dėl A. A. kaltės, buvo pažeisti įrodymų vertinimui keliami reikalavimai.
16. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2020, 2K-78-1073/2023).
17. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
18. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. A. kaltės, atliko dalinį įrodymų tyrimą, tačiau formaliai analizavo duomenis, susijusius su MB „G“ priklausančio automobilio įgijimo aplinkybėmis, panaudojant valstybės suteiktą subsidiją, su MB „G“ pareiga apdrausti minėtą automobilį, su draudimo išmokos išmokėjimu Užimtumo tarnybai, su A. A. žinojimu apie sutarties sąlygas ir jo negalėjimu numatyti, kad draudimo išmoka, išmokėta Užimtumo tarnybai, bus perduota MB „G“, ir pan. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas A. A. išteisino iš esmės vadovaudamasis tik tuo, kad draudimo išmoka buvo išmokėta Užimtumo tarnybai, kaip tai buvo nustatyta sutartyje, todėl A. A. negalėjo padaryti nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje. Matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog automobilį A. A. Europos Sąjungos lėšomis įsigijo, esant tam tikroms sąlygoms, kurių nesilaikius jam būtų reikėję grąžinti pinigus.
Susiklosčius aptariamai situacijai, būtų galima išvengti įsipareigojimo grąžinti pinigus už automobilį, t. y. iš esmės tokią pinigų sumą, kuri buvo gauta, o automobilis būtų likęs jo žinioje. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, ar bylai aktualiu laikotarpiu (iki nusikaltimo padarymo, o po to ir iki naujo automobilio įsigijimo) A. A. neturėjo sunkumų, vykdant veiklą, ar nebuvo aplinkybių, dėl kurių jam būtų tekę grąžinti Europos Sąjungos lėšas. Be to, nebuvo tikrinta, kokios būklės buvo automobilis iki įvykio, juolab atsižvelgus į tai, kad M. D. nurodė, jog „buvo pasakyta, kad automobilis neva blogai važiuoja, todėl reikia apgauti draudimą ir tokiu būdu atgauti pinigus“ (3 t., b. l. 160–161). Be kita ko, reikia atkreipti dėmesį ir į automobilio vertę, todėl būtų tikslinga patikrinti, ar A. A. vadovaujama MB „G“ buvo finansiškai pajėgi bylai aktualiu laikotarpiu grąžinti suteiktas lėšas automobiliui įsigyti.
19. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad M. Z. ir M. D. parodymai, nepalankūs A. A., buvo vertinami atsietai nuo kitų įrodymų. Tuo tarpu liudytojo, įtraukto A. A. iniciatyva, M. J., kuriam, pasak jo paties, reikėjo pinigų, parodymams teismas suteikė išskirtinę reikšmę, pavyzdžiui, nuosprendžio 20 punkte nurodydamas, jog apie tai, kad būtų draudimo apgaulės atvejis ar kad M. D. būtų nuvaręs automobilį su automobilio savininko žinia, liudytojas M. J. nenurodė. Matyti ir tai, kad šis liudytojas nurodė, jog, pasak M. D., automobilis buvo sekamas kelias dienas. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, šio liudytojo parodymais paneigdamas M. Z. ir M. D. parodymus, nenurodė bent vieno įrodymų šaltinio, tvirtinančio tik jo nurodytas aplinkybes.
20. Apeliacinės instancijos teismas net nebandė nustatyti, kodėl M. Z. būtų siekęs apkalbėti A. A., nebandė aiškintis, koks galėtų būti to tikslas, įvertinus ir tai, kad tiek M. D., tiek jis savo kaltę pripažino, taip pat kad tiek nusikaltimas, nurodytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, tiek nusikaltimas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai ir už juos nustatyta analogiška atsakomybė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.
21. Be kita ko, nuosprendžio 34 punkte padaryta išvada dėl pagrįsto manymo, kad M. D. buvo perduotas ne originalus automobilio užvedimo raktelis, kaip pagrįstai nurodo prokuroras, yra grįsta padarant klaidą dėl byloje esančių įrodymų turinio. Nė vienas iš 31–33 punktuose nurodytų įrodymų nepatvirtina, kad M. D. buvo perduotas ne originalus automobilio užvedimo raktelis. Be to, aplinkybes, kad A. A. pateikė du originalius automobilio raktelius, nurodė M. D. ir M. Z., kurių parodymams nebuvo suteikta vienoda reikšmė, lyginant su kitais įrodymais. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi itin atidžiai patikrinti aplinkybes, susijusias su automobilio rakteliais, – kiek jų buvo perduota, pradėjus ikiteisminį tyrimą, sugretinti M. D. ir M. Z. nurodytas aplinkybes, susieti su objektyviais bylos duomenimis, o esant specialiųjų žinių poreikiui, kreiptis į atitinkamos srities specialistą (ekspertą).
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neskyrė jokio dėmesio aplinkybei, susijusiai su vaizdo registratoriumi, išsiaiškinti. Apie vaizdo registratorių, būsiantį kitame automobilyje, stovinčiame už automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“, ir užfiksuosiantį automobilio „MercedesBenz Sprinter“ nuvarymo faktą, nurodė tiek M. D., tiek M. Z. Be kita ko, kaip teisingai nurodo prokuroras, A. A., apklausiamas kitame ikiteisminiame tyrime kaip nukentėjusysis, nurodė, kad įvykio vieta buvo filmuojama vaizdo registratoriumi, buvusiu jo tėvo automobilyje, nurodė, ką matė, peržiūrėję įrašą, kad įrašą galės pateikti (1 t., b. l. 26), o nagrinėjant bylą teisme, A. A. negalėjo paaiškinti, kodėl jo pateiktame vaizdo įraše nematyti pirmiau nurodytų aplinkybių, taip pat nurodė, kad pateiks vaizdo įrašą, jei ras (2 t., b. l. 186–187). Šios aplinkybės taip pat nebuvo tiriamos. Be to, nenustatyta, kad A. A. tėvas būtų apklaustas apie šias aplinkybes, o pirmiau nurodytos aplinkybės nebuvo gretintos ir lyginamos.
23. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nevengė nuosprendžio grįsti prielaidomis ir tikėtino pobūdžio išvadomis, o ne įrodymais, pavyzdžiui, 20 punkte nurodė, kad tikėtina, jog M. Z. sukūrė versiją dėl automobilio vagystės imitavimo, siekiant gauti draudimo išmoką, ir tokią versiją pateikė M. D.; 29 punkte nurodė, kad visiškai nelogiška būtų manyti, jog A. A., pats dalyvavęs savo įmonei priklausančio automobilio vagystėje, būtų iš karto po jos kreipęsis į teisėsaugos institucijas bei aktyviais veiksmais ieškojęs asmenų, galinčių nurodyti kokias nors su automobilio pagrobimu susijusias aplinkybes, ir siūlęs už tai atlygį; 30 punkte nurodė, kad neįtikima versija, jog A. A. būtų prašęs nepažįstamo asmens surasti asmenį, kuris galėtų imituoti automobilio vagystę ir tam asmeniui perduoti automobilio užvedimo raktelius.
24. Susipažinus su baudžiamąja byla, nustatyta ir tai, kad prie ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00091-20, atliekamo dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 236 straipsnio 1 dalyje, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininko R. R. 2020 m. liepos 31 d. raštu buvo paprašyta baudžiamosios bylos Nr. 1-158-882/2019 medžiagos (1 t., b. l. 14). R. R. 2020 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniu pranešimu apie pirmiau nurodytą raštą ir apie tai, jog iš teismo elektroniniu laišku 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo gauta informacija, kad teisėjas leido atsiųsti bylą ir kad ji bus atsiųsta, kai įsiteisės nutartis dėl teikimo, buvo informuotas prokuroras (1 t., b. l. 16). Vis dėlto byloje nėra ne tik minimo elektroninio laiško (išskyrus jo kopiją iš baudžiamosios bylos Nr. 1-158-882/2019 (3 t., b. l. 107)), bet ir teismo, išnagrinėjusio baudžiamąją bylą, jokio dokumento, suteikiančio teisę susipažinti su byla, pasidaryti bylos dokumentų kopijas ir panaudoti baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019, taikant BPK nustatytas procesines prievartos priemones (buvo atliktos kratos), surinktą informaciją apie privatų asmens gyvenimą (BPK 162 straipsnis).
Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje yra padaryta baudžiamosios bylos Nr. 1-158-882/2019 medžiagos kopija (1 t., b. l. 18–201; 2 t., b. l. 1–199; 3 t., b. l. 1–107). Pirmosios instancijos teismas paskelbė išvardydamas ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, įskaitant kratos protokolus, be to, kai kuriuos dokumentus perskaitė (5 t., b. l. 17–18), kaip tai nustatyta BPK 290 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kratos protokolais buvo grindžiama asmenų kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš naujo, turi patikrinti, ar išdėstytos aplinkybės turės įtakos A. A. priimamam galutiniam procesiniam sprendimui, ir, nustatęs BPK pažeidimus, juos ištaisyti.
25. Taigi apeliacinės instancijos teismas neskyrė ypatingo dėmesio pirmiau išdėstytų aplinkybių analizei ir vertinimui, atsietai ir formaliai vertindamas išimtinai A. A. palankius įrodymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas dėl A. A. kaltės pasisakė, padarydamas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, t. y. padaręs klaidų dėl įrodymų turinio, vertindamas įrodymus atsietai, kai kuriems iš jų suteikdamas išskirtinę reikšmę, neobjektyviai ir selektyviai vertindamas A. A. palankius įrodymus, darydamas nepagrįstas prielaidas ir tikėtino pobūdžio išvadas. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl BPK 331 straipsnio 1–3 dalių pažeidimų
26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant jam keliamus turinio reikalavimus.
27. Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43- 458/2021). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio.
Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatydamas tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-7-165-648/2021).
28. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu M. Z. ir A. A. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 24 punkte konstatavo, kad jie pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti nepagrįstai. Be to, apeliacinės instancijos teismas A. A. įspėjo dėl galimo veikos perkvalifikavimo, t. y. kad jo veika gali būti kvalifikuojama kaip didelės vertės automobilio vagystė pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad automobilis buvo pagrobtas, t. y. kad padarytas nusikaltimas, nurodytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, tačiau objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog pagrobiant automobilį dalyvavo ir A. A., byloje nėra. Dėl M. Z. nuosprendžio 38–39 punktuose teismas nurodė, kad jis dėl veikos, nurodytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, yra pirmiau išteisintas, todėl pakartotinis baudžiamasis persekiojimas pažeistų non bis in idem principą.
Vis dėlto rezoliucinėje dalyje, kaip teisingai nurodo prokuroras, nėra išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytos išvados, t. y. nenurodyta, kad veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 3 dalį, ir atitinkamai A. A. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o M. Z. nenutraukta baudžiamoji byla BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Taigi nagrinėjamoje situacijoje apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas: viena vertus, nurodė, kad A. A. veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties požymių, kita vertus, nurodė, kad neįrodyta, jog jo veiksmuose yra vagystės požymių.
29. Kartu pažymima ir tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kodėl buvo nuspręsta A. A. veiksmus vertinti kaip jo vadovaujamai mažajai bendrijai priklausančio automobilio vagystę, nepaisant to, kad pirmiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis M. Z. ir M. D.
30. Baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tačiau ta aplinkybė, kad anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes.
Taigi įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-689/2020). Nors Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 buvo išspręstas M. Z., bet nebuvo išspręstas A. A. atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį klausimas, todėl paminėtame nuosprendyje nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl ko prokuroro argumentai dėl prejudicinių faktų yra nepagrįsti.
31. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. A. kaltės ir manydamas, kad yra pagrindas jo veiksmus vertinti pagal kitą BK straipsnį, nurodytą BK XXVII skyriuje, pavyzdžiui, BK 183, 184 straipsnius, turėtų įvertinti, kad MB „G“ yra ribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), priešingai nei teigia prokuroras, ir jos turtu A. A. disponavo, būdamas jos vadovas. Be to, teismui savo iniciatyva sprendžiant dėl galimo veikos perkvalifikavimo ir (ar) kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, reikėtų preciziškai laikytis BPK 255, 256 straipsnių nuostatų ir nepabloginti A. A. padėties pagal jo gynėjo paduotą apeliacinį skundą.
32. Taigi, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnyje jam keliamų reikalavimų ir tai laikytina esminiu minėtų BPK nuostatų pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
33. Kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia procesine taisykle, nepasisako dėl kitų kasatoriaus skunde keliamų klausimų, susijusių su A. A. veiksmų vertinimu, nes apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs A. A. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 5 punktais, n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendžio dalį dėl M. Z. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendį. Baudžiamąją bylą M. Z. nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Bylos dalį dėl išteisintojo A. A. perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.