LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 30 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš S. B. konfiskuota pasisavinto UAB „O“ turto vertė (213 744,96 Eur) ir pasisavinta UAB „A“ 3921,32 Eur suma. Be to, nuosprendžiu nuspręsta pašalinti kaltinimo dalį, pagal kurią S. B. apgaule įgijo svetimą A. M., V. J., L. T. turtą – lėšas. O. M. ir S. B. žala atlyginta, todėl ši bylos dalis nutraukta. V. J., L. T., A. M. ieškiniai palikti nenagrinėti, o BUAB „O“ atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir ši bylos dalis nutraukta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendis pakeistas: iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O“ statybinių medžiagų pasisavinimo pašalinta aplinkybė, kad UAB „A“ buvo S. B. valdoma bendrovė, ir aplinkybė, kad UAB „O“ statybinės medžiagos buvo S. B. žinioje; pašalintas nusikalstamos veikos epizodas dėl klinkerio plytelių už 697,21 Eur (2407,32 Lt) pasisavinimo ir iki 213 047,75 Eur sumažinta bendra pasisavintų statybinių medžiagų vertė; iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A“ lėšų pasisavinimo pašalinta aplinkybė, kad lėšos buvo S. B. žinioje. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nutarta iš S. B. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 213 047,75 Eur ir konfiskuojama suma už UAB „A“ turto pasisavinimą sumažinta iki 2921,32 Eur. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. B. nuteistas už tai, kad tyčia, turėdamas išankstinį tikslą, pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „O“ statybines medžiagas, būtent:
1.1. nuo 2011 m. vasario 14 d. dirbdamas UAB „O“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Molėtai, vadybininku, einamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, savo žinioje turėdamas UAB „O“ materialines vertybes, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), išgabeno UAB „O“ nuosavybės teise priklausančius blokus, vejos bordiūrus, kamino blokelius ir kitas statybines medžiagas už 20 194,16 Eur (69 726,41 Lt), nepateikęs UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui šių prekių panaudojimo, gabenimo, pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų, ir jas realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Siekdamas paslėpti savo nusikalstamą veiką ir sumažinti UAB „O“ Klaipėdos sandėliui priklausančių prekių buhalterinį likutį, nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. liepos 26 d., imituodamas tariamą UAB „O“ prekių pardavimą savo paties valdomai bendrovei UAB „A“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotai adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda (likviduota 2015 m. lapkričio 18 d.), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu ir vietoje tyčia suklastojo tikrus dokumentus: 1) 2014 m. gegužės 30 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003812, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 1853,13 Eur (6398,48 Lt); 2) 2014 m. birželio 3 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003833, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 9061,78 Eur (31 288,51 Lt); 3) 2014 m. birželio 25 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003919, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 505,90 Eur (1746,78 Lt); 4) 2014 m. birželio 27 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003928, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 5078,96 Eur (17 536,63 Lt); 5) 2014 m. birželio 29 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003937, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 3393,30 Eur (11 716,40 Lt); 6) 2014 m. liepos 26 d. UAB „O“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0004051, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „A“ už 301,09 Eur (1039,61 Lt). Šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – A. K., nesuvokiančiai jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apskaityti kaip tariamai parduotas prekes.
Lėšų už bendrovei priklausančias prekes negrąžino ir taip jam UAB „O“ patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „O“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas už 20 194,16 Eur (69 726,41 Lt) pasisavino.
1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), realizavo UAB „O“ nuosavybės teise priklausančias klinkerio trinkeles, čerpes E32, molio čerpes, blokus ir kitas statybines medžiagas už 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt), išvardytas 2014 m. spalio 15 d. pareiškime Nr. 0-18523 dėl tyrimo pradėjimo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, be to, prekių panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, lėšų – 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino ir taip jam UAB „O“ patikėtą bei jo žinioje esantį UAB „O“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas pasisavino.
1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), realizavo UAB „O“ nuosavybės teise priklausančias klinkerio plyteles su pakopomis už 697,21 Eur (2407,32 Lt), įgytas iš UAB „Iris“, į. k. 149587593, pagal 2014 m. sausio 6 d. sąskaitą faktūrą IRIS Nr. (duomenys neskelbtini) nenustatytiems asmenims, pirmiau nurodytų prekių panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, lėšų – 697,21 Eur (2407,32 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje esantį UAB „O“ turtą – statybines medžiagas pasisavino.
1.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku S. B. einamų pareigų pagrindu užsakė UAB „O“ vardu trinkelių „Prizma“ įsigijimą už 3680,40 Eur (12 707,68 Lt) iš bendrovės „SIA Brikers Latvija“, į. k. 40003906041. 2014 m. gegužės 19 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prekes pagal 2014 m. gegužės 19 d. pirkimo važtaraščius Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. gegužės 21 d. pirkimo važtaraštį (duomenys neskelbtini) pristačius dokumentuose nurodytu neegzistuojančiu adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, UAB „O“ nuosavybės teise priklausančias trinkeles „Prizma“ realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, pirmiau nurodytų prekių įsigijimo, panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, lėšų – 3680,40 Eur (12 707,68 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje esantį UAB „O“ turtą – statybines medžiagas pasisavino.
1.5. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), išgabeno UAB „O“ nuosavybės teise priklausančią plėvelę „Hipernova“, kraigo juostą „Corovent“ ir kitas statybines medžiagas už 5981,62 Eur (20 653,35 Lt), nepateikęs UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui šių prekių panaudojimo, gabenimo, pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų, ir jas realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Siekdamas paslėpti savo nusikalstamą veiką ir sumažinti UAB „O“ Klaipėdos sandėliui priklausančių prekių buhalterinį likutį, imituodamas tariamą UAB „O“ prekių pardavimą UAB „Daugusta“, į. k. 141316825, 2014 m. birželio 23 d. tyčia suklastojo tikrą dokumentą – UAB „O“ sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), joje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O“ prekes UAB „Daugusta“ už 5981,62 Eur (20 653,35 Lt), ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – A. K., nesuvokiančiai jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apskaityti kaip tariamai parduotas prekes, lėšų – 5981,62 Eur (20 653,35 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje esantį UAB „O“ turtą – statybines medžiagas pasisavino.
1.6. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku S. B. einamų pareigų pagrindu užsakė UAB „O“ vardu plėvelės „Maxi“ su dviem lipniais kraštais, plėvelės „Supernova“ įsigijimą už 2039,04 Eur (7040,39 Lt) iš UAB „Statau pats“, į. k. 302442358. Pagal 2014 m. gegužės 19 d. sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), bei 2014 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. gautas prekes ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, pirmiau nurodytų prekių įsigijimo, panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, lėšų – 2039,04 Eur (7040,39 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje esantį UAB „O“ turtą – statybines medžiagas pasisavino. Taip S. B. jam UAB „O“ patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „O“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas iš viso už 213 744,96 Eur (738 018,5 Lt) – pasisavino.
2. S. B. nuteistas ir už tai, kad pasisavino svetimą turtą – UAB „A“ lėšas, būtent:
2.1. nuo 2012 m. liepos 17 d. dirbdamas UAB „A“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, vadybininku, einamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, savo žinioje turėdamas UAB „A“ materialines vertybes, nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje L. D. pardavęs UAB „A“ prekių už 3470,52 Eur (11 983,01 Lt), prekių pardavimo nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra), o iš L. D. už prekes gautus 3470,52 Eur (11 983,01 Lt) į bendrovės kasą neįnešė, jo žinioje esantį UAB „A“ turtą – lėšas 3470,52 Eur (11 983,01 Lt) – pasisavino.
2.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. B., 2014 m. rugpjūčio 26 d. iš UAB „A“ kasos gavęs 2172,15 Eur (7500 Lt), įgijo įvairių prekių už 1721,35 Eur (5943,48 Lt), o jam išduoto ir nepanaudoto pinigų likučio – 450,8 Eur (1556,52 Lt) bendrovei iki šiol negrąžino, pinigų panaudojimo dokumentų nepateikė ir taip jam avansu išduotus 450,80 Eur (1556,52 Lt), priklausančius UAB „A“ nuosavybes teise, pasisavino.
2.3. Taip S. B. jam UAB „A“ patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „A“ turtą – lėšas, iš viso 3921,32 Eur (13 539,53 Lt), pasisavino.
3. Be to, S. B. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą: O. M., S. B. lėšas, būtent:
3.1. S. B. 2014 m. rugpjūčio mėn. pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, iš anksto žinodamas, kad savo susitarimo įvykdyti negalės, O. M. pažadėjo, kad už 4200 Eur (14 500 Lt) užsakys reikiamų langų bei durų gamybą, ir už tai iš jo 2014 m. rugpjūčio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „O“ Klaipėdos sandėlio, esančio adresu: Klaipėdos rajonas, (duomenys neskelbtini), teritorijoje paėmė 1000 JAV dolerių avansą, tačiau O. M. langų ir durų gamybos neužsakė, užsakytų prekių nepateikė, pinigų negrąžino ir taip jam avansu O. M. sumokėtus pinigus – 1000 JAV dolerių (904 Eur) apgaule užvaldė.
3.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. B. 2014 m. rugpjūčio 19 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., susitikimo su S. B. metu žinodamas, kad savo susitarimo įvykdyti negalės, jam pažadėjo, kad pristatys 230 lapų stogo dangos, 300 kv. m plėvelės ir 1000 vnt. vinių už 2027,34 Eur (7000 Lt), tačiau už gautus 2027,34 Eur (7000 Lt) prekių iki šiol nepristatė, 2014 m. rugsėjo 12 d. grąžino 289,62 Eur (1000 Lt), o likusius S. B. nuosavybės teise priklausančius pinigus – 1737,72 Eur (6000 Lt) apgaule užvaldė, taip S. B. apgaule užvaldė 2641,72 Eur (6000 Lt ir 1000 JAV dolerių).
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, nustatęs, kad nuosprendyje kai kurios išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tai yra nustatęs, kad UAB „A“ nebuvo S. B. valdoma bendrovė, kad šios bendrovės UAB „A“ lėšos nebuvo jo žinioje, be to, ir UAB „O“ statybinės medžiagos buvo ne jo žinioje, bet jam patikėtos, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino. Taip pat teismas iš kaltinimo pašalino S. B. inkriminuotą UAB „O“ dalies statybinių medžiagų (klinkerio plytelių) pasisavinimą ir sumažino bendrą pasisavintų statybinių medžiagų vertę.
5. Šios instancijos teismas taip pat pakeitė taikomo turto konfiskavimo pagrindą (iš BK 72 straipsnio 2 dalies į BK 72 straipsnio 5 dalį) ir kartu sumažino konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą iki 213 047,75 Eur. Be to, S. B. atlyginus dalį UAB „A“ padarytos žalos, teismas sumažino iš S. B. konfiskuotiną pinigų sumą iki 2921,32 Eur.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistojo S. B. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą S. B. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodo:
6.1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 70 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės 2001 m. spalio 23 d. sutarties dėl ekstradicijos (toliau – Sutartis) 16 straipsnį. Pagal BPK 70 straipsnio 1 dalį asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo išduotas ar perduotas. Pagal Sutarties 16 straipsnį asmuo negali būti teisiamas prašymą išdavusioje valstybėje, išskyrus už veikas, dėl kurių buvo išduotas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2020 m. rugsėjo 25 d. teismo nutartimi prokuroras buvo įpareigotas gauti sutikimą teisti S. B. dėl kitų nusikalstamų veikų nei tos, dėl kurių jis buvo išduotas. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Jungtines Amerikos Valstijas dėl S. B. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo. Nesulaukus atsakymo, bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas ir priimtas pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 16 d. apkaltinamasis nuosprendis, iš kurio buvo pašalinti kaltinimai apgaule įgijus svetimą A. M., V. J., L. T. turtą, t. y. veikos, dėl kurių S. B. nebuvo išduotas. Po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo departamentas 2021 m. liepos 27 d. suteikė leidimą persekioti S. B. ir dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nebuvo išduotas Lietuvos Respublikai.
6.2. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 70 straipsnio 1 dalį, Sutarties 16 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 506/2012), tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepanaikino. Apeliacinės instancijos teismo nurodytoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2010) buvo susiklosčiusi kita teisinė situacija, nei nagrinėjama byloje. Todėl teismo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad kaltinime, pagal kurį pirmosios instancijos teismas nuteisė S. B., nurodyta net 32 592,46 Eur didesnė iš UAB „O“ pasisavintų statybinių medžiagų vertė nei prašyme dėl S. B. ekstradicijos. Ši aplinkybė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, tačiau ji yra reikšminga taikant BK 72 straipsnį. Šioje byloje susiklostė situacija, kai Jungtinių Amerikos Valstijų kompetentinga institucija davė sutikimą dėl S. B. persekiojimo dėl 181 152,5 Eur pasisavinimo, tačiau jam buvo pritaikytas 213 047,75 Eur vertės turto konfiskavimas. Taip S. B. baudžiamasis persekiojimas be kompetentingos Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos leidimo pasunkėjo 31 895,25 Eur suma.
6.3. Teismai netinkamai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį. Teoriškai galima sutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad S. B. UAB „O“ turtas buvo patikėtas dėl to, kad tarp S. B. ir UAB „O“ buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog kaltinime nurodytas UAB „O“ turtas būtų tiesiogiai ir konkrečiai nurodytas S. B. ir UAB „O“ visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Pagal teismų praktiką viena būtinųjų visiško materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-595/2012, 2K-3-359/2013). Jei visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma neteisėtai ar nesudaroma, padariniai tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/701/2015). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti, ar S. B. buvo atsakingas už visas UAB „O“ apskaitoje trūkstamas prekes, tačiau paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl pasisavintų prekių vertės galioti beveik visa apimtimi.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, jog apklausiama teisme UAB „O“ vadybininke dirbusi ir inventorizacijoje dalyvavusi liudytoja A. K. parodė, kad ne ji sprendė, jog trūkumas turi būti priskirtas S. B., tokius klausimus sprendžia vadovas. Iš UAB „O“ vadovo G. O. ir S. B. 2020 m. sausio 9 d. akistatos protokolo matyti, kad G. O. atsisakė atsakyti į klausimą, ar už prekių trūkumą atsakingas tik S. B. Dėl to byloje liko nepaneigta versija, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma ne tam asmeniui, kuris padarė nusikalstamą veiką, o S. B. galėjo nukentėti nuo UAB „O“ vadovo ir jam lojalių asmenų, kurie galbūt patys prisidėjo prie didelių skolų turinčios UAB „O“, kuriai netrukus buvo pradėtas bankroto procesas, likusio turto pasisavinimo ir nesąžiningo plano nurodyti, kad dėl prekių pasisavinimo kaltas tik S. B. Dėl to S. B. pripažinimas kaltu prieštarauja abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principui, kurį įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis ir jas aiškinanti teismų jurisprudencija.
Bylose dėl sukčiavimo teismų praktikoje yra visiškai pagrįstai iškeltas nukentėjusio asmens apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-507/2012, 2K-216-628/2021 ir kt.). Šį principą būtų pagrįsta taikyti ir turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose, kad būtų išvengta situacijų, kai iš esmės darbdavio vadovų ir kitų asmenų, kurie patys galėjo pasisavinti įmonės turtą ar bent jau jo dalį prieš bendrovės bankrotą, parodymais dėl sunkaus nusikaltimo padarymo pasisavinus trūkstamą turtą apkaltinamas bendrovės vadybininkas.
6.4. Teismai netinkamai taikė ir BK 182 straipsnio 1 dalį, nes dėl apgaulės požymio išvadą grindė tuo, kad S. B. su O. M. ir S. B. tarėsi UAB „O“ patalpose ir pastarieji dėl to galėjo pagrįstai tikėtis, jog prekės bus pristatytos. Ši išvada nepagrįsta, nes jokia apgaulė nebuvo panaudota, kadangi S. B. iš tiesų dirbo UAB „O“ vadybininku. Šioje byloje S. B. buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas ir dėl to negalėjo natūra įvykdyti susitarimų su O. M. ir S. B., tačiau iš jų paimtus avansus grąžino Lietuvoje S. B. interesams atstovaujantis advokatas. Šią aplinkybę patvirtino teisme ir O. M. bei S. B. Taigi, šių asmenų interesai buvo atkurti netgi taikiai išvengiant ginčo civilinio proceso tvarka. Dėl to baudžiamosios atsakomybės taikymas S. B. yra akivaizdžiai perteklinis ir pažeidžia ultima ratio (kraštutinė priemonė) principą.
6.5. Be to, teismai, spręsdami dėl S. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip minėta, S. B. ir UAB „A“ kilusį ginčą dėl turto išsprendė taikos sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. B. UAB „O“ turtas buvo patikėtas, nes su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas visiškos materialinės atsakomybės sutartį įtvirtino iki 2017 m. liepos 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 410 straipsnio 1 dalį darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrų Civilinio kodekso taisyklių, atsižvelgdamas į Civilinio proceso kodekse ar kituose įstatymuose nustatytas išimtis. Iš to, kad su S. B. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darytina išvada, kad susiklostė darbo teisiniai santykiai, iš kurių kylantys ginčai turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. UAB „A“ ir S. B. savo ginčą išsprendė civilinio proceso tvarka teismui patvirtinus taikos sutartį, todėl papildomos baudžiamosios atsakomybės taikymas S. B. dėl šios veikos yra akivaizdžiai perteklinis ir pažeidžia ultima ratio principą.
6.6. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai, kad šioje byloje susiklostė situacija, kai Jungtinių Amerikos Valstijų kompetentinga institucija davė sutikimą dėl S. B. persekiojimo dėl 181 152,5 Eur pasisavinimo, tačiau S. B. buvo persekiojamas dėl 213 047,75 Eur vertės turto ir šios vertės turtas buvo konfiskuotas, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė, nes nors ir konstatavo BPK 70 straipsnio, Sutarties 16 straipsnio pažeidimą, tai jokių teisinių padarinių sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nesukėlė. Paduotame apeliaciniame skunde buvo pateiktas ir argumentas, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai pašalino iš apkaltinamojo nuosprendžio sprendimą dėl S. B. pripažinimo kaltu dėl V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimo apgaule, nes nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nustatė šią aplinkybę ir ja grindė išvadą dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule. Apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą tinkamai neatsakė, o tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatliko bylos aplinkybių, susijusių su V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimu apgaule, vertinimo.
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. B. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
7.1. Atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir priimtiems teismų sprendimams kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistos nuteistojo S. B. kaip įtariamojo ar kaltinamojo teisės, nes tokių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nebuvo padaryta.
7.2. Prieštarauja apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, baudžiamojo įstatymo taikymo, tarp jų ir dėl netinkamo BK 72 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
7.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes teismo procesas buvo tęsiamas, nepaisant to, kad buvo kreiptasi į Jungtines Amerikos Valstijas dėl S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų išplėtimo ir leidimas nuteisti S. B. dėl visų kaltinamajame akte nurodytų veikų priimant nuosprendį nebuvo gautas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi tokį patį apeliacinio skundo argumentą, įvertino byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje įvertintus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad BPK 70 straipsnio 1 dalies, Sutarties reikalavimai nebuvo pažeisti. Išties pagal BPK 70 straipsnio 1 dalį užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, kai gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas.
Vis dėlto teismų praktikoje laikoma, kad pagal Europos arešto orderį perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas pirmiausia apibrėžia ne prašyme perduoti asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, dalis ar punktas, o veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos yra prašoma perduoti asmenį baudžiamajai atsakomybei pritaikyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Pirmiau nurodyta teismų praktika aktuali ir aiškinant asmens, išduoto pagal Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų Sutartį, teisinę padėtį, nes čia taip pat taikytinos BPK 70 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai remdamasis teismų praktika, padarė išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atlikti S. B. veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, padarymo aplinkybių patikslinimai neperžengė Sutarties nustatytų ribų.
7.4. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, įvertindami byloje surinktus įrodymus ir surašydami baigiamuosius aktus, pažeidė BPK 20, 301 straipsnių reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismo išvados apie bylos padarymo aplinkybes, su patikslinimais, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, yra nustatytos nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų įvertintais įrodymais, o teismų baigiamųjų aktų išvados dėl nusikaltimų įvykių, nusikalstamų veikų sudėties, S. B. kaltės yra motyvuotos ir teisingos.
7.5. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai pasisakė apie kasaciniame skunde nurodomą taikos sutartį, pagrįstai nurodydami, kad tai, jog nuteistasis per įgaliotą asmenį bandė atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, nešalina jo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, nukentėjusiajam S. B. pinigai nebuvo sugrąžinti, tai jis dar kartą patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje buvo nurodyti argumentai, kuriais remdamiesi šie teismai vertino, kad yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tiek nusikalstamos veikos epizode su UAB „O“, tiek ir su UAB „A“ turtas – UAB „O“ priklausančios statybinės medžiagos bei UAB „A“ lėšos buvo turtas, patikėtas būtent nuteistajam S. B. Dėl to kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai ir abiejų instancijų teismų sprendimų turiniui.
Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl to darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė nuosprendyje ir nutartyje aptartais įrodymais pagrįstus, motyvuotus sprendimus, kuriuose teismų padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo S. B. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas. Dėl asmens, išduoto pagal ekstradicijos sutartį, baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikoje ribų
9. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos BPK 70 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi S. B. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už UAB „O“ didelės vertės turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis), dėl kurio jis nebuvo išduotas Lietuvos Respublikai, t. y. kaltinamas ir nuteistas buvo už 213 047,75 Eur vertės jam patikėto svetimo turto pasisavinimą, o buvo išduotas dėl 181 152,5 Eur jam patikėto svetimo turto pasisavinimo. Tai nulėmė turto konfiskavimo taikymo apimtį ir taip buvo pasunkinta S. B. teisinė padėtis. Be to, S. B. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui ir išnagrinėta pirmosios instancijos teisme pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų apgaule įgijus svetimą A. M., V. J. ir L. T. turtą, negavus Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) Vyriausybės sutikimo.
10. Pagal BPK 70 straipsnio 1 dalį užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas, taip pat išduotas ar perduotas trečiajai valstybei ar Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui už iki išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią asmuo nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus BPK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus.
11. Nagrinėjamoje byloje aktualios 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties 16 straipsnio, įtvirtinančio Specialiąją taisyklę, 1 dalies a punkte nurodyta, kad pagal šią sutartį išduotas asmuo negali būti sulaikomas, teisiamas arba baudžiamas prašymą pateikusioje valstybėje, išskyrus už nusikaltimą, dėl kurio buvo išduotas, arba už kitaip kvalifikuotą nusikaltimą, pagrįstą tais pačiais faktais kaip ir nusikaltimas, dėl kurio buvo išduotas, su sąlyga, kad tai yra nusikaltimas, dėl kurio išduodama, arba ne toks sunkus panašios sudėties nusikaltimas. Taigi, Specialioji taisyklė iš esmės reiškia tai, kad asmuo, prašomosios valstybės išduotas pagal tarptautinę sutartį, negali būti prašančiojoje valstybėje traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios buvo išduotas prašomosios valstybės.
12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime byloje Leymann ir Pustovarov, C-388/08 PPU, Specialiosios taisyklės išaiškinimu, kuriame, be kita ko, pasakyta, kad „siekiant nustatyti, ar vertinama nusikalstama veika yra „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, <...> reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos sudėties požymiai pagal jos aprašymą išduodančiosios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente“. Vadovaudamasis minėtu sprendimu (taikant analogiją dėl asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį), kasacinės instancijos teismas savo praktikoje nuosekliai formuoja taisyklę, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės gali būti tikslinamos, nukentėjusiųjų skaičius ir jiems padarytos žalos dydis tyrimo metu gali būti koreguojami.
Faktinių aplinkybių tikslinimas nereiškia, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už tą veiką, dėl kurios padarymo jis buvo perduotas ar išduotas. Perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas pirmiausia apibrėžia ne prašyme perduoti asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, dalis ar punktas, o veiksmai (neveikimas), už kuriuos yra prašoma perduoti asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-110/2010, 2K-292-303/2020). Vadinasi, išduotas asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už padarymą nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos nurodytoms prašyme. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti, kad asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitiktų taikytino baudžiamojo įstatymo, dėl kurio jį buvo prašoma išduoti, požymius.
13. Kasatorius teigia, kad nuteistojo S. B. baudžiamosios atsakomybės ribos buvo pažeistos dėl to, jog S. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už didesnės vertės svetimo, UAB „O“, turto pasisavinimą, nei buvo išduotas Lietuvos Respublikai pagal ekstradicijos prašymą. Sutiktina, kad, lyginant ekstradicijos prašyme išdėstytą įtarimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį turinį su kaltinamuoju aktu bei teismų procesiniais sprendimais, kuriais S. B. buvo nuteistas, jam inkriminuoto pasisavinto svetimo turto vertė skiriasi. Ekstradicijos prašyme nurodyta turto vertė – 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt), o apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatyta S. B. pasisavinta UAB „O“ turto vertė – 213 047,75 Eur (738 018,5 Lt). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia kasatorius, tai nereiškia, kad S. B. buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo išduotas JAV Vyriausybės Lietuvos Respublikai.
14. Byloje nustatyta, kad S. B. pateiktų įtarimų ir kaltinimų apimtis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kito – kvalifikuojant S. B. veiksmus, lyginant juos su ekstradicijos prašyme nurodytomis aplinkybėmis, buvo detalizuotas nusikalstamos veikos dalykas (tiksliai nurodytos pasisavintos statybinės medžiagos, jų pavadinimai), papildytos ir patikslintos tos pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodant, kad buvo panaudotos suklastotos PVM sąskaitos faktūros, nurodyta, iš kur buvo įsigytos pasisavintos statybinės medžiagos, taip S. B. inkriminuota bendra UAB „O“ pasisavinto turto vertė pakito (padidėjo). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta bendra UAB „O“ pasisavinto turto vertė – vietoj prašyme nurodytų statybinių medžiagų už 181 152,50 Eur (625 483,35 Lt) – yra 213 744,96 Eur (738 018,50 Lt), ši vertė apeliacinės instancijos teismo buvo sumažinta iki 213 047,75 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje susidariusi situacija, kai buvo patikslintos faktinės bylos aplinkybės ir inkriminuota didesnė pasisavinto turto vertė, bet apkaltinamajame nuosprendyje liko tas pats veikos kvalifikavimas, negali būti vertinama kaip nuteistojo S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų pažeidimas.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamos S. B. nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį padarymo metu baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta už didesnės nei 250 MGL vertės, t. y. didesnės nei 9412,65 Eur vertės, svetimo turto pasisavinimą. O S. B. skundžiamais teismų sprendimais nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O“ turto, kurio vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, pasisavinimą. Visa tai, kartu atsižvelgiant į patikslintas faktines bylos aplinkybes, leidžia konstatuoti, jog priimtuose teismų sprendimuose nustatyta kitokia nei ekstradicijos prašyme UAB „O“ pasisavinto turto vertė negali būti vertinama iš esmės kitu kaltinimu, nei nurodyta ekstradicijos prašyme. Pažymėtina ir tai, kad specialioji taisyklė sietina su nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir jos faktinių aplinkybių aprašymu, bet ne su nusikalstamos veikos padarymo teisinėmis pasekmėmis, tarp jų ir baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymu.
Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad baudžiamosios atsakomybės ribų peržengimą šiuo atveju lėmė teismų sprendimas BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu iš S. B. konfiskuoti didesnę pinigų sumą, nei nurodyta ekstradicijos prašyme. Todėl teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad S. B. baudžiamosios atsakomybės ribos nebuvo peržengtos. Šios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog S. B. buvo prašoma išduoti dėl didelės vertės UAB „O“ priklausančio turto pasisavinimo, nei padarytos veikos kvalifikavimas, nei nukentėjusių asmenų skaičius nepakito, todėl tam tikras faktinių veikos aplinkybių papildymas ir patikslinimas (nusikalstamos veikos dalyko detalizavimas, tikslesnių veikos padarymo aplinkybių nurodymas, veikos padarymo laiko patikslinimas) nelaikytini BPK 70 straipsnio pažeidimu.
Pasisavinto turto vertės padidėjimas veikos kvalifikavimui reikšmės taip pat neturėjo, apie galimus papildomus civilinius ieškinius S. B. išdavusios institucijos buvo informuotos dar ikiteisminio tyrimo metu (15 t., b. l. 166–170). Dėl kitos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme JAV neaprašytos, nusikalstamos veikos S. B. nebuvo nuteistas.
15. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai, nagrinėdami S. B. pateiktus kaltinimus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepadarė kasaciniame skunde nurodytų BPK 70 straipsnio 1 dalies pažeidimų.
16. Kartu kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl BPK 70 straipsnio 1 dalies pažeidimo tuo aspektu, kad procesas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, S. B. galimai įvykdytų nukentėjusiųjų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu, iš viso nebuvo galimas, kadangi dėl šių veikų nuteistasis S. B. Lietuvos Respublikai nebuvo išduotas.
17. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme JAV Vyriausybei nuteistąjį S. B., be kita ko, buvo prašoma išduoti ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule (veika kvalifikuota kaip tęstinė). Ikiteisminio tyrimo metu S. B. papildomai, kaip tęstinė veika pagal tą pačią BK 182 straipsnio 1 dalį, inkriminuotas V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimas apgaule. Analogiškai kaltinimas S. B. buvo suformuluotas ir baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu perduodant nagrinėti teismui.
18. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo siekiama išsiaiškinti, ar S. B. gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl visų kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų. Teismo pavedimu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į JAV Vyriausybę dėl S. B. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo, tačiau apygardos teismas, nesulaukęs atsakymo iš kompetentingų institucijų, priėmė skundžiamą 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį, kuriame S. B. kaltinimai apgaule įgijus svetimą, A. M., V. J. ir L. T., turtą iš kaltinimo buvo pašalinti. Baudžiamoji byla kartu su nuteistojo S. B. gynėjo advokato G. Danėliaus apeliaciniu skundu perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. rugpjūčio 13 d. ir jau 2021 m. rugpjūčio 19 d. į bylą buvo pateikti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros dokumentai, kuriais patvirtinama, kad JAV teisingumo departamentas 2021 m. liepos 27 d. leido persekioti S. B. už kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo perduotas Lietuvai (21 t., b. l. 16–22). Prokuroras apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teisme metu pateikė prašymą panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad S. B. būtų patrauktas atsakomybėn dėl veikų, įvykdytų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo sulaukti atsakymo iš kompetentingų JAV institucijų dėl S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų išplėtimo ir tik tuomet dėl jo priimti nuosprendį. Tačiau kartu vadovavosi BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisykle, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui siekiant S. B. patraukti atsakomybėn dėl veikų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu, atsirastų procesinė galimybė pabloginti S. B. padėtį, nes nei prokuroro, nei nukentėjusiųjų skundas, kuris sudarytų pagrindą pabloginti padėtį, byloje gautas nebuvo, todėl nėra pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
19. Taigi, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme pagal pateiktus kaltinimus S. B., teismas ėmėsi procesinių priemonių kaltinamojo baudžiamojo persekiojimo riboms išsiaiškinti, tačiau, negavęs atsakymo iš JAV kompetentingos institucijos (sutikimas gautas praėjus daugiau nei pusei metų nuo kreipimosi), priėmė S. B. apkaltinamąjį nuosprendį, pašalinęs kaltinimo dalį dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo gautas sutikimas. Pažymėtina, kad susidarius byloje tokiai procesinei situacijai pirmosios instancijos teismas turėjo bylos nagrinėjimą atidėti arba padaryti pertrauką, kol bus išspręstas klausimas dėl S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2012), kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Kita vertus, esant nustatytam tokiam procesiniam pažeidimui, apeliacinės instancijos teismas neturėjo procesinės galimybės pats ištaisyti šią klaidą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir pagal kaltinimus, dėl kurių buvo gautas sutikimas tik po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad prokuroras, gavęs iš JAV kompetentingos institucijos dokumentus dėl sutikimo S. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir dėl aptariamų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, turėjo procesinę galimybę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kad būtų ištaisytas pažeidimas, tačiau to nepadarė. Todėl visiškai pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad, nesant paduoto apeliacinio skundo bloginančiais kaltinamojo padėtį pagrindais, nebuvo ir procesinės galimybės spręsti dėl S. B. pateiktų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl svetimo A. M., V. J. ir L. T. turto įgijimo apgaule. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad S. B. nebuvo nuteistas už A. M., V. J. ir L. T. turto įgijimą apgaule, t. y. dėl kaltinimų, dėl kurių nebuvo perduotas Lietuvai, todėl teismas, nors ir nagrinėdamas bylą pagal pateiktų kaltinimų ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis) dėl platesnio turinio, nei buvo išduotas Lietuvai, kaltinimų, kurie, beje, buvo kvalifikuoti kaip viena tęstinė veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, iš esmės nesuvaržė S. B., kaip kaltinamojo, teisės į gynybą ar kitų jo procesinių teisių.
Kartu tai nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, nėra teisinio pagrindo ir šiuo aspektu konstatuoti esminį BPK 70 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir panaikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį. Kartu pažymėtina, kad nėra pagrindo ir dėl aptartų aplinkybių perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui pagal kasaciniame skunde formuojamą prašymą, remiantis procesine taisykle, draudžiančia kasacinės instancijos teismui pabloginti nuteistojo procesinę padėtį, nesant paduoto skundo jo padėtį bloginančiais pagrindais.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kartu pripažintinas nepagrįstu ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl S. B. baudžiamojo persekiojimų ribų, tik formaliai nurodydamas, jog S. B. pateikti kaltinimai dėl V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimo apgaule pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalinti ir dėl šių veikų jis nebuvo nuteistas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šios instancijos teismas išsamiai analizavo visas reikšmingas šioje nutartyje jau aptartas aplinkybes, susijusias su S. B. baudžiamojo persekiojimo ribomis. Todėl konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą nėra pagrindo. Dėl procesinių pažeidimų (BPK 44 straipsnio 6 dalis ir kt.)
21. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo S. B. pripažinimas kaltu dėl UAB „O“ turto pasisavinimo prieštarauja abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principui, įtvirtintam Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Pasak kasatoriaus, byloje liko nepaneigta versija, jog baudžiamoji atsakomybė buvo taikoma ne tam asmeniui, kuris padarė nusikalstamą veiką, kadangi S. B. galėjo nukentėti nuo UAB „O“ filialo vadovo ir jam lojalių asmenų, kurie patys galimai prisidėjo prie UAB „O“ bankroto, bendrovės turto pasisavinimo ir pan. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi prieštarauja skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turiniui.
22. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šį principą taip pat įtvirtina BPK 44 straipsnio 6 dalis. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7- 173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83 ir kt., peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
23. Priešingai nei teigia kasatorius, iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad išvada apie tai, jog S. B. pasisavino jam patikėtą kaltinime nurodytą UAB „O“ turtą, padaryta nuosprendyje ir nutartyje išanalizavus byloje surinktus įrodymus ir įvertinus jų visumą, ši teismams leido padaryti patikimą išvadą dėl S. B. kaltės. Byloje nustatyta, kad UAB „O“ užsiėmė statybinių medžiagų prekyba, kurią tiesiogiai vykdė vadybininkai, klientai tiesiogiai bendraudavo su vienu iš vadybininkų. Bendrovės Klaipėdos padalinyje vadybininku dirbo S. B., jis, vykdydamas prekybą, nesilaikė vidinės įmonės veiklos tvarkos, tam tikras prekių trūkumas buvo nustatytas dar S. B. neišvykus iš Lietuvos. Dėl to bendrovės direktorius A. G. 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu S. B. įpareigojo pateikti paaiškinimus dėl tam tikrų prekių trūkumo, tačiau S. B. neatvyko į darbą, neinformavęs administracijos (kaip vėliau paaiškėjo, išvyko į JAV, jam buvo paskelbta paieška), bendrovės Klaipėdos filiale buvo atlikta inventorizacija, jos metu nustatytas didelis prekių, už kurias buvo atsakingas S. B., trūkumas.
Prekių trūkumas buvo nustatytas ir pagal buhalterinės apskaitos programos duomenis, dėl to buvo prašoma paaiškinimų, jų S. B. nepateikė. Pagal prekių specifiką, tiekėjus ir prekių pirkėjus buvo nustatyta, kad su tomis prekėmis dirbo būtent S. B.; jo (S. B.) nurodymu prekės klientams buvo tiekiamos negavus bendrovėje jų apmokėjimo (liudytojų G. O., M. U., A. K. parodymai). Pagal UAB „O“ 2014 m. rugsėjo 15 d. prekių nurašymo aktą KL140915 nerasta įvairių bendros 181 152,50 Eur (625 483,35 Lt) sumos prekių, kurios buvo išduotos S. B. Be kita ko, priešingai nei teigia kasatorius, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad kitų UAB „O“ Klaipėdos filialo darbuotojų veiksmai būtų susiję su prekybos tvarkos pažeidimais įmonėje ir galėję nulemti byloje nustatytų bei S. B. inkriminuotų prekių trūkumą.
24. Taigi, byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad S. B. kaltė buvo įrodyta remiantis ne abejonėmis, bet įrodymų visetu, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl kasatoriaus deklaratyvūs teiginiai dėl galimų procesinių pažeidimų, susijusių su keliamomis versijomis dėl kitų asmenų (bendrovės vadovų galimų nusikalstamų veiksmų), ir kartu in dubio pro reo principo pažeidimo yra visiškai nepagrįsti. Kasaciniame skunde nėra pateikta teisinių argumentų nurodytiems pažeidimams pagrįsti, apsiribota tik teismų pateikto įrodymų vertinimo kritika, o tai, kaip nuosekliai nurodoma kasacinio teismo praktikoje, nėra kasacijos pagrindas. Apkaltinamasis nuosprendis S. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O“ turto pasisavinimo priimtas nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo, kurio sudedamoji dalis yra ir abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principas. Dėl BK 183 straipsnio taikymo
25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, kvalifikuodami S. B. veiką dėl UAB „A“ priklausančio turto pasisavinimo, netinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 1 dalį, nes veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę, be to, ginčas išspręstas civilinės teisės priemonėmis. Be to, teismai netinkamai taikė ir BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, pasirašytoje tarp S. B. ir UAB „O“, nenurodyta, koks konkretus UAB „O“ turtas buvo patikėtas S. B. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.
26. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė 1 dalyje nurodytą veiką dėl didelės vertės svetimo turto.
27. Atskleidžiant teismų praktikoje baudžiamosios teisės paskirtį ir reikšmę demokratinėse teisinėse valstybėse yra nurodyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011, 2K-466-489/2016 ir kt.).
28. Sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą teismų praktikoje išaiškinta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123/2007). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-85/2007 ir kt.).
29. Kasatorius, neginčydamas nuteistojo S. B. veiksmuose nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalies požymių dėl UAB „A“ turto pasisavinimo, teigia, kad jo padaryti veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, ir laikosi požiūrio, kad šiuo atveju būtų pakankamos civilinės teisės priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad S. B. būtent nusikalstamais veiksmais UAB „A“ buvo padaryta 3921,32 Eur žala; netrukus po nusikalstamos veikos padarymo jis išvyko į JAV; UAB „A“ direktoriui ar kitiems darbuotojams jo buvimo vieta nebuvo žinoma, jis vengė bendrauti su bendrovės atstovais, slapstėsi, todėl bendrovės turtinių teisių veiksminga gynyba iš esmės buvo suvaržyta. Todėl kasatoriaus išskirtinai nurodyta aplinkybė, kad jau gerokai vėliau tarp UAB „A“ teisių perėmėjo ir S. B. atstovo buvo sudaryta taikos sutartis ir pagal ją iš dalies atlyginta padaryta žala (1000 Eur), savaime baudžiamosios atsakomybės nešalina.
30. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo dėl S. B. patikėto UAB „O“ turto pasisavinimo. Teismų praktikoje esminiu turto pasisavinimo požymiu, skiriančiu šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, pripažįstama tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-1073/2019, 2K-162-648/2021).
31. Atsakant į kasacinio skundo argumentą dėl nuteistojo S. B. atsakomybės už jam patikėto svetimo turto pasisavinimą yra aktuali ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), galiojusio UAB „O“ turto pasisavinimo metu, 17 skyriuje reglamentuota materialinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo pareigų ar netinkamai jas atlikdamas (DK 245 straipsnis). Darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti jo padarytą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas, DK 256 straipsnis). Dėl to darbdavio turtas, pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį perduotas darbuotojui, atitinka BK 183 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos dalyką.
32. Aiškinant šias nuostatas teismų praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės apimties, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, svarbu išsiaiškinti šios sutarties sąlygų turinį. Iš sutarties turinio spręstina, dėl kokioms materialinėms vertybėms padarytos žalos darbuotojas atsako visiškai, t. y. įsipareigoja atlyginti visą dėl jo kaltės padarytą žalą. Teismams nustatant visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos prasmę, turi būti atsižvelgiama į sutartyje vartojamą terminiją, materialinių vertybių įvardijimą, subjektą, kuriam nuosavybės teise jos priklauso, turto patikėjimo aplinkybes, tikslus ir kt. Iš šių sutarties sąlygų konkrečiu atveju spręstina, ar darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už konkretų turtą. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos, kad darbuotojas visiškai atsako už jam perduotas ar patikėtas materialines vertybes, turtą, darbdavio ar klientų nuosavybę, turi būti pakankamos išvadai, jog dėl konkretaus turto yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Sudarydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas turi suprasti, už kokias materialines vertybes jis prisiima visos žalos apimties atsakomybę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018).
33. Nagrinėjamoje byloje kasatorius ginčija aplinkybę, kad jam buvo patikėtas UAB „O“ turtas. Sutikti su šiuo argumentu nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp S. B. ir UAB „O“ atstovo 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria susitarta, kad jis prisiima visišką materialinę atsakomybę, jog užtikrins jam patikėtų materialinių vertybių – statybos prekių atsargų, taip pat ir kitoms jam perduotoms darbo funkcijoms atlikti materialinių vertybių išsaugojimą, taip pat įsipareigoja tausoti jam perduotas saugoti, priimti, perduoti, išduoti, parduoti, gabenti ar kitiems reikalams materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią šių materialinių vertybių sugadinimui, visiškam netekimui ar kitokiai žalai. Kaip matyti, sutartyje tiesiogiai nurodyta S. B. pareiga užtikrinti jam patikėtų statybinių medžiagų atsargų išsaugojimą.
Tokia sutarties nuostata yra visiškai aiški ir konkreti, iš jos turinio akivaizdu, kad S. B. prisiima visišką materialinę atsakomybę už UAB „O“ vardu jo užsakomas statybines medžiagas. Byloje nustatyta, kad jis bendrovei nuosavybės teise priklausančias įvairias statybines medžiagas realizavo nenustatytiems asmenims, nepateikdamas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui jų realizavimą, panaudojimą patvirtinančių dokumentų, taip pat lėšų už bendrovei priklausančias prekes negrąžino. Kaltinime nurodytomis statybinėmis medžiagomis jis disponavo jam patikėtų pareigų pagrindu, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad, nesant visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodytų konkrečių statybinių ir kitų medžiagų, už kurias jis yra materialiai atsakingas, negalima konstatuoti, jog šis bendrovės turtas jam nebuvo patikėtas.
Akivaizdu, kad S. B. užsakytos statybinės medžiagos, jam veikiant UAB „O“ vardu, buvo jam patikėtos. Todėl darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai nuteistojo S. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo
34. Kasaciniame skunde ginčijamas ir BK 182 straipsnio 1 dalies taikymas, motyvuojant tuo, kad S. B. apgaulės bendraudamas su O. M. ir S. B. nepanaudojo, be to, kilęs ginčas tarp S. B. ir O. M. bei S. B. buvo išspręstas civilinės teisės priemonėmis. Šie argumentai nepagrįsti.
35. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą. Aiškinant apgaulės požymį teismų praktikoje išskiriami šie kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-201-1073/2018, 2K-158-303/2021, 2K-136-976/2022).
36. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje nustatyta, kad S. B. klaidino nukentėjusiuosius O. M. ir S. B. tuo, kad jis, veikdamas kaip fizinis asmuo, žadėjo šiems parduoti statybines medžiagas, nors tokio pažado ištesėti negalėjo, nes prašomų parduoti statybinių medžiagų kaip fizinis asmuo nuosavybės teise neturėjo.
37. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą atskyrimo nuo civilinės teisės pažeidimo, vadovaujamasi esminės apgaulės kriterijumi, pagal kurį būtina nustatyti, kad naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam nenaudingame turtiniame sandoryje. Kaip papildomi argumentai atskiriant šiuos skirtingus teisės pažeidimus taip pat naudotini: kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai apsunkintos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K- 183-942/2018, 2K-227-976/2020 ir kt.). Atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136- 489/2017). Atskirais atvejais reikšmingas ir verslo rizikos kriterijus (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).
38. Iš nuosprendžiu ir nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad S. B. klaidino O. M. ir S. B. dėl savo, kaip fizinio asmens, galimybės parduoti jiems reikalingas statybines medžiagas. Jis nedisponavo prašomomis statybos prekėmis nuosavybės teise, iš viso jis tokių prekių neturėjo, tačiau iš anksto žinodamas, kad jų negalės pristatyti, paėmė iš jų avansinius mokėjimus, taip sąmoningai klaidindamas nukentėjusiuosius. Todėl nekelia abejonių, kad S. B. panaudota apgaulė prieš O. M. ir S. B. buvo esminė. Pažymėtina ir tai, kad S. B., paėmęs pinigus, neįvykdęs įsipareigojimo, nepranešęs apie tai O. M. ir S. B., išvyko iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėl tokio S. B. elgesio O. M. ir S. B. galimybės apginti savo pažeistas turtines teises pareiškiant civilinį ieškinį teisme buvo iš esmės suvaržytos. Vien tai, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui, buvo susitarta su nukentėjusiaisiais dėl žalos atlyginimo, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad situacija išspręsta panaudojus civilines teisines priemones, nes susitarimai dėl žalos atlyginimo buvo sudaryti jau po to, kai ikiteisminio tyrimo metu imtasi baudžiamojo proceso veiksmų S. B. Jungtinėse Amerikos Valstijose surasti ir jo baudžiamajam persekiojimui Lietuvos Respublikoje tęsti.
39. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais dėl neva teismų nenustatyto apgaulės požymio nuteistojo S. B. veiksmuose. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami S. B. veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir jį taikė tinkamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. B. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą.