LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 29 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu: R. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 682 straipsnio 1, 2 dalimis, R. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vykdyti su nemokumo proceso administravimu sietiną veiklą atėmimas trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. R. T. pripažinti kalta ir nuteista pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2 dalimis, R. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Champion“ modelio revolverio „Umarex“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir dviejų PTS firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinių šovinių konfiskavimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 700 MGL (35 000 Eur) dydžio bauda ir baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vykdyti su nemokumo proceso administravimu sietiną veiklą atėmimas trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Champion“ modelio revolverio „Umarex“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir dviejų PTS firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinių šovinių konfiskavimas.
R. T. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2018 m. balandžio 24 d. 14.06 val. iki 2018 m. balandžio 26 d. 12.07 val. laikas, t. y. dvi dienos, vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad likusi nesumokėta yra 696 MGL (34 800 Eur) dydžio bauda. R. T. iki bausmės vykdymo pradžios pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas pinigams – 530 360 Eur, 19 308 JAV doleriams, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronoms ir 6 Danijos kronoms, uždraudžiant jai valdyti, naudoti, disponuoti šiais pinigais. Pradėjus vykdyti bausmę, R. T. laikiną nuosavybės teisių apribojimą nuspręsta panaikinti. R. T. nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytiems aukso bei juvelyriniams dirbiniams ir 56 nekilnojamojo turto objektams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 103 straipsnio 3, 6 punktais, 105 straipsnio 1 dalimi, tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidos – 696,53 Eur, mokestis už grynųjų pinigų, paimtų iš R. T., pervedimą į sąskaitą – 1626,31 Eur – pripažinti proceso išlaidomis ir šių išlaidų atlyginimas išieškotas iš R. T. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 723 straipsnio 1 dalimi, iš R. T. konfiskuota 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriai ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronoms ir 6 Danijos kronoms ir šie pinigai grąžinti R. T. Tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidos – 696,53 Eur, mokestis už grynųjų pinigų, paimtų iš R. T., pervedimą į sąskaitą – 1626,31 Eur – nepripažinti proceso išlaidomis ir jų atlyginimas iš R. T. neišieškotas.
Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. T. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad, būdama bankrutuojančios UAB M administratorės UAB „R“, paskirtos Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje, direktorė ir įgaliotas asmuo; 2017 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, tačiau ne vėliau kaip 19 dieną, UAB „R“ veiklą vykdančiose patalpose savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur – už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, būtent: ji, vykdydama BUAB M bankroto procedūras ir pažeisdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. (toliau – ĮBĮ), 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatytą bankroto administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus; 25 punkte nustatytą pareigą kreditoriams pateikti informaciją apie įmonės turtą ir jo paties turto areštus; to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus apribojimus dėl atsakovo turtinių sandorių sudarymo ribojimų; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 5 dalyje nustatytus profesinės etikos principus – elgtis vadovaujantis teisingumu, sąžiningumu, nepriklausomumu – bei 6, 7 dalyse įtvirtintus reikalavimus – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, vadovautis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, susidūrus su skirtingais asmenų reikalavimais, nedaryti nepagrįstų išimčių, priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus, būti nepriklausomam nuo įmonės, kurios bankroto byla yra nagrinėjama; veiks tik jo naudai, pažeisdama kitų kreditorių teisėtus interesus; pažadėjo V. Ž., kad civilinėje byloje sudarys su juo taikos sutartį dėl žymiai mažesnės sumos, nei iš jo yra priteista Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ir apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. priimta nutartimi; dalį reikalautos pinigų sumos, esant reikalingumui, panaudos darydama poveikį bylos teisėjams; nuslėps nuo kreditorių tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę; nepagrįstai sumažins jam priklausančio areštuoto turto – automobilio „Hyundai Veracruz“, priekabos „Boeckmann“, pastato – arklidės, vertę; duos neteisėtus patarimus dėl suktybių naudojimo sudarant fiktyvius civilinius sandorius bankroto procese; siūlys kreditoriams kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankrutavusios UAB M pabaigos.
Tęsdama nusikalstamą veiką, minėto reikalavimo pagrindu 2017 m. lapkričio 16 d. apie 18.26 val. UAB „R“ veiklą vykdančiose patalpose iš V. Ž., teismo sprendimu vykdančio teisėsaugos užduotį, tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur – už minėtą neteisėtą veikimą, vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje. Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, to paties reikalavimo pagrindu 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 7 d. pokalbių telefonu metu toliau tiesiogiai savo naudai iš V. Ž. reikalavo duoti likusią 4000 Eur kyšio dalį ir žinodama, kad V. Ž. tokios pinigų sumos neturi, siekdama užsitikrinti likusios kyšio dalies gavimą, nurodė jam sudaryti fiktyvią pirkimo–pardavimo sutartį su jos nurodytu asmeniu, neva V. Ž. parduoda jam nuosavybės teise priklausančio pastato – arklidžių, esančių (duomenys neskelbtini), dalį už 4000 Eur, kuriuos jos nurodytas tariamas pirkėjas perves jai į UAB „R“ banko sąskaitą, o vėliau V. Ž., sudarydamas kitą fiktyvų pirkimo–pardavimo sandorį, tą pačią 4000 Eur sumą sumokėdamas tam pačiam jos nurodytam asmeniui, vėl taps šio pastato dalies savininku, o 2018 m. balandžio 5 d. pokalbio metu informavo V. Ž., kad savo pažadą elgtis rizikingai ji įvykdė, ir 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkime kreditoriams pranešė, jog V. Ž. turto neturi ir areštuotino turto nėra.
Tokiu būdu R. T., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, tęstiniais veiksmais savo naudai tiesiogiai pati reikalavo didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur ir dalį jo – 10 000 Eur – priėmė už neteisėtą veikimą, vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus.
2. Be to, R. T. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad pažeisdama 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (2013 m. gruodžio 30 d. įstatymo Nr. XII-733 redakcija) reikalavimą iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki kratos atlikimo 2018 m. balandžio 24 d. 7.43 val. neteisėtai, tai yra neturėdama leidimo, savo gyvenamojoje vietoje laikė šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Champion“ modelio revolverį „Umarex“, skirtą šaudyti 9 mm garsiniais ir dujiniais centrinio įskėlimo šoviniais, priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaudmenis – du PTS firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinius šovinius, pramoniniu būdu užtaisytus dujiniu užtaisu, priskirtus prie C kategorijos ginklams skirtų šaudmenų, skirtus šaudyti iš pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais revolveriais.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T., jos gynėjo advokato R. Girdziušo ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. G. apeliacinius skundus, be kita ko, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 723 straipsnyje reglamentuoto išplėstinio turto konfiskavimo netaikymo, neturėdamas dalies reikšmingų duomenų, neteisingai įvertino taikytą įstatymą ir faktines aplinkybes, ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš R. T. priteisė tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidas bei kratų metu rastų grynųjų pinigų pervedimo į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) depozitinę banko sąskaitą išlaidas.
3.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 23 d. ir 2020 m. gegužės 6 d. specialisto Č. M. išvadas, kuriose didžioji dalis apskaičiuotų pajamų buvo gauta pagal paskolos sutartis iš bendrovės E – iš viso 475 000 Eur, nepagrįstai įvertino kaip R. T. turimo turto teisėtos kilmės įrodymą. Šios specialisto išvados neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, nėra patikimos ir jomis grįsti teismo išvadų negalima. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė nuosprendį, kuriuo nustatė, kad 2013 m. gegužės 26 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2013 m. rugsėjo 20 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2014 m. kovo 15 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1 ir 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1 įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, kad Estijos įmonė E, atstovaujama A. M., paskolino R. T. 475 000 Eur, t. y. jos yra netikros.
Kitų įrodymų, kuriais teismas galėtų patikrinti R. T. nuomotame seife rastų pinigų teisėtą kilmę, byloje nėra. Priešingai, byloje yra patikima VMI atliktos R. T. ūkinės-finansinės veiklos patikrinimo išvada, kurioje nustatyta, kad R. T. galimai sukauptas grynųjų pinigų likutis 2018 m. balandžio 26 d. galėjo būti 30 585,38 Eur, o 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriais, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rubliais, 25 Estijos kronomis ir 6 Danijos kronomis ji disponavo iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių, nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Padariusi šias išvadas ir įvertinusi kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendė, kad R. T. turimiems 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriams ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų taikytinas išplėstinis turto konfiskavimas.
3.2. Šis teismas pažymėjo ir tai, kad pagal teismų praktiką proceso išlaidų atlyginimas paprastai yra priteisiamas iš nuteistojo, kai tokios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su jam pareikštais kaltinimais. Šiuo atveju tauriųjų metalų gaminių vertinimas nebuvo tiesiogiai susijęs su R. T. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Kratos metu rasti papuošalai nėra pripažinti nusikalstamos veikos dalyku ar iš nusikalstamos veikos gautu rezultatu, šiam turtui nebuvo prašoma taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Ikiteisminio tyrimo institucija, neįvertinusi rastų papuošalų tyrimo poreikio ir tinkamai nemotyvavusi tyrimo veiksmo tikslingumo, kreipėsi dėl užduoties atlikimo, kurios rezultatai tolesniam tyrimui neturėjo jokios reikšmės. Taigi, išlaidos patirtos už perteklinį ikiteisminio tyrimo veiksmą negali būti išieškomos iš nuteistosios.
3.3. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį proceso išlaidos neprivalo būti išieškomos visais atvejais. Išlaidos, susidariusios dėl grynųjų pinigų pervedimo į banko sąskaitą, nebuvo būtinos, nes kratos metu paimtų grynųjų pinigų nebuvo privaloma pervesti į banko sąskaitą ir dėl to patirti finansines išlaidas, kurias sudarė komisinis mokestis.
3.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai 2017 m. spalio 31 d. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV) techninėmis priemonėmis užfiksuotus duomenis, pripažino įrodymais. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi nepatvirtino prokuroro nutarime esančio leidimo panaudoti garsą ir vaizdą fiksuojančias bei įrašančias technines priemones, tokių duomenų panaudojimas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Nepaisant to, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad bylai reikšmingos aplinkybės, pagrindžiančios R. T. kaltę pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, užfiksuotos ne tik 2017 m. spalio 31 d. pokalbyje, jas patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistoji R. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžius, ją dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, kurias iš esmės pagrindė prielaidomis, netinkamai vertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, priėmė neteisingus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.
4.2. BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatų kontekste pažymima, kad duomenys, gauti V. Ž. atliekant BPK 159 straipsnyje reglamentuotus NVIV ir užfiksuoti 2017 m. lapkričio 3 d. NVIV atlikimo protokoluose, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl jais negalėjo būti grindžiama kasatorės kaltė. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi, patenkinus prokuroro prašymą, buvo patvirtintas prokuroro nutarimu leistos taikyti procesinės prievartos priemonės teisėtumas, tačiau vaizdą ir garsą įrašančių priemonių panaudojimas nutartyje nėra aptartas, nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodytas leidimas, atliekant NVIV, daryti vaizdo ir garso įrašus, naudojant technines priemones. Taigi, atliekant NVIV vaizdo ir garso įrašai buvo padaryti savavališkai, t. y. neteisėtu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020 analogiškoje situacijoje išaiškino, kad „nesant duomenų, jog nagrinėjamoje byloje buvo duotas leidimas M. K. naudoti garso ir vaizdo įrašymo įrangą, visi duomenys, gauti byloje panaudojus vaizdo ir garso įrašymo įrangą, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu“.
Šioje byloje toks pažeidimas buvo pripažintas esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė priimti teisingą sprendimą. Iš esmės analogiška situacija buvo nagrinėjama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-976/2018. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ignoravo ir jos nesilaikė.
4.3. Akcentuojant teismų praktikoje pateikiamą provokacijos sampratą ir atskleistas provokacijai nustatyti reikšmingas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2001, 2A-P-2/2009, 2K-7- 315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-647/2012, 2K-435/2014, 2K-209-489/2015, 2K-373-303/2015, 2K-7-22-699/2017 ir kt.), nurodoma, kad duomenys, gauti V. Ž. atliekant NVIV, negalėjo būti pripažinti įrodymais ir dėl atliktų provokuojančių veiksmų. V. Ž. pats atvyko pas kasatorę, siūlė sudaryti taikos sutartį, pats siūlė sumokėti 10 000 Eur ir, tik jai lapelyje parašius, kad reikės sumokėti 14 000 Eur, V. Ž. nusprendė, kad taip prašoma kyšio. Pinigų V. Ž. neturėjo ir darė viską, kad išvengtų mokėjimo. Be to, veiksmai truko ilgą laiko tarpą, perdavus 10 000 Eur, buvo išsiaiškinta viskas, ką siekta išsiaiškinti atliekant NVIV, tačiau šie veiksmai ir toliau buvo tęsiami.
4.4. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal bylos medžiagą V. Ž. kreipėsi į STT dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – NVIM) patvirtinimo dar iš esmės net nebendravęs su kasatore, tai leidžia spręsti apie jo kryptingą išankstinį norą ją provokuoti. STT atsisakius tai padaryti, V. Ž. pasinaudojo savo pažintimi su Seimo nariu D. G., kuris, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas „telefonine teise“, privertė STT pradėti tyrimą (nors tam nebuvo jokio pagrindo) ir kartu sudarė V. Ž. galimybę ją provokuoti. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad V. Ž. veiksmai buvo provokuojantys, o juos atliekant gauti duomenys yra gauti neteisėtu būdu.
4.5. Kartu pažymima, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ignoravo gynėjų argumentus dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo požiūriu legalios ir leistinos taikos sutarties sudarymo su V. Ž. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad su V. Ž. buvo bandoma sudaryti ĮBĮ nurodytą taikos sutartį, tačiau jis neatvežė visos sutartos pinigų sumos. Atsižvelgiant į padarytą klaidą, t. y. kad ji (kasatorė) tinkamai neįformino iš V. Ž. gautų pinigų (nespėjo jų užpajamuoti, nes laukė V. Ž. nuolat žadamos atvežti likusios pinigų sumos), ją šioje byloje būtų galima kaltinti tik aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymu. Dėl BK 723 straipsnio taikymo
4.6. Pagal BK 723 straipsnio nuostatas bei teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-295-222/2019), išplėstinis turto konfiskavimas galėtų būti taikomas, jei būtų nustatytos visos šios įstatyme apibrėžtos sąlygos: asmuo pripažintas padaręs apysunkį, sunkų ar labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; byloje yra surinkta įtikinamų duomenų, kad turtas gautas būtent nusikalstamu būdu (o ne iš kitokių neteisėtų veikų ar nenustatytų šaltinių), ir šių duomenų įtikinamai nepaneigia baudžiamojo proceso metu asmens pateikti duomenys apie teisėtą turto kilmę. Duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan.; turtas yra neproporcingas kaltininko teisėtoms pajamoms ir šis skirtumas viršija 250 MGL sumą; turtas įgytas per penkerius metus iki nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, padarymo, jo darymo metu ar vėliau.
BK 723 straipsnyje nustatytas išplėstinis turto konfiskavimas taikomas tik turtui, kurį baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padaręs asmuo įgijo po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad, vertindamas išplėstinio turto konfiskavimo sąlygų buvimą, teismas turi vadovautis tarptautiniuose norminiuose dokumentuose suformuotais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išaiškintais proporcingumo, interesų balanso ir kitais principais.
4.7. Teisme buvo paaiškinta, kad 530 360 Eur sumą sudaro pasiskolinti pinigai, už parduotą turtą gauti pinigai ir kasatorės gyvenimo partnerio V. A. Č. pinigai. Pirmosios instancijos teisme apklausti specialistai K. G. ir Č. M. pateikė skirtingas išvadas. Specialistė K. G. nurodė, kad jos išvada buvo pateikta atlikus kasatorės pajamų ir išlaidų analizę nuo 2004 m. sausio 1 d. pagal vienkartinę gyventojo pateiktą deklaraciją apie turėtą turtą 2003 m. gruodžio 31 d., atlikus jos grynųjų pinigų analizę, įvertinus jos išlaidas, administruojant bankrutuojančias įmones. V. A. Č. pajamos ir išlaidos nebuvo vertinamos. Specialistas Č. M. pastaruosius duomenis įvertino, be to, atlikdamas analizę, įvertino ne tik kasatorės deklaracijų duomenis, bet ir duomenis apie jos pajamas bei išlaidas nuo 1983 m. sausio 1 d.
4.8. Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad nuo 2000 m. kasatorė gyveno kartu su partneriu V. A. Č., šis dovanojo jai dovanas, abu naudojosi banko seifais, seife Nr. 144 buvo laikomi ir jo pinigai bei daiktai. Šios aplinkybės buvo nurodytos dar rastų daiktų, pinigų apžiūros metu (5 t., b. l. 51–64). Tai, kad su V. A. Č. gyveno faktinėje santuokoje, kasatorė patvirtino ir 2019 m. gruodžio 10 d. paaiškinime (16 t., b. l. 20). 2018 m. balandžio 24 d. kratos atlikimo metu V. A. Č. buvo jos bute ir nurodė, kad seife yra laikomi ir jo dokumentai, pinigai (3 t., b. l. 44–50). Be to, byloje yra pateiktas 2005 m. spalio 28 d. V. A. Č. testamentas, kuriuo jis visą savo turtą paliko būtent jai (kasatorei). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad ją su V. A. Č. siejo faktinė santuoka, jie vedė bendrą ūkį, todėl jo pajamos ir išlaidos turėjo būti vertinamos sprendžiant rastų ir konfiskuotų pinigų kilmę.
4.9. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK nenustato specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl minėtos reikšmingos aplinkybės nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018). Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, šių išaiškinimų nesilaikė. Byloje nėra patikimų ir įtikinamų duomenų, kad minėti pinigai buvo įgyti būtent nusikalstamu būdu, todėl Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo pagrindo taikyti išplėstinį turto konfiskavimą.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo tai, kad ji buvo kaltinama tik vienos BK 225 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos 2017 metais padarymu, byloje nenustatytas nusikalstamos veiklos tęstinumas, ilga tokios veiklos trukmė; ji visą gyvenimą dirbo, turi 60 metų viršijantį darbo stažą, visą šį laiką gavo legalias, su darbu susijusias pajamas; nemažai lėšų jai paliko tėvai, išvažiuodami gyventi į Izraelį; o dalis surastų pinigų priklausė jos gyvenimo partneriui V. A. Č., kuris visą gyvenimą taip pat dirbo, tačiau apie tai net nebuvo apklaustas; kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pas ją surasti pinigai būtų įgyti per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo ar vėliau, todėl netinkamai taikė BK 723 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo paminėtos teismų praktikos.
5. Kasaciniu skundu nuteistosios R. T. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir R. T. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:
5.1. Teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą, pagal kurią asmuo kaltu padaręs nusikaltimą pripažįstamas tik tada, kai jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, tos pačios dalies normą, nustatančią galimybę asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat normą, reglamentuojančią išplėstinio turto konfiskavimo taikymą. Be to, iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminį baudžiamojo proceso normų, apibrėžiančių teisminio bylos nagrinėjimo ribas, nustatančių faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisykles, pažeidimą. Dėl procesinių pažeidimų ir BK 225 straipsnio 3 dalies taikymo
5.2. Teismų nuosprendžiuose aprašytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad R. T. be pagrindo buvo pripažinta kalta padariusi sunkų nusikaltimą. BPK 255, 256 straipsnių nuostatų kontekste nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo apsispręsti, kurias faktines aplinkybes reikėtų perkelti į nuosprendžio nustatomąją dalį, ar tas, kurios buvo išdėstytos kaltinamajame akte, ar tas, kurios nurodytos prokuroro prašyme kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (toliau – ir prokuroro prašymas). Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad nustatytos faktinės BK 225 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos padarymo aplinkybės skiriasi tiek nuo kaltinamajame akte, tiek nuo prokuroro prašyme išdėstytų. Nuosprendyje neliko prokuroro prašyme nurodytos aplinkybės, kad kaltinamoji, gavusi iš V. Ž. 10 000 Eur, jų tyčia neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą, tačiau pasidėjo ir laikė savo asmeniniame banko seife kartu su kitais pinigais, nors ši faktinė aplinkybė buvo svarbi.
Ši aplinkybė nebuvo minima kaltinamajame akte, tačiau jame nebuvo paminėta ir daugiau aplinkybių, kurios vėliau buvo nurodytos prokuroro prašyme ir kurios minimos nuosprendyje. Šiuo atveju teismas, iš anksto neįspėjęs proceso dalyvių, dalį faktinių aplinkybių paėmė iš kaltinamojo akto, o dalį iš prokuroro prašymo ir suformulavo nuosprendžio konstatuojamąją dalį. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nesiderina su BPK išdėstytomis taisyklėmis.
5.3. BPK 255 straipsnio 2 dalis nedraudžia ir pačiam teismui keisti faktinių aplinkybių. Kaltinamasis negali būti nuteistas ne tik dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, tačiau ir dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas atmetė gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nurodytomis aplinkybėmis, tačiau atmetimo motyvai nėra įtikinantys ir nesiderina su procesinėmis normomis bei teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kyšininkavimo sudėtis yra formalioji, dėl to nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytų veikų padarymo momento. Tačiau šiuo konkrečiu atveju buvo svarbu, kaip R. T. pasielgė su gautais pinigais, nes jos byloje iškilo ginčas, ar 10 000 Eur buvo kyšio dalis, ar tai buvo dalis sumos, skirtos taikos sutarčiai sudaryti. Gynyba nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 10 000 Eur buvo dalis taikos sutarties pasirašymui skirtų pinigų, kurie, nors ir nebuvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, buvo saugiai laikomi banko seife, nes bendrovėje tokių sąlygų nebuvo.
Be to, nebuvo aišku, kada V. Ž. atneš likusius 4000 Eur ar juos iš viso atneš, o gal, laikantis geranoriško susitarimo su V. Ž. sąlygų, tuos 10 000 Eur reikės pastarajam grąžinti, nes taikos sutartis nebus pasirašyta. Atlikti tokius veiksmus su užpajamuotais pinigais, R. T. manymu, būtų neįmanoma. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad naujame kaltinime atsiradusi nuoroda į tai, jog R. T. 10 000 Eur tyčia neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą ir juos laikė savo asmeniniame banko seife kartu su kitais pinigais, buvo itin paranki gynybai, konstruojant gynybinę poziciją, kad toks kaltininkės elgesys su iš V. Ž. gautais pinigais galėjo būti vertinamas tik kaip nusikalstama veika finansų sistemai.
5.5. Šiuo atveju gynybos pozicija dėl pasikeitusių veikos faktinių aplinkybių nebūtų buvusi kitokia, tačiau tos pozicijos laikymasis būtų buvęs kitoks. Jei teismas būtų įspėjęs, kad pašalins kaltinimo dalį, kurioje rašoma apie į buhalterinę apskaitą neįtrauktus pinigus, gynyba būtų buvusi priversta šią aplinkybę ne tik akcentuoti, tačiau ir rinkti bei pateikti tokią poziciją patvirtinančius argumentus.
5.6. Teismai padarė išvadą, kad R. T. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš V. Ž. paimti 10 000 Eur buvo dalis nuteistosios reikalautos kyšio sumos, tačiau šias išvadas pagrindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti patikimais nuteistosios kaltės įrodymais.
5.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikšmingų bylai duomenų gavimo, tyrimo, vertinimo ir pripažinimo įrodymais bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20, 242, 271–292, 301 straipsniuose, 324 straipsnio 6 dalyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Teismų praktikoje akcentuojama, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai paminėtų taisyklių nesilaikė.
5.8. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad vienareikšmiškai nustatyti, kodėl R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur, kokia buvo jos reikalautų sumokėti ir sumokėtų pinigų paskirtis, ar šių pinigų sumokėjimas buvo siejamas su kokių nors jos veiksmų atlikimu, jei taip, kaip šie veiksmai vertintini, nepavyko, kadangi faktiniai duomenys dėl šių aplinkybių yra prieštaringi, o esančių prieštaravimų išnaudojus visas procesines galimybes pašalinti nepavyko. Taigi, Vilniaus apygardos teismui pripažinus, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių pašalinti nepavyko, teismas juos turėjo vertinti R. T. naudai, tačiau to nepadarė, priešingai, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamųjų nuosprendžių analizė leidžia teigti, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs tokių nuosprendžių priėmimą, buvo liudytojo V. Ž. parodymai, kuriuos vertindami abu teismai padarė klaidų, kurios laikytinos esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu. Nuosekliai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumcijos principo, negalima nuosprendžio grįsti įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių.
5.9. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant liudytojo parodymus, be kita ko, reikia atsižvelgti ir į galimą to asmens suinteresuotumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog vertindami liudytojo parodymus teismai turi ne tik atsižvelgti į tai, ar liudytojas gali būti tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bet ir į galimą jo netiesioginį suinteresuotumą, nes kaltinamojo nuteisimas ar išteisinimas, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas (pvz., turtinės žalos padarymo fakto konstatavimas) gali būti reikšmingi liudytojo profesinei (pvz., kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas darbdavys), socialinei (pvz., kai kaltinamasis yra liudytojui artimo socialinio rato narys), emocinei (pvz., kai kaltinamasis yra autoritetas liudytojui), turtinei (pvz., kai kaltinamasis valdo, investuoja liudytojo lėšas) padėčiai. Tokie vertinimo kriterijai nėra apibrėžti baudžiamojo proceso įstatyme, tačiau bylą nagrinėjantis teismas privalo dėti maksimalias pastangas tam, kad nustatytų tiek tiesioginį, tiek netiesioginį liudytojo ryšį su nagrinėjama byla, ir įvertinti veiksnius, kurie gali daryti įtaką liudytojo parodymams. Tam tikrais atvejais, kaip teigiama praktikoje, jau prieš pradėdamas liudytojo apklausą teismas gali numatyti, kokie veiksniai gali daryti įtaką liudytojo parodymams bei pateikiamam situacijos vertinimui, ir siekti nustatyti aptariamą veiksnią įtaką liudytojo parodymų patikimumui.
5.10. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad bylos baigtimi yra suinteresuota ne tik kaltinamoji R. T., bet ir liudytojas V. Ž. Lietuvos apeliacinis teismas šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigė, teiginiai, kuriais bandoma sumenkinti liudytojo suinteresuotumą, iš esmės paremti ne bylos medžiaga, o samprotavimais. Tiesa, šis teismas iš esmės sutiko, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios liudytojas nesėkmingai siekė, jog STT Kauno valdyboje prieš R. T. būtų pradėtas tyrimas, kreipėsi į Seimo narį, kad šis padarytų įtaką STT pareigūnams. Tai leidžia daryti išvadą, kad tolesnio proceso metu šis liudytojas dėjo visas pastangas, kad pasitvirtintų jo teiginiai apie neva iš jo reikalaujamą kyšį. Apie tai byloja ir liudytojo parodymų kaita, kuri negali neturėti reikšmės jo parodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas nelaikė, jog V. Ž. parodymai visiškai vienodi, galima teigti, kad šis teismas nustatė liudytojo parodymų prieštaringumą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. Ž. parodymuose esminių prieštaravimų nėra. Tačiau V. Ž. aiškinimas pradžioje, kad jis tik mano, jog R. T. iš jo reikalauja kyšio, ir vėlesnis tvirtinimas, kad iš jo buvo reikalauta kyšio, yra esminis prieštaravimas.
5.11. BPK 78 straipsnyje nustatyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, jog jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Taigi liudytojas apklausiamas apie tai, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jis žino, bet ne apie tai, ką jis apie tas aplinkybes galvoja. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad sprendimą pripažinti R. T. kalta, padarius BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, lėmė V. Ž. nuomonė, jog iš jo reikalaujama kyšio.
5.12. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad liudytojas nėra nešališkas, akcentavo V. Ž. norą vilkinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo BUAB M priteistų 37 847 Eur sumos, Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sumažintos iki 30 939,58 Eur, taip pat iš atsakovo priteistų 908 Eur žyminio mokesčio ir 8,40 Eur proceso išlaidų atlyginimo išieškojimą. Lietuvos apeliacinis teismas šiuo aspektu iš esmės nepasisakė, kartu nepaneigė apygardos teismo teiginio apie liudytojo suinteresuotumą, o pagrindinį dėmesį skyrė polemikai su apeliacinio skundo, kuriame buvo teigiama, kad iš tikrųjų V. Ž. siekė nieko nemokėti, autoriumi. Taigi, abu teismai bylos faktinius duomenis vertino atsietai vienus nuo kitų. Liudytojas V. Ž. nuo 2017 m. gegužės mėn. BUAB M taip ir nesumokėjo 30 939,58 Eur, nors bankroto byloje, kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje, yra paskirtas naujas administratorius, kuris pagal bylos duomenis buvo priverstas pusvelčiui pardavinėti kreditoriaus reikalavimą.
5.13. Liudytojo suinteresuotumą apkaltinti R. T. patvirtina nuosprendžiuose nurodoma aplinkybė, kad V. Ž. 2017 m. lapkričio 16 d. R. T. grynaisiais įteikė 10 000 Eur. Nuosprendžiuose nenurodoma, kad R. T. reikalavo 14 000 Eur atnešti jai grynaisiais pinigais. Taigi, bet kokią sumą V. Ž. galėjo pervesti į UAB „R“ sąskaitą, į antstolio, kuris vykdė priteistų pinigų išieškojimą iš V. Ž., sąskaitą ir pan. Liudytojo veiksmai, kai jis iš ŽŪB „O“ pasisavina jam patikėtus 10 000 Eur, t. y. faktiškai padaro nusikalstamą veiką, kad tuos pinigus perduotų R. T. ir taip parodytų, jog jis įteikė dalį kyšio, aiškiai demonstruoja jo suinteresuotumą. V. Ž. netgi pasirašė, kad neturės pretenzijų, jei pinigai dings. Tai reiškia, jog jis, realiai padaręs nusikalstamą veiką, tikėjosi, kad jam nereikės atsakyti baudžiamąja tvarka už patikėtų pinigų pasisavinimą, jei įrodys kyšio reikalavimo faktą, o tikėjimas galėjo atsirasti tik dėl specialiųjų tarnybų atstovų pažadų. Apeliacinės instancijos teismas į panašius apeliacinio skundo argumentus atsakė, tačiau skundo atmetimo motyvai iš esmės pagrįsti ne bylos medžiaga, bet samprotavimais, nekreipiant dėmesio į tai, kad V. Ž. lūkesčiai, jog jam STT pareigūnų ir prokuroro pagalba pavyks išvengti mokėjimo, išsipildė nevisiškai, nors jis to labai siekė, apie ką byloja jo pastangos susigrąžinti 10 000 Eur.
5.14. Teismai, faktiškai pripažinę liudytojo suinteresuotumą, privalėjo vertinti įrodymus kaip visumą ir po to spręsti, ar kiti faktiniai duomenys patvirtina V. Ž. teiginius, tačiau to nepadarė. Priešingu atveju būtų priversti pripažinti, kad elektroninio ryšio priemonėmis perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys patvirtina versiją, kad visi pinigai, o juo labiau 4000 Eur, buvo reikalingi taikos sutarčiai vykdymo procese pasirašyti, bet jokiu būdu tai nebuvo kyšio dalykas.
5.15. Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad nepagrįstai teismai įrodymais byloje pripažino ir NVIV atlikimo metu gautus duomenis. BPK 1601 straipsnis teisę taikyti procesinę prievartos priemonę, nustatytą BPK 159 straipsnyje, neatidėliotinais atvejais suteikia prokurorui. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo sąlygų, kurioms esant prokuroras būtų negalėjęs kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją ir nuspręsti dėl procesinės prievartos priemonės taikymo būtų privalėjęs pats. Galima manyti, kad taip buvo siekiama išvengti teisminės NVIV taikymo kontrolės.
5.16. Prokuroro 2017 m. spalio 31 d. nutarime nurodyta, kad procesinis dokumentas priimtas, nes pareiškėjas V. Ž. per valandą iš Kauno turi nuvykti į Vilnių ir ten ne tik aptarti reikalaujamo kyšio sąlygas, bet ir perduoti kyšį. Teismai konstatavo, kad 10 000 Eur R. T. buvo įteikti tik 2017 m. lapkričio 16 d. apie 18 val. 26 min., taigi, 2017 m. spalio 31 d. nebuvo ką perduoti, nes V. Ž. tuo metu pinigų neturėjo, o STT lėšų tam neskyrė. Iš bylos medžiagos matyti, į tai dėmesį atkreipė ir apeliacinės instancijos teismas, kad prokuroras 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, nes 2017 m. spalio 31 d. buvo priimta nutartis, kuria buvo leista nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. klausytis V. Ž. pokalbių telefonu. Ši aplinkybė patvirtina, kad realiai nebuvo jokių kliūčių prokurorui kreiptis į teismą dėl NVIV. Nepaisant to, ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi paminėtas prokuroro nutarimas buvo patvirtintas. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dalis prokuroro 2017 m. spalio 31 d. nutarime numatytų veiksmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi nebuvo patvirtinti, todėl teisėjų kolegija dalies gautų duomenų įrodymais nepripažino.
5.17. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis nebuvo apskųsta, nes R. T. ir jos gynėjai apie tokį procesinį sprendimą sužinojo tik pabaigus ikiteisminį tyrimą, todėl negalėjo laiku dėl jo paduoti skundo. Tačiau neteisėtai atsiradęs procesinis sprendimas neturėtų būti vertinamas kaip teisėtas dokumentas, jį patvirtinus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir vėliau NVIV tęsiant teisėjų priimtų nutarčių pagrindu.
5.18. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras aptariamos procesinės prievartos priemonės naudojimą gali inicijuoti tik tokiu atveju, jei gauna informaciją iš asmens, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Šiuo atveju NVIV buvo inicijuoti formaliai, nes V. Ž. kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Nei iš jo protokolo-pareiškimo, nei iš 2017 m. spalio 31 d. apklausos protokolo negalima teigti, kad jam buvo siūloma padaryti nusikalstamą veiką, priešingai, iš šių dokumentų matyti, kad pats V. Ž. 2017 m. spalio 13 d. pasiūlė R. T. jo 30 939 Eur skolos klausimą spręsti taikos sutartimi, jis pasiūlė 10 000 Eur kreditoriams padarytai žalai atlyginti, o R. T. pasitarus su kreditoriais ir teisėjais bei lape parašius 14 000, jis suprato, kad vietoj jo siūlomų 10 000 reikia 14 000 Eur kreditoriams padarytai žalai padengti. Kaip tvirtino V. Ž., iš tokio pokalbio jis tik pagalvojo, kad iš jo reikalaujama kyšio, kurio dalis bus duota teisėjui už taikos sutarties patvirtinimą. Pareiškėjas, nebūdamas teisės specialistas, gali manyti, ką nori, tačiau nutarimą, leidžiantį liudytojui dalyvauti atliekant NVIV, priėmė prokuroras, kuris negalėjo nematyti, kad V. Ž. nei siūloma daryti nusikaltimą, nei siūloma dalyvauti jau daromame nusikaltime.
5.19. NVIV atlikimo metu gautą informaciją nėra pagrindo laikyti įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis ir dėl procesinės prievartos priemonės taikymo trukmės. BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatyta veika yra formalioji, ji laikoma baigta nuo bet kurios iš šioje dalyje nurodytos veikos padarymo. 2017 m. lapkričio 16 d. buvo įteikti pinigai, todėl niekas netrukdė užbaigti 2017 m. spalio 31 d. pradėtų veiksmų, tačiau neviešas procesas buvo tęsiamas toliau. Tai suponuoja išvadą, kad teisiškai nepaaiškinamu NVIV tęsimu buvo siekiama ne išaiškinti nusikalstamą veiką ar ją darančius asmenis, nes viskas ir taip buvo aišku, o R. T. buvo provokuojama, tikintis, kad baigsis jos kantrybė ir ji padarys kažką, kas leis be jokių išlygų apkaltinti ją padarius BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą.
5.20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškina, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelio arba (ir) NVIV taikymo trukmė gali būti vienas iš požymių, reikšmingų sprendžiant dėl provokavimo konkrečioje byloje. Ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. NVIV teisėtumas negali būti vertinamas retrospektyviai, t. y. pagal tai, ar pavyko pasiekti norimą rezultatą. Svarbu tai, kad būtų laikomasi BPK 159 straipsnio 3 dalies draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.
5.21. Lietuvos apeliacinis teismas aptarė šį apeliacinio skundo argumentą ir jį atmetė, nes tyrimas buvo atliekamas ir dėl BK 226 straipsnyje nustatytos veikos, o tam buvo reikalingas ilgesnis laikas. Norint nustatyti prie nusikalstamos veikos prisidedančius kitus asmenis, tai reikėjo daryti ne beveik pusę metų tęsiant NVIV, o naudojant kitas procesines prievartos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas NVIV tęsimą pateisinančius argumentus, nurodė, kad tęsiant NVIV iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo siekiama išsiaiškinti galimai su R. T. susijusius teisėjus. Tačiau nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį patvirtina, kad nebuvo jokių teisėjų, kuriems buvo ketinama nešti pinigus. Be to, bankroto procedūras reglamentavę įstatymai nustatė, koks teismas priima sprendimus bankroto byloje. Taigi tuo metu buvo žinoma, kokio teismo teisėjo žinioje buvo bankroto byla, tačiau nei R. T., nei teismo sekimas nebuvo vykdomas, net R. T. įteikti pinigai nebuvo pažymėti, kad ateityje galima būtų susekti jų judėjimą ar pan. Priešingai, visas tyrimas buvo susijęs tik su V. Ž. pastangomis bet kokiomis priemonėmis išpešti iš R. T. kažką, kas patvirtintų, kad pinigai iš tikrųjų buvo reikalingi ne taikos sutarčiai, bet kyšiui. Nors abu teismai pripažino, kad nuteistoji, gavusi iš V. Ž. 10 000 Eur, nepadarė nieko, kas būtų leidę jam išvengti visiško ar bent dalinio atsiskaitymo su BUAB M. Būtent tokį tikslą, kaip pažymėjo apygardos teismas, turėjo V. Ž.
5.22. Toks ilgas NVIV tęsimas ir aplinkybės, kuriomis ta priemonė buvo baigta, rodo, kad jokios informacijos, leidžiančios daryti besąlygišką išvadą, jog iš V. Ž. buvo reikalaujama kyšio, per pusę metų nebuvo gauta, nes, kaip teigiama nuosprendžiuose, R. T. nebuvo išprovokuota pripažinti, kad pinigai reikalingi ne taikos sutarčiai, o jai, kad ji priimtų V. Ž. pageidaujamą sprendimą. Toks ilgas procesinės prievartos priemonės taikymo laikas tik dar kartą patvirtina, kad V. Ž. nebuvo objektyvus aplinkybių pasakotojas.
5.23. Šioje byloje teismai, vertindami joje buvusius įrodymus, taikė nevienodus kriterijus – kaltinančiai informacijai buvo keliami žemesnio lygio reikalavimai nei teisinantiems duomenims. Tai patvirtina ir liudytojo E. L. parodymų, R. T. pokalbių telefonu su antstolio padėjėju, su kitais asmenimis vertinimas, nors iš jų taip pat matyti, kad pinigai buvo siejami su taikos sutarties pasirašymu. Išdėstyti argumentai leidžia konstatuoti, kad teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti panaikinti, o baudžiamoji byla R. T. turėtų būti nutraukta. Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies ir BK 37 straipsnio taikymo
5.24. Abiejų instancijų teismai netinkamai išaiškino teisės normą, leidžiančią atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
5.25. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatytas ginklų ir šaudmenų kategorijas, klasifikuojamas pagal ginklų ir šaudmenų pavojingumą, C kategorijos ginklas ir jo šaudmenys nelaikomi labai pavojingais, jais padaromos žalos negalima laikyti ženklia. Panaudojus revolverį „Umarex“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro garsiniais ir dujiniais centrinio skėlimo šoviniais, pavojus asmens gyvybei neatsiranda, o kūno sužalojimo tikimybė minimali. Taigi, R. T. laikytas C kategorijos šaunamasis ginklas ir jame buvę du dujomis užtaisyti šoviniai formaliai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyką, tačiau jie nėra tiek pavojingi, kokie galėtų būti A ar B kategorijos ginklas ir šaudmenys. Be to, ginklas ir šaudmenys buvo pramoninės gamybos, nenustatyta, kad jie būtų buvę skirti naudoti nusikalstamoje veikloje.
5.26. Teismai nustatė, kad nors revolveris ir buvo neteisėtai laikomas nuo 2014 m. liepos 1 d., niekada nebuvo panaudotas, todėl dėl jo laikymo niekam nebuvo sukeltas pavojus, nekilo ir pavojaus grėsmė, pati R. T. tokiais veiksmais taip pat nekėlė pavojaus visuomenei. Nustatyta ginklo su šaudmenimis laikymo vieta – miegamojo spintos stalčius, kuriame buvo sudėti apatiniai nuteistosios drabužiai, patvirtina, kad jie nebuvo padėti visiems prieinamoje, matomoje vietoje. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tuo metu su R. T. bute gyveno ir V. A. Č., tačiau kažin ar (duomenys neskelbtini) gimusiam žmogui, kuris, gavęs šaukimą atvykti į apklausą STT, mirė, tas ginklas buvo įdomus ar pavojingas. Kiti asmenys tame būste negyveno.
5.27. BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytos net kelios alternatyvios nusikalstamos veikos; R. T. jos namuose rastą ginklą ir du šovinius tik laikė. Šis faktas taip pat leidžia spręsti apie mažesnį nusikaltimo pavojingumą visuomenei.
5.28. Įvertinus teismų nuosprendžiais nustatytas faktines veikos aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. T. veika kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Teismų nustatytos aplinkybės apskritai leidžia daryti išvadą, kad nuteistosios veiksmuose nėra BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių.
5.29. Revolveris ir du šaudmenys R. T. liko po jos sūnaus mirties (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. liepos 1 d. tokio pobūdžio šaunamasis ginklas ir jam skirti šoviniai buvo laikomi teisėtai, po nurodytos datos ir iki 2018 m. balandžio 24 d. – neteisėtai. Teismai teisingai nustatė formaliuosius šios nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. tai, kad R. T. beveik ketverius metus laikė Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Champion“ modelio revolverį „Umarex“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro garsiniais ir dujiniais centrinio skėlimo šoviniais, ir du PTS firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio skėlimo revolverinius šovinius, pramoniniu būdu užtaisytus dujiniu užtaisu, priskiriamus C kategorijos šaunamiesiems ginklams ir šaudmenims. Tačiau teismų išvados, kad ginklo ir šaudmenų laikymas miegamojo kambario spintos stalčiuje su apatiniais drabužiais, t. y. dažnai naudojamoje ir prieinamoje vietoje, jų parodymas kratos metu atskleidžia R. T. veiksmuose tiesioginės tyčios požymį ir paneigia versiją apie tai, kad ji tuos objektus buvo pamiršusi, pagrįstos ne įrodymais, o spėjimais.
Miegamasis kambarys iš tiesų yra dažno ir netgi kasdienio naudojimo patalpa, tačiau spinta gali būti naudojama rečiau, o dar rečiau – tas stalčius, kuriame buvo paslėptas ginklas. Tokia vieta, priešingai nei teigia teismai, gali būti laikoma slėptuve, kurioje laikomi daiktai, ir jie laikomi taip, kad ne kiekvienas juos lengvai rastų. Todėl teismų nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad nusikalstamos veikos dalykas buvo laikomas ne prieinamoje vietoje, bet paslėptas, faktiškai nebuvo sudarytos realios sąlygos tretiesiems asmenims pasinaudoti ginklu ir šaudmenimis. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, R. T. ir V. A. Č. ginklo nenaudojo, iš nuosprendžių net neaišku, ar V. A. Č. žinojo apie ginklą.
5.30. Skundžiamuose nuosprendžiuose išvada, kad R. T., veikdama tiesiogine tyčia, be leidimo laikė revolverį ir du šaudmenis, padaryta remiantis ir per kaltininkės žinojimo apie ginklo buvimą namuose aplinkybių vertinimo prizmę, o tai nėra visiškai teisinga. Garbingo amžiaus žmogus iš tiesų galėjo pamiršti apie tokių daiktų buvimą, o prisiminė tik tada, kai buvo paklausta, ar yra bute ginklų.
5.31. Teismų nustatytas nuteistosios elgesio su šaunamuoju ginklu ir dviem šaudmenimis modelis nesuteikia pagrindo teigti, kad R. T. norėjo, jog dėl šių objektų laikymo nukentėtų visuomenės saugumas. Sunku patikėti, kad V. A. Č. būtų rausęsis spintos stalčiuje, kuriame laikomi R. T. apatiniai drabužiai, paėmęs ginklą ir sukėlęs pavojų sau bei aplinkai. Vertinant R. T. veiksmus, reikšminga apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad ji nuo pat (duomenys neskelbtini) nei ginklo, nei šaudmenų nepanaudojo. Tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad tie daiktai buvo laikomi dėl to, kad buvo gaila išmesti, o imti leidimą nebuvo prasmės, nes daiktai nebūtų naudojami, kitaip tariant, jie buvo laikomi kaip prisiminimas apie mirusį sūnų ir ilgainiui pamiršti.
5.32. Atsižvelgiant į tai, kad kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, akivaizdu, jog teismų nustatyti faktai neleidžia daryti kategoriškos išvados apie tiesioginės tyčios požymio buvimą R. T. veiksmuose su ginklu ir šaudmenimis.
5.33. Tiek nusikaltimo padarymo motyvas, tiek tikslas yra savarankiški subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymiai, kuriuos būtina įrodyti. Šiuo atveju teismai nenustatė nei veikos motyvo, nei tikslo, o teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji neturėjo nei motyvo, nei tikslo laikyti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Taigi BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymiai R. T. veikoje atsispindi tik formaliai, tačiau baudžiamoji teisė nėra formalioji, todėl R. T. dėl šios nusikalstamos veikos turėjo būti išteisinta. Dėl išplėstinio turto konfiskavimo
5.34. Apeliacinės instancijos teismas R. T. netinkamai taikė ir išplėstinį turto konfiskavimą. Šis teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, iš esmės pagrindinį dėmesį skyrė pinigų laikymo vietai, o ne jų kilmei.
5.35. Išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai yra visos įstatyme išvardytos sąlygos. R. T. atveju nebuvo tų sąlygų, kurios būtų leidusios konfiskuoti nuosprendyje nurodytus pinigus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad konfiskuotieji pinigai galėjo priklausyti ne tik nuteistajai, bet ir V. A. Č., kuris nebuvo nei teisiamas, nei nuteistas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kam ir kokia kratos metu rastų pinigų suma priklauso.
5.36. 2018 m. balandžio 26 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ banke buvo nuomojami du individualūs seifai – vieną nuomojosi R. T., kitą – V. A. Č., kuris pagal įgaliojimą savo seifu buvo leidęs naudotis ir R. T. Tiek viename, tiek kitame seife buvo rasti pinigai. Tačiau aplinkybė, kad nuteistoji galėjo naudotis abiem seifais, neleidžia teigti, kad abiejuose seifuose buvo tik jos pinigai. Grynųjų pinigų rasta ir kratos bute metu, tame bute buvo ir V. A. Č., kuris nurodė, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojasi seifą ir jame laiko pinigus.
5.37. BK 723 straipsnyje įtvirtinta norma suteikia teismui galimybę konfiskuoti ir tretiesiems asmenims kaltininko perduotą turtą, bet ir šiuo atveju privalu nustatyti atitinkamas sąlygas. Kratų metu paimti pinigai galėjo būti konfiskuoti, jeigu būtų paaiškėję, kad pinigai buvo R. T., o ji juos perleido sudariusi apsimestinį sandorį; perleido V. A. Č., kuris buvo jos šeimos narys (BK 248 straipsnio 2 dalis); V. A. Č. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas įgytas nusikalstamu būdu (BK 723 straipsnio 3 dalis). Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir nenustatė, kaip nenustatė ir to, ar V. A. Č. galėjo turėti turto ir kiek.
5.38. Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė ir to, kada konfiskuoti pinigai buvo įgyti. Šio teismo išvada, kad R. T. individualiame seife (kuriame neišskiriama) laikė per penkerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo įgytus pinigus, pagrįsta ne konkrečiais įrodymais, bet spėjimu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nei aiškinamasi, nei nustatyta, kada ir kokia suma atsirado seifuose. Priešingai, apžiūrint kratos metu paimtus daiktus, nustatyta, kad dalis pinigų perrišti juostelėmis, ant kurių yra spaudai su datomis: 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2011 m. gruodžio 21 d. Kiti pinigai į seifus galėjo būti padėti ir anksčiau. Pinigų atsiradimo laikas svarbus, nes, remiantis 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymu Nr. XI-1199, BK 723 straipsnyje nustatytas išplėstinis turto konfiskavimas taikomas tik turtui, kurį baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padaręs asmuo įgijo po šio įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d.
5.39. Valiutų rūšis nereiškia, kad rasti ir paimti pinigai buvo sukaupti po 2010 m. gruodžio 11 d. Euras kaip negrynųjų pinigų atsiskaitymo priemonė buvo įvestas 1999 m. sausio 1 d. Ji pakeitė iki tol naudotą ekiu. Grynieji eurų pinigai pasirodė 2002 m. sausio 1 d. JAV doleriai, kaip ir Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, apyvartoje cirkuliuoja dar ilgiau. Duomenų, kad rastosios kupiūros buvo pagamintos po 2010 m. gruodžio 11 d., byloje nėra. Kita vertus, turimus piniginius ženklus visada galima pakeisti į naujesnius, tai patvirtina rasti pinigų keitimo kvitai.
5.40. Svarbu ir tai, kad pinigai valstybės nuosavybėn buvo paimti ne pagal Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatyme nustatytas taisykles, kurios nustato, kad įstatymas taikomas turtui, įsigytam po 2010 m. gruodžio 11 d., tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad buvo būtina nustatyti neteisėtą tų pinigų kilmę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad taikant BK 723 straipsnį nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, jog lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Tai įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, kurių buvimui konstatuoti nepakanka fakto, kad asmuo neturėjo teisėtų pajamų turtui įsigyti.
5.41. Skundžiamais nuosprendžiais konstatuota, kad R. T. padarė BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, jai buvo perduota 10 000 Eur, kuriuos teismai pripažino kyšio dalyku, o valstybės nuosavybėn buvo konfiskuota daug kartų didesnė suma. R. T. nebuvo kaltinama BK 1891 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymu, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos buvo nutrauktas. Duomenų, kad R. T. būtų padariusi kokias nors kitas, apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams priskiriamas veikas, byloje nėra. Įrodymų, kurie leistų spręsti apie nusikalstamą konfiskuotų pinigų kilmę, kaltinimas nepateikė. Taigi, byloje nebuvo jokių duomenų, kurie būtų suteikę pagrindą manyti, kad visa kratos metu paimta pinigų suma buvo gauta neteisėtai, t. y. darant vienokią ar kitokią nusikalstamą veiką, kad pagal gautos naudos pobūdį konfiskuota suma yra adekvati nusikalstamam R. T. elgesiui, kad pažeistas viešasis interesas šiuo atveju nusveria privatų asmens interesą ir pan. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo, o vien tik jo nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas pagrindas kaltumui nustatyti.
Darant išvadą dėl kaltinamojo galimybės įgyti turimą turtą teisėtomis pajamomis, vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. R. T. byloje apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nesiaiškino.
5.42. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad sprendimai dėl pajamų, gautų iš prekybos narkotikais, pinigų plovimo, korupcijos ar kitų sunkių nusikaltimų, konfiskavimo nebūtinai turi būti grindžiami tokio turto neteisėtos kilmės visišku įrodytumu, t. y. pagal principą „nesant pagrįstų abejonių“. Šio teismo sprendimuose atkreipiamas dėmesys, kad, esant duomenų apie tokią nusikalstamą veiklą, neteisėtos turto kilmės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir didelės tikimybės principu, derinamu su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai. Nors R. T. nuteista už korupcinį nusikaltimą, tačiau jos byloje nurodytų neaiškumų nekyla, nes ji nuteista už vienintelę korupcinio pobūdžio veiką, iš kurios gavo tik 10 000 Eur. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija aiškiai netinkamai pritaikė aptariamą Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.
6. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. G. atsiliepime į nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus prašo nuteistosios ir jos gynėjo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
6.1. Tvirtinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byla išnagrinėta neišsamiai, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, pripažino juos įrodymais ir konstatavo, kad R. T. padarė nusikaltimus, nustatytus BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio l dalyje. Nuosprendyje yra išdėstyti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. T. kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, pasak kasatorių, nuteistąją teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose, teismo nutartyje atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus, motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Baudžiamosios bylos medžiaga ir abiejų instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai leidžia konstatuoti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo
6.2. Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo pozicija, kad nuteistoji apie ginklą ir šaudmenis buvo pamiršusi, teismų buvo įvertinta ir teisingai paneigta. R. T. ginklą ir šaudmenis laikė miegamojo spintoje, stalčiuje prie apatinių drabužių, t. y. dažnai naudojamoje ir prieinamoje vietoje tarp kasdienių daiktų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji apie ginklą ir šaudmenis galėjo būti pamiršusi. Kasatoriaus argumentai, kad apatinių drabužių stalčius galėtų būti laikomas slėptuve, yra itin subjektyvūs ir nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į R. T. išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, kurie sudaro pagrindą daryti išvadą, kad R. T. turėjo suprasti, jog ginklų ir šaudmenų laikymas yra reguliuojamas teisės aktais ir pasižymi specialia tvarka. Nuteistosios teiginiai, kad ji nesidomėjo ginklų laikymo teisiniu reguliavimu, nešalina jos baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. R. T. suprato, kad laiko šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, neturėdama teisėto pagrindo, ir norėjo taip veikti, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas R. T. pagrįstai pripažino kalta ir jos nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
6.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. T. nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, pagrįstai pažymėjo, kad R. T. laikė ginklą su šaudmenimis gyvenamojoje vietoje, kur gyveno ir V. A. Č. Ginklas buvo laikomas su būgne įdėtais dviem šoviniais, t. y. užtaisytas ir paruoštas naudoti. Nuteistoji ilgą laiką (ketverius metus) pažeidė ginklų laikymo reglamentavimą, kuriuo siekiama užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ir sudarė prielaidas kilti pavojingiems padariniams. Šios aplinkybės, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, leido apygardos teismui padaryti išvadą, kad R. T. neteisėti veiksmai yra nusikalstamai pavojingi BK 253 straipsnio 1 dalies prasme, pagrįstai jų nepripažino mažareikšmiais. Dėl BK 225 straipsnio 3 dalies taikymo, kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių keitimo, duomenų pripažinimo įrodymais, įrodymų vertinimo
6.4. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašydamas nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, rėmėsi 2021 m. vasario 19 d. prokuroro prašyme kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, šis teismas nesirėmė kaltinamajame akte aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis ar „mišriai“ nustatomosios dalies neaprašė. Teismas nuosprendyje motyvavo, kad nustatomojoje dalyje patikslino kai kurias kaltinimo formuluotes, siekdamas aiškesnio pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių dėstymo, ir pašalino besikartojančias faktines aplinkybes. Gynyba nesigynė nuo visų teoriškai įmanomų kaltinimo variacijų, žinojo du kaltinimo variantus ir kad, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, R. T. gali būti pripažinta kalta pagal bet kurį iš šių dviejų variantų.
6.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktas BPK 256 straipsnio l dalies aiškinimas tiek atitinka teismo pareigą nustatyti tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek užtikrina kaltinamojo teisę į gynybą. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, laikėsi ne tik BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies, bet ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes, šalindamas į nusikalstamos veikos sudėtį neįeinančias, neesmines faktines aplinkybes, teismas daro nusikalstamos veikos aprašymą glaustesnį ir tikslesnį.
6.6. Ši kasatoriaus skundo dalis neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, nes yra grindžiama netinkamu įrodymų vertinimu, tai savaime nėra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai – netinkamai, neišsamiai įvertinti byloje surinkti įrodymai, teismo išvados pagrįstos abejonėmis ir prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pagrįstai konstatavo, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o apeliantų skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo, neišsamaus ar vienpusio įrodymų vertinimo nėra pagrįstos. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2017 m. spalio 31 d., atliekant NVIV, užfiksuotame pokalbio įraše esančiais duomenimis, tačiau ir be šio pokalbio byloje yra pakankamai kitų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai grindė R. T. kaltę.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, išdėstė ikiteisminio tyrimo metu teisėtais būdais surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl R. T. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
6.7. Nepagrįsta ir prielaidomis paremta skundo išvada, kad V. Ž., turėdamas finansinių problemų, STT pagalba siekė išvengti priteistos sumos mokėjimo. Taip pat deklaratyvūs ir liudytojo parodymų analize nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad V. Ž. parodymai buvo nenuoseklūs ir keitėsi kaltinimui palankia linkme. Apeliacinės instancijos teismas patikrino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojo V. Ž. duotus parodymus ir juose nenustatė esminių prieštaravimų ar nenuoseklumų, papildomų apklausų metu buvo parodoma tik apie naujai paaiškėjusias aplinkybes arba detalizuojami anksčiau duoti parodymai, tai nelaikoma parodymų kaita. V. Ž. parodymai visiškai atitiko ir pokalbių telefonu įrašus, vaizdo ir garso įrašus, padarytus jo ir R. T. susitikimų metu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad V. Ž. parodymai yra tinkamas ir patikimas įrodymų šaltinis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.
6.8. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenis, užfiksuotus 2017 m. spalio 31 d. NVIV atlikimo protokole (V. Ž. pokalbis su R. T. jos darbo kabinete), nepagrįstai pripažino įrodymais, ir juos pašalino iš byloje esančių įrodymų grandinės, tačiau, įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybę, jog R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur, patvirtina ne vien tik 2017 m. spalio 31 d. užfiksuotas pokalbis, bet ir V. Ž. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, taip pat 2017 m. lapkričio 16 d., atliekant NVIV, susitikimo metu užfiksuotas pokalbis, taip pat vėlesni pokalbiai. Aplinkybės, kad R. T. nurodė, jog nesumokėjus pinigų antstolis tęs sustabdytą priteistų pinigų išieškojimą, nustatytos ir vėlesniuose pokalbiuose.
6.9. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus gynybos argumentus, kad R. T. V. Ž. vertė ne duoti kyšį, bet vykdyti prievolę, o 2017 m. lapkričio 16 d. perduota pinigų dalis nebuvo kyšis. Bylą nagrinėjusių teismų buvo įvertinti ir gynybos argumentai dėl galimo R. T. provokavimo. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių V. Ž. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantys. Iš byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad R. T. buvo pinigų reikalavimo iniciatorė. Be to, NVIV buvo pradėti, jau turint duomenų apie R. T. vykdomą galimai nusikalstamą veiką, t. y. prie veikos prisijungiant. Taigi, veika buvo pradėta ir tęsiama be teisėsaugos institucijų įsikišimo, nedarant R. T. provokacinio poveikio.
6.10. R. T. 2017 m. lapkričio 16 d. priėmus iš V. Ž. 10 000 Eur, NVIV taikymas nebuvo nutrauktas ir tęsiamas iki 2018 m. balandžio 30 d. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad NVIV taikymo tikslas buvo nustatyti visas reikšmingas tiriamam įvykiui aplinkybes ir gauti su juo susijusius duomenis, o ne inkriminuoti R. T. naujas nusikalstamas veikas. Ilgesnį laiką trukusiais neviešo pobūdžio veiksmais R. T. teisinė padėtis nebuvo pasunkinta. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad NVIV ilgalaikis taikymas negali būti pripažintas R. T. nusikalstamą veiką išprovokavusiais veiksmais.
6.11. Prokuroras pažymi, kad slapti tyrimo veiksmai prieš R. T. nebuvo atliekami ilgą laiką, o tuo labiau laukiant ir tikintis, kad ji atliks kokius nors nusikalstamus veiksmus. Taikytos procesinės prievartos priemonės truko maždaug 5 mėnesius ir jų taikymo metu buvo siekiama užfiksuoti bylai reikšmingus faktus, kurie objektyviai dėl vykdomų bankroto bylos procedūrų, pačios R. T. reiškiamų vis naujų neteisėtų pageidavimų negalėjo būti užfiksuoti vienmomentiškai. Slaptų tyrimo veiksmų trukmė yra pateisinama byloje susiklosčiusia įvykių seka, todėl vien slaptų tyrimo veiksmų atlikimo trukmė negali būti pripažįstama provokuojančiu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar paties slapto dalyvio elgesiu. Iš bylos duomenų negalima daryti net prielaidos, kad NVIV dalyvis V. Ž. aktyviais veiksmais būtų raginęs R. T. taip elgtis, jo elgesys buvo pasyvus.
Priešingai, R. T. įvairiais būdais ragino ir vertė V. Ž. kuo skubiau perduoti jai 14 000 Eur, o gavusi tik dalį jų, ieškojo ir kitokių būdų, kaip iš jo išgauti reikalaujamą dalį. R. T. pati nusprendė elgtis nusikalstamai, t. y. už kyšį padėti V. Ž. užbaigti bankroto procedūrą jį tenkinančiomis, tačiau neteisėtomis, sąlygomis, o V. Ž. tik prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos. NVIV taikymas nevaržė R. T. pasirinkimo laisvės, nes ji, užuot kyšininkavusi, galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą – atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kito asmens siekį daryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė.
6.12. Be to, R. T. yra nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, kurioje yra nustatyta atsakomybė už pažadą, susitarimą, reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir nereikalauja pasekmių, ji realizuojama jau pačiu pažadu, susitarimu, reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį, ką R. T. padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d. ir tokių veiksmų inkriminavimas jai išliko viso proceso metu. NVIV taikymo metu bei fiksuojant telefoninių pokalbių turinį buvo surinkta nemažai reikšmingos informacijos, kuri papildė pradinius duomenis, leido atskleisti susitarimo detales, veiksmų motyvus, duomenis apie galimus teisėjus, apie kuriuos V. Ž. kalbėjo R. T. Papildomų duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimas atitiko procesinės prievartos priemonės tikslus. Esant šioms aplinkybėms, NVIV atlikti teisėtai, todėl surinkti duomenys gauti teisėtu būdu ir pagrįstai pripažinti byloje įrodymais. Dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo
6.13. Prokuroras nesutinka ir su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 723 straipsnio normų taikymo. R. T. pripažinta kalta padariusi BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytą sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio ji gavo 10 000 Eur turtinės naudos. Ši veika buvo pradėta daryti 2017 m. spalio 18– 19 d. Nustatytas faktines aplinkybes vertinant palankiausiai atsakomybėn traukiamam asmeniui, išplėstinis turto konfiskavimas galėtų būti taikomas tik turtui, R. T. įgytam po 2012 m. spalio 19 d.
6.14. Bylos nagrinėjimo metu buvo įvertinta tai, kad 2012–2016 m. R. T. įsigijo daug nekilnojamojo turto ir jam įsigyti išleido dideles pinigų sumas. 2013 m. balandžio 8 d. R. T. išsinuomojo individualų seifą, kuriame kaupė ir laikė dideles pinigų sumas. Iš viso seife ji laikė 520 360 Eur (be V. Ž. duoto kyšio), 19 308 JAV dolerius, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronas ir 6 Danijos kronas. Seife lankėsi tik ji. Apeliacinės instancijos teismas svarbiomis aplinkybėmis laikė ir tai, kad R. T. turtas neapsiribojo paminėtais pinigais, 2018 m. balandžio 27 d. iš jos banko sąskaitos buvo išgryninta 15 000 Eur, 2018 m. balandžio 29 d. – 24 940 Eur, 2018 m. gegužės 2 d. – 58 100 Eur, 2018 m. gegužės 1 d. – 266 170,62 Norvegijos kronų (NOK). Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. T. AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantis individualus seifas, kuriame ji laikė kaip kyšį gautus 10 000 Eur, buvo naudojamas iš nusikalstamų veikų gautiems pinigams saugoti.
6.15. Atlikus R. T. pajamų patikrinimą, nustatyta, kad 2013 m. ji gavo 23 014,25 Lt (6665,39 Eur) pajamų, 2014 m. – 9668,46 Lt (2800,17 Eur) pajamų, 2015 m. – 38 128,26 Eur pajamų, 2016 m. – 19 120,99 Eur pajamų, 2017 m. – 29 253,64 Eur pajamų, 2018 m. – 13 080,59 Eur pajamų. 2018 m. balandžio 26 d. jos sukauptų grynųjų pinigų likutis galėjo būti 30 858,38 Eur. Tai rodo, kad nuteistosios turtas visiškai neatitinka jos pajamų ir iš teisėtos veiklos, kuria ji užsiėmė, ji negalėjo sukaupti tokios vertės turto. Šios aplinkybės suteikė pakankamą pagrindą spręsti, kad visi individualiame seife laikyti pinigai galėjo būti gauti iš nusikalstamos veikos.
6.16. Minėta, kad pagal bylos duomenis R. T. individualaus seifo nuomos sutartį pasirašė 2013 m. balandžio 8 d. ir išsinuomojo individualų seifą. Taigi neabejotinai nustatyta, kad pinigai seifuose atsirado ne anksčiau nei po 2013 m. balandžio 8 d. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad individualiame seife rastus pinigus R. T. įgijo penkerių metų laikotarpiu iki nusikaltimo padarymo. Sprendžiant iš Valstybinės mokesčių inspekcijos išvados, šis turtas neatitinka R. T. teisėtų pajamų ir skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą. Dėl nurodytų aplinkybių kasatoriaus skundo argumentai dėl pinigų ir jų sumos atsiradimo seifuose laiko atmestini.
6.17. Be to, itin svarbi apeliacinės instancijos teismo įvertinta aplinkybė, kad nuteistoji R. T. turto kilmės teisėtumą grindė nepagrįstais dokumentais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu nustatė, kad 2013 m. gegužės 26 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2013 m. rugsėjo 20 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2014 m. kovo 15 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1 ir 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1 įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, kad Estijos įmonė E, atstovaujama A. M., paskolino R. T. 475 000 Eur. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. M. patvirtino tokias aplinkybes, todėl remtis šiomis sutartimis ir grįsti jomis R. T. turto kilmės teisėtumo negalima.
6.18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertindamas išplėstinio turto konfiskavimo sąlygų buvimą, teismas turi vadovautis tarptautiniuose norminiuose dokumentuose suformuotais ir EŽTT praktikoje išaiškintais proporcingumo, interesų balanso ir kitais principais, tai teisėtai ir pagrįstai padarė apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 723 straipsnio 1 dalimi, konfiskuodamas iš R. T. 520 360 Eur, 19 308 JAV dolerius ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinos teisinės sąlygos taikyti išplėstinį turto konfiskavimą tai R. T. turto daliai, kurios ji nepagrindė teisėtomis pajamomis ir kurią ji bandė pagrįsti darydama naują nusikalstamą veiką (pirmosios instancijos teisme dokumentų klastojimo pagrindu pateiktomis specialisto išvadomis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniai skundai atmestini. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 7-130-699/2015). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.
10. Taigi, paliekami nenagrinėti nuteistosios gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, reikalaujantį, jog visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nes jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Teiginiai, kuriais, nenurodant galimai teismų padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų, nesutinkama su liudytojo E. L. parodymų, R. T. pokalbių telefonu su antstolio padėjėju, su kitais asmenimis vertinimu, taip pat pripažįstami nenagrinėtinais. Paliekami nenagrinėti teiginiai, susiję su išplėstiniu turto konfiskavimu iš trečiųjų asmenų, nes byloje ši norma nebuvo taikyta. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Dėl reikalavimų kaltinimo keitimui
11. Kasaciniame gynėjo skunde nurodomas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas, kurį padarė pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas jo neištaisė, taip pat neatsakė į skundo argumentus šiuo klausimu. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų, į nuosprendžio nustatomąją dalį įrašė faktines aplinkybes, nurodytas kaltinamajame akte, ir aplinkybes, nurodytas prokuroro prašyme pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Toks pažeidimas, kaip nurodo kasatorius, turėjo įtakos nuteistosios gynybinei pozicijai.
12. Teismų praktikoje, aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų BPK 255, 256 straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai.
12.1. Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).
12.2. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-7-29-942/2016, 2K-243-697/2020). Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020).
12.3. Tačiau ir toks faktinių aplinkybių keitimas teisme, kuris yra nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui, todėl būtina vertinti visas pirmiau nurodytas aplinkybes, iš kurių būtų sprendžiama apie aplinkybių pakeitimo poveikį gynybai. Nustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme, taigi teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.
12.4. Teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai teismas šalina iš kaltinimo tam tikras faktines aplinkybes ar perkvalifikuoja nusikalstamą veiką ne savo iniciatyva, bet atsižvelgdamas į kaltinamojo ar jo gynėjo teismo proceso metu ar apeliaciniame skunde pateiktą prašymą ir (ar) argumentus, išankstinis proceso dalyvių įspėjimas apie galimą kaltinimo keitimą praranda savo teisinę reikšmę teisei į gynybą užtikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, 2K-7-66-788/2022).
12.5. Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, paprastai įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, taip pat nepripažintinas kaltinimo keitimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).
13. Kasatoriaus keliamu aspektu patikrinusi bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustačius ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėsčius įrodytas R. T. veikos aplinkybes, buvo laikytasi BPK reikalavimų.
13.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2021 m. vasario 19 d. prokuroro prašyme kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis buvo nurodyti R. T. pažeisti teisės aktai ir tai, kad, gavusi iš V. Ž. 10 000 Eur, R. T. jų tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą, o pasidėjo ir laikė asmeniniame banko seife. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant aplinkybes, kurios buvo įrodytos, ši prašyme pakeisti kaltinimą aplinkybė nenurodyta. Gynyba teigia, kad nors šios aplinkybės iš kaltinimo pašalinimas nereiškia, jog gynyba būtų iš esmės kitokia, tačiau nurodo, kad jei teismas būtų įspėjęs, jog pašalins šią aplinkybę, gynyba būtų įrodinėjusi, kad pinigai, kurie buvo dalis taikos sutarties pasirašymui skirtų pinigų, buvo saugomi ne bendrovės patalpose, o banko seife dėl saugumo.
13.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pripažįsta esant įrodytomis visas esmines 2021 m. vasario 19 d. kaltinimo faktines aplinkybes. Kartu teismas patikslino kai kurias kaltinimo formuluotes, siekdamas aiškesnio pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių dėstymo. Kartu motyvavo, kad, siekdamas aiškesnio pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių dėstymo, iš kaltinimo pašalino formuluotes dėl kai kurių teisės aktų pažeidimų; R. T. gautų 10 000 Eur neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą ir jų laikymo asmeniniame banko seife greta kitų nepagrįstų teisėtomis pajamomis laikomų pinigų, nes laikė jas perteklinėmis įrodinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius. Aplinkybę, kad R. T. gautų 10 000 Eur neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, teismas pašalino, nurodydamas, kad kaip kyšis gautų lėšų įtraukimas į buhalterinę apskaitą prieštarauja paties kyšio esmei. Teismas taip pat patikslino kaltinime nurodytas R. T. vykdytas pareigas, nurodė automobilio ir priekabos valstybinius numerius.
13.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas panašius argumentus, pagrįstai konstatavo, kad R. T. buvo kaltinama ir nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį už tai, jog, būdama bankrutuojančios UAB M bankroto administratorės UAB „R“ direktorė ir įgaliotas asmuo, savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur už neteisėtą veikimą, vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, ir tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur už minėtą neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, o tęsdama nusikalstamą veiką, pokalbių telefonu metu toliau tiesiogiai savo naudai iš V. Ž. reikalavo duoti likusią kyšio dalį – 4000 Eur. Panašiai kaltinimas buvo suformuluotas ir kaltinamajame akte. BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir yra baigta nuo pažado ar susitarimo priimti arba reikalavimo ar provokavimo duoti kyšį, arba kyšio priėmimo. Todėl tai, kokie veiksmai yra atliekami su kyšiu po jo priėmimo, neturi teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui.
13.4. Gynybos teisė ginčyti bet kokias kaltinimo aplinkybes, taip pat teikti savo įvykių versiją, būtent kad gauti pinigai nebuvo kyšis, o buvo skirti skoloms kreditoriams sumokėti, taikos sutarčiai sudaryti, o pinigai banko seife buvo laikomi dėl saugumo, yra užtikrinta, ir ja buvo ir yra aktyviai naudojamasi visų instancijų teismuose, taip pat ir kasacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš proceso šioje byloje eigos, gynyba nesigynė nuo visų teoriškai įmanomų kaltinimo variacijų. Proceso dalyviams ir teismams buvo aišku, kad, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, R. T. gali būti pripažinta kalta pagal bet kurį iš dviejų kaltinimų (kurie, kaip jau minėta, skiriasi iš esmės viena faktine aplinkybe: prašyme keisti kaltinimą buvo įtraukta nauja aplinkybė, kad R. T. kyšio dalyko neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir pinigus, gautus kaip kyšio dalį, laikė asmeniniame seife). Kaip nepažeidęs reikalavimų, keliamų kaltinimo keitimui teisme, vertintinas pirmosios instancijos teismo atliktas kai kurių kaltinime nurodytų teisės aktų nuostatų, kurias pažeidusi buvo kaltinama R. T., šalinimas.
13.5. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai nepažeidė BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat atitiko BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas, labai išsamiai aptaręs konstitucinius kaltinimo keitimui keliamus reikalavimus, tinkamai argumentavo savo išvadą, kad BPK reikalavimai šiuo aspektu byloje nebuvo pažeisti. Dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo vertinimo
14. Kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų, gautų taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones (BPK 159 straipsnis), leistinumas. Taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai laikė patikimais suinteresuoto liudytojo V. Ž. parodymus ir grindė jais apkaltinamąjį nuosprendį.
15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Pagal teismų praktiką, esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje, be kita ko, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
16. Nuteistosios gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas pagrindinio liudytojo V. Ž. parodymų patikimumas. Kasatorius argumentuoja, kad šio suinteresuoto asmens iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis buvo pasitelktas vykdant nusikalstamos veikos modelį, jo parodymai buvo prieštaringi. Šie argumentai nepagrįsti.
16.1. BPK 78 straipsnyje nurodyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Tokia formuluotė leidžia teigti, kad paprastai liudytojas yra nesuinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kuris turi žinių apie svarbias bylai aplinkybes. Tačiau teismų praktikoje priklausomai nuo liudytojo buvusio statuso byloje, nuo asmeninių savybių ir kitų svarbių aplinkybių formuojami tam tikri liudytojų parodymų vertinimo ypatumai. Antai nurodoma, kad vertindami liudytojo parodymus teismai turi atsižvelgti ne tik į tai, ar liudytojas gali būti tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bet ir į galimą jo netiesioginį suinteresuotumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-942/2021).
16.2. Kasatorius akcentuoja, kad V. Ž., kaip bankrutuojančios bendrovės direktorius, buvo suinteresuotas išvengti skolų mokėjimo kreditoriams, todėl nepagrįstai ir neteisėtai bankroto administratorei R. T. inicijavo ikiteisminį tyrimą.
16.3. 2017 m. spalio 31 d. V. Ž. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą su pareiškimu, kad R. T. reikalauja iš jo kyšio. Pareiškimas iš jo buvo priimtas, jis buvo apklaustas kaip liudytojas, pagal jo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, toks pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą yra vienas iš BPK nustatytų pagrindų pradėti ikiteisminį tyrimą. Pranešimas apie galimai daromą nusikalstamą veiką nemenkina apie tai pranešusio ir kaip liudytojo apklausto asmens parodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, jog Seimo narys V. Ž. apsilankymo pas jį metu skambino STT dėl V. Ž. priėmimo, nesant duomenų apie kitus skambučius iš šio Seimo nario ar iš kitų asmenų, taip pat nesant duomenų apie bet kokį Seimo nario kišimąsi ar suinteresuotumą ikiteisminiu tyrimu (jo baigtimi), nesuteikia pagrindo abejoti STT pareigūnų tinkamu savo pareigų atlikimu pradedant ikiteisminį tyrimą, vykdant jį be pašalinės įtakos. Nenurodžius naujų argumentų, kurie galėtų keisti padarytas apeliacinės instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog V. Ž. siekis, kad jį išklausytų STT pareigūnai, nesuteikia pagrindo teigti, jog jo pranešimas apie galimai daromą bankroto administratorės nusikalstamą veiką buvo nepagrįstas.
16.4. Kitas gynybos argumentas – kad V. Ž., turėdamas finansinių problemų, STT pagalba siekė išvengti teismų priteistų skolų jo bankrutuojančios įmonės kreditoriams mokėjimo, taip pat nepagrįstas nei faktiniais, nei teisiniais argumentais. Teismai pagrįstai nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo inicijavimas bankrutuojančios bendrovės bankroto administratorei dėl kyšio reikalavimo niekaip nepaveikė ir negalėjo paveikti bendrovės bankroto proceso, taip pat ir V. Ž. skolų dydžio ar kitų finansinių įsipareigojimų.
16.5. Kasatorius, kaip ir apeliacinėje instancijoje, teigia, kad liudytojo V. Ž. parodymai yra prieštaringi ir keitėsi kaltinančia linkme. Kaip matyti iš bylos, pranešdamas apie nusikalstamas veikas V. Ž. nurodė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir apklausiamas vėliau viso proceso metu. Tai, kad papildomų apklausų metu buvo paaiškinamos naujai paaiškėjusios aplinkybės arba detalizuojami anksčiau duoti paaiškinimai, teismų pagrįstai nebuvo laikoma parodymų kaita ar liudytojo parodymų esminiais prieštaravimais. Nuteistosios gynėjas kaip esminį liudytojo parodymų prieštaravimą nurodo tai, kad iš pradžių liudytojas teigė, kad jis mano, jog R. T. iš jo reikalauja kyšio, o vėliau nurodė, kad iš jo buvo reikalauta kyšio. Šis argumentas nepagrįstas. Liudytojo teiginiai, atsakymai į klausimus, pirmiau išsakytų teiginių patikslinimai duodant parodymus yra fiksuojami kuo tiksliau, taigi, paprastai skirtingose apklausose duotų parodymų lingvistinė išraiška gali skirtis. Tačiau, vertinant parodymų nuoseklumą ar, priešingai, prieštaringumą, yra vertinamas parodymų turinys. Nagrinėjamu atveju liudytojo V. Ž. parodymai pagrįstai pripažinti nuosekliais.
16.6. Taip pat nurodoma, kad teismai sureikšmino V. Ž. parodymus, būtent jo nuomonę, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, išvada dėl nuteistosios kaltės buvo padaryta įvertinus įrodymų visumą. Papildomai pažymėtina, kad V. Ž. parodymai visiškai atitiko ir pokalbių telefonu įrašus, vaizdo ir garso įrašus, padarytus jo ir R. T. susitikimų metu.
16.7. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. parodymai yra tinkami ir patikimi įrodymai.
17. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų, gautų įvykdžius nusikalstamos veikos modelį, leistinumui, kartu nurodant, kad buvo įvykdyta provokacija.
18. Siekiant užtikrinti teisėtą ir pagrįstą asmens teisės į privatumą ribojimą tiriant nusikalstamas veikas, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, nurodytos BPK ar kituose įstatymuose, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų.
18.1. Pagrindinė prielaida tinkamai įvertinti slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų leistinumą, taip pat ir patikimumą yra bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat ir kitiems proceso dalyviams aiškus faktinis ir teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas. Leidimas atlikti slaptus tyrimo veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent, būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018).
18.2. Šioje byloje taikytos neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės savo esme yra ribojančios asmenų privatų gyvenimą, taip pat ir trunkamojo pobūdžio, tačiau jų taikymas tam tikrą laiko tarpą, siekiant teisėtų tikslų ir laikantis įstatyme bei tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikoje suformuotų reikalavimų, pats savaime negali būti laikomas neproporcingu.
19. Siekiant užtikrinti asmens teisę į sąžiningą procesą, teismų praktikoje formuojami reikalavimai provokacijos, galimos taikant neviešo pobūdžio veiksmus, vertinimui.
19.1. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).
19.2. Teismų praktikoje tikrinant, ar nebuvo panaudota provokacija, būtina nustatyti, ar nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai atliekami prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, t. y. ar buvo prisijungta prie daromos nusikalstamos veikos; kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką; ar neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai atlikti iš esmės pasyviu būdu, t. y. ar asmuo, atliekantis NVIV pagal BPK (BPK 159 straipsnis) ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 straipsnis), neskatino, neįtikinėjo ar kitokiais veiksmais nekurstė asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Provokacija konstatuojama, jei šių aplinkybių analizė leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008, joje nurodyta EŽTT praktika, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422-303/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-5-976/2020).
19.3. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249- 788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017).
20. Kasatoriai provokacijos versiją grindžia tokiais argumentais: pirma, NVIV nepagrįstai buvo leista atlikti pasinaudojus BPK 1601 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. prokuroro nutarimu; antra, V. Ž. pats pasiūlė sudaryti taikos sutartį ir pasiūlė sumokėti 10 000 Eur bankroto administratorei, ir tik jai užrašius lapelyje kitą sumą – 14 000 Eur – jis pamanė, kad iš jo reikalaujama kyšio; trečia, BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatyta veika yra formalioji, todėl, 2017 m. lapkričio 16 d. R. T. įteikus pinigus, NVIV taikymas turėjo būti nutrauktas, o jo tęsimas turi būti pripažįstamas provokacija, nes jokių reikšmingų bylai duomenų vėliau jau nebuvo gauta. Kartu nurodoma, kad, siekiant nustatyti kitus galimai su R. T. veika susijusius nusikalstamas veikas darančius asmenis, vietoj NVIV turėjo būti pasirinkti kiti procesiniai veiksmai (pvz., slaptas sekimas ir pan.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
20.1. V. Ž. 2017 m. spalio 31 d. protokole-pareiškime STT Kauno valdybai ir apklaustas kaip liudytojas pateikė informaciją, kad bankroto administratorė R. T. iš jo reikalauja sumokėti 14 000 Eur dydžio kyšį ir kad R. T. pareikalavo kyšį atvežti iki 2017 m. spalio 31 d., nes vėliau ji išvyks. Teismai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodytas kyšio perdavimo terminas buvo itin skubus (ta pati diena), liudytojo susitikimas su R. T. buvo suplanuotas; šis susitikimas buvo reikšmingas ikiteisminio tyrimo sėkmei, todėl buvo svarbu užfiksuoti visus reikšmingus duomenis. Primintina, kad BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatyta veika yra baigta pareikalavus kyšio, todėl tai, kad V. Ž. vyko į susitikimą neturėdamas reikalaujamo kyšio dalyko, nekeičia situacijos vertinimo. Teismai taip pat pagrįstai nurodė, kad BPK 159 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimo aplinkybių negalima lyginti su kita tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi paskirta procesine prievartos priemone – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrole, jos fiksavimu ir kaupimu (BPK 154 straipsnis), kaip nurodo gynyba.
Be faktinių aplinkybių, kurios lėmė procesinės prievartos priemonės (NVIV) neatidėliotiną taikymą, svarbu ir tai, kad prieš atliekant NVIV juos atliekantį asmenį reikia supažindinti su veiksmų ribomis, instruktuoti, kokių veiksmų jis negali atlikti, paruošti ir jam perduoti technines priemones. Dėl BPK 154 straipsnyje nurodytos priemonės galima kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją be papildomo pasirengimo, tai ir buvo padaryta. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro sprendimas neatidėliotinai leisti vykdyti NVIV buvo pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino apeliacinį gynėjo skundą ir pripažino, kad 2017 m. spalio 31 d. atliekant NVIV techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi, kuria patvirtino NVIV teisėtumą, nepatvirtino prokuroro nutarime esančio leidimo panaudoti garsą bei vaizdą fiksuojančias ir įrašančias technines priemones (nes prokuroras savo prašyme teisėjui nenurodė, kad prašo patvirtinti ir šių priemonių naudojimo teisėtumą).
Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorė R. T. klaidingai teigia, kad teismas nepripažino šių duomenų neleistinais; šis jos skundo argumentas visiškai neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio. Vėlesnis, 2017 m. lapkričio 16 d. atliktas, NVIV, kurio metu R. T. buvo perduodami 10 000 Eur, buvo sankcionuotas 2017 m. lapkričio 3 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kurioje leista atliekant NVIV naudoti vaizdą ir garsą fiksuojančias technines priemones.
20.2. Nors gynyba teigia, kad veikos iniciatorius yra V. Ž., o ne nuteistoji, tačiau, kaip jau minėta, 2017 m. spalio 31 d. V. Ž. nurodė, kad bankroto administratorė R. T. iš jo už bankroto bylos baigimą taikos sutartimi reikalauja sumokėti 14 000 Eur dydžio kyšį, kurio dalis galimai bus perduota Kauno teisėjui, neteikiant jokių garantijų, kad bus atsiskaityta su kreditoriais. Šią informaciją patvirtino ir tos pačios dienos V. Ž. ir R. T. pokalbio turinys (gautas taikant BPK 154 straipsnyje nurodytą procesinę prievartos priemonę). Byloje nustatyta, kad V. Ž., atvykęs pas R. T., iš tiesų siūlė jai sudaryti taikos sutartį, nurodė galintis sumokėti kreditoriams 10 000 Eur padarytos žalos, ir tokie jo veiksmai pagrįstai vertinti kaip teisėti. O reikalavimą sumokėti 14 000 Eur sumą už tai, kad V. Ž. reikalai būtų sutvarkyti, jei reikės – ir sudarant taikos sutartį, taip pat dalį pinigų perduodant neįvardytam Kauno teisėjui, o ne kreditoriams, nurodė R. T. Teismai konstatavo, kad V. Ž. elgėsi pasyviai, o gynyba nei anksčiau procese, nei kasaciniuose skunduose nenurodė jokių konkrečių V. Ž. veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip provokuojančius nusikalsti.
Tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje buvo prisijungta prie galimai daromos, o ne provokuojamos naujos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju toks faktinio NVIV pagrindo vertinimas atitinka teismų praktiką, pagal kurią situacijos, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma ar iš kurio reikalaujama, ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstamos pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K-241-693/2015, 2K-162-303/2017, 2K-234-895/2018). Dėl V. Ž. parodymų patikimumo jau buvo pasisakyta, todėl argumentai nebekartojami.
20.3. Kasaciniuose skunduose, kaip ir viso proceso metu, nepagrįstai teigiama, kad po to, kai V. Ž. perdavė R. T. 10 000 Eur, nevieši proceso veiksmai nepagrįstai buvo tęsiami toliau, taip siekiant išprovokuoti R. T. atlikti daugiau neteisėtų veiksmų. Po to, kai 2017 m. lapkričio 16 d. R. T. paėmė iš V. Ž. 10 000 Eur, NVIV taikymas buvo tęsiamas iki 2018 m. balandžio 30 d., siekiant gauti tyrimui reikšmingus duomenis apie kitus nusikalstamoje veikoje dalyvaujančius asmenis ir nusikalstamos veikos mechanizmą, nes tuo metu tyrimas buvo atliekamas ir pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (vėliau tyrimas dėl šiame straipsnyje nurodytos veikos buvo nutrauktas). Be to, pusę metų taikyti neviešo pobūdžio veiksmai R. T. teisinės padėties nepasunkino. R. T. yra nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, taigi ji realizuojama pažadėjus, susitarus, pareikalavus ar provokavus duoti kyšį.
R. T. jai inkriminuotus veiksmus padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d., po to veiksmai buvo tęsiami, o veikos kvalifikacija nesikeitė. Toliau taikant NVIV jau po kyšio dalies priėmimo ir fiksuojant telefoninių pokalbių turinį buvo surinkta reikšmingos informacijos, kuri leido atskleisti veikos mechanizmą (susitarimo detales, tam tikrų veiksmų eigą ir pan.). Darytina išvada, kad R. T. taikytos neviešo pobūdžio priemonės dėl jų trukmės netapo provokacija. Gynybos teiginiai, kad byloje galėjo būti taikomos kitokios procesinės prievartos priemonės prieš kitus asmenis, yra hipotetinio pobūdžio, todėl paliekami nenagrinėti.
21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad nustatant bylai reikšmingas aplinkybes buvo laikomasi visam įrodinėjimo procesui, taip pat atskiroms įrodymų rūšims skirtų reikalavimų. Renkant, tikrinant ir vertinant įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų ir nebuvo pažeistos nuteistosios teisės. Dėl BK 225 straipsnio 3 dalies taikymo
22. Kasatoriai neigia, kad nuteistoji padarė nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 225 straipsnio 3 dalyje, nurodydami, kad V. Ž. perduoti 10 000 Eur buvo ne kyšis (jo dalis), o pinigai, skirti bankrutuojančios įmonės kreditoriams, su kuriais turėjo būti sudaryta taikos sutartis. Tai, kad paimti iš V. Ž. pinigai nebuvo tinkamai apskaityti, galėjo lemti tik aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą.
23. Pagal BK 225 straipsnio 3 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.
24. Abiejų instancijų teismai atliko išsamią byloje esančių įrodymų visumos analizę ir padarė motyvuotas ir įrodymais pagrįstas išvadas, kad R. T. padarė nusikalstamą veiką ir jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 3 dalį.
25. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. T., būdama bankrutuojančios UAB M bankroto administratorės UAB „R“ direktorė ir įgaliotas asmuo, savo naudai, tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, t. y. vykdant BUAB M bankroto procedūras pažadėjo V. Ž., kad civilinėje byloje sudarys su juo taikos sutartį dėl žymiai mažesnės sumos, nei iš jo yra priteista teismų sprendimais, ir dalį reikalautos pinigų sumos esant reikalui panaudos darydama poveikį bylos teisėjams; nuslėps nuo kreditorių tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę; nepagrįstai sumažins jam priklausančio areštuoto turto – automobilio „Hyundai Veracruz“, priekabos „Boeckmann“, pastato (arklidžių) vertę; duos neteisėtus patarimus dėl fiktyvių civilinių sandorių sudarymo bankroto procese; siūlys kreditoriams kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankrutavusios UAB M pabaigos.
Tęsdama nusikalstamą veiką, iš V. Ž., teismo sprendimu vykdančio teisėsaugos užduotį, priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur. Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, iš V. Ž. reikalavo duoti likusią 4000 Eur kyšio dalį. Žinodama, kad V. Ž. tokios pinigų sumos neturi, ir siekdama užsitikrinti likusios kyšio dalies gavimą, nurodė jam sudaryti fiktyvias pirkimo–pardavimo sutartis, o vėliau informavo V. Ž., kad savo pažadą elgtis rizikingai ji įvykdė, nes kreditorių susirinkime pranešė, jog V. Ž. turto neturi ir areštuotino turto nėra.
26. Tikrindami gynybos argumentus, vertindami visą bylos medžiagą, įskaitant ir R. T., ir gynybos pakviesto liudytojo E. L. parodymus, teismai nustatė, kad R. T. buvo numačiusi pasirašyti taikos sutartį su V. Ž., tik ne dėl visos iš jo reikalautos 14 000 Eur sumos. Abiejų instancijų teismai, skirtingai nei teigia kasatoriai, plačiai aptarė teisėtas galimybes vykdymo procese sudaryti taikos sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 595 straipsnis), tačiau faktinės bylos aplinkybės paneigė, kad nuteistoji veikė kreditorių interesais ir kartu su V. Ž. siekė spręsti bankroto procese kylančius klausimus. Byloje nustatytos aplinkybės, priešingai, leido padaryti išvadą, kad R. T. padarė BK 225 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
26.1. Iš V. Ž. gavusi dalį reikalautų pinigų, R. T. pradėjo veikti skolininko, o ne kreditorių interesais. Siekdama nuslėpti nuo kreditorių tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę, R. T. kreipėsi į turto vertintoją prašydama V. Ž. priklausančią arklidžių dalį įvertinti kuo mažesne pinigų suma; prašė pakoreguoti automobilio ir priekabos vertinimą, žinodama apie V. Ž. turimus arklius, nesiėmė veiksmų dėl jų arešto; ataskaitose nenurodė jokių konkrečių duomenų apie V. Ž. turimą turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.
26.2. Nuteistoji R. T. pasiūlė V. Ž. sudaryti sutartis dėl miško ir dalies arklidžių pardavimo tam, kad, sudarant taikos sutartį (dėl mažesnės sumos, nei reikalavo iš V. Ž.), būtų nurodytos (panaudotos) V. Ž. lėšos, gautos pardavus jo turtą.
26.3. Nuteistoji R. T. apie V. Ž. perduotus grynaisiais 10 000 Eur nepranešė nei savo įmonės buhalterei, nei BUAB M kreditoriams, nei antstoliams, su kuriais nuolat konsultavosi įvairiais klausimais, taip pat ir dėl taikos sutarties sudarymo. Priimdama pinigus iš V. Ž., nuteistoji nesurašė jokio pinigų perdavimą–priėmimą patvirtinančio dokumento, jie nebuvo įtraukti į bankroto administratorės UAB „R“ sąskaitą, nebuvo įnešti į antstolių ar kreditorių sąskaitas. Pinigai buvo padėti į nuteistosios individualų seifą banke, o ne į nuteistosios R. T. darbo vietoje esantį seifą. Nuteistoji R. T. po 2017 m. lapkričio 16 d. (kai įdėjo pinigus į seifą) seifu naudojosi šešis kartus, pinigai asmeniniame seife banke buvo laikomi daugiau nei pusę metų ir visą šį laikotarpį nuteistoji R. T. sprendė su V. Ž. įmonės bankrotu susijusius klausimus, taip pat ir su antstolio padėjėju Z. J.
26.4. R. T., neinformavusi kreditorių apie V. Ž. perduotą kreditoriams ženklią pinigų sumą (10 000 Eur sudarė beveik trečdalį jiems priteistos skolos), siūlė jiems kreiptis į teismą dėl BUAB M pabaigos, t. y. siekti, kad vykdomosios bylos išieškotoja – BUAB M būtų likviduota. Kreditorių susirinkimas nepritarė tokiam siūlymui, bet nuteistosios R. T. veiksmų teisinio vertinimo tai nekeičia.
26.5. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji R. T. neketino iš V. Ž. gautų pinigų panaudoti kreditorių interesais, t. y. prievolėms vykdyti ar taikos sutarčiai sudaryti, o jų reikalavo ir dalį reikalautos sumos priėmė savo naudai.
27. Pagal nustatytas aplinkybes, teismai pagrįstai nustatė, kad tokiais veiksmais R. T. pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatytą bankroto administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus; 25 punkte nustatytą pareigą kreditoriams pateikti informaciją apie įmonės turtą ir jo paties turto areštus; to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus apribojimus dėl atsakovo turtinių sandorių sudarymo ribojimų; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 5 dalyje nustatytus profesinės etikos principus – elgtis vadovaujantis teisingumu, sąžiningumu, nepriklausomumu – ir 6, 7 dalyse įtvirtintus reikalavimus – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, vadovautis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, susidūrus su skirtingais asmenų reikalavimais, nedaryti nepagrįstų išimčių, priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus, būti nepriklausomam nuo įmonės, kurios bankroto byla yra nagrinėjama. Todėl R. T., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, už neteisėtą veikimą reikalavusi ir priėmusi piniginį atlygį, siekdama, kad jai būtų sumokėta likusi reikalautų pinigų suma, pagrįstai pripažinta kalta.
28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas byloje aplinkybes R. T. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 3 dalį. Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
29. R. T. nuteista pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdama leidimo, laikė šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Champion“ modelio revolverį „Umarex“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm garsiniais ir dujiniais centrinio įskėlimo šoviniais, priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaudmenis – du PTS firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinius šovinius, pramoniniu būdu užtaisytus dujiniu užtaisu, priskirtus prie C kategorijos ginklams skirtų šaudmenų, skirtus šaudyti iš pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais revolveriais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. T. ginklą ir šaudmenis savo gyvenamojoje vietoje laikė nuo (duomenys neskelbtini), kai jį paveldėjo iš savo mirusio sūnaus, ir kad leidimo laikyti ginklą ir šaudmenis ji neturėjo.
30. Pagal ginklų ir šaudmenų kontrolės teisinį reguliavimą, iki 2014 m. liepos 1 d. R. T. nustatyta tvarka turėjo pateikti prašymą užregistruoti ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) C kategorijos ginklą ir šaudmenis, tačiau to nepadarė, todėl nuo 2014 m. liepos 1 d. minėtus kratos metu pas ją rastą ginklą ir šaudmenis laikė neteisėtai.
31. Kasaciniuose skunduose, visų pirma, nurodoma, kad nenustatyta nuteistosios tiesioginė tyčia, antra, kad, net nustačius nusikalstamos veikos sudėtį, nagrinėjamu atveju taikytinas mažareikšmiškumas (BK 37 straipsnis).
32. BK 253 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas Ginklų įstatyme apibrėžto leidimo, laikė šaunamuosius ginklus, ir norėjo taip veikti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-895/2017, 2K-77-489/2022). Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K-138-697/2018, 2K-1-303/2022, 2K-77-489/2022).
33. Žemesniųjų instancijų teismai nuteistosios kaltę pagrįstai grindė byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma, be kita ko, ir pačios nuteistosios parodymais. 2018 m. balandžio 24 d. kratos atlikimo metu R. T. gyvenamojoje vietoje ji pati pareigūnams nurodė turinti šaunamąjį ginklą ir jį pateikė, taigi, R. T. suprato, kad ji laiko ginklą ir šaudmenis. Teismai, įvertinę R. T. išsilavinimą, darbinės veiklos pobūdį, gyvenimišką patirtį, pagrįstai nusprendė, kad ji suvokė, jog ginklų ir šaudmenų laikymas yra reguliuojamas teisės aktais, todėl jų laikymui keliami specialūs reikalavimai. Tai, kad ji teisės aktų nustatyta tvarka ginklo neužregistravo ir negavo leidimo jį turėti arba nepasinaudojo galimybe perduoti ginklą Lietuvos Respublikos ginklų fondui, įrodo ir R. T. norą (siekį) taip elgtis.
34. Įvertinusi teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria jų padarytai išvadai, kad byloje nustatyta, jog R. T. veikė tiesiogine tyčia, ir jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
35. Kasatorių skunduose taip pat teigiama, kad, įvertinus visas R. T. veikos, kvalifikuotos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, aplinkybes, taikytinas mažareikšmiškumas.
36. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu.
37. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., nusprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413- 895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018). Taigi, konstatuojant tokį mažareikšmiškumą, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, taip pat asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai.
38. Teismai, įvertinę laikyto be leidimo ginklo pobūdį, šaudmenų skaičių, daiktų radimo vietą, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti mažareikšmiškumą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą.
38.1. Primintina, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K- 153-942/2016, 2K-238-699/2016, 2K-202-303/2017, 2K-1-303/2022), taigi sprendžiant dėl mažareikšmiškumo svarbiausia yra įvertinti pačios veikos pavojingumą.
38.2. Nuteistoji R. T., neturėdama leidimo, beveik ketverius metus (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. balandžio 24 d.) laikė šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, kol jis kratos metu buvo rastas ir paimtas. Revolveris ir jame buvę šoviniai yra tinkami šaudyti; ginklas buvo laikomas su įdėtais dviem šoviniais būgne, t. y. užtaisytas ir paruoštas naudoti; revolveris buvo laikomas laisvai kitiems asmenims prieinamoje vietoje – miegamajame esančios spintos stalčiuje (t. y. nebuvo laikomas seife ar kitoje saugioje vietoje); tuo laiku, kai R. T. laikė ginklą su šaudmenimis, kartu su ja gyveno V. A. Č. Kasatoriai teisingai nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog R. T. ar V. A. Č. būtų panaudoję šaunamąjį ginklą ar ketintų jį naudoti, tačiau pirmiau nurodytos jo laikymo aplinkybės teismams leido padaryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad tokia R. T. veika nepripažintina mažareikšme.
38.3. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė BK 253 straipsnio 1 dalį. Dėl BK 723 straipsnio taikymo
39. Kasaciniuose nuteistosios ir jos gynėjo skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72³ straipsnį ir nepagrįstai konfiskavo 520 360 Eur, 19 308 JAV dolerius ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Kasatoriai nurodo, kad byloje neįrodyta, jog konfiskuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Grįsdami šį teiginį, kasatoriai nurodo, kad R. T. nuteista už vieną korupcinį nusikaltimą, kyšio suma buvo 10 000 Eur; nenustatyta, kad visas seifuose rastas turtas yra asmeninis jos turtas; nuteistoji pateikė konfiskuoto turto įsigijimo teisėtumą įrodančius duomenis. Kasatorių argumentai, susiję su lėšų įgijimo laiku, deklaratyviai nurodant, kad galimai šie pinigai buvo įgyti iki 2010 m. gruodžio 11 d., paliekami nenagrinėti.
40. BK 72³ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo (BK 72³ straipsnio 2 dalis).
41. Teismų praktikoje, aiškinant BK 72³ straipsnyje nustatytas išplėstinio turto konfiskavimo pagrindus ir sąlygas, atskleidžiamas jų turinys, taip pat formuojamos jų įrodinėjimo taisyklės.
41.1. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl kaltininko turto ir jo pajamų neproporcingumo, turi būti konkrečiai nustatyta kaltininko turimo ar perleisto turto vertė ir jo pajamos.
41.2. Taikant išplėstinį turto konfiskavimą reikia įrodyti būtent tai, kad turtas gautas nusikalstamu, o ne bet kokiu neteisėtu, priešingu teisei bendrąja prasme, būdu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106- 628/2021). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad, taikant išplėstinį turto konfiskavimą, nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-295-222/2019).
41.3. Su šia labai glaudžiai susijusi išplėstinio turto konfiskavimo sąlyga yra kaltininko negebėjimas pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo (BK 72³ straipsnio 2 dalies 3 punktas). Baudžiamasis įstatymas kaltininkui suteikia galimybę pagrįsti turto teisėtumą, net jei kaltinimo šalis pateikia įrodymų, kad šis kaltininko turimas turtas laikytinas konfiskuotinu. Toks saugiklis yra būtinas asmenims, kurie turtą įgijo iš esmės teisėtomis pajamomis, tačiau šios nebuvo tinkamai apskaitytos dėl asmens kaltės ar kitų priežasčių, pvz., asmenys, gavę neapskaitytą darbo užmokestį, vertęsi verslu neturėdami verslo liudijimo ar pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-72-511/2021).
41.4. BPK nenustato specialių, būtent turto konfiskavimo pagrindams ir sąlygoms nustatyti taikomų įrodinėjimo būdų, todėl visi išplėstiniam turto konfiskavimui taikyti būtini pagrindai ir sąlygos nustatomi pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Pareiga pateikti įrodymus, kad kaltininko įgyto turto arba perleisto turto vertė neatitinka kaltininko teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija būtent 250 MGL dydžio sumą, byloje tenka kaltinimo šaliai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-511/2021). Tais atvejais, kai bylą nagrinėjant teisme kyla abejonių dėl kaltininko įgyto turto vertės, jo teisėtų pajamų dydžio, o teismui pateikti kaltininko turto ir pajamų tyrimo duomenys yra neišsamūs ar prieštaringi, teismas turi imtis aktyvių procesinių veiksmų šiems trūkumams pašalinti, išsireikalaudamas papildomus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis, apklausti specialiųjų žinių turinčius asmenis (specialistus, ekspertus), esant pagrindui, skirti papildomus tyrimus. Tokie įstatymo reikalavimai teismui keliami bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys, 324 straipsnio 6 dalis).
41.5. Kartu pažymėtina, kad sprendimai dėl pajamų, gautų iš prekybos narkotikais, pinigų plovimo, korupcijos ar kitų sunkių nusikaltimų, konfiskavimo nebūtinai turi būti grindžiami tokio turto neteisėtos kilmės visišku įrodytumu, t. y. pagal principą „nesant pagrįstų abejonių“. Esant duomenų apie tokią nusikalstamą veiklą, neteisėtos turto kilmės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir didelės tikimybės principu, derinamu su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai (pvz., 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 36862/05, par. 107; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 47911/15, par. 68). Tokią praktiką formuoja ir kasacinės instancijos teismas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, 2K-72-511/2021, 2K-62-495/2022).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog BK 72³ straipsnis pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs R. T. pajamas, gautas iš teisėtos veikos, grynųjų pinigų kiekį, rastą individualiuose seifuose, paimto kyšio dydį, taip pat kitas byloje nustatytas svarbias aplinkybes, netiesiogiai pagrindžiančias R. T. turimo turto neproporcingumą jos teisėtoms pajamoms, tokias kaip iš banko išgrynintų pinigų sumas, taip pat atitinkamu laikotarpiu įgytą didelį skaičių nekilnojamojo turto objektų, padarė pagrįstą išvadą, kad 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriai ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų turi būti konfiskuoti taikant BK 72³ straipsnį.
42.1. Byloje nustatyta, kad 2013 m. R. T. gavo 23 014,25 Lt (6665,39 Eur) pajamų, 2014 m. ji gavo 9668,46 Lt (2800,17 Eur) pajamų, 2015 m. ji gavo 38 128,26 Eur pajamų, 2016 m. – 19 120,99 Eur pajamų, 2017 m. – 29 253,64 Eur pajamų, 2018 m. – 13 080,59 Eur pajamų. Įvertinus šiuos ir kitus reikšmingus duomenis, byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 26 d. jos sukauptų grynųjų pinigų likutis galėjo būti 30 858,38 Eur. Šie duomenys rodo, kad R. T. turtas visiškai neatitinka jos pajamų (iš teisėtos veiklos, kuria ji užsiėmė, ji negalėjo sukaupti tokios vertės turto). Siekiant įvertinti, ar prašomas konfiskuoti turtas buvo įgytas penkeri metai iki nusikaltimo padarymo (BK 723 straipsnio 2 dalies 2 punktas), byloje nustatyta, kad 2012–2016 m. R. T. įsigijo daug nekilnojamojo turto ir jam įsigyti išleido dideles pinigų sumas, 2013 m. balandžio 8 d. ji išsinuomojo individualų seifą, kuriame kaupė ir laikė dideles pinigų sumas (520 360 Eur (be 10 000 Eur, kurie šioje byloje pripažinti kyšio dalyku ir taip pat buvo šiame seife), 19 308 JAV dolerius, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronas ir 6 Danijos kronas). Iš R. T. banko sąskaitos per 2018 m. buvo paimta 98 040 Eur ir 266 170,62 Norvegijos kronos (NOK). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje įrodyta, jog individualiame seife rasti pinigai neatitinka R. T. teisėtų pajamų ir skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą.
42.2. Byloje pagrįstai ir tinkamai (laikantis pirmiau išdėstytų įrodinėjimo taisyklių) nustatyta konfiskuotinų lėšų nusikalstama kilmė. R. T. yra pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, sunkų korupcinio pobūdžio nusikaltimą, iš kurio turėjo 10 000 Eur turtinės naudos. Kaip kyšis gauti 10 000 Eur buvo laikomi banke esančiame individualiame seife, kuriame buvo laikomi ir kiti nuosprendžiu konfiskuoti pinigai. Ši aplinkybė patvirtina ne tik išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygą, nurodytą BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tačiau yra viena iš aplinkybių, pagrindžiančių, kad neproporcingas teisėtoms pajamoms turtas yra gautas nusikalstamu būdu. Pažymėtina, kad nei baudžiamieji įstatymai, nei teismų praktika nereikalauja nustatyti, jog konfiskuotina konkreti pinigų suma ar konkrečios vertės turtas buvo gautas padarius konkrečią nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš bylos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, darant tokią išvadą, buvo vertinta visa bylos medžiaga, taip pat ir pačios nuteistosios teikti duomenys apie jos turimų lėšų teisėtumą. Kaip minėta, VMI atliktoje R. T. ūkinės finansinės veiklos patikrinimo išvadoje nustatyta, kad R. T. galimai sukauptas grynųjų pinigų likutis 2018 m. balandžio 26 d. galėjo būti 30 585,38 Eur, o 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriais, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronomis ir 6 Danijos kronomis ji disponavo iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių, nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Nuteistoji R. T. turto kilmės teisėtumą grindė 2019 m. gruodžio 23 d. ir 2020 m. gegužės 6 d. specialisto Č. M. išvadomis, kuriose nurodyta, kad R. T. turėjo pakankamai teisėtų pajamų seife laikytiems gryniesiems pinigams pagrįsti, nes didelė dalis šių lėšų – 475 000 Eur – buvo gauta pagal paskolos sutartis iš bendrovės E. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos kaltinamosios pateiktus duomenis apie paskolos sutartis laikė patikimais, teisėjų kolegija pritaria priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai.
Atmesdama paskolos sutartis kaip lėšų teisėtumo įrodymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvavo tokią išvadą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu nustatyta, kad paskolos sutartyse (2013 m. gegužės 26 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2013 m. rugsėjo 20 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1, 2014 m. kovo 15 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1 ir 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su priedu N-1) įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, kad Estijos įmonė E, atstovaujama A. M., paskolino R. T. 475 000 Eur, yra netikros. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. M. patvirtino tokias aplinkybes. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, šis teismo nuosprendis įsiteisėjęs (apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas).
Motyvuotai nusprendęs, kad R. T. teiktais duomenimis turto kilmės teisėtumo negalima pagrįsti, taip pat įvertinęs kitas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konfiskuotino turto kilmė yra nusikalstama. Kartu vertino ir aplinkybę, kad kyšio dalykas buvo laikomas toje pačioje vietoje, kaip aptariami grynieji pinigai.
42.3. Kasatoriai skunduose akcentuoja, kad dalis pinigų galėjo priklausyti kartu su R. T. gyvenančiam V. A. Č. Tokie jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti teiginiai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių. Kita vertus, pačios gynybos iniciatyva pateiktose specialisto išvadose grynųjų pinigų, rastų seife, teisėta kilmė iš esmės grindžiama paskolos sutartimis, kurių tikrumas buvo paneigtas.
42.4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir vadovaudamasis išplėstiniam turto konfiskavimui taikytinu principu, pagal kurį nusikalstamos turto kilmės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir didelės tikimybės principu, derinamu su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai, pagrįstai pripažino, kad aptariami pinigai yra gauti nusikalstamu būdu ir konfiskuotini.
42.5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriai ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų konfiskuoti tinkamai pritaikius BK 723 straipsnį.
43. Darytina bendra išvada, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus atmesti.