LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. spalio 25 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, išteisintajam G. V., jo gynėjai advokatei Dovilei Murauskienei, nukentėjusiojo S. S. atstovui advokatui Augustinui Vaičiūnui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. S. atstovo advokato Augustino Vaičiūno ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliaciniai skundai atmesti. Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio prokuroro skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. V. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2020 m. birželio 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), netoli namo (duomenys neskelbtini), tyčia purškiamaisiais dažais užrašė ant kelio Nr. (duomenys neskelbtini) asfaltuotos dangos žodžius „S. 1 km vagies namai“ ir rodyklės ženklą, nurodantį kryptį, taip savo veiksmais viešai paskleidė apie S. S. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti šį asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo.
2. G. V. išteisintas pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad jis 2020 m. birželio 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), netoli namo (duomenys neskelbtini), tyčia purškiamaisiais dažais užrašė ant kelio Nr. (duomenys neskelbtini) asfaltuotos dangos žodžius „S. 1 km vagies namai“ ir rodyklės ženklą, nurodantį kryptį, taip apgadino kelią ir padarė 54,45 Eur žalą, taip įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo S. S. atstovas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, dėl to svarbios bylos aplinkybės liko neišsiaiškintos. Apeliacinės instancijos teismas kliovėsi šiuo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, dėl to neišsamiai nustatė svarbias faktines aplinkybes, klydo dėl įrodymų turinio, dalį jų ignoravo, neišdėstė motyvų dėl ištirtų įrodymų teisinio vertinimo, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Dėl to teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai G. V. veiksmų nekvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) ir šmeižimo (BK 154 straipsnio 1 dalis).
3.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. V. veiksmuose nėra nei įžūlaus elgesio, nei vandališkų veiksmų požymių, argumentuodamas tuo, jog išteisintojo veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (nutarties 19 pastraipa). Tokia argumentacija klaidinga – nusikalstamos veikos sudėties požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys) turi būti vertinami atskirai ir nepriklausomai vienas nuo kito. Tad teismas, įžūlių ir vandališkų veiksmų nebuvimą grįsdamas padarinių nebuvimu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3.3. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-234-895), išteisintojo elgesys atitinka vandališko elgesio požymį, nes jis betiksliškai dažais apdergė inžinerinį statinį – viešosios paskirties kelią. G. V. elgesys taip pat atitinka įžūlaus elgesio požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2014) – jo elgesys buvo agresyvus, nes, apšmeiždamas nukentėjusįjį, išteisintasis naudojo prieš jį psichologinį smurtą – patyčias (pavadindamas nukentėjusįjį kriminaliniu nusikaltėliu – vagimi), o viešoji tvarka BK 284 straipsnio prasme gali būti pažeidžiama ir patyčiomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-160/2013, 2K-53-693/2018).
3.4. Teismas klaidingai konstatavo, kad išteisintojo veiksmai BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių nesukėlė. Teismas nepagrįstai sumenkino neigiamus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų, kurie pirmieji pastebėjo užrašą ant kelio, dvasinius išgyvenimus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad didžioji dauguma liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė patyrę neigiamų dvasinių išgyvenimų dėl užrašo, neatitinka bylos duomenų. 7 iš 12 apklaustų kaimo gyventojų (I. P. (1 t., b. 1. 73–74), E. K. (1 t., b. 1. 79–80), T. Š. (1 t., b. 1. 91–92), P. K. (1 t., b. 1. 95–96), H. P. (1 t., b. 1. 99–100), L. V. (1 t., b. 1. 103–104), S. S. (1 t., b. 1. 109–110)) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisme savo parodymus patikslino ir neigiamus dvasinius išgyvenimus nurodė patyrę ir kiti liudytojai (A. T. (nuosprendžio 5 puslapis, 3 pastraipa), V. Č. (nuosprendžio 7 puslapis, 3 pastraipa)).
Atmestinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad dalis liudytojų pakankamai nesukonkretino savo išgyvenimų (nutarties 14 punktas), nes ne visi asmenys geba atpažinti ir tiksliai įvardyti savo emocijas. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į kitų liudytojų parodymus, kuriuose neigiamos emocijos pakankamai sukonkretintos (pvz., H. P., L. V., V. Č. nurodė, kad užrašą suprato kaip įžeidimą, nukreiptą ne tik į nukentėjusįjį, bet ir į visą kaimą; H. P. ir V. Č. nurodė pasijutusios nemaloniai dėl įžeisto kaimyno; S. S. nurodė dėl užrašo jautusi nerimą, pyktį, nuoskaudą, nesaugumą, išgąstį, dėl šio įvykio ypač nesaugiai jaučiasi jos nepilnamečiai vaikai).
3.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad išteisintojo veika kaimo gyventojų įprastinės veiklos nesutrikdė (nutarties 14 punktas): liudytojos L. V. (1 t., b. l. 103–104) ir I. P. (1 t., b. 1. 73–74) sustojo ir skaitė užrašą; liudytojas P. K. užrašą aptarė su šeimos nariais (2021 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas); liudytojos H. P., L. V. teigė, kad apie užrašą šnekėjo visi kaimo gyventojai (2021 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas); liudytojas S. R. užrašą aptarinėjo su sūnėnu (1 t., b. l. 76–77); nukentėjusysis dėl įvykio surašė pareiškimą (1 t., b. l. 17–24), apie tai kalbėjo su kaimynais (2021 m. vasario 11 d. teismo posėdžio protokolas); liudytoja S. S. įvykio dieną telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju apie įvykį, specialiai važiavo pasižiūrėti užrašo, jį fotografavo, turėjo atsitraukti nuo darbo, nes nuo neigiamos informacijos norėjo apsaugoti dukterį; buvo sutrikdytas nukentėjusiojo poilsis, jam buvo sunku koncentruoti dėmesį.
Teismas, menkindamas nukentėjusiojo išgyvenimus, taip pat pažymėjo, kad jis ir jo sutuoktinė „nedelsdami nesikreipė į teisėsaugos institucijas“ (nutarties 15 punktas), tačiau pareiškimą nukentėjusysis surašė praėjus dienai po įvykio, tai reiškia, kad neigiamos emocijos buvo išgyventos jau tą dieną. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nutartyje akcentuojama, kad išteisintasis nepadarė didelės materialinės žalos (nutarties 16 pastraipa), tačiau vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Biseris“ buvo atitrauktos nuo savo darbo, nes turėjo užsiimti užrašo pašalinimu.
3.6. Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti, kodėl buvo sustiprinta nukentėjusiojo apsauga. Ši aplinkybė byloje itin reikšminga, nes apsaugos sustiprinimas patvirtina realų nesaugumo jausmą, išgąstį, taip pat rodo, kad Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybai (toliau – VAT) teko pakeisti savo darbo pobūdį. Birželio 10 d. nukentėjusįjį saugoję VAT pareigūnai (E. U., R. M., A. D.) nurodė, kad sustiprino apsaugą dėl atsiradusių užrašų, tačiau skundžiamoje nutartyje teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent dėl G. V. veiksmų buvo sustiprinta S. S. apsauga. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta VAT pareigūnų parodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, be to, vadovavosi nepatikimais ir nepatikrintais duomenimis, pvz., žiniasklaidos publikacija (nutarties 15 pastraipa), kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų.
3.7. Remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu Nr. el-1456-827/2021 (nutarties 15 pastraipa), apeliacinės instancijos teismas teigia, kad S. S. apsauga užrašo užrašymo metu buvo sustiprinta dėl 2020 m. gegužės 15 d. ir 2020 m. birželio 10 d. gautų grasinamojo turinio žinučių (duomenys neskelbtini) „Facebook“ paskyroje. Tačiau šiame įsakyme nenurodoma, kad būtent dėl grasinamojo turinio žinučių buvo sustiprinta nukentėjusiojo apsauga, jame apskritai nekalbama apie apsaugos sustiprinimą. Tai reiškia, kad teismas šiurkščiai suklydo dėl įrodymo (įsakymo) turinio ir šią aplinkybę išnagrinėjo neišsamiai. Jeigu teismui kilo abejonių dėl VAT pareigūnų parodymų, jis privalėjo savo iniciatyva atnaujinti įrodymų tyrimą ir ištirti įrodymus papildomai (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
3.8. Byloje apklausti VAT pareigūnai – E. U. ir R. M., kitą naktį po išteisintojo veiksmų saugoję nukentėjusįjį, parodė, kad iškart po sulaikymo išteisintasis jiems prasitaręs, jog tą naktį į įvykio vietą sugrįžo turėdamas tikslą dar kartą aprašyti kelią. Išteisintasis neigė tai sakęs pareigūnams ir nurodė, kad į įvykio vietą sugrįžo tik patikrinti, ar lietus nenuplovė užrašo, ir galbūt jį užtušuoti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojų E. U. ir R. M. parodymai nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog išteisintasis ketino dar kartą aprašyti kelią (nutarties 21 pastraipa). Teismas šių pareigūnų parodymus atmetė nenurodydamas absoliučiai jokių motyvų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, be to, nepašalino prieštaravimo tarp dviejų priešingų įrodymų. VAT pareigūnų E. U. ir R. M. parodymai nėra prielaidos ar jų nuomonė – jie perpasakojo tai, ką jiems sulaikymo naktį sakė pats išteisintasis. Šiuos parodymus pareigūnai patvirtino teisiamajame posėdyje, būdami įspėti apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą, tad nėra pagrindo jais nesivadovauti. G. V. parodymai yra jo gynybinė versija, kurią paneigia aptarti pareigūnų parodymai. Todėl teismas, įžvelgęs prieštaravimų, privalėjo imtis priemonių jiems pašalinti, pvz., atnaujinti įrodymų tyrimą, dar kartą apklausti šiuos pareigūnus, suvesti juos akistaton su išteisintuoju, tačiau to nepadarė.
3.9. Taip pat skundžiamoje nutartyje nepagrįstai neatkreiptas dėmesys į visuomenėje dėl išteisintojo poelgio kilusį rezonansą. Apie šį įvykį buvo dešimtys publikacijų žiniasklaidoje, apie jį sužinojo didžioji dalis valstybės gyventojų. Vilniaus apygardos teismas rezonansą spaudoje, televizijoje, internetinėje erdvėje laiko aplinkybe, kuri gali byloti apie sutrikdytą viešąją tvarką (pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-246-851/2021). Ši aplinkybė taip pat svarbi sprendžiant dėl kilusių padarinių, nes pasipiktinimas, pažeminimas buvo juntami ne tik vietinėje (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenėje, bet ir visoje valstybėje. Kasacinis teismas dar nėra pasisakęs dėl rezonanso visuomenėje BK 284 straipsnio kontekste. Šiais laikais informacija, pasitelkiant informacines technologijas, sklinda nepaprastai greitai ir pasiekia itin didelį asmenų ratą. Tai reiškia, kad įžūlus elgesys, vandališki veiksmai, patyčios gali sutrikdyti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį – ne tik tos visuomenės dalies, kuri šiuos veiksmus matė, patyrė tiesiogiai, bet ir tos visuomenės dalies, kuri ją patyrė netiesiogiai (per žiniasklaidą, socialinius tinklus ir pan.). Pats išteisintasis, būdamas sveiko proto, išsilavinęs asmuo, suvokė ir netgi siekė, kad apie jo veiksmus išgirstų kuo didesnis asmenų ratas, jo tyčia buvo nukreipta į kuo platesnę įvykio sklaidą visuomenėje.
3.10. Nepagrįsta ir neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintasis neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, o siekė išreikšti politinę kritiką (nutarties 20 punktas). Veikos motyvai ir tikslai (politinė kritika) nepaneigia to, kad išteisintasis bent bendrais bruožais suvokė, jog savo veiksmais sutrikdys viešąją tvarką ir visuomenės rimtį. Priešingai – jis sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą ir juo demonstravo patyčias prieš nukentėjusįjį: užrašą išteisintasis paliko ant viešai naudojamo kelio, tad suprato, kad jį perskaitys žmonės ir dėl to šie pasijus šiurkščiai pažeminti; rašydamas užrašą išteisintasis ėmėsi konspiracinių priemonių (užrašas darytas naktį, sunkiai nuvalomais dažais). Apie išankstinę tyčią byloja ir išteisintojo sulaikymo aplinkybės: kitą naktį po įvykio VAT pareigūnai sulaikė jį netoli įvykio vietos, jis pareigūnams prasitarė, kad atvažiavo paryškinti užrašų ar prirašyti dar ko nors naujo, be to, vėl atvažiavo naktį, iš anksto pasiruošęs (turėjo dažų), sugalvojęs pasiteisinimą, kodėl yra įvykio vietoje (melavo sportuojantis).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad išteisintasis nepažeidė viešosios tvarkos ir (ar) visuomenės rimties. Jo veiksmai šiurkščiai pažemino (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojus, atitraukė juos nuo įprastinės veiklos, ypatingą išgąstį ir pažeminimą sukėlė nukentėjusiajam ir jo šeimai, privertė VAT sustiprinti nukentėjusiojo apsaugą, gaišino Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Biseris“ laiką ir galiausiai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje. Šios aplinkybės atitinka BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarinių požymį.
3.11. Bylą nagrinėję teismai G. V. išteisino ir pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas savo poziciją grindė tokiais argumentais: 1) išteisintojo padarytas užrašas buvo ne konstatuojamojo pobūdžio informacija, o jo nuomonė; 2) užrašas nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė; 3) nukentėjusysis neįrodė, kaip į neigiamą pusę pasikeitė jo savybių, elgesio, veiklos rezultatų vertinimas ar požiūris į jį; 4) išteisintasis neveikė tyčia.
3.12. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Tad informacijos pobūdį būtina vertinti iš trečiojo asmens perspektyvos. Išteisintasis 2020 m. birželio 10 d. maždaug 1 kilometro atstumu nuo nukentėjusiojo namų ant viešosios paskirties kelio užrašė užrašą „S. 1 km vagies namai“ ir taip paskleidė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį niekina, žemina ir pakerta pasitikėjimą juo. Teismas nusprendė, kad išteisintasis žodį „vagis“ pavartojo perkeltine prasme, „siekiant išreikšti savo poziciją, kad nukentėjusysis S. S., galimai pažeisdamas nustatytą tvarką, inicijavo (duomenys neskelbtini) gatvės keliuko dalies asfaltavimą“. Dauguma (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų, apklausiami teisiamajame posėdyje, iš tiesų šį užrašą susiejo su (duomenys neskelbtini) asfaltavimo istorija, tačiau reikšminga tai, jog šie posėdžiai vyko praėjus daugiau nei pusmečiui nuo paties įvykio.
Per šį laikotarpį žiniasklaidoje įvykis buvo aptartas itin plačiai, net pats išteisintasis viešai buvo paaiškinęs savo elgesio motyvus. Tačiau vertinant, kaip tretieji asmenys traktavo užrašą, labai svarbu išsiaiškinti, kaip jie šį užrašą suprato tuo metu, kai jį pamatė. Tad objektyviausi bylos duomenys yra liudytojų parodymai, duoti praėjus keletui dienų po įvykio (iki 2020 m. birželio 22 d., kai viešojoje erdvėje išteisintasis paskelbė savo elgesio motyvus). Nė vienas iš 2020 m. birželio 12 ir 13 d. apklaustų liudytojų nenurodė, kad užrašą suprato perkeltine prasme, kad sieja jį su (duomenys neskelbtini) asfaltavimo istorija. Teismas rėmėsi prielaidomis, kad kaimo gyventojai šių apklausų metu užrašo atsiradimo nesiejo su keliuko asfaltavimu galimai tik dėl to, kad toks klausimas jiems nebuvo užduotas.
Susidūręs su tokiomis abejonėmis, teismas privalėjo imtis priemonių joms pašalinti, pvz., atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir apklausti ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytojus apklaususius ikiteisminio tyrimo pareigūnus, dar kartą apklausti užrašą ant keliuko mačiusius kaimo gyventojus. Tačiau teismas to nepadarė, savo sprendimą grindė prielaidomis, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
3.13. Nepaisant to, ir esamų įrodymų pakanka konstatuoti, kad išteisintasis paskleidė ne nuomonę, o melagingą faktinę informaciją – nukentėjusysis niekuomet nėra nieko pavogęs; užrašas buvo paliktas naktį, be jokio konteksto, jis buvo aiškus, kategoriškas; teismui buvo pateikta Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento Antano Smetonos išvada dėl teksto suvokimo, joje konstatuota, kad užrašas yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys (žr. nutarties 27 punktą). Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „vagystė“ turi kriminalinės veikos turinį, nes asmens pavadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, žodis „vagis“ turi neigiamą konotaciją, t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamą atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020). Pats išteisintasis savo elgesio prasmę paaiškino praėjus tik 12 dienų po įvykio; iki šio pareiškimo viešoji erdvė buvo kupina tik spekuliacijų apie užrašo reikšmę, todėl visuomenė negalėjo susidaryti pagrįsto įspūdžio apie jo prasmę, kurią įsivaizdavo išteisintasis. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad išteisintasis paskleidė ne nuomonę, bet faktinio pobūdžio informaciją, kuri gali paniekinti ir pažeminti asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo.
3.14. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad nukentėjusysis nepateikė išsamių duomenų, pagrindžiančių, kaip iš tikrųjų pasikeitė jo savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad jo teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas (nutarties 32 pastraipa). Kitaip tariant, teismas nenustatė padarinių. Šis argumentas klaidingas, nes BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo baigtumas nėra siejamas su padariniais, t. y. su realiai pažeista nukentėjusio asmens garbe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-638-2012). Taigi, teismas, nutartyje šmeižimo nusikaltimo požymių nebuvimą grįsdamas, be kita ko, padarinių nebuvimu, netinkamai pritaikė BK 154 straipsnio 1 dalį.
3.15. Teismas taip pat konstatavo, kad G. V. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę (nutarties 31, 33 pastraipos). Nutartyje pažymima, kad nukentėjusysis tiek veikos padarymo metu, tiek dabar yra viešasis asmuo, todėl jo kritikos ribos yra platesnės. Šis teiginys neginčytinas, tačiau nepateisina atsisakymo baudžiamąja tvarka ginti nukentėjusiojo garbę ir orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) sprendime Lingens prieš Austriją akcentavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 2 punktas leidžia ginti kiekvieno asmens reputaciją, taip pat ir politiko, netgi tada, kai jis reiškiasi kaip viešasis asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005). EŽTT byloje Studio Moritori ir kiti prieš Gruziją taip pat nusprendė, kad politikas turi teisę į savo reputacijos apsaugą, net kai jis neveikia kaip privatus asmuo, tačiau tokiais atvejais šios apsaugos reikalavimai turi būti įvertinti atsižvelgiant į viešai diskutuojamų klausimų svarbą. EŽTT nusprendė, kad Konvencijos 10 straipsnis neužtikrina visiškai neribotos saviraiškos laisvės net ir rimtą visuomenės susirūpinimą keliančių klausimų atveju.
3.16. Šiuo atveju svarbu, kad išteisintojo paskleista informacija nebuvo susijusi su viešai diskutuotinais klausimais. Užrašai buvo padaryti be jokio konteksto, paliekant visuomenę net 12-ai dienų spėlioti jų prasmę. Tik vėliau išteisintasis paaiškino savo elgesio motyvus, galbūt norėdamas sustiprinti savo gynybinę poziciją ikiteisminiame tyrime, ir tai padėjo bylą nagrinėjusiems teismams dirbtinai susieti jo elgesį su viešomis diskusijomis. Be to, didesnį pavojingumą rodanti aplinkybė yra užrašų vieta – jie palikti netoli nukentėjusiojo gyvenamosios vietos. Taip skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija ne tik kad žemina asmens garbę ir orumą, bet ir kelia baimę, nes savo tapatybės neatskleidžiantis išteisintasis aiškiai parodė žinantis nukentėjusiojo ir jo šeimos gyvenamąją vietą, taip sukėlė baimę, nerimą nukentėjusiajam ir jo artimiesiems. Viešojo asmens kritikos ribos išties platesnės nei privataus, tačiau ji peržengia civilinės atsakomybės ribas, kai dėl kritikos viešasis asmuo ir jo artimieji patiria realų (fizinį) nesaugumo jausmą. Todėl šiuo atveju išteisintojo elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Apkaltinamuoju nuosprendžiu būtų ne tik apginti nukentėjusiojo garbė ir orumas, bet ir visuomenei parodyta, kad viešojo asmens kritika negali peraugti į jo ir jo artimųjų gąsdinimą, menkinimą, patyčias.
3.17. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad išteisintasis veikė tyčia, suvokė, kad paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, – nukentėjusysis niekuomet nėra nieko pavogęs, jis niekuomet dėl to nebuvo baustas nei baudžiamąja, nei administracine tvarka. Tokios informacijos nepaneigė ir išteisintasis, apklausiamas byloje, taigi jis norėjo ir siekė paskleisti būtent tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį, o ne nuomonę. Tai įrodo kategoriška teiginio formuluotė („vagis“), įvykio aplinkybės (užrašas padarytas slapta, viešoje vietoje, greta nukentėjusiojo gyvenamosios vietos, neatskleidžiant savo tapatybės, nenurodant jokio konteksto, iš kurio būtų galima suprasti, kad tai nuomonė). Teismas užrašo motyvą ir tikslą (siekį išreikšti politinę kritiką) nepagrįstai sutapatino su kalte. Nepaisant to, kad galbūt išteisintasis taip reiškė politinę kritiką, priemonė šiai kritikai išreikšti įgijo nusikaltimo – šmeižto – formą, o veikos motyvas ir tikslas nedaro įtakos išteisintojo kaltei.
4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. Paulauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas savo išvados, kad G. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių (pavojingos veikos ir tiesioginės tyčios), nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. G. V. ant asfalto užrašytus žodžius teismai nepagrįstai laikė nuomone, darydami tokią išvadą vieniems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems, išvadas grindė prielaidomis, netinkamai taikė ir aiškino BK 154 straipsnio 1 dalį.
4.2. Teismų praktikoje aiškinama, kad nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais – to nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismui, kad G. V. dar dirbant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje jam buvo pavesta pasidomėti (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltavimo galimybėmis, tačiau tokia išvada iš esmės pagrįsta nepatikrintais ir neištirtais išteisintojo parodymais, kaip neginčijamą aplinkybę konstatuojant, jog R. M. pasakojo G. V. apie S. S. suinteresuotumą kelio asfaltavimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas į įrodymų visumą (grandinę) įtraukė išteisintojo parodymus, kurie nebuvo patikrinti ir ištirti, tai lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.
4.3. Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje pasisakyta, kad S. S. aiškiai nurodė, jog G. V. elgesį, jo nuomone, galėjo paskatinti ir S. R. politinis priešiškumas nukentėjusiajam S. S. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis paaiškino, kad S. R. kritikavo jį dėl keliuko asfaltavimo, todėl jis supratęs, kad ir užrašas gali būti susijęs su politiniais motyvais. Nors skundžiamame nuosprendyje yra remiamasi šiais S. S. duotais parodymais, tačiau S. R. išreikštos kritikos turinys nėra atskleistas ir liko neaiškus, tačiau tai itin svarbu vertinant, ar iš S. R. pasisakymų turinio G. V. galėjo susidaryti objektyvią nuomonę apie S. S. Kita vertus, taip pat nėra aiškus S. R. ir G. V. santykis, o būtent kodėl, S. S. manymu, G. V. elgesį galėjo paskatinti S. R. politinis priešiškumas. Apeliacinės instancijos teismui neatskleidus S. R. pasisakymo (komentaro) turinio, objektyviai ir teisiškai įvertinti, ar G. V. užrašytas užrašas ant asfalto yra objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ar nuomonė, yra neįmanoma. Tokios aplinkybės patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė iš esmės tik prielaidomis ir spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes išteisintojo G. V. naudai.
4.4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį lakoniškai grindė ir tuo, kad situacija dėl asfaltuoto (duomenys neskelbtini) gatvės keliuko sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo, tačiau neatskleidė, kokie faktai ir duomenys, paskelbti žiniasklaidoje, sudomino visuomenę. Būtent žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos ištyrimas ir vertinimas yra pagrindas spręsti, ar aptariamu atveju G. V. pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją ar išreiškė nuomonę, ar sąžiningai klydo neteisingai interpretuodamas viešojoje erdvėje paskelbtą informaciją. Šiuo atveju nėra aišku, su kokia informacija G. V. susipažino socialinėje erdvėje, kurios pagrindu, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas, išreiškė subjektyvią nuomonę apie S. S.
4.5. Skundžiamoje nutartyje pažymima, kad S. S. yra viešasis asmuo, t. y. jo, kaip politiko, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, leidžiamos kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens, tačiau politikas taip pat turi teisę į reputacijos apsaugą. Tai, kad viešiesiems asmenims yra taikomi aukštesni standartai, nereiškia, kad jie neturi teisės į reputacijos apsaugą ir asmenys, paskleidę objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją apie viešąjį subjektą, yra nebaudžiami. Priešingai, tokiais atvejais turi būti itin išsamiai nustatytas informacijos, kuria remdamasis asmuo susiformavo subjektyvią nuomonę apie viešąjį asmenį, turinys. Analizuojamas užrašas ant asfalto yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys, kurio sudėtinė propozicija – S. yra vagis. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti tik informacijos šaltiniai, neatskleidžiant jų turinio, todėl nėra aišku, kokia informacija leido G. V. susidaryti nuomonę apie S. S., o būtent dėl galimai jo padarytos nusikalstamos veikos. Neatskleidus šios informacijos turinio, negalima vienareikšmiškai teigti, kad G. V. neturėjo tyčios pažeminti žmogų.
4.6. Paties išteisintojo parodymus apie jo tyčios turinį paneigia veikos padarymo aplinkybės, t. y. neaišku, kodėl asmuo, manantis, kad jis legaliai išreiškia politinę kritiką, į įvykio vietą atvažiavo slapta, naktį ir užrašė šiuos užrašus, jei jis jautėsi teisus, legaliai reiškiantis savo pilietinę poziciją. Nurodytos aplinkybės, jog išvažiavo su dviračiu pavažinėti naktį, nes buvo geras oras, yra neįtikinamos. Taip pat nelogiška pasiimti kuprinę su purškiamaisiais dažais, tačiau nepasiimti telefono. Taigi, savo elgesį G. V. planavo ir turėjo išankstinį sumanymą palikti šiuos užrašus. Paneigdamas G. V. subjektyviąją pusę (tyčią), apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad G. V. veiksmai nepasireiškė nei intensyvumu, nei sistemingumu. Minėti požymiai nėra įtraukti į BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl jie jokios teisinės prasmės kvalifikuojant G. V. veiką neturi. Tačiau tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į BK 154 straipsnio 1 dalies sudėties požymius ir juos vertino paviršutiniškai.
4.7. Nepritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad išteisintojo elgesys nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Priešingai negu teigiama skundžiamoje nutartyje, G. V. pasirinktas būdas paskleisti neigiamą informaciją apie S. S. darant kitus teisės pažeidimus (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 366 straipsnis (tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas) ir ANK 115 straipsnis (tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas)) vertintinas kaip pavojingas. Taip pat G. V. veiksmai vertintini kaip keliantys pavojų eismo saugumui. 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse yra reglamentuojamas kelio ženklinimas, šių taisyklių reikalavimai privalomi eismo dalyviams, todėl įvairūs užrašai ant važiuojamosios kelio dalies klaidina vairuotojus. Toks nenustatytas ir neegzistuojantis ženklinimas blogina eismo sąlygas, dėl to kyla didesnė eismo įvykių tikimybė. Todėl, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, aptariamu atveju yra nustatytas pakankamas pavojingumas, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.
4.8. Prokuroras priimto nuosprendžio dalies dėl G. V. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui neskundžia, tačiau atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadas dėl šios veikos požymių nebuvimo išteisintojo veiksmuose.
4.9. Teismai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog dėl G. V. veiksmų atsirado BK 284 straipsnyje nustatyti padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, taip pat neįrodytas subjektyvusis šio nusikaltimo požymis – tyčia. BK 284 straipsnyje aprašyta pavojinga veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais. Nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Tačiau akivaizdu, kad demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai (pavojinga veika) bei asmenims sukelti neigiamas emocijas ar išgąstį (padariniai) galima tik tuomet, kai jie tiesiogiai tame dalyvauja, o būtent mato, kaip demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai (įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais ir pan.).
4.10. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar G. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, požymių, visą dėmesį skyrė padarytų neteisėtų veiksmų rezultatui, t. y. ar dėl užrašo ant asfalto buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Tačiau, prokuroro nuomone, G. V. veiksmai – užrašo „S. 1 km vagies namai“ purškiamaisiais dažais ant asfalto užrašymas – negali būti vertinami kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padariniai kyla tik tokiu atveju, kai asmenys tiesiogiai dalyvauja kitam asmeniui demonstruojant nepagarbą minėtame straipsnyje įtvirtintais būdais. Atsižvelgiant į tai, daroma nusikalstama veika šoko ar emocijų nesukelia, kai jos nemato kiti asmenys. Priešingu atveju pripažintina, kad bet kokios padarytos nusikalstamos veikos rezultatas vienaip ar kitaip veikia visuomenę ir ją šokiruoja, nors apie padarytą nusikalstamą veiką sužino iš žiniasklaidos ar kitokiu būdu.
4.11. Analogiška situacija susiklostė ir aptariamu atveju. Asmenis, kurie buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, šokiravo ne nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas vienu iš BK 284 straipsnyje įtvirtintų būdų, bet jau padarytos veikos rezultatas, šiuo atveju ANK 115 straipsnis. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad dalis liudytojų apie užrašo turinį sužinojo iš žiniasklaidos priemonių, kiti patvirtino, kad neigiami išgyvenimai kilo dėl neseniai iškloto asfalto. Taigi, šiuo atveju nenustatyta pavojinga veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, o ne visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.
4.12. Tokiu būdu yra formuojama ydinga teismų praktika dėl BK 284 straipsnio taikymo tose bylose, kuriose, nenustatant pavojingos veikos požymių (nepagarbos aplinkai ar aplinkiniams demonstravimo), nustatinėjama, ar kilo pavojingi padariniai, nurodyti BK 284 straipsnyje. Pavyzdžiui, kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022 taip pat buvo vertinamas nusikalstamos veikos rezultatas, o ne pavojinga veika. Asmenys buvo kaltinami dėl to, kad įvairiais laikotarpiais ant Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė įvairius užrašus; taip pat skirtingais laikotarpiais įvairiose Vilniaus vietose ant įvairių pastatų fasadų, kitų statinių, tilto konstrukcijų, požeminės pėsčiųjų perėjos sienos aerozoliniais dažais užpurškė įvairaus dydžio užrašus.
Minėti asmenys buvo išteisinti, nes nenustatytas nusikalstamos veikos sudėties požymis – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, nors, prokuroro vertinimu, byloje nebuvo nustatyta pavojinga veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Demonstruojant nepagarbą aplinkai ar aplinkiniams, asmenys tiesiogiai privalo matyti tą demonstravimą įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiojantis, grasinimais ar vandališkais veiksmais ir dėl to, ką jie tiesiogiai matė, turi jaustis šokiruoti ar pažeminti. Prokuroro įsitikinimu, asmenis turi trikdyti ir neigiamai paveikti pats nusikalstamas įvykis, o ne vėliau sužinotas įvykio rezultatas (pavyzdžiui, iš žiniasklaidos). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina spręsti teisės taikymo problemą, atribojant nusikalstamos veikos rezultatą nuo pavojingos veikos padarymo BK 284 straipsnio kontekste.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nukentėjusiojo S. S. atstovo advokato A. Vaičiūno ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Paulausko kasaciniai skundai iš dalies tenkintini. Dėl kasacinių skundų argumentų, kuriais grindžiamas neteisingas BK 284 straipsnio taikymas
6. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų savarankiškų alternatyvių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais.
7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai atskleidė veikos dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų – įžūlaus elgesio ir vandališkų veiksmų turinį, pripažindami, jog šiais veiksmais turi būti akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis ir teisės aktais saugoma bei moralės normomis visuotinai pripažįstama tinkamo elgesio viešoje vietoje tvarka. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad vieta, kurioje purškiamaisiais dažais užrašytas užrašas, yra vieša vieta. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo, kad vien tik šios aplinkybės įrodinėjant BK 284 straipsnyje įtvirtintų padarinių atsiradimą nepakanka. Apeliacinės instancijos teismas teisingai rėmėsi nuoseklia teismų praktika, kurioje, nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinamos kaltininko veiksmų ypatybės, viešosios vietos specifika, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).
8. Nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde išteisintojo veiksmai vertinami kaip įžūlūs ir vandališki viešosios tvarkos atžvilgiu remiantis tuo, kad jie sukėlė neigiamą (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų reakciją, vertinant tai kaip į juos nukreiptą įžeidimą bei vėlesnį platų šio įrašo aptarimą bendruomenėje, taip pat nuoskaudą ir nesaugumo jausmą nukentėjusiojo šeimos nariams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai vertino šiuos liudytojų parodymus kaip reikšmingai perdėtą reakciją į situaciją, nes jie nepagrindė, kokiu aspektu išteisintojo veiksmai ir padarytas įrašas ant kelio, susijęs tik su nukentėjusiu asmeniu, taip reikšmingai paveikė kitų (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų emocinę bei dvasinę būseną ir sutrikdė šios bendruomenės rimtį bei tvarką. Nukentėjusysis tuo metu ėjo labai aukštas pareigas Lietuvos valstybėje, todėl bet kokia vieša ar privati šokiruojanti informacija, įvykiai, susiję su jo asmeniu, natūraliai sukėlė reakciją kaimynų ir pažįstamų aplinkai, tačiau ši reakcija yra susijusi ne su veikos pobūdžiu, jos pavojingumu ir padariniais (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams, o, kaip minėta, su nukentėjusiojo asmenybės statusu visuomenėje.
Tas pats pasakytina ir dėl visuomenės susidomėjimo ir įvykio aptarimo viešojoje erdvėje paskelbus ir išplatinus informaciją apie padarytą užrašą. Užrašas ant kelio buvo aptarinėjamas ne dėl pačios veikos neteisėto pobūdžio, o dėl nukentėjusiojo asmeninio statuso visuomenėje ir todėl, kad tai buvo susieta su išasfaltuoto kelio priešistore, jo finansavimo teisėtumas buvo plačiai aptarinėjamas įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Taigi tai buvo tęsinys visuomeninės ir politinės diskusijos, kurios centrinė figūra buvo nukentėjusysis. Nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde teiginiai dėl netinkamo vandalizmo požymio aiškinimo grindžiami teismų praktikos pavyzdžiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K- 29/2012, 2K-234-895), tačiau nurodyti pavyzdžiai ne tik kad kaip teismų praktikos precedentai pagal aplinkybes neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių, bet ir pateikia priešingus išaiškinimus, nei teigiama kasatoriaus skunde.
9. Nutartyje Nr. 2K-513/2010 išaiškinta, kad vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Minimoje nutartyje nurodyta, jog bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. Taip pat pažymėta, kad atsakomybė už turto gadinimą bei naikinimą yra nustatyta ir kitose baudžiamojo įstatymo normose (2010 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje, Teismų praktika, 2010, 34). Taip pat visiškai neatitinka šios bylos aplinkybių nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai, kuriuose, pagal kasatorių, BK 284 straipsnio prasme viešoji tvarka ar rimtis gali būti pažeidžiama ir patyčiomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 229/2011, 2K-160/2013, 2K-53-693/2018). Skliaustuose pateikiamos minėtų bylų fabulos (2008 m. birželio 8 d. apie 00.30 val.
Zarasų rajone, Dusetų miestelyje, „Bangos“ paplūdimyje, kitų asmenų akivaizdoje dėl chuliganiškų paskatų, A. P. iššovus iš dujinio pistoleto ne mažiau kaip keturis šūvius, iš jų tris šūvius nukentėjusiajam V. S. į nugarą, S. P. pargriovus V. S. ant žemės, D. P. kartu su S. P. spardė jį į įvairias kūno vietas, be to, D. P. sudavė V. S. vieną kartą kumščiu į veidą. Tokiais veiksmais D. P. ir S. P. nukentėjusiajam V. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2011). R. R. nuteista už tai, kad 2011 m. balandžio 8 d. apie 13 val., būdama viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), grasindama valstybės tarnautojui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui D. R. ir vyriausiajai finansininkei J. A. susprogdinti katilinę, juos nušauti, o mažametei G. A. (gimusiai (duomenys neskelbtini)) sakydama „įsidėmėk, vaikai paliks be tėvo“, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydama visuomenės rimtį bei tvarką, taip panaudodama psichinę prievartą, reikalavo iš valstybės tarnautojo D. R. susilaikyti nuo veiksmų savo naudai, t. y. nebesiųsti sąskaitų už šildymą (2013 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 160/2013, Teismų praktika, 2013, 39, p. 403–412). Iš esmės panašios į pirmiau paminėtų bylų aplinkybės yra nurodytos ir 2018 m. sausio 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018).
10. Teismai šioje byloje nustatytas aplinkybes viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo aspektu įvertino teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad šis BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymis objektyviai nėra įrodytas, tokią išvadą išsamiai argumentavo. Remdamasis bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl viešoje vietoje užrašyto užrašo, kuris nenuvalytas išbuvo vos parą, būtų gauta aplinkinių asmenų nusiskundimų, kad jie būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaryta didelė materialinė žala dėl užrašo pašalinimo, taip pat nėra duomenų, kad šis užrašas aplinkiniams būtų sukėlęs didelį išgąstį, būtų nutrauktas jų poilsis, darbas, kilusi sumaištis. Nukentėjusiojo šeimos narių neigiamos emocijos dėl išteisintojo veiksmų ir padaryto užrašo yra susijusios ne su viešosios tvarkos pažeidimu, o su įrašo turiniu, žeidžiančiu jų jausmus dėl šeimos nario garbės ir orumo pažeminimo.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidė ir vandališkų veiksmų požymio turinį, nurodydamas, jog vandalizmu paprastai pripažįstamas betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas, taip pat kitokio svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas, apipylimas dažais ar kitoks niokojimas. Tačiau bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas.
11. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė skundo argumentus dėl nukentėjusiojo apsaugos sustiprinimo po to, kai buvo padarytas užrašas ant kelio. Teismai nurodė kitas aplinkybes, kurios, jų manymu, nulėmė apsaugos sustiprinimo poreikį, be to, ir vertinant pagal BK 284 straipsnio požymius ši aplinkybė (užrašas ant keliuko) niekaip negali būti siejama su VAT pareigūnų darbo reglamentu, kurio funkcija yra Lietuvos valstybės vadovybės apsauga. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas ne dėl realaus pavojaus gyvybei, sveikatai ar kitokių grėsmių nukentėjusiajam, todėl VAT pareigūnų reakcija į užrašą negali nei patvirtinti visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymo, nei kitu būdu turėti įtakos BK 284 straipsnyje nurodytų požymių vertinimui.
12. Pritartina ir apeliacinės instancijos teismo motyvams bei išvadai dėl administracinio nusižengimo požymių, nes užrašo nuo kelio valymo darbai kainavo 54,45 Eur (ši žala yra mažesnė nei 3 MGL), civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Todėl, atsižvelgdami į pirmiau paminėtas aplinkybes, teismai teisingai aiškino baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) taikymo pagrindus ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų, kad šiuo konkrečiu atveju G. V. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, – jie atitinka administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 366 straipsnyje ir (ar) 115 straipsnyje, požymius.
13. Nesutiktina su prokuroro kasacinio skundo teiginiu, kad BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padariniai kyla tik tokiu atveju, kai asmenys tiesiogiai dalyvauja kitam asmeniui demonstruojant nepagarbą minėtame straipsnyje įtvirtintais būdais. Atsižvelgiant į tai, skunde daroma išvada, jog nusikalstama veika šoko ar emocijų nesukelia, kai jos nemato kiti asmenys. Viešosios tvarkos pažeidimas yra nusikalstama veika, kurios tiesioginis objektas – viešoji tvarka, o papildomi gali būti sveikata, garbė, nuosavybė. Viešosios tvarkos pažeidimas nebūtinai turi būti vykdomas visuomenės narių akivaizdoje ir įstatymų leidėjas bei teismų praktika tokio reikalavimo kaip būtinojo požymio neišskiria. Prokuroro skunde nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 2K-14-387/2022 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-942/2015). Taigi akcentavo tai, kad ne visi antivisuomeniški veiksmai, nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, sudaro BK 284 straipsnio sudėtį, ir nesuformulavo taisyklės, kad tokie veiksmai turi būti atliekami visuomenės narių akivaizdoje.
Sprendžiant apie tai, kad kaltininko tyčia buvo pažeisti viešąją tvarką, nebūtina būti įvykio vietoje kaltininkui darant tokio pobūdžio nusikaltimą. Apie tokio tipo nusikaltimo padarymą visuomenės nariai gali spręsti ir matydami veikos padarinius, jei piktybišku tyčiojimusi ar vandališkais veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ir dėl to sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Dėl kasacinių skundų argumentų, kuriais grindžiamas neteisingas BK 154 straipsnio taikymas
14. Kasaciniuose skunduose ginčijamos teismų išvados dėl išteisintojo G. V. padaryto užrašo pripažinimo nuomone, o ne teiginiu, žodžio „vagis“ kontekstualaus aiškinimo remiantis išteisintojo parodymais ir, atsižvelgiant į tai, sąvoką „vagis“ pripažįstant perkeltine, hiperbolizuota reikšme.
15. BK 154 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Šios BK normos taikymas ir jos sudėties požymių atskleidimas dažnai yra susiję su fundamentaliųjų žmogaus teisių – saviraiškos, laisvės reikšti įsitikinimus, skleisti informaciją, kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą apsauga, šios teisės koreliuoja su kitų teisinių gėrių – žmogaus teisės į garbę ir orumą, gerą reputaciją, privataus gyvenimo neliečiamumą bei kitų pamatinių asmens subjektinių vertybių apsauga. Visų šių teisinių gėrių apsaugą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti įstatymai ir teisės aktai bei Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai.
16. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, pirmiausia būtina nustatyti tokių teisinių gėrių tarpusavio pusiausvyrą, kaltinamojo teisių ir pareigų balansą, o po to spręsti nusikalstamos veikos požymių klausimą. Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, Konstitucijos 33 straipsnis laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje, siekiant nustatyti įvairių vertybių – laisvės reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją bei kitų teisinių gėrių apsaugos pusiausvyrą, nustatyta, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis taip pat gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas netrukdomam valdžios pareigūnų.
Tačiau jame pažymėta, jog asmeniui įstatymais suteikta informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų, tačiau saviraiškos laisvė ar valdžios pareigūnų veiklos kritika negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias. Šios pamatinės žmogaus teisių nuostatos yra reikšmingos nagrinėjant šios bylos kasaciniuose skunduose keliamus klausimus.
17. EŽTT, aiškindamas aptartų gėrių santykio klausimus, ypač atsižvelgiant į galimybes demokratinėje visuomenėje, kuriai būdingas pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros, skleisti ne tik palankią informaciją, nurodė, kad šie saviraiškos laisvės principai netaikomi abstrakčiai, o visada tik įvertinus individualias bylos aplinkybes ir kontekstą, be kita ko, kaip vieną iš reikšmingų požymių pabrėžiant sukeltos diskusijos svarbą bendrajam interesui, t. y. ar diskusija vyko bendrojo intereso klausimu. Sprendžiant dėl saviraiškos laisvės ribojimo, turi būti vertinamas paskleistos informacijos prisidėjimas prie diskusijos dėl bendrojo intereso; asmens žinomumas ir publikacijos tema (dalykas); ankstesnis asmens elgesys; atitinkamos informacijos gavimo būdas ir jos tikrumas (patikimumas); publikacijos turinys, forma ir padariniai; sankcijos griežtumas (žr., pvz., EŽTT 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą byloje Mesić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 19362/18). EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad politikai ir kiti viešieji asmenys neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria žurnalistų ir plačiosios visuomenės atliekamam kiekvieno jų žodžio ir poelgio atidžiam vertinimui; atitinkamai jie turi rodyti didesnę toleranciją (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Lingens prieš Austriją, peticijos Nr. 9815/82). Remiantis kasacinio teismo praktika, viešuoju asmeniu paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 45 punktas).
Nors viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, tačiau jo pakantumo ir tolerancijos skelbiamai informacijai pareiga neeliminuoja duomenis skleidžiančio asmens pareigos veikti sąžiningai, pvz., siekiant informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Dėl to, kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį, turėdamas tikslą jį pažeminti, jam taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016, 33 punktas; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020, 41 punktas).
18. Veikos, kuria buvo kaltinamas išteisintasis, padarymo metu nukentėjusysis S. S. buvo (duomenys neskelbtini), todėl turėjo didelius įgaliojimus ir įtaką sprendžiant valstybės ūkinės veiklos klausimus. Eidamas šias pareigas nukentėjusysis suprato, jog yra viešasis asmuo, ir žinojo apie pareigą derinti viešuosius ir privačius interesus, atitinkamai ir labiau toleruoti neigiamus pasisakymus apie jį. Viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimas įpareigoja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų net abejonių, jog toks konfliktas yra (Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (duomenys neskelbtini) sprendimu pripažino, kad nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog S. S., pirmininkavęs Vyriausybės (duomenys neskelbtini) posėdyje, teikiant nutarimo projektą „(duomenys neskelbtini)“, ir balsavęs už jo patvirtinimą, objektyviai ir neginčytinai žinojo apie tai, kad valstybės asignavimai kelių asfaltavimui bus skirti ir (duomenys neskelbtini) gatvei, kurioje jis gyveno, asfaltuoti.
Apie šią istoriją, nors buvo priimtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas nutraukti tyrimą dėl S. S., viešojoje erdvėje toliau buvo plačiai diskutuojama. Atskiriems visuomenės nariams ir išteisintajam G. V. tai buvo pagrindas suabejoti asignavimų skyrimo (duomenys neskelbtini) gatvei finansuoti skaidrumu. Byloje taip pat yra duomenys, kurie patvirtina išteisintojo teiginius apie tai, kad jis, dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, sužinojo aplinkybes, kurios patvirtino viešojoje erdvėje keliamas abejones ir jas sustiprino. Šios aplinkybės yra reikšmingos atskleidžiant išteisintojo kaltės turinį.
19. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro kasacinių skundų argumentais, kad išteisintojo užrašyta frazė „S. 1 km vagies namai“ yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys. Tai patvirtina Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento A. Smetonos išvada dėl teksto suvokimo, joje pripažinta, kad užrašas yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys. Nukentėjusiojo kasaciniame skunde pagrįstai remiamasi ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose atskleidžiant žodžio „vagis“ reikšmę – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „vagystė“ turi kriminalinės veikos turinį, nes asmens pavadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, žodis „vagis“ turi neigiamą konotaciją, t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamą atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020).
20. Teismai, išteisindami G. V., motyvavo tuo, kad išteisintasis žodį „vagis“ pavartojo perkeltine prasme, „siekiant išreikšti savo poziciją, kad nukentėjusysis S. S., galimai pažeisdamas nustatytą tvarką, inicijavo (duomenys neskelbtini) gatvės keliuko dalies asfaltavimą“, ir pripažino sąvoką „vagis“, atsižvelgdami į (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltavimo istorijos kontekstą, išteisintojo G. V. nuomone. Su tokia teismų išvada nėra pagrindo sutikti. Vieša informacija, kuri įvardijama kaip „nuomonė“, nuo pat jos paskleidimo momento turi turėti identifikuojamą ryšį su ją paskelbusiu asmeniu, t. y. žinutę skaitantis, girdintis ar kitokio pobūdžio vizualią informaciją matantis asmuo turi identifikuoti santykį su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, kuri reiškia ar pareiškė tą nuomonę. Tai yra viešos, demokratinės visuomenės reikalavimas, kartu ir pagrindas visuomenės nariams naudotis saviraiškos laisve, teise kritikuoti valstybės institucijas ir pareigūnus, teisėtais būdais pareiškiant nuomonę apie politinio, socialinio gyvenimo reiškinius ar įvykius.
Išteisintasis užrašą ant kelio parašė naktį, slapta, nepalikdamas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai paaiškinimo ar aiškių užuominų, kodėl nukentėjusįjį pavadino vagimi, stengėsi likti anonimiškas. Išteisintasis, užrašydamas „S. 1 km vagies namai“, nepaliko jokio paaiškinimo ar kitokių aiškių užuominų, kad ši frazė sietina su kelio asfaltavimo istorija, kurią jis laikė neskaidria, taigi elgėsi ne pagal viešos, demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės reikalavimus, tačiau jis savo poelgį nori pateisinti saviraiškos ir valstybės pareigūnų kritikos teise. Šiuo aspektu galima sutikti su kasacinių skundų argumentais, jog asmenys, iš karto po įvykio perskaitę šį užrašą arba informaciją apie jį sužinoję kitu būdu, suprato ar galėjo suprasti tiesiogiai, t. y. susiedami su S. S. einamomis pareigomis, o ne su konkrečiu kelio asfaltavimo istorijos kontekstu, kuris plačiai aprašytas ir apie kurį diskutuota viešosiose informavimo priemonėse jau vėliau po įvykio.
Ir pats išteisintasis ne iš karto po sulaikymo, o vėliau šią frazę susiejo su kelio asfaltavimo istorija ir su savo, kaip jis teigė, turima asmenine informacija apie kelio finansavimo istorijos neskaidrumą. Šiuo aspektu pripažintina, kad išteisintojo užrašytas ant kelio tekstas – „S. 1 km vagies namai“ žemino S. S. kaip valstybės politiko garbę ir orumą, nes jis tuo metu ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas.
21. BK 154 straipsnyje nustatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl visiems veikos požymiams konstatuoti nepakanka vien objektyviųjų veikos požymių, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Šmeižimo nusikaltimo atveju apie nukentėjusįjį paskleista informacija turi būti ne tik melaginga, bet ir ją paskleidžiantis asmuo turi suvokti jos neteisingumą. Suprantamos objektyvios situacijos, kai asmuo gali sąžiningai klysti dėl informacijos teisingumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-38-1073/2018, 2K-253-458/2020).
22. Išteisintasis iš viešojoje erdvėje paskelbtos informacijos apie kelio asfaltavimo istorijos finansavimo užkulisius, ypač iš politinės opozicijos skleidžiamo turinio apie šios istorijos neskaidrumą ir neteisėtumą bei iš asmeninės informacijos, kurios turinys nebuvo paneigtas bylos proceso metu, turėjo pagrindą susiformuoti manymui, kad valstybės asignavimų skyrimas (duomenys neskelbtini) gatvei asfaltuoti buvo nesuderinamas su viešaisiais interesais, tenkino asmeninius S. S. poreikius, todėl galėjo būti subjektyviai jo vertinamas kaip gautas neteisėtais ar netgi nusikalstamais veiksmais. Vis dėlto, kad asmuo būtų atleistas nuo bet kokios atsakomybės dėl klaidos, jis turi sąžiningai klysti. Toks reikalavimas yra įtvirtintas ir teismų praktikoje, joje pažymėta, jog nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, siekiant melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnis), ar pripažinti apšmeižus asmenį dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 154 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas.
Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47-697/2019). Sąžiningos klaidos, kaip ji apibrėžiama teismų praktikoje, G. V. veiksmuose nėra, nes jis yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, ėjo valstybės tarnyboje pakankamai reikšmingas pareigas, todėl pagal savo išsilavinimą, gyvenimišką ir tarnybinę patirtį suprato, ką reiškia žodis „vagis“ ir kokia žinia siunčiama visuomenei pavadinus žmogų vagimi, nepaaiškinus šio žodžio vartojimo konteksto ar aplinkybių, su kuriomis siejama šio žodžio reikšmė. Dar kartą paminėtina tai, kad veikos padarymo aplinkybės rodo, jog išteisintasis G. V. suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Konstitucinėje jurisprudencijoje ir teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga.
Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas jai pripažinti nusikalstama, ar ji laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis, ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011, 2K-466- 489/2016, 2K-187-495/2022 ir kt.).
23. Įvertinusi visas pirmiau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad G. V. veiksmuose įžvelgtini BK 154 straipsnyje nurodytos veikos objektyvieji požymiai, tačiau, atsižvelgiant į G. V. kaltės turinį, aplinkybes, nulėmusias tokios veikos padarymą (neteisingai suprasta pilietinė teisė kritikuoti valdžios atstovus, viešoji nuomonė ir jo asmeninė nuomonė dėl kelio asfaltavimo finansavimo neskaidrumo), jo veiksmai, nors ir peržengiantys saviraiškos laisvės ribas ir neteisėti, nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris sudarytų pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Išteisintojo G. V. veiksmuose galima įžvelgti ANK 507 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo veikos požymius ir pavojingumo laipsnį, tačiau šios kasacinės bylos nagrinėjimo metu jau yra suėjęs patraukimo už šią veiką administracinėn atsakomybėn terminas (ANK 39 straipsnis).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pažymėjo, jog savo asmeninę teisę į garbę ir orumą S. S. gali ginti pareikšdamas civilinį ieškinį teisme, pareikalaudamas paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, taip pat atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis), tačiau žemesnieji teismai buvo nenuoseklūs išdėstydami argumentus ir nurodydami tokį pažeistų teisių gynimo būdą. Pripažindami, jog G. V. padarytas užrašas ant kelio yra jo nuomonė, o ne duomenys, žemesnieji teismai paneigė pagrindą nukentėjusiajam S. S. ginti savo asmeninę teisę į garbę ir orumą civilinio proceso tvarka. Teismų proceso baigiamieji aktai turi būti logiškai nuoseklūs dokumentai, kuriuose teisiniai argumentai neturi prieštarauti išvadoms, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje dalyje keistini, pašalinant šią aplinkybę iš nuosprendžio ir nutarties aprašomosios dalies, nes tai gali trukdyti nukentėjusiajam ginti savo teises civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį, pašalinant iš jų aprašomosios dalies, jog išteisintojo G. V. padarytas užrašas ant kelio Nr. (duomenys neskelbtini) asfaltuotos dangos žodžius „S. 1 km vagies namai“ yra nuomonė.