LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. lapkričio 7 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Aleno Piesliako, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Artūro Ridiko, Algimanto Valantino ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui, nuteistojo P. G. gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda. Taip pat, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 5 dalimis, iš P. G. konfiskuota 3308,31 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatas. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo P. G. gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinis skundas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. G. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad eidamas Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas (toliau – ir Seimo narys), būdamas valstybės tarnautojas (valstybės politikas), siekdamas turtinės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, laikotarpiu ne vėliau kaip nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. vasario 13 d. piktnaudžiavo Seimo nario tarnybine padėtimi, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, būtent:
1.1. P. G., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas įstatymais suteiktas Seimo nario teises, pareigas, įgaliojimus (taip pat pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 12 straipsnį turėdamas pareigą susitikinėti su rinkėjais ir juos informuoti apie savo veiklą, kviesti susitikimuose dalyvauti valstybės institucijų, įstaigų pareigūnus, nagrinėti gautus rinkėjų pasiūlymus, pareiškimus, skundus, pagal Seimo statuto 9 straipsnio 1 dalies 11 punktą turėdamas teisę kreiptis su paklausimais į valstybės institucijų vadovus ir pateikti jiems klausimų, pagal Seimo statuto 14 straipsnio 1 dalį turėdamas teisę reikalauti, kad jį neatidėliojant priimtų įmonėse, įstaigose ir organizacijose jo veiklos klausimais ir pateiktų reikiamą informaciją), pasinaudojo Seimo nario tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais ir savanaudiškais tikslais – siekdamas turtinės naudos ir taip pažeisdamas Seimo statuto 18 straipsnio nuostatas, kuriomis draudžiama Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesais, ir kuriomis įpareigojama gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) ir įstatymus bei vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenės interesams, pažeisdamas Seimo statuto 15 straipsnio 4 dalies ir Konstitucijos 60 straipsnio nuostatas, kuriomis nustatoma, kad Seimo nario darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto, Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą, veikė UAB „J“ interesais ir atliko šiuos toliau nurodytus veiksmus.
1.2. P. G., veikdamas UAB „J“ generalinio direktoriaus R. K. ir tos pačios bendrovės komercijos direktorės P. P. prašymu, gavęs duomenų, kad, Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos duomenimis, nustatytas pažeidimas – UAB „J“ produkcijoje, eksportuojamoje į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ribotos atsakomybės bendrovei „T“, aptikta listerijos (lot. Listeria monocytogenes) bakterijų, 2015 m. liepos 6 d. apie 12 val. 9 min. ir 2015 m. liepos 7 d. apie 10 val. 17 min. vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, esančios adresu: Vilnius, Siesikų g. 19, direktorių J. M. ir jo paprašė veikti UAB „J“ interesais, patarti, ar duoti kyšį Rusijos pareigūnams, kartu nuvykti, susitikti ir pasikalbėti su Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovu, kad dėl Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos pareigūnų UAB „J“ produkcijoje aptiktų bakterijų UAB „J“ nebūtų uždrausta eksportuoti produkcijos į Rusiją ir Baltarusiją.
1.3. P. G., siekdamas, kad UAB „J“ dėl pažeidimų nebūtų uždrausta eksportuoti produkcijos į Rusiją ir Baltarusiją, kartu su UAB „J“ komercijos direktore P. P. 2015 m. liepos 8 d. (tiksliau nenustatytu laiku) nuvyko į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį (į tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vietas) ir kreipėsi į Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovą A. I. bei su juo susitarė, kad A. I. veiks UAB „J“ interesais.
1.4. P. G., žinodamas, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritoriniame skyriuje tiriamoje UAB „J“ paukštienos produkcijoje aptikta listerijos bakterijų, žinodamas, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno skyriaus pareigūnai UAB „J“ produkcijai negali išduoti sertifikato, 2015 m. rugpjūčio 4 d. apie 10 val. 25 min. ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. apie 10 val. 32 min. vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J. M. ir jo paprašė duoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno skyriaus viršininkui R. P. K., kuris nesant produkcijos tyrimo protokolo atsisakė išduoti sertifikatą, nurodymą – išduoti UAB „J“ eksportuojamai produkcijai sertifikatą.
1.5. P. G. 2015 m. rugpjūčio 20 d. apie 13 val. 48 min. vykusio telefoninio pokalbio metu kreipėsi į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritorinio skyriaus vedėją V. P. ir jį informavo, kad dažniausiai iškilusias problemas sprendžia su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi J. M., o dėl produkcijos eksporto į Kaliningradą susitarė su Rusijos pareigūnais, kad jie į pažeidimus nereaguos. P. G. neteisėtai paprašė V. P., kad apie tyrimų metu UAB „J“ produkcijoje nustatytus pažeidimus juos informuotų, tačiau nustatytų pažeidimų į produkcijos tyrimo protokolus neįrašytų, nes tada veterinarijos tarnybai labai sunku išduoti sertifikatą.
1.6. P. G., 2015 m. spalio 5 d. apie 11 val. 2 min. vykusio telefoninio pokalbio metu iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. M. sužinojęs, kad iš Rusijos Federacijos gautas raštas dėl UAB „J“ produkcijoje nustatytų ženklinimo pažeidimų, 2015 m. spalio 5 d. apie 15–16 val. (kartu su UAB „J“ darbuotojais) ir 2015 m. spalio 12 d. apie 15 val. 55 min. nuvyko į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, esančią adresu: Vilnius, Siesikų g. 19, ir kreipėsi į J. M., kad padėtų pasiaiškinti Rusijos Federacijos pareigūnams dėl UAB „J“ produkcijoje nustatytų ženklinimo pažeidimų, 2015 m. spalio 19 d. vykusių telefoninių pokalbių metu (su A. I. ir P. P.) suorganizavo Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovo A. I. ir UAB „J“ komercijos direktorės P. P. susitikimą dėl UAB „J“ produkcijoje nustatytų ženklinimo pažeidimų, siekdamas, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „J“ nebūtų uždrausta eksportuoti produkcijos į Rusiją ir Baltarusiją, ir 2015 m. spalio 21 d. apie 16 val. 28 min. vykusio telefoninio pokalbio metu pasiūlė P. P., kad A. I. už pastarojo veikimą UAB „J“ interesais būtų neteisėtai perduota sutarta pinigų suma.
1.7. P. G. 2015 m. spalio 30 d. apie 8 val. 12 min. ir apie 8 val. 21 min. vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno skyriaus viršininką R. P. K., 2015 m. spalio 30 d. apie 8 val. 18 min. ir 2015 m. lapkričio 3 d. apie 11 val. 13 min. vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J. M. ir jų paprašė, kad jie į antrą Rusijos Federacijos raštą dėl UAB „J“ produkcijoje nustatytų ženklinimo pažeidimų atsakytų vienu raštu arba duotų tokį patį atsakymą.
1.8. P. G., siekdamas, kad Rusijos Federacijos pareigūnai trečią kartą UAB „J“ produkcijoje neužfiksuotų pažeidimo ir UAB „J“ neuždraustų eksportuoti produkcijos į Rusiją ir Baltarusiją, 2015 m. lapkričio 13 d. apie 15 val. 44 min. ir 2015 m. lapkričio 15 d. apie 18 val. 41 min. vykusių telefoninių pokalbių metu pasiūlė P. P. nuvykti pas Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovą A. I. ir paprašyti, kad pastarasis ją supažindintų su laboratorijos vadovu, 2015 m. lapkričio 15 d. apie 19 val. 17 min. vykusio telefoninio pokalbio metu P. P. pasiūlė vykstant į Kaliningradą vežtis 500 Eur, 2015 m. lapkričio 15 d. apie 19 val. 19 min. telefoninio pokalbio metu R. K. pasiūlė per P. P., jeigu ją supažindins su Kaliningrado laboratorijos vadovu, pastarajam neteisėtai duoti 500 Eur.
1.9. P. G., žinodamas, kad UAB „J“, nesilaikydama ženklinimo reikalavimų, fasuoja žuvų produkciją, 2015 m. lapkričio 23 d. apie 19 val. 35 min. vykusio telefoninio pokalbio metu pasiūlė R. K. toliau fasuoti žuvų produkciją ir vykdydamas pažadą R. K. 2015 m. lapkričio 24 d. apie 14 val. 30 min. kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J. M. bei su juo susitarė, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba leis UAB „J“ išsiparduoti fasuotą žuvų produkciją, kurios tiekimas rinkai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno skyriaus pareigūnų buvo uždraustas.
1.10. P. G. 2015 m. lapkričio 25 d. apie 9 val. 27 min. nuvyko į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, esančią adresu: Vilnius, Siesikų g. 19, ten kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J. M. ir kartu su R. K. konsultavosi dėl žuvų produkcijos fasavimui keliamų reikalavimų.
1.11. Taip veikdamas UAB „J“ interesais, P. G. savo ir kitų asmenų – E. L., J. B. – naudai iš šios bendrovės gavo turtinę naudą: 1) laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. 23 kartus neatlygintinai naudojosi UAB „Statoil Fuel and Retail Lietuva“ degalų mokėjimo kortelėmis, išduotomis UAB „J“, ir už UAB „J“ lėšas (sau ir J. B.) įsigijo iš viso 1096,25 litro degalų už 1101,31 Eur; 2) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. neatlygintinai kartu su E. L. pasinaudojo 2015 m. rugsėjo 31 d. už UAB „J“ 754 Eur nupirktais skrydžio iš Vilniaus į Stokholmą ir iš Stokholmo į Vilnių bilietais; 3) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. neatlygintinai pasinaudojo 2015 m. gruodžio 15 d. už UAB „J“ 348 Eur nupirktais skrydžio iš Kauno į Londoną ir iš Londono į Kauną bilietais; 4) 2016 m. liepos 27 d. neatlygintinai pasinaudojo 2016 m. liepos 26 d. už UAB „J“ 59 Eur nupirktu skrydžio iš Vilniaus į Kyjivą bilietu; 5) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. kovo 11 d. per keturis kartus (2015 m. rugsėjo 25 d., 2015 m. lapkričio 3 d., 2016 m. sausio 22 d. ir 2016 m. kovo 11 d.) gavo pagal P. G. prašymą iš UAB „J“ banko sąskaitos per P. P. banko sąskaitą R. K. pervestus iš viso 1800 Eur.
1.12. Tokiais savo neteisėtais veiksmais, t. y. siekdamas ir neatlygintinai gaudamas iš UAB „J“ turtinę naudą, veikdamas šios bendrovės interesais ir neleistinai kišdamasis į kitų valstybės tarnautojų – J. M., R. P. K., V. P., Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovo A. I. – veiklą, siūlydamas Rusijos pareigūnams duoti pinigų, prašydamas V. P., J. M., o per jį – ir R. P. K. neteisėtai veikti UAB „J“ interesais, P. G., būdamas aukščiausios valdžios atstovas – Seimo narys, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; Konstitucijos 59 straipsnyje ir Seimo statuto 1 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų; Konstitucijos 60 straipsnyje ir Seimo statuto 15 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, jog Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto; Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą; Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (2006 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. X-816 redakcija) 4 straipsnyje įtvirtintus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, pavyzdingumo, nesavanaudiškumo principus; Seimo statuto 18 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kuriomis draudžiama Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesais, ir kuriomis įpareigojama gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus ir vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenės interesams.
1.13. Taip sistemingai, ilgą laiką, laikotarpiu ne vėliau kaip nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. vasario 13 d., pasinaudodamas savo, kaip aukščiausios valdžios atstovo, statusu ir įtaka, jis menkino tiek einamų pareigų prestižą, tiek ir institucijos, kurioje dirbo, autoritetą, formavo neigiamą visuomenės nuomonę apie Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, vadovaudamasis ne Konstitucija ir valstybės, bet savo asmeniniais interesais, siekdamas turtinės naudos sau, parodė nepagarbą Konstitucijai ir įstatymams, kurdamas nepagrįsto atsiskaitymo ir įstatymų nepaisymo sistemą iškreipė Seimo funkcijas, veiklos principus, savo tarnybinės veiklos turinį, taip pažeidė Seimo nario priesaiką, pažemino ir diskreditavo valstybės tarnautojo ir valstybės politiko – Seimo nario – vardą, sumenkino Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo P. G. gynėjo advokato R. Tilindžio apeliacinį skundą, jį atmetė ir patikslino pirmosios instancijos teismo nuosprendį konstatuodamas, kad P. G. nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 6 d. iki 2016 m. liepos 26 d.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis P. G. ir jo gynėjas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą P. G. nutraukti, nes nepadarytas nusikaltimas, nurodytas BK 228 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai neatsižvelgė į tai, kad, prieš 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimui sprendžiant dėl leidimo patraukti P. G. baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamos veikos padarymą, laikinojoje tyrimo komisijoje buvo išklausytas pats P. G., prokuroras, aptarti baudžiamojoje byloje surinkti dokumentai, visas procesas ir galimos politinės priežastys buvo aprašytos žiniasklaidoje. Visuomenė ir rinkėjai žinojo P. G. reiškiamų įtarimų esmę. Ši aplinkybė pripažįstama apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir vertinama kaip sukėlusi visuomenėje neigiamą rezonansą.
3.2. Tinkamai neįvertinta, kad net ir plačiai bei ilgą laiką viešinama informacija apie šios baudžiamosios bylos dalyką ir esmę nepadarė jokio įspūdžio visuomenei ir rinkėjams, nes P. G. 2020 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą dar kartą buvo išrinktas Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje, t. y. betarpėje rinkimų kovoje, nesinaudojant jokios politinės partijos parama. Dėl to darytina išvada, kad visuomenei žinomi P. G. veiksmai, kurie tapo šios baudžiamosios bylos esme, nebuvo įvertinti kaip didelė žala tiek rinkėjams kaip visuomenės nariams, tiek atitinkamai valstybei. Visuomenė išreiškė pasitikėjimą P. G., kad jis vertas būti Lietuvos Respublikos Seimo nariu, ir tokias pareigas jis eina nuo 2020 m. lapkričio 14 d. Todėl darytina išvada, kad P. G. niekaip nesumenkino ir Lietuvos Respublikos Seimo autoriteto. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo įvertinta kaip nepakankama didelės neturtinės žalos požymiui pašalinti, nes pakartotinis išrinkimas neatspindi visos visuomenės nuomonės. Toks apeliacinės instancijos teismo motyvas atmestinas kaip neįrodytas spėjimas, nes nebuvo atlikta visos visuomenės apklausa dėl P. G. veiksmų vertinimo.
3.3. UAB „J“ 2022 m. kovo 23 d. raštu patvirtino, kad buvęs UAB „J“ direktorius R. K., buvusi komercijos direktorė P. P., taip pat bendrovėje nedirbęs P. G. neturi jokio įsiskolinimo bendrovei UAB „J“. UAB „J“ nepatyrė turtinių ir (ar) organizacinių nuostolių, jos veikla niekaip nebuvo sutrikdyta, jokia reikšminga neigiama įtaka galimai bendrovės naudai ar gautinoms pajamoms nebuvo padaryta. Skundžiamoje nutartyje, nors ir pripažinta, kad inkriminuotos lėšos grąžintos bendrovei, padaryta prielaida, kad dėl to liko P. G. skola P. P. bei R. K., nors byloje nėra nė vieno tai patvirtinančio įrodymo. Be to, teismų konstatuota, kad turtinė nauda gauta už veikimą UAB „J“ interesais, nors nė vienas byloje apklaustas asmuo tokio priežastinio ryšio nenurodė.
3.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino kaltinimo epizodą dėl tariamai neatlygintinai naudoto automobilio „Lexus“, nes buvo nustatyta, kad P. G. apmokėjo automobilio nuomą, tik atitinkamose sąskaitose buvo nurodytas klaidingas nuomos sutarties numeris. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad panaudotas lėšas skrydžio bilietams grąžino P. P., tačiau apeliacinės instancijos teismas iškėlė prielaidą, kad P. G. jai grąžino mažesnę sumą, ir kartu suformulavo spėjimą, jog P. G. esą liko skolingas P. P. ir R. K. Toks spėjimas yra nepagrįstas, nes P. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji iš P. G. gavo daugiau pinigų, nei perdavė jam ar išleido jo interesais. Jiems gyvenant faktinėje santuokoje ir vedant bendrą ūkį, svarbu bendras balansas, nes objektyviai atriboti, iš kokių bendrų lėšų atlikta viena ar kita operacija, nėra jokios galimybės.
Be to, P. P. patvirtino, kad jai P. G. nėra skolingas. Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. K. taip pat nenurodė, kad P. G. jam būtų skolingas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 41 punkte aprašyti P. P. ir R. K. pokalbiai vyko 2015 m. lapkričio 16 d. ir 2016 m. kovo 4 d., todėl iš jų negalima spręsti apie P. G. skolos likimą vėlesniu laikotarpiu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad nei P. P., nei R. K. nėra pareiškę civilinių ieškinių P. G., atmestina teismo suformuluota prielaida, jog P. G. nėra atsiskaitęs su išvardytais asmenimis. Tokia prielaida teismų sprendimai negali būti motyvuojami.
3.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad P. G. veikos kvalifikavimui neturi įtakos tai, jog P. G. turtinės naudos (degalų, skrydžių bilietų, grynųjų pinigų) gavo neilgą laiką. Tačiau konstatavus, kad tokia turtinė nauda buvo trumpalaikė, o patį kasatorių su P. P. siejo faktinės šeimos santykiai, darytina išvada, jog P. G. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios gauti turtinės naudos iš UAB „J“, nėra priežastinio ryšio tarp P. G. veiksmų šios bendrovės naudai ir gautos turtinės naudos, be to, tokioje situacijoje jo veiksmais negalėjo būti padaryta didelė neturtinė žala, nes nebuvo sutrikdyta nei UAB „J“, nei valstybės institucijų veikla, o didelės neturtinės žalos valstybei padarymą per Lietuvos Respublikos Seimo autoriteto sumenkinimą paneigia P. G. išrinkimo į Seimo narius vienmandatėje rinkimų apygardoje faktas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinis skundas atmestinas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar byloje nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 367 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinis teismas iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir tuo remdamasis naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K- P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai yra grįsti prielaidomis, priimti nepakankamai įvertinus P. P., R. K. parodymus.
Tokiais kasacinio skundo teiginiais, nenurodant konkrečių esminių BPK pažeidimų, yra siekiama sukelti abejonių atskirų teismų nustatytų bylos aplinkybių pagrįstumu, todėl jie nesudaro kasacijos dalyko ir plačiau apie juos nebus pasisakoma. Kitas kasacinio skundo teiginys dėl baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės taikymo grindžiamas vien tik turtinės ir neturtinės žalos padarymo neigimu ir abstrakčiu siūlymu taikyti priemones, nustatančias Seimo narių atsakomybę už etikos ir privačių interesų derinimo pažeidimus, ir plačiau teisiniais argumentais nepagrįstas, todėl taip pat teisės taikymo aspektu nesvarstomas. Dėl kasaciniame skunde ginčijamų didelės neturtinės žalos bei kitų BK 228 straipsnio 2 dalies požymių
6. Kasaciniame skunde žemesnės instancijos teismų sprendimai yra ginčijami iš esmės keliais aspektais – teigiant, kad teismai klaidingai kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėtyje nustatė didelės neturtinės žalos požymį, nes, pasak kasatorių, jis turi būti vertinamas kartu su visuomenės nuomone bei požiūriu į P. G. kaip Seimo nario veiklą, jam išreikštu politiniu pasitikėjimu, teigiant, kad nei UAB „J“, nei valstybės institucijų veikla nebuvo sutrikdyta, taip pat ginčijant tyčios buvimą P. G. veikoje bei keliant klausimą dėl turtinės asmeninės naudos požymio tinkamo nustatymo.
7. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, pasisakydama didelės neturtinės žalos požymio aspektu, atkreipia dėmesį į nagrinėjamai teisinei situacijai svarbias teismų praktikoje taisykles:
7.1. Nagrinėjamo nusikaltimo valstybės tarnybai (piktnaudžiavimo) esmė yra tyčinis neteisėtas kitų asmenų interesų tenkinimas, priešingai įstatymo reikalavimams panaudojant tarnybinę padėtį ir suteiktus įgaliojimus. Tai paprastai būna neteisėto piktnaudžiavimo užsakovų interesais kaltininko vykdomas tarnybos galimybių panaudojimas ar nepanaudojimas jiems reikalingam tikslui ar naudai pasiekti, dėl kurio tam tikros naudos gauna ir kaltininkas. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnis) gali būti taikoma tik nustačius, be kita ko, didelės neturtinės žalos požymį. Tai reiškia, kad ne bet koks teisės aktų reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) elgesys yra pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Atitinkamai piktnaudžiavimas, kuris sukėlė BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius (tarp jų ir didelę neturtinę žalą), kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-7-9-976/2020, 2K-P-59-495/2021, 2K-176-489/2022).
7.2. Kasacinėje praktikoje išaiškinta ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-7-9- 976/2020, 2K-P-59-495/2021). Sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007). Taigi, didelės neturtinės žalos padarymo valstybei konstatavimas turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-263/2014, 2K-361-895/2016, 2K-104-696/2018, 2K-16-489/2021, 2K-P-59-495/2021), t. y. pagrįstas konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o ne pernelyg bendro pobūdžio, formaliais teiginiais.
7.3. Pagal kasacinę praktiką, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingų padarinių valstybei, tarnybai ar asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-189-1073/2019, 2K-248-648/2020). Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, todėl, be kita ko, vertintinas neigiamų padarinių pobūdis, veiksmai, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdis, trukmė, ar padaryti formaliai teisėti, ar aiškiai neteisėti veiksmai), tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas poveikis valstybės tarnybos autoritetui ir rezonansas visuomenėje, nukentėjusiųjų skaičius ir kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-4-689/2019, 2K-28-222/2020, 2K- 7-9-976/2020, 2K-127-689/2020, 2K-P-59-495/2021).
7.4. Taigi, nustatant BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą padarytos didelės neturtinės žalos požymį, turi būti atsižvelgiama į atliktų veiksmų pobūdį, teisės aktų, kurie pažeisti piktnaudžiaujant, lygmenį, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui ir (ar) valstybės institucijai. Susipažinus su bylos medžiaga bei žemesnės instancijos teismų sprendimais, konstatuotina, kad visi minėti kriterijai teismų buvo išsamiai ir tinkamai įvertinti.
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, patvirtino, kad P. G. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismo pagrįstai nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas (valstybės politikas) – Lietuvos Respublikos Seimo narys, pažeisdamas kaltinime nurodytų Konstitucijos ir kitų teisės aktų nuostatas, savo ir kitų asmenų naudai siekdamas gauti ir neatlygintinai gaudamas iš UAB „J“ turtinę naudą (pinigines lėšas, degalus, skrydžių bilietus), piktnaudžiavo Seimo nario tarnybine padėtimi, Seimo nario mandatą naudojo ne savo pareigoms atlikti, o privatiems kitų asmenų interesams tenkinti, t. y. veikė privataus juridinio asmens – UAB „J“ interesais, neleistinai kišosi į kitų valstybės tarnautojų – J. M., R. P. K., V. P., Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovo A. I. veiklą, prašydamas V. P., J. M., per jį – ir R. P. K. neteisėtai veikti. Taip pasinaudodamas savo, kaip aukščiausios valdžios atstovo, statusu ir įtaka, menkino tiek einamų pareigų prestižą, tiek ir institucijos, kurioje dirbo, autoritetą, formavo neigiamą visuomenės nuomonę apie Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius, o dėl tokių jo veiksmų didelę žalą patyrė valstybė. Taigi nagrinėjamoje byloje P. G. piktnaudžiaujant tarnyba nustatytas tik didelės neturtinės žalos valstybei požymis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27–30 punktai).
9. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis P. G. veikos padarymo metu buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, t. y. institucijos, kuri pagal Konstitucijos 5 straipsnį yra viena iš trijų Lietuvos valstybės valdžių – įstatymų leidžiamoji, narys. Atitinkamai Konstitucijos 59 straipsnis nustato, kad Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine, o Konstitucijos 60 straipsnis nustato, kad Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginami iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Šias nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos Seimo statutas, kurio 15 straipsnis aptaria Seimo nario atlyginimo sudėtį, 18 straipsnis nustato prievolę Seimo nariui vengti interesų konflikto, taip pat draudžia Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesams, ir įpareigoja Seimo narį gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus.
Šiame straipsnyje esančios nuostatos įpareigoja kiekvieną Seimo narį vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenės interesams, taip pat jis neturi elgtis taip, kad visuomenėje kiltų abejonių, kad toks konfliktas yra. Aukšti reikalavimai, kuriais pirmiausia pabrėžiami sąžiningumo, teisingumo, nesavanaudiškumo, pagarbos įstatymams ir jų laikymosi principai, yra iškeliami ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse. Šių teisinės valstybės išreikštų reikalavimų Seimo nario veiklai nuostatų sąmoningas pažeidimas teismų teisingai buvo konstatuotas P. G. veiksmuose. Teismų nustatyti piktnaudžiavimo veiksmai menkino tiek einamų pareigų prestižą, tiek ir institucijos, kurioje Seimo narys dirbo, autoritetą, formavo neigiamą Lietuvos visuomenės nuomonę apie Lietuvos Respublikos Seimą ir Seimo narius.
Seimo narys veikė vadovaudamasis ne Konstitucija ir ne valstybės, o išimtinai savo ir privataus juridinio asmens UAB „J“ interesais, dargi siekdamas gauti turtinės naudos sau, ir taip sukėlė įstatyme nurodytus padarinius.
10. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad išrinktas Seimo nariu asmuo nėra laisvas veikti savo asmeniniais interesais, to neleidžia ir laisvojo Seimo nario mandato principas. Nors Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“, tačiau laisvojo mandato esmė yra ne galimybė elgtis pagal savo norus, o tai yra Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas, nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2009 m. gegužės 15 d. nutarimuose) konstatuota, kad Seimo nario laisvasis mandatas negali būti tapatinamas su Seimo nario absoliučiai laisvu veikimu vien savo nuožiūra, ignoruojant Konstituciją, nes Konstitucija suponuoja tik tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų bei jos saugomų ir ginamų vertybių nėra atotrūkio ar prieštaravimų.
Taigi, konstitucinis Seimo nario laisvojo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti su Konstitucija nesuderinami sprendimai.
11. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo teiginiai tiek dėl rinkėjų politinio pasitikėjimo perrenkant P. G. vienmandatėje rinkimų apygardoje, tiek dėl Seimo pritarimo pirmą kartą svarstant klausimą dėl leidimo P. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvimo, tiek dėl visos visuomenės apklausos dėl P. G. veiksmų vertinimo nebuvimo negali būti laikomi paneigiančiais padarytą žalą ar teisine prasme reikšmingais, nustatant didelės neturtinės žalos požymį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas (31 nutarties punktas) teisingai šiuo klausimu pažymėjo, kad Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais, kompromisais ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai). Taigi, pirma, politinio pobūdžio institucija Seimas negali spręsti, ar asmuo padarė nusikaltimą, nes tokį vertinimą atlieka tik teismai. Antra, kaip buvo nurodyta anksčiau, nei Seimo komisijos, nei politinės partijos, nei profesinės sąjungos, savivaldybės ar jų gyventojų išreikštas pasitikėjimas Seimo nariu nesudaro pagrindo Seimo nariui veikti ignoruojant pagrindinius iš Konstitucijos jo veiklai keliamus principus.
12. Kvalifikuojant veiką kaip piktnaudžiavimą, įtvirtintą BK 228 straipsnyje, būtina nustatyti ir valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) tyčinę kaltę. Ji gali pasireikšti tiesiogine arba netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-28-489/2019, 2K-127-689/2020). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje nurodytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-489/2019). Kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo, be kita ko, suvokė savo veiksmus kaip priešingus valstybės tarnybos interesams. Vertindami pagal nurodytus teismų praktikos reikalavimus P. G. kaltės turinį, išdėstydami savo išvadas dėl to, kad jis piktnaudžiavo Seimo nario tarnybine padėtimi veikdamas tiesiogine tyčia, teismai teisės taikymo klaidos nepadarė. Visi teismų nustatyti duomenys patvirtina, kad P. G., tiek atlikdamas jam teismų inkriminuotus neteisėtus veiksmus, kuriais buvo piktnaudžiaujama Seimo nario statusu, tiek siekdamas ir gaudamas turtinę naudą už juos, veikė tyčia.
13. Kasaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl tinkamo turtinės naudos požymio piktnaudžiaujant Seimo nario tarnybine padėtimi nustatymo (P. G. gavo ją neilgą laiką, bendrovė nepatyrė jokių neigiamų pasekmių, pats nėra skolingas bendrovės darbuotojams, jį patį su P. P. siejo faktinės šeimos santykiai).
14. Teismų praktikoje turtinės naudos siekimas suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pavyzdžiui, neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K- 161-693/2019, 2K-189-1073/2019, 2K-61-689/2020). Nustatant BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kvalifikuoto piktnaudžiavimo, kuris pasireiškia kaltininkui veikiant tyčia, sudėtį, tiek turtinės, tiek kitokios asmeninės naudos siekimas visais atvejais turi būti aiškiai nustatytas ir motyvuotas. Turtinės naudos požymio nustatymo klausimai buvo keliami apeliaciniame skunde ir į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė išdėstydamas motyvuotas išvadas (apeliacinės instancijos teismo nutarties 33–41, 55 punktai). Nesutikti su juose išdėstytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
15. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nuteistajam P. G. pritaikytas tinkamai, bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį – turtinės naudos sau siekimą, taip pat nepadarė klaidų konstatuodami ir didelės neturtinės žalos bei piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veikiant tiesiogine tyčia požymius. Taigi naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ar, kaip siūlo kasatoriai, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų papildomai ištirti atskiri įrodymai, kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą atmesti. Teisėjo Alvydo Pikelio ATSKIROJI NUOMONĖ 2023-11-07 Dėl išplėstinės teisėjų kolegijos 2023-11-07 nutarties kasacinėje byloje Nr. 2K-7- 117-697/2023 Sutinku su išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu atmesti nuteistojo P. G. ir jo gynėjo kasacinį skundą, tačiau manau, jog nuosprendžio aprašomosios dalies skyriuje, kuriame konstatuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės pripažintos įrodytomis, yra perteklinių formuluočių, nustatančių kitų nusikalstamų veikų požymius, už kurias P. G. nebuvo nuteistas ir šiuo klausimu nėra priimtas procesinis sprendimas nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teismuose. Teismo nuosprendis yra procesinis dokumentas, kurio aprašomojoje dalyje nustatytos aplinkybės ir teisinę reikšmę turintys faktai turi nuosekliai atitikti teisines išvadas dėl veikos kvalifikavimo ir nusikalstamos veikos požymių pripažinimo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Veikos kvalifikavimo ir nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo pagrindas yra aprašomosios nuosprendžio dalies skyrius, kuriame nurodytos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės. Šios aplinkybės turi būti išdėstytos tiksliai ir aiškiai, priešingu atveju, išdėsčius ne visas veikai kvalifikuoti ir nusikalstamos veikos požymiams nustatyti reikšmingas aplinkybes, nebus galima tapatinti rezoliucinėje dalyje inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas asmuo, visų požymių su nusikalstamos veikos, kuri išdėstyta aprašomojoje dalyje ir pripažinta įrodyta, aplinkybėmis. Kitu atveju, jei teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant veikos, kuri pripažinta įrodyta, aplinkybes nurodomos aplinkybės, kurios sudaro kelių atskirų nusikalstamų veikų sudėties požymius, o rezoliucinėje dalyje yra priimamas sprendimas pripažinti asmenį kaltu tik dėl vienos nusikalstamos veikos, teismo sprendime įtvirtinamos kaltinamosios formuluotės, už kurias asmuo nenuteistas.
Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytų formuluočių, kuriose nurodyti ne BK 228 straipsnio 2 dalies, o kitų veikų požymiai Kasaciniame skunde tiesiogiai nėra išdėstyti argumentai ir konkretūs prašymai dėl P. G. veiksmų darant įtaką Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovui A. I., prašant jį veikti UAB „J“ interesais, tačiau tai turėjo būti išnagrinėta, nes bylos proceso metu buvo reiškiamas prašymas nutraukti bylą P. G. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, todėl bendruoju aspektu apima ir šiuos klausimus, nes tokio prašymo (dėl bylos nutraukimo) nagrinėjimui yra apibrėžiamos pačios plačiausios kasacinio skundo ribos, sprendžiant, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018, 2K-251-495/2020). Šią bylą nagrinėję teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra išdėstytos formuluotės „kišosi į Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovo A. I. veiklą, siūlydamas Rusijos pareigūnams duoti pinigų“, „siūlė UAB „J“ darbuotojams duoti kyšius A. I., Kaliningrado laboratorijos vadovui“.
Pagal paminėtas formuluotes, kurios išdėstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso baigiamuosiuose sprendimuose, P. G. nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už papirkimą, prekybą poveikiu ar kitokius veiksmus, susijusius su kyšininkavimu, todėl teismų sprendimuose negalėjo būti teiginių ar formuluočių, apkaltinančių ar sudarančių pagrindą manyti, kad asmuo padarė dar ir kitas veikas, nors už šias veikas jis nebuvo teismo pripažintas kaltu ir nuteistas, priešingu atveju yra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Pirmiau paminėtos formuluotės laikytinos neatitinkančiomis veikos (BK 228 straipsnio 2 dalies), už kurią P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas, požymių turinio, todėl turėjo būti pripažintos perteklinėmis ir pašalintos iš pirmosios, apeliacinės instancijos teismų bei kasacinės instancijos teisėjų kolegijos baigiamųjų sprendimų aprašomosios dalies.
Taip pat turėjo būti pašalinta iš teismų sprendimų aprašomosios dalies formuluotė, kad „tokiais savo neteisėtais veiksmais, t. y. eidamas Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas, būdamas valstybės tarnautojas (valstybės politikas), siekdamas ir neatlygintinai gaudamas iš UAB „J“ turtinę naudą, veikdamas šios bendrovės interesais ir neleistinai kišdamasis į kitų valstybės tarnautojų – Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovo A. I. – veiklą, siūlė Rusijos pareigūnams duoti pinigų“. Objektyviųjų veikos požymių vertinimo aspektu P. G. veiksmai darant poveikį Rusijos Federacijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros federalinės tarnybos Kaliningrado srities vadovui A. I. yra panašūs savo turiniu kaip ir neleistinas kišimasis į kitų Lietuvos valstybės tarnautojų – J. M., R. P. K., V. P. – veiklą, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys negali piktnaudžiauti tarnyba Rusijos federacinėje valstybėje, nes šio nusikaltimo padarymas visada yra susijęs su asmens tarnybine padėtimi ir apibrėžtas jo įgaliojimais tam tikroje teritorijoje ar veiklos srityje, kurioje jis veikia kaip specialusis subjektas – valstybės tarnautojas.
Lietuvos Respublikos Seimo nario veiklos teritorija yra Lietuvos Respublika, tam tikrais atvejais sąlyginai galėtų būti ir kitų valstybių teritorija ar tų valstybių ekonominių, socialinių, politinių ir pan. interesų ratas, kai sudaromos tuo tikslu tarpvalstybinės parlamentinės grupės ar komitetai, tačiau nusikaltimo padarymo metu P. G. neturėjo jokių specialių valdžios įgaliojimų Rusijos Federacijoje, todėl negalėjo pasinaudoti tarnybinės padėties suteiktais valdžios įgaliojimais, taip pat negalėjo kaip Lietuvos Respublikos Seimo narys piktnaudžiauti tarnyba šioje valstybėje. Kadangi, kaip jau buvo minėta, jis neturėjo valdingų įgaliojimų ar kitokios su turima valdžia, kurią jam suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, susijusios įtakos Rusijos Federacijos tarnautojams, todėl negalėjo būti Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje nustatytos veikos subjektu Rusijos Federacijoje.
Pripažinus pirmiau nurodytas formuluotes perteklinėmis ir šalinant jas iš teismų sprendimų, šių sprendimų turinys iš esmės nesikeistų, tačiau būtų pašalintos teismų sprendimuose įtvirtintos kaltinamosios formuluotės, preziumuojančios asmens kaltę kitose veikose, už kurias asmuo nenuteistas ir dėl kurių nėra priimtas joks procesinis sprendimas baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teismuose metu. Teisėjas Alvydas Pikelis