LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. lapkričio 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Zenonui Burokui, nuteistajam Š. Š. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai, civilinės ieškovės UAB „C.“ atstovui advokatui Henrikui Stelmokaičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 198 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato M. Dūdos apeliacinis skundas atmestas. Šia nutartimi taip pat patikslintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis – iš įrodytomis pripažintų aplinkybių pašalintas 2020 m. gruodžio 16 d. 21 val. 1 min. 29 sek. failo nukopijavimas į išorinę laikmeną ir tai, kad Š. Š. nukopijavo ir įrašė informaciją apie UAB „C.“ darbuotojus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir civilinės ieškovės atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Š. Š. nuteistas pagal BK 198 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, dirbdamas UAB „C.“ grupės vadovu, laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. įgijo neviešus elektroninius duomenis, sudarančius UAB „C.“ komercinę paslaptį, būdamas su UAB „C.“ pasirašęs 2018 m. kovo 1 d. konfidencialumo įsipareigojimą, t. y. jis, naudodamasis UAB „C.“ išduotu dirbti nešiojamuoju kompiuteriu, be UAB „C.“ atsakingų darbuotojų leidimo į jam priklausančią išorinę laikmeną nusikopijavo ir įrašė informaciją apie UAB „C.“ vykdomus sandorius, klientus, auditų ataskaitas, komercinius pasiūlymus, techninės priežiūros dokumentus, plėtros duomenis, informaciją, susijusią su dalyvavimu konkursuose dėl paslaugų teikimo, ir kitus duomenis (iš viso 45 failus), nors pagal konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktį jis negalėjo kopijuoti ir dauginti jokiu būdu ir priemonėmis komercinės (gamybinės) paslapties ar jos dalies.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo Š. Š. gynėjas advokatas M. Dūda prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų neištaisė, vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų. Šie padaryti pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės į teisingą teismą ir tinkamą bylos patikrinimą apeliacine tvarka, taip pat jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Be to, šie pažeidimai lėmė ir netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 198 straipsnio 1 dalies – taikymą.
2.2. Abiejų instancijų teismų išvados, kad nuteistojo veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 198 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, nes jis tyčia pažeidė konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunkčio nuostatas ir taip neteisėtai įgijo neviešus elektroninius duomenis, sudarančius bendrovės komercinę paslaptį, nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu Š. Š. su UAB „C.“ buvo susijęs darbo teisiniais santykiais, buvo pardavimų grupės vadovas ir pagal šias pareigas turėjo teisę prieiti prie UAB „C.“ elektroninių duomenų šaltinio ir disponuoti bendrovės neviešais elektroniniais duomenimis. Tai buvo reikalinga jo darbo funkcijoms vykdyti, šios funkcijos aptariamu laikotarpiu nebuvo niekaip apribotos.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktikos išaiškinimus dėl tokių asmenų veiksmų vertinimo jų (ne)teisėtumo aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2022, 2K-27-976/2023), šioje byloje yra aktualios tik konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunkčio nuostatos. Jame nustatytas įsipareigojimas nekopijuoti ir nedauginti jokiu būdu ir priemonėmis komercinės (gamybinės) paslapties ar jos dalies, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga komercinės (gamybinės) paslapties tikslui įgyvendinti, t. y. darbuotojo darbo funkcijoms vykdyti (konfidencialumo įsipareigojimo 1.4 papunktis). Taigi konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje nėra draudimo kopijuoti komercinę (gamybinę) paslaptį darbo funkcijoms vykdyti. Taip pat nėra jokios nuostatos, kurioje būtų įtvirtinta, kad paminėtiems veiksmams būtų privalomi kokie nors atsakingų bendrovės darbuotojų leidimai.
Be to, konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje kalbama ne apie neviešus elektroninius duomenis, bet apie elektroninius duomenis, sudarančius bendrovės komercinę paslaptį.
2.3. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje apsibrėždamas byloje įrodinėtinas aplinkybes, nurodė, kad būtina nustatyti, jog: 1) Š. Š. įgijo elektroninius duomenis; 2) šie duomenys yra nevieši ir įgyti neteisėtai; 3) šie duomenys įgyti tyčia. Tokia formuluotė rodo, kad teismas klydo dėl vieno nusikalstamos veikos požymio ir taip nepagrįstai išplėtė pareikšto kaltinimo ribas, nes šiuo konkrečiu atveju nusikalstamos veikos dalykas yra ne nevieši elektroniniai duomenys, bet tik elektroniniai duomenys, sudarantys šios bendrovės komercinę (gamybinę) paslaptį. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs nusikalstamos veikos dalyką, nevertino, ar byloje surinkti įrodymai pagrindžia kaltinime nurodytų kaip neteisėtai įgytų elektroninių duomenų atitiktį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems komercinės paslapties slaptumo, vertingumo ir protingos apsaugos požymiams, nepateikė jokios elektroninių duomenų analizės, apsiribojo tik konstatavimu, kad ši informacija nevieša.
2.4. Nors apeliaciniame skunde šie argumentai buvo išdėstyti, taip pat buvo atkreiptas dėmesys į kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152- 823/2023 pateiktus išaiškinimus dėl komercinės paslapties sampratos ir požymių, įskaitant ir tai, kad konfidencialumo susitarimo sudarymas tarp darbo sutarties šalių savaime nepatvirtina susitarime nurodytos informacijos slaptumo ir komercinės vertės, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo išplečiant kaltinimo ribas iš viso nepasisakė. Š. Š. inkriminuotų elektroninių duomenų turinio analizės jų atitikties komercinės paslapties požymiams aspektu šis teismas taip pat nepateikė, o pateikė tik apibendrintą išvadą. Be to, į konfidencialumo įsipareigojimo papunkčius, kuriuose apibrėžiama, kokia informacija laikoma UAB „C.“ komercine paslaptimi, yra perkeltas bendrovės direktoriaus T. S. 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtintas komercinių (gamybinių) paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašas, iš kurio nėra aišku, ką bendrovė laiko komercine (gamybine) paslaptimi, o ką – konfidencialia informacija. Be to, sąrašas yra toks platus, kad apima iš esmės viską, kas susiję su bendrovės veikla, kartu nurodant, kad tuo neapsiribojama.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl duomenų, kuriais buvo grindžiama informacijos atitiktis komercinės paslapties požymiams, iš esmės nurodė tik tai, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog 2021 m. liepos 16 d. UAB „C.“ atstovės rašte pateikti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nekonkretūs. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad išskirtinai minėtu raštu nesivadovaujama, o duomenų turinys vertinamas juos gretinant su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau kokie tie kiti bylos įrodymai, skundžiamoje nutartyje nėra atskleista. Faktiškai Š. Š. nukopijuotos informacijos atitiktis komercinės paslapties požymiams grindžiama tik UAB „C.“ įdiegtos duomenų nutekėjimo prevencijos programos „Forcepoint“ suformuota ataskaita, kurioje užfiksuotas aptariamų elektroninių duomenų perkėlimas į išorinę laikmeną, ir liudytojų G. B., T. S., Ž. B. parodymais.
B. P. ir K. P. parodymais nustatyta, kad ataskaitą suformavusi programa buvo modifikuota taip, jog reagavo ne į komercinę paslaptį, bet tik į tam tikrus raktinius žodžius, skaičių junginius ir pan. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į su programos „Forcepoint“ suformuota ataskaita susijusias aplinkybes, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas. Taip pat buvo iškeltas klausimas, ar ataskaitoje pateikti duomenys, kurių netyrė specialisto išvadą pateikusi ekspertė, yra patikimi, tačiau šis teismas nei dėl minėtos programos veikimo principų, reaguojant tik į tam tikrus raktinius žodžius, nei dėl šios programos suformuotos ataskaitos patikimumo nepasisakė. Negana to, šis teismas nurodė neturintis pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad ataskaita buvo suformuota vadovaujantis neaiškiais kriterijais, nors, kaip minėta, apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad, teisiamajame posėdyje apklausus liudytojus B. P. ir K. P., tie kriterijai tapo aiškūs – programa reagavo tik į tam tikrus atskirus raktinius žodžius, kurie nėra bendrovės komercinė paslaptis.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrindė informacijos atitikties komercinės paslapties požymiams ir neišnagrinėjo šios apeliacinio skundo argumentų dalies taip, kaip nurodyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse.
2.6. Abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad Š. Š. tyčia pažeidė konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktį, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Š. Š. parodymus ir konstatuodamas, kad į išorinę laikmeną nukopijuoti duomenys nebuvo skirti darbo tikslams, nurodė tik tai, kad šie duomenys buvo susiję ne su vienu, bet su keliais klientais ir kad nenustatyta priežasčių, kodėl Š. Š. vykdant darbo funkcijas reikėjo tai daryti, nors, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, iš esmės tokių priežasčių nesiaiškino, o ir ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo tiriamos. Be to, darydamas tokią išvadą, šis teismas be jokio pagrindo ir nenurodydamas jokių motyvų nesivadovavo Š. Š. nurodytomis aplinkybėmis apie darbo su elektroniniais duomenimis praktiką bendrovėje, įskaitant išorinių įrenginių naudojimą, šios aplinkybės patvirtintos ir kitais bylos duomenimis (liudytojo B. P. parodymais, programos „Forcepoint“ suformuotos ataskaitos duomenimis, 2020 m. rugsėjo 28 d. UAB „C.“ personalo skyriaus darbuotojams išsiųsto elektroninio laiško „Dėl darbo su konfidencialia informacija principų“ turiniu).
2.7. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Š. Š. nurodytas aplinkybes, kad kai kurie iš inkriminuojamų failų į išorinę laikmeną galėjo patekti kartu su jo iš darbo kompiuterio į išorinę laikmeną kopijuojama jam asmeniškai svarbia ir bendrovei nepriklausančia informacija, akcentavo, kad dalis failų į išorinę laikmeną buvo perrašyti iš aplanko „Projektai“, buvusio nuteistojo darbui išduoto nešiojamojo kompiuterio D disko aplanke, tačiau ataskaitoje užfiksuota, kad minėtame aplanke jis laikė ir bendrovei nepriklausančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu akcentavo liudytojų Ž. B. ir K. P. duotus parodymus, tačiau neįvertino to, kad Ž. B. nepaneigė davęs Š. Š. leidimą iš dirbti išduoto kompiuterio persikopijuoti asmeninę informaciją. Jis tik nurodė neprisimenantis, kad Š. Š. būtų kreipęsis į jį dėl šio leidimo.
Jis, teigdamas, kad leidimo kopijuoti į išorinę laikmeną nebūtų davęs, kalbėjo ne apie nuteistojo asmeninę informaciją, bet apie elektroninius duomenis, esančius bendrovės serveryje, nors, kaip jau minėta, pagal bendrovėje galiojusį teisinį reglamentavimą, duomenims kopijuoti vykdant darbo funkcijas jokio leidimo nereikėjo. Remdamasis K. P. nurodytomis aplinkybėmis apie programos „Forcepoint“ siunčiamus įspėjimus vartotojui tais atvejais, kai programa į išorinius kanalus keliamą informaciją priskiria vidutiniam saugumo lygiui, šis teismas be jokio pagrindo neatsižvelgė į liudytojo B. P. parodymus, nors pastarasis detaliau paaiškino programos veikimą šiuo aspektu, t. y. kad vartotojo, gavusio pirmiau minėtus programos įspėjimus, patvirtinimas, jog tokius veiksmus jis nori tęsti, taip pat atsispindi ataskaitoje, kurioje fiksuojama, ką paspaudė vartotojas.
Neįvertino teismas ir to, kad nė viename iš ataskaitoje suformuotų įvykių, kurie inkriminuoti Š. Š., nėra tokių žymų. Be to, kaip matyti iš ataskaitos turinio, minėtam vidutinio saugumo lygiui buvo priskirti ne visi nuteistajam inkriminuoti failai, o didesnė jų dalis buvo kopijuojama vykdant darbo funkcijas. Taigi teiginys, kad Š. Š., kopijuodamas asmeninę informaciją, tarp kurios pasitaikė ir bendrovei priklausančių duomenų, gaudavo programos siunčiamus įspėjimus, tėra bylos duomenimis nepagrįsta teismo prielaida. Šiuo aspektu svarbu yra ir tai, kad bendrovės darbuotojai apie aptariamos programos „Forcepoint“ įdiegimą buvo informuoti vieninteliu 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu laišku, kuriame nei apie šios programos veikimo principus, nei apie jos siunčiamus įspėjimus, nei apie tai, kaip darbuotojai turi elgtis tokius programos įspėjimus gavę, nebuvo paaiškinta.
Kita vertus, šiuo laišku darbuotojams buvo aiškiai pranešta, kad įdiegus šią programą galimybės kopijuoti (iškelti) bendrovės komercinę paslaptį apskritai nebebus.
2.8. Iš esmės tie patys nepagrįsti argumentai išdėstyti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, papildomai atkreipiant dėmesį į ataskaitoje užfiksuotų Š. Š. inkriminuotų įvykių laiką, t. y. kad tai vyko ne darbo metu, bei išdėstant pasvarstymus apie, teismo nuomone, įprastai taikomus darbo su projektais principus bei nukopijuotų failų apimtį, kurie Š. Š. nurodytų aplinkybių apie informacijos perrašymą iš nešiojamojo kompiuterio į išorinę laikmeną bei jo pasirinktą darbo su elektroniniais duomenimis būdą niekaip nepaneigia.
2.9. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė Š. Š. parodymų turinį, teigdamas, kad apie duomenų kopijavimą darbo funkcijoms vykdyti jis nurodė tik apeliacinės instancijos teisme. Šiuo aspektu teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Š. Š. davė parodymus, susijusius ne tik dėl duomenų kopijavimo 2020 m. gruodžio 16–17 d., bet ir dėl kitų duomenų kopijavimo paskutinėmis jo darbo dienomis bendrovėje, t. y. 2021 m. sausio 28–29 d. Pirmuoju atveju labiau buvo akcentuojamas intensyvus asmeninės informacijos kopijavimas, o antruoju – darbo funkcijų vykdymas. Neįvertino teismas nuteistojo nurodytų aplinkybių, kad aptariamu laiku buvo itin padidėjęs darbo krūvis dėl etatų mažinimo, tai lėmė, kad buvo dirbama ne tik nustatytomis darbo valandomis, bet ir po jų.
2.10. Atmesdamas kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų liudytojo B. P. parodymų, susijusių su įspėjimą gavusio vartotojo veiksmus patvirtinančiomis žymomis ataskaitoje, ir ataskaitos turinio šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismas šių bylos duomenų taip pat niekaip neįvertino. Šis teismas pacitavo minėto liudytojo parodymus apie programos vartotojui siunčiamus įspėjimus, bet ne apie juos gavusio vartotojo veiksmų fiksavimą ataskaitoje. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojo B. P. parodymai yra užfiksuoti nuosekliai ir aiškiai, akivaizdžiai prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui, nes protokole liudytojo B. P. (ir ne tik jo) parodymai užfiksuoti labai sutrumpintai bei dažnu atveju neatspindi aplinkybių, kurias jis nurodė ir kurios užfiksuotos teisiamojo posėdžio garso įraše, esmės.
Pavyzdžiui, liudytojui B. P. buvo užduodami klausimai dėl konkrečių ataskaitos skilčių reikšmių, tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti tik jo atsakymai į šiuos klausimus, iš kurių nėra aišku, apie kurią ataskaitos skiltį liudytojas kalba. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šio liudytojo parodymai išdėstyti plačiau, tačiau svarbi jo parodymų dalis apie žymas ataskaitoje, atspindinčias vartotojo sprendimą po įspėjimo tęsti veiksmus su atitinkamais elektroniniais duomenimis, protokole užfiksuota užrašant vieną trumpą sakinį, o nuosprendyje neaprašyta. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde buvo pateikta nuoroda į 2023 m. kovo 21 d. vykusio teisiamojo posėdžio garso įrašą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nei šios teisiamojo posėdžio garso įrašo dalies, nei dalies, kurioje užfiksuoti apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo Ž. B. parodymai, neperklausė, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie teisiamojo posėdžio protokole išsamiai užfiksuotus, o kartu ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintus liudytojų parodymus.
2.11. Pirmosios instancijos teismas Š. Š. veikimą tiesiogine tyčia, be pirmiau aptartų nepagrįstų išvadų dėl duomenų kopijavimo tikslo ir programos siunčiamų įspėjimų, grindė iš esmės tik ta aplinkybe, kad jam buvo žinomas konfidencialumo įsipareigojimo ir 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroninio laiško turinys. Apeliacinės instancijos teismas Š. Š. tyčios turinį susiaurino, konstatuodamas, kad jis suvokė, jog iš nešiojamojo kompiuterio į išorinę laikmeną perrašomi duomenys sudaro bendrovės komercinę paslaptį, tačiau savo išvadas dėl šio nusikalstamos veikos sudėties požymio grindė iš esmės tais pačiais nepagrįstais argumentais, papildomai akcentuodamas nuteistojo neva nenuoseklią poziciją dėl duomenų kopijavimo tikslų. Kaip jau minėta, į konfidencialumo įsipareigojimo 2.1.1–2.1.17 punktus perkeltas visas bendrovės direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtintas komercinių (gamybinių) paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašas, kuris įvardijamas kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis ir apima praktiškai viską, kas susiję su bendrovės veikla, kartu nurodant, kad tuo neapsiribojama.
Panaši nuostata įtvirtinta ir teismų akcentuojamame 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroniniame laiške. Nors tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde gynyba atkreipė teismų dėmesį į kasacinės instancijos teismo praktiką aiškinant teisės normas, reglamentuojančias komercinių paslapčių sampratą ir apsaugą, tačiau pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas suformuotą teismų praktiką ir neįžvelgdamas skirtumo tarp konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties, bendrovės direktoriaus įsakymu patvirtintą komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašą, perkeltą į konfidencialumo įsipareigojimą, įvertino kaip konkretų ir aiškų, kartu nurodydamas, kad būtų labai sudėtinga reglamentuoti kiekvieną individualų atvejį, kuris laikomas komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl paminėtų pirmosios instancijos teismo išvadų, nors ir pacitavo nagrinėjamu atveju aktualius kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, taip pat pripažino, kad bendrovės direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakyme trūksta konkretumo, tačiau kartu padarė priešingą išvadą ir konstatavo, kad konfidencialumo įsipareigojimo 2.1.1–2.1.17 punktų nuostatos yra aiškios ir suprantamos.
2.12. Nustatyti, kokio pobūdžio informacija yra laikytina įmonės komercine paslaptimi, yra įmonės kompetencija. Kita vertus, tai nereiškia, kad įmonės teisės komercine paslaptimi galima laikyti bet kokią, taip pat ir įstatyme nustatytų kriterijų neatitinkančią informaciją ir dar reikalauti atsakomybės už tam tikrus veiksmus su ja. Nagrinėjamu atveju bendrovėje galiojęs reglamentavimas šių kriterijų neatitinka ir negali būti pripažintas tinkamu sąlygų sudarymu darbuotojams aiškiai ir nedviprasmiškai suvokti, kurie duomenys yra bendrovės komercinė paslaptis. Be to, šiuo konkrečiu atveju Š. Š. net nebuvo reikalo svarstyti, ar jo į išorinę laikmeną perrašoma informacija sudaro bendrovės komercinę paslaptį. Kaip jau minėta, 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroniniame laiške buvo nurodyta, kad bendrovėje įdiegta duomenų nutekėjimo prevencijos programa blokuos komercinės paslapties kopijavimą, iškėlimą į išorinius kanalus ir informacinėje sistemoje bus matoma, koks darbuotojas kokio turinio informaciją ir kokiu būdu bandė išnešti už įmonės grupės ribų.
Programinei įrangai leidus duomenis kopijuoti, Š. Š. buvo įsitikinęs, kad tie duomenys nėra bendrovės komercinė paslaptis, nes priešingu atveju tokie jo veiksmai būtų buvę užblokuoti. Kad taip situaciją suprato ir visi kiti bendrovės darbuotojai, patvirtina Š. Š. pirmosios instancijos teismui pateiktas, bet teismų nevertintas UAB „C.“ darbuotojo P. G. elektroninis laiškas Š. Š. tuo metu, kai jis jau nebedirbo, su kainos už bendrovės teikiamas paslaugas skaičiuokle, t. y. duomenimis, kurie inkriminuoti kaip bendrovės komercinė paslaptis. O apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad veikos neteisėtumo nepanaikina Š. Š. nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis nesigilino į jam programos siunčiamuose įspėjimuose pateiktą informaciją, suponuoja išvadą tik apie neatsargią Š. Š. kaltės formą.
2.13. Taigi pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 1 dalį, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nenustatęs Š. Š. veiksmuose visų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 198 straipsnio 1 dalyje, požymių. Taip šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai Š. Š. nuteisė. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, be to, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų.
2.14. Jei teismas padarytų išvadą, kad abiejų instancijų teismų padaryti BPK pažeidimai nėra esminiai, o Š. Š. veiksmai formaliai atitinka BK 198 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, reikėtų spręsti veiksmų pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės už juos pagrįstumo klausimus. Konfidencialumo įsipareigojimo 4.3 papunktyje nustatyta, kad darbuotojas, neįvykdęs šiame susitarime nurodytų įsipareigojimų ar juos įvykdęs netinkamai, privalo sumokėti bendrovei baudą ir atlyginti dėl tokio pažeidimo patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kurių nepadengia sumokėta bauda. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo praktikos ir pažeisdamas baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principą, šioje byloje itin aktualaus klausimo dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo net nekėlė ir jokiais argumentais nepagrindė, kodėl Š. Š. veiksmai, kai jis, esant nenutrūkusiems darbo santykiams su bendrove, padarė teisėtai darbo nešiojamajame kompiuteryje laikomų ir naudojamų, t. y. jau ir taip turimų, elektroninių duomenų kopiją į išorinę laikmeną, vertinami kaip neteisėtas jų įgijimas baudžiamojo įstatymo prasme, o ne kaip civilinio pobūdžio santykiai.
Svarbu, kad visus šiuos elektroninius duomenis Š. Š. buvo ištrynęs. Be to, UAB „C.“ atstovai viso proceso metu Š. Š. veiksmų pavojingumą siejo ne su duomenų kopijavimu, bet su šių duomenų paskleidimu trečiajam asmeniui ir dėl to, jų manymu, kilusių padarinių – vieno svarbiausių klientų praradimu, tai dar ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigta ir konstatuota, kad jokio bendrovės duomenų atskleidimo jokiam trečiajam asmeniui nebuvo. Nors apeliaciniame skunde visi šie argumentai, pagrindžiantys, kad Š. Š. veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstama veika ir kvalifikuoti pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, buvo išdėstyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, dėl jų iš viso nepasisakė. Taip pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrinti.
2.15. Apeliacinės instancijos teismas, pritaręs keliems apeliacinio skundo argumentams, iš įrodyta pripažintų aplinkybių pašalino dalies informacijos kopijavimą, tačiau, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinį skundą atmetė, o nuosprendį patikslino. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje reikėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 328 straipsnio 3 punktu ir nutartimi nuosprendį pakeisti.
2.16. Š. Š. patyrė 17 908 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminiame tyrime, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, surašant apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl, nutraukus baudžiamąją bylą, šių išlaidų atlyginimas jam priteistinas iš valstybės.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas pateikė atsiliepimą į nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato M. Dūdos kasacinį skundą, prašydamas jį atmesti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato M. Dūdos kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BK 198 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra susijęs su tyčinio apysunkio nusikaltimo, nurodyto BK 198 straipsnio 1 dalyje, sudėties vertinimu, t. y. ar teismai teisingai nustatė šio nusikaltimo sudėtį, ypač elektroninių duomenų įgijimo neteisėtumo požymį ir nuteistajam Š. Š. taikė baudžiamąją atsakomybę.
6. Š. Š. pagal BK 198 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis kiek daugiau nei parą, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 20.13 val. iki gruodžio 17 d. 23.14 val., veikė nusikalstamai, nes, būdamas UAB „C.“ darbuotojas ir turėdamas teisėtą prieigą prie neviešų elektroninių duomenų, sudarančių komercinę paslaptį, nesilaikydamas konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunkčio, pagal kurį jis negalėjo kopijuoti ir dauginti jokiu būdu ir priemonėmis komercinės (gamybinės) paslapties ar jos dalies, be atsakingų darbuotojų leidimo tyčia ją nusikopijavo ir įrašė į išorinę laikmeną, t. y. įgijo neviešus elektroninius duomenis (bylos duomenimis, 45 failus, iš viso kiek daugiau nei 100 MB dydžio), sudarančius UAB „C.“ komercinę paslaptį.
7. BK 198 straipsnis („Neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas“) yra įtvirtintas BK XXX skyriuje, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui. Taigi nusikalstamų veikų, nurodytų minėtame skyriuje, baudžiamojo įstatymo saugomas gėris (objektas) yra elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumas. Duomenų saugumas apibrėžiamas šiais keturiais požymiais: duomenų konfidencialumas (duomenys nėra atskleidžiami ar pasiekiami subjektams, neturintiems tokios teisės), vientisumas (duomenys nebuvo pakeisti ar sunaikinti neteisėtu būdu), prieinamumas (duomenys reikiamu metu yra prieinami teisę turintiems subjektams), autentiškumas (duomenų savybė, užtikrinanti, kad duomenys saugojimo, kaupimo, apdorojimo ir perdavimo metu nebūtų iškraipomi).
BK 198 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už neteisėtą neviešų elektroninių duomenų stebėjimą, fiksavimą, perėmimą, įgijimą, laikymą, pasisavinimą, paskleidimą ar kitokį panaudojimą. Tai reiškia, kad BK 198 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektas yra neviešų elektroninių duomenų saugumo požymis – šių duomenų neviešumas (konfidencialumas). Vadinasi, elektroniniai (kompiuteriniai) duomenys, kuriais laikytina bet kokia faktų, informacijos ar sąvokų pateiktis tokiu pavidalu, kad juos būtų galima apdoroti kompiuterine sistema (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199-648/2019, 2K-27-976/2023, 2K-205-628/2023), nebus prieinami ar pateikiami asmenims, neturintiems tokios teisės, tokie duomenys nėra bendro naudojimo, visuotinai naudojami ir nėra skirti bei prieinami bet kuriam subjektui.
8. Inkriminuojant nusikalstamas veikas elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui, yra svarbu nustatyti BK uždraustos ir pavojingos veikos, nagrinėjamu atveju nurodytos BK 198 straipsnio 1 dalyje, neviešų elektroninių duomenų perėmimo ar kitokio panaudojimo neteisėtumo požymį. Neteisėtumo požymis nustatomas aiškiai nurodant, kuo jis pasireiškė, t. y. kokius teisės aktus kaltininkas pažeidė, kokių nustatytų draudimų nesilaikė.
9. BK 198 straipsnio 1 dalyje neviešų elektroninių duomenų perėmimo (stebėjimo, fiksavimo, įgijimo, laikymo, pasisavinimo, paskleidimo) ar kitokio panaudojimo neteisėtumas, jei jis siejamas su asmens, neturinčio jokio teisinio pagrindo jungtis prie sistemos ar prieiti prie elektroninių duomenų šaltinio (pavyzdžiui, duomenų talpyklos, serverio), veiksmais, gali pasireikšti pačiu veikimo būdo neteisėtumu (pavyzdžiui, neteisėtas prisijungimas prie elektroninių duomenų talpyklos, serverio turinio valdymo sistemos, informacinės sistemos panaudojant programinę įrangą ir pan.). Tačiau tais atvejais, kai kaltininkas, esant teisiniams santykiams (pavyzdžiui, darbiniams ar kitokiems sutartiniams teisiniams santykiams), turi galimybę prieiti prie neviešos informacinės sistemos ar duomenų, jam suteiktos atitinkamos teisės disponuoti elektroniniais duomenimis (pavyzdžiui, juos iš dalies ar visiškai administruoti), jo tyčinio veikimo (poveikio) neteisėtumas turi būti nustatomas aiškiai nurodant, kokius teisės aktus jis pažeidė, kokių draudimų, susitarimų, įgaliojimų tyčia nesilaikė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2022, 2K-27-976/2023). Tokiais atvejais, konstatuojant šį tyčinį nusikaltimą, svarbu įvertinti ir kaltininko veiksmų pavojingumą, elektroninių duomenų pobūdį, jų turinį, taip pat siekti išsiaiškinti aplinkybes, nulėmusias kaltininko pasirinktą veikimo būdą, jo tikslus ir paskatas.
Pastarosios aplinkybės, nors tiesiogiai ir nenurodytos kaip sudarančios BK 198 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, turi reikšmę teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui.
10. Nagrinėjamu atveju, pagal abiejų instancijų teismų nustatytas aplinkybes, Š. Š. padarytos nusikalstamos veikos dalykas yra komercinė paslaptis, esanti elektroninės formos (t. y. laikoma informacinėje sistemoje). Byloje nėra ginčo, kad Š. Š. darbo santykių su civiline ieškove pagrindu turėjo galimybę prieiti prie neviešų elektroninių duomenų ir juos naudoti darbo tikslais. Tačiau UAB „C.“ pardavimų grupės vadovo veiksmų neteisėtumas įgyjant neviešus elektroninius duomenis yra grindžiamas keliais aspektais: 1) neviešų elektroninių duomenų įgijimu negavus atsakingų darbuotojų leidimo ir 2) konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunkčio nesilaikymu, akcentuojant tai, kad bendrovės darbuotojas įsipareigojo nekopijuoti ir nedauginti jokiu būdu ir priemonėmis komercinės (gamybinės) paslapties ar jos dalies.
11. Abiejų instancijų teismai nenustatė, iš kokių bendrovės vidaus teisės aktų ar sutarčių išplaukia darbuotojo teisė kopijuoti ir įrašyti į išorines laikmenas informaciją, sudarančią komercinę (gamybinę) paslaptį, tik esant UAB „C.“ atsakingų darbuotojų leidimui. Matyti, kad konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje toks atsakingų darbuotojų leidimas nenurodytas ir apskritai minėtame įsipareigojime jis nenumatytas. Apeliaciniame skunde šis klausimas buvo iškeltas, tačiau apeliacinės instancijos teismas aiškių išvadų šiuo klausimu neišdėstė. Šis teismas nutarties 18 punkte pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrovė buvo įtvirtinusi draudimą darbuotojams bet kokiu būdu ar priemonėmis kopijuoti ar dauginti įmonės komercinę (gamybinę) paslaptį ir išsinešti ją už įmonės ribų be atsakingo bendrovės darbuotojo leidimo.
Ši teismo išvada grindžiama 2020 m. rugsėjo 28 d. bendrovės personalo darbuotojams, įskaitant ir nuteistąjį, elektroniniu paštu išsiųstu elektroniniu laišku pavadinimu „Dėl darbo su konfidencialia informacija principų“, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad bet kokia bendrovės duomenų bazėse esanti arba iš jų bet kokiu būdu eksportuota informacija ir duomenys negali būti perkeliami į išorines laikmenas, siunčiami elektroniniu paštu į ne bendrovei priklausančius elektroninio pašto adresus ir (ar) bet kokia kita forma išnešami už bendrovės informacinių technologijų infrastruktūros, ir konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.4 papunkčiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirmiausia, šis teismas neišdėstė argumentų, pagrindžiančių, jog elektroninis laiškas ir jame išdėstyti darbo su konfidencialia informacija principai yra juridinio asmens vidinis teisės aktas ar konfidencialumo įsipareigojimo dalis.
Antra, konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.4 papunktyje nurodytų draudimų pažeidimai, Š. Š. kaltinant pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, nebuvo inkriminuoti.
12. Vertindama abiejų instancijų teismų nustatytą antrąjį Š. Š. kaltinime nurodytą jo veiksmų neteisėtumo aspektą, t. y. konfidencialumo įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje įtvirtinto draudimo ne darbo funkcijų atlikimo tikslais kopijuoti ir dauginti komercinę (gamybinę) paslaptį ar jos dalį nesilaikymą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai nepakankamai kreipė dėmesio į tai, kad 2018 m. kovo 1 d. UAB „C.“ susitarimo tarp darbuotojo ir bendrovės 3.2.3 papunktyje minėta taisyklė nėra besąlyginė, nes joje yra nurodyta išlyga, kada tokie darbuotojo veiksmai yra galimi, t. y. kopijuoti ir dauginti informaciją leidžiama tais atvejais, kai tai reikalinga komercinės (gamybinės) paslapties pateikimo tikslui įgyvendinti (2 t., b. l. 44–47). Konfidencialumo įsipareigojimo 1.4 papunktyje nurodyta, kad komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančios informacijos panaudojimo tikslas – darbuotojo darbo funkcijų vykdymas. Pirmiau minėta, kad kaltininko paskatų ir tikslų nustatymas svarbus vertinant veikos pavojingumą. Tačiau byloje abiejų instancijų teismų (pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 20, 21 lapuose, apeliacinės instancijos teismo nutarties 17 punkte) nebuvo aiškiai paneigti nuteistojo duoti parodymai apie tai, kad jis elektroninius duomenis, sudarančius komercinę paslaptį, įgijo (nusikopijavo ir įsirašė į išorinę laikmeną) vykdydamas darbo funkcijas.
13. Svarbu yra tai, kad nagrinėjamoje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento buvo būtina nustatyti teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas tarp bendrovės ir darbuotojo, prigimtį ir pobūdį, įvertinti, kokiomis teisės normomis vadovaujantis sprendžiamas iš 2018 m. kovo 1 d. UAB „C.“ susitarimo su darbuotoju pažeidimo kilęs ginčas, kokiems teisės saugomiems objektams dėl Š. Š. veiksmų kilo pavojus. Byloje nustatyta, kad toks pavojus ir galimai padaryta žala kilo ne dėl duomenų kopijavimo ir įrašymo į išorinę laikmeną (įgijimo), bet dėl sutarties (konfidencialumo įsipareigojimo) galimo nesilaikymo, pareigos saugoti komercinę paslaptį nevykdymo. Abiejų instancijų teismai nevertino, kaip šalys susitarė dėl darbuotojo atsakomybės už konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą, ji įtvirtinta konfidencialumo įsipareigojimo 4.3 papunktyje. Šiame papunktyje nurodyta, kad darbuotojas, neįvykdęs šiame susitarime nurodytų įsipareigojimų ar juos įvykdęs netinkamai, privalo sumokėti UAB „C.“ baudą, kurios dydis lygus vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžiui, už kiekvieną pažeidimą ir atlyginti dėl tokio pažeidimo patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kurių nepadengia sumokėta bauda.
14. Taikant baudžiamąją atsakomybę Š. Š., buvo nesivadovaujama kasacinės instancijos teismo išaiškinimais, kad, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-46- 699/2018, 2K-241-942/2022, 2K-138-1073/2023).
15. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad civilinės ieškovės UAB „C.“ teisėtų interesų, kilusių iš konfidencialumo įsipareigojimo, gynimas civilinio proceso tvarka būtų apsunkintas. Byloje esančios pretenzijos patvirtina, kad galimai pažeistų teisių gynimo būdas šiuo atveju buvo įmanomas kitomis – ne baudžiamosios justicijos – teisinėmis priemonėmis. Byloje nustatyta, kad civilinės ieškovės atstovas 2021 m. kovo 3 d. kreipėsi į Š. Š. su pretenzija, ją grįsdamas 2018 m. kovo 1 d. konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimu (2 t., b. l. 7–8), atsakydamas į šią pretenziją Š. Š. 2021 m. kovo 8 d. paneigė bet kokius tarpusavio sutarčiai prieštaraujančius savo veiksmus (2 t., b. l. 48). 2021 m. kovo 3 d. UAB „C.“ pretenzija buvo įteikta ir UAB „S.“, ši į ją atsakydama 2021 m. kovo 12 d. paneigė bet kokius galimus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo ar Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo pažeidimus (2 t., b. l. 11–12). Taigi UAB „C.“, pradėjusi su buvusiu darbuotoju kilusį ginčą spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, jo nebetęsė. Be to, kasacinės instancijos teismo posėdyje civilinės ieškovės atstovas paaiškino, kad, pirmosios instancijos teismui atmetus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, civilinei ieškovei nėra kliūčių imtis tolesnių žalos atlyginimo veiksmų civilinio proceso tvarka.
16. Kartu pažymėtina, kad civilinės ieškovės įgaliotieji atstovai, prašę prokuroro inicijuoti Š. Š. baudžiamąjį persekiojimą, nuosekliai akcentuoja ne tai, kad nuteistasis neteisėtai įgijo komercinę paslaptį, bet tai, kad dėl padaryto konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo civilinė ieškovė prarado klientą. Iš civilinės ieškovės įgaliotojo atstovo 2021 m. kovo 4 d. pareiškimo matyti, kad Š. Š. veiksmų pavojingumas yra siejamas su galimu šių duomenų panaudojimu siekiant naudos kitai įmonei, kurioje tuoj po išėjimo iš UAB „C.“ įsidarbino Š. Š. ir su kuria civilinę ieškovę tuo metu siejo konkurencinis ryšys. Tai taip pat matyti ir iš viso proceso metu nepakeisto civilinės ieškovės reikalavimo Š. Š. atlyginti 88 464 Eur turtinę žalą, šis reikalavimas buvo pareikštas civiliniame ieškinyje, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs, kad dėl Š. Š. kaltinime pagal BK 198 straipsnio 1 dalį nurodytų veiksmų civilinė ieškovė būtų patyrusi žalos.
UAB „C.“ civiliniu ieškiniu atskirai prašė priteisti iš Š. Š. 25 965 Eur turtinę žalą būtent už 2018 m. kovo 1 d. konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą. Ši turtinė žala apskaičiuota pagal pirmiau nurodytą konfidencialumo įsipareigojimo 4.3 papunktį kaip nustatyta bauda. Taip pat civilinė ieškovė prašė priteisti 62 499 Eur, šį prašymą grįsdama tuo, kad UAB „S.“, galimai naudodamasi Š. Š. neteisėtai pasisavinta konfidencialia informacija, laimėjo UAB „P.“ organizuotą konkursą, todėl UAB „C.“ negavo ir negaus tikėtinų pajamų iš UAB „P.“. Taigi neabejotina, kad civilinė ieškovė Š. Š. veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą sieja su iš konfidencialumo įsipareigojimo kylančių susitarimų, apimančių komercines paslaptis, galimu nesilaikymu.
17. Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio („Teisių gynimo būdai“) 1 dalyje nurodyta, kad komercinės paslapties neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo atveju komercinės paslapties turėtojas turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl teisių gynimo. Taigi tarp konfidencialumo įsipareigojimą pasirašiusių šalių kilę ginčai ir galimi konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimai turi būti sprendžiami ta tvarka, dėl kurios yra susitarta, nesant pagrindo taikyti griežčiausią teisinės atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę, nes susiklostęs byloje teisinis ginčas turi būti sprendžiamas pirmiausia civilinės teisės gynimo priemonėmis.
18. Šiai bylai aktualu, kad asmens veiksmai, susiję su komercinės paslapties įgijimu, kriminalizuoti ne BK 198 straipsnyje, o BK 210 straipsnyje, kuriame nurodyta atsakomybė už nesunkų nusikaltimą. Taigi, sprendžiant dėl veikos pavojingumo, šiuo atveju svarbu išspręsti ir aktualią bendrosios (BK 198 straipsnis) ir specialiosios (BK 210 straipsnis) normos konkurenciją. Pagal baudžiamosios teisenos normų konkurencijos įveikimo taisykles, teisiškai negalima tokia situacija, kai asmeniui taikoma griežtesnį veikos baudžiamumą nustatanti bendroji norma, nors veikianti švelnesnė specialioji norma visai nenustato jokios baudžiamosios atsakomybės už konkretų, tapatų, asmens veikimą ar neveikimą. Išskyrus tuos atvejus, kai veikos pavojingumas pagrindžiamas bendrosios normos taikymo poreikiu. Toks teisės aiškinimas yra formuojamas kasacinės instancijos teismo praktikoje, susijusioje su BK XXX skyriuje įtvirtintų nusikalstamų veikų pavojingumo vertinimu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262- 489/2022). Šiuo atveju BK 198 straipsnyje esanti ir BK XXX skyriuje įtvirtinta teisės norma yra laikytina bendrąja normų, nurodytų BK XXXI skyriuje, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai, atžvilgiu.
Taikant atsakomybę pagal BK 198 straipsnio nuostatas asmeniui, neteisėtai įgijusiam elektroninius duomenis, susijusius su komercine paslaptimi, būtina įvertinti, ar kaltininkas gali atsakyti pagal XXXI skyriaus normas už komercinės paslapties įgijimą. BK 210 straipsnis (komercinis šnipinėjimas, pasireiškiantis komercine paslaptimi laikomos informacijos neteisėtu įgijimu) Š. Š. netaikytinas, nes minėtą nusikaltimą gali padaryti tik tas asmuo, kuriam komercinė paslaptis nebuvo patikėta ar kurios jis nesužinojo dėl savo tarnybos ar darbo. Duomenų, kad būtų galima taikyti BK 211 straipsnį (komercinės paslapties atskleidimas), byloje taip pat nėra. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2021 m. balandžio 14 d. tarnybiniu pranešimu galimai padaryta nusikalstama veika, pradėta tirti pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, vėliau buvo perkvalifikuota pagal BK 211 straipsnį (1 t., b. l. 140–141). Vis dėlto 2022 m. gegužės 16 d. tarnybiniu pranešimu nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 211 straipsnį, perkvalifikuota pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad konfidencialūs elektroniniai duomenys buvo atskleisti kitai įmonei (1 t., b. l. 152–153). Taigi, nenustačius jokios galimybės Š. Š. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK XXXI skyriaus normas, vien tai, kad Š. Š., turėdamas teisėtą prieigą prie informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, kuri įtvirtinta elektroninių duomenų forma, šią informaciją kopijavo ir įrašė į išorinę laikmeną, nepagrindžia jo informacijos įgijimo veiksmų pavojingumo ir poreikio taikyti BK 198 straipsnį.
19. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nustačius, kad Š. Š. veika neatitinka BK 198 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo neteisėtumo ir pavojingumo požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriuose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, naikintini ir baudžiamoji byla Š. Š. nutrauktina (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Konstatavus netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų nenagrinėjami, nes jų nagrinėjimas netenka teisinės prasmės. Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
20. Byloje gautas kasatoriaus prašymas priteisti Š. Š. jo patirtų 17 908 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, šis prašymas grindžiamas suteikta advokato pagalba ikiteisminiame tyrime, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat gautas kasatoriaus prašymas priteisti Š. Š. jo patirtų 2420 Eur išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme. Abu šie prašymai tenkintini iš dalies.
21. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta išteisinto asmens teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-719/2024, 2K-47-648/2024). Taip pat pagal BK 106 straipsnio nuostatų prasmę, priimdamas sprendimą dėl advokato darbo apmokėjimo dydžio, teismas nėra varžomas dėl išteisintojo prašyme nurodytų išlaidų sumų, jas nustato atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes.
22. Kadangi, išnagrinėjus kasacinį skundą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinami ir byla Š. Š. nutraukiama, yra pagrindas spręsti klausimą dėl jo patirtų išlaidų advokato ir advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti atlyginimo. Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintinų išlaidų rekomenduojamą maksimalų dydį, nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 „Dėl Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių) (Rekomendacijų 9 punktas).
23. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Š. Š. dėl gynybos ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 13 068 Eur išlaidų advokato ir advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti (7 t., b. l. 9–23): 2022 m. birželio 10 d. jis sumokėjo 3630 Eur, o laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. – 9438 Eur (7 t., b. l. 21–23). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2021 m. kovo 8 d. (1 t., b. l. 4), Š. Š. buvo apklaustas 2021 m. balandžio 12 d. BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu, jo interesams atstovavo advokatas T. P. (5 t., b. l. 133). Pranešimas apie įtarimą Š. Š. įteiktas 2022 m. birželio 9 d., dalyvaujant advokatui M. Dūdai (5 t., b. l. 142–144). Matyti, kad advokatas teikė prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą 2022 m. birželio 27 d. ir 2022 m. rugsėjo 2 d. (5 t., b. l. 184; 6 t., b. l. 44). Kaltinamasis aktas surašytas 2022 m. lapkričio 13 d. (6 t., b. l. 68). Pirmasis teisiamasis posėdis įvyko 2022 m. gruodžio 9 d. ir truko 15 min.
(6 t., b. l. 94–96), vėliau: 2023 m. kovo 7 d., trukmė 1,5 val. (6 t., b. l. 136–142), 2023 m. kovo 21 d., trukmė 1,5 val. (6 t., b. l. 164–170), 2023 m. balandžio 19 d., trukmė 1 val. (6 t., b. l. 202–206), 2023 m. gegužės 17 d., trukmė 30 min. (7 t., b. l. 38–41), 2023 m. birželio 12 d., trukmė 2 val. (7 t., b. l. 45–50). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 9 punktą, 10.1, 10.1.2, 10.11 ir 10.12 papunkčius, į gynėjo veiklą ir trukmę ikiteisminio tyrimo metu, teisiamųjų posėdžių skaičių ir trukmę, taip pat į tai, kad gynėjas nėra pateikęs detalizuotos pažymos, liudijančios suteiktų teisinių paslaugų apskaičiavimą (Rekomendacijų 8 punktas), priteisia Š. Š. 5000 Eur jo patirtų išlaidų, kurios pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, advokato paslaugoms (gynybai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme) apmokėti atlyginimą.
24. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teisme Š. Š. atliko 4840 Eur išankstinį mokėjimą už teisines paslaugas (7 t., b. l. 137–139). Nustatyta, kad buvo parengtas apeliacinis skundas (15 lapų), gynėjas advokatas dalyvavo teismo posėdyje, kuris truko 2 valandas (7 t., b. l. 109–116, 140–153). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 9 punktą, 10.4 papunktį ir 10.12 papunktį, į tai, kad apeliacinio skundo parengimas buvo būtinas, siekiant, jo netenkinus, vėliau kreiptis kasacine tvarka, priteisia Š. Š. 1500 Eur jo patirtų išlaidų, kurios pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, advokato paslaugoms (už apeliacinio skundo surašymą ir gynybą teismo posėdyje) apmokėti atlyginimą.
25. Iš gynėjo kasacinės instancijos teismui pateiktos 2024 m. sausio 1 d. išankstinės PVM sąskaitos faktūros matyti, kad išankstinis mokėjimas už teisines paslaugas sudaro 2420 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 9 punktą ir 10.6 papunktį, į tai, kad kasacinis skundas (15 lapų) yra tenkintinas, kad tas pats gynėjas dalyvavo viso proceso metu, todėl bylos medžiaga jam buvo žinoma, kad kasacinio skundo turinys daugiausia yra tapatus apeliaciniam skundui, taip pat į tai, kad byloje yra kaltinimas dėl vieno nusikaltimo, byla nėra didelės apimties (7 tomai), priteisia Š. Š. 1000 Eur jo patirtų išlaidų, kurios pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi, n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį ir bylą Š. Š. nutraukti. Priteisti Š. Š. 7500 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų.