LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. kovo 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Audronės Kartanienės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, taip pat Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. V. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Taikyta BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 8 punktai ir V. V. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, V. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti įmonių vadovu atėmimas trejiems metams. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš kaltinamojo V. V. priteista 188 832,25 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, civilinei ieškovei – likviduojamai dėl bankroto AB „P“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė: (duomenys neskelbtini)). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria V. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, kad V. V. pasisavino jam einamų pareigų pagrindu patikėtą AB ,,P“ priklausantį turtą – lėšas tuo metu galiojusia valiuta – 332 800 Lt (96 385,54 Eur). V. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį skirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 8 punktais, V. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti įmonių vadovu atėmimas trejiems metams.
Panaikinta Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Iš V. V. priteista 96 385,54 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, civilinei ieškovei – likviduojamai dėl bankroto AB „P“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2018 m. kovo 8 d., būdamas AB „P“ vadovas, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus AB „P“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia, siekdamas pasisavinti lėšas, gautas iš kooperatinės bendrovės (toliau – KB) „G“ (reg. adresu: (duomenys neskelbtini)), už AB „P“ įformintu fiktyviu sandoriu parduotą nekilnojamąjį turtą UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini)), geležinkelio atšakos ir aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą KB „G“ už tuo metu galiojusia valiuta 1 105 940 Lt (320 302,36 Eur), organizavo šių gautų lėšų tolesnį pervedimą: iš 1 105 940 Lt (320 302,36 Eur) sumos, pervestos į UAB „M“ sąskaitą pagal 2013 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PRO Nr. 03270, V. V. nurodymu lėšos (302 000 Lt (87 465,24 Eur)) 2013 m. kovo 28 d. pavedimu buvo pervestos į AB „P“ už nekilnojamąjį turtą, įsigytą pagal 2013 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PRO Nr. 03270, o 2013 m. kovo 28 d. pavedimu 652 000 Lt (188 832,25 Eur) buvo pervesta nieko apie daromą nusikalstamą veiką nežinančiam V. V. uošviui Z. Z., o pastarasis, vykdydamas V. V. nurodymus, šių lėšų disponavimo teises perleido V. V., kuris šias lėšas panaudojo savo nuožiūra.
Taip V. V. pasisavino jam einamų pareigų pagrindu patikėtą AB ,,P“ priklausantį turtą – lėšas tuo metu galiojusia valiuta – 332 800 Lt (96 385,54 Eur), padarydamas įmonei didelę turtinę žalą.
2. V. V. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2018 m. kovo 8 d., būdamas AB „P“ vadovas, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus AB „P“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, žinodamas, kad AB „P“ priklausiusio nekilnojamojo turto – geležinkelio atšakos ir aikštelės, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), tiesioginis pirkėjas yra KB „G“, sukčiaudamas pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas AB „P“ naudai sumažinti mokėtiną pelno mokestį, jį perkeliant fiktyviai veiklai įsteigtai UAB „M“, organizavo UAB „M“ įsteigimą ir jos panaudojimą fiktyviai veiklai, įtraukiant šią įmonę į AB „P“ priklausiusio nekilnojamojo turto – geležinkelio atšakos ir aikštelės pardavimo grandinę ir taip sudarius sąlygas AB ,,P“ sumažinti pelno mokesčio mokėjimą į valstybės biudžetą 28 846 Eur suma.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad tai, jog AB ,,P“ įformino dokumentus dėl jai priklausiusio nekilnojamojo turto – geležinkelio atšakos ir aikštelės pardavimo netiesiogiai KB ,,G“, kaip tarpininke pasinaudojus UAB ,,M“ ir taip sudarius sąlygas AB ,,P“ sumažinti pelno mokesčio mokėjimą į valstybės biudžetą, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertinta kaip turtinės prievolės (pelno mokesčio) išvengimas apgaule (sukčiavimas) ir V. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Todėl šią nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas panaikino ir V. V. išteisino.
4. Pasisakydamas dėl V. V. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. V. nuteistas už jam einamų pareigų pagrindu patikėto įmonės turto – dalies lėšų – 652 000 Lt (188 832,25 Eur) pasisavinimą, jos buvo gautos iš KB ,,G“ už AB ,,P“ įformintu fiktyviu sandoriu parduotą nekilnojamąjį turtą, UAB ,,M“ pardavimą KB ,,G“. Tačiau iš bylos duomenų (Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) patikrinimo išvados, liudytojo Z. Z. parodymų) matyti, jog Z. Z. iš gautų 652 000 Lt (188 832,25 Eur) kaip neva 2013 m. kovo 12 d. paskolą 312 800 Lt (90 593,14 Eur) pervedė AB „P“. Nors byloje liko nepaneigta, kad šių pinigų dalis jam kasos išlaidų orderiais vėliau buvo grąžinta jau iš UAB „A“ (300 000 Lt – 86 886 Eur), tačiau iš to taip pat matyti, kad atitinkama dalis iš Z. Z. gautų 652 000 Lt (188 832,25 Eur) buvo pervesta AB „P“, tad V. V. negalėjo būti pasisavinta.
Be to, UAB ,,M“ apskaitos duomenimis, 2014 metais buvo įformintas UAB ,,A“ 6400 Lt (1853,57 Eur) sumos skolos grąžinimas UAB ,,M“. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB „A“ buvo pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto ir likusios skolos – 186 978,68 Eur sumos UAB „M“ negrąžino. Taigi, esant duomenims apie Z. Z. perlaidą AB „P“ (312 800 Lt – 90 593 Eur) bei apie dalies (6400 Lt – 1853 Eur) skolos UAB ,,M“ grąžinimą, atitinkamai turi būti sumažinta ir lėšų dalis, kurios pasisavinimu pripažintas kaltu V. V. (652 000 Lt – 312 800 Lt – 6400 Lt = 332 800 Lt (96 385,54 Eur)).
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 21 d. apkaltinamojo nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalis, kuriomis V. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; arba panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus dėl AB „P“ civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinį ieškinį perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui bankroto byloje Nr. (duomenys neskelbtini) civilinio proceso tvarka; pakeisti skundžiamus teismų nuosprendžius dėl bausmės, neskirti V. V. baudžiamojo poveikio priemonės, nurodytos BK 682 straipsnyje, ir pašalinti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų 14 punktą, kurio formuluotės pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Kasaciniame skunde nurodoma:
5.1. V. V. veikoje nėra jokio nusikaltimo sudėties, o žemesniųjų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiąją baudžiamąją teisę, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nukrypo nuo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo. Teismai skundžiamus nuosprendžius grindė duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos, taip pat neleistinomis prielaidomis, jų iki galo nepašalino ir tokias nepašalintas prielaidas traktavo V. V. nenaudai. Abiejų instancijų teismai ignoravo įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, V. V. kaltę grindė mokesčių administratoriaus priimtais sprendimais, kurie buvo panaikinti teismine tvarka. Skirdami V. V. baudžiamojo poveikio priemonę pagal BK 682 straipsnio nuostatas, abu žemesniųjų instancijų teismai pažeidė baudžiamosios teisės principą lex retro non agit (baudžiamąją atsakomybę griežtinantis įstatymas negalioja atgaline tvarka) ir visiškai netinkamai aiškino bei taikė BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Abu skundžiami nuosprendžiai esmingai nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Be to, net ir išteisindamas V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas neišvengė formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją.
5.2. Šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai visiškai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija Nr. IX-732), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija Nr. XII-2399) 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose įtvirtintas teismo priimtų sprendimų privalomumas, ir iškraipydami darnios teismų sistemos funkcionavimą. Minėta nutartimi LVAT išsprendė ne tik fakto klausimus, bet ir aiškino bei taikė teisę. LVAT nutartyje konstatuota, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia fakto, jog nagrinėjamu atveju AB „P“ (toliau – ir Bendrovė) realiai gavo ne tik 302 500 Lt (87 610 Eur), kuriuos jai pervedė UAB „M“ pagal tarp šių juridinių asmenų sudarytą 2013 m. kovo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir ginčo nekilnojamojo turto kainos dalį, apskaičiuotą iš kainos, nurodytos 2013 m. kovo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje tarp UAB „M“ ir KB „G“, atėmus kainą, nurodytą 2013 m. kovo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje tarp Bendrovės ir UAB „M“. Tarp sandorių, kurie, mokesčių administratoriaus teigimu, patenka į tarp susijusių asmenų formaliai sudarytų sandorių grandinę, nėra tokių, kurie būtų sudaryti Bendrovės (ar jos naudai); bylos duomenys nesudaro pakankamo pagrindo kaip nedeklaruotas Bendrovės pajamas, gautas už ginčo nekilnojamąjį turtą, vertinti 312 800 Lt pinigų sumą, kurią Z. Z. 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutarties pagrindu pervedė Bendrovei.
5.3. Taigi, šioje nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės negalėjo būti ignoruotos, nagrinėjant V. V. baudžiamąją bylą ir priimant skundžiamas žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžių dalis. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, negali nustatyti visiškai kitokių aplinkybių, nei jos buvo nustatytos įsiteisėjusiu administracinės kompetencijos teismo procesiniu sprendimu. Nors žemesniųjų instancijų teismai ir turi plačią diskreciją pripažinti ar nepripažinti vienus ar kitus duomenis įrodymais, tačiau ta diskrecija negali būti aiškinama taip plačiai, kad kurie nors duomenys, atitinkantys įrodymų sampratą, gauti teisėtais būdais iš teisėtų šaltinių, turintys sąsajų su nagrinėjamomis baudžiamojoje byloje aplinkybėmis ir teisiškai reikšmingi tinkamam teisės aiškinimui ir taikymui konkrečioje byloje, būtų nepripažinti įrodymais ir eliminuoti iš įrodinėtinų aplinkybių viseto.
5.4. Bylą nagrinėję teismai šiam įsiteisėjusiam teismo sprendimui jokios reikšmės nesuteikė. Apeliacinės instancijos teismas lakoniškai paminėjo, kad nors į kitos grandies teismo argumentus ir išvadas atsižvelgtina, tačiau jie neturi prejudicinės galios šiai bylai. Tačiau nėra jokių požymių, kad skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai būtų atsižvelgę į minėtą įsiteisėjusią LVAT nutartį.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neteisingai vadina administracinės kompetencijos teismą „kitos grandies“ teismu, kadangi Teismų įstatymo 12 straipsnio (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo redakcija) 2 dalyje yra reglamentuota, kad Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Teismų sistema negali būti aiškinama taip, kad bendrosios kompetencijos teismai galėtų nepaisyti ar nesilaikyti administracinės kompetencijos teismų priimtų ir įsiteisėjusių procesinių sprendimų ar atvirkščiai. Toks baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų pasirinktas administracinės kompetencijos, kaip specializuotos kompetencijos, įsiteisėjusio sprendimo ignoravimas prieštarauja ir konstitucinei jurisprudencijai, kurioje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
5.6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ignoravimas yra susijęs ir su netinkamu specialiųjų žinių panaudojimu baudžiamajame procese, nes būtent šis teismo sprendimas turėjo esminę įtaką duomenims, sudariusiems faktinį pagrindą V. V. nuteisti tiek pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tiek ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Šia LVAT nutartimi buvo panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, šia nutartimi buvo panaikinta konkreti AB „P“ (kreipimosi į teismą metu ši bendrovė buvo restruktūrizuojama) prievolė – mokėtinų mokesčių suma, priskaičiuota pareiškėjai AB „P“ už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (28 846,15 Eur pelno mokesčio, 8781,37 Eur šio mokesčio delspinigių ir 8654 Eur bauda), pasisakant, kad mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada dėl tikrojo sandorių grandinės turinio yra nepagrįsta pakankamais įrodymais ir padaryta netinkamai įvertinus mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas, nepaskyręs bankrutavusios ir likviduotos UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos ekspertizės, neužtikrino kasatoriaus teisės į tinkamą apeliaciją.
5.7. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nuosprendžio dalyje buvo nukrypta nuo reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio surašymui, nes tos pačios aplinkybės, kurios sudarė pagrindą V. V. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kitoje skundžiamo nuosprendžio dalyje buvo traktuojamos visiškai skirtingai ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Toks prieštaringumas šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, apžvalgos reikalavimus.
5.8. Abu žemesniųjų instancijų teismai ignoravo teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad V. V. neveikė kaip vienasmenis AB „P“ valdymo organas, o vykdė kolegialaus organo – AB „P“ valdybos sprendimus; vienas iš tos valdybos narių buvo Z. Z., kuris, kaip pažymėjo teismai, nieko nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Tiek minėtoje LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje, kuria V. V. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pripažinta, kad UAB „M“ sudaryti sandoriai nebuvo fiktyvūs. Taigi, šios aplinkybės reiškia, jog toks kaltinimas, koks buvo pareikštas V. V. dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos, niekaip negalėjo būti pripažintas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas keitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau pats tų aplinkybių irgi tinkamai nenustatė, o kasatoriaus kaltę grindė nepašalintomis prielaidomis, taip pažeisdamas in dubio pro reo principą.
5.9. Paties mokesčių administratoriaus (Kauno apskrities VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus 2018 m. rugpjūčio 27 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrįstai pripažinta, kad galėtų būti taikoma ne daugiau kaip administracinė atsakomybė už 4252,97 Eur neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą įmonės darbuotojams, ir atskirai pasisakyta dėl nekilnojamojo turto sandorio sudarymo su UAB „M“. Sandorio teisėtumas yra esminė aplinkybė, šalinanti V. V. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir vertintina kartu su AB „P“ valdymo struktūra, pagal kurią direktorius vienasmeniškai sprendimų nepriiminėjo, todėl ir nusikalstamos veikos subjektu negalėjo būti pripažintas.
5.10. Būtent kolegialus AB „P“ valdymo organas, šio juridinio asmens valdyba, į kurią, be kasatoriaus, dar įėjo A. V. ir Z. Z., priėmė kasatoriui privalomus nurodymus – tvarkyti visus reikalus, susijusius su nurodyto turto pardavimu, pasirašyti sutartį bei kitus su tuo susijusius dokumentus. AB „P“ valdybos posėdžio, vykusio 2012 m. gruodžio 18 d., protokolo Nr. 18-2012-3 nuorašas buvo pridėtas prie apeliacinio skundo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, be jokio pagrindo susiejo kolegialaus valdymo organo priimtą sprendimą su kasatoriaus turėtu akcijų skaičiumi; šiuo požiūriu pademonstruotas visiškai netinkamas teisės aiškinimas ir taikymas teigiant, esą nuo kasatoriaus priklausė Z. Z. vienoks ar kitoks balsavimas valdybos narių susirinkime, o apie A. V. balsavimą žemesniųjų instancijų teismai iš viso nematė reikalo pasisakyti.
5.11. Kolegialaus valdymo organo sprendimai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 2 dalyje. Kolegialaus organo (valdybos) sprendimai šiai baudžiamajai bylai reikšmingu aspektu ginčijami nebuvo (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Įmonės, kaip juridinio asmens, turtas ir prievolės yra atskirtos nuo tokio juridinio asmens dalyvių turto ir prievolių, o juridinių asmenų turto ir prievolių atskirumas nuo juridinio asmens dalyvio prievolių reglamentuotas CK 2.50 straipsnio 2 dalyje. Šiuo aspektu žemesniųjų instancijų teismai skundžiamose nuosprendžių dalyse pateikė netinkamą teisės normų aiškinimą ir taikymą.
5.12. Žemesniųjų instancijų teismai, grindę V. V. kaltę liudytojo Z. Z. parodymais, ne tik nukrypo nuo kasacinės praktikos, pagal kurią būtina vertinti liudytojo neutralumo (ar suinteresuotumo) statusą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2011, 2K-225/2009 ir kt.), bet ir neatsižvelgė į AB „P“ valdymo struktūrą, kurioje Z. Z. buvo valdybos narys, taigi, turėjo tiesioginį suinteresuotumą gintis nuo analogiškų kaltinimų, kaip ir V. V. (be to, jis yra V. V. buvusios sutuoktinės tėvas). Teismų pasirinktas aiškinimas, esą Z. Z. negavo paskolos (o būtent su tuo siejamas V. V. pripažinimas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį), prieštarauja principui in dubio pro reo ir esmingai nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nuosekliai pripažįstama, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų ir pasirašydamas sutartį, pinigų gavimo ar išmokėjimo dokumentą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius.
Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007). Z. Z. yra išsilavinęs, suaugęs žmogus, ilgą laiką vadovavęs valstybės strateginei įmonei, ne kartą turėjęs sutartinių santykių ir per pastaruosius dešimt metų niekada teisinėmis priemonėmis neinicijavęs civilinių bylų dėl jo sudarytų sandorių apsimestinumo ar neatitikties jo valiai. Normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), tačiau Z. Z. šioje byloje tokių suklydimo aplinkybių nenurodė ir laikėsi pozicijos, kad jokia prievarta ir jokia apgaulė (paskolos santykiuose) prieš jį naudojama nebuvo.
Aiškinimas, esą Z. Z. nesuvokė sandorių turinio, prieštarauja paties Z. Z. gebėjimams. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad V. V. pasinaudojo Z. Z., ne tik neteisingos, neatitinka paties Z. Z. pozicijos, bet ir paremtos logine klaida, esą akivaizdu, jog pretenzijų dėl šio turto pasisavinimo Z. Z. ne tik pagrįstai nereiškė, bet ir iš viso negalėjo jų reikšti.
5.13. Bylą nagrinėję teismai tinkamai teisiškai neinterpretavo aplinkybės, kad deklaracijos apie gautas (suteiktas) paskolas galėjo būti tikslinamos ir vėliau. Be to, teismai V. V. kaltę grindė ir tuo, jog bankomatai, kuriuose buvo gryninami pinigai, yra netoli jo gyvenamosios vietos. Tačiau buvo nutylėta, kad paties Z. Z. gyvenamoji vieta yra net arčiau nurodytų bankomatų nei tuometinė V. V. gyvenamoji vieta.
5.14. Abu žemesniųjų instancijų teismai, ko gero, dėl pavardžių panašumo supainiojo kasatorių V. V. su advokatu J. V., neteikė pakankamo dėmesio faktui, jog M. K. yra advokato J. V. giminaitė, bei UAB „M“ įsteigimo aplinkybėms – šią įmonę įsteigė giminaičiai advokatas J. V. ir M. K. su J. V. ir jo kitomis įmonėmis susijusiose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas advokatą J. V. netgi protokole įvardija J. V. Advokato, teikusio liudytojo parodymus baudžiamajame procese, statusas yra itin komplikuotas ir yra reikalingas kasacinės instancijos teismo išaiškinimas. BPK 80 straipsnio 3 punktas įsakmiai draudžia apklausti advokatą dėl aplinkybių, kurias advokatas sužinojo eidamas gynėjo (atstovo) pareigas, nepriklausomai nuo to, ar advokatas sutinka būti apklausiamas ir pats teikia parodymus.
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktas aiškiai įvardija kliento paslapties neatskleidimą kaip vieną iš esminių advokato veiklos principų; to paties įstatymo 39 straipsnio („Advokatų pareigos“) 1 dalies 3 punktas įpareigoja advokatą saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti, o 46 straipsnio („Advokato veiklos garantijos“) 1 dalis nustato, kad advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. Šios Advokatūros įstatymo normos neišskiria baudžiamojo proceso iš kitų procesų (nepriklausomai nuo to, ar tai būtų teisminiai, ar neteisminiai procesai), o žemesniųjų instancijų teismai skundžiamas nuosprendžių dalis grindė advokato J. V. parodymais. Visas aplinkybes, kurias atskleidė advokatas J. V. (žemesniųjų instancijų teismai būtent jomis pagrindė skundžiamas nuosprendžių dalis), jis sužinojo eidamas atstovo pareigas.
Skundžiamų nuosprendžių dalių pagrindimas duomenimis, gautais pažeidžiant tiek BPK 80 straipsnio 3 punkto normą, tiek ir imperatyvias Advokatūros įstatymo normas, pažeidžia ir BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą duomenų gavimo teisėtumo reikalavimą, nes šios normos nesieja gavimo teisėtumo su paties advokato pasirinkimu veikti prieš klientą ir pažeisti imperatyvius įstatymo reikalavimus.
5.15. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino principą ultima ratio (kraštutinė priemonė), kriminalizuodami įmonės vadovo veiklą. V. V. nuteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-518/2014, 2K-26-788/2017). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458- 942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Abu žemesniųjų instancijų teismai šiuo aspektu nevertino, kad, V. V. einant AB „P“ direktoriaus pareigas, bendrovė buvo realiai veikianti, moki, o vėlesnės šio juridinio asmens problemos yra susijusios ne su netinkamu jo vadovavimu, o su daugeliu objektyvių priežasčių, taip pat galimai ir su kitais šios bendrovės vadovais, kurie vadovavo AB „P“ jau po to, kai kasatorius nebėjo šio juridinio asmens direktoriaus pareigų.
5.16. Teismai be pagrindo skyrė V. V. baudžiamojo poveikio priemonę BK 682 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismui išteisinus kasatorių dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ši baudžiamojo poveikio priemonė tapo visiškai neproporcinga. V. V. ilgą laiką dirbo įmonių vadovu ir ši baudžiamojo poveikio priemonė jam itin skausminga; toks nubaudimas yra neproporcingas, pažeidžiantis ultima ratio principą. Skirdami šią baudžiamojo poveikio priemonę, teismai pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą lex retro non agit.
5.17. V. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pasisavino AB „P“ turtą, kai 2013 m. kovo 28 d. pavedimu lėšos buvo pervestos Z. Z. BK 682 straipsnio 2 dalis buvo keista 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu (įsigaliojo 2017 m. spalio 26 d.). Šiuo įstatymu buvo nustatytas esminis pakeitimas: teisė dirbti tam tikrą darbą nuo trejų iki septynerių metų gali būti atimama tik už BK XXXIII skyriuje nurodytus apysunkius ir sunkius nusikaltimus; tai reiškia, viena vertus, įstatymo griežtėjimą, kita vertus, ir švelnėjimą, nes tokios teisės atėmimas siejamas su konkrečių nusikalstamų veikų padarymu. Taigi, tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas negali būti pripažintas būtinu ir proporcingu. Be to, skirdami baudžiamojo poveikio priemonę, teismai tokį paskyrimą motyvavo BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Toks teisės taikymas yra visiškai netinkamas, nes V. V. nėra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nei BK VI skyriaus, nei BK X skyriaus pagrindais, nėra lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nustatytais pagrindais.
5.18. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad teismų baigiamuosiuose procesiniuose sprendimuose, kurie savo esme nėra apkaltinamieji nuosprendžiai, negali būti formuluočių, pažeidžiančių nekaltumo prezumpciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai orientuoja taip pat į tai, kad bet kokiame teismo baigiamajame akte, kuriuo nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti formuluočių, iš kurių galima būtų spręsti (netgi susidaryti įspūdį), kad teismas laiko kaltinamąjį kaltu, kadangi tai pažeidžia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 14-oje pastraipoje aiškiai ne tik konstatuojamas V. V. veiksmų neteisėtumas, bet ir pasisakoma, kad jis esą sukūrė mokesčių išvengimo mechanizmą. Tokios formuluotės išteisinamajame nuosprendyje (o ši nuosprendžio dalis būtent tokia ir yra) yra neleistinos, jos akivaizdžiai išeina iš „įtarimo būsenos“ ribų ir nepagrįstai menkina V. V. reputaciją. Tokie motyvai yra šalintini iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.
5.19. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi buvo iš dalies tenkintas AB „P“ civilinis ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas sumažino civilinio ieškinio dydį iki 96 385,54 Eur. Abu teismai šią skundžiamą nuosprendžių dalį pagrindė tuo, kad esą AB „P“ per pigiai pardavė turėtą nekilnojamąjį turtą UAB „M“. Teismai rėmėsi tokiu civilinio ieškovo pasiūlytu skaičiavimu: žalą esą sudaro negautos turto pardavimo pajamos – 803 940 Lt su PVM (1 105 940 – 302 500 = 803 940 Lt = 232 837,12 Eur). Tačiau būtent pati AB „P“, veikdama per savo valdybą, kaip kolegialų organą, susidedantį, be kasatoriaus, iš dar dviejų asmenų, nusprendė parduoti nekilnojamąjį turtą – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir geležinkelį – pravažiuojamąjį kelią Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už aiškią kainą – 250 000 Lt (72 405 Eur) (kartu su PVM – 302 500 Lt (87 610,05 Eur)). Rinkos ekonomikos valstybėje faktas, kad bet kokį turtą įsigijęs fizinis ar juridinis asmuo jį parduoda brangiau, negali sudaryti pagrindo reikšti ankstesniam turto savininkui pretenzijas į tarpininko pelną. Kasatorius nei baudžiamąja, nei civiline tvarka negali atsakyti už negautas pajamas, nes turto pardavimo vertės skirtumo iš viso negalima laikyti žala baudžiamosios teisės prasme. Juo labiau, apeliacinės instancijos teismui išteisinus V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tokia pozicija tampa dar labiau neteisėta ir prieštaringa.
5.20. Šiuo aspektu abu žemesniųjų instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos Nr. AB- 29-1 išaiškinimų apie nuostolių kaip negautų pajamų požymius. Taigi, net nevertinant aplinkybės, jog juridinis asmuo negali būti pripažįstamas nukentėjusiuoju BPK prasme, nekilnojamojo turto pardavimo vertės skirtumas niekaip negalėjo būti pripažintas negautomis pajamomis. Kolegialus organas – AB „P“ valdyba nustatė parduodamo nekilnojamojo turto vertę, ir kasatorius, kaip tuometinis AB „P“ vadovas, turtą pardavė ne mažesne kaina, nei nustatytoji. Kasatorius veikė vykdydamas AB „P“ valdybos posėdžio, vykusio 2012 m. gruodžio 18 d., metu priimtus sprendimus, todėl jo veiksmai niekaip negali būti laikomi neteisėtais, o turto vertės skirtumas – negautomis pajamomis. Be kita ko, pats civilinis ieškovas kreipėsi į hipotekos kreditorę – AB „SEB lizingas“, prašydamas leisti parduoti lizingo objektu esantį ir įkeistą turtą, ir hipotekos kreditorė AB „SEB lizingas“ 2013 m. sausio 29 d. tokį sutikimą davė, nurodydama parduodamo turto kainą (ne mažiau nei 250 000 Lt (72 405 Eur)) ir laikotarpį (iki 2013 m. balandžio 28 d.).
5.21. Žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo proceso teisę, netaikydami BPK 114 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje paminėjo, jog AB „P“ turi bankrutuojančios įmonės statusą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, formalizuodamas BK 114 straipsnio normą ir susiaurindamas ją tik iki civiliniam atsakovui iškeltos bankroto bylos. Teismo nutartis iškelti AB „P“ bankroto bylą įsiteisėjo 2021 m. sausio 21 d., pati bankroto byla Nr. (duomenys neskelbtini) kasatoriaus baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Žemesniųjų instancijų teismai, nepalikę civilinio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje nenagrinėto ir visų su civiliniu ieškiniu susijusių dokumentų teismo nutartimi neperdavę bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui, padarė baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidą ir esminį pažeidimą.
Nepriklausomai nuo AB „P“ procesinio statuso, civilinis ieškinys turėjo būti perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktikoje BPK 114 straipsnis aiškintas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2010, kurioje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė proceso pažeidimų, perdavęs civilinius ieškinius nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui civilinio proceso tvarka, nors toje baudžiamojoje byloje netgi ne visi civiliniai atsakovai buvo bankrutuojantys. Reikšmingą išaiškinimą pateikė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 1 d. nutartyje Nr. 1S-37-518/2019, ji nurodė, kad, esant baudžiamojoje byloje tik civiliniam ieškiniui, neabejotinai būtų tikslinga, atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį ir tikslą, su civiliniu ieškiniu susijusius dokumentus, taip pat ir su laikinu nuosavybės teisės apribojimu šiam ieškiniui užtikrinti susijusius dokumentus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
Civilinio ieškinio ir su juo susijusių dokumentų perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui yra dažnai baudžiamosiose bylose pasitaikantis teisės taikymo klausimas (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-10- 255/2015), reikalingas kasacinės instancijos teismo išaiškinimo.
6. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Eidukevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalis: 1) dėl V. V. pasisavinto svetimo turto vertės sumažinimo iki 92 446,71 Eur (319 200 Lt); 2) dėl V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimo vieneriais metais šešiais mėnesiais bei bausmės vykdymo atidėjimo termino sutrumpinimo šešiais mėnesiais; 3) dėl 92 446,71 Eur (319 200 Lt) sumažintos iš V. V. priteistos sumos civilinei ieškovei likviduojamai dėl bankroto AB „P“. Dėl šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs V. V. pasisavinto svetimo turto vertę, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir neteisingai įvertino bylos aplinkybes. Teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta esminių klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimas yra pagrįstas ne išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o selektyviu įrodymų pasirinkimu. Teisėjų kolegija darė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, nes pagal paskolos sutartį trečiojo asmens suteiktą 90 593,14 Eur (312 800 Lt) paskolą bendrovei bei kito trečiojo asmens lėšų – 1853,57 Eur (6400 Lt) pervedimą į dar kito trečiojo asmens banko sąskaitą nepagrįstai traktavo kaip faktinį turto (lėšų) grąžinimą civiliniam ieškovui.
6.2. 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutartyje Nr. 20130312/ZZ01 nurodyta, jog paskolos davėjas Z. Z. suteikia paskolos gavėjai AB „P“ 312 800 Lt (90 593,14 Eur) paskolą; jei paskola grąžinama iki 2014 m. spalio 1 d., tai palūkanos nemokamos; jei paskola grąžinama po 2014 m. spalio 1 d., tai už šią paskolą mokamos 10 000 Lt (2896 Eur) vienkartinės metinės palūkanos; galutinis visos paskolos grąžinimo terminas – 2015 m. sausio 3 d. Z. Z. ir AB „P“ sudaryta paskolos sutartis atitiko ir CK 6.871 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Iš Z. Z. gauta paskola apskaityta AB „P“ buhalterinėje apskaitoje – sąskaitoje 4015 „Fizinių asmenų ilgalaikės skolos“. Bendrovės buhalterės žodiniu paaiškinimu, paskola patikrinimo akto surašymo dieną negrąžinta. AB „P“ buhalterinėje apskaitoje 2016 metais apskaityta priskaičiuotų 11 609,53 Eur palūkanų, tačiau Z. Z. neišmokėta.
6.3. Paskolos sutartis, vadovaujantis CK 6.870 straipsniu, nėra neatlygintinas turto perdavimas, nes paskolos gavėjas įsipareigoja gautas lėšas ar daiktus grąžinti paskolos davėjui. Toks AB „P“ įsipareigojimas užfiksuotas ir 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutarties 4 dalyje „Paskolos grąžinimas“ (4.1–4.3 p.), t. y. kad Z. Z. lėšas AB „P“ pervedė ne neatlygintinai, bet suteikė realią paskolą bei sieks susigrąžinti ne tik paskolą, bet ir sutartyje nurodytas palūkanas. Tai matyti ir iš 2015 m. vasario 25 d. trišalio susitarimo dėl esamų ir būsimų paskolų subordinavimo.
6.4. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad: civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatė bei pripažino AB „P“ 90 593,14 Eur skolą paskolą suteikusiam Z. Z., kartu patvirtino Z. Z. kreditoriumi ir jo 118 509,53 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 90 593,14 Eur negrąžinta paskola bei 27 916,40 Eur palūkanos ir netesybos; civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje nurodyta, jog likviduojamos AB „P“ nemokumo administratorė UAB „B“ pateikė teismui prašymą dėl įmonės kreditorių sąrašo patikslinimo. Nurodė, kad įkaito turėtojui Z. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 97 straipsnio 4 ir 5 dalimis, buvo perduotas turtas už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, atskaičius iš to turto apmokamą administravimo išlaidų sumą.
Z. Z. patvirtintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas sudaro 118 509,53 Eur (90 593,14 Eur pagrindinė skola plius 27 916,40 Eur palūkanos ir delspinigiai). Perėmus neparduotą varžytynėse turtą už 80 000 Eur, pradinę pardavimo kainą ir atskaičius 2809 Eur administravimo išlaidų sumą, 77 191 Eur mažintina pagrindinė skola, o likusi 13 402,14 Eur pagrindinė skola plius 27 916,40 Eur delspinigių perkeliama į antrą kreditorių eilę. Atsižvelgdamas į bankroto administratorės prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, teismas, vadovaudamasis JANĮ 42 straipsnio 1 dalimi, nutarė išbraukti iš AB „P“ hipoteka (įkeitimu) užtikrintų kreditorių sąrašo kreditorių Z. Z. bei į BAB „P“ antros eilės kreditorių sąrašą įrašyti ir patvirtinti patikslintus šiuos antros eilės kreditoriaus reikalavimus: kreditorius Z. Z.; iki 2022 m. kovo 25 d. patvirtintas II eilės kreditoriaus reikalavimas – 16 306,76 Eur; nepadengtas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, keltinas į II kreditorių eilę, – 41 318,54 Eur; iš viso tvirtintinas patikslintas II eilės kreditoriaus reikalavimas – 57 625,30 (skaitant 44 223,16 Eur delspinigių ir netesybų).
6.5. Likviduojamos dėl bankroto AB „P“ nemokumo administratorės UAB „B“ įgaliotas asmuo L. B. 2022 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 53/PRO pateikė visus turimus duomenis, susijusius su Z. Z. 2013 m. kovo 12 d. suteikta AB „P“ 312 800 Lt (90 593,14 Eur) dydžio paskola. Šiame rašte nurodyta, kad: 2013 m. kovo 12 d. pagal paskolos sutartį Nr. 20130312/ZZ01 Z. Z. suteikė AB „P“ 312 800 Lt (90 593,14 Eur) paskolą; 2017 m. kovo 20 d. AB „P“ iškelta restruktūrizavimo byla (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)); nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 28 d.; Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi patvirtintas 118 509,53 Eur Z. Z. kaip kreditoriaus reikalavimas AB „P“ restruktūrizavimo byloje; 2018 m. vasario 7 d. pagal AB „P“ restruktūrizavimo planą sutartiniu įkeitimu Z. Z. įkeistos plazminio pjovimo staklės „Jantar2-Eckert“ (inv.
Nr. (duomenys neskelbtini)); Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) AB „P“ nutraukta restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Bankroto vadyba“; nutartis įsiteisėjo 2021 m. sausio 21 d.; Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintas 118 509,53 Eur (90 593,14 Eur skola ir 27 916,40 Eur palūkanos ir netesybos) hipotekos kreditoriaus Z. Z. kreditoriaus reikalavimas ir 16 306,76 Eur (delspinigiai) antros eilės kreditoriaus Z. Z. finansinis reikalavimas AB „P“ bankroto byloje; ginčijamo Z. Z. antros eilės 118 078,80 Eur kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas buvo išskirtas į atskirą civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini); Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi šis ginčijamas kreditoriaus reikalavimas nepatvirtintas; vadovaujantis 2021 m. rugpjūčio 26 d. AB „P“ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 3 nutarimu Nr. 4.1, 2021 m. rugsėjo 17 d. buvo paskelbtos įkeistų hipotekos kreditoriui Z. Z. plazminio pjovimo staklių „Jantar2-Eckert“ el. varžytynės, pradinė varžytynių pardavimo kaina 80 000 Eur; varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas; vadovaujantis JANĮ 97 straipsniu, hipotekos kreditoriui Z. Z. turtas perduotas 2022 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo aktu Nr. 9; Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi patikslintas Z. Z. kaip kreditoriaus reikalavimas AB „P“ bankroto byloje, t. y., perėmus neparduotą varžytynėse turtą už 80 000 Eur pradinę varžytynių pardavimo kainą ir atskaičius 2809 Eur administravimo išlaidų sumą, 77 191 Eur sumažinta pagrindinė skola, o likusia 13 402,14 Eur pagrindine skola plius 27 916,40 Eur delspinigių didinamas Z. Z. antros eilės kreditoriaus reikalavimas, išbraukiant jį iš AB „P“ hipotekos kreditorių sąrašo; 2022 m. rugpjūčio 10 d. Z. Z. antros eilės kreditoriaus reikalavimas likviduojamos AB „P“ bankroto byloje sudarė 57 625,30 Eur (13 402,14 Eur pagrindinė skola ir 44 223,16 Eur palūkanos ir netesybos); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad bylos duomenys nesudaro pakankamo pagrindo kaip nedeklaruotas Bendrovės (AB „P“) pajamas, gautas už ginčo nekilnojamąjį turtą, vertinti 312 800 Lt (90 593,14 Eur) pinigų sumą, kurią Z. Z. 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutarties pagrindu pervedė Bendrovei (AB „P“); tarp sandorių, kurie, mokesčių administratoriaus teigimu, patenka į tarp susijusių asmenų formaliai sudarytų sandorių grandinę, nėra tokių, kurie būtų sudaryti Bendrovės (AB „P“) naudai.
6.6. Taigi, dėl Z. Z. suteiktos 312 800 Lt (90 593,14 Eur) paskolos AB „P“ nuteistojo V. V. nusikalstama veika padaryta turtinė žala AB „P“ nesumažėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atitinkama suma – 90 593,14 Eur – sumažino V. V. pasisavinto svetimo AB „P“ turto vertę.
6.7. 2014 metais buvo įformintas iš viso 6400 Lt (1853,57 Eur) sumos UAB „A“ skolos grąžinimas bendrovei „M“. UAB „M“ apskaitos duomenimis, 2017 m. vasario 10 d. UAB „A“ įsiskolinimas bendrovei „M“ sudarė 186 978,68 Eur ((652 000 – 6400) ÷ 3,4528) sumą. Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad UAB ,,A“ pervesti 6400 Lt (1853,57 Eur) UAB ,,M“ nebuvo pervesti ar perduoti AB „P“. Dėl 2014 m. UAB ,,A“ pervestų 6400 Lt (1853,57 Eur) UAB ,,M“ nuteistojo V. V. nusikalstama veika padaryta turtinė žala AB „P“ nesumažėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atitinkama suma – 1853,57 Eur – sumažino V. V. pasisavinto svetimo AB „P“ turto vertę.
6.8. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio 15–25, 27 punktuose išsamiai aprašyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimo – būtent dėl V. V. pasisavinto didelės – 188 832,25 Eur vertės svetimo AB „P“ turto, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė kitus įrodymus. Nuosprendžio 26 punkte padaryta išvada, kad nekyla abejonių, jog AB „P“ priklausantis turtas – dalis lėšų, gautų už šiai įmonei priklausiusio turto pardavimą, – 188 832,25 Eur – buvo pasisavintas ir įmonei padaryta atitinkamo dydžio turtinė žala; nuteistasis V. V., būdamas AB „P“ vadovas bei UAB „M“ faktinis vadovas, neabejotinai suvokė, kad neteisėtai savinasi ir naudoja savo žinioje esantį įmonės turtą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 28 punkte padaryta išvada, jog turi būti 92 446,71 Eur sumažinta lėšų dalis, dėl kurios pasisavinimo pripažintas kaltu V. V., yra nepagrįsta ir iš esmės priešinga bei paneigta byloje ištirtais ir to paties nuosprendžio 15–27 punktuose aprašytais įrodymais.
6.9. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iš esmės pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, V. V. inkriminuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai paskyrė pagrįstą bei teisėtą bausmę, kuri apeliacinės instancijos teismo buvo pakeista (sumažinta) vien dėl to, kad buvo nustatyta mažesnė V. V. pasisavintų lėšų suma. Nustačius, kad V. V. pasisavintų lėšų suma apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo sumažinta nepagrįstai, ir šią nuosprendžio dalį panaikinus, atitinkamai naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimo bei bausmės vykdymo atidėjimo termino sutrumpinimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato K. Jonaičio, taip pat Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasaciniai skundai atmestini. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
9. Kaip matyti iš nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasacinio skundo turinio, kasatoriai, keldami netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 183 straipsnio 2 dalis) klausimą, daug dėmesio skiria įrodymų vertinimo klausimams, pateikdami savą įrodymų vertinimo versiją (pavyzdžiui, dėl liudytojų Z. Z., J. V. parodymų, specialisto išvados, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.), bei teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės analogiški nuteistojo V. V. ir jo gynėjo teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniame skunde ir dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
10. Kasacinis teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to nuteistojo V. V. ir jo gynėjo, taip pat ir prokuroro kasacinių skundų teiginiai bei argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu bei įrodymų vertinimu, prokuroro papildomai pateiktų iš bendrovės „P“ bankroto bylos dokumentų tyrimu ir jų vertinimu, paliekami nenagrinėti.
11. Pažymėtina, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Tačiau kasatorių teiginiai dėl neva neužtikrintos apelianto V. V. teisės į tinkamą apeliaciją (pvz., teismui nepaskyrus bankrutavusios ir likviduotos UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos ekspertizės ar pan.), dėl iš konteksto paimtos formuluotės, kaip neva pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją, teisėjų kolegijos vertinimu, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat paliekami nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
12. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl tie nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka taip pat negali būti nagrinėjami (pvz., dėl BPK 80 straipsnio 3 punkto, 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo apklausiant kaip liudytoją J. V.; dėl baudžiamojo poveikio priemonės – neteisėto ir nepagrįsto teisės atėmimo dirbti įmonių vadovu). Ši BPK nuostata, be kita ko, galioja ir prokurorui, prie kasacinio skundo pateikusiam papildomus dokumentus.
13. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Dėl res judicata (teismo sprendimo privalomumo) principo
14. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismų pozicijos ignoruojant įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4407- 968/2019, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės, pagal kasatorius, yra reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje dėl teisės taikymo ir aiškinimo, priimant kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus. Šio procesinio sprendimo, atitinkančio įrodymų sampratą, eliminavimas iš nagrinėtinų bylos aplinkybių viseto, anot kasatorių, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas bei sudarė netinkamą pagrindą V. V. pripažinti kaltu ir jį nuteisti.
15. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
16. Kaip matyti iš kasatorių nurodytos LVAT nutarties turinio, pareiškėja RAB „P“ skundė Kauno apskrities VMI ir VMI sprendimus, kuriais, jos įsitikinimu, nepagrįstai RAB „P“ buvo apskaičiuotas 99 600 Lt (28 846,15 Eur) pelno mokestis, jo bauda ir delspinigiai. Bendrovės teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad dėl UAB „M“ nekilnojamojo turto (geležinkelio – pravažiuojamojo kelio Nr. 2 ir kiemo statinių – kiemo aikštelės) pardavimo KB „G“ mokestinę naudą gavo pareiškėja, nes, anot jos, naudos gavėjai dar tik nustatomi ikiteisminiame tyrime, pradėtame pagal RAB „P“ prašymą.
17. LVAT pareiškėjos RAB „P“ skundą tenkino; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą pakeitė; Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino. Šio teismo vertinimu, mokesčių administratorius nenustatė ir nepagrindė mokestinės bazės, nuo kurios skundžiamais sprendimais RAB „P“ apskaičiavo papildomą pelno mokestį, buvimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad sandorių grandinė tarp RAB „P“ ir UAB „M“ bei UAB „M“ ir KB „G“ buvo sudaryta siekiant mokestinės naudos RAB „P“.
18. Spręsdama, ar administracinėje byloje LVAT nustatytos aplinkybės turi įrodomąją reikšmę šioje baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio ir (ar) administracinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis; Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis), nėra nurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės savaime negali turėti prejudicinės galios baudžiamojoje byloje, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-689/2019).
19. Kita vertus, administracinėje byloje LVAT nagrinėtinas dalykas (įrodinėtinos aplinkybės) buvo skirtingas nei šioje baudžiamojoje byloje. Administracinėje byloje Nr. eA-4407-968/2019 buvo sprendžiami klausimai, susiję tik su RAB „P“ mokestinių prievolių vykdymu, kartu vertinant ir tai, ar tarp susijusių asmenų sudarytų sandorių grandinė sudarė sąlygas išvengti jai mokestinių prievolių vykdymo (pelno mokesčio mokėjimo). LVAT nagrinėtoje byloje buvo sprendžiami klausimai tik dėl mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo ir RAB „P“ sudarytų sandorių vertinimo tiek, kiek tai reikšminga įmonės mokestinių prievolių vykdymo kvalifikavimui. Taigi, nekyla abejonių, kad LVAT vertintos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje kylančių baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų ir, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, neturi prejudicinės reikšmės šiai baudžiamajai bylai.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teismai, vertindami kasatorių nurodytą LVAT nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė. Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
21. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 183 straipsnio 2 dalies – taikymas. Nurodoma, kad V. V. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, t. y. jis nėra šio nusikaltimo subjektas. Kasatorių teigimu, V. V. neveikė kaip vienasmenis AB „P“ valdymo organas, jis vykdė kolegialaus organo – AB „P“ valdybos, kurios vienas iš narių buvo ir Z. Z., sprendimus. Anot kasatorių, sandorio sudarymo su UAB „M“ teisėtumas yra esminė aplinkybė, šalinanti V. V. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir vertintina kartu su AB „P“ valdymo struktūra, pagal kurią direktorius vienasmeniškai sprendimų nepriiminėjo.
22. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams.
23. Byloje nustatyta, kad V. V., būdamas AB „P“ direktorius, o kartu ir UAB „M“ faktinis vadovas, per UAB „M“ fiktyviai įformintą sandorį už 1 105 940 Lt (320 302,36 Eur) kooperatinei bendrovei „G“ pardavė AB „P“ priklausantį nekilnojamąjį turtą (geležinkelio atšaką ir aikštelę), tačiau dalies lėšų, t. y. 332 800 Lt (96 385,54 Eur), gautų už šį sandorį, į AB „P“ sąskaitą (kasą) neįnešė. V. V., kaip UAB „M“ faktiniam vadovui, disponuojant ir šios bendrovės sąskaita, į kurią buvo pervestos lėšos už pirkimo–pardavimo sandorį su KB „G“, dalis lėšų – 652 000 Lt (188 832,25 Eur) neva kaip paskola buvo pervestos į liudytojo Z. Z. asmeninę sąskaitą, taip sudarant V. V. realią galimybę neteisėtai savo nuožiūra disponuoti šiomis lėšomis ir padaryti žalos turto (lėšų) savininkui. Byloje esantys duomenys (liudytojo Z. Z. parodymai, lėšų iš jo sąskaitos judėjimas, prisijungimo prie sąskaitos IP adresai ir pan.) patvirtina, kad V. V., disponuodamas Z. Z. asmenine sąskaita, pasisavino svetimą, AB „P“ priklausantį ir jam einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės vertės turtą, t. y. 332 800 Lt (96 385,54 Eur) lėšas.
24. Pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Teismai nustatė, kad nuteistasis V. V., pardavęs jam patikėtą AB „P“ priklausantį turtą (geležinkelio atšaką ir aikštelę), dalį už jį gautų lėšų pasisavino (pvz., dalį pinigų, t. y. 216 000 Lt (62 557,92 Eur), pervedė į savo sąskaitą, dalį išgrynino ir pan.) veikdamas tiesiogine tyčia; V. V. suvokė, jog pardavęs svetimą turtą už jį gautų pinigų dalį paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita.
25. Taigi, pagal nustatytas byloje aplinkybes, abiejų instancijų teismai, konstatuodami, kad V. V. veika atitinka visus būtinuosius (t. y. objektyviuosius, subjektyviuosius) nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, teisinės klaidos nepadarė.
26. Kasacinio skundo argumentai, kad V. V. neveikė kaip vienasmenis AB „P“ valdymo organas, o vykdė kolegialaus organo – AB „P“ valdybos sprendimą ir dėl to jis negali būti pripažintas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, subjektu; kad sandorio su UAB „M“ teisėtumas yra esminė aplinkybė, šalinanti V. V. baudžiamąją atsakomybę, yra atmestini.
27. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog bendrovei „P“ priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį nuteistasis, kaip teigia kasatoriai, sudarė veikdamas pagal valdybos sprendimą, savaime nereiškia, kad jo veiksmai buvo teisėti ir jis tinkamai atliko jam kaip įmonės vadovui priskirtas pareigas.
28. CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo. Kartu juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, bei nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą (CK 2.87 straipsnio 5 dalis).
29. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 50 punktas).
30. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013 ir kt.).
31. Vadovas yra saistomas pareigos siekti bendrovei naudos, atsižvelgdamas į esamą ekonominę situaciją, jis turi pareigą saugoti įmonės turtą, valdyti jį tinkamai ir veikti geriausiais būtent bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-403/2019).
32. Kai įmonėje sudaryta valdyba, vadovas, prieš sudarydamas sandorį, kuriam turi pritarti įmonės valdyba, jai turi atskleisti visą reikalingą informaciją, informuoti apie galimą interesų konfliktą. Tuo atveju, kai egzistuoja valdymo organo (bendrovės vadovo) asmeninių interesų ir bendrovės, kurios vadovas jis yra, interesų konfliktas, įmonių teisės doktrina nustato vadovo pareigą atskleisti tokį interesų konfliktą. Jei vadovas to nepadaro, jo veiksmai esant interesų konfliktui gali sukelti jam deliktinę atsakomybę. Valdybos, kaip aukštesnę kompetenciją turinčio organo, pritarimas vadovo sudaromam sandoriui, jei vadovas sąžiningai ir kvalifikuotai pateikė informaciją, atleidžia jį nuo atsakomybės bendrovei ir jos akcininkams su sąlyga, kad ir vykdydamas sandorį vadovas nepažeis savo fiduciarinių pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014).
33. Kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką, skirtingų valdymo organų narių, pvz., civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į nurodytus skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo. Dėl to, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala. Jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidarioji.
Tai reiškia, kad kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
34. Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, įstatyme įmonės vadovui keliamais reikalavimais, galima teigti, kad įmonės vadovas, priimdamas verslo sprendimus, sudarydamas sandorius, privalo visuomet veikti įmonės interesais ir neturi teisės priimti sprendimų, kurie yra aiškiai ekonomiškai nepagrįsti ir pažeidžia įmonės interesus. Vien ta aplinkybė, kad įmonėje yra sudarytas kolegialus organas – valdyba, nepanaikina įmonės vadovui taikomų pareigų ir reikalavimų, susijusių su įmonės valdymu. Sprendžiant, ar valdybos sprendimas pagrįstas, visų pirma turi būti vertinama, kokią informaciją apie siekiamą sudaryti įmonės sandorį atskleidė įmonės vadovas, ar ta informacija yra išsami, nešališka, pakankama išvadoms dėl siekiamų sudaryti sandorių pasekmių padaryti. Reikšminga aplinkybe laikytinas ir galimas įmonės vadovo ir (ar) valdybos narių asmeninis suinteresuotumas dėl siekiamo sudaryti įmonės sandorio, kuris gali kelti klausimų dėl jų galimo šališkumo.
35. Minėta, kad, pagal teismų nustatytas aplinkybes, bylai aktualių sandorių sudarymo metu V. V. buvo ne tik AB „P“ direktorius, bet ir UAB „M“ faktinis vadovas. Todėl jo veiksmai dėl bendrovės „P“ turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo su UAB „M“, priešingai nei mano kasatoriai, neatitiko įstatyme keliamų įmonės vadovui reikalavimų veikti išimtinai įmonės interesais, būti lojaliam, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, išvengti asmeninio suinteresuotumo, o kartu ir šališkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis vienareikšmiškai pažeidė bendrovės vadovo fiduciarines ir lojalumo pareigas; jo sudarytas akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantis turto pardavimo sandoris buvo nelogiškas, ekonomiškai nepagrįstas ir bendrovei nenaudingas; šiuo tarpiniu sandoriu iš esmės buvo siekiama tik asmeninės naudos sau.
Padarytos išvados negali paneigti ir kasatorių nurodytas AB „P“ valdybos 2012 m. gruodžio 18 d. pritarimas dėl ilgalaikio turto (geležinkelio atšakos ir aikštelės) pardavimo už 302 500 Lt (87 610,05 Eur). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis, kaip bendrovės direktorius, nei šio valdybos sprendimo priėmimo metu, nei vėliau sąžiningos ir tinkamos informacijos (pvz., apie galimą interesų konfliktą su UAB „M“, sandorio ekonominį nepagrįstumą ir nenaudingumą ir pan.), galėjusios turėti įtakos priimamam sprendimui, bendrovės valdybai raštu nepateikė. Priešingų duomenų nenustatyta. Todėl kasatorių teiginys, kad V. V. nėra nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, subjektas, yra nepagrįstas.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. V. veiksmais, sudarius ekonomiškai nenaudingą ir nepagrįstą, turto savininko interesams prieštaraujantį sandorį, t. y. dėl asmeninės naudos sau sąmoningai išvedant iš AB „P“ valdymo jos turtą į kitą, kaip nustatyta byloje, V. V. kontroliuojamą įmonę – UAB „M“ ir per šią įmonę pardavus jį KB „G“, o dalį piniginių lėšų pasisavinus, AB „P“ buvo padaryta reali didelė turinė žala. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti, kaip norėtų kasatoriai, sudaryto sandorio su UAB „M“ teisėtumą esmine aplinkybe, šalinančia V. V., baudžiamąją atsakomybę, nėra teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, bendrovės vadovo veiksmai, akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Dėl civilinio ieškinio
37. Nuteistasis V. V. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. V. V., anot kasatorių, negali atsakyti, be kita ko, ir civiline tvarka už negautas bendrovės pajamas; nekilnojamojo turto pardavimo vertės skirtumas, kasatorių nuomone, negalėjo būti pripažintas negautomis bendrovės pajamomis, nes kasatorius, kaip tuometinis AB „P“ vadovas, turtą pardavė ne mažesne verte, nei ją nustatė kolegialus organas – AB „P“ valdyba.
38. Šie kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, dalis jų jau yra aptarti šios nutarties 26–36 punktuose. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatą juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia, kaip jau minėta, jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).
39. BPK 109 straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y., remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos nustatytas priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Kartu pažymėtina, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydis turi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kaip nagrinėjamu atveju, civilinis ieškinys turi būti galutinai išsprendžiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-305/2019).
40. Byloje nustatyta, kad dėl V. V. nusikalstamų veiksmų, t. y. patikėto jam svetimo (AB „P“) turto – lėšų (332 800 Lt – 96 385,54 Eur) – pasisavinimo, bendrovei „P“ buvo padaryta reali didelės vertės turtinė žala – 332 800 Lt (96 385,54 Eur). Ši žala, priešingai nei mano kasatoriai, yra nuteistojo V. V. nusikalstamos veikos pasekmė; o tarp nusikalstamos veikos, dėl kurios V. V. pripažintas kaltu, ir atsiradusios žalos nustatytas priežastinis ryšys. Vadinasi, teismai teisingai nusprendė, jog nusikaltimu padarytą, taigi realią turtinę žalą, kaip tiesioginį neteisėto veiksmo rezultatą, privalo atlyginti ją padaręs asmuo, konkrečiu atveju – nuteistasis V. V.
41. Taip pat nepagrįstas kasatorių argumentas, neva žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino BPK 114 straipsnio nuostatas; nepalikę civilinio ieškinio nenagrinėto ir jo kartu su ieškiniui aktualiais dokumentais neperdavę nagrinėti civilinio proceso tvarka bankroto byloje, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.
42. Pagal BPK 114 straipsnį, jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtrauktas juridinis asmuo ar fizinis asmuo, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apie tai turi būti pranešta civiliniam ieškovui ir jam turi būti išaiškintos jo teisės bankroto ar restruktūrizavimo byloje.
43. Pažymėtina, kad BPK 114 straipsnis yra aiškinamas kartu su Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad baudžiamosiose bylose pareikšti juridinio asmens kreditorių civiliniai ieškiniai ir su šiais ieškiniais susiję dokumentai perduodami nagrinėti nemokumo bylą iškėlusiam teismui Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, sistemiškai aiškinant JANĮ 29 straipsnio 2 dalį ir BPK 114 straipsnį, darytina išvada, kad šios normos yra skirtos atvejams, kai į baudžiamąjį procesą bankrutuojantis (restruktūrizuojamas) juridinis asmuo yra įtrauktas kaip civilinis atsakovas, bet ne atvejams, kai bankrutuojantis (restruktūrizuojamas) juridinis asmuo yra civilinis ieškovas.
44. Nagrinėjamoje byloje bankrutuojanti AB „P“ į baudžiamąją bylą įtraukta kaip ieškovė, o ne kaip atsakovė. Taigi nors, kaip minėta, V. V. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydis turi įtakos jo veikos kvalifikavimui, dėl to civilinis ieškinys vienareikšmiškai turi būti galutinai išsprendžiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu nagrinėjamoje byloje, kita vertus, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės, priešingai nei mano kasatoriai, neatitinka BPK 114 straipsnyje keliamų sąlygų, kad šio straipsnio pagrindu civilinis ieškinys būtų perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Taip formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).
45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai išsprendė nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimą ir BPK X skyriuje reglamentuojamų teisės normų reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nepažeidė. Dėl prokuroro kasacinio skundo
46. Kasaciniame skunde prokuroras kelia klausimą dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui neteisingai įvertinus bylos aplinkybes ir nepagrįstai, t. y. 319 200 Lt (92 446,71 Eur), sumažinus civilinį ieškinį bei V. V. pasisavinto svetimo turto vertę. Kasatoriaus nuomone, trečiojo asmens suteiktą 312 800 Lt (90 593,14 Eur) paskolą bendrovei bei kito trečiojo asmens lėšų – 6400 Lt – pervedimą į dar kito trečiojo asmens banko sąskaitą šis teismas nepagrįstai traktavo kaip faktinį turto (lėšų) grąžinimą civiliniam ieškovui.
47. Byloje nustatyta, kad iš 1 105 940 Lt (320 302,36 Eur), kuriuos KB „G“ 2013 m. kovo 28 d. pervedė į UAB „M“ banko sąskaitą už AB „P“ nekilnojamojo turto pardavimą, dalis jų iš UAB „M“ sąskaitos banke V. V. nurodymu buvo pervesta: 1) 302 000 Lt (87 465,24 Eur) į AB „P“ banko sąskaitą už 2013 m. kovo 15 d. UAB „M“ įsigytą nekilnojamąjį turtą; 2) 652 000 Lt (188 832,25 Eur) – į Z. Z. asmeninę sąskaitą banke (pavedimo pagrindas – akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuri transformavosi į paskolos sutartį); 3) 151 940 Lt (44 004,86 Eur) – įvairiems UAB „M“ atsiskaitymams (mokesčiams, atsiskaitymams už paslaugas ir pan.).
48. V. V. disponuojant Z. Z. vardu atidaryta sąskaita „Luminor“ banke, iš į ją pervestų 652 000 Lt (188 832,25 Eur), įformintų kaip UAB „M“ paskola Z. Z., 216 000 Lt (62 557,92 Eur) buvo pervesta į V. V. sąskaitą, 312 800 Lt (90 593,14 Eur) – į AB „P“ sąskaitą, įforminant tai kaip Z. Z. suteiktą paskolą AB „P“ pagal 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 20130312/ZZ01, o 123 200 Lt (35 681,18 Eur) įvairiais pavedimais buvo pervesta į kitas Z. Z. vardu atidarytas sąskaitas, dalis pinigų išgryninta.
49. Nustatant V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes dėl AB „P“ turto pasisavinimo, sudaryti sandoriai (pvz., nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo), be kita ko, ir paskolos sutartis, pagal kurią UAB „M“ neva suteikė Z. Z. 652 000 Lt (188 832,25 Eur) paskolą, nors paskolos, šio teigimu, jam nereikėjo ir dėl jos gavimo su niekuo nesiderėjo, vertinami kaip sudaryta galimybė V. V. neteisėtai, savo nuožiūra disponuoti lėšų, priklausančių AB „P“, dalimi ir taip padaryti žalos turto (lėšų) savininkui. Nors paskolos sutartys (tiek dėl paskolos gavimo iš UAB „M“, tiek ir dėl paskolos suteikimo AB „P“) buvo sudarytos Z. Z. vardu, pinigais (652 000 Lt (188 832,25 Eur)), pervestais iš UAB „M“ į Z. Z. sąskaitą, iš esmės disponavo V.
V. Kaip tvirtino liudytojas Z. Z., jis jokios paskolos iš savo asmeninių lėšų AB „P“ neteikė, nes jų neturėjo (pvz., iki 652 000 Lt (188 832,25 Eur) pervedimo jo sąskaitoje buvo 19 560 Lt (5664,96 Eur) likutis). Dalį lėšų (2013 m. balandžio 10 d.) į AB „P“ sąskaitą įvairiomis sumomis V. V. nurodymu pervedė Z. Z., kitą dalį (2013 m. balandžio 23, 30 d.; gegužės 7, 27 d. laikotarpiu) – V. V.; nustatyta, kad pagal 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutartį iš 652 000 Lt (188 832,25 Eur) sumos į AB „P“ sąskaitą buvo pervesta 312 800 Lt (90 593,14 Eur). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad lėšų suma (312 800 Lt (90 593,14 Eur)), kuri buvo pervesta į AB „P“ sąskaitą, negalėjo būti pasisavinta nuteistojo V. V., yra pagrįsta.
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką konstatuojant turtinės žalos kilimą ne mažiau svarbu yra įvertinti, kieno – įmonės ar asmeninėms – reikmėms turtas ar turtinė teisė buvo panaudoti. Jei iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai (interesais), turtinė žala, būdinga turto pasisavinimui, nėra padaroma, todėl tokia veika pagal BK 183 straipsnį paprastai nekvalifikuotina (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012 ir kt.).
51. Šios išvados negali paneigti ir kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad Z. Z. sieks (be kita ko, siekia) susigrąžinti ne tik lėšas, kurias pervedė kaip paskolą pagal 2013 m. kovo 12 d. paskolos sutartį AB „P“, bet ir sutartyje nustatytas palūkanas.
52. Šiame kontekste visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad negalima ignoruoti liudytojo Z. Z. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje, kuriais jis nuosekliai ir ne kartą yra pareiškęs, kad AB „P“ jam nėra skolinga; kad šiai įmonei jis niekada nieko, nei daiktais, nei pinigais neskolino, taip pat ir už 118 509,53 Eur pagal 2018 m. vasario 7 d. sutartinio įkeitimo sutartį. Šio liudytojo teigimu, net jeigu ir buvo surašyti kokie nors dokumentai, tvirtinantys kažkokius AB „P“ finansinius ar kitokius įsipareigojimus jo atžvilgiu, šiuos dokumentus jis galėjo pasirašyti tik įtikintas V. V.; be to, Z. Z. netgi žadėjo siekti panaikinti šios sutarties teisinį galiojimą (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 4–6 lapai).
53. Kita vertus, kasatorius yra teisus nurodydamas, jog AB „P“ bankroto procese yra patvirtintas 118 509,53 Eur finansinis Z. Z. reikalavimas (90 593,14 Eur skola ir 2916,40 Eur palūkanos). Be to, Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi yra tenkintas ir likviduojamos AB „P“ nemokumo administratorės prašymas dėl Z. Z. finansinio reikalavimo sumažinimo jam perėmus varžytynėse neparduotą turtą; jo reikalavimas sumažintas ir patvirtinta nauja reikalavimo suma – 57 625,30 Eur.
54. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Taigi, teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022).
55. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018, 39, 40 punktai).
56. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog res judicata taisyklės taikymas teismo nutartims, kuriomis išsprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, turi ir tam tikrų ypatumų. Viena vertus, tokia nutartimi konstatuojamas kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumas ir jis atitinkamai patvirtinamas arba ne, teismo nutartis yra privaloma ir vykdytina, kreditorius negali antrą kartą reikšti to paties reikalavimo. Kita vertus, bankroto teisėje egzistuoja kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas, reiškiantis, kad tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi. Reikalavimai gali būti tikslinami, kai bankroto procedūrų vykdymo metu atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015).
57. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad iš 652 000 Lt (188 832,25 Eur) sumos 312 800 Lt (90 593,14 Eur) buvo pervesta į AB „P“ sąskaitą, pagrįstai nusprendė, kad tokia suma turi būti sumažinta ir lėšų dalis, kurios pasisavinimu pripažintas kaltu V. V., nepriklausomai nuo to, kaip, pvz., susiklostytų Z. Z., kaip dabartinio kreditoriaus, padėtis AB „P“ bankroto byloje.
58. Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįstai sumažintos V. V. pasisavintos lėšų – 6400 Lt (1853,57 Eur) sumos taip pat atmestini. Minėta, kad iš 1 105 940 Lt (320 302,36 Eur), kuriuos KB „G“ 2013 m. kovo 28 d. pervedė į UAB „M“ banko sąskaitą už AB „P“ nekilnojamojo turto pardavimą, dalis šių lėšų, t. y. 151 940 Lt (44 004,86 Eur), V. V. nurodymu buvo pervesta įvairiems UAB „M“ atsiskaitymams (mokesčiams, atsiskaitymams už paslaugas ir pan.). Ši suma, kaip ir 6400 Lt (1853,57 Eur), dėl kurių kelia klausimą kasatorius, nors ir nepateko į AB „P“ sąskaitą (kasą) už parduotą jos turtą, iš kaltinimo V. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalinta, teismui konstatavus, kad šios pinigų sumos, nepriklausomai nuo jos panaudojimo aplinkybių, V. V. nepasisavino. Prokuroras šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacine tvarka neskundė.
Analogiškai situaciją įvertino ir apeliacinės instancijos teismas dėl 6400 Lt (1853,57 Eur), kuriuos, kaip nustatyta byloje, UAB „A“, pagal 2013 m. kovo 28 d. trišalę sutartį iš Z. Z. perėmęs jo 652 000 Lt (188 832,25 Eur) skolą UAB „M“, grąžino kaip šios skolos dalį į minėtos bendrovės sąskaitą. Teismas nusprendė, kad ir šiuo atveju aptariamos lėšų sumos (6400 Lt (1853,57 Eur)) V. V. nepasisavino, t. y. nepavertė savo turtu. Priešingų duomenų kasatorius nenurodė. Kita vertus, išsamesnių teisinių argumentų kasatorius dėl šių aplinkybių taip pat nepateikė, o fakto klausimai nėra kasacinio teismo kompetencija, dėl to teisėjų kolegija šiuo klausimu detaliau nepasisako (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
59. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs nuteistajam V. V. pasisavintų lėšų dalį, dėl kurios pripažintas kaltu, o kartu ir priteisto civilinio ieškinio dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
60. Esant tokiai teisėjų kolegijos išvadai, nėra pagrindo svarstyti ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. V. paskirtos bausmės, kurios dydis išimtinai siejamas su, kasatoriaus manymu, nepagrįstai sumažinta pasisavintų pinigų suma, tinkamumo klausimo. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam V. V. paskirtos, pagal kasatoriaus nuomonę, neteisingos bausmės sugriežtinimo paliekami nenagrinėti, pažymint ir tai, kad sugriežtinti bausmę kasacinis teismas gali tik tuo atveju, kai neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
61. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinius skundus atmesti.