LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. lapkričio 22 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nuteistojo V. L. bei jo gynėjo advokato Šarūno Rameikio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo: V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, 228 straipsnio 1 dalį 350 MGL dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos paskiriant V. L. galutinę laisvės atėmimo trejiems metams bausmę ir 400 MGL (15 064 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant V. L. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalimi, V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atidėjimas teisės dirbti, eiti valstybės tarnautojui prilyginto asmens pareigas savivaldybės ir valstybės įmonėse ar savivaldybių bei valstybės kontroliuojamuose juridiniuose asmenyse trejiems metams; R. A. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos paskiriant R. A. galutinę laisvės atėmimo dvejiems metams aštuoniems mėnesiams bausmę ir 400 MGL (15 064 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; tenkintas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės pareikštas civilinis ieškinys ir iš nuteistųjų V. L. ir R. A. solidariai priteista 70 001,45 Eur UAB „S“ naudai padarytai turtinei žalai atlyginti. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 13 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendis: pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis dėl V. L. ir R. A. padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių nustatant, kad UAB „S“ ir UAB „V“ buhalterinės apskaitos buvo tvarkomos apgaulingai laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. L. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė laisvės atėmimo trejiems metams bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant V. L. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalimi, V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės dirbti, eiti valstybės tarnautojui prilyginto asmens pareigas savivaldybės ir valstybės įmonėse ar savivaldybių bei valstybės kontroliuojamuose juridiniuose asmenyse trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, R. A. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė laisvės atėmimo dvejiems metams aštuoniems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant R. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria patenkintas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės civilinis ieškinys ir iš nuteistojo R. A. UAB „S“ priteista 70 001,45 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti. Procesas pagal (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistojo R. A. nutrauktas. Iš nuteistojo V. L. priteistas 70 001,45 Eur turtinės žalos atlyginimo dydis UAB „S“ sumažintas iki 58 407,29 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. A. nuteistas už tai, kad jis, dirbdamas UAB „V“ direktoriumi, 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. gegužės 7 d. laikotarpiu, veikdamas kaip bendrininkas su UAB „S“ direktoriumi V. L., suklastojo ir UAB „V“ bei UAB „S“ veikloje sudarė sąlygas panaudoti ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus, taip padarydamas didelę žalą, nes tokiu būdu padėjo V. L., piktnaudžiaujant tarnyba, iššvaistyti svetimą dėl einamų pareigų patikėtą UAB „S“ didesnės nei 250 MGL vertės turtą, dėl to didelę žalą patyrė UAB „S“, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, būtent:
1.1. 2014 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su V. L. imituoti civilinį sandorį tarp UAB „V“ ir UAB „S“ dėl (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų atlikimo, jo vykdymo metu sudaryti sąlygas už realiai neįvykdytus UAB „V“ darbus pervesti šiai įmonei lėšas ir taip iššvaistyti svetimą – UAB „S“ priklausantį didelės vertės turtą. Vykdydamas tokį susitarimą su V. L., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 3 d., R. A. priėmė UAB „S“ padalinio vadovo R. V., vykdžiusio V. L. nurodymą, parengtą 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/106, iš anksto žinodamas, kad prieš pasirašant viešojo pirkimo sutartis UAB „S“ viešųjų pirkimų komisija turėjo privalomai atlikti viešojo pirkimo procedūras, kurių metu parenkamas konkurso nugalėtojas – darbų rangovas, tačiau privalomų procedūrų neatlikus, nes šį pirkimą nuo komisijos narių V. L. sąmoningai nuslėpė, šį tikrą dokumentą pasirašė, taip jį suklastodamas, ir šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo UAB „V“ ūkinėje finansinėje veikloje.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad UAB „K“ savo pajėgomis jau yra atlikusi (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbus už 89 300 Lt (25 863,06 Eur su PVM) sumą, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 4 d., imituodamas civilinį sandorį, parengė 2014 m. lapkričio 4 d. data fiktyvią darbų subrangos sutartį, tariamai sudaromą tarp užsakovės UAB „V“ ir rangovės UAB „K“, neva ši įmonė iki 2014 m. gruodžio 20 d. atliks (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbus už 89 300 Lt (25 863,06 Eur su PVM) sumą, jis ir UAB „K“ direktorius P. B. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje tokią sutartį pasirašė, taip suklastojo šį žinomai tikrą dokumentą. Šios fiktyvios sutarties pagrindu UAB „K“ direktoriaus P. B. nurodymu vadybininkui S. H. parengus 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą bei 2014 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, R. A. šiuos žinomai suklastotus dokumentus priėmė, pasirašė ir per UAB „V“ vyr. buhalterę Z. Z. panaudojo UAB „V“ ūkinėje finansinėje veikloje.
1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. 2014 m. lapkričio mėn. ir 2014 m. gruodžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „V“ administracinėse patalpose nurodė UAB „V“ darbuotojoms inžinierei technikei L. Š. ir vyr. buhalterei Z. Z. parengti fiktyvius dokumentus: UAB „V“ pažymą Nr. 142, atliktų darbų aktą Nr. 142, 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. 143 ir 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 143, 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą – bei, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims parengus suklastotą 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, šiuos tikrus dokumentus pasirašė, įtvirtindamas juose žinomai melagingą informaciją, šiuos žinomai suklastotus dokumentus tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje perdavė V. L., per UAB „V“ darbuotojus panaudojo UAB „V“ veikloje, įtraukdamas į bendrovės buhalterinės apskaitos registrus.
1.4. Dėl šių R. A. ir V. L. bendrų veiksmų, panaudojant bendrovių veikloje žinomai suklastotus tikrus dokumentus, UAB „S“ UAB „V“ per keturis kartus banko pavedimais pervedė 331 000 Lt (95 864 Eur), taip UAB „S“ padaryta didelė, daugiau kaip 250 MGL dydžio, turtinė žala. Taip bendrais padėjėjo R. A. ir V. L. veiksmais iššvaistytas UAB „S“ priklausantis, V. L. dėl jo einamų pareigų žinioje esantis svetimas 70 001,45 Eur turtas.
1.5. Taip R. A., veikdamas bendrai su V. L., teikdamas UAB „S“ direktoriui būtinas nusikalstamoms veikoms įvykdyti priemones – klastodamas dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudodamas, padėjo V. L. piktnaudžiauti tarnyba ir iššvaistyti pastarojo žinioje esantį svetimą, UAB „S“ priklausantį didelės vertės turtą, dėl to V. L. piktnaudžiaujant savo pareigomis ir įgaliojimais, pažeidžiant ir iškraipant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintas prievoles nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintą pareigą sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai, ilgą laiką trukusiais savanaudiškais ir akivaizdžiai neteisėtais veiksmais, naudojant pareigas darant BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas ir į jų vykdymą įtraukiant kitus asmenis, padaryta didelė turtinė ir didelė neturtinė žala juridiniams asmenims – UAB „S“ ir jo steigėjui bei vieninteliam akcininkui (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, nes iššvaistytos bendrovei ir kartu savivaldybei kaip vienintelei akcininkei priklausančios lėšos, padarant 70 001,45 Eur turtinę žalą, dėl apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., iškraipyta bendrovės, teikiančios viešąsias paslaugas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldos bendruomenei, normali, veiksminga, autoritetinga, Konstituciją, įstatymus, bendrovės vidinius teisės aktus bei teisinės valstybės siekį atitinkanti veikla, taip diskredituodamas ir pažemindamas bendrovės direktoriaus ir administracijos vadovo, kaip viešąsias paslaugas teikiančio juridinio asmens administracijos vadovo, valstybės tarnautojui prilyginto asmens, vardą, dėl to buvo sumenkintas pačios bendrovės bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės autoritetas ir įvaizdis verslo subjektų, dalyvavusių ar ketinusių dalyvauti bendrovės rengiamuose viešuosiuose pirkimuose, ir (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų, kurie kaip vartotojai naudojasi bendrovės teikiamomis viešosiomis paslaugomis, akyse.
2. Be to, R. A. nuteistas už tai, kad jis, vadovaudamas UAB „V“ ūkinei veiklai, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, veikdamas per tarpinę vykdytoją bendrovės vyr. buhalterę Z. Z., apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „V“ buhalterinę apskaitą. R. A., žinodamas, kad UAB „V“ (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/106 su UAB „S“ neatliko, nes remonto darbus dar iki 2014 m. lapkričio 3 d. atliko UAB „K“, nurodė UAB „V“ darbuotojoms L. Š. ir vyr. buhalterei Z. Z. parengti fiktyvius dokumentus: UAB „V“ pažymą Nr. 142, 2014 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 142, 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. 143 ir 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 143, 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą – bei, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims parengus suklastotą 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, šiuos tikrus dokumentus pasirašė, įtvirtindamas juose jam žinomai melagingą informaciją.
Taip R. A., tyčia pažeisdamas BAĮ 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsniu, veikdamas per tarpinę vykdytoją – vyr. buhalterę Z. Z., minėtus dokumentus įtraukė į UAB „V“ apskaitos registrus, todėl bendrovės „V“ apskaita tapo netinkama, neobjektyvi ir nepalyginama, dėl to pagal UAB „S“ laikotarpio nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
3. V. L. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dirbdamas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įsteigtoje ir vienintelio akcininko teisėmis valdomoje, specialiosios paskirties, savarankišką savivaldybės viešųjų paslaugų teikimo funkciją – vandens surinkimo, valymo ir tiekimo organizavimą vartotojams vykdančioje UAB „S“ direktoriumi, pagal 2002 m. sausio 17 d. bendrovės valdybos patvirtintų Administracijos vadovo nuostatų 2.3, 4.1 punktus turėdamas įgaliojimus bendrovės vardu sudaryti sandorius ir pagal savo kompetenciją atlikti operacijas su bendrovės turtu, būdamas atsakingas už bendrovės turto saugumą ir tinkamą jo panaudojimą, 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. gegužės 7 d. laikotarpiu, veikdamas su bendrininku UAB „V“ direktoriumi R. A., suklastojo ir UAB „V“ bei UAB „S“ veikloje sudarė sąlygas panaudoti ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus, taip padarydamas didelę žalą, taip pat, padedamas R. A., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo įgaliojimus, iššvaistė jam svetimą dėl einamų pareigų patikėtą bendrovės didesnės nei 250 MGL vertės turtą, dėl to didelę žalą patyrė UAB „S“, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, atlikdamas tyčinius tęstinius veiksmus:
3.1. 2014 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žinodamas, kad 2014 m. rugsėjo–spalio mėn. (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbai yra atlikti UAB „S“ ir UAB „K“ pajėgomis, pagal 2014 m. rugsėjo mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, tarp jo ir P. B. (UAB „K“ direktoriaus) sudarytą žodinį susitarimą dėl tokių darbų atlikimo už 89 300 Lt (25 863,06 Eur su PVM) kainą, taip pat žinodamas, jog nuo 2014 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) aglomeracijos abonentams ir vartotojams (gyventojams ir įmonėms) tiekiamo vandens kokybė atitinka nustatytus kokybės parametrus, 2014 m. spalio mėn. susitarė su UAB „V“ direktoriumi R. A. imituoti civilinį sandorį tarp UAB „V“ ir UAB „S“ dėl (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų atlikimo, jo vykdymo metu sudaryti sąlygas už realiai neįvykdytus UAB „V“ darbus pervesti šiai įmonei lėšas ir taip iššvaistyti svetimą – UAB „S“ priklausantį didelės vertės turtą.
3.2. Vykdydamas susitarimą su R. A., siekdamas sudaryti fiktyvią, tolesniam nusikalstamam sumanymui – iššvaistyti UAB „S“ priklausantį turtą – įvykdyti reikalingą darbų sutartį su UAB „V“, tyčia pažeisdamas savo paties 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. DV-62 patvirtintų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių 1.8 ir 1.9 punktus ir 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 13 patvirtinto Viešojo pirkimo komisijos darbo reglamento 13 ir 14 punktų reikalavimus, tam, kad darbų tiekėju išvengiant kolegialiai veikiančios Viešųjų pirkimų komisijos jam būtų galima vienasmeniškai parinkti iš anksto numatytą tiekėją UAB „V“, taip viršydamas savo įgaliojimus, tyčia nedavė UAB „S“ viešojo pirkimo komisijai užduoties organizuoti ir vykdyti supaprastintą (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų pirkimą, nuslėpdamas nuo kitų bendrovės darbuotojų faktinę aplinkybę, kad supaprastintas viešasis pirkimas nebus atliekamas, bendrovės padalinio vadovui R. V. nurodė parengti darbų sutartį tarp bendrovės ir UAB „V“, kurioje būtų nurodyta, kad UAB „V“ laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 20 d. įsipareigoja atlikti (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbus, nurodytus sutarties priede – techninėje užduotyje, už 331 000 Lt (95 864,23 Eur) su PVM kainą.
R. V., vykdant jo nurodymą, tokios sutarties projektą parengus, žinodamas, kad prieš pasirašant viešojo pirkimo sutartis viešųjų pirkimų komisija turėjo privalomai atlikti viešojo pirkimo procedūras, per kurias parenkamas konkurso nugalėtojas – darbų rangovas, tačiau privalomos procedūros neatliktos, nes šį pirkimą nuo komisijos narių nuslėpė, būdamas bendrovės patalpose, šį tikrą dokumentą – 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/106 – pasirašė, taip ją suklastodamas, ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis šį dokumentą pateikė pasirašyti bendrai su juo veikiančiam R. A., o šiam pasirašius, šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo UAB „S“ ūkinėje finansinėje veikloje.
3.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką 2014 m. lapkričio mėn. ir 2014 m. gruodžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, priėmė bendrininko R. A. nurodymu UAB „V“ darbuotojų L. Š. ir vyr. buhalterės Z. Z. parengtus ir R. A. pasirašytus, jam žinomai suklastotus dokumentus: UAB „V“ pažymą Nr. 142, 2014 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 142, 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. 143 ir 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 143, 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą – bei, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims parengus suklastotą 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, šiuos tikrus dokumentus pasirašė, įtvirtindamas juose jam žinomai melagingą informaciją, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus per UAB „S“ darbuotojus panaudojo bendrovės veikloje, įtraukdamas į bendrovės buhalterinės apskaitos registrus bei kartu duodamas nurodymą (sutikimą) apmokėti bendrovės lėšomis realiai UAB „V“ neatliktus darbus.
3.4. Dėl šių V. L., veikiant bendrai su padėjėju R. A., veiksmų bendrovė rangovei UAB „V“ per keturis kartus banko pavedimais pervedė bendrą 331 000 Lt (95 864 Eur) sumą, taip UAB „S“ padaryta didelė, daugiau kaip 250 MGL dydžio, turtinė žala. Taip bendrais V. L., padedant R. A., veiksmais iššvaistytas UAB „S“ priklausantis, V. L. dėl jo einamų pareigų žinioje esantis svetimas 70 001,45 Eur turtas.
3.5. Taip V. L., veikdamas bendrai su padėjėju R. A., bendru susitarimu teikiančiu priemones – žinomai suklastotus tikrus dokumentus, reikalingus V. L. piktnaudžiauti ir patikėtam svetimam UAB „S“ priklausančiam turtui iššvaistyti, piktnaudžiaudamas savo pareigomis ir įgaliojimais, pažeisdamas ir iškraipydamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintas prievoles, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą pareigą sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai, ilgą laiką trukusiais savanaudiškais ir akivaizdžiai neteisėtais veiksmais, naudodamasis savo pareigomis darant BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas ir į jų vykdymą įtraukdamas kitus asmenis, padarė didelę turtinę ir didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims – UAB „S“ ir jo steigėjai bei vienintelei akcininkei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, nes iššvaistė bendrovei ir kartu savivaldybei, kaip vienintelei akcininkei, priklausančias lėšas, padarant 70 001,45 Eur turtinę žalą, dėl apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., iškraipė bendrovės, teikiančios viešąsias paslaugas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldos bendruomenei, normalią, veiksmingą, autoritetingą, Konstituciją, įstatymus, bendrovės vidinius teisės aktus bei teisinės valstybės siekį atitinkančią veiklą, taip diskredituodamas ir pažemindamas bendrovės direktoriaus ir administracijos vadovo, kaip viešąsias paslaugas teikiančio juridinio asmens administracijos vadovo, valstybės tarnautojui prilyginto asmens, vardą, dėl to buvo sumenkintas pačios bendrovės bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės autoritetas ir įvaizdis verslo subjektų, dalyvavusių ar ketinusių dalyvauti bendrovės rengiamuose viešuosiuose pirkimuose, ir (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų, kurie kaip vartotojai naudojasi bendrovės teikiamomis viešosiomis paslaugomis, akyse.
4. Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis, vadovaudamas UAB „S“ ūkinei veiklai, koordinuodamas ir kontroliuodamas jam pavaldžių įmonės struktūrinių padalinių veiklą, BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, veikdamas per tarpinę vykdytoją bendrovės vyriausiąją buhalterę R. B., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „S“ buhalterinę apskaitą. V. L. 2014 m. lapkričio mėn. ir 2014 m. gruodžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, priėmė bendrininko R. A. nurodymu UAB „V“ darbuotojų L. Š. ir vyr. buhalterės Z. Z. parengtus ir R. A. pasirašytus, jam žinomai suklastotus dokumentus: UAB „V“ pažymą Nr. 142, 2014 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 142, 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. 143 ir 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 143, 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą – bei šiuos tikrus dokumentus pasirašė, įtvirtindamas juose jam žinomai melagingą informaciją.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, po to, kai 2014 m. lapkričio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 19 d. jo pavaduotojas R. J. bei kiti du bendrovės darbuotojai – padalinio vadovas V. B. ir apskaitininkė-sandėlininkė L. G. – pasirašė remonto darbų atlikimo aktuose (duomenys neskelbtini), būdamas savo darbo vietoje, 2014 m. lapkričio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 19 d. patvirtino šiuos aktus, taip pat juos pasirašydamas, taip suklastodamas juos ir sąmoningai fiktyviai įtraukdamas į eksploataciją bei nepagrįstai padidindamas bendrovės ilgalaikio turto – geležies šalinimo stoties (duomenys neskelbtini) rajone vertę, 273 553,72 Lt (46 035,79 Eur be PVM). Taip V. L., tyčia pažeisdamas BAĮ 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnį, veikdamas per tarpinę vykdytoją – UAB „S“ apskaitą tvarkančią vyriausiąją buhalterę R. B., minėtus dokumentus įtraukė į UAB „S“ apskaitos registrus, todėl bendrovės „S“ apskaita tapo netinkama, neobjektyvi ir nepalyginama, dėl to pagal UAB „S“ apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pažymėjo, jog V. L. ir R. A. nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ ir UAB „V“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., tačiau nei bylos medžiagoje, nei specialisto išvadose nėra pateikta duomenų, kodėl dėl netinkamų buhalterinių apskaitų tvarkymo kilę padariniai inkriminuoti būtent iki 2016 m. gegužės 9 d. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suklastoti dokumentai parengti ir į įmonių apskaitas įtraukti 2014 m. lapkričio–gruodžio mėn. O visi banko pavedimai, kuriais atsiskaityta pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, atlikti ir į įmonių buhalterines apskaitas įtraukti 2015 m. sausio–gegužės mėn.
Nors V. L. iš UAB „S“ vadovo pareigų atleistas 2015 m. liepos 23 d., tačiau visi šios įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo padaryti iki jo atleidimo. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su specialistės L. Janauskienės apeliacinės instancijos teisme pateiktu paaiškinimu, kad buhalterinė apskaita yra tęstinė. Dėl to iki V. L. atleidimo padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai iškraipė visų 2015 metų apskaitą, taip pat ir 2015 metų finansines atskaitomybes, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, V. L. pagrįstai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuotas laikotarpis iki 2015 m. gruodžio 31 d. Analogiška situacija taikytina ir dėl R. A. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie netinkamai tvarkomas įmonių buhalterines apskaitas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Dėl to patikslinamos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytos aplinkybės nurodant, kad UAB „S“ ir UAB „V“ buhalterinės apskaitos buvo tvarkomos apgaulingai laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistiesiems paskirtų bausmių klausimą, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas R. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę nepagrįstai visiško sudėjimo būdu subendrino su pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį subendrinta bausme. Visos veikos, už kurias R. A. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, sudaro idealiąją sutaptį. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad visos bausmės, R. A. paskirtos už veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas bausmių apėmimo būdu, t. y. griežčiausia bausme, paskirta už nusikaltimo, nurodyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą, apimant kitas švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir paskiriant R. A. galutinę subendrintą dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
7. Kaip ir R. A. atveju, visos V. L. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, sudaro idealiąją sutaptį, todėl bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą bausmių apėmimo būdu, t. y. griežčiausia bausme, paskirta už nusikaltimo, nustatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą, apimant kitas švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir paskiriant V. L. galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismui netinkamai subendrinus V. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, ši skundžiamo nuosprendžio dalis taip pat keista dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
8. Teisėjų kolegija dėl civilinio ieškinio pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tarp V. L. ir R. A. padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau nusikalstamos veikos, nustatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu V. L. buvo UAB „S“ vadovu, todėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, atstovaujama administracijos direktoriaus, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto normą turėjo teisę šiam nuteistajam reikšti civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. O nuteistasis R. A. niekada nebuvo UAB „S“ valdymo organu, todėl savivaldybė, kaip UAB „S“ akcininkė, neturėjo teisės reikšti ieškinio trečiajam asmeniui, t. y. UAB „V“ vadovui R. A., kadangi ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktas nesuteikia teisės reikšti išvestinio ieškinio su pačia bendrove nesusijusiems asmenims. Teisė reikšti išvestinį ieškinį su bendrove susijusiems asmenims negali būti aiškinama plečiamai. Dėl to procesas pagal (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistojo R. A. nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat atsižvelgdamas į aplinkybes, jog UAB „V“ realiai savo darbu ir medžiagomis iš dalies, t. y. 11 594,16 Eur suma, atlygino civiliniame ieškinyje prašomą priteisti žalą, UAB „S“ priteistinos turtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 58 407,29 Eur.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
9. Kasaciniu skundu nuteistojo R. A. gynėjas advokatas A. Andriukaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 13 d. nuosprendį ir R. A. baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadarytos šiam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kasatorius skunde nurodo:
9.1. R. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas iš esmės plečiamai jam taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismai neatskleidė nuteistojo tiesioginės tyčios buvimo jo veiksmuose, nepasisakė, kokie konkretūs R. A. veiksmai buvo traktuojami kaip padėjimas piktnaudžiauti, o savo motyvuose nurodė tik argumentus dėl padėjimo iššvaistyti turtą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Nebuvo laikytasi kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 268/2012). Nuteisiant R. A. už padėjimą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi yra iškreipiama BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis, nes jose nustatyta baudžiamoji atsakomybė nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, t. y. nustatyta baudžiamoji atsakomybė specialiajam subjektui – valstybės tarnautojams ar (ir) jiems prilygintiems asmenims.
9.2. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog R. A. iš anksto tarėsi su V. L. dėl nusikalstamų veiksmų atlikimo, fiktyvaus sandorio. Nuteistajam inkriminuotas padėjimas iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą, taigi padedant atlikti nusikaltimą finansų sistemai logiška, kad padėjėjas gautų atlygį, tačiau ir šis požymis nebuvo nustatytas byloje. Tai rodo, kad R. A. nepagrįstai buvo nuteistas kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, o tariamas bendrininkų tyčios turinys ir pats susitarimas byloje taip ir nebuvo įrodyti ir tinkamai atskleisti.
9.3. Teismai nuteisiant R. A. dėl padėjimo iššvaistyti didelės vertės turtą nepagrįstai dirbtinai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Šioje byloje nebuvo iš esmės pateikti argumentai dėl neva apsunkintų UAB „S“ galimybių ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. R. A. viso proceso metu ėmėsi priemonių, kad visos UAB „S“ vadovų pretenzijos dėl atsiradusių defektų būtų sprendžiamos bendradarbiaujant civiline tvarka. Dar 2016 m. balandžio mėn. R. A., atstovaudamas įmonės interesams, kreipėsi į UAB „S“ atstovus tam, kad darbus atlikusiai įmonei būtų suteiktos sąlygos identifikuoti visus (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių gedimus, tačiau į šį susirašinėjimą teismai neatsižvelgė. UAB „V“ ir iki dabar yra veikianti, turinti turto, vykdanti visus savo įsipareigojimus bendrovė.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, suponavo nelogišką išvadą, kad UAB „S“ turtiniai interesai civilinėmis teisinėmis priemonėmis negali būti apginti, o baudžiamosiomis priemonėmis įmanoma ne tik nuteisti asmenis, bet ir apginti tariamai pažeistą UAB „S“ turtinį interesą. Tokia formuojama praktika kelia grėsmę komercinius civilinius teisinius santykius dirbtinai kriminalizuoti, taip įrodinėjimo naštą perkeliant nuo civilinio ieškovo civiliniame procese teisėsaugos institucijoms baudžiamajame procese. Atribojant padėjimą iššvaistyti turtą nuo rangos sutarties teisinių santykių reikia įvertinti, kad kiekvienas pelno siekiantis juridinis asmuo siekia naudos įmonei. Nors apeliacinės instancijos teismas citavo ABĮ nustatytą teisę akcininkui kreiptis į teismą su ieškiniu prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo pareigų, tačiau netaikė šios nuostatos sistemiškai, kaip rodančios, kad kartu R. A., kaip rangovės UAB „V“ vadovas, negali būti tapatinamas su V. L. taikant jam baudžiamąją atsakomybę.
Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas, jog R. A. civilinė atsakomybė pagal pareikštą civilinį ieškinį yra negalima, kartu nepagrįstai nuteisė R. A. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Taip pat civiliniai teisiniai santykiai negali peraugti į baudžiamuosius vien tik dėl to, kad civilinis ieškovas šioje byloje yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, o ne privatus juridinis asmuo.
9.4. Apkaltinamajam teismo nuosprendžiui pagal BK 222 straipsnį nepakanka vien tik specialistės atliktos UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo bei deklaratyvaus buhalterijai keliamų reikalavimų ir principų perrašymo į apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Baudžiamojoje byloje dėl R. A. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį liko nepaneigti paties nuteistojo R. A. parodymai, kad atliktų darbų akte Nr. 142 ir atliktų darbų akte Nr. 143 tikrovės neatitinkantis įrašas „naujų vandens gerinimo įrenginių sumontavimas“ yra tik jo padaryta formali klaida, kuri neatitinka tikrovėje susiklosčiusių santykių tarp UAB „V“ ir UAB „S“. Vien tik formalios R. A. klaidos minėtų atliktų darbų aktuose egzistavimas negali lemti baudžiamosios atsakomybės ir pagal BK 300 straipsnį atsiradimo.
9.5. Šioje byloje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai, nes nuosprendyje padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, pagrįstos prielaidomis, taip pat nenurodant, kodėl atmetami arba apskritai nevertinami bylos duomenys, patvirtinantys, kad R. A. inkriminuotos veikos nebuvo padarytos. Teismų išvada apie tariamą 2014 m. lapkričio 3 d. sudarytos darbų sutarties fiktyvumą yra nepagrįsta ir prieštaraujanti kitai teismų daromai išvadai, kad UAB „V“ buvo įsipareigojusi suteikti atliktiems montavimo darbams penkerių metų garantiją, o įrenginiams – dvejų metų garantiją nuo atliktų darbų akto pasirašymo datos ir ją suteikė iš viso už 11 594,16 Eur. Garantiniai darbai buvo suteikti atliktiems rangos darbams pagal 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį.
Taigi, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino atliktus garantinius darbus, taip pat turėjo būti pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartis buvo faktiškai vykdoma, kadangi garantijos yra vienas iš sudedamųjų 2014 m. lapkričio 3 d. darbų rangos sutarties elementų. Teismo išvada, kad pagal 2014 m. lapkričio 3 d. sudarytą sutartį turėjo būti atliekami ne rekonstrukcijos, o remonto darbai, prieštaringa ir kritikuotina, kadangi net ir pripažinus, jog tarp UAB „S“ ir UAB „V“ buvo susitarta dėl remonto darbų, iš esmės R. A. buvo nuteistas dėl padėjimo iššvaistyti turtą, nors rangos sutartis buvo vykdoma. Ne R. A. atsakomybė yra tai, kad kažkuriuo pobūdžiu 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutarties sudedamojo priedo (techninės užduoties) viena ar kita nuostata yra labiau palanki rangovei UAB „V“. Visiškai normalu, kad, sudarydamos sutartį, abi sandorio pusės siekia būtent savo interesų palankesnio apibrėžimo, tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas negali kvestionuoti sandorio šalių tikrosios valios, išreikštos sutartiniuose įsipareigojimuose, ir juo labiau vertinti tai tariamo turto iššvaistymo kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutarties tariamo fiktyvumo vertindamas vandens kokybę ir ignoruodamas teisinančius įrodymus, kad po 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartimi atliktų vandens gerinimo įrenginių remonto darbų vandens kokybė pagerėjo. Tai įrodo akredituotų tyrimų laboratorijos UAB „Labtarna“ 2014 m. spalio 17 d. duomenys.
9.6. Teismai apkaltinamuosius nuosprendžius šioje byloje grindė vien tik selektyviais įrodymais pagrįsta išvada, kad UAB „V“ jokių darbų UAB „S“ pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį neatliko. Teismai atmetė daug tikslesnius, nei UAB „S“ darbininkų, UAB „V“ darbininkų, kurie dirbo (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo stotyje, t. y. V. Č., A. V., D. Ž., parodymus. Teismų taikytas skirtingų įrodymų pakankamumo kriterijus, UAB „S“ darbuotojų, abstrakčiai teigusių, kad būtent jie atlikto vandens gerinimo stoties remonto darbus, parodymams paneigiant neva nepatikimus UAB „V“ darbininkų parodymus, yra kritikuotinas ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus vertinant kiekvieną įrodymą byloje. Darbų realumą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas UAB „V“ tiekėjas UAB „M“ direktorius A. P. Kartu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, padarė bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas – nors nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas R. J. nepatvirtino, jog būtų matęs UAB „V“ darbuotojus atliekant kažkokius remonto darbus, tačiau šiai išvadai prieštarauja liudytojo R. J. 2017 m. sausio 26 d. rašte nurodyta informacija.
9.7. Teismai, nuteisdami R. A. pagal BK 222 straipsnį, iš esmės rėmėsi specialisto išvada ir specialistės paaiškinimu teisme. Atkreipia dėmesį, kad specialisto išvada Nr. 5-2/138/2017 dėl UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos parengta 2017 m. spalio 4 d., o R. A. teisinantys liudytojų parodymai į ikiteisminį tyrimą gauti vėliau – liudytojo A. V. 2017 m. spalio 5 d., V. Č. 2017 m. spalio 6 d., liudytojas D. Ž. buvo apklaustas tik teisiamojo posėdžio metu, taigi specialistė, atlikdama tyrimą dėl UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos, neturėjo minėtų liudytojų parodymų. Specialisto išvada Nr. 5-2/138/2017 yra sąlyginė, t. y. jos patikimumą lemia kiti bylos duomenys ir jų vertinimas.
10. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. ir jo gynėjas advokatas Šarūnas Rameikis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 13 d. nuosprendį, išteisinti V. L. ir atmesti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės pareikštą civilinį ieškinį V. L. Kasatorius skunde nurodo:
10.1. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį), padarė esminius BPK reikalavimų pažeidimus (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3–5 dalys, 44 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
10.2. Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo pažymėjo, jog teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. 2014 m. lapkričio 3 d. sutarties nuostatos rodo, kad sutartiniai rangos darbų ir suteiktų garantijų teisiniai santykiai dar nebuvo pasibaigę ikiteisminio tyrimo metu, bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme ir pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme (baigėsi tik 2019 m. gruodžio 19 d., kai suėjo penkerių metų garantinis terminas). R. A. ėmėsi priemonių, kad visos UAB „S“ vadovų pretenzijos dėl atsiradusių defektų būtų sprendžiamos bendradarbiaujant civiline tvarka, tačiau UAB „S“ naujoji vadovybė nusprendė neleisti civilinėmis teisinėmis bendradarbiavimo priemonėmis ištaisyti defektų rangovei ir iš karto nusprendė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
UAB „S“ vadovo veiksmai parodo, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo siekta dirbtinai kriminalizuoti susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir nebandoma bendradarbiaujant spręsti kilusių ginčų ištaisant defektus. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į reikšmingus užsakovo ir rangovo susirašinėjimus dėl garantinių darbų atlikimo su UAB „S“, nors vertinant, ar civiliniai santykiai yra peraugę į baudžiamuosius teisinius santykius, buvo būtina įvertinti sutarties šalies, kuriai išreikštos pretenzijos, geranoriškumą ir aktyvų siekį bendradarbiauti sprendžiant (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginiuose nustatytas technines problemas, gedimus, defektus. Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala ir nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.
Tiek UAB „S“ vadovas K. V., tiek civilinė ieškovė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė turėjo visas galimybes savo turtinius interesus ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis kreipdamiesi į UAB „V“ direktorių R. A. tiek dėl garantinių darbų, tiek dėl galimai nekokybiškai atliktais darbais padarytos žalos atlyginimo ir toks teisių realizavimas UAB „S“ bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei niekaip nebuvo apsunkintas – R. A. nesislapstė nuo UAB „S“, nebėgo nuo atsakomybės ir jos nevengė, ėmėsi visų įmanomų priemonių defektams dėl atliktų darbų ištaisyti, atliko garantinius darbus ir geranoriškai bendravo su UAB „S“.
10.3. Abiejų instancijų teismai ignoravo vieną iš pagrindinių išteisinančių įrodymų – liko nepaneigta, kad darbų sutarties priedas Nr. 1 – techninė užduotis buvo tikras ir originalus dokumentas, o motyvas, kad šis dokumentas nebuvo rastas UAB „S“ ir dėl to juo negalima vadovautis, yra nelogiškas ir teisiškai nepagrįstas. Teismai nenurodė teisinių argumentų, dėl ko ši sutartis prieštarauja įstatymams, todėl privalėjo šį darbų sutarties priedą laikyti įrodymu ir vadovautis byloje. Teismai negalėjo sutarties ir techninės užduoties turinio kvestionuoti, neturėdami konkrečių įrodymų, kad sutartis buvo pasirašyta kitokiomis sąlygomis, nei aptartos darbų sutartyje ir jos priede Nr. 1. Vienos ar kitos techninės užduoties sąlygos abstraktumas negali lemti, jog technine užduotimi negalima vadovautis.
10.4. Atliktų darbų apmokėjimą UAB „V“ gavo tik po pusmečio. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino skunde nurodytų aplinkybių, kad iš esmės ne V. L., o (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba tarybos posėdžio metu balsų dauguma priėmė valinį sprendimą apmokėti ir apmokėjo UAB „V“ pagal sutartį nurodytus darbus. Tai buvo ne savivaldybės tarybos sprendimas padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, o pagal tuometinio mero J. B. garantinį raštą darbo pagal sutartį apmokėjimas UAB „V“ per UAB „S“. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymus apklausti apmokėjimą organizavusį tuometinį merą J. B., savivaldybės administracijos direktorių. Galutinai su rangove UAB „V“ atsiskaityta tik 2015 m. gegužės 6 ir 7 d., kai tuo metu V. L. turėjo nedarbingumą ir negalėjo savo pavaldiems darbuotojams duoti jokių nurodymų kuo greičiau pervesti pinigus UAB „V“ (nedarbingumas nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 19 d.). UAB „V“ sutartyje nurodytus darbus atliko 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėn., avansu iš savų apyvartinių lėšų ir taip prisiėmė didžiulę verslo riziką. Privalomi mokesčiai, būtent PVM, už atliktus darbus pagal UAB „V“ 2014 m. lapkričio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 19 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo sumokėti bendrovės daug anksčiau, nei buvo realiai gauti pinigai už atliktus darbus (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginiuose.
10.5. Byloje nėra įrodymų, kad V. L. tarėsi ir susitarė su R. A. veikti – tiesiogine tyčia iššvaistyti ar pasisavinti UAB „S“ turtą. V. L. susitarimas įrodinėjamas tik pasirašyta tarp UAB „S“ ir UAB „V“ 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartimi. V. L. veiksmuose nėra tyčios, jis visomis įmanomomis priemonėmis siekė, kad būtų sutvarkyti vandens gerinimo įrenginiai, nors bendrovė UAB „S“ ir neturėjo tam finansinių išteklių, įmonės finansinė būklė buvo bloga. V. L. vienasmeniškai negalėjo nuspręsti pasirašinėti didelės vertės sutartis, privalėjo viską derinti su vienintele UAB „S“ akcininke (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybe, tuometiniu savivaldybės meru J. B., tuometiniu administracijos direktoriumi J. P. Pasirašyta sutartis dėl darbų atlikimo ir UAB „V“ pateikti dokumentai nekėlė jokių įtarimų ir abejonių, kad darbai neatlikti. Taip pat nėra duomenų, kad V. L. ir R. A., veikdami bendrai, būtų neteisėtai įgiję 70 001,45 Eur sumą ar ją panaudoję.
10.6. UAB „K“ tapo subrangos įmone, pasirašė sutartį dėl atliekamų darbų su UAB „V“, pagal šią sutartį jai ir buvo sumokėta už tiektas medžiagas ir įrangą 89 300 Lt (25 863,07 Eur). Todėl negalima teigti, kad sutartys, pasirašytos tarp UAB „S“ ir UAB „V“ bei tarp UAB „V“ ir UAB „K“, yra suklastotos. Jos buvo nenutrauktos, galiojančios, pagal jas UAB „S“ direktorius reikalavo garantinių darbų dėl vandens valymo filtrų. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje daro išvadą, kad „UAB „V“ buvo tik tarpininkas ir 3,7 karto padidino kainą už darbus, kuriuos atliko subrangovas UAB „K“. Ši išvada grindžiama tik prielaidomis, o ne duomenimis, kuriuose būtų konstatuota, kiek darbai, medžiagos ar įranga sutartyje yra iš tikro verti. Kiekviena įmonė, norėdama sukurti pridėtinę vertę ir dirbti pelningai, numato pelno maržą nuo atliekamų darbų, teikiamų paslaugų, medžiagų tiekimo.
10.7. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad 2014 m. lapkričio 24 d. UAB „S“ direktorius V. L. raštu Nr. S-441 kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės merą ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybą dėl (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų finansavimo, būtent dėl jau pasirašytos sutarties finansavimo. Į merą kreipėsi dėl to, kad tokios vertės sutartį ir darbų apimtis iš anksto buvo suderinęs su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės valdžia, nes (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė yra vienintelė akcininkė. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, kad V. L. teisinantis garantinis raštas buvo nuslėptas nuo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą. Teismai nesiaiškino ir nepatikrino esminių aplinkybių, kaip, kokiu tikslu ir kam tas mero garantinis raštas buvo skirtas. Teismas taip pat nepatikrino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad dar nepasirašyta sutartis su UAB „V“ buvo derinta prieš jos pasirašymą su tuometiniu meru J. B. ir tuometiniu administracijos direktoriumi J. P.
10.8. Teismai nepatikrino esminių aplinkybių dėl dalyko atsiradimo, t. y. lėšų, kurios įvertintos kaip iššvaistytos, atsiradimo sutarčiai apmokėti. Tuometinio mero J. B. veiksmai – garantiniu raštu lėšų skyrimas – yra tiesiogiai susiję su V. L. pasirašyta 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartimi su UAB „V“. Nesant išankstinio garanto apmokėti darbus pagal sutartį, nebūtų ir lėšų bei V. L. inkriminuoto iššvaistymo. 331 000 Lt (95 864,23 Eur) sumos finansavimas skirtas 2014 metais mero J. B. pasirašytu garantiniu raštu ir skirtas tiksliai pagal sudarytą sutartį su UAB „V“. Jeigu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė po 2014 m. lapkričio–gruodžio mėn. atliktų vandens filtrų gerinimo darbų bendrovėje „S“, praėjus beveik 6 mėnesiams, būtų nepervedusi prašomos 331 000 Lt (95 864,23 Eur) sumos, nebūtų buvę ir šios baudžiamosios bylos, būtų likusios skolos UAB „V“ ir UAB „K“ dėl atliktų darbų. J. B., J. P., R. G. ir tarybos nariai žinojo sutarties sudarymo aplinkybes, kokia skuba dėl blogo vandens turėjo būti atlikti darbai vandenvietėje, viešųjų pirkimų nebuvimą ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės už UAB „V“ atliktus darbus sumokėjimą ir yra tiesiogiai susiję su V. L. inkriminuotu didelės vertės svetimo turto iššvaistymu stambiu mastu.
10.9. Dėl L. Janauskienės 2017 m. kovo 30 d. specialisto išvados Nr. 5-2/36 pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas nepašalino visų abejonių, nepatikrino apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl išvados nepagrįstumo, nepagrįstai vadovavosi vien tik minėta specialistės išvada. Savo išvadas specialistė L. Janauskienė grindė vien tik ikiteisminio tyrimo metu jai tyrėjų pateiktomis UAB „S“ darbuotojų tendencingomis apklausomis bei Užimtumo tarnybos pažyma, kurioje buvo tik nurodyti asmenys, dirbę UAB „S“, o ne buhalterinio apskaitos dokumentų tyrimo pagrindu. Specialistė negalėjo atsakyti, dėl kokių priežasčių rėmėsi išskirtinai UAB „S“ darbuotojų parodymais, Užimtumo tarnybos pažyma, o visiškai nevertino UAB „V“ darbuotojų, dirbusių UAB „S“ vandens geležies šalinimo stotyje, parodymų.
Specialistei parengiant specialisto išvadą Nr. 5-2/36 dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos ir išvadą Nr. 5-2/138/2017 dėl UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos, net nebuvo žinomi V. L. ir R. A. teisinantys liudytojų parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo V. Č., A. V., D. Ž. parodymais. Teismai neatsižvegė į tai, kad specialistė L. Janauskienė nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktų pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų apie UAB „V“ patirtas sąnaudas 2014 m. lapkričio mėn. ir 2014 m. gruodžio mėn. Specialistė L. Janauskienė taip pat nevertino duomenų, jog UAB „V“ atliko garantinius darbus UAB „S“ vandens gerinimo stotyje, šie buvo pasirašytinai perduoti aktais dar 2016 m. spalio 31 d., taigi apie atliktus garantinius darbus specialistei buvo žinoma.
10.10. Užimtumo tarnybos darbuotojų T. L., D. J., kurie nurodė, kad juos Užimtumo tarnyba siuntė atlikti viešųjų darbų į UAB „S“, tačiau jie tvarkė tik aplinką, pjovė žolę, jokių darbų vandenvietėje neatliko, įkrovų vandens filtruose nekeitė, parodymai prieštarauja UAB „S“ darbuotojų parodymams. Šios aplinkybės patvirtina, kad L. Janauskienės išvada yra neobjektyvi. Specialistė vadovavosi Užimtumo tarnybos pažymose nurodytais duomenimis, darbuotojų sąrašu, pažymose nurodyti asmenys ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nebuvo. Tik apklausus šiuos asmenis apeliacinės instancijos teisme išaiškėjo tai, jog jokių darbų vandenvietėje jie neatliko, įkrovų vandens filtruose nekeitė. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar galėjo su tiek medžiagų, kaip nurodyta specialisto išvadoje, Vytautas J. A. (duomenys neskelbtini) vandens geležies šalinimo stotyje atlikti statybos remonto darbus, kada ir kokius konkrečiai statybos darbus jis atliko, kiek kvadratų plytelių jis išklijavo, kiek kvadratų sienų jis išglaistė ir nudažė, koks buvo medžiagų poreikis darbams atlikti, nenustatyta, ar užteko nupirktų medžiagų darbams atlikti.
10.11. Apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl specialistės L. Janauskienės išvadų nepatikimumo, pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, įvertindamas specialisto Petro Malinausko 2020 m. kovo 9 d. konsultacinę išvadą kaip neišsamią. Teismo argumentai dėl specialisto P. Malinausko išvados yra prieštaringi, neišsamūs, nepagrįsti, kadangi P. Malinauskas įvertino visą baudžiamosios bylos medžiagą, jo išvados yra išsamios, pagrįstos įvertintais buhalterinės apskaitos dokumentais ir liudytojų apklausomis. Teismai, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, – vadovavosi specialistės L. Janauskienės išvadoje nurodytu 2016 m. gegužės 4 d. (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių inventorizacijos aktu, kuris, specialisto P. Malinausko vertinimu, yra neteisėtas, nes atliekant inventorizaciją buvo nesivadovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis inventorizacijos taisyklėmis ir nepalyginta su buhalterinės apskaitos duomenimis 2016 m. gegužės 4 d. Taip pat specialistas P. Malinauskas konstatavo, kad, vadovaujantis UAB „V“, UAB „K“ pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentais, galima nustatyti bendrovės veiklą, UAB „S“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą, buvusius 2014 metų finansiniu laikotarpiu.
Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, dėl ko nepripažįsta įrodymu specialisto P. Malinausko konsultacinės išvados, nesutinkama su teismo argumentais, nes išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti – matydamas, kad specialisto išvada yra prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus teismas galėjo šalinti skirdamas naujus ekspertinius tyrimus. 2019 m. lapkričio 25 d. apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas skirti baudžiamojoje byloje ekonominę, apskaitos ir finansų ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, kokius darbus ir kokia apimtimi UAB „V“ pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį atliko UAB „S“, kada ir kokius darbus, kokia apimtimi ir iš kokių išteklių UAB „S“ darbuotojai atliko (duomenys neskelbtini) miesto vandens geležies šalinimo stotyje 2014 m., tačiau teismas nepagrįstai prašymo netenkino.
10.12. Dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, nurodė, kad BK 222 straipsnyje nurodyti nusikaltimai paprastai turi tęstinį pobūdį, nes buhalterinės apskaitos pažeidimai nustatomi dėl tam tikro laikotarpio. Įstatymas taip pat reikalauja padarinių – tokia išvada galima tik ištyrus buhalterinę apskaitą dėl tam tikro laikotarpio. Tačiau tai nereiškia, kad nusikalstamos veikos buvo daromos visą šį laikotarpį. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymo laiką, nes nuo to priklauso nusikaltimo pabaigos momentas. V. L. negali atsakyti už buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos tvarkymą įmonėje laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes joje nedirbo, taigi nebuvo specialiuoju subjektu. V. L. taip pat neteikė įmonės finansinių ataskaitų, nevertino įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, buvusių 2015 m. ir 2016 m., neteikė įmonei privalomų deklaracijų atsakingoms valstybės institucijoms nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis dėl UAB „S“ apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos yra neteisėta. Specialistas P. Malinauskas konsultacinėje išvadoje nustatė, kad V. L. už 2015 m. veiklos rezultatus yra neatsakingas, nes nuo 2015 m. liepos 24 d. bendrovės vadovais dirbo kiti asmenys.
10.13. V. L. tyčios organizuoti įmonėje apgaulingą apskaitos tvarkymą neturėjo, buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų neklastojo ir į apskaitą neįtraukinėjo. Sutartyse, sąskaitose faktūrose, perdavimo–priėmimo aktuose ir kituose dokumentuose parašus dėdavo tik tada, kai buvo kitų atsakingų darbuotojų parašai. Ar visi darbai buvo atlikti pagal pasirašytą 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį su UAB „V“, netikrino, kadangi pasitikėjo savo atsakingais darbuotojais, kurie informavo, kad visi darbai yra atlikti. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad V. L. pats ar per kitus asmenis būtų organizavęs apgaulingą apskaitos tvarkymą, klastojęs ar organizavęs klastoti buhalterinės apskaitos dokumentus.
10.14. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo nurodė, kad teismai neįvertino, jog V. L. 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį dėl darbų atlikimo pasirašė neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų dėl ypatingos skubos, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų buvo pasirašyta ir analogiška 2014 m. rugpjūčio 19 d. sutartis su UAB „K“ dėl pirmo vandens filtro užpildų pateikimo, tačiau dėl šios sutarties sudarymo kaltinimai V. L. nepateikti. Abi sutartys buvo pasirašytos dėl ypatingos skubos ir būtinojo reikalingumo, nes (duomenys neskelbtini) mieste buvo labai blogas geriamasis vanduo, buvo padidintas geležies kiekis vandenyje, vanduo buvo rudos spalvos, galėjo kilti pavojus gyventojų sveikatai ir gyvybei, taigi V. L. abiejų sutarčių sudarymo atveju dėl vandens filtrų remonto veikė neperžengdamas būtinojo reikalingumo. Neįvertinta, kad šiuo atveju padarytoji žala neatlikus pirkimų procedūrų yra akivaizdžiai mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismo išvados padarytos selektyviai ir skirtingai vertinant sutarčių pasirašymo aplinkybes su UAB „K“ ir su UAB „V“, nors aplinkybės yra tos pačios, viešieji pirkimai neatlikti, o sutartys pasirašytos. Didelė – 70 001,45 Eur materialinė žala byloje yra niekuo nepagrįsta.
10.15. Dėl civilinio ieškinio nurodyta, kad neįrodyta, jog V. L. savo veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „S“ ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei. Teismas negali vadovautis prielaidomis ir priteisti iš vienintelio V. L. 58 407,20 Eur (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei turtinei žalai atlyginti. Net dabartinis UAB „S“ direktorius K. V. atsisakė pareikšti civilinį ieškinį ir 2017 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. S-458 (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remontas buvo finansuojamas iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės biudžeto, todėl tiesioginę žalą patyrė ne UAB „S“, o (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, nes pagal turimus buhalterinius duomenis pinigai už galimai atliktus darbus pagal sutartį Nr. 2014/106 (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės buvo pervesti į UAB „S“ sąskaitą.
10.16. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi prokuroras ir civilinis ieškovas skundų dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, neteisingai teismo išspręsto civilinio ieškinio apeliacine tvarka nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs dėl R. A. civilinio ieškinio dalį, turtinės žalos atlyginimą paliko priteistą tik iš vienintelio V. L. – 58 407,20 Eur sumos, taip iš esmės pablogindamas nuteistojo V. L. padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Nors apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, kad turtinė žala UAB „S“ padaryta abiejų nuteistųjų neteisėtais veiksmais, jie laikytini solidariaisiais skolininkais, tačiau turtinės žalos atlyginimą paliko priteistą vieninteliam V. L., taip iš esmės pablogindamas nuteistojo V. L. padėtį, o tai yra neteisėta.
10.17. Teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, ištyrę įrodymus, UAB „V“ pagal suklastotą sutartį gautas lėšas turėjo konfiskuoti BK 72 straipsnio nustatyta tvarka arba turėjo spręsti klausimą dėl jų grąžinimo BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 108 straipsnyje nustatyta tvarka UAB „S“. Nagrinėjamu atveju UAB „V“ ne tik liko praturtėjusi 70 001,45 Eur suma, bet dar gali ir vėl praturtėti, kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl sumokėto PVM nuo gautos pagal darbų sutartį sumos 95 864,23 Eur atgavimo, o V. L. vienintelis turi atlyginti UAB „S“ padarytą žalą. Be to, V. L. turėtų atlyginti turtinę žalą, įskaitant ir pridėtinės vertės mokestį (įskaičiuotą į 58 407,20 Eur bendrą sumą), o UAB „V“ turėtų jį susigrąžinti nuo 95 864,23 Eur sumos, tai lemia nelogišką civilinio ieškinio klausimo išsprendimą.
11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Valys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
11.1. Kasatorių skunduose išdėstyti argumentai nepatvirtina 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutarties Nr. 2014/106 tikrumo, pagal ją UAB „V“ atliktų darbų realumo, o UAB „V“ ir UAB „S“ santykiai peržengė civilinės teisės ribas. Visą 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartyje nurodytą pinigų sumą – 95 864,23 Eur UAB „S“ pervedė UAB „V“ 2015 m. gegužės 7 d. Būtent šią dieną, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, ir buvo baigtas BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikaltimas. Garantiniai darbai pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti tik siekiu nuteistųjų nusikalstamus veiksmus užmaskuoti kaip tebesitęsiančius civilinius santykius, tariamai susiformavusius pagal fiktyvią sutartį. Nagrinėjamu atveju didelės vertės turtas iššvaistytas padarant kitą nusikalstamą veiką, t. y. suklastojant tikrus dokumentus ir juos panaudojant, todėl dėl tokių nuteistųjų neteisėtų veiksmų fiktyvios 2014 m. lapkričio 3 d. sutarties vykdymas ir UAB „S“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo neįmanomi.
Liudytojų parodymai, specialisto išvadoje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „S“ finansinė situacija aktualiu laikotarpiu buvo sunki. Akivaizdu, jog fiktyvios sutarties, kurios pagrindu bus iššvaistytas didelės vertės sunkioje finansinėje padėtyje esančios bendrovės turtas, sudarymas yra ekonomiškai nepagrįstas ir trukdantis pelningai įmonės veiklai. Situacija, kai tarp bendrovių sudaroma fiktyvi sutartis ir jos pagrindu pervedamos lėšos vienai bendrovei, kitai bendrovei negavus realių paslaugų, neabejotinai atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį sudėties požymius. Teismai išsamiai motyvavo, kodėl 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartis laikytina fiktyvia ir jos nebuvo ketinta vykdyti dar prieš ją sudarant.
11.2. Argumentas, kad V. L. 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį dėl darbų atlikimo su UAB „V“ pasirašė neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų dėl ypatingos skubos, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, nepagrįstas. Akredituotos tyrimų laboratorijos UAB „Labtarna“ 2014 m. spalio 17 d. tyrimų protokolas Nr. TP14-21595 patvirtina, kad po vandens geležies šalinimo stoties remonto darbų, kuriuos atliko pačios UAB „S“ darbuotojai, vandens kokybė (duomenys neskelbtini) mieste pagerėjo, o jo sudėtyje rastų medžiagų (rodiklių) kiekiai buvo daug mažesni nei Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos aplinkos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455, nustatytos leidžiamos maksimalios tokių medžiagų normos. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad jau 2014 m. spalio mėn., t. y. iki 2014 m. lapkričio 3 d. sudarytos sutarties, (duomenys neskelbtini) miesto vandens valymo įrenginiai veikė tinkamai, gyventojams tiekiamas filtruotas vanduo buvo kokybiškas ir veikti būtinojo reikalingumo sąlygomis BK 34 straipsnio prasme nebuvo reikalo.
11.3. Sutiktina, kad rengiant specialisto išvadas Nr. 5-2/36 ir Nr. 5-2/138/2017 V. Č., A. V., D. Ž. parodymai nebuvo žinomi. Tačiau teismų nuosprendžiuose pateikti argumentai, dėl kurių nuspręsta minėtų liudytojų parodymais nesiremti, – liudytojų parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai. Minėti argumentai išsamiai pagrįsti faktine bylos medžiaga. Specialisto išvadų turinys, specialistės L. Janauskienės apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai tiesiogiai patvirtina, kad darydama išvadą, jog remonto darbus atliko UAB „S“, specialistė rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet visa bylos medžiaga. Išvadose įvertinti UAB „V“ buhalterinės apskaitos dokumentai apie šios įmonės patirtas sąnaudas 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Aplinkybė, kad specialistei nebuvo pateikti V. Č., A. V., D. Ž., kurie tuo metu dar nebuvo apklausti, apklausos protokolai, nepaneigia specialisto išvadų teisingumo ir objektyvumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartas 2016 m. gegužės 4 d. (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių inventorizacijos akto turinys. Specialistės L. Janauskienės išvados patvirtina, kad vertinamu atveju buvo atlikta vandens filtravimo sistemos apžiūra, o ne inventorizacija. Tokiai apžiūrai atlikti nėra privaloma vadovautis inventorizacijas reglamentuojančiais teisės aktais. P. Malinausko konsultacinėje išvadoje nevertinta dalis bylos medžiagos, pavyzdžiui, medžiagų perdavimo žiniaraščiuose esantys duomenys.
11.4. Faktas, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė suteikė UAB „S“ finansavimą, tai patvirtina savivaldybės 2015 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. T-20, nėra ginčijamas ir reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus neturi.
11.5. Nuteistasis V. L. iš UAB „S“ vadovo pareigų atleistas 2015 m. liepos 23 d., tačiau visi UAB „S“ buhalterinės apskaitos pažeidimai padaryti iki nuteistojo V. L. atleidimo ir jie iškraipė visų 2015 metų buhalterinę apskaitą. Dėl to pagrįstai skundžiamame nuosprendyje patikslintos nustatytos aplinkybės nurodant, kad UAB „S“ ir UAB „V“ buhalterinės apskaitos buvo tvarkomos apgaulingai laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
11.6. Nors pats R. A. neatitinka BK 228 straipsnyje nustatyto specialiojo subjekto statuso, tačiau V. L. yra tinkamas šio nusikaltimo subjektas, kuriam R. A., teikdamas priemones, padėjo piktnaudžiauti tarnyba. Įvertinus nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinami nuteistieji R. A. ir V. L., pobūdį, nuteistųjų vaidmenį nusikalstamoje veikoje, konstatuotina, kad nuteistieji buvo jas susitarę daryti. Be šių asmenų susitarimo vertinamos nusikalstamos veikos iš viso nebūtų buvusios padarytos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detalizuoti konkretūs veiksmai, kuriais reiškėsi R. A. poelgis. Taip pat atskleistas nuteistojo R. A. kaltės turinys, jam realizuojant BK 25 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius.
11.7. Atmestinas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, padarė bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas dėl liudytojo R. J. patvirtintų aplinkybių. R. J., davęs priesaiką BPK 277 straipsnio tvarka, apklausiamas kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad matė UAB „V“ darbuotojus atliekant kažkokius remonto darbus. Liudytoja L. G. pati nematė, kaip buvo atliekami remonto darbai, o apie tai sprendė tik iš jai pateiktų dokumentų, kuriais tuo metu neturėjo pagrindo abejoti. Nors liudytoja R. M. matė, kaip prie vandens geležies šalinimo stoties vyko darbai, buvo suverstos krūvos akmenukų, tačiau ji nežino, ar UAB „V“ darbuotojai 2014 m. atliko kokius nors darbus. Be to, vandens kokybė pagerėjo po UAB „S“ darbuotojų atlikto filtrų remonto. Šie faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad priimdami sprendimus teismai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad R. J. nepatvirtino, jog UAB „V“ atliko darbus vandens geležies šalinimo stotyje.
11.8. Taip pat atmestinas argumentas dėl teismų ignoruotų R. A. teisinančių įrodymų, t. y. po 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartimi atliktų vandens gerinimo įrenginių remonto darbų, kuriuos UAB „S“ gerinimo stotyje atliko UAB „V“, vandens kokybė pagerėjo. Akredituotos tyrimų laboratorijos UAB „Labtarna“ 2014 m. spalio 17 d. tyrimų protokole Nr. TP14-21595 esantys duomenys suponuoja išvadą, kad vandens kokybė pagerėjo UAB „S“ darbuotojams patiems atlikus remonto darbus, dar iki 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutarties pasirašymo.
11.9. Byloje yra dvi specialistės L. Janauskienės specialisto išvados dėl UAB „S“ ir UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos. Šiose išvadose įvertinus bylos medžiagą, atsakyta į nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui aktualius su UAB „S“ ir UAB „V“ finansine ūkine veikla susijusius klausimus. Taigi, skirti ekspertizę, susijusią su UAB „S“ ir UAB „V“ buhalterine situacija, teismams būtų buvę netikslinga, kadangi jokių naujų aplinkybių, palyginti su nustatytomis L. Janauskienės specialisto išvadose, nebūtų nustatyta.
11.10. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, vadovaudamasi ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, civilinį ieškinį turėjo teisę pareikšti tik nuteistajam V. L., nes jis nusikaltimo padarymo metu buvo UAB „S“ vadovas. V. L. civilinio proceso tvarka turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš R. A. lygiomis dalimis to, ką jis įvykdys, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį. Dėl to teigti, kad aptariamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu pabloginta nuteistojo V. L. padėtis, nėra pagrindo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
12. Nuteistojo R. A. gynėjo advokato A. Andriukaičio ir nuteistojo V. L. bei jo gynėjo advokato Š. Rameikio kasaciniai skundai atmestini. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
14. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, dalis juose nurodytų įstatymų pažeidimų argumentuojama ginčijant nuteistųjų kaltę dėl šiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu tam tikrų įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu. Kasatorių kasaciniuose skunduose dalis teiginių yra sąlygoti būtent įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo klausimais – kasatoriai savaip interpretuoja UAB „M“ direktoriaus parodymus, aplinkybes dėl kompiuterinės įrangos perdavimo, vandens kokybės duomenų vertinimą, suponuojant savas išvadas, akcentuojamas 2020 m. kovo 9 d. P. Malinausko konsultacinėje išvadoje pateiktas vertinimas, nesutinkama su teismo išvada dėl šios neišsamumo, vertinami V. L., R. J., R. B. M. parodymai, daromos kitos išvados dėl V. Č., A. V., D. Ž. parodymų nuoseklumo ir išsamumo.
Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas, teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
15. Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). V. L. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai turėjo taikyti turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) lėšoms, kurios buvo pervestos bendrovei UAB „V“. Atitinkamai šie argumentai nebuvo nurodyti nuteistojo apeliaciniame skunde, jų apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nenagrinėjo, todėl jie negali būti ir kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų
16. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas kartu nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes teismai neužtikrino pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes įgyvendinimo, nepašalino byloje kilusių abejonių, argumentavo ne visas savo išvadas ir neatskleidė apeliacinio skundo argumentų esmės. Pažymėtina, kad skunduose iš esmės didžioji dalis kasatorių teiginių dėl teismų sprendimo turiniui keliamų reikalavimų pažeidimo yra susieti su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymu, argumentuojant, jog žemesnės instancijos teismai selektyviai ir tendencingai vertino byloje esančius įrodymus.
17. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas taip pat pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7- 176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).
18. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.
19. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šiuos sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
20. Pagrindinis byloje nagrinėtas klausimas yra susijęs su 2014 m. lapkričio 3 d. sudarytos tarp UAB „S“ ir UAB „V“ darbų sutarties Nr. 2014/106 pripažinimu fiktyvia, nuteistiesiems nesutinkant su teismų išvadomis, jog UAB „V“ realiai neatliko vandens geležies šalinimo stoties remonto darbų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su šios faktinės aplinkybės konstatavimu. Šiame teisme įvertinti R. K., S. Z., V. J. A., R. K., A. M., A. B., R. D., R. B., V. B., P. B., D. S. parodymai, išsamiai išanalizuoti liudytojų V. Č., D. Ž., A. V. parodymai dėl darbų atlikimo pobūdžio ir apimties. Šių parodymų pagrindu konstatuota, kad vandens gerinimo įrenginių darbai atlikti 2014 m. vasarą ir rudenį UAB „S“ dirbančių darbuotojų bei asmenų, kurie buvo atsiųsti į šią bendrovę iš Užimtumo tarnybos, o šie savo ruožtu UAB „V“ darbuotojų V. Č., D. Ž. ir A. V. nematė.
Šie parodymai sugretinti su (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių inventorizacijos (apžiūros) metu nustatytais duomenimis, jog pirmą kartą įkrovos visuose trijuose vandens filtruose buvo pakeistos 2014 m. liepos–rugsėjo mėn., o UAB „V“ vandens filtre Nr. 3 įkrovą pakeitė tik 2016 m. rugpjūčio 2 d., vandens filtre Nr. 2 įkrovą – tik 2016 m. rugsėjo 7 d., kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vadovautasi specialisto išvada 2017 m. kovo 30 d. Nr. 5-2/36 dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos bei 2017 m. spalio 4 d. Nr. 5-2/138/2017 išvada, kuriomis patvirtintos aplinkybės, jog 2014 m. rugsėjo mėn. UAB „S“ darbuotojai savo nupirktomis medžiagomis ir darbo jėga tvarkė vandens gerinimo įrenginius bei geležies šalinimo stoties patalpas. Teismas atsižvelgė į akredituotos tyrimų laboratorijos UAB „Labtarna“ tyrimo protokolus dėl pagerėjusios vandens kokybės dar iki minėtos 2014 m. lapkričio 3 d. sudarymo datos.
Vertinta Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 6 d. specialisto išvada Nr. 4S-1786, kurioje konstatuoti Viešųjų pirkimų įstatymo ir detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs UAB „S“ ir UAB „V“ bei UAB „V“ ir UAB „K“ sutarčių turinį, nustatė, jog šis yra analogiškas. Pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutarties Nr. 2014/106 priedą – techninę užduotį nustatyta, kad atliktini darbai numatyti visiškai neapibrėžtai ir nekonkrečiai, nėra identifikuoti aiškiais mato vienetais, nenurodyta, kiek ir kokių įrenginių ar medžiagų įsipareigojama pateikti, kokius darbus įsipareigojama atlikti. Be to, teismo konstatuota, jog nei UAB „S“, nei UAB „V“ nerasta konkrečių duomenų apie užsakytų darbų ir reikalingų medžiagų kiekius, jų kainas.
UAB „S“ nerasta duomenų apie tai, kad prieš sudarant sutartį su UAB „V“ būtų atlikti skaičiavimai, sudarytos sąmatos. Teismas nuosprendyje nurodė ir kitus bylos duomenis, iš kurių nustatytos kitos svarbios bylai aplinkybės. Šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, jog bendrovė UAB „V“ kaip tarpininkė prisiėmė įsipareigojimus atlikti darbus, kurie jau buvo atlikti anksčiau kitų įmonių – UAB „K“ ir UAB „S“ – darbuotojų, taigi leido konstatuoti sandorio fiktyvumą, nuteistiesiems turint išankstinius ketinimus jį tik imituoti, ir atitinkamai padaryti išvadas dėl V. L. ir R. A. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.
21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą – išsireikalavo duomenis iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) apie M. Ė., R. I., T. L., peržiūrėjo liudytojo V. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolo vaizdo įrašą, apklausė specialistus L. Janauskienę,
V. Mauzą, P. Malinauską, liudytojus Ž. E., D. V., T. L., D. J. Pažymėtina, kad kasacinių skundų teiginiai, jog išvados apie V. L. ir R. A. kaltę paremtos prielaidomis, liudytojų parodymai vertinti selektyviai, buvo dėstomi ir apeliaciniuose skunduose, šie teiginiai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo buvo išsamiai išanalizuoti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į bendrą bylos įrodymų kontekstą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23–46 punktai).
22. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, darydamas išvadas dėl V. L. ir R. A. kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, įvertino visus esminius byloje reikšmingus įrodymus. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas grindė atlikęs V. Č., A. V. ir D. Ž., kitų UAB „S“ ir UAB „K“ darbuotojų parodymų analizę, įvertinęs su bendrove UAB „S“ susijusią rašytinę bylos medžiagą (medžiagų perdavimo žiniaraščius, nurašymo aktus, PVM sąskaitas faktūras), tyrimų laboratorijos UAB „Labtarna“ vandens tyrimų protokolus, viešuosius pirkimus reguliuojančių teisės aktų pažeidimus, atsižvelgęs į specialisto V. Mauzos aiškinamąjį raštą, 2014 m. lapkričio 3 d. sutarties priedą, t. y. techninę užduotį, specialisto išvadas Nr. 5-2/36 ir Nr. 5-2/138/2017 ir jas teikusios specialistės L. Janauskienės paaiškinimus, 2020 m. kovo 9 d. UAB „Konsauditas“ specialisto P. Malinausko konsultacinę išvadą Nr. 2020/03/09, bendrovės „M“ dokumentus dėl kompiuterio įsigijimo (sąskaitą faktūrą, kasos pajamų orderį). Šie bylos duomenys kasacine tvarka skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti, sugretinti ir pasisakyta dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant įrodytomis pripažintas aplinkybes.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniuose skunduose nurodyti teiginiai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų pažeidimų ne tik šių nepagrindžia, bet ir yra prieštaraujantys byloje teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
24. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad teismai neįvertino užsakovo ir rangovo susirašinėjimo, kuriuo rangovas geranoriškumo pagrindais, aktyviai siekė bendradarbiauti gerindamas vandens gerinimo įrenginių defektų problemas. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad buvo įvertintas ne tik susirašinėjimas, bet ir patys 2016 m. rugpjūčio 2 d. bei 2016 m. rugsėjo 7 d. UAB „V“ atlikti filtrų įkrovų keitimo darbai. Bylos įrodymų viseto kontekste šie vertinti kaip dalinės žalos atlyginimo būdas. Be kita ko, priešingai nei nurodoma V. L. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir T. L., D. J., Ž. E. parodymus, šių įrodomoji reikšmė taip pat nurodyta.
25. Kasaciniuose skunduose be pagrindo kritikuojamas V. Č., A. V., D. Ž. parodymų vertinimas – šis pasižymi ne selektyviu vertinimu, o aiškiai motyvuotu jų atmetimo pagrindimu. Teismų konstatuota, jog šie neatitiko esminių kitų asmenų parodymuose nurodytų aplinkybių (nesutapo parodymai, su kuo šie asmenys dirbo objekte, neatitiko atliktų darbų apimtis, darbų atlikimo laikas, būdas, kuriuo išimta skalda iš įrenginių, šių nurodytos aplinkybės, kas vadovavo darbams). Be to, įvertinta šių liudytojų galimybė realiai susipažinti su apibūdinamomis patalpomis bei įrenginiais atliekant darbus 2016 m. vasarą ir rudenį.
26. Teismai nepadarė klaidos dėl įrodymų turinio vertindami ir R. J. parodymus, kaip teigiama R. A. gynėjo kasaciniame skunde. Šis liudytojas buvo apklaustas teisme, jo pateiktas parodymų turinys nėra priešingas teismų padarytoms išvadoms dėl UAB „V“ darbuotojų veiklos atliekant remonto darbus. Klaidų dėl įrodymų turinio nepadaryta ir teismams vertinant UAB „Labtarna“ tyrimų protokolus – mėginyje Nr. M14-31433, kuris buvo paimtas 2014 m. spalio 9 d., koliforminių bakterijų, žarninių enterokokų, žarninių lazdelių neaptikta, o mėginyje Nr. M14-31966, kuris buvo paimtas 2014 m. spalio 15 d., amonio, bendrosios geležies kiekio, chlorido, nitrato, sulfato lygis neviršijo Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos aplinkos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455, nustatytos leidžiamos maksimalios tokių medžiagų normos.
27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinių skundų teiginiais dėl neobjektyvaus specialistės 2017 m. kovo 30 d. specialisto išvados Nr. 5-2/36 vertinimo. Visų pirma, specialisto išvadų teisingumui, priešingai nei teigia kasatoriai, įtakos neturėjo V. Č., A. V., D. Ž. parodymai, kadangi, kaip minėta, šie parodymai teismų motyvuotai atmesti. Antra, L. Janauskienė patvirtino, jog rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir buhalteriniais bei kitais dokumentais, specialistė taip pat įvertino UAB „V“ buhalterinės apskaitos dokumentus apie šios įmonės patirtas sąnaudas. Trečia, teisėjų kolegija pažymi, kad privataus specialisto P. Malinausko išvada BPK prasme nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), todėl ji buvo tiriama ir vertinama kaip konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K- 337/2014, 2K-122-303/2020 ir kt.), kartu su kitais įrodymais.
Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K- 211-895/2018, 2K-10-648/2022). Taigi siekdamas įvertinti, ar pagrįsti konsultacinės išvados teiginiai, apeliacinės instancijos teismas posėdyje apklausė specialistę L. Janauskienę ir privatų specialistą Petrą Malinauską. Toks konsultacinės išvados rezultatų tikrinimas ir vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais (liudytojų, kaltinamojo parodymais, kitais bylos rašytiniais įrodymais), teisėjų kolegijos nuomone, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-373-976/2018, 2K-334-669/2018, 2K-97-976/2020 ir kt.).
28. Kartu atmestinas ir kasatoriaus skundo teiginys dėl esminio BPK pažeidimo teismams nepaskyrus pagal nuteistojo prašymą ekonominės, apskaitos ir finansų ekspertizės. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tik kurio nors proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę nesuponuoja teismo pareigos šį prašymą patenkinti. Pagal BPK 208, 286 straipsnius dėl ekspertizės paskyrimo reikalingumo sprendžia teismas. Ekspertizė turi būti skiriama tik tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialiosios žinios. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę specialistės išvadas, paaiškinimus, nerado rimto pagrindo abejoti šių pagrįstumu, o kartu ir pagrindo paskirti nuteistojo gynėjo prašomos ekspertizės, kadangi bylos esminis klausimas yra susijęs ne su įmonių buhalterine situacija. Nesutikti su tokiu teismų sprendimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
29. Apibendrinant konstatuotina, kad teismai vertino visus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus. Byloje išnaudotos visos galimos įrodinėjimo priemonės, kurios galėjo būti naudojamos siekiant byloje nustatyti tiesą. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išdėstytos bylos įrodymų visumos vertinimu grįstos išvados (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo
30. Pagal BK 184 straipsnį atsakomybė nustatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013).
31. Įgalinimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus reikalavimus (pvz., ir yra materialiai atsakingas už šį turtą). Kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą (turtinę teisę).
Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Jei turto iššvaistymas padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar buvo jų žinioje, taikomos BK 24 straipsnio nuostatos. Tai reiškia, kad, nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą. Ir šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų svetimam turtui turi atitinkamus įgalinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-222/2015).
32. Teismai nustatė, kad V. L. ir R. A. sudarė fiktyvią 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/106 tarp UAB „S“ ir UAB „V“, šia sutartimi pastaroji įmonė prisiėmė įsipareigojimus už 331 000 Lt (95 864,23 Eur) atlikti (duomenys neskelbtini) miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbus, kurie jau anksčiau buvo atlikti UAB „K“ už 89 300 Lt (25 863,07 Eur) ir UAB „S“ darbuotojų. Ši fiktyvi sutartis sudaryta nesilaikant viešųjų pirkimų procedūrų. Sutarties pagrindu nuteistieji suklastojo darbų atlikimo aktus, pažymas, perdavimo–priėmimo aktus ir juos pateikė dėl nusikalstamos veikos nekaltiems jų vadovaujamų įmonių darbuotojams, o pastarieji šių dokumentų pagrindu parengė PVM sąskaitas faktūras. Šių suklastotų dokumentų pagrindu UAB „S“ pervedė 331 000 Lt (95 864,23 Eur) UAB „V“.
33. Kasaciniuose skunduose šiuo atveju neteisingai visų pirma interpretuojamos teismų įrodyta pripažintos faktinės aplinkybės ir jų vertinimas. R. A. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismai pripažino atliktus garantinius darbus. Teismų nustatyta, kad, realiai neatlikus 2014 metais darbų pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/106, UAB „V“ darbininkų 2016 metais padaryti darbai jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui vertinti kaip dalinis žalos atlyginimas. Teismų sprendimų motyvai neindikuoja šių darbų pripažinimo garantiniais. V. L. gynėjo kasaciniame skunde kritikuojami teismų sprendimai tuo aspektu, kad nebuvo nustatyta, jog kaltininkai būtų neteisėtai įgiję 70 001,45 Eur sumą ir ją vėliau pasidaliję. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems ir nebuvo inkriminuotas BK 183 straipsnyje nustatytas turto pasisavinimas.
Kaltininkas, iššvaistydamas turtą, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Todėl nuteistųjų veika tinkamai kvalifikuota pagal turto iššvaistymo sudėtį. Be to, kaip nepagrįstas atmetamas ir teiginys, jog, nesant išankstinio garanto apmokėti darbus pagal sutartį, nebūtų V. L. inkriminuotas ir turto iššvaistymas. Šios skunde dėstomos aplinkybės dėl miesto vandens gerinimo įrenginių remonto darbų finansavimo nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės, kadangi tai neturi įtakos veikos kaip turto iššvaistymo kvalifikavimui – tai, kokiu būdu nuteistajam buvo patikėtas turtas, nesąlygoja šio valinio ir intelektinio tyčios momento netinkamai elgtis su patikėtu turtu, kuriam V. L. turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus.
34. Kasaciniuose skunduose ginčijant baudžiamosios atsakomybės taikymą, teigiant teismams dirbtinai kriminalizavus civilinius santykius, remiamasi ne išsamiais teismų praktikoje suformuotais turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos atribojimo nuo civilinių teisinių santykių kriterijais, bet akcentuojant specialiai atrinktą kasatoriams parankų atribojimo elementą, šį suabsoliutinant, atsiejant nuo nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos ir konteksto. Atitinkamai dėstomos tam tikros faktinės bylos aplinkybės, kurios, kaip minėta, savaip perteiktos bei prieštaraujančios teismų išaiškinimui, ir pagal jas bei kasatorių pasirinktą atskirą atribojimo požymį daroma bendra išvada apie tarp bendrovių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Antai skunduose pabrėžiama, kad UAB „S“ turėjo ir turi visas galimybes savo turtinius interesus ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o toks teisių realizavimas bendrovei niekaip nebuvo ir nėra apsunkintas. Iš tiesų, civilinių sutarčių vykdymo objektyvus pasunkinimas yra svarbus civilinių teisinių santykių bei baudžiamųjų teisinių santykių (šiuo atveju turto iššvaistymo) atribojimo kriterijus, tačiau nėra vienintelis, o ir pastarasis kasaciniuose skunduose aiškintas formaliai.
35. Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018).
36. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad V. L. ir R. A. suklastojo UAB „V“ pažymą Nr. 142, 2014 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 142, 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. 143 ir 2014 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 143, 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą bei 2014 m. gruodžio 19 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą. Taip pat kad pagal 2014 m. lapkričio 3 d. darbų sutartį Nr. 2014/166 UAB „V“, gavusi iš UAB „S“ 95 864,23 Eur, atsiskaitė pagal analogišką subrangos sutartį su UAB „K“ už jau atliktus šios darbus. Neabejotina, jog dėl tokių neteisėtų nuteistųjų veiksmų esmingai buvo apsunkintas teisių realizavimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kadangi, siekdami nuslėpti turto iššvaistymą, nuteistieji darė kitas nusikalstamas veikas – klastojo dokumentus, kuriais buvo įtvirtintas realiai neatliktų darbų perdavimas–priėmimas, šiuos panaudojo bendrovių buhalterinėje apskaitoje. Atitinkamai bendrovė UAB „V“ naudota kaip tarpininkė, tokiu būdu slepiant tiesioginį UAB „S“ ir UAB „K“ atsiskaitymą, taip vengiant finansinių operacijų fiksavimo, apsunkinant turto disponavimo proceso nustatymą. Dėl to UAB „S“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis be teisėsaugos institucijų įsikišimo neabejotinai tapo problemiškas.
37. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pavyzdžiui, sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2014, 2K-152-303/2017).
38. Pažymėtina, kad kiekvienas juridinio asmens vadovo priimamas sprendimas yra daugiau ar mažiau rizikingas, todėl vartojant sąvoką „rizikingas sprendimas“ yra pabrėžiamas vienas esminių juridinio asmens veikloje priimamų sprendimų požymių – rizikingumas. Iš esmės Lietuvoje rizikingi verslo sprendimai vertinami per fiduciarinių pareigų vykdymo prizmę, t. y. nustatant atitinkamus veikimo standartus: nėra neklystančių asmenų, todėl teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų dėl galimų klaidų, t. y. taisyklės turi užtikrinti apsaugą nuo asmeninės atsakomybės; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą, nes jie nėra verslininkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 518/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju pagal teismų konstatuotas bylos aplinkybes, nuteistųjų tyčios kryptingumą matyti, kad nuteistųjų sumanymu buvo siekiama ne įgyvendinti bendrovės labui rizikingą sprendimą, kuris nepasiteisino ar buvo neefektyvus, o sąmoningai ir tikslingai siekta sudaryti jau anksčiau minėtas objektyvias kliūtis tikrųjų ketinimų identifikavimui.
Esant atliktiems darbams ir faktiškai pagerėjus vandens kokybei, nuteistieji pasinaudojo galimybe imituoti civilinius teisinius santykius klastodami dokumentus, sudarydami rangos bei subrangos sutartis tam, kad būtų atsiskaityta per tarpininką su realiu darbų vykdytoju, ir taip sudaryta tinkamo darbų apmokėjimo regimybė. Jau sutarties sudarymo metu sutarties šalys nesiruošė vykdyti sutarties sąlygų, egzistavo susiformavęs nusikalstamas sumanymas nepagrįstai iššvaistyti įmonės turtą per fiktyvų sandorį imituojant civilinius teisinius santykius.
39. Darytina išvada, kad kasatorių skundų tezės dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 184 straipsnio 2 dalis) teisės taikymo požiūriu nepagrįstos. Atsižvelgiant į visumą kriterijų, reikšmingų nusikalstamai veikai atriboti nuo civilinių teisinių santykių, abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo nuteistųjų veikose civilinių teisinių santykių ribų peržengimą. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo
40. V. L. gynėjo pateiktame kasaciniame skunde ginčijamas BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas tuo, kad teismai nepagrįstai inkriminavo apgaulingą apskaitos organizavimą ir laikotarpiu, kuriuo nuteistasis jau nėjo bendrovės direktoriaus pareigų, t. y. nebuvo atsakingas už apskaitos organizavimą ir jos tvarkymą. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.
41. V. L. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdamas per tarpinę vykdytoją (vyriausiąją buhalterę) apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą ir dėl jo padarytų BAĮ, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Teismų nustatyta, kad bendrovei UAB „S“ V. L. vadovavo nuo 1999 m. spalio 14 d. iki 2015 m. liepos 23 d.
42. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273-693/2017, 2K-356-696/2017, 2K-139-628/2019, 2K-158-689/2020). Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018).
43. Pagal teismų praktiką, baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (specialusis subjektas), o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-325-895/2018).
44. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų (tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų) padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-123-1073/2020). Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-414-693/2016, 2K- 245-303/2017, 2K-33-303/2017, 2K-139-628/2019). Tačiau padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas, kuris specialisto išvadą ar kitus specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gautus duomenis vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-322-1073/2019).
45. Be kita ko, atsižvelgtina ir į kasatoriaus skunde akcentuotiną praktiką, kurioje pažymėta, kad BK 222 straipsnyje nurodytas nusikaltimas paprastai turi tęstinį pobūdį, nes buhalterinės apskaitos pažeidimai nustatomi dėl tam tikro laikotarpio, paprastai kalendorinių metų, rečiau pusmečio, ketvirčio ar mėnesio. Įstatymas taip pat reikalauja padarinių – negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokia išvada galima tik ištyrus buhalterinę apskaitą dėl tam tikro laikotarpio. Tačiau tai nereiškia, kad nusikalstamos veikos buvo daromos visą šį laikotarpį. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymo laiką, nes nuo to priklauso nusikaltimo pabaigos momentas. Aplaidžios ar apgaulingos buhalterinės apskaitos nusikaltimų baigimo momentas yra paskutinės veikos padarymo momentas (BK 3 straipsnio 1 dalis), o ne specialisto išvados surašymo momentas ir ne išvadoje nurodytas laikotarpis, dėl kurio negalima nustatyti įmonės rodiklių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216/2010, 2K-277-696/2017).
46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suklastoti dokumentai parengti ir į įmonių apskaitas įtraukti 2014 m. lapkričio–gruodžio mėn. O visi banko pavedimai, kuriais atsiskaityta pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, atlikti ir į įmonių buhalterines apskaitas įtraukti 2015 m. sausio–gegužės mėn. Pagal specialistės L. Janauskienės apeliacinės instancijos teisme pateiktą paaiškinimą nustatyta, jog iki V. L. atleidimo padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai iškraipė visų 2015 metų apskaitą, tarp jų ir 2015 metų finansinės atskaitomybės. Taigi 2014 m. lapkričio mėn. – 2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu V. L. atitiko specialiojo subjekto požymius, šis veikė per tarpininką ir savo veika sukėlė baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius. Atsižvelgiant į kasatoriaus nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymėtina, kad pareiga kiek įmanoma tiksliau nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymo laiką nėra tapati nagrinėjamoje situacijoje spręstinam klausimui dėl inkriminuotino laikotarpio, kuriuo negalima nustatyti įmonės rodiklių.
Vienu atveju aptariamas nusikalstamos veikos padarymo laikas, kitu – nusikalstamos veikos padarinių klausimas. Savo ruožtu teismai gana tiksliai nustatė buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymo laiką, to neginčija ir pats kasatorius. Kasaciniame skunde keliamas padarinių nustatymo klausimas. Kaip minėta, BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai veikiama tiesiogine neapibrėžta tyčia arba netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes konstatuotina, kad V. L. veikė netiesiogine tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymas kartu su dokumentų klastojimu – nuteistojo veiksmų išdava siekiant sudaryti sąlygas įgyvendinti turto iššvaistymą ir jį nuslėpti. Nagrinėjamu atveju nėra siekta savitikslio juridinio asmens dalinio veiklos, turto, kapitalo ar įsipareigojimų dydžio nustatymo negalimumo.
Taigi V. L., žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to bus negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros visais 2015 metais (dėl buhalterinės apskaitos metinio laikotarpio), nors šių padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Atitinkamai šio tyčia apėmė byloje nustatytus kilusius ir šiam inkriminuotus padarinius. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo formaliai vien tik byloje esančiomis specialisto išvadomis – teismas galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių laikotarpį sutrumpino nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
47. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalies normą, laikotarpio inkriminavimas nuteistajam atitinka teismų praktikoje suformuotas nuostatas.
48. R. A. gynėjo kasaciniame skunde dėl BK 222 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo bei abiejų kasatorių skunduose dėl BK 300 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo pozicija paremta teiginiais dėl BPK reikalavimų pažeidimų, kurie, kaip minėta, nustatyti nebuvo, arba deklaratyviais teiginiais dėl įrodymų vertinimo. Nesant kitų teisinių argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, teisėjų kolegija plačiau dėl šių BK normų taikymo nepasisakys. Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymo
49. R. A. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nuteisdami R. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatskleidė nuteistojo subjektyviųjų požymių, t. y. tiesioginės tyčios, nepasisakė, kokie konkretūs veiksmai buvo traktuojami kaip padėjimas piktnaudžiauti, iškreipė BK XXXI- II skyriaus normų paskirtį, nes juose nustatyta baudžiamoji atsakomybė specialiajam subjektui. Taip pat nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268/2012.
50. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-84-489/2018).
51. Nepagrįstais laikomi kasatoriaus argumentai, kad teismas, inkriminuodamas padėjimą piktnaudžiauti tarnyba, taip iškreipia BK XXXIII skyriaus normų paskirtį. Nors nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, subjektas yra specialiojo subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo, tačiau tais atvejais, kai BK 228 straipsnyje nurodytas piktnaudžiavimo nusikaltimas padaromas bendrininkų grupe, vykdytojais pripažįstami tik specialiojo subjekto požymius turintys asmenys, t. y. valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais) – ir neturintys specialiojo subjekto požymių asmenys.
52. Byloje nustatyti ir nuosprendžiuose nurodyti V. L. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo (piktnaudžiavimo) sudėties požymius. Nuteistasis teismų pripažintas specialiuoju subjektu, motyvuotai atskleistas ir tiesioginės tyčios turinys. Akivaizdu ir tai, kad nuteistasis, atlikdamas šiam inkriminuotus veiksmus, savo tarnybinę padėtį įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises ir įgaliojimus naudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Be kita ko, V. L. gynėjo kasaciniame skunde netinkamas BK 228 straipsnio taikymas taip pat paremtas argumentais dėl BPK reikalavimų pažeidimų, kurie nebuvo nustatyti, – teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl vandens kokybės, kuri nereikalavo skubių vandens valymo įrenginių remonto darbų atlikimo. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas tiksliai ir pagrįstai įvertino šioje situacijoje nesant būtinojo reikalingumo sąlygų (BK 31 straipsnis).
53. Savo ruožtu R. A. nuteistas už tai, kad padėjo valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui V. L. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Nuteistojo R. A. gynėjo kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad teismai savo sprendimuose nepateikė R. A. kaip nusikalstamos veikos bendrininko – padėjėjo – teisinio vertinimo.
54. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. BK 24 straipsnio 6 dalyje pateiktas padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašas yra išsamus. Vadinasi, nusikalstamos veikos padėjėjo veiksmai visada atliekami vienu ar keliais šioje normoje išvardytais būdais.
55. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose padaryta išvada, kad R. A. veiksmai kvalifikuotini kaip padėjėjo, nes V. L. savo nusikalstamų veiksmų nebūtų galėjęs atlikti be R. A. indėlio – R. A. padėjo V. L. piktnaudžiauti teikdamas priemones (suklastotus dokumentus), t. y. pasirašė fiktyvią 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį ir jos pagrindu suklastojo jam inkriminuotus ir anksčiau aptartus darbų atlikimo aktus, pažymas, PVM sąskaitas faktūras, kuriuos pateikė apie jo nusikalstamus veiksmus nieko nežinantiems UAB „V“ darbuotojams bei V. L., kuris šiuos suklastotus dokumentus taip pat pateikė apie jo nusikalstamus veiksmus nieko nežinantiems UAB „S“ darbuotojams. R. A. suklastoti tikri dokumentai buvo įtraukti ne tik į UAB „V“, bet ir į UAB „S“ buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad abu nuteistieji siekė bendro tikslo – iššvaistyti bendrovės UAB „S“ turtą.
Neabejotina, kad R. A., atlikdamas šiam inkriminuotus veiksmus, kurie objektyviai sudarė sąlygas V. L. įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, t. y. sudarė sąlygas vėliau kilusioms pasekmėms, suvokė savo tokių veiksmų reikšmę bei tai, jog jis dalyvauja bendrai su kitu asmeniu padarant minėtas nusikalstamas veikas. Neatsiejamai be R. A. indėlio nebūtų objektyviai įmanomas ir piktnaudžiavimo objektyviosios pusės elemento įgyvendinimas. Pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad teismai pagrįstai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo požymius R. A. veikoje.
56. Be to, R. A. gynėjo kasaciniame skunde vadovaujamasi kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268/2012. Ši nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje, kadangi joje faktinės aplinkybės nėra tapačios. Aptariamu atveju R. A. savarankiškai turto neiššvaistė, nepiktnaudžiavo tarnyba, pastarasis veikė kaip padėjėjas tiek BK 184 straipsnio 2 dalyje, tiek 228 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų atžvilgiu.
57. Teisės taikymo aspektu patikrinus kasaciniais skundais apskųstus teismų nuosprendžius konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo yra teisingos. Dėl nuteistojo V. L. padėties pabloginimo (BPK 320 straipsnio 4 dalis)
58. V. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turtinės žalos atlyginimą paliko priteistą tik V. L. taip pablogindamas šio nuteistojo padėtį, nors teismai konstatavo, jog turtinė žala UAB „S“ padaryta abiejų nuteistųjų veiksmais, jie laikytini solidariaisiais skolininkais. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018).
60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidarioji, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 straipsnio 5 dalis).
61. Šios CK nuostatos savo esme reiškia, jog kiekvienas solidariosios prievolės skolininkas turi ne dalį, o visą pareigą. Solidariosios prievolės atveju į pareigą ar reikalavimo teisę žiūrima kaip į bendrą visumą. Taigi, tiek po pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek po apeliacinės instancijos teismo sprendimo V. L. pareigos apimtis civiliniam ieškovui atlyginti savo veiksmais padarytą turtinę žalą nepakito – pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą, civilinis ieškovas atitinkamai galėjo nukreipti savo reikalavimą atlyginti žalą visa apimtimi į V. L.
62. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad žalą patyrė UAB „S“, o ne (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, savo ruožtu savivaldybė, kaip UAB „S“ akcininkė, neturėjo teisės reikšti ieškinio trečiajam asmeniui, t. y. UAB „V“ vadovui R. A. civilinio ieškinio, ir nutraukęs dėl šios dalies procesą pagal civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistojo R. A. pažymėjo, jog pati bendrovė UAB „S“ turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo priteisimo iš R. A. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. A. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio ir nuteistojo V. L. bei jo gynėjo advokato Šarūno Rameikio kasacinius skundus.