LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. spalio 15 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Prano Kuconio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, išteisintojo V. J. gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės P atstovo J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 25 d. nutarties išteisintojo V. J. baudžiamojoje byloje.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, 246 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šių nusikalstamų veikų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu, civilinis procesas dėl civilinės ieškovės UAB P pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinės ieškovės UAB P civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir išteisintojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl UAB „V“ nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams – UAB P, būtent: V. J., būdamas UAB „V“ akcininkas ir direktorius bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. liepos 7 d. veikdamas tyčia, žinodamas, kad bendrovė dirba nuostolingai – už 2008 metus UAB „V“ deklaravo 43 444 Lt (12 582,25 Eur) nuostolį bei 85 550 Lt (24 776,99 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, bei 2009 m. birželio 30 d. per ataskaitinį laikotarpį deklaravo 56 535 Lt (16 373,67 Eur) nuostolį, t. y. UAB „V“ esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai didžiausia jos kreditorė UAB P 2009 m. kovo 17 d. pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui ieškinį dėl teismo įsakymo išdavimo, priteisiant iš V. J. vadovautos UAB „V“ 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolą už 2008 m. birželio 19 d. – 2009 m. vasario 26 d. pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras, neturėdamas galimybės patenkinti visų UAB „V“ kreditorių reikalavimų, kai laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2009 m. liepos 7 d. UAB „V“ pradelstų įsipareigojimų bendrovės kreditoriams suma sudarė 79 708,82 Lt (23 085,27 Eur), ir per nurodytą laikotarpį iš UAB „M“ gautas lėšas – 32 000 Lt (9267,84 Eur) – panaudojo atlikdamas UAB „V“ vardu finansines operacijas visiškai ar iš dalies patenkindamas tik keleto kreditorių – UAB „S“, UAB „A“, UAB „T“, A. B. įmonės „A“, UAB „Š“, UAB „I“, UAB „L“, UAB „E“, UAB „R“, UAB „Z“ – iš viso 25 485,31 Lt (7381,06 Eur) sumos reikalavimus, taip padarė likusiai kreditorei UAB P 59 195,52 Lt (17 144,21 Eur) turtinę žalą.
2. V. J. taip pat išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį, 246 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis kasacine tvarka neapskųsta.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB P atstovas J. M. prašo panaikinti nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl V. J. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį bei civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti šias nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, pripažinti V. J. kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir tenkinti UAB P civilinį ieškinį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Pagal iki 2009 m. liepos 1 d. galiojusio 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką.
Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Bylos duomenimis, visi mokėjimai, išskyrus 2009 m. liepos 3 d. neesminį 36,50 Lt (10,57 Eur) sumos mokėjimą UAB „E“, V. J. UAB „V“ vardu buvo atlikti kitiems juridiniams asmenims 2009 m. kovo–birželio mėn., t. y. minėto įstatymo galiojimo laikotarpiu. UAB „V“ įsipareigojimai UAB P buvo seniausi, nepadengti nuo 2008 m. birželio mėn., ir pagal minėto įstatymo nuostatas jie turėjo būti padengti pirmiausia. Antstoliui 2009 m. kovo 31 d. areštavus UAB „V“ lėšas banko sąskaitose, iš bendros atliktų mokėjimų sumos – 25 485,31 Lt (7381,06 Eur) – net 23 365,15 Lt (6767,02 Eur) buvo sumokėti grynaisiais pinigais iš UAB „V“ kasos, o likę 2120,16 Lt (614,04 Eur) – mokėjimo pavedimais iki sąskaitų arešto. Per inkriminuojamą laikotarpį UAB „V“ gavo grynųjų pinigų į UAB „V“ kasą 49 867,21 Lt (14 442,54 Eur) ir iš šios sumos nieko nebuvo sumokėta pagrindinei kreditorei UAB P. V. J. patvarkymu UAB „V“ atlikti daugkartiniai mokėjimai kaltinime išvardytiems asmenims 2009 m. kovo–birželio mėn. pažeidė įstatymu imperatyviai nustatytą tvarką ir padarė kreditorei UAB P žalą.
Šios aplinkybės patvirtina V. J. nesąžiningumą, norą išvengti atsiskaitymo su pagrindine kreditore, tyčią vykdant BK 208 straipsnyje nustatytą veiką. V. J. vadovaujamos bendrovės mokėjimų aplinkybės 2009 m. kovo–birželio mėn. nustatytos ir ginčijamais teismų sprendimais, tačiau jais minėti mokėjimai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, nepripažinti tinkamais įrodymais, dėl to nenustatyti ir neįvertinti V. J. nusikalstamos veikos objektyvieji (žala kreditoriui) ir subjektyvieji (kaltė) požymiai. Teismai netyrė, nenustatė ir neįvertino aplinkybių, kada kilo prievolė mokėti UAB P, kitiems kreditoriams. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą, minėto įstatymo nuostatoms prieštaraujančią išvadą apie atsiskaitymų su kreditoriais vienodumą nepriklausomai nuo prievolės atsiradimo laiko.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių. Kasatorius, remdamasis baudžiamosios teisės doktrina dėl baudžiamosios teisės normų, nustatančių atsakomybę už nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai, aiškinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas BK 208 straipsnio 1 dalį aiškino taikydamas supaprastintą lingvistinį aiškinimo būdą, kuris neatspindi tikrosios normos paskirties ir reikšmės. Kasatoriaus teigimu, aiškinant ir taikant šią normą prioritetas turi būti teikiamas kitiems šios normos aiškinimo būdams, pvz., loginiam, įstatymų leidėjo ketinimų, geriau atskleidžiantiems šios normos reikšmę, paskirtį ir atitinkantiems konstitucinius teisės taikymo principus.
Teisingai aiškinant BK 208 straipsnio 1 dalį prioritetas turi būti teikiamas ne kreditorių skaičiui, o jų statusui, t. y. kreditoriui ar kreditoriams, su kuriais neatsiskaityta. BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių skaičiaus, nes šios normos paskirtis – ginti kreditoriaus interesus. Aiškinant šią normą lingvistiškai, pripažinimas nukentėjusiuoju ar civiliniu ieškovu siejamas su procesine priklausomybe nuo kito asmens, kito kreditoriaus, su kuriuo nebuvo atsiskaityta. Tokio procesinio priklausomumo netiesioginis nustatymas neatitinka BPK 28 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatų. Bylos duomenimis, UAB „V“ inkriminuojamu laikotarpiu su UAB P neatsiskaitė, t. y. civilinė ieškovė patenka į įstatyme minimą likusių kreditorių sąrašą. Be to, neatsiskaityta ir su kitais kreditoriais, įskaitant „Sodrą“.
Taigi, apeliacinės instancijos teismui nenustačius teisingo aiškinimo būdo, BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis buvo aiškinta ir V. J. netaikyta neteisingai. Nagrinėdamas civilinės ieškovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas galėjo atkreipti prokuroro dėmesį į netinkamą kaltinimą, įpareigoti pateikti duomenis apie kitus nukentėjusiuosius ar civilinius ieškovus, pateikti duomenis iš bankroto bylos, pakeisti kaltinimą. To nepadarius buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio, 324 straipsnio 7 dalies pažeidimai.
3.3. Teismai išvadas dėl V. J. kaltės (tyčios) įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nebuvimo padarė netinkamai įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nepripažinę įrodymais aplinkybių, patvirtinančių V. J. siekį neatsiskaityti su UAB P, taip padaryti jai žalą. Teismai savo išvadas siejo su nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymu veikiant tiesiogine tyčia ir neanalizavo netiesioginės tyčios buvimo V. J. veikoje. Pagal byloje nustatytas aplinkybes UAB „V“ V. J. inkriminuojamu laikotarpiu negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais. V. J. kaip bendrovės savininkui ir vadovui bloga bendrovės finansinė padėtis buvo žinoma, jis suvokė, kad atsiskaitydamas su pasirinktais kreditoriais negalės atsiskaityti su kitais kreditoriais ir padarys jiems žalos, taip pat didžiausiai ir seniausiai kreditorei UAB P. V. J. teiginiai apie siekimą išvengti bankroto, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais yra deklaratyvūs, juos paneigia objektyvūs bylos įrodymai.
V. J. supratimas, kad neatsiskaičius su UAB P šiai bendrovei bus padaryta žala, patvirtina tiesioginę tyčią įvykdyti šią nusikalstamą veiką. V. J. dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „V“ nesiėmė adekvačių priemonių ir nesudarė plano šios bendrovės veiklai atgaivinti ir atsiskaityti su likusiais kreditoriais. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. J. neturėjo tikslo ir motyvo atsiskaityti išskirtinai tik su tam tikrais kreditoriais, visaip bandė atgaivinti bendrovės veiklą, nes atlyginimų mokėjimas darbuotojams, įmonei esant nemokiai, nereiškia įmonės veiklos atgaivinimo, o teismų atliktas mokėjimų UAB P ir kitiems kreditoriams vertinimas neteisingas. Teismai netyrė ir nevertino aplinkybės, kad V. J., esant areštuotoms UAB „V“ banko sąskaitoms, gautus pinigus grynaisiais išmokėjo kitiems kreditoriams, neanalizavo ir nenustatė atsiskaitymų grynaisiais pinigais tikslo, teisėtumo ir V. J. motyvų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. J. sąžiningumo, siekio padaryti žalos kreditoriams nebuvimo.
3.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 nustatytų aplinkybių. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtose civilinėse bylose nustatytas V. J. nesąžiningumas nėra tolygus skolininko nesąžiningumui pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes civilinėse ir baudžiamosiose bylose vertinamos visiškai skirtingos aplinkybės ir tokių veiksmų pavojingumas, tačiau neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, kad minėtose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės reikšmingos ir kartu su kitais įrodymais patvirtina V. J. nesąžiningumą ir jo tyčią įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
Kasatorius, remdamasis baudžiamosios teisės doktrina dėl kreditoriaus padėties apsunkinimo kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijaus, nurodo, kad minėtose teismų nutartyse civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, kurios pripažintinos įrodymais ir baudžiamojoje byloje, patvirtina V. J. nesąžiningą, tyčinį ir sąmoningą veikimą apsunkinant kreditorės UAB P turtinę padėtį. Kasatoriaus teigimu, nors V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį buvo inkriminuota veika kitu laikotarpiu, tačiau jo veikimo būdas, nesąžiningumas liko tapatus ir peraugo į nusikalstamą veiką. Šią aplinkybę patvirtina V. J. inkriminuojamu laikotarpiu UAB „V“ vardu sudaryti nebūtini sandoriai ir atsiskaitymai pagal juos, operacijos grynaisiais pinigais, apeinant taikytas laikinąsias apsaugos priemones, seniausios kreditorės UAB P padėties apsunkinimas ir pagrindinės skolos dalies jai nesumokėjimas.
Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios aplinkybės tinkamai netirtos, nevertinos, taip padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimai.
3.5. V. J. pripažinus kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, tenkintinas ir UAB P civilinis ieškinys.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Civilinės ieškovės UAB P atstovo J. M. kasacinis skundas atmestinas. Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir V. J. išteisino nepagrįstai.
6. Pagal BK 208 straipsnio („Skolininko nesąžiningumas“) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.
7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, jog V. J. stengėsi išsaugoti savo vadovaujamą įmonę UAB „V“, kad ji nebankrutuotų, jo veiksmai – atlikti mokėjimai kreditoriams už paslaugas iš UAB „M“ gautų grynųjų pinigų, įskaitant ir pačiai UAB P, – buvo nulemti ekonominio būtinumo; byloje nėra jokių duomenų, jog V. J. įmonės UAB „V“ gautus pinigus būtų panaudojęs savanaudiškais tikslais ar kitokiu elgesiu būtų šiurkščiai pažeidęs sąžiningo ūkininkavimo principus, todėl jis nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, nes, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, matyti, kad V. J. neturėjo tikslo ir motyvo atsiskaityti išskirtinai tik su tam tikrais kreditoriais, visaip bandė atgaivinti bendrovės veiklą, mokėjo atlyginimus darbuotojams, buvo atliekami pavedimai ir UAB P, nesiekė padaryti žalos kreditoriams, o tai įrodo, kad jis neturėjo tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką. Taigi V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas todėl, kad jo veikoje nėra būtinojo šio nusikaltimo sudėties elemento – kaltės.
8. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties būtinojo elemento – kaltės – turinys išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Šioje nutartyje išaiškinta, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).
Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankamai svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumą atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. Antai BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, kad bendrovės (kito ūkio subjekto) vadovas, savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę disponuoti bendrovės, kuriai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, apskritai iki bankroto bylos iškėlimo negali atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu).
Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki, ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams, ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų, ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti kreditorių ir (ar) bendrovės interesus (ar nepabloginti jų). Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus, dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme.
Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų. Pažymėtina, kad šios nutarties nuostatos yra naujas teisės normos – BK 208 straipsnio 1 dalies – taikymo aiškinimas teismų praktikoje (BPK 378 straipsnio 1 dalis).
9. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai, spręsdami dėl V. J. kaltės padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus žinojo ir priimdami sprendimus jais vadovavosi. Tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje analizuojami byloje esantys įrodymai, pagal juos sprendžiama apie V. J. inkriminuotos veikos motyvus, tikslus, ar jo veiksmai buvo piktavališki, ar jais sąmoningai buvo kenkiama kreditorių interesams, ar buvo siekiama savanaudiškų tikslų, ar jo veiksmus lėmė ekonominis būtinumas, pozityvių tikslų siekimas, t. y. noras išsaugoti įmonę ir grąžinti kreditoriams skolas, bei daromos atitinkamos išvados.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksčiau) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą); teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
11. Pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 buvo sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 208 straipsnio 1 dalis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. buvo nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB akcininkė ir direktorė 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010 m. lapkričio 1 d. turi 547 668 Lt (158 615,62 Eur) nuostolio bei 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. esant sunkiai UAB ekonominei padėčiai, jai esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. ji pateikė teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus: 2010 m. rugsėjo 14 d. išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB ,,A“ už bankroto administravimo paslaugas; 2010 m. rugsėjo 15 d. už skolą perleido UAB ,,R“ turto už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM) ir UAB ,,N B“ turto už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM); susijusiam asmeniui UAB akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo 13 770 Lt (3988,07 Eur) už negyvenamųjų patalpų nuomą ir padarė likusiems kreditoriams 62 770 Lt (18 179,45 Eur) turtinę žalą.
Taigi šios bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, todėl minėta nutartis turėjo precedentinę reikšmę ir teismai, nagrinėdami bylą, turėjo vadovautis BK 208 straipsnio 1 dalies turinio, taip pat šios teisės normos taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi ją taikant baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 padarė išvadą, kad R. B. veiksmai nelaikytini susijusiais su ypatingu jos nesąžiningumu, sąmoningu, piktybišku kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismų sprendimus panaikino dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir baudžiamosios bylos dalį dėl R. B. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nutraukė.
12. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išvadas dėl V. J. kaltės (tyčios) padaryti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nebuvimo padarė netinkamai įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nepripažinę įrodymais aplinkybių, patvirtinančių V. J. siekį neatsiskaityti su UAB P, taip padaryti jai žalą, netyrė, nevertino aplinkybės, kad V. J., esant areštuotoms UAB „V“ banko sąskaitoms, gautus pinigus grynaisiais išmokėjo kitiems kreditoriams, neanalizavo ir nenustatė atsiskaitymų grynaisiais pinigais tikslo, teisėtumo ir V. J. motyvų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. J. sąžiningumo, siekio padaryti žalos kreditoriams nebuvimo. Taigi kasatorius nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimo rezultatais ir ginčija byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
13. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių, ir išdėsto argumentus, pagrindžiančius poziciją, kad BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus. Iš tikrųjų apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra sakinys: „Teisėjų kolegijos nuomone, pagal BK 208 straipsnio prasmę baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai turtinė žala padaroma dviem ir daugiau kreditorių.“
14. BK 208 straipsnio 1 dalies nuostata „padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams“ apibūdina objektyvųjį šioje normoje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymį – padarinius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. buvo išteisintas ne todėl, kad savo veiksmais padarė žalos ne keliems, o vienam kreditoriui, o, kaip minėta, todėl, kad jo veikoje nėra kito būtinojo BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties elemento – kaltės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo išteisinti V. J. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį pagrįstumas ir teisėtumas patvirtinamas irgi ne todėl, kad jis padarė žalos vienam kreditoriui, o todėl, kad jis neturėjo tyčios padaryti šį nusikaltimą. Taigi minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostata, kurioje pareikšta teisėjų kolegijos nuomonė dėl kreditorių, kuriems turi būti padaryta žala, skaičiaus, neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl kasacinio skundo argumentai, pagrindžiantys poziciją, kad BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus, nenagrinėjami.
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau pasisakyta, kad toks įstatymo (BK 208 straipsnio 1 dalies) aiškinimas, pagal kurį didelė turtinė žala turi būti padaryta keliems kreditoriams, nėra tikslus, nes prieštarauja BK 1 straipsnio nuostatai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (negali būti apibrėžiama tik grupės asmenų gynyba) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-693/2019).
15. Konstatavus, kad kasacinio skundo argumentai, pagrindžiantys poziciją, jog BK 208 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma nepriklausomai nuo kreditorių, kuriems padaryta žala, skaičiaus, neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, nenagrinėjami ir deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnyje, 324 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teismui neieškant galimybės padidinti nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų skaičių.
16. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra neteisinga. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ši išvada pateikiama kaip suformuluota ankstesnėje teismų praktikoje, nurodant tokios praktikos šaltinius. Pažymėtina, kad tokia nuostata pirmą kartą buvo suformuluota kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, vėliau pakartota kasacinėse nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-511/2012, 3K-3-513/2014 ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015. Šiame kontekste paminėtina, kad teismų praktikoje yra nutarčių, kuriose aptariama situacija traktuojama kitaip (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-361/2009, 3K-7-130/2013, 3K-3-442-686/2015 ir kt.).
17. Kasatorius teisus teigdamas, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2009 m. kovo 30 d. – 2009 m. liepos 1 d.) galiojo Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. XI-293). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką; jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nevertintas UAB „V“ piniginių įsipareigojimų UAB P ir kitiems kreditoriams atsiradimo laikas, tačiau pažymėtina, kad mokėjimų eilės tvarkos nustatymas yra civilinių teisinių santykių dalykas, o ginčai, kilę dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų taikymo, sprendžiami civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K- 3-361/2009, 3K-7-130/2013, 3K-3-442-686/2015). Taip pat pažymėtina, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2009 m. kovo 30 d. – 2009 m. liepos 1 d.) kreditorių teisių pažeidimas buvo administracinis teisės pažeidimas, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnyje (1998 m. vasario 24 d. įstatymo redakcija).
Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų nustatytais atvejais) užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų, o 2 dalyje – kad tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytus pažeidimus, užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki penkiasdešimties tūkstančių litų su nušalinimu nuo darbo (pareigų). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuostata dėl to, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, pateikiama atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl V. J. nesąžiningumo jau po to, kai buvo padaryta išvada, kad V. J. neturėjo tyčios padaryti nusikalstamą veiką.
Taigi aptariama apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostata, nors ir neatitiko teisinio reguliavimo, įtvirtinto Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 208 straipsnio 1 dalį, teismų sprendimai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra arba nepagrįsti, arba, kad ir teisingi, neturintys įtakos priimtų sprendimų teisėtumui, todėl juos naikinti arba keisti nėra teisinio pagrindo. Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo
19. Kasaciniame skunde baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių) pažeidimai grindžiami teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, jog Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 nustatytos aplinkybės yra reikšmingos baudžiamajai bylai ir kartu su kitais įrodymais patvirtina V. J. nesąžiningumą ir jo tyčią įvykdyti BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
20. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 23 d. nutartimi patenkino ieškovės UAB P apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui V. J., ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė subsidiariai iš abiejų atsakovų – UAB „V“ ir V. J. – 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolos, 3639,09 Lt (1053,95 Eur) delspinigių, šešių procentų dydžio metines palūkanas. Kolegija, įvertinusi atsakovės UAB „V“ finansinę būklę, nustatė, kad UAB „V“ jau 2008 metais turėjo labai didelių finansinių sunkumų ir bendrovės vieninteliam akcininkui ir direktoriui atsakovui V. J. buvo pareiga pagal Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymus mažinti įstatinį kapitalą, pertvarkyti juridinį asmenį arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jis toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą, taip padarydamas nuostolių ieškovei, t. y. elgėsi nesąžiningai, todėl kolegija juridinio asmens dalyvio (V. J.) veiksmus pripažino nesąžiningais ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį taikė subsidiariosios atsakovų atsakomybės institutą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K- 3-76/2011 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadai, jog V. J., kaip vienintelio bendrovės akcininko, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes jis, būdamas vienintelis bendrovės valios reiškėjas, turėjo lemiamą įtaką juridiniame asmenyje bei plačius įgaliojimus ir realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų papildomų nuostolių ieškovei (tartis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, informuoti ieškovę apie susiklosčiusią finansinę padėtį, nutraukti sutartį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręsti klausimą dėl juridinio asmens pertvarkymo ir pan.), tačiau jokių veiksmų neatliko, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal prievoles.
21. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiose nutartyse nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas V. J. nesąžiningumas, nereiškia skolininko nesąžiningumo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes civilinėse ir baudžiamosiose bylose vertinamos skirtingos aplinkybės ir tokių veiksmų pavojingumas, t. y. civilinėse bylose vertinamas atsakovo nesąžiningumas, susijęs su jo sutartiniais santykiais, o baudžiamosiose bylose – su siekiu sąmoningai pažeisti kitų kreditorių turtinius reikalavimus, veikiant savanaudiškai ar šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus. Taigi nutartyje netiesiogiai pasakyta, kad civilinėje byloje nustatytos aplinkybės šiuo atveju nėra įrodymai baudžiamojoje byloje. Tokia išvada yra pagrįsta.
22. Konstitucijos 109 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartis, kuria priteista subsidiariai iš abiejų atsakovų – UAB „V“ ir V. J. – 59 824,43 Lt (17 326,35 Eur) skolos, 3639,09 Lt (1053,95 Eur) delspinigių, šešių procentų dydžio metinės palūkanos, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinta ar nepakeista, turi būti vykdoma.
23. Sprendžiant, ar šioje nutartyje (taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011) nustatytos aplinkybės turi įrodomąją reikšmę baudžiamojoje byloje, pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Taigi minėtose nutartyse, priimtose civilinėje byloje, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje.
24. Įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje negali turėti ir šiose nutartyse išdėstytos teismų išvados, padarytos motyvuojant priimtą sprendimą (teismo argumentai), kadangi teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas; teismas savo išvadas padaro įvertinęs konkrečią situaciją ir tai situacijai taikydamas konkrečią teisės normą. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, taikymo. Civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar UAB „V“ dalyvio – V. J. – veiksmai sudarant sutartis su UAB P buvo sąžiningi. Taigi teismų išvados, kuriomis vadovaujantis V. J. veiksmai toje situacijoje pripažinti nesąžiningais, neturi įrodomosios reikšmės dėl V. J. veiksmų sąžiningumo atsiskaitant su UAB „V“ kreditoriais.
25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-245-425/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2011 padarytų išvadų dėl V. J. nesąžiningumo, BPK 20 straipsnyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintų reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Civilinės ieškovės UAB P atstovo J. M. kasacinį skundą atmesti.