LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko, Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei, nuteistojo L. P. gynėjui advokatui Albertui Kručkauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 140 MGL (5272,40 Eur) dydžio bauda. Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo L. P. gynėjo advokato A. Kručkausko apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. P. nuteistas už tai, kad, būdamas AB „U“, registruotos (duomenys neskelbtini), generalinis direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos bendrovės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nurodydamas tiesiogiai pavaldiems darbuotojams atlikti D. Ž. ir V. D. priklausančio namo (duomenys neskelbtini) remonto darbus ir neužtikrindamas, kad ūkinės operacijos – atlikti darbai ir namo remontui įgytos statybinės medžiagos – teisės aktų nustatyta tvarka bei laiku būtų įformintos apskaitos dokumentais ir įtrauktos į bendrovės apskaitą, taip pat nurodydamas statybos darbų vadovui ir vadybininkei perkant medžiagas namo remontui pasirūpinti, kad PVM sąskaitose faktūrose būtų nurodyti netikri duomenys apie įsigytas prekes, šias sąskaitas faktūras patvirtino savo parašu ir jos buvo pateiktos bendrovės vyriausiajai buhalterei, nežinojusiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, taip nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2015 m. birželio mėnesio (duomenys neskelbtini) organizavo apgaulingą AB „U“ apskaitos tvarkymą, būtent: nurodė statybos darbų vadovui R. V. dokumentus apie D. Ž. ir V. D. priklausančio namo stogo remonto darbus, vykusius nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. kovo 4 d., įforminti 2015 m. birželio mėnesį atliktų darbų aktu Nr. 1, buhalterei-ekonomistei S. P. daugiau nei po metų įforminti 2015 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 1736,44 Eur vertės atliktų D. Ž. namo stogo remonto darbų, nors bendrovė ne tik atliko šiuos darbus, bet ir savo lėšomis pirko medžiagas, kurių panaudojimas pirmiau minėtuose dokumentuose ir apskaitoje nebuvo užfiksuotas, dėl to nebuvo galima nustatyti, kiek realiai medžiagų buvo pirkta ir panaudota būtent šio namo remontui; 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, nurodė statybos darbų vadovui R. V. už bendrovės lėšas nupirkti iš UAB „O“ šiferio lakštus, vinis, antiseptiką ir neįtraukti jų į bendrovės apskaitą bei, siekdamas nuslėpti realiai įsigytų prekių pavadinimus, nurodė R. V. ir vadybininkei D. R. pasirūpinti, kad UAB „O“ 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. vasario 14 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose būtų nurodyti netikri duomenys, t. y. kad būtų nurodytas kitų prekių – vamzdžių, alkūnės, šulinių dalių ir jungčių – įgijimas už 6566,37 Eur, patvirtino savo parašu šias PVM sąskaitas faktūras ir jos buvo pateiktos bendrovės AB „U“ vyriausiajai buhalterei R. G., kuri įtraukė pateiktus dokumentus į buhalterinę apskaitą, taip jo nurodymu į apskaitą buvo neįtrauktos iš UAB „O“ realiai įsigytos statybinės medžiagos, kurias bendrovė panaudojo atlikdama D. Ž. gyvenamojo namo remontą, o įtrauktos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – iš UAB „O“ už tą pačią 6566,37 Eur sumą realiai neįsigytos medžiagos, kurios buvo nurašytos kituose bendrovės statybų objektuose; 2014 m. sausio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, nurodė statybos darbų vadovui R. V. už bendrovės lėšas iš UAB „L“ nupirktas ir D. Ž. namo remontui panaudotas lentas už 316,27 Eur (1092,03 Lt) pagal 2014 m. sausio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, kuri buvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą, už tą pačią 316,27 Eur sumą nurašyti kituose bendrovės statybų objektuose; 2014 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, nurodė statybos darbų vadovui R. V. už bendrovės lėšas iš IĮ „X“ nupirktų latakų, lietvamzdžių, skardos gaminių kaminui apskardinti, vėjalenčių ir tvirtinimo detalių neįtraukti į bendrovės apskaitą ir, siekdamas nuslėpti realiai įsigytų prekių pavadinimus, nurodė R. V. pasirūpinti, kad IĮ „X“ išrašytoje 2014 m. kovo 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje būtų nurodyti netikri duomenys, t. y. skardos detalės už 787,02 Eur (2717,42 Lt) įgijimas, patvirtino savo parašu šią PVM sąskaitą faktūrą ir ji buvo pateikta AB „U“ vyriausiajai buhalterei R. G., kuri įtraukė pateiktą dokumentą į buhalterinę apskaitą, taip į apskaitą buvo neįtrauktos iš IĮ „X“ įsigytos medžiagos, kurias bendrovė panaudojo atlikdama D. Ž. namo remontą, o įtraukta realiai neįvykusi ūkinė operacija – iš IĮ „X“ realiai neįsigyta skardos detalė už tą pačią 787,02 Eur sumą, kuri buvo nurašyta kituose bendrovės statybų objektuose; dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti 2013–2015 m. AB „U“ veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. P. gynėjas advokatas A. Kručkauskas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nuteistajam L. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Byloje padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodžius dalies įrodymų atmetimo, veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų pasikeitus kaltinimui, bylos įrodymus vertinant nesiremiant išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
2.2. Byloje nuteistajam inkriminuota BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika buvo įrodinėjama nuteistojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktu ir privataus eksperto pateikta konsultacine išvada, kuri vertintina kaip įrodymas, taip pat specialisto ir ekspertų paaiškinimais teisme.
2.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik aprašė byloje pateiktą VšĮ Ekonominių teismo ekspertizių centro eksperto K. A. atliktą ekonominio pobūdžio ekspertinį tyrimą – konsultacinę išvadą, kurioje nustatyta, kad nors ūkiniai įvykiai, susiję su D. Ž. namo remonto darbais, buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuoti tinkamai ir buvo padaryta Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, šie pažeidimai nėra tokie, dėl kurių nebūtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, bei ją pateikusio eksperto K. A. paaiškinimus teisme.
2.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiesiog perrašė byloje pateiktos 2017 m. birželio 16 d. specialistės išvados Nr. 5-5/58 dalį dėl padarinių, kad dėl padarytų AB „U“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, už kuriuos atsakingas bendrovės vadovas, iš dalies negalima nustatyti 2013– 2015 m. AB „U“ veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, bet nenurodė motyvų, kodėl atmeta ne tik konsultacinę išvadą bei ją pateikusio eksperto K. A. paaiškinimus teisme, bet ir ekspertizės aktą, nors ekspertizę paskyrė teismas bylos nagrinėjimo metu, kad būtų pašalintos kilusios abejonės dėl specialisto išvados.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė nesiremiantis konsultacine išvada, kuri nėra tiksli, nes joje buvo vertinama jau pradėjus ikiteisminį tyrimą iš dalies sutvarkyta AB „U“ buhalterinė apskaita, bet nepasisakė dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir teismo skirtos kilusioms abejonėms specialisto išvada pašalinti ekspertizės akto, taigi sutiko su nuosprendyje perrašytais specialisto išvados argumentais nepateikiant teismo vertinimo, kuris privalomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2017), nepaisydamas to, kad specialisto išvadai dėl padarinių prieštaravo ne tik konsultacinė išvada, bet ir ekspertizės aktas. Remiantis in dubio pro reo principu, šios abejonės turėjo būti įvertintos nuteistojo naudai.
2.6. Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai, kurie, teismų vertinimu, sukėlė BK 222 straipsnyje nurodytus padarinius, buvo visiškai formalūs, t. y. keturiose sąskaitose faktūrose, kurias AB „U“ išrašė kitos įmonės, nurodyti neteisingi duomenys – medžiagų pavadinimai ir sumos, neatitinkančios realiai sumokėtų, nors bendra sąskaitose nurodyta reali suma, kokią AB „U“ ir sumokėjo už medžiagas D. Ž. namo remontui.
2.7. Teismai nenurodė motyvų dėl prokuroro pakeisto kaltinimo, nuteistajam inkriminuojant iš esmės skirtingas faktines aplinkybes ir naujus nusikaltimo sudėties požymius, nes nurodyti skirtingi buhalterinės apskaitos teisės aktų pažeidimai ir skirtingi padariniai iš BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių nusikaltimo padarinių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nukrypo nuo pakeisto kaltinimo ir jame nurodytų aplinkybių nepripažino, kartu, konstatuodamas nusikaltimo požymius, nustatė tuos, kurių pakeistame kaltinime nebuvo. Pradiniame kaltinime prokuroras nurodė keturis alternatyvius BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kad negalima iš dalies nustatyti AB „U“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, o pakeistame kaltinime – tik du, kad negalima iš dalies nustatyti AB „U“ įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros, o dėl kitų požymių kaltinimo atsisakė.
Prokuroras pakeistą kaltinimą grindė ekspertizės akto išvada, kad dėl padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų galima nustatyti AB „U“ veiklos rezultatus, turtą, nuosavą kapitalą, bet iš dalies negalima nustatyti įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau teismas, priėmęs prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo ir atidėjęs bylos nagrinėjimą, kad gynyba pasiruoštų gintis nuo pakeisto kaltinimo, nuosprendyje neįvardijo įsipareigojimų struktūros, bet rėmėsi tuo, kad iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. BPK 256 straipsnis nedraudžia teismui remtis pradiniame kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet pripažindamas tų požymių, kuriuos ne tik paneigė gynyba, bet ir dėl kurių kaltinimo atsisakė prokuroras, buvimą teismas turėjo pateikti motyvus.
Su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismo motyvų dėl kaltinimo keitimo nepateikimas tėra formalus pažeidimas, negalima sutikti, nes bylos nagrinėjimo metu kaltinimas keičiamas atsižvelgiant į gautus naujus įrodymus, todėl teismas turi dėl jų motyvuotai pasisakyti ir nurodyti, kodėl pasirenka vieną iš dviejų suformuluotų kaltinimų.
2.8. Nuteistasis L. P. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį patrauktas ne už savo paties padarytus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, o kaip AB „U“ vadovas, atsakingas už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismai konstatavo, kad nuteistojo veika pasireiškė tuo, jog jis, būdamas AB „U“ vadovas, davė nurodymus tiesiogiai sau pavaldiems darbuotojams atlikti D. Ž. ir V. D. namo remonto darbus ir neužtikrino, kad ūkinės operacijos (remonto darbai ir remontui įgytos statybinės medžiagos) nustatyta tvarka ir laiku būtų įformintos bendrovės buhalterinėje apskaitoje, taip pat davė nurodymus perkant statybines medžiagas namo remontui pasirūpinti, kad PVM sąskaitose faktūrose būtų nurodyti netikri duomenys apie įsigytas prekes, savo parašu jas patvirtino ir jos buvo pateiktos bendrovės vyriausiajai buhalterei, nežinojusiai, kad apskaitos dokumentai yra apgaulingi, todėl būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą tyčia apgaulingai tvarkė apskaitą 2013–2015 m.
2.9. Nuteistasis pripažino, jog buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų buvo padaryta įrašant kitas statybines medžiagas nei tos, kurios buvo panaudotos objekte, bet sąskaitose nurodytos sumos yra realios ir atitinka buhalterinės apskaitos duomenis, taigi pažeidimai nesukėlė jokių BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, tačiau nuteistasis nedavė jokių konkrečių nurodymų įrašyti netikrus duomenis į PVM sąskaitas faktūras, tai patvirtino ir liudytojai.
2.10. Dėl teismų konstatuotų padarinių, kad dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti AB „U“ veiklos, turto ir nuosavo kapitalo, pažymėtina, kad šių sudėties požymių buvimo nepatvirtina bylos įrodymai. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes negalima sutikti ir su teismų konstatuotais padariniais, jog dėl padarytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti AB „U“ įsipareigojimų dydžio. Visuma byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad šioje byloje tiriami padaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimai netrukdo nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir netgi struktūros.
2.11. Už buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus nustatyta ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bet ir administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai, nurodyti BK 222 straipsnyje, yra esminis požymis, atribojantis baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, todėl turi būti išsamiai ištirti ir konstatuoti nesant jokių dvejonių. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ir nepasisakė dėl gynybos nurodomos kasacinės instancijos teismo praktikos faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017), kuria teismų buvo prašoma remtis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė padarinių, tik formaliai juos perkėlė iš specialisto išvados, o apeliacinės instancijos teismas apie administracinės ir baudžiamosios atsakomybės santykį šioje byloje nepasisakė.
2.12. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo veiksmai nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, nagrinėjamu atveju jam gali būti taikoma tik administracinė, bet ne baudžiamoji atsakomybė. Tačiau už keturių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į buhalterinę apskaitą pavėluotai bei medžiagų pavadinimų trijose iš jų netikslumus nuteistajam pritaikyta griežčiausia teisinės atsakomybės forma. Tokiais teismų sprendimais buvo ne tik nukrypta nuo baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2011), bet ir iš esmės paneigta galimybė atskirais atvejais, įvertinus buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų mastą, jų pobūdį, padarytą žalą, taikyti administracinę atsakomybę. Nuteistasis neginčijo pažeidimų, juos ištaisė 2015 m., t. y. gerokai anksčiau, nei jam buvo pareikšti įtarimai byloje, pažeidimais nebuvo padaryta žalos nei valstybės biudžetui, nei kitiems asmenims, 2017 m. į buhalterinę apskaitą D. Ž. namo remonto darbai buvo įtraukti išrašius jai sąskaitą faktūrą su galutinai sutarta suma, pažeidimų mastas bendrovės veikloje nesiekia net 1 procento visų bendrovės įsipareigojimų ir turi būti vertinamas remiantis Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje ir 1-ojo verslo apskaitos standarto X dalyje nurodytu informacijos reikšmingumo kriterijumi, dėl to nuteistajam galėjo būti taikoma tik administracinė atsakomybė, nes jo veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-1073/2019).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo L. P. gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinis skundas tenkinamas. Dėl non bis in idem principo taikymo
4. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-7-68/2009, 2K-514-942/2015, 2K-74- 719/2020, 2K-23-648/2021 ir kt.).
5. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei paminėtą teismų praktiką, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti: 1) ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinus prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą L. P. BK 227 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu, laikoma baigiamuoju aktu (res judicata), kurį priėmus tampa negalimas tolesnis L. P. baudžiamasis persekiojimas dėl konkrečių byloje nustatytų aplinkybių; 2) ar L. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindu dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, dėl kurių buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį šioje byloje.
6. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Panevėžio valdyboje nuo 2014 m. spalio 6 d. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00419-14 pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, 225 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir kt. Prokuroro 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-00419-14 atskirtas pagal STT vyr. specialisto 2015 m. rugsėjo 24 d. tarnybinį pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-2-00252-16 dėl AB „U“ didelės, daugiau nei 250 MGL, vertės svetimo turto iššvaistymo, t. y. dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 184 straipsnio 2 dalyje. 2016 m. spalio 27 d. šio ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybai atlikti tyrimui. 2017 m. birželio 16 d. gavus specialisto išvadą dėl AB „U“ ūkinės finansinės veiklos, tyrimas toliau buvo tęsiamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
L. P. įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštas 2017 m. spalio 18 d. Byla su kaltinamuoju aktu 2017 m. lapkričio 16 d. perduota Utenos apylinkės teismui, šio teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžiu L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetus nuteistojo L. P. gynėjo advokato A. Kručkausko apeliacinį skundą, įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
7. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, nepagrįstai akcentavo atskirų ikiteisminių tyrimų pradėjimo, jų atskyrimo datas, tyrimo kryptis dėl konkrečių BK nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat tai, kad L. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, o nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir abi šios veikos sukelia skirtingus padarinius bei pirmoji veika neapima antrosios veikos padarinių (skundžiamos nutarties 26, 28–30 punktai). Taip šis teismas netinkamai taikė ir aiškino BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei BK 2 straipsnio 6 dalį.
8. L. P. 2015 m. spalio 21 d. pareiškimu kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybą pranešdamas, kad 2013 m. spalio–lapkričio mėnesiais pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) A. K. pareikalavimą duoti kyšį galimai tiesiogiai pažadėjo duoti didesnės nei 1 MGL vertės kyšį D. Ž. naudai, AB „U“ lėšomis ir pajėgomis suremontuojant A. K. nurodytai D. Ž. ir V. D. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. kovo 4 d. tiesiogiai davė ne mažesnės kaip 7000 Eur vertės kyšį A. K. nurodytam trečiajam asmeniui – D. Ž., jos naudai AB „U“ sąskaita atlikus gyvenamojo namo remontą, kurio vertė ne mažesnė kaip 7000 Eur (panaudojant remontui AB „U“ medžiagas, techniką ir darbuotojų darbą), už pageidaujamą valstybės tarnautojo (valstybės politiko) – (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) A. K. teisėtą veikimą vykdant (duomenys neskelbtini) įgaliojimus, kad A. K., pasinaudodamas savo pažintimi ir įtaka (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos darbuotojams, netrukdytų AB „U“ sėkmingai dalyvauti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose.
Pažymėtina, kad minėtame pareiškime buvo nurodytos ir esminės aplinkybės, lėmusios nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, inkriminavimą L. P. 2015 m. spalio 27 d. L. P. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu).
9. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. 07- 1-00419-14 dalis dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, konstatavus, kad yra visos BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos atleisti L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Šis nutarimas patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (BPK 214 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartis nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos (BPK 212 straipsnio 4 dalis, 440 straipsnio 2 dalis). Nekyla abejonių, kad šis sprendimas laikomas bagiamuoju aktu (res judicata), kurį priėmus tampa negalimas tolesnis L. P. baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos (papirkimo), dėl kurios ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, esant šiai sąlygai, būtina nustatyti, ar BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika L. P. buvo inkriminuota dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų ir ar dėl šios veikos galima tęsti baudžiamąjį procesą.
10. Veikos tapatumo (idem) nustatymas dažnai būna sudėtingesnis identifikuojant non bis in idem pažeidimo atvejus, kai už identiškus ar iš esmės tapačius teisiškai reikšmingus faktus (kaltininko poelgius) nustatyta atsakomybė skirtingose teisės šakose (pvz., baudžiamoji ir administracinė, baudžiamoji ir mokestinė) arba vertinant skirtingose valstybėse padarytas veikas. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020).
11. Tais atvejais, kai veikų tapatumo klausimai sprendžiami padarius skirtinguose BK straipsniuose nurodytas nusikalstamas veikas, svarbiu faktų tapatumo kriterijumi non bis in idem prasme laikytina tai, kad vertinamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
12. Idealiosios nusikalstamų veikų sutapties apibrėžimas BK nepateiktas. Ši sąvoka paminėta tik kalbant apie vieną iš bausmių bendrinimo apėmimo būdu atvejų (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau teisės teorijoje ir pakankamai plačioje teismų praktikoje idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikalstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-P-78/2012, 2A-7-4-699/2015, 2K-345-507/2015, 2K-196-788/2017 ir kt.). Kitaip tariant, idealioji sutaptis reiškia, kad kaltininkas iš esmės padaro vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2017). Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu.
13. Iš 2016 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties ir 2016 m. rugsėjo 15 d. prokuroro nutarimo matyti, kad galimas L. P. vykdytas papirkimas (duotas kyšis), be kita ko, pasireiškė tuo, jog, (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) A. K. tiesiogiai pareikalavus, L. P. pažadėjo bei davė ne mažiau kaip 7000 Eur kyšį, panaudodamas D. Ž. ir V. D. priklausančio namo remontui AB „U“ medžiagas, techniką ir darbuotojų darbą.
14. Nagrinėjamoje byloje L. P. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes atlikdamas minėto namo remonto darbus organizavo, kad PVM sąskaitose faktūrose būtų nurodytos ne tų pavadinimų statybinės medžiagos, tos medžiagos būtų nurašytos kituose objektuose, taip pat nurodė atliktus darbus įforminti dokumentais (atliktų darbų aktu bei PVM sąskaita faktūra) tik praėjus daugiau kaip vieneriems metams po atliktų darbų ir pan. Kitaip tariant, L. P. nuteistas už apgaulingą AB „U“ buhalterinės apskaitos tvarkymą atliekant remonto darbus ir perkant bei nurašant medžiagas, kurie ir buvo kyšio dalykas.
15. Bylos duomenys patvirtina, kad abi veikos buvo daromos įgyvendinant bendrą sumanymą ir vienu metu arba viena po kitos, per trumpą laiko tarpą – perkant medžiagas, atliekant remonto darbus bei nurašant medžiagas kituose objektuose. Šiuo konkrečiu atveju tikslas papirkti (duoti kyšį) lėmė kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Tokia situacija yra vertinama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad sutaptis yra idealioji ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą. Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra jungiami bendro kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).
16. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, jei abi veikos būtų nagrinėjamos vienoje baudžiamojoje byloje, aptartoje situacijoje turėtų būti konstatuojama idealioji nusikalstamų veikų sudėtis. Tai pagrindžia teisiškai reikšmingų faktų tapatumą non bis in idem prasme. Šioje specifinėje papirkimo situacijoje (pažadas duoti kyšį paslaugomis, kurias galėjo suteikti tik L. P. vadovaujamas juridinis asmuo – AB „U“) realizuoti tokio pobūdžio pažado nebuvo galima kitaip, kaip tik nuslepiant, dangstant tokias paslaugas, darbus ir kartu apgaulingai tvarkant AB „U“ buhalterinę apskaitą ar (ir) klastojant dokumentus. Tuo labiau kad joks kitas apgaulingos buhalterinės apskaitos tikslas nebuvo nustatytas, jokių duomenų apie padarytą turtinę žalą, nesumokėtus mokesčius ir pan. byloje nėra. Todėl visiškai nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad veikos padarytos siekiant skirtingų tikslų ir yra pernelyg nutolusios viena nuo kitos.
17. Nagrinėjamoje byloje aptariamas BK 227 straipsnio 5 dalyje (6 dalis pagal šiuo metu galiojančią 2017 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. XIII-391 redakciją) nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas nurodo galimybę, esant nustatytoms sąlygoms, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės tik už papirkimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas esant dviem alternatyviems pagrindams: 1) jeigu kyšio iš asmens buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai; 2) jei kyšį asmuo pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia.
Taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pirmuoju pagrindu, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: 1) kyšio iš asmens buvo reikalaujama ar provokuojama jį duoti; 2) asmuo, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas. Taigi, kaip matyti iš šios normos, tiek atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, tiek abi privalomos sąlygos yra konkrečiai apibrėžti ir, esant jų visumai, nenustatyta galimybė pasirinkti kitokio sprendimo, kaip tik nutraukti ikiteisminį tyrimą, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks reguliavimas ir šioje byloje aptariamas teisės normos aiškinimas yra pagrįsti šios normos paskirtimi – skatinti asmenis, iš kurių reikalaujama kyšio ar kurie provokuojami duoti kyšį, prisipažinti ir padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti korupcinius nusikaltimus.
Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, tačiau leidžiant vykdyti baudžiamąjį procesą ir skirti bausmes už kitas veikas, galimai padarytas esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (tapačiais veiksmais), ne tik būtų pažeidžiamas non bis in idem principas, įtvirtintas BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Konstitucijoje, bet ir BK 227 straipsnio 6 dalyje esantis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas neatliktų savo paskirties.
18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą nutraukus ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, kuria buvo patvirtintas prokuroro 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, ir L. P. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą bei toliau tęsiant procesą L. P. dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo pažeistas non bis in idem principas. Todėl dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
19. Nusprendus baudžiamąją bylą nutraukti, kasacinio skundo argumentų, susijusių su kitais esminiais BPK pažeidimais, analizė šiam sprendimui įtakos nebeturi, todėl atskiro nagrinėjimo jie nereikalauja. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą L. P. nutraukti.