LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. lapkričio 10 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Daivos PranytėsZalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Aurelijai Gališanskytei, išteisintojo D. J. (D. J.) gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeuš Osipovič) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį dėl D. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, D. J. pagal šį BK straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu nuteisti ir G. K., V. S. ir D. R., ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. nuteistas už tai, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdydamas G. K. nurodymą, pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“) ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“) – apgaulingai tvarkė UAB „F“ buhalterinę apskaitą, t. y. sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko), dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „F“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad kaltinamajame akte aprašytos D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo gynėjo skundą negali būti keičiamos jas plečiant, inkriminuojant veiksmus ar aplinkybes, dėl kurių asmuo nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu UAB „F“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė J. O., duomenų, jog D. J. būtų asmeniškai tvarkęs bendrovės buhalterinę apskaitą, baudžiamojoje byloje nėra, todėl D. J. nepagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo vykdytoju.
Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nustatyti ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai – veika ir priežastinis ryšys su pasekmėmis. Nors D. J. nuteistas už sąmoningą sąlygų UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų bendrovės vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų sudarymą, kuo konkrečiai pasireiškė tokių sąlygų sudarymas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta. Nenustačius nusikalstamos veikos, nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį su specialisto išvada nustatytomis pasekmėmis – negalėjimu iš dalies nustatyti UAB „F“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių kaltinime nurodytu laikotarpiu.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nors kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, šie neatitikimai nėra esminiai. Tiek iš kaltinamajame akte, tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų kaltinimų turinio akivaizdu, kad UAB „F“ direktorius D. J., pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, UAB „F“ buhalterinę apskaitą aktualiu laikotarpiu tvarkiusiai apie nusikalstamą veiką nežinančiai buhalterei J. O. sąmoningai nepateikė visų objektyvių duomenų, reikalingų buhalterinei apskaitai tvarkyti, dėl to pastaroji neužfiksavo visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko, t. y. D. J. sąmoningai nepateikė nekaltam buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos duomenų (dokumentų).
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jeigu apgaulingai apskaitai tvarkyti įmonės vadovas panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kaip tik tokios faktinės aplinkybės ir buvo nustatytos, nors ir nebuvo detaliai įvardytos aprašant D. J. veiką. Taip pat nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuosprendyje neminima apie jokį D. J. tarpinį vykdymą ar asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi. Šios aplinkybės buvo nustatinėjamos teisminio nagrinėjimo metu ir aprašytos (nuosprendžio 11, 15, 44, 82–83, 94–95 punktai) bei vertintos teismui sprendžiant kitus klausimus (nuosprendžio 112, 118 punktai). D. J. nepagrįstai nepripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu, nepagrįsta ir išvada apie šios nusikalstamos veikos nebuvimą, dėl to baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
3.3. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje skirtingai nei kaltinamajame akte įvardyti tik D. J. veiksmai – vietoj frazės „netinkamai organizavo“ vartojama frazė „netinkamai tvarkė“ ir detalizuojant šiuos veiksmus nurodyta, kad D. J. „sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų“, o kaltinime buvo nurodyta, kad jis „neužtikrino, jog bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O. užfiksuotų visas UAB „F“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas“. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas šias pakeistas aplinkybes esminėmis, nedetalizavo tokios išvados. Manytina, kad toks formuluočių pakeitimas neapsunkino D. J. teisės į gynybą ir nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių iš esmės skirtingomis.
3.4. Iš pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 19 d. posėdžio protokolo matyti, kad teismas informavo kaltinamuosius D. R., V. S. ir D. J. apie galimybę jų veikas kvalifikuoti pagal kitą – BK 223 straipsnį, tačiau apie tai, kad kaltinime nurodytos aplinkybės gali būti keičiamos iš esmės skirtingomis, neužsiminė. Tai rodo, kad teismas, pakeisdamas bylos faktines aplinkybes, jų nevertino kaip esminių. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė jokio pažeidimo keičiant šias aplinkybes, taigi pripažino, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės teismo iniciatyva pakeistos laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Jeigu pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš anksto nepranešęs, šios aplinkybės nebuvo iš esmės skirtingos, todėl teisę jas pakeisti tokiomis, kokios buvo nurodytos kaltinamajame akte, turėjo ir ja privalėjo pasinaudoti apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu priimdamas nutartį pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
3.5. Nusprendęs, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams, pakeitė kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, apeliacinės instancijos teismas privalėjo panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 punktu, t. y. dėl padaryto esminio šio kodekso 369 straipsnio 3 dalyje nustatyto pažeidimo (išskyrus pažeidimus, nustatytus šio kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėjo būti panaikintas dėl padarytų esminių BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 255 straipsnio ir 256 straipsnio 2 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir turėjo būti priimtas naujas (apkaltinamasis ar išteisinamasis) nuosprendis, kuriuo: 1) atsižvelgiant į BPK 256 straipsnio 1 dalį, turėjo būti išspręstas klausimas, ar nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės, arba 2) pripažinęs, kad būtina faktines bylos aplinkybes keisti net ir iš esmės skirtingomis, nei nurodytos kaltinamajame akte, apeliacinės instancijos teismas privalėjo jas pakeisti, įvykdęs BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes, remiantis 2017 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu Nr. KT8-N6/2017, šiame straipsnyje nėra nustatyta jokių apribojimų pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis apeliacinės instancijos teisme.
3.6. Keičiant faktines aplinkybes net iš esmės skirtingomis, jokios įtakos neturi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuota aplinkybė, kad nebuvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas, nes dar nuo 2015 m. birželio 23 d. įsigaliojusioje BPK 256 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo panaikintas draudimas pačiam teismui savo iniciatyva pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Duomenų apie tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo būtina pakeisti aplinkybes kaip nors bloginant nuteistojo padėtį ir dėl to būtų reikalingas prokuroro apeliacinis skundas (bei kaltinimo keitimas), nėra. D. J. nebūtų inkriminuotos jo teisinę padėtį sunkinančios faktinės aplinkybės. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, teismas privalėjo bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Priimdamas nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimą, šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Osipovičiaus kasacinis skundas tenkintinas. Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o tikrindamas sprendimo pagrįstumą patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-719/2020). Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus iš esmės nagrinėti bylą – iš naujo vertinti bylos įrodymus, atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48-511/2020, 2K-241-303/2018, 2K-P-135-648/2016).
6. Šioje byloje pagal D. J. gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl D. J. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą ją panaikinti ir D. J. išteisinti. Konstatavęs, kad kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo gynėjo skundą negali būti keičiamos jas plečiant, inkriminuojant veiksmus ar aplinkybes, dėl kurių D. J. nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Dėl šios priežasties teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodyta D. J. veikos atitikties nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymiams patikrinimu ir padarė išvadą, kad D. J. nepagrįstai pripažintas šios nusikalstamos veikos subjektu, be to, nuosprendyje neteisingai nustatyti ir kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai – veika ir jos priežastinis ryšys su pasekmėmis.
7. Taigi, nustatęs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams, pakeitė kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jo taisyti, motyvuodamas tuo, kad taip būtų pasunkinta D. J. padėtis ir atitinkamai būtų pažeistas reformatio in peius (draudžiama sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principas. Tačiau teismas nepateikė teisinių argumentų, kaip išsamus bylos aplinkybių patikrinimas ir įvertinimas, o esant būtinybei – veikos faktinių aplinkybių pakeitimas ir (ar) patikslinimas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pasunkintų D. J. teisinę padėtį. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, įtvirtinančias reformatio in peius principą ir nustatančias kaltinimo keitimo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taisykles.
8. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismų sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, reiškiantis, kad dėl skundo padavimo jį padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis pabloginama, kai inkriminuojamos naujos faktinės aplinkybės, sunkinančios asmens teisinę padėtį; nusikalstama veika perkvalifikuojama į sunkesnę; sugriežtinama nuosprendžiu paskirta bausmė; kartu su bausme paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė; nuteisiamas išteisintas asmuo ar asmuo, kuriam byla buvo nutraukta; priteisiamas didesnis nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas ir pan. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019).
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis laikoma kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kai inkriminuojami papildomi tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos apimtis, jos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad nusikalstama veika sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-89-689/2020).
10. Palyginus kaltinamajame akte nurodytas D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, matyti, kad pirmosios instancijos teismas kitaip nei kaltinamąjį aktą surašiusi prokurorė suformulavo D. J. nusikalstamus veiksmus, apgaulingai tvarkant UAB „F“ buhalterinę apskaitą. Kaltinamajame akte nurodyta, kad D. J. tyčia neorganizavo tinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo – neužtikrino, kad UAB „F“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O. bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas bendrovės vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas. O pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad D. J. sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų bendrovės vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų.
11. Pripažindamas, kad pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, apeliacinės instancijos teismas šios išvados nemotyvavo, nepasisakė, ar toks kaltinimo keitimas kokiu nors būdu suvaržė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir jo galimybes veiksmingai gintis nuo tokio kaltinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pakeistas kaltinimas iš tiesų nėra toks išsamus ir konkretus kaip kaltinamajame akte (be jau minėtos kitokios D. J. nusikalstamų veiksmų formuluotės, priešingai nei kaltinamajame akte, pakeistame kaltinime nenurodoma, kad D. J. veikos padarymo metu formaliai buvo UAB „F“ direktorius, taip pat iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad bendrovės apskaitą tvarkė buhalterė J. O.), teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių pakeitė kaltinimą, ir tai laikytina nuosprendžio trūkumu, tačiau šie pakeitimai neturėjo jokios įtakos D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai, t. y. dėl to nepasikeitė nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, dalykas, būdas, padariniai ir nėra pagrindo manyti, kad dėl taip pakeistų aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pakeitė kaltinimą, neatitinka bylai aktualios teismų praktikos.
12. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodoma, ar apeliacinės instancijos teismo nustatytas kaltinimo keitimo pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu. Kaip minėta, baudžiamojo proceso įstatymas draudžia nuteisti asmenį dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Todėl nagrinėjamu atveju manydamas, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, apeliacinės instancijos teismas tokį pažeidimą turėjo pripažinti esminiu BPK pažeidimu. BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nurodytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje, išskyrus pažeidimus, nustatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį.
Tai reiškia, kad, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas turi pats išnagrinėti bylą iš esmės, laikydamasis teisingo proceso garantijų, ir priimti nuosprendį, kuris, pašalinus minėtą pažeidimą, gali būti ir tokios pat rūšies kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Nesilaikydamas šių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 1 punktu, t. y. konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nors manydamas, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams, pakeitė kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, turėjo konstatuoti esminį BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir, jį ištaisęs, priimti naują apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį BPK 329 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 329 straipsnio 1 punktą.
13. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas aktyvaus teismo modelis – teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Todėl, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas paprastai neturi apsiriboti tik šiame sprendime išdėstytų įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių vertinimu. Esant būtinybei, kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66- 648/2018, 2K-278-788/2018 ir kt.). Apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Kartu pažymėtina, kad tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, apie tai nepranešęs. Naujo nuosprendžio priėmimas, bylos aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymas, patikslinimas, pakeitimas savaime nereiškia, kad suvaržomos nuteistojo teisės, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jo skundą laikantis teisingo proceso garantijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-533-942/2015).
14. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų procesinių reikalavimų taip pat nesilaikė, nemotyvuotai konstatavęs, kad, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tik pagal nuteistojo gynėjo skundą negali būti keičiamos nuteistojo teisinę padėtį bloginančia linkme. Teisėjų kolegija net neturi galimybės tinkamai įvertinti tokio apeliacinės instancijos teismo argumento pagrįstumo, kadangi skundžiamame nuosprendyje nenurodoma, kokios konkrečios veikos aplinkybės, teismo manymu, turėtų būti keičiamos, taip pat nepateikiama jokių argumentų, ar toks pakeitimas iš tiesų lemtų nuteistojo padėties pabloginimą, atsižvelgiant į teismų praktikoje nustatytus kriterijus.
15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Be to, užuot patikslinęs ar pakeitęs, kaip jis mano, ydingai pirmosios instancijos teismo suformuluotą kaltinimą ir pagal naują kaltinimą išnagrinėjęs bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo ydingai suformuluotame kaltinime nurodytų D. J. veiksmų atitikties BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams vertinimu ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
16. Aptarti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
17. Kasaciniame skunde, be kita to, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog: 1) D. J. negali būti laikomas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu; 2) byloje neteisingai nustatyti ir kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai – veika ir jos priežastinis ryšys su pasekmėmis. Šių kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau šis teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Taigi dėl apeliacinės instancijos teismo, iš naujo bendra tvarka nagrinėsiančio bylą ir spręsiančio D. J. veikos atitikties BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams klausimą, galimo veikos požymių vertinimo kasacinės instancijos teismas neturi teisės pasisakyti, todėl ši kasacinio skundo argumentų dalis paliktina nenagrinėta. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Administracinė atsakomybė