LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. lapkričio 3 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei, išteisintajam R. S., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui, nuteistajam M. N. ir gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui, nuteistojo M. K. gynėjui advokatui Mindaugui Martinaičiui, UAB „P“ atstovui advokatui Liutaurui Lukošiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Simono Minkevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio, nuteistojo M. N. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus, nuteisto juridinio asmens UAB „P“ atstovės S. V. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu nuteisti: M. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams dviem mėnesiams, 24 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį (UAB ,,G“) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį (UAB ,,P“) 160 MGL (6025,6 Eur) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį 120 MGL (4519,2 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams penkiems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Juridinis asmuo UAB „P“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį 300 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio l ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda.
M. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams dviem mėnesiams (UAB „D“ 16 070 Eur pasisavinimas), BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams keturiems mėnesiams (UAB „G“ turto pasisavinimas), 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams (UAB „T“ turto pasisavinimas), BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams (UAB ,,S“), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams (UAB „D“), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams (UAB ,,G“), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams (UAB ,,T“), 220 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.
R. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams dviem mėnesiams (UAB „D“ turto pasisavinimas), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams (UAB „S“), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams (UAB „D“); vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu: UAB „P“ atstovo apeliacinis skundas atmestas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalis, kuria R. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (UAB „D“ turto pasisavinimas), 222 straipsnio 1 dalį (UAB „S“) ir 222 straipsnio 1 dalį (UAB „D“), panaikinta ir R. S. išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; panaikintos nuosprendžio dalys dėl R. S. paskirtų bausmių bendrinimo, kardomosios priemonės, laikino nuosavybės teisių apribojimo ir 8035 Eur konfiskavimo taikant BK 72 straipsnio 5 dalį.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis pakeistas: M. N. veiką perkvalifikavus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta trejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė (UAB „T“ turto pasisavinimas); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė (UAB „G“ turto pasisavinimas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Nustatyta šešių mėnesių po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis, ją paskirta atlikti pataisos namuose.
Nustatytas dvejų metų likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. M. K. paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausmė (UAB „D“ 16 070 Eur pasisavinimas), BK 183 straipsnio 2 dalį trejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė (UAB „G“ 55 870 Eur pasisavinimas), 183 straipsnio 2 dalį trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė (UAB „T“ 10 200 Eur pasisavinimas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Nustatyta šešių mėnesių po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Nustatytas dvejų metų likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Šioje byloje taip pat nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. V., K. A., A. V., dėl jų teismų nuosprendžiai kasacine tvarka neskundžiami. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. N. ir M. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, būtent:
1.1. M. N., būdamas UAB „G“ (reg. (duomenys neskelbtini)) faktinis vadovas, veikdamas bendra tyčia su UAB „G“ bendrovės direktoriumi M. K., einamų pareigų pagrindu turinčiu teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir savo žinioje esančias UAB „G“ lėšas, turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti didelės vertės UAB „G“ turtą – pinigus, 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. nenustatytoje vietoje iš anksto susitarė, kad M. N. nurodymu ir naudodamasis suteiktomis lėšomis M. K. organizuos UAB „G“ įsigijimą ir taps akcininku bei direktoriumi, tada perduos M. N. minėtos bendrovės banko sąskaitų prisijungimo duomenis, slaptažodžius, slaptažodžių kodų generatorius bei mokėjimo priemones. 2016 m. rugsėjo– spalio mėnesiais nenustatytoje vietoje M. K. perdavė M. N. UAB „G“ banko sąskaitų prisijungimo duomenis, slaptažodžius, slaptažodžių kodų generatorius bei sąskaitų mokėjimo priemones, suteikiančius teisę disponuoti bendrovės lėšomis banko sąskaitose, 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais organizavo ir kartu su M. K. UAB „G“ vardu per keturis kartus skirtingoms Kinijos bendrovėms iš Klaipėdos jūrų uosto eksportavo medieną, už kurią nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d. banko pavedimais į UAB „G“ banko sąskaitas gavo iš viso 154 646,03 Eur. M. N., pasinaudodamas M. K. jam perduotais UAB „G“ banko sąskaitų elektroninio prisijungimo duomenimis, slaptažodžiais, jų kodų generatoriais bei mokėjimo priemonėmis, žinodamas, kad tarp UAB „G“ ir UAB „D“, kurios direktoriumi taip pat buvo M. K., faktiškai ūkinės finansinės operacijos nebus atliekamos, nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 28 d., imituodamas išankstinius UAB „G“ mokėjimus UAB „D“, keturiais banko pavedimais iš UAB „G“ banko sąskaitos į UAB „D“ banko sąskaitą iš viso pervedė 22 000 Eur ir M. N. nurodymu nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2016 m. spalio 30 d. iš UAB „D“ banko sąskaitos bankomatuose (duomenys neskelbtini) per 27 kartus iš viso paėmė 21 790 Eur, jų į bendrovės kasą neįnešė, nepagrindė apskaitos dokumentais jų panaudojimo.
Taip M. N., veikdamas kartu su M. K., pasisavino didelės vertės UAB „G“ priklausantį turtą – 22 000 Eur. M. K. žinant, kad į UAB „G“ banko sąskaitą pervestos lėšos už Kinijos bendrovėms 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėn. eksportuotą medieną, ir nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d. iš UAB „G“ banko sąskaitos bankomate (duomenys neskelbtini) per 13 kartų iš viso paėmus 12 770 Eur, nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. sausio 16 d. iš banko sąskaitos banko padaliniuose (duomenys neskelbtini) per 3 kartus iš viso paėmus 21 100 Eur, jų neįnešus į bendrovės kasą, nepagrindus apskaitos dokumentais jų panaudojimo, M. N., veikdamas kartu su M. K., pasisavino didelės vertės UAB „G“ priklausantį turtą – 33 870 Eur. Taip M. N., realizavęs nusikalstamą sumanymą, veikdamas kartu su M. K., pasisavino didelės vertės UAB „G“ priklausantį turtą – 55 870 Eur.
1.2. Veikdami pagal tą pačią schemą, M. N. ir M. K. 2016 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje įsigijo UAB „T“, o jos formaliu direktoriumi, įkalbėtas M. K., tapęs A. V. perdavė M. K. bendrovės banko sąskaitų prisijungimo duomenis, slaptažodžius ir jų kodų generatorius, suteikiančius teisę disponuoti lėšomis bendrovės sąskaitose. M. K. ir M. N., būdami UAB „T“ (reg. (duomenys neskelbtini)) vadovai, UAB „T“ vardu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 27 d. iš Klaipėdos jūrų uosto per keturis kartus už 295 668,28 Eur eksportavo Kinijos bendrovei medienos, už kurią 2017 m. vasario 22 d. mokėjimo pavedimu į UAB „T“ banko sąskaitą pervesta 58 892,12 Eur. M. N., žinodamas, kad faktiškai ūkinės finansinės operacijos tarp UAB „T“ ir UAB „G“ nebuvo vykdomos, pasinaudojęs M. K. 2016 m. gruodžio mėnesį jam perduotomis UAB „T“ banko sąskaitų elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, 2017 m. vasario 22 d. banko mokėjimo pavedimu iš UAB „T“ banko sąskaitos į UAB „G“ banko sąskaitą pervedė 52 000 Eur, 2017 m. vasario 22 d. M. K. banko padalinyje (duomenys neskelbtini) paėmė iš UAB „G“ sąskaitos 10 200 Eur, jų į bendrovės kasą neįnešė, nepagrindė apskaitos dokumentais jų panaudojimo. Taip M. N. ir M. K. pasisavino didelės vertės UAB „T“ priklausantį turtą – 10 200 Eur.
2. Be to, M. N. ir M. K. nuteisti už tai, kad M. N., nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2017 m. vasario 28 d. būdamas UAB „G“ faktinis vadovas, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., UAB „G“ direktoriumi, kuris pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir vykdė M. N., kaip faktinio UAB „G“ vadovo, nurodymus, Klaipėdoje apgaulingai tvarkė UAB „G“ buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. vasario 22 d. (per 17 atvejų) iš viso 44 070 Eur panaudojimo, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė 1115,353 kub. m medienos, kurią pagal keturias PVM sąskaitas faktūras realizavo Kinijos bendrovei ir UAB „T“, įsigijimo; pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, pagal kurią turi būti įtvirtintos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą; pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudodamas netikrus dokumentus – tris PVM sąskaitas faktūras – medienos iš UAB „A“ pirkimui pagrįsti, kuriuose nurodytas netikras ūkinės operacijos turinys, įtraukė ūkines operacijas į apskaitos dokumentus, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, trimis atvejais pagrindė ūkines operacijas – iš viso 106 739 Eur panaudojimą UAB „A“ banko pavedimais, kurių ūkinės operacijos rezultato piniginė išraiška netikra; nesilaikydami Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto reikalavimų, neišsaugojo: nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. dviem atvejais sąskaitų (invoice), kuriomis pagrindė medienos pardavimą už 48 018,29 Eur (be PVM) dviem užsienio ūkio subjektams; nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. vasario 22 d. trylika atvejų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindė paslaugų ir prekių iš viso už 123 159,34 Eur pirkimą iš keturių ūkio subjektų; nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. banko sąskaitų išrašų.
Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d.
3. M. N. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P“ (reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkantį paslaugų įmonės įgaliotą asmenį, nesuvokiantį jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. sausio 31 d. medienos pardavimui UAB „A“ už 82 665,41 Eur (be PVM) pagrįsti panaudojo penkias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias negalima nustatyti minėtų ūkinių operacijų tapatumo. Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.
4. M. N. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei deklaracijų ir ataskaitų pateikimą, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio nuostatas, turėdamas tikslą išvengti mokesčių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, siekdamas išvengti pelno mokesčio, veikdamas per UAB „P“ buhalterinę apskaitą tvarkantį paslaugų įmonės įgaliotą asmenį, nežinantį apie faktiškai UAB „P“ gautas pajamas ir turtą, nurodė užpildyti 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis, t. y. nedeklaravo į mokesčio bazę įtrauktų visų vieneto pajamų (apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų, pozityviųjų pajamų) – bendros 35 751,66 Eur sumos, apskaičiuoto mokestinių metų pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą – 35 751,66 Eur, pelno – 35 751,66 Eur, pelno mokesčio sumos – 5362,75 Eur; deklaracija 2017 m. birželio 15 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
5. UAB „P“ nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. atstovaujama direktoriaus M. N., kuris vadovaudamas bendrovei turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „P“ naudai ir interesais, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkantį paslaugų įmonės įgaliotą asmenį, nesuvokiantį jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. medienos pardavimui UAB „A“ už 82 665,41 Eur (be PVM) pagrįsti panaudojo penkias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias negalima nustatyti minėtų ūkinių operacijų tapatumo. Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.
6. UAB „P“ nuteista už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie įmonės pelną valstybės įgaliotai institucijai, t. y., atstovaujama direktoriaus M. N., kuris vadovaudamas bendrovei turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „P“ naudai ir interesais, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei deklaracijų ir ataskaitų pateikimą, tyčia pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio nuostatas, turėdamas tikslą išvengti mokesčių, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, siekdamas išvengti pelno mokesčio, veikdamas per UAB „P“ buhalterinę apskaitą tvarkantį paslaugų įmonės įgaliotą asmenį, nežinantį apie faktiškai UAB „P“ gautas pajamas ir turtą, nurodė užpildyti 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis, t. y. nedeklaravo į mokesčio bazę įtrauktų visų vieneto pajamų (apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų, pozityviųjų pajamų) – bendros 35 751,66 Eur sumos, pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuoto mokestinių metų pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą – 35 751,66 Eur, pelno – 35 751,66 Eur, pelno mokesčio sumos – 5362,75 Eur; deklaracija 2017 m. birželio 15 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
7. M. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „D“ (reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir savo žinioje esančias bendrovės lėšas, turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti didelės vertės UAB „D“ turtą – pinigus, 2016 m. gegužės–birželio mėnesiais nenustatytoje vietoje įsigijo UAB „D“, tapo direktoriumi ir 2016 m. liepos–rugpjūčio mėn. iš Klaipėdos jūrų uosto UAB „D“ vardu Kinijos bendrovėms eksportavo medieną, už kurią nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. banko pavedimais UAB „D“ į banko sąskaitą gavo iš viso 112 252,84 Eur. M. K., žinodamas, kad į UAB „D“ banko sąskaitą pervestos lėšos už Kinijos bendrovėms 2016 m. liepos–rugpjūčio mėn. eksportuotą medieną, nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. iš UAB „D“ banko sąskaitos bankomatuose (duomenys neskelbtini) per 21 kartą paėmė 16 070 Eur, jų į bendrovės kasą neįnešė, nepagrindė apskaitos dokumentais jų panaudojimo, taip pasisavino didelės vertės UAB „D“ priklausantį turtą – 16 070 Eur.
8. M. K. nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2017 m. vasario 28 d. būdamas UAB „D“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, Klaipėdoje apgaulingai tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, pagal kurią turi būti įtvirtintos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą; nesilaikė 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto reikalavimų ir neišsaugojo: nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. trimis atvejais sąskaitų (commercial invoice), kuriomis pagrindė iš viso 655,201 kub. m medienos pardavimą už 126 591,67 JAV dolerio (112 576,53 Eur) (be PVM) dviem ūkio subjektams, nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. dviem atvejais PVM sąskaitų faktūrų, kurias panaudojo paslaugų iš viso už 1350,28 Eur įsigijimui iš 2 ūkio subjektų pagrįsti; pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. spalio 30 d. nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė 48 atvejais iš viso 37 860 Eur panaudojimo; nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d. apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė iš viso 655,201 kub. m medienos įsigijimo ūkinių operacijų; nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų – priskaitymų ir išskaitymų žiniaraščiais iš viso 5263,16 Eur apskaičiuoto darbo užmokesčio ir kasos išlaidų orderiais nepagrindė iš viso 4000 Eur išmokėto grynaisiais pinigais darbo užmokesčio.
Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „D“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d.
9. M. K. nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. būdamas UAB „S“ (reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, Klaipėdoje apgaulingai tvarkė UAB „S“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, pagal kurią turi būti įtvirtintos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą; nesilaikė 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto reikalavimų ir neišsaugojo 2016 m. balandžio 21 d. sąskaitos (commercial invoice), kuria pagrindė medienos pardavimą iš viso už 85 366,46 Eur (be PVM) ūkio subjektui, nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. trimis atvejais PVM sąskaitų faktūrų, kurias panaudojo paslaugų iš viso už 60 577,24 Eur įsigijimui iš 2 ūkio subjektų ir vienu atveju medienos įsigijimui iš UAB „A“ pagal PVM sąskaitą faktūrą už 54 541,40 Eur (be PVM) pagrįsti, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 10 d. banko sąskaitos išrašo; pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo netikrus dokumentus – PVM sąskaitą faktūrą medienos už 54 541,40 Eur (be PVM) iš UAB „A“ pirkimui pagrįsti, kurioje vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – netikras, įtraukė ūkines operacijas į apskaitos dokumentus, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, 2 atvejais banko pavedimais pagrindė ūkines operacijas – iš viso 54 541 Eur panaudojimą UAB „A“, kurių ūkinės operacijos rezultato piniginė išraiška netikra; pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų: priskaitymų ir išskaitymų žiniaraščiais nepagrindė iš viso 2311,96 Eur apskaičiuoto darbo užmokesčio ir kasos išlaidų orderiais nepagrindė iš viso 1757,09 Eur grynaisiais išmokėto darbo užmokesčio.
Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 10 d.
10. M. K. nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 28 d. būdamas UAB „T“ (reg. (duomenys neskelbtini)) faktinis vadovas, veikdamas bendrininkų grupe su A. V., šios bendrovės akcininku ir direktoriumi, kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir vykdė M. K., kaip faktinio UAB „T“ vadovo, nurodymus, Klaipėdoje apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 28 d. nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė 336,945 kub. m medienos įsigijimo, kurią realizavo pagal 2017 m. vasario 27 d. sąskaitą (invoice) už 64 019,55 JAV dolerio (60 033,34 Eur) Kinijos bendrovei, pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, pagal kurią turi būti įtvirtintos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą, nesilaikydami 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto reikalavimų, neišsaugojo: nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 27 d. dviejų sąskaitų (invoice) – dėl iš viso 789,558 kub. m medienos pardavimo už 150 016,02 JAV dolerio (140 675,19 Eur) (be PVM) ūkio subjektui, nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. vasario 28 d. 24 PVM sąskaitų faktūrų, kurias panaudojo paslaugų ir prekių iš viso už 54 037,30 Eur pirkimui iš trijų ūkio subjektų pagrįsti, nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 28 d. banko sąskaitų išrašų.
Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 28 d.
11. M. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „G“ (reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius ir akcininkas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei deklaracijų ir ataskaitų pateikimą, tyčia pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio nuostatas, turėdamas tikslą išvengti mokesčių, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, veikdamas per UAB „G“ buhalterinę apskaitą tvarkantį įgaliotą asmenį, nežinantį apie faktiškai UAB „G“ gautas pajamas ir turtą, nurodė užpildyti 2016 m. pelno mokesčio deklaraciją, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis, ir 2017 m. balandžio 26 d. elektroniniu būdu pateikti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruojant netikrus duomenis apie pajamas ir turtą, t. y. nedeklaravo pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuoto mokestinių metų pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą – 151 435 Eur, pelno – 151 435 Eur, apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos – 151 435 Eur, apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, mokėtinos į biudžetą, – 7572 Eur.
12. R. S. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. K., jiems bendrai pareikštame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pasisavino UAB „D“ turtą, apgaulingai tvarkė UAB „D“ ir UAB „S“ buhalterinę apskaitą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje skirtingai nustatytą M. N. ir M. K. vaidmenį bendrininkaujant – UAB „G“ turto pasisavinimo atveju veikus bendrininkų grupe, o UAB „T“ turto pasisavinimo atveju veikus bendrininkų grupe, bet M. N. kaip organizatoriui, o M. K. – kaip vykdytojui, be to, veikus grupe su UAB „T“ direktoriumi A. V., nesuvokusiu M. K. nusikalstamų ketinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ištirti įrodymai rodo, kad tiek M. N., tiek M. K. atitinka bendrovės vadovo požymius, M. N. buvo faktinis vadovas, o M. K. buvo tiek formalus, tiek faktinis UAB „G“ ir UAB „T“ vadovas, jie veikė kaip bendravykdžiai bendrininkų grupe iš anksto aptarę veiklos planą, savo vaidmenis ir gautų pajamų pasidalijimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė tokias nustatytas UAB „T“ turto pasisavinimo faktines aplinkybes, pašalino iš kaltinimo aplinkybę dėl veikimo grupe su A. V., ištaisė bendrininkavimo kvalifikavimą, nuteistojo M. N. veiką perkvalifikuodama iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 2 dalies į 183 straipsnio 2 dalį.
14. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog R. S. buvo UAB „D“ faktinis vadovas. Teismo vertinimu, M. K. parodymai, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio jis su R. S. buvo susipykęs ir šios bendrovės vardu veikė pats kartu su M. N., nei R. S., nei jie kartu bendrai UAB „D“ vardu neveikė, kurie dėl santykių su R. S. buvo nuoseklūs, patvirtina, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio M. K. buvo susipykęs su R. S. ir šios bendrovės vardu veikė pats kartu su M. N., bet nei R. S., nei jie kartu bendrai UAB „D“ vardu neveikė. Tai rodo, kad tarp M. K. ir R. S. nebuvo ir negalėjo būti susitarimo pasisavinti UAB „D“ pinigus, o paimdamas šiuos pinigus M. K. veikė vienas, todėl dėl UAB „D“ turto pasisavinimo R. S. nuteistas nepagrįstai.
III. Kasacinių skundų argumentai
15. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Minkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl R. S. išteisinimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras skunde nurodo:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimą, nes išvadas grindė tik R. S. palankiais duomenimis bei aplinkybe, kad jį kaltinantys duomenys nebuvo gauti taikant procesines prievartos priemones, bet neatsižvelgė į byloje nustatytus šiame kasaciniame skunde aptartus R. S. kaltinančius duomenis, kurių išnagrinėjimas galėjo turėti esminę reikšmę teismo išvadoms. Padaręs nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad R. S. neatitinka BK 183 ir 222 straipsniuose nurodytų veikų specialiojo subjekto reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nors skunde nurodytos R. S. veikų aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai patvirtina, kad jis atitiko tokius pat kriterijus, kokius teismas taikė už analogiškas veikas nuteistiems M. N. ir M. K.
15.2. Skundu nėra ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados šioje byloje: kad pripažinus, jog formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą jam taikoma tais pačiais pagrindais kaip de jure (pagal teisę) ir vadovui, o vienas iš vadovavimo požymių yra nuolatinis vadovavimo pobūdis – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui; taip pat kad šioje byloje yra labai svarbūs nuteistojo M. K. parodymai, būtent duoti per pirmąją jo kaip įtariamojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 28 d., kuriuos pripažino teisingais ir patvirtinančiais kitus bylos įrodymus. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai, kad bendrovių „G“, „T“ ir UAB „D“ veikimo schema buvo panaši, tačiau M. K. apklausiant teisme jo parodymai pasikeitė tik dėl atvejo su M. N., o dėl atvejo su R. S. liko tokie pat, kaip ikiteisminio tyrimo metu.
Be kitų argumentų, teismas nuosprendyje nurodė, kad žinant apie tai, jog M. K. ir R. S. buvo susipykę dėl pinigų, vėliau vykusius teismų procesus, situaciją su vekseliais pripažintina, jog M. K. neturėjo priežasčių keisti parodymus apie R. S. į jam palankesnius, o su M. N. jis kartu dirbo, jie nebuvo susipykę, medienos eksporto schema buvo sukurta M. N., jo pasiūlymu iki tol nedaug uždirbdavęs M. K. prisidėjo prie M. N. vykdomos medienos eksporto schemos, todėl M. K. galėjo siekti padėti M. N.
15.3. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir šiais M. K. parodymais vadovavosi tik spręsdamas visų kitų kaltinamųjų, bet ne R. S. kaltės klausimus, o būtent nevertino, kad tos pačios 2017 m. vasario 28 d. apklausos metu M. K. paaiškino, kad bankrutavus UAB „L“, kurios vardu faktiškai veiklą vykdė R. S., būtent R. S. įsteigė naują bendrovę UAB „S“, kurioje jo paprašytas direktoriumi tapo M. K.; M. K. faktiškai jokios veiklos UAB „S“ vardu nevykdė, tik pasirašinėdavo R. S. jam pateiktus dokumentus, kai to reikėdavo, būtent R. S. nuveždavo jį pas buhalterę O. ir pats uždėdavo UAB „S“ antspaudą; banke išduotą sąskaitos kodų generatorių, banko sąskaitų korteles M. K. perdavė R. S., pats M. K. šios įmonės banko sąskaitos nevaldė ir joje esančiomis lėšomis nedisponavo; R. S. mokėjo atlygį M. K. už buvimą UAB „S“ formaliu direktoriumi; būtent R. S. organizavo UAB „S“ pardavimą; praėjus maždaug dviem mėnesiams po M. K. atleidimo iš UAB „S“, R. S. įsigijo UAB „D“, jos direktoriumi vėl įdarbino M. K.; M. K., banke gavęs bendrovės sąskaitos banko kodų generatorius, juos vėl perdavė R. S.; būtent R. S. disponavo UAB „D“ antspaudu; UAB „D“ jis dirbo analogiškai kaip UAB „S“ (t. y. faktiškai jokių sprendimų dėl bendrovės veiklos nepriiminėjo ir jokios veiklos pats nevykdė); būtent R. S. nurodymu vyko į draudimo bendrovę atsiimti draudimo polisų; kai 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais M. K. išgrynino bendrovės lėšas, R. S. pareikalavo jas atiduoti jam; dėl disponavimo išgrynintomis lėšomis derėjosi su R. S. ir būtent jam perdavė iš UAB „D“ sąskaitos išgrynintus 12 000 Eur; būtent R. S. atleido jį iš UAB „D“ direktoriaus pareigų; M. N. finansines operacijas UAB „D“ vardu ėmė vykdyti tik po 2016 m. rugsėjo mėnesio (pastaba: byloje nagrinėjamos eksporto operacijos įvykdytos 2016 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, o pinigai išgryninti 2016 m. rugsėjo 8–20 dienomis), o iki tol visas finansines operacijas UAB „S“ ir UAB „D“ vardu vykdė būtent R. S.; UAB „G“ įsigijimą analogiškai veiklai vykdyti M. N. organizavo būtent todėl, kad UAB „D“ vis dar „priklausė“ R. S. (t. y. buvo komplikuota vykdyti veiklą, kurią vis dar kontroliavo kitas asmuo).
Apklaustas teisme M. K., nors ir iš dalies pakeitęs savo parodymus, patvirtino visus šiuos teiginius. Pripažinęs šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisingais ir pagrįstais kita bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti tokiais pat ir analogiškų parodymų, duotų teisme, kuriais galėjo ir privalėjo grįsti savo išvadas. Tai, kad teismas išanalizavo ir aptarė priežastis pripažinti M. K. parodymus dėl M. N. nepatikimais, savaime nesudarė pagrindo pripažinti tokiais pat ir jo parodymus dėl R. S., tuo labiau kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog ši jo parodymų dalis viso proceso metu nekito, parodymai yra patikimi ir ištirti teisme. Taigi, M. K. parodymais yra pagrįstas kaltinimas, kad R. S. vykdė UAB „S“ veiklą ir rūpinosi šios bendrovės vardu vykdomomis ūkinėmis operacijomis nuo jos įsteigimo iki formalaus perleidimo kitam asmeniui, siekiant išvengti atsakomybės už jos veiklą (tai taip pat pats organizavo), o UAB „D“ veikla – nuo pat jos įsteigimo iki konflikto su M. K. 2016 m. rugsėjo antroje pusėje.
15.4. Priešingas šiems įrodymams išvadas, kad nėra įrodymų, jog R. S. buvo UAB „D“ ar UAB „S“ faktinis direktorius, apeliacinės instancijos teismas grindė aplinkybėmis: apklaustas teisme R. S. paneigė M. K. parodymus; L. M. paaiškino, kad M. K. yra buvęs R. S. darbuotojas, kuris norėjo kurti savarankišką verslą; teisme apklaustos buhalterės G. Č. ir O. B. paaiškino, kad iš visų kaltinamųjų pažįsta tik M. K., nė viena nepasakė, kad pažįsta R. S.; kratų pas R. S. metu nebuvo rasta UAB „D“ ar UAB „S“ dokumentų, sąskaitų valdymo generatorių ar kitų jį su šia bendrove siejančių daiktų; byloje nėra R. S. telefoninių pokalbių, kurie rodytų, jog jis rūpinosi UAB „D“ ar UAB „S“ kasdiene veikla; kratos metu pas M. N. paimtame kompiuteryje buvo rasti UAB „S“ ir UAB „D“ dokumentai bei elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) laiškai.
15.5. Itin išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs M. K. skirtingu laiku duotų parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad yra daug priežasčių netikėti ir R. S. bei buhalterės O. B. parodymais šiuo konkrečiu klausimu. Natūralu, kad R. S. vengia galimos baudžiamosios atsakomybės, todėl ir neigia visas veikas, kuriomis yra kaltinamas. Iš dalies tokie R. S. parodymai yra paneigti byloje ištirtais įrodymais (pvz., dėl UAB „L“ pardavimo M. K., M. Ž. ir T. P. aplinkybių). O. B. turi motyvą neigti tvarkiusi UAB „D“ ar UAB „S“ apskaitą paprašyta būtent R. S. ir pagal šio nurodymus, o ne asmens, kuris de jure buvo įformintas jos direktoriumi, baimindamasi būti pripažinta jo bendrininke ar pakenkti savo profesinei reputacijai. Pažymėtina ir tai, kad apklausta pirmosios instancijos teisme O. B. teigė, kad dėl šių bendrovių apskaitos tvarkymo į ją kreipėsi „atėjęs pagal rekomendacijas vadovas ar akcininkas“, o M. K. ji mini tik kaip UAB „M“ vadovą, taigi iš esmės ir nepaneigė, kad asmuo, kuris į ją kreipėsi dėl, kaip jis pats teigė, netrukus būsiančių parduotų UAB „D“ ar UAB „S“ apskaitos tvarkymo, galėjo būti ir R. S.
15.6. Iš prie bylos pridėtų UAB „B“ rašto ir AB Šiaulių banko rašto bei jo priede (skaitmeninėje laikmenoje (CD)) esančių duomenų nustatyta, kad visos finansinės operacijos UAB „S“ banko sąskaitoje buvo inicijuojamos iš IP adreso (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. buvo priskirtas UAB „L“. Byloje yra pakankamai įrodymų ir apeliacinės instancijos teismas tai pripažino, bet nevertino, teigdamas, kad šios bendrovės veikla nėra bylos nagrinėjimo dalykas, kad UAB „L“ veiklą organizavo ir vykdė būtent R. S. ir tik jis. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog R. S. rūpinosi UAB „S“ kasdiene veikla, nors byloje surinkti įrodymai rodo, kad būtent jis valdė bendrovės sąskaitą ir atliko joje visas finansines operacijas.
15.7. Teismas teisingai nustatė, kad kratos metu pas M. N. paimtame kompiuteryje buvo rasti UAB „S“ ir UAB „D“ dokumentai bei elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) laiškai, bet neįvertino, kad 2017 m. kovo 22 d. apžiūros protokolas patvirtina, jog M. N. gyvenamosiose patalpose paimtos SIM kortelės su abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. vasario 28 d. buvo naudojamos išoriniame modeme, kuriam priskirtas IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame įrenginyje (modeme) 2016 m. kovo 9 d. buvo įdėta ir SIM kortelė su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuri 2016 m. kovo 17 d. buvo naudota ir su įrenginiu, kuriam priskirtas IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent šiame įrenginyje nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. veikė mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelė, kuria, kaip nustatyta, naudojasi R. S. Tai reiškia, kad M. N., vykdydamas veiklą, už kurią nuteistas, naudojosi mobiliojo interneto įrenginiais, neatmestina, kad ir jo namuose rastu nešiojamuoju kompiuteriu, kuriais iki konflikto su M. K. naudojosi R. S. Taigi būtent R. S. galėjo parengti teismo nurodytus dokumentų elektroninius ruošinius ir naudotis elektroninio pašto dėžute, tik vėliau kompiuteris atiteko M. N. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nėra įrodymų, kad M. N. būtų turėjęs bet kokių sąsajų su UAB „S“ ir UAB „D“ įsigijimu, veiklos organizavimu ir vykdymu bei perleidimu kitiems asmenims, todėl tikimybė, kad būtent jis parengė šiuos dokumentus ir naudojosi nuosprendyje nurodyta elektroninio pašto dėžute, yra minimali.
15.8. Galiausiai teismas neturėjo savo išvadų grįsti tuo, kad R. S. kaltinantys įrodymai nebuvo rasti taikant procesines prievartos priemones. Tai, kad kratų pas R. S. metu nebuvo rasta UAB „D“ ar UAB „S“ dokumentų, sąskaitų valdymo generatorių ar kitų jį su šia bendrove siejančių daiktų ir nėra užfiksuota R. S. telefoninių pokalbių, kurie rodytų, jog jis rūpinosi UAB „D“ ar UAB „S“ kasdiene veikla, nereiškia, kad jis to nedarė. Pagal bylos duomenis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė šioje byloje buvo vykdoma nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. ir tik M. N., M. K., A. V. ir K. A. (bet ne R. S.) atžvilgiu, o kratos pas R. S. atliktos 2017 m. kovo 1 d. Tačiau byloje nagrinėjama UAB „S“ ir UAB „D“ veikla buvo vykdyta iki 2016 m. rugsėjo mėnesio antrosios pusės, t. y. daug anksčiau. Natūralu, kad po to, kai 2016 m. rugsėjo mėnesį susipyko su M. K. dėl galimai nusikalstamu būdu įgytų pinigų, R. S. būtų tęsęs su juo ar kitais susijusiais asmenimis pokalbius telefonu apie anksčiau vykdytą galimai neteisėtą veiklą, taip pat, numatydamas galimą konfliktinę situaciją bei teisėsaugos institucijų dėmesį, galėjo paslėpti ar sunaikinti jį patį su šia veikla siejusius daiktus.
15.9. Byloje surinkta ir teisme patikrinta pakankamai įrodymų (M. K., L. M., T. P., M. Ž., iš dalies O. B. parodymai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Pinigų plovimo prevencijos valdybos pateikta informacija, kad AB DNB bankui sukėlė įtarimą UAB „D“ vadovas M. K., kuris 2016 m. birželį kreipėsi dėl įmonių gautų akredityvų iš Kinijos bankų, bet buvo nekompetentingas atsakyti banko darbuotojams į klausimus dėl akredityvų, nežinojo savo pateiktų ir pasirašytų dokumentų turinio, negalėjo paaiškinti elementarių dalykų, kuriuos privalėtų žinoti įmonės vadovas, dalyvaujantis tarptautinės prekybos sandoriuose, o į banką jį atlydėdavo kitas asmuo, kuris jį konsultuodavo akredityvų klausimais, kt.), patvirtinančių, kad M. K. vaidmuo visų bendrovių, kurių veikla nagrinėjama, taip pat ir UAB „B“, UAB „E“, UAB „X“, UAB „M“, UAB „L“ veikloje buvo antraeilis, jis faktiškai šių įmonių veiklos nevykdė, jokių sprendimų šiuo klausimu nepriiminėjo, tik už atlygį vykdė realiai šių įmonių vardu veiklą vykdžiusių asmenų pavedimus ir nurodymus. Tai pripažįstant ir įvertinus pirmiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti, kad faktiškai ir UAB „S“ bei UAB „D“ veiklą planavo, organizavo, vykdė bei kasdiene įmonės veikla rūpinosi ne M. K., o kitas asmuo, būtent R. S.
16. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba, tokių pagrindų nenustačius, taikyti BK 75 straipsnį (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) ir atidėti M. K. paskirtos bausmės vykdymą be išlygų. Kasatorius skunde nurodo:
16.1. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas padarius esminius BPK 305 straipsnio pažeidimus, suvaržiusius įstatymo garantuotas teisiamųjų teises, ir priėmus naują nuosprendį, jį galima skųsti tik kasacine tvarka, bet kasacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėja fakto klausimo, kuris yra svarbus šioje byloje. Tokia situacija teisiškai ydinga, blogina nuteistojo M. K. ir kito asmens teisinę padėtį, nes riboja BPK 312 straipsnyje nustatytą teisę į apeliaciją dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Kaip antai ikiteisminio tyrimo metu duotų M. K. parodymų, balsu perskaitytų BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, vertinimo kaip įrodymo patikimumo aspektu, nes M. K. kaltinamas toje pačioje byloje, ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad M. K. pareikštame pradiniame įtarime ir kaltinime inkriminuojamos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, taip pat dėl šių parodymų vertinimo prieštaringumo, nes, išteisinant R. S., jie įvertinti kaip nepagrindžiantys šio kaltės, o dėl nuteistojo M. N., priešingai, laikomi pagrįstais.
Be to, net ir apeliacinės instancijos teismui priėmus naują nuosprendį, liko nepašalintos abejonės dėl sąlyginių specialistų išvadų turinio, ūkinių operacijų (medienos pardavimo, eksportavimo į Kiniją) ir buhalterinės apskaitos dokumentų turinio tapatumo, ar tokiuose veiksmuose yra buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, ar pažeidimai laikytini aplaidžiu ar apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, telefoninių pokalbių įrašų, kurių dalį pareigūnai dėl nežinomų priežasčių sunaikino pirma laiko, patvirtinančių, kad mediena buvo perkama be apskaitos dokumentų, faktinių aplinkybių dėl UAB „G“, UAB „T“, UAB „M“ veiklos ir lėšų panaudojimo medienai pirkti, atsiskaityti už džiovinimo paslaugas, žalios medienos apdirbimą ir pan., kurias patvirtina į bylą pateikti banko sąskaitų išrašai ir kiti dokumentai, teismams neišsprendus dėl šių aplinkybių byloje pareikšto prašymo skirti ūkinę finansinę ekspertizę.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui, o ne iš naujo išnagrinėti bylą, neatnaujinęs įrodymų tyrimo iš esmės, nors nuteistųjų gynėjai to prašė. Tai kelia abejonių ir dėl teismo nešališkumo, ir ar šiuo atveju nėra pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Nors BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė nušalinti teisėją, esant pagrįstų abejonių jo šališkumu, tuo atveju, kai teismo šališkumas paaiškėja teismui išėjus į pasitarimų kambarį rašyti nuosprendžio ar susipažinus su nuosprendžiu, proceso šalys nebeturi galimybės reikšti abejones teismo šališkumu. Šiuo atveju kontrolės funkciją turėjo atlikti apeliacinės instancijos teismas ir konstatavęs, kad, nuosprendžio motyvuose perrašydamas prokurorės baigiamąją kalbą, nuosprendį grįsdamas jame neaptartais įrodymais (specialisto išvada), teismas buvo šališkas, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tik taip būtų užtikrinta asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą bei apeliaciją.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas M. K. paskirtą bausmę už veikas, kurių padarymo laikas kaltinamajame akte nurodytas nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d., realiai jo teisinės padėties nepalengvino, nes taikydamas BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, t. y. įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2020 m. liepos 1 d., o ne galiojusią nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 5 d., neatsižvelgdamas į BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, šiuo atveju naujos redakcijos BK 75 straipsnį (įsigaliojusį nuo 2020 m. liepos 1 d.), panaikinantį galimybę atidėti paskirtosios bausmės vykdymą be išlygų, kuris neabejotinai pasunkino M. K. ir kito asmens teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo paskirti įpareigojimai bei nustatyti suvaržymai M. K. nepagrįstai suvaržo jo buvimo bei judėjimo laisvę, todėl yra neteisėti, neteisingi, pertekliniai ar neproporcingi, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, turi būti taikomas M. K. teisinę padėtį lengvinantis įstatymas – anksčiau galiojęs BK 75 straipsnis, atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, bet teismas to nepadarė ir tokio sprendimo nemotyvavo.
17. Kasaciniu skundu nuteistojo M. N. gynėjas advokatas R. Kivylius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžių dalis, kuriomis M. N. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, taikant BK 72 straipsnio 5 dalį, konfiskuota 33 035 Eur, ir bylą nutraukti, kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas; arba Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria M. N. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, taikant BK 72 straipsnio 5 dalį, konfiskuota 33 035 Eur, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
17.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai dėl M. N. neteisėti ir nepagrįsti, priimti padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 255 straipsnio, 256 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio) reikalavimų pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos nuteistojo procesinės teisės į veiksmingą gynybą, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tai sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
17.2. M. N. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį už tyčinę veiką – UAB „T“ turto (10 200 Eur) pasisavinimo organizavimą. Apeliacinės instancijos teismas M. N. veiką perkvalifikavo kaip vykdytojo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pašalindamas nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį, be to, pakeitė kaltinimą, nustatydamas ir naujai išdėstydamas nuosprendyje faktines aplinkybes BPK 255 ir 256 straipsnių nustatyta tvarka, iš anksto neįspėjęs kaltinamojo, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir pasiūlyti kaltinamajam duoti parodymus pagal pakeistą kaltinimą, bet to nepadarė, tik nuosprendyje nurodė, kad toks veiksmų kvalifikavimas lengvina M. N. padėtį. Nagrinėjamu atveju organizatoriaus ir vykdytojo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką skirtingas, o M. N. naujai inkriminuotos aplinkybės, pvz., kad buvo UAB „T“ vadovas kartu su M. K., yra vienas iš būtinųjų BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų ir yra pagrindas manyti, kad dėl to gynyba galėjo būti kitokia.
17.3. Teismai nustatė, kad M. N. pasisavino UAB „G“, kurios direktoriumi dirbo M. K., turtą veikdamas kaip bendrininkas su M. K., kuris, pasinaudodamas banko kortele, per keliolika kartų išgrynino pinigus iš įmonės banko sąskaitos, o pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų į buhalterinę apskaitą nepateikė, paimtų pinigų negrąžino, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog šiuos pinigus neva pasidalijo su M. N. Ši teismų išvada nuosprendyje nėra argumentuota baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu, tiesiog perrašyta iš kaltinamojo akto, be to, toks teismo pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų apkaltinamajam nuosprendžiui. Nors M. N. nuteistas už kvalifikuotą turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teismai veikos kvalifikavimo tinkamai nepagrindė, nenurodė motyvų dėl būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių, kurie, kaip teigiama, nustatyti M. N. veiksmuose.
Baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnį užtraukia ne bet kokio, o kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas. Pirmosios instancijos teismas šį būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį grindė tik tuo, kad M. N. kartu su M. K. buvo faktinis UAB „G“ vadovas. Net jei ši teismų nustatyta faktinė aplinkybė ir būtų formaliai teisinga, veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį to nepakanka, priešingu atveju būtų įtvirtintas objektyvus pakaltinamumas. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d. naudojantis banko mokėjimo kortele bankomatuose iš banko sąskaitos grynaisiais buvo paimti 55 870 Eur, priklausantys UAB „G“, kuriai tuo metu vadovavo M. K., šios lėšos bendrovei negrąžintos, bet šios aplinkybės savaime nereiškia, kad M. N. veiksmai turi būti įvertinti baudžiamojo įstatymo požiūriu.
Teismai privalėjo nustatyti, ar M. N. turėjo objektyvią galimybę šiuos veiksmus atlikti ir ar jis realiai, o ne formaliai galėjo disponuoti jam patikėtu UAB „G“ turtu, būtent išgrynintomis lėšomis. Teismai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo M. K. parodymais, kuriuos šis neigė apklausiamas teisme. Taigi M. N. nuteistas remiantis teisme nepatvirtintais M. K. parodymais, apeliacinės instancijos teisme neatlikus įrodymų tyrimo ir papildomai neapklausus M. K., nesilaikant išaiškinimų Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose ir kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl kartu toje pačioje byloje kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse įtvirtintos kaltinamojo teisės į teisingą procesą, garantuojančios jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams.
Pažymėtina ir tai, kad dėl UAB „G“ turto pasisavinimo nebuvo kitų netiesioginių įrodymų, kuriais galima būtų patikrinti M. K. parodymus, nes telefoniniai pokalbiai vyko vėliau, nei vykdyta UAB „G“ veikla, M. N. kompiuteryje rastose lentelėse nurodyti keturi UAB „T“ medienos pardavimai, nesusiję su UAB „G“, todėl apeliacinės instancijos teismo atlikta M. K. parodymų analizė ir lyginimas su minėtais bylos duomenimis nepatvirtina inkriminuoto UAB „G“ turto pasisavinimo ir nesudaro pagrindo jais vadovautis darant išvadas. Įgyvendinant kaltinamojo M. N. teisę į teisingą procesą, M. K. buvo apklaustas teisme, jo duoti parodymai buvo išsamūs, logiški ir nuoseklūs, todėl nėra teisinga šiuos parodymus atmesti vien dėl to, kad teismas jais netiki. Paminėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju buvo varžoma kaltinamojo M. N. ir jo gynėjo teisė užduoti klausimus M. K., nes ikiteisminio tyrimo metu pateiktas M. N. 2018 m. rugpjūčio 14 d. prašymas papildomai apklausti M. K. atmestas prokurorės 2018 m. rugsėjo 27 d. neskundžiamu nutarimu (BPK 218 straipsnio 5 dalis).
Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausti prašė ir pats M. K. per savo gynėją V. Ančiukaitį teikdamas 2018 m. liepos 27 d. prašymą, kurį prokurorė atmetė 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštu, net nepriimtas procesinis sprendimas (nutarimas).
17.4. Teismų nuosprendžiuose nėra atskleistas nuteistojo M. N. veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį būtinas subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą ir pasisakydamas dėl turto konfiskavimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „T“ banko sąskaitoje buvę 85 881,47 JAV dolerio nėra gauti iš jokios nusikalstamos veikos, taip iš esmės patvirtintas vykdyto medienos eksporto teisėtumas – M. N. faktinio vadovavimo bendrovei ir iš veiklos gautų pajamų legalumas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, 2017 m. vasario 28 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, UAB „T“ banko sąskaitoje 2017 m. kovo 29 d. iš viso buvo gauti 146 249 JAV doleriai, nespėjus areštuoti, dalį jų M. K. išsigrynino, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, kurio metu nuo 2017 m. kovo 1 d. M. N. buvo taikoma kardomoji priemonė draudimas bendrauti su M. K. Areštavus likusius 85 881,47 JAV dolerio, iš jų 37 000 Eur prokuroras leido M. K. panaudoti mokesčiams sumokėti.
Gavęs leidimą panaudoti dalį pinigų, M. K. paėmė iš UAB „T“ sąskaitos visus pinigus, dėl areštuotų lėšų išgryninimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau nutrauktas. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui buvo žinomos, bet nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados apie neva M. N. įvykdytą UAB „G“ ir (ar) UAB „T“ lėšų pasisavinimą bendrininkaujant, nors aritmetiniai skaičiavimai ir logika rodo, kad nebuvo lėšų, kurias būtų galima pasisavinti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad labai svarbi M. N. kompiuteryje rasta keturių UAB „T“ vardu atliktų krovimų lentelė, kurioje nurodyta, kiek uždirbo kiekvienas nuteistasis, – M. K. – 10 000 Eur, M. N. – 29 529 Eur, nors pagal objektyvius duomenis 2017 m. kovo 29 d. UAB „T“ banko sąskaitoje buvo 146 249 JAV doleriai, taip pat kad šie pinigai yra M. N., nes būtent jis pirko medieną, kuri buvo eksportuota, už medieną gautos lėšos pateko į UAB „T“ banko sąskaitą (146 249 JAV doleriai), jos laikomos teisėtos veiklos rezultatu.
Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas de facto (faktiškai) pripažino, kad tiesioginės tyčios M. N. veiksmuose pasisavinant (inter alia (be kita ko), iššvaistant) bendrovės turtą (net jei tokie veiksmai ir būtų įrodyti) nėra. Visi byloje M. N. pareikšti kaltinimai grindžiami tuo, kad jis buvo UAB „G“ ir UAB „T“ faktinis vadovas ir turėjo teisę disponuoti jam patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu kartu su bendrininku M. K. Tačiau neginčijamai nustatyta, jog visus veiksmus su pinigais (išgrynino, neapskaitė buhalterijoje ir t. t.) atliko tik M. K. Net jei būtų nustatyta faktinė aplinkybė, kad M. K. perdavė pinigus M. N., tai savaime nereiškia, kad M. N. pinigus pasisavino, nes tinkamai įformintas buhalterinėje apskaitoje toks pinigų perdavimas nebūtų laikomas neteisėtu ar juo labiau nusikalstamu, tai nuosprendyje pripažino ir apeliacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumą patvirtina ir M. K. parodymų vertinimas – susijusius su R. S. laikė neteisingais, jais nesirėmė, o grįsdamas M. N. kaltę, priešingai, rėmėsi. Pažymėtina, kad iš pokalbių telefonu turinio teismai nenustatė pinigų pasidalijimo, perdavimo, gavimo fakto, t. y., aptardami M. N. veiksmus faktiškai vadovaujant UAB „G“, teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių M. N. neteisėtus veiksmus dėl lėšų pasisavinimo. Byloje nustatyta, kad banko kortelės buvo M. K. žinioje, būtent jis išgrynino pinigus ir turėjo pareigą šią ūkinę operaciją per paties samdytas buhalteres, kaip nurodė teisme apklaustos G. Č. ir O. B., užfiksuoti buhalterijoje. Net jei būtų tikima M. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos šis paneigė apklausiamas teisme, kad pasidalijo pinigus su M. N., nėra pagrindo teigti, kad M. N. būtų žinojęs, jog išgryninti ir jam perduodami pinigai gauti neteisėtai, priklauso UAB „G“ ir M. K. kaip fizinis asmuo neturi teisės jų perduoti ir (ar) jais teisėtai disponuoti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žala nėra padaryta, nes nuteistieji pasisavino pinigus, kuriuos jie ir taip teisėtai galėtų gauti dividendų pavidalu, jei veiktų įstatymų nustatyta tvarka. Tokia teismo išvada vienareikšmiškai šalina pasisavinimo veikos būtinąjį požymį – turtinės žalos padarymą, kuri turi būti reali, ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiama dėl M. N. išteisinimo, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių.
17.5. Byloje pažeistos esminės baudžiamąjį procesą reglamentuojančios ir veiksmingą asmens teisę į gynybą turinčios užtikrinti BPK nuostatos, ikiteisminis tyrimas atliktas ir teisme byla išnagrinėta neišsamiai. Kaip minėta, apkaltinamajame nuosprendyje neaptarti esminiai BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai: kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto buvimas (šios bylos duomenų kontekste M. N. objektyvi galimybė disponuoti įmonės turtu), tyčia pasisavinti turtą, turto iššvaistymui būtinas neteisėtumo požymis, be to, aprašant teismo pripažintą įrodyta BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, neaišku, ar už apskaitos dokumentų paslėpimą, ar sunaikinimą nuteistas M. N., nemotyvuota ir neįrodyta M. N. kaltė (tyčia ar neatsargumas), neišspręsti veikos atitikties baudžiamajam įstatymui klausimai.
Apeliaciniame skunde M. N. nurodė faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriais ginčijo kaltinimus UAB „G“ ir UAB „T“ didelės vertės turto pasisavinimu, apgaulingos apskaitos tvarkymu, kurie, kaip pažymėjo žemesniųjų instancijų teismai, pasireiškė tuo, kad M. N., būdamas šių juridinių asmenų faktinis vadovas, paslėpė ir sunaikino atitinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus. Didžiausia apeliacinio skundo dalis buvo skirta bylos įrodymų vertinimui, akcentuoti pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai, ypač pabrėžtas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas teismui pateikti nuosprendyje motyvuotas išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir atmestų įrodymų, prašoma ištirti aplinkybes dėl UAB „T“ lėšų pavedimo, 10 200 Eur išgryninimo ir jų įnešimo tuoj pat į UAB „M“ banko sąskaitą tame pačiame bankomate.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Paminėtinos apeliacinės instancijos teismo akivaizdžios klaidos, siekiant patvirtinti M. K. parodymus apie M. N. dėl inkriminuoto M. K. įvykdyto paskutinio 2017 m. sausio 16 d. pinigų išgryninimo iš UAB „G“, nes teismas aptarinėjo telefoninius pokalbius, vykusius anksčiausiai 2017 m. sausio 26 d., svarbiais įrodymais laikė M. N. kompiuteryje rastas UAB „T“ nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 27 d. vykdyto eksporto lenteles, nesusijusias nei su UAB „G“ vykdytu eksportu, nei su pinigų išgryninimo laikotarpiu.
17.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 75 straipsnį, neįvertinęs BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų dėl įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu, nuosprendyje neteisingai nurodydamas, kad nusikaltimų padarymo metu galiojęs BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo (įsigaliojusio nuo 2015 m. kovo 24 d.) redakcija) neleido atidėti bausmės vykdymo asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus. Šiuo atveju nauja BK 75 straipsnio redakcija (įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.), panaikinanti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą, neabejotinai pasunkinanti kasatoriaus teisinę padėtį, negalėjo būti taikoma. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusią redakciją, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas, švelnindamas paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei atidėdamas jos vykdymą, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 3 dalimi ir BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 5 d.), galėjo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei aplinkybę, kad veikų padarymo metu galiojo M. N. teisinę padėtį lengvinantis įstatymas, yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti anksčiau galiojusias BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
17.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. N. padarytų veikų pavojingumą, jį apibūdinančius duomenis, svarbius socialinius interesus, nurodė, kad nuteistasis turi šeimą, kurioje augina mažamečius vaikus, dirba, apibūdinamas teigiamai, anksčiau neteistas; pripažino, kad baudžiamasis procesas padarys poveikį jam nenusikalsti ateityje, kad resocializacijos galimybės laisvėje gerokai didesnės, nes M. N. turi darbo įgūdžių, nuolat dirba, palaiko ryšius su šeima. Tačiau, padaręs šias išvadas, teismas vadovavosi įstatymo griežtumu, neleidžiančiu skirti mažesnės nei minimali realios laisvės atėmimo bausmės, taip nepakankamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytą galimybę, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę ir paisant teisingumo principo įgyvendinimo, skirti švelnesnę bausmę, nei nustato įstatymas, užtikrinant bausmės skyrimo tikslų įgyvendinimą.
Neabejotina, jog pirmą kartą teisiamam M. N. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiks jo asmenybę, dabar tvirtus šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jo paties resocializaciją, darbo santykius, kitus svarbius socialinius interesus (sužlugdys profesinę karjerą, kurtą verslą ir darbo vietas, paveiks nuo jo, kaip darbdavio, priklausomų žmonių gyvenimus, pajamas, turės didelę neigiamą įtaką jo šeimai – du mažamečiai vaikai turės augti be tėvo priežiūros ir patirdami finansinį nepriteklių, nes sutuoktinės pajamos menkos, reikia mokėti kreditą bankui ir kt.). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo M. N. paskirta bausmė neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisingumo principo.
18. Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB „P“ atstovė S. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžių dalis, kuriomis UAB „P“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti, kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą; arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria UAB „P“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
18.1. Byloje padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu ir vadovaudamasis įstatymu, o atskirai, nelygindamas vienų su kitais, suteikdamas didesnį prioritetą vieniems įrodymams ir sumenkindamas kitų įrodymų reikšmę. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
18.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes pagrįstas duomenimis: 2018 m. sausio 9 d. specialistės J. Arvasevičienės surašyta specialisto išvada Nr. 04/12-2-13-327 dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kuri nebuvo ištirta ir įvertinta teismo nuosprendyje, be to, specialisto išvados 12 priedo, kuriame detalizuotas UAB „P“ parduotos medienos pagal penkias PVM sąskaitas faktūras perpardavimas kitiems ūkio subjektams ir į Kiniją, nebuvo galima atversti ir perskaityti. Nepagrįsta išvada, kad UAB „P“ realiai medienos UAB „A“ nepardavė, tik surašė medienos pardavimo dokumentus, padaryta teismams konstatavus, kad ši mediena buvo perparduota UAB „T“ ir UAB „G“, kurių faktiniu vadovu pripažintas M. N., taigi, būdamas UAB „P“ direktorius, realiai medieną pardavė pats sau, o tokiuose veiksmuose nėra jokios verslo logikos.
Tačiau teismai neįvertino aplinkybių, kad UAB „A“ iš UAB „P“ pagal penkias PVM sąskaitas faktūras pirktą medieną pardavė ne tik UAB „G“ ir UAB „T“, bet ir UAB „S“, kurios su M. N. nesieja jokie santykiai. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas aukštesniojo prokuroro 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimu BPK 212 straipsnio 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nesant M. N. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių veikloje, susijusioje su UAB „S“. Specialistams ikiteisminio tyrimo pradžioje pateiktos užduotys atlikti tyrimą dėl UAB „P“ ūkinių operacijų su veiklos realiai nevykdančiais ūkio subjektais nebuvo pakeistos ar papildytos, nors buvo nustatytos naujos svarbios ir esminės aplinkybės, nes, nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, laikytina, kad UAB „G“, UAB „T“, UAB „S“ realiai vykdo ūkinę veiklą ir iš jos gauna pajamų.
Specialisto išvados byloje pateiktos, jose kaip UAB „P“ nesumokėtas pelno mokestis suskaičiuotas ir nurodyta, kad deklaracijose pateikti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „P“ pelną pagal klaidingą pradinę ikiteisminio tyrimo versijos užduotį grindžiami ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 28 d. įtariamojo apklausoje duotais M. K. parodymais, kuriuos jis neigė apklausiamas teisme, o kaltinimai pareikšti ir byla perduota teismui nagrinėti dėl visai kitų veikų, skirtingų jų padarymo aplinkybių, vietos, laiko, būdo, sandorių (skirtingai kvalifikuotų). Pažymėtina, kad M. N. gynėjas pirmosios instancijos teisme raštu 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą atlikti ekspertizę, jį teismas priėmė ir nurodė, kad išspręs vėlesnėje proceso stadijoje, bet to nepadarė. Dėl to apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą, bet prašymas nebuvo patenkintas, taip pažeista teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis).
18.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus M. K. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, nes dėl UAB „G“ turto pasisavinimo veikos kitų įrodymų nebuvo. Telefoniniai pokalbiai vyko vėliau nei UAB „G“ vykdyta veikla, o M. N. kompiuteryje rastose lentelėse keturių UAB „T“ medienos pardavimų duomenys nesusiję su UAB „G“. Esminė proceso apeliacinės instancijos teisme klaida ta, kad M. K. parodymai buvo vertinami tik tiriant rašytinę bylos medžiagą, t. y. neatnaujinus įrodymų tyrimo ir M. K. papildomai neapklausus. Akivaizdūs apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumai vertinant M. K. parodymus, duotus toje pačioje apklausoje, nes dėl R. S. juos laiko neteisingais ir jais nesiremia, o dėl M. N., priešingai, grindžia specialisto išvadų pagrįstumą ir kaltę. Aptarti apeliacinės instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai patvirtina, kad M. N. nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl tariamai apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl to ir juridinis asmuo UAB „P“ negali būti pripažintas kaltu.
18.4. Teismai neįvertino ir aplinkybės, kad UAB „P“ inkriminuota BK 20 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika padaryta 2017 m. birželio 15 d. elektroniniu būdu pateikiant deklaraciją Klaipėdos valstybinei mokesčių inspekcijai, kai ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2017 m. vasario 8 d., įtarimai pareikšti ir kardomosios priemonės skirtos 2017 m. kovo mėnesio pradžioje, t. y. pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2017 m. kovo 1 d. pareiškiant įtarimus M. N., jis šios nusikalstamos veikos nebuvo padaręs. Žinomai neteisingi duomenys apie pelną turi būti teikiami siekiant išvengti mokesčio mokėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad M. N., jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, veikdamas tiesiogine tyčia, Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų žinomai neteisingus duomenis apie pelną.
Specialisto išvada, kuria nustatyta, kad UAB „P“ neva tiesiogiai pardavė medieną Kinijos bendrovei ir gavo pajamų, jas turėjo deklaruoti ir sumokėti pelno mokestį, gauta tik 2018 m. sausio 9 d. Taigi M. N. objektyviai negalėjo žinoti, kad specialisto išvadoje bus nustatyta, jog UAB „P“ vykdė tiesioginius sandorius su medienos pirkėjais Kinijoje, o išrašytos penkios PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias buvo parduota mediena UAB „A“, laikomos turinčiomis trūkumų ir dėl to nepripažintos. Pelno mokesčio deklaracija buvo parengta ir pateikta pagal įmonės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotus duomenis, t. y. pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose fiksuotos įvykusios ūkinės operacijos, kitus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Teikiant deklaraciją, nebuvo pagrindo nesivadovauti bendrovės turimais apskaitos dokumentais ir pagal juos parengta deklaracija, o pateikti duomenys jų pateikimo metu buvo laikomi teisingais.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
19. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro S. Minkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. Martinaičio, nuteistojo M. N. gynėjo advokato R. Kivyliaus, nuteisto juridinio asmens UAB „P“ atstovės S. V. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų
20. Apeliacinio bylų nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-976/2021).
21. Kitas svarbus reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-216-489/2020). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2020, 2K-15-976/2021).
22. R. S. kaltinamajame akte buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su M. K., 2016 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais per tris kartus į Kiniją eksportavo medieną, o kai gavo atsiskaitymą, nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. M. K. iš bankomatų paėmė 16 070 Eur ir jų į bendrovės kasą neįnešė, apskaitos dokumentais šių pinigų panaudojimo nepagrindė, taip, veikdami kartu, pasisavino UAB „D“ turtą; taip pat už tai, kad, būdamas UAB „S“ ir UAB „D“ faktinis vadovas, veikdamas bendrai su M. K., apgaulingai tvarkė šių bendrovių buhalterinę apskaitą.
23. Bylos proceso metu nustatyta, – ir tam teismai, ypač apeliacinės instancijos teismas, skyrė didelį dėmesį, – kad visus UAB „G“, UAB „T“, UAB „D“ veikos epizodus jungia M. K., jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais iš esmės grindžiamas kaltinimas pasisavinimu M. N. ir R. S., dėl to M. K. parodymų patikimumo vertinimas yra labai svarbus šios bylos aspektas.
24. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, M. K. nurodyti parodymų pakeitimo motyvai nėra įtikinami, nes juos paneigia liudytojų Š. B. ir O. B. parodymai, kiti nuosprendyje aptarti rašytiniai įrodymai, dėl to šis teismas rėmėsi ne pakeistais teisme duotais parodymais, o pirmais ikiteisminio tyrimo metu duotais M. K. parodymais, nes juos patvirtino nuosprendyje aptarti objektyvūs duomenys, o tai, kad M. K. pakeitė savo parodymus, vertino kaip siekį padėti M. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
25. Apeliacinės instancijos teismas didelį dėmesį skyrė M. K. parodymų vertinimui, nuosprendyje chronologiškai išdėstė jo parodymus visu bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo M. K. parodymų vertinimo argumentai yra formalūs, neįtikinami ir pažeidžia BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosprendyje nėra atlikta išsami ištirtų įrodymų analizė, nėra motyvuotų, teisiniais argumentais ir BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatomis paremtų išvadų dėl įrodymų priimtinumo ar atmetimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nesirėmė M. K. teisme duotais parodymais, o rėmėsi tik jo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kurie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir galėjo būti naudojami tik tikrinant ir įvertinant M. K. teisme duotus parodymus, vertinant kitus įrodymus, teismui formuojant savo vidinį įsitikinimą.
Apeliacinės instancijos teismas sukritikavo pirmosios instancijos teismo atliktą parodymų vertinimą, nurodydamas, jog teismas netgi nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui per vėlesnes apklausas duotų pakeistų parodymų reikšmės ir iš M. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų dviejų skirtingų parodymų variantų išsirinko tik tuos parodymus, kurie buvo lemiami kaltinamuosius pripažįstant kaltais, bei nemotyvavo tokio sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kuri liudytojos O. B. parodymų dalis ir kokių konkrečiai kitų rašytinių įrodymų turinys paneigia kokius M. K. parodymus ar argumentus dėl duotų neteisingų parodymų pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu.
26. Prokuroro kasaciniame skunde pateiktoje M. K. parodymų analizėje pažymėta, kad 2017 m. vasario 28 d. apklausos metu M. K., be kita ko, paaiškino, jog bankrutavus UAB „L“, kurios vardu faktiškai veiklą vykdė R. S., būtent R. S. įsteigė naują bendrovę UAB „S“, kurios direktoriumi ir paprašė būti M. K. ir už tai sumokėjo, bet jis faktiškai jokios veiklos UAB „S“ vardu nevykdė, tik pasirašinėdavo R. S. jam pateiktus dokumentus ir, jei reikėdavo, nuveždavo į banką, o šio banko jam išduotus sąskaitos kodų generatorių, banko sąskaitų korteles perdavė R. S.; jei reikėdavo pasirašyti, R. S. nuveždavo jį pas buhalterę O. ir uždėdavo UAB „S“ antspaudą, kurį vežiojosi su savimi; M. K. UAB „S“ banko sąskaitos nevaldė ir joje esančiomis lėšomis nedisponavo, tai darė R. S., M. K. faktiškai jokios veiklos UAB „S“ vardu nevykdė ir pajamų negavo; R. S. per kažkokius asmenis organizavo UAB „S“ pardavimą.
Praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo atleidimo iš UAB „S“, R. S. įsigijo UAB „D“ ir direktoriumi vėl įdarbino M. K. UAB „D“ atveju R. S. vykdė analogišką veiklą, kaip ir su UAB „S“, M. K. banke gautus bendrovės sąskaitos banko kodų generatorius vėl perdavė R. S., kartu vykdavo pas buhalterę O., R. S. nurodymu vyko į draudimo bendrovę atsiimti draudimo polisų. 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais M. K. užblokavo banko sąskaitos kodų generatorių ir korteles, nes R. S. su juo neatsiskaitė už įdarbinimą, o R. S. biure sutiktas M. N., – kaip suprato M. K., jie turėjo bendrų reikalų, – pasikalbėjus jį patikino, kad ir neatsiskaitys, banke gavo naujus banko sąskaitos kodų generatorių ir korteles, sąskaitos buvo tuščios, kai atsirado pinigų, išgrynino 12 000 Eur, po kelių dienų – 4000 Eur, R. S. reikalavo grąžinti paimtus pinigus, vėliau sutarė, kad M. K. pasiliks sau 4000 Eur už įdarbinimą, o iš UAB „D“ sąskaitos savavališkai išgrynintus 12 000 Eur nuvežė ir atidavė R. S., nuo tada jie susipyko ir R. S. atleido M. K. iš UAB „D“ direktoriaus pareigų.
Nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio finansines operacijas UAB „D“ vardu vykdė ne R. S., o M. N., kuriam atidavė bankomatuose išgrynintus pinigus, o iki tol visas finansines operacijas UAB „S“ ir UAB „D“ vardu vykdė R. S. Kadangi UAB „D“ priklausė R. S., M. N. organizavo UAB „G“ įsigijimą, tik apskaitą tvarkė nebe O., o UAB „M“ buhalterė, M. N. pavedimu atidarytos UAB „G“ banko sąskaitos kodų generatorių ir korteles atidavė N. Tokiu pačiu būdu buvo įsigyta ir UAB „T“.
27. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktame M. K. parodymų vertinime konstatuotini prieštaravimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu tai, kad M. K. pirmosios apklausos metu buvo duoti parodymai apie du asmenis – apie M. N. ir R. S. Paaiškinant šią išvadą, toliau nuosprendyje nurodyta, kad jis (M. K.) papasakojo, jog veikdamas kartu su M. N. išėmė iš sąskaitų UAB „G“ ir UAB „T“ pinigus ir juos pasidalijo bei išėmė pinigus iš UAB „D“ sąskaitos ir dalį jų atidavė R. S. Kaltinime nurodyta veikimo schema abiem atvejais buvo panaši, bet M. K. apklausiant teisme jo parodymai pasikeitė tik M. N. atžvilgiu, o dėl atvejo su R. S. ir teisme parodymai liko tokie patys kaip ikiteisminio tyrimo metu. Tada daroma apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „tai rodo, kad M. K. nurodytos neteisingų parodymų davimo priežastys – tyrėjų veiksmai, jo siekis būti greičiau paleistam, nuovargis ir alkis – turėjo įtakos tik neteisingų parodymų davimui dėl veikimo su M. N. teisingumui, tačiau neturėjo jokios įtakos parodymų dėl veikimo su R. S. teisingumui.
Tos pačios aplinkybės buvo priežastis suklysti vienoje parodymų dalyje, tačiau neturėjo įtakos kitai parodymų daliai ir tai, kolegijos vertinimu, rodo, kad teisme pakeisti jo parodymai yra melagingi, jais jis bandė klaidinti ir apgauti teismą. Iš byloje esančių įrodymų žinant apie tai, kad M. K. ir R. S. buvo susipykę dėl pinigų, vėliau sekusius teismų procesus, situaciją su vekseliais, tai paaiškina, kad M. K. neturėjo priežasčių keisti parodymus apie R. S. į jam palankesnius, o su M. N. jis kartu dirbo, jie nebuvo susipykę, medienos eksporto schema buvo sukurta M. N., jo pasiūlymu iki tol nedaug uždirbdavęs M. K. prisidėjo prie M. N. vykdomos medienos eksporto schemos, todėl M. K. galėjo siekti padėti M. N. Po apklausos ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu M. K. nesikreipė į prokuratūrą dėl galimai pažeistos apklausos tvarkos, o tokia versija atsirado tik duodant parodymus teisme.“ Iš karto toliau nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad „toliau analizuojant M. K. teisme duotus parodymus matyti, kad jie yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, parodymai logiškai nepaaiškino atliktų veiksmų motyvų ir susidariusios padėties“, ir išdėsto M. K. ir M. N., teisme apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno Š. B. parodymų analizę, o ją apibendrina išvadomis, kad „šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai elgėsi neteisėtai“, „M. K. parodymų vertinimo analizė rodo, kad M. K. teisme duoti parodymai yra mažai patikimi, jo nurodytos parodymų keitimo priežastys yra melagingos ir darydamas išvadas pirmosios instancijos teismas teisingai jais nesirėmė. <...> Toliau atsakydama į skundų argumentus teisėjų kolegija M. K. teisme duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek jie yra patvirtinti kitais patikimais įrodymais, o jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus naudoja tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti formuojant savo vidinį įsitikinimą.“ Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas šiais M. K. parodymais vadovavosi tik spręsdamas visų kitų kaltinamųjų, bet ne R. S. kaltės klausimus.
28. Išvadas, kad nėra įrodymų, jog R. S. buvo UAB „D“ ar UAB „S“ faktinis direktorius, apeliacinės instancijos teismas grindė išrašu iš VĮ Registų centro, kad UAB „D“ direktoriumi buvo M. K., kaip įrodymu, kad šis buvo faktinis vadovas, R. S. teisme duotais parodymais, kuriais šis paneigė M. K. parodymus, liudytojo L. M., T. P., M. Ž. parodymus, rėmėsi teisme apklaustų liudytojų buhalterių G. Č. ir O. B. parodymais, kad iš visų kaltinamųjų pažįsta tik M. K., nė viena nepasakė, kad pažįsta R. S., faktu, kad kratų pas R. S. metu nebuvo rasta UAB „D“ ar UAB „S“ dokumentų, sąskaitų valdymo generatorių ar kitų jį su šia bendrove siejančių daiktų; taip pat tuo, kad byloje nėra R. S. telefoninių pokalbių, kurie rodytų, jog jis rūpinosi UAB „D“ ar UAB „S“ kasdiene veikla, o kratos metu pas M. N. paimtame kompiuteryje buvo rasti UAB „S“ ir UAB „D“ dokumentai ir elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) laiškai.
29. Išvadą, kad dėl UAB „D“ turto pasisavinimo R. S. nuteistas nepagrįstai, nes tarp M. K. ir R. S. nebuvo ir negalėjo būti susitarimo pasisavinti UAB „D“ pinigus, o paimdamas šiuos pinigus M. K. veikė vienas, apeliacinės instancijos teismas grindė R. S. parodymais, kad apie UAB „D“ veiklą jis nieko nežino, M. K. neatidavė jam paimtų „D“ pinigų. Taip pat teismas nurodė, kad M. K. teisme paaiškino, jog iki 2016 m. rugsėjo mėn. visas finansines operacijas UAB „D“ vardu vykdė R. S., po 2016 m. rugsėjo mėnesio visas finansines operacijas UAB „D“ vardu organizavo ir vykdė M. N., o jei iš bankomatų ir paėmė UAB „D“ pinigų, atidavė juos M. N. Tuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra įrodymų, jog R. S. buvo UAB „D“ faktiniu vadovu. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. K. parodymai dėl santykių su R. S. buvo nuoseklūs todėl, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio jis su R. S. buvo susipykęs ir šios bendrovės vardu veikė pats kartu su M. N., tačiau nei R. S., nei jie kartu bendrai UAB „D“ vardu neveikė.
30. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepašalinti prieštaravimai, išdėstytos viena kitai prieštaraujančios išvados dėl tų pačių įrodymų (M. K., O. B. parodymų), nepasisakyta, kuo pagrįstas R. S. parodymų patikimumas, nenurodyti motyvai, kodėl atmetami pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindžiantys įrodymai: liudytojo L. M. parodymai, kad nuo 2006 m. pažįsta R. S., teikė teisines paslaugas, nes jis kreipėsi elektroniniu paštu, prašydamas įforminti UAB „L“ akcijų pardavimo sandorį, žino, kad M. K. yra buvęs R. S. darbuotojas, paskui kūrė savo verslą, pradėjo dirbti atskirai, tarp jų buvo ginčas, kaip akcijos buvo parduodamos, detalių neatsimena; liudytojo M. Ž. parodymai, kad akcijas pirko R. S. prašymu, žadėjo 5000 Eur atlygį, nežinojo, ar bendrovė buvo veikianti, kad bendrovės veikloje nedalyvavo ir nieko nežinojo, bendrovės direktoriumi buvo mėnesį laiko, kad R. S. paštu siuntė pasirašyti jam dokumentus, juos pasirašė nesupratęs, ką pasirašo, ir dabar tebeturi notaro patvirtintus dokumentus dėl akcijų pirkimo, o kad pardavė, nieko apie tai nežino; liudytojo T. P. parodymai, kad 2016 m. už atlygį sutiko tapti keliems mėnesiams UAB „L“ direktoriumi, pasirašė dokumentus ir gavo už tai 300 ar 400 Eur, nors faktiškai jokių bendrovės akcijų nepirko, jokios veiklos nevykdė, notaro kontoroje nebuvo.
Šie įrodymai turėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais, patvirtinant ar paneigiant M. K. parodymų patikimumą dėl R. S. veikimo būdo vykdant verslą ir faktiškai vadovaujant įmonei. Bendrame bylos duomenų kontekste nebuvo įvertinti apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad įrenginiuose pagal tam tikrus IMEI numerius buvo dedamos SIM kortelės, kurios priklausė ne tik M. N., bet ir R. S., į modemą, kuris buvo paimtas kartu su kompiuteriu iš M. N. kratos metu, buvo dedamos SIM kortelės, kuriomis naudojosi R. S. ir M. N., ir buvo naudojamos elektroniniu būdu prisijungti prie UAB „T“ ir UAB „G“ banko sąskaitų.
31. Dėl to, kas nurodyta, darytina išvada, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė ar kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme
32. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).
33. Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis).
34. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtinti du kaltinimo keitimo teisme atvejai: 1) pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą; 2) teismo iniciatyva. Bet kuriuo atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams.
35. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nuteistųjų bei jų gynėjų ir nuteisto juridinio asmens atstovo apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai skirtingai nustatytas M. N. ir M. K. vaidmuo bendrininkaujant – UAB „G“ turto pasisavinimo atveju kaip bendrininkų grupės, o UAB „T“ turto pasisavinimo atveju kaip bendrininkų grupės, bet M. N. veikiant kaip organizatoriui, o M. K. – kaip vykdytojui, nes M. N. ir M. K. atitinka bendrovės vadovo požymius, M. N. buvo faktinis, o M. K. buvo formalus ir faktinis UAB „G“ ir UAB „T“ vadovas, jie veikė bendrai iš anksto aptarę veiklos planą, savo vaidmenis ir gautų pajamų pasidalijimą. Dėl to teisėjų kolegija nurodė tokias nustatytas UAB „T“ turto pasisavinimo faktines aplinkybes, pašalindama iš kaltinimo aplinkybę dėl veikimo grupe su A. V., ir nuteistojo M. N. veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį.
36. Sutiktina su nuteistojo M. N. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas padarius esminius BPK pažeidimus, suvaržyta nuteistojo teisė į veiksmingą gynybą, nes apeliacinės instancijos teismas M. N. veiką perkvalifikavo kaip vykdytojo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pašalindamas nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį, be to, pakeitė kaltinimą, nustatė ir naujai išdėstė nuosprendyje faktines aplinkybes, iš anksto neįspėjęs kaltinamojo BPK 255 ir 256 straipsnių nustatyta tvarka. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju organizatoriaus ir vykdytojo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką skirtingas, o M. N. naujai inkriminuotos aplinkybės, pvz., kad buvo UAB „T“ vadovas kartu su M. K., yra vienas iš būtinųjų BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl to gynyba galėjo būti kitokia, todėl šie kasatoriaus teiginiai yra pagrįsti.
37. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018 ir kt.). Minėta, kad, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, taip užtikrindamas kaltinamojo teisę į efektyvią gynybą pagal jau anksčiau paminėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
38. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, jog situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kitaip vertintina situacija, kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme.
Nors tokiu atveju kaltinamasis žino, kuo yra kaltinamas, turi galimybę gintis nuo kaltinimo (ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus teisinius požymius, tiek jų visumą), jis neprivalo numatyti, kad atskiri baudžiamajame įstatyme nustatyti nusikalstamos veikos požymiai gali būti pakeisti kitokiais arba kad gali būti nustatyti nauji požymiai. Žinodamas tokią galimybę, kaltinamasis galėtų kitaip organizuoti savo gynybą. Vadinasi, apie tai, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).
39. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už bendrininkų grupe padarytą UAB „G“ turto pasisavinimą ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą M. N. nuteistas kaip faktinis UAB „G“ vadovas, o M. K. – kaip direktorius; o už UAB „T“ turto pasisavinimą M. N. ir M. K. nuteisti kaip veikę bendrininkų grupe, M. N. organizavus, o M. K. būnant faktiniu vadovu ir veikus kartu su kitu asmeniu, kuris byloje už šią veiką nėra nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne tik kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes, bet ir jų teisinį vertinimą, t. y. padarė išvadą, kad dėl UAB „T“ turto pasisavinimo M. N. veiksmai atitinka ne BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodyto turto pasisavinimo nusikaltimo organizatoriaus, bet vykdytojo požymius, ir M. N. veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį.
40. Nors teismas sunkesnę (organizatoriaus) veiką perkvalifikavo į lengvesnę (vykdytojo), kita vertus, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas buvo padarytas neįspėjus nuteistojo ir jo gynėjo iš anksto. Tokiais atvejais tokio pažeidimo pripažinimas esminiu, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, priklauso nuo to, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-236-648/2020).
41. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49093/99; 2018 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Drassich prieš Italiją (Nr. 2), peticijos Nr. 65173/09). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą.
Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai. Taikydamas nurodytus principus konkrečiose jam pateiktose situacijose, EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo.
Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis – t. y. ar, bendriausia prasme, gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Seliverstov prieš Rusiją, peticijos Nr. 19692/02) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).
42. Pagrįstas nuteistojo M. N. gynėjo kasacinio skundo argumentas dėl esminio proceso pažeidimo perkvalifikuojant nusikalstamą veiką, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos neįvykdymas, t. y. nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę, esant konkrečiai šioje byloje susiklosčiusiai procesinei situacijai, iš esmės suvaržė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir jo galimybes veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi pažeidė teisingo proceso nuostatas.
43. Byloje viso baudžiamojo persekiojimo proceso metu dėl UAB „T“ turto pasisavinimo padarymo M. N. buvo įtariamas, kaltinamas ir teisiamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, t. y. kaip turto pasisavinimo nusikaltimo organizatorius. Tokios pozicijos dėl veiksmų kvalifikavimo viso proceso metu laikėsi valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, be kita ko, ir paduotame apeliaciniame skunde prašęs pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį tik dėl turto konfiskavimo, procesinių prievartos priemonių, daiktinių įrodymų. Iš bylos duomenų matyti, kad M. N. ir jo gynėjas aktyviai gynėsi nuo tokio kaltinimo. Sprendimas dėl UAB „T“ turto pasisavinimo M. N. veiksmus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 2 dalį, kaip atitinkančius ne BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodyto turto pasisavinimo nusikaltimo organizatoriaus, bet vykdytojo požymius, buvo padarytas teismo iniciatyva, todėl teismas turėjo nedelsdamas pranešti nuteistajam M. N. ir jo gynėjui apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę ir suteikti laiko pasiruošti gynybai.
44. Nusikalstamos veikos, nurodytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra skirtingos dėl M. N. vaidmens bendrininkaujant UAB „T“ turto pasisavinimo nusikaltime, nes organizatoriaus ir vykdytojo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką skirtingas, M. N. naujai inkriminuotos aplinkybės, pvz., kad buvo UAB „T“ vadovas kartu su M. K., yra reikšmingos sprendžiant dėl BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. apibrėžiant veikos subjektą, nes BK 183 straipsnyje nurodytos veikos vykdytojas gali būti tik subjektas, turintis specialius įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu, dėl to gynyba galėjo būti kitokia.
45. Pažymėtina, kad turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Jei turto pasisavinimas yra padarytas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant) ir iš jų ne visiems turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jų žinion, tokių asmenų veika kvalifikuotina taikant BK 24 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-699/2015, 2K-269-648/2017).
46. Atsižvelgiant į tai, kad byloje viso baudžiamojo persekiojimo proceso metu M. N. buvo įtariamas, kaltinamas, teisiamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikalstamos UAB „T“ turto pasisavinimo veikos kaip organizatorius pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, taip pat M. N. ir jo gynėjo bei prokuroro apeliacinių skundų turinį ir reikalavimus, nesant reikalavimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pakeisti kaltinimą, šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo padarytas veikos kvalifikavimo pakeitimas nuteistajam M. N., iš anksto apie tai neįspėjus, nesuderinamas su teisės į gynybą užtikrinimu. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad nuteistojo M. N. gynyba šioje byloje iš esmės būtų buvusi kitokia, jeigu jam būtų tekę apeliacinės instancijos teisme gintis nuo kaltinimo dėl UAB „T“ turto pasisavinimo padarymo bendrininkų grupe ne kaip organizatoriui, o kaip bendravykdžiui.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas yra esminis, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo M. N. teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei nagrinėjant bylą kasacine tvarka yra nustatoma, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kuriuos yra galimybė ištaisyti nagrinėjant bylą iš naujo, paprastai byla yra perduodama apeliacinės instancijos teismui. Dėl UAB „P“ kasacinio skundo
49. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33 straipsnio 1 dalyje pateikta juridinio asmens sąvoka: „Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.“ CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog juridinio asmens valdymo organų nariai gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariai – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.
50. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia ir tai, jog jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.); vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veikla apskritai būtų neįmanoma (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Būtent toks juridinio asmens specifiškumas suponuoja tai, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Taigi, atsižvelgiant į minėtą juridinio asmens specifiką, baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo.
51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą turi būti atsižvelgta ir į kaltininko – fizinio asmens – bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Šiuo atveju svarbu, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir kita. Taigi, nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, kad juridinio asmens savininkas (akcininkai) nežinojo, neskatino arba nesudarė sąlygų fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-84/2012).
52. Pagrįsti UAB „P“ atstovės kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo dėl to, jog nebuvo atsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl bylos aplinkybių, susijusių su BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų požymių nustatymu ir išnagrinėjimu pagal kaltinimus, pareikštus M. N. ir UAB „P“. Iš ikiteisminio tyrimo metu pareikštų įtarimų bei bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo proceso metu veikų, pripažintų teismo nuosprendžiu įrodytomis, matyti, jog UAB „P“ ir M. N. padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą yra grindžiami penkiomis sąskaitomis faktūromis, tačiau nei ikiteisminio tyrimo įtarimuose, nei teismų nuosprendžiuose pripažintose įrodytomis nusikalstamose veikose pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nėra nurodyti šių finansinių dokumentų numeriai, ūkinio įvykio ar ūkinės operacijos turinys, nors pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas), todėl neaišku, koks tų dokumentų konkretus turinys ir kuo remiantis padaryta išvada, jog minėti dokumentai yra suklastoti.
Vertinant tai reikia sutikti su kasacinio skundo teiginiais, jog UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenys nebuvo išsamiai ištirti ir įvertinti teismo nuosprendyje. Nepaneigti kasacinio skundo teiginiai, jog specialisto 2018 m. sausio 9 d. išvados Nr. 04/12-2-13-327 12 priedo, kuriame detalizuotas UAB „P“ parduotos medienos pagal penkias PVM sąskaitas faktūras perpardavimas kitiems ūkio subjektams ir į Kiniją, nebuvo galima atversti ir perskaityti, todėl bylos duomenų turinys proceso dalyviams nebuvo iki galo prieinamas. Konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai padarė išvadas dėl veikos požymių nustatymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį M. N. ir UAB „P“ neišsiaiškinę visų veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių ir neatskleidę šių veikų būtinųjų požymių turinio.
53. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos įgaliotai institucijai. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į finansų sistemą. Teismų praktikoje konstatuota, kad nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių įmokų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156- 788/2016, 2K-7-304-942/2016). Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Šiuo atveju tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori.
54. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog nesutinka su M. N. ir UAB „P“ skundų argumentais, kad veika buvo padaryta 2017 m. birželio 15 d. elektroniniu būdu pateikiant deklaraciją Klaipėdos valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), kadangi ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2017 m. vasario 8 d. ir iki 2017 m. kovo 1 d. M. N. pareiškiant įtarimus šios veikos jis nebuvo padaręs, todėl, M. N. manymu, nėra logiška teigti, kad jis, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, tyčia pateikė neteisingus duomenis VMI. Toks argumentas, apeliacinės instancijos teismo kolegijos manymu, yra paremtas teigimu, kad tarp UAB „P“ ir UAB „A“ vyko sandoriai, mediena buvo parduodama ir ji buvo parduodama sąskaitose nurodyta kaina. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad mediena tarp šių bendrovių parduodama nebuvo, o buvo tik išrašomos sąskaitos siekiant padidinti leidžiamus atskaitymus ir taip sumažinti mokestinę bazę. M. N. ne tik žinojo apie tai, bet pats ir sukūrė tokią veiklos schemą.
55. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo išnagrinėta ir atskleista, kokiais įrodymais remiantis nustatyti šie neteisingi duomenys apie asmens pajamas ir pelną, neatsakyta į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog UAB „A“ iš UAB „P“ pagal penkias PVM sąskaitas faktūras pirktą medieną pardavė ne tik UAB „G“ ir UAB „T“, bet ir UAB „S“, kurios su M. N. nesieja jokie santykiai. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas aukštesniojo prokuroro 2018 m. lapkričio 29 d. nutarimu BPK 212 straipsnio 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nesant M. N. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių veikloje, susijusioje su UAB „S“. Neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai, jog specialistams ikiteisminio tyrimo pradžioje pateiktos užduotys atlikti tyrimą dėl UAB „P“ ūkinių operacijų su veiklos realiai nevykdančiais ūkio subjektais nebuvo pakeistos ar papildytos, nors buvo nustatytos naujos svarbios ir esminės aplinkybės, nes, nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, pasikeitė užduoties sąlygos dėl sandorių su UAB „G“, UAB „T“, UAB „S“. Į šiuos argumentus nebuvo atsakyta.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nenagrinėjo BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos subjektyviųjų požymių, apsiribodama išvada, jog deklaracija buvo pateikta, tačiau ar tai buvo padaryta paties M. N. veiksmais, ar jo nurodymu įmonės buhalterei, nes tuo metu jau vyko bylos ikiteisminis tyrimas, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir tyčios požymį pateikiant UAB „P“ pajamų ir pelno deklaraciją preziumavo jos pateikimo faktu, o ne įrodymais, pagrindžiančiais M. N. tikslą UAB „P“ naudai išvengti mokesčių. Todėl teisėjų kolegija laiko, jog nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai, įrodymais nepagrįstas BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymių turinys. Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
56. Veikų padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal nusikaltimų padarymo metu galiojusį BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) negalima buvo atidėti bausmės vykdymo asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus.
57. Nuo 2017 m. spalio 6 d. įsigaliojusio BK 75 straipsnio (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
58. Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas; 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, nustatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą; 4 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
59. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), yra esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu konkrečią bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
60. Pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nesvarstė, nes dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio tam nebuvo BK 75 straipsnyje nurodytų formalių pagrindų.
61. Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą pagal apeliacinius skundus, keičiant veikų kvalifikavimą ir nustatant kitą bausmės dydį, atsirado BK 75 straipsnyje nurodyti formalūs pagrindai taikyti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atsižvelgiant į BK 3 straipsnio reikalavimus nuteistiesiems M. N. ir M. K. pagal naujas aplinkybes neapsvarstė. Byloje esminės BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos neišnagrinėtos, nes apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nenurodė aplinkybių, į kurias atsižvelgė svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ir nepadarė jomis pagrįstos išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai M. N. ir M. K. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tik esant nustatytiems formaliems pagrindams ir bylą nagrinėjančiam teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, svarstytinas BK 75 straipsnio nuostatų taikymas įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu (BK 3 straipsnis) aspektu.
62. Apibendrinant darytina išvada, kad konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus.
63. BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisakoma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.