LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. kovo 26 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solidas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Novus nexus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solidas“ dėl autorių turtinių teisių gynimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga „Žinių šulai“). Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygas, autorių teisės nesaugomus objektus ir kompensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingus kriterijus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama:
2.1. įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su ieškovės parengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų ir (ar) jų fragmentų atgaminimu, perdirbimu, platinimu ir naudojimu savo veikloje;
2.2. įpareigoti atsakovę informuoti visus fizinius ir juridinius asmenis, kuriems, pažeidžiant ieškovės autorių teises, buvo perduoti asmens duomenų apsaugos dokumentai, apie ieškovės autorių turtines teises į šiems asmenims perduotus asmens duomenų apsaugos dokumentus;
2.3. priteisti ieškovei iš atsakovės 19 000 Eur kompensaciją už pažeistas autorių teises.
3. Ieškovė nurodė, jog bylos šalys 2018 m. kovo 7 d. sudarė asmens duomenų apsaugos atitikties konsultacijų sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parengti trims atsakovės klientėms ((duomenys neskelbtini)) duomenų apsaugos atitikties dokumentus pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. Atsakovė šia sutartimi, be kita ko, įsipareigojo nekopijuoti, nedalyti, neparduoti ir kitaip neplatinti, nenaudoti savo veikloje ieškovės pateiktos informacijos ir dokumentų. Šalys susitarė, kad autorių turtinės teisės į bet kuriuos kūrinius ir (ar) jų dalis, sukuriamus vykdant sutartyje apibrėžtus darbus, yra ieškovės nuosavybė, kad tokie kūriniai ir (ar) jų dalys gali būti naudojami tik tų įmonių, kurioms jie rengiami, be teisės juos kopijuoti, perduoti tretiesiems asmenims, parduoti ar kitaip skleisti. Ieškovė argumentavo, kad atsakovė, nepaisydama šalių susitarimo, perdavė tretiesiems asmenims ieškovės parengtus asmens duomenų apsaugos dokumentus ir (ar) pasinaudojo jais, tretiesiems asmenims rengdama atitinkamus dokumentus, – taip atsakovė pažeidė ieškovės autorių turtines teises. Tokie atsakovės veiksmai sumažino ieškovės konkurencingumą ir galimybes gauti komercinę naudą iš jos sukurtų asmens duomenų apsaugos dokumentų, taip ieškovė patyrė žalą, kuriai kompensuoti prašo taikyti Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą teisių gynimo būdą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: įpareigojo atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su ieškovės parengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų ir (ar) jų fragmentų atgaminimu, perdirbimu, platinimu ir naudojimu savo veikloje; įpareigojo atsakovę informuoti visus fizinius ir juridinius asmenis, kuriems, pažeidžiant ieškovės autorių teises, buvo perduoti asmens duomenų apsaugos dokumentai, apie ieškovės autorių turtines teises į šiems asmenims perduotus asmens duomenų apsaugos dokumentus; priteisė ieškovei iš atsakovės 9500 Eur kompensaciją; atmetė kitą ieškinio dalį.
5. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad sutarties, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parengti atsakovės klientėms ((duomenys neskelbtini)) asmens duomenų apsaugos dokumentų paketus, kaina – 3100 Eur. Ieškovė, vykdydama šią sutartį, 2018 m. balandžio 17 d. perdavė atsakovei asmens duomenų apsaugos dokumentus, skirtus UAB (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 14 d. – dokumentus, skirtus kitoms dviem atsakovės klientėms.
6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė 2018 metais suteikė aštuoniems subjektams asmens duomenų apsaugos dokumentų rengimo paslaugas, trims bendrovėms skirti dokumentai buvo parengti ieškovės, dviem bendrovėms – (duomenys neskelbtini) – skirti dokumentai – atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji anksčiau, negu buvo sudaryta šalių sutartis, buvo suteikusi asmens duomenų apsaugos dokumentų rengimo paslaugas.
7. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais, nustatė tokius ieškovės atsakovei perduotų asmens duomenų apsaugos dokumentų kopijavimo atvejus:
7.1. UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai: devyni asmens duomenų apsaugos dokumentai identiški ieškovės rengtiems analogiškiems dokumentams arba labai panašūs į juos; sutampa dokumentų eiliškumas; sutampančiuose dokumentuose egzistuoja tik labai nežymūs pakeitimai (neatitikimai), kurie didesnės apimties tekstuose priskirtini korektūros klaidoms;
7.2. VšĮ (duomenys neskelbtini) dokumentai: tarp šios viešosios įstaigos Darbuotojų asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos taisyklių ir ieškovės parengtų analogiškų taisyklių egzistuoja tik keli nežymūs skirtumai;
7.3. UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai: tarp šios bendrovės Asmens duomenų apsaugos bendrųjų taisyklių ir ieškovės rengtų atitinkamų taisyklių egzistuoja tik nežymūs teksto skirtumai;
7.4. UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai: dvidešimt devyni dokumentai (iš trisdešimt keturių) yra parengti naudojant ieškovės dokumentų paketą.
8. Teismas nurodė, jog ieškovė sutartimi įsipareigojo parengti asmens duomenų apsaugos atitikties dokumentus pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą): įmonių vidaus duomenų apsaugos taisykles, įsakymus, klientų ir darbuotojų supažindinimų, klientų ir darbuotojų sutikimų formas, registracijos žurnalų formas ir kitus dokumentus bei formas, reikalingas asmens duomenų apsaugos politikai įmonėje pagal konkrečius poreikius įdiegti. Tokie dokumentai vertintini kaip privačių juridinių asmenų lokaliniai teisės aktai (ar jų priedai). Teismas konstatavo, kad ieškovė perdavė atsakovei konkrečioms įmonėms pritaikytų lokalinių teisės aktų projektus, o šie projektai galėjo tapti įmonių lokaliniais teisės aktais, juos papildžius įmonių duomenimis ir įmonių vadovams juos priėmus bei patvirtinus įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio teisės aktų projektams, kitaip negu argumentuoja atsakovė, nėra taikoma ATGTĮ 5 straipsnio 2 punkte reglamentuota išimtis.
9. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – BDAR) nustato asmens duomenų apsaugos standartus, kita vertus, teismas pažymėjo, kad šis teisės aktas nereglamentuoja, kokiomis konkrečiomis priemonėmis turi būti pasiekti nurodyti standartai. BDAR nėra griežtų taisyklių, kurios detaliai apibrėžtų, kokie turi būti įmonės duomenų apsaugos dokumentai, todėl specialistas (autorius), rengiantis tokius dokumentus, turi pakankamai plačią pasirinkimo laisvę dokumentų turinio, formos ir išraiškos aspektais. Teismas apibendrindamas nurodė, jog asmens duomenų apsaugos dokumentai yra rengiami įgyvendinant BDAR, tačiau jie yra labai individualizuoti, jų forma ir turinys nėra griežtai reglamentuoti.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės parengtiems dokumentams būdingas taikomasis, instruktuojantis pobūdis. Teismas sutiko su ieškove, kad turi būti įvertintos tos aplinkybės, jog autorius, rengdamas ginčo dokumentus, rinko medžiagą, ją sistemino, priėmė sprendimus dėl kūrinio struktūros, apimties, tekste vartojamų pasakymų, žodžių konstrukcijų, apipavidalinimo ir pan. Teismas dar kartą pakartojo argumentą, kad autorius turi plačią veikimo laisvę rengdamas tokio pobūdžio argumentus, be to, atkreipė dėmesį į tą aspektą, jog viešai skelbiami skirtingų įmonių dokumentai, parengti įgyvendinant BDAR reikalavimus, labai skiriasi savo apimtimi, išdėstymu, sandara, kalbos elementais ir pan. Teismas taip pat pažymėjo, kad funkcinės paskirties kūriniams yra taikomas daug žemesnis originalumo standartas už tą, kuris taikomas meniniams kūriniams.
11. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovės dokumentų paketas sukurtas taip, jog atitiktų teisės aktų reikalavimus, ir kad jame buvo panaudoti kiti dokumentai (pvz., Valstybinės duomenų inspekcijos vaizdo stebėjimo taisyklės, rekomendacijos dėl BDAR taikymo ir kiti šios institucijos viešai skelbiami dokumentai), nesudaro pagrindo spręsti, jog visas kūrinys neatitinka originalumo kriterijaus. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtent tokio turinio dokumentų paketas egzistavo anksčiau, negu jį parengė ieškovė. Ta aplinkybė, kad atsakovė nusprendė įsigyti ieškovės parengtų dokumentų paketą, patvirtina, jog labiau tikėtina, kad ieškovė jos nurodytu laikotarpiu parengė ginčo duomenų paketą ir kad viešai prieinamoje erdvėje nebuvo tokio pobūdžio dokumentų paketų.
12. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad ieškovės parengti asmens duomenų apsaugos dokumentai gali būti autorių teisių objektas, nes atitinka kūriniui keliamus originalumo reikalavimus.
13. Teismas nurodė, jog bylos šalys sutartimi aiškiai susitarė, kad autorių turtinės teisės į asmens duomenų apsaugos dokumentus neperduodamos atsakovei. Ieškovė dėjo visas pastangas, kad būtų kuo labiau sumažinta galimybė kopijuoti jos kūrinius (dokumentai buvo perduoti atspausdinti, o ne elektroninės laikmenos forma), tačiau atsakovė, nepaisydama šalių susitarimo, savo veikloje panaudojo ieškovės parengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų dalį. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažįsta, jog ji naudojo tik ieškovės sukurtų dokumentų paketo dalį ar jo fragmentus, tačiau bet kuriuo atveju tokie jos veiksmai, atlikti be ieškovės sutikimo, pažeidė sutartį ir ieškovės autorių turtines teises, be to, jie kvalifikuotini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai (šalys užsiima tokio paties pobūdžio komercine veikla, vadinasi, yra konkurentės, atsakovė savo veikloje naudoja ieškovės sukurtus dokumentus (jų fragmentus), taip ieškovė patiria nuostolius, o atsakovė gauna naudą).
14. Teismas nurodė, jog, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, svarbu atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) į ieškovės patirtį ir indėlį sukuriant dokumentų paketo turinį – ieškovė ilgiau negu šešerius metus dirba asmens duomenų apsaugos srityje, tai yra pagrindinė ieškovės veikla. Teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, kad atsakovės pagrindinė veiklos sritis, iki ji pradėjo bendradarbiauti su ieškove, – informacinių technologijų paslaugos. Ieškovės žiniomis, atsakovė, iki bylos šalys sudarė sutartį, dirbo asmens duomenų apsaugos srityje tik tiek, kiek tokia veikla buvo susijusi su informacinių technologijų (kibernetinio saugumo, kompiuterių remonto, vaizdo stebėjimo sistemų montavimo ir pan.) klausimais; 2) į atsakovės tyčinį elgesį – ji aiškiai žinojo, kad neturi teisės naudoti ieškovės kūrinio ir (ar) jo fragmentų.
Teismas taip pat nurodė, jog, ieškovės pateiktais duomenimis, atsakovė ne pirmą kartą pažeidžia autorių teises: viešai prieinama informacija – publikacija interneto svetainėje delfi.lt – patvirtina, kad atsakovė turėjo sumokėti atitinkamai bendrovei kompensaciją už autorių teisių pažeidimą neteisėtai platinus tam tikras kompiuterines programas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė atsikerta, jog ieškovės prašoma priteisti kompensacija būtų jai pernelyg didelė, tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų tokius jos teiginius. Teismas nurodė, jog atsakovė teikia rinkoje itin paklausias paslaugas, todėl jos gaunamos pajamos negali būti vertinamos kaip per mažos. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, svarbi ir ta aplinkybė, kad, nors nėra tikslių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kaip plačiai atsakovė panaudojo ieškovės sukurtus dokumentus, šie dokumentai ir jų fragmentai per itin trumpą laiko tarpą nuo jų perdavimo atsakovei momento buvo panaudoti rengiant kitiems asmenims ((duomenys neskelbtini)) skirtus asmens duomenų apsaugos dokumentus.
15. Teismas, atsižvelgdamas į panaudotų duomenų mastą (bylos duomenimis, mažiau negu penki atvejai), į aplinkybes, kad sutarties pažeidimas užfiksuotas netrukus po dokumentų perdavimo, kad atsakovė sąmoningai, siekdama finansinės naudos, platino dokumentus, kita vertus, nenustatyti daugkartiniai dokumentų platinimo atvejai, be to, tam tikriems subjektams skirtiems dokumentams parengti buvo naudojamas ne visas ieškovės dokumentų paketas, o jo fragmentai, sprendė, kad ieškovės patirtai žalai atlyginti priteistina 1/4 įstatyme nustatytos maksimalios kompensacijos dalis, t. y. 9500 Eur (ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
16. Teismas sprendė, jog, pripažinus, kad ieškovės parengtiems dokumentams taikytina autorių teisių apsauga, ir nustačius, jog atsakovė pažeidė ieškovės autorių teises, egzistuoja pagrindas taikyti ir kitus įstatyme įtvirtintus bei ieškovės prašomus taikyti teisių gynimo būdus.
17. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą.
18. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės parengtiems dokumentams, kaip lokalinių teisės aktų projektams, nėra taikoma ATGTĮ 5 straipsnio 2 punkte įtvirtinta išimtis. Kolegija pritarė ir tai teismo išvadai, jog aplinkybės, kad ieškovės dokumentų paketas sukurtas taip, jog atitiktų teisės aktų reikalavimus, ir kad jame buvo panaudoti kiti dokumentai (pvz., Valstybinės duomenų inspekcijos vaizdo stebėjimo taisyklės, rekomendacijos dėl BDAR taikymo ir kiti šios institucijos viešai skelbiami dokumentai), nesudaro pagrindo spręsti, jog visas kūrinys neatitinka originalumo kriterijaus. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, jeigu tokie asmens duomenų apsaugos dokumentų paketai būtų prieinami viešojoje erdvėje, nebūtų mokėjusi ieškovei tam tikros pinigų sumos už atitinkamų dokumentų parengimą. Kolegijos vertinimu, lėšų sumokėjimo už dokumentų parengimą faktas dar kartą įrodo, kad viešojoje erdvėje nebuvo tokių duomenų.
19. Kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovė perdavė tretiesiems asmenims ieškovės rengtų dokumentų paketus, nors šalys nesitarė dėl tokio perdavimo, todėl, kolegijos vertinimu, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės kompensaciją. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais pagrįstas teismo sprendimas dėl kompensacijos dydžio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
20. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį – arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė savo dokumentų pakete naudojo kitų asmenų parengtus dokumentus, tačiau, teismų vertinimu, šis faktas nereiškia ieškovės kūrinio neoriginalumo. Tokia teismų pozicija yra ydinga, nes taip sudaroma galimybė bet kuriam asmeniui savo dokumentų paketuose ar net literatūros kūriniuose naudoti kitų asmenų kūrinius (jų dalis) ir visada apeliuoti į savo dokumentų formos originalumą, nepaisant akivaizdaus turinio kopijavimo. Teismai neanalizavo tos aplinkybės, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę ne dėl konkretaus originalaus jos sukurto intelektinės veiklos rezultato įsigijimo, bet dėl paslaugų suteikimo – klientų veikloje naudojamų dokumentų, kuriuos jie siekia įsigyti savo nuosavybėn, parengimo. Ši aplinkybė reiškia, kad ieškovė ne sukūrė originalų autorių teisės saugomą kūrinį, bet suteikė pirmiau įvardytas paslaugas. Be to, pirmiau įvardyta teismų pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad autorių teisių objektui neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų.
20.2. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais dokumentai, kurie naudojami įmonių vidiniams procesams reguliuoti, t. y. lokaliniai norminiai teisės aktai, pripažinti autorių teisių objektais, nors ATGTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme tokie dokumentai nelaikytini autorių teisių objektais. Teismų išvada, kad ieškovės parengtiems dokumentams netaikytina pirmiau įvardyta įstatymo norma, yra ydinga, nes, pirma, ginčo dokumentų paketas susideda ir iš viešai paskelbtų teisės aktų; antra, remiantis šalių sutarties nuostatomis, įmonės, sumokėjusios už savo lokalinių teisės aktų parengimą, dar ir neturi nuosavybės teisių į tokius teisės aktus ir kartu negali jų koreguoti atitinkamai pagal nuolat kintančius savo poreikius. Pritariant bylą nagrinėjusių teismų išvadoms dėl ieškovės parengtų dokumentų atitikties kūriniui, kaip autorių teisių objektui, galėtų būti apribota ūkio subjektų veikla, nes jie, nepatirdami papildomų sąnaudų, negalėtų disponuoti aptariamo pobūdžio dokumentais be juos parengusio asmens sutikimo (leidimo).
20.3. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatyta, kad būtent atsakovė perdavė (pardavė) atitinkamoms įmonėms visus ieškovės parengtus dokumentus, tačiau atsakovė vis vien buvo pripažinta atsakinga už neteisėtą dokumentų platinimą. Teismai, spręsdami klausimą dėl kompensacijos dydžio, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kuri įpareigoja nustatyti tiek priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, tiek priteistinos kompensacijos dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011; 2017 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017), be to, iš atsakovės pareikalauta atlikti tai, kas yra neįmanoma, t. y. užtikrinti, kad ir jos klientai neplatintų tretiesiems asmenims ieškovės dokumentų. Apskritai šiuo atveju teismams užteko tik pačių dokumentų panašumo fakto – teismai nesiaiškino, kaip ir iš ko buvo gauti tie dokumentai, kad būtent atsakovė galėtų būti pripažinta atsakinga už ieškovės autorių teisių pažeidimą. Teismai perkėlė atsakovei visą įrodinėjimo naštą, o ieškovė faktiškai buvo atleista nuo priežastinio ryšio ir žalos dydžio įrodinėjimo pareigos.
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
21.1. Atsakovė nuolat kėlė originalumo klausimą, tačiau originalumo nustatymas yra fakto klausimas ir teismai tinkamai nustatė, kad ginčo dokumentai atitinka originalumo reikalavimą.
21.2. Atsakovė, nors bylą nagrinėję teismai argumentuotai atmetė šią jos poziciją, vis tiek teigia, kad jai perduoti ieškovės dokumentai yra teisės aktai, tačiau vėlgi nepateikia motyvų, kurie pagrįstų tokį teiginį. Atsakovės pozicija yra ydinga, nes ta aplinkybė, kad kūrinyje yra panaudotas teisės akto fragmentas, nepadaro paties kūrinio teisės aktu ir kartu nepaneigia ginčo dokumentų, kaip teisės aktų projektų, statuso. Be to, ginčo dokumentai nebūtinai gali turėti vien tik teisės aktų projektų statusą: tolesnį jų likimą nulemia ne perdavėjas ar perdavimo momentas, o jų įgijėjas. Atsakovės teikiamas aiškinimas dėl ūkio subjektų veiklos ribojimo (žr. šios nutarties 20.2 punktą) yra nepagrįstas, pritarus atsakovės pozicijai, būtų paneigta autoriaus teisė nustatyti kūrinio naudojimo (licencines) sąlygas.
21.3. Teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, pagrįstai konstatavo, kad, ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs yra ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Pažymėtinas ir tas aspektas, kad buvo nustatyti ne tik autorių teisių pažeidimai, bet ir nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Atsakovė visiškai ignoruoja teismų nustatytą faktinę aplinkybę, su kuria ji pati iš dalies sutiko, kad ne kiti asmenys pažeidė ieškovės autorių teises, o būtent ji ir su ja susijęs trečiasis asmuo. Atsakovės teiginys, kad teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatyta, jog būtent ji perdavė (pardavė) atitinkamiems asmenims visus ieškovės parengtus dokumentus, yra klaidingas. Atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad kitas subjektas parengė ginčo dokumentus, ir kartu neneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ginčo dokumentai, gauti iš ieškovės, buvo suskaitmeninti ir panaudoti teikiant paslaugas kitoms įmonėms. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygų
22. Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (ATGTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis). Kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos (ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalis).
23. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad autorių teisių objektai bendriausia prasme yra kūriniai. ATGTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pateiktas kūrinių, kaip autorių teisių objektų, sąrašas, tačiau šis sąrašas yra pavyzdinis (nebaigtinis) – autorių teisių objektais gali būti laikomi ir kiti – aptariamame sąraše tiesiogiai neįvardyti – kūriniai (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
24. ATGTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos patvirtina, kad paties įvairiausio pobūdžio literatūros, mokslo ir meno kūriniai gali būti saugomi autorių teisės. Vis dėlto šios apsaugos aspektu būtina pažymėti, kad ne bet koks kūrinys, kaip vienos ar kitos asmeninės veiklos literatūros, mokslo ar meno srityje rezultatas, yra autorių teisių objektas. ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad kūriniui autorių teisių objektu pripažinti yra būtinos tokios sąlygos: 1) kūrinys turi būti autoriaus kūrybinės veiklos ar, kitaip tariant, intelektinės kūrybos rezultatas; 2) kūrinys turi būti originalus; 3) kūrinys turi būti išreikštas viena ar kita objektyvia forma. Teisėjų kolegija nurodo, jog šios sąlygos yra kumuliatyvios – tik toks kūrinys, kuris atitinka įvardytų sąlygų visetą, gali būti saugomas autorių teisės.
25. Kaip pirmiau atskleista, kūriniui, kaip autorių teisių objektui, be kitų, yra keliama originalumo sąlyga. Šios sąlygos nustatymo aspektu būtina pažymėti, kad ATGTĮ nėra apibrėžta kūrinio originalumo samprata, be to, nėra reglamentuoti ir objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar konkretus kūrinys šio įstatymo taikymo prasme yra originalus. Tas pats (atitinkamo reguliavimo nebuvimo prasme) pasakytina ir apie tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius autorių teisių apsaugą (Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights). Vadinasi, kūrinio originalumas yra subjektyvi vertinamojo pobūdžio kategorija, kurios kvalifikavimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių.
26. Sąvoka „originalus“, „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, be kita ko, reiškia „išsiskiriantis iš kitų, savitas“ (Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. http://www.lkz.lt/?zodis=originalus&lns=-1&les=-1&id=21005690000). Pažymėtina, kad teisės doktrinoje pateiktas dvejopas kūrinio originalumo sampratos aiškinimas: 1) „Bendriausiu požiūriu originalumas pasireiškia kūrinio išreiškimu kūrybiška ir individualia išraiškos forma. <...> Autorių teisės požiūriu svarbu, kad kūrinio išraiškos forma pasireikštų individualumu, atskleidžiančiu kažką būdinga konkretaus autoriaus asmenybei“ (Mizaras,
V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 168–169). „Laikoma, kad originalus yra toks kūrinys, kuriame atspindėta autoriaus asmenybė, t. y. kūrinyje išreikštos autoriaus mintys, pasaulėžiūra, jausmai ir pan. Taip suprantamas originalumas išreiškia autoriaus subjektyvųjį ryšį (jausminį, vertybinį ir pan.) su kūriniu <...>“ (Birštonas, R., ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 102); 2) „<...> klasikinis subjektyvusis originalumo reikalavimas netinka kai kurioms naujoms kūrinių rūšims. Todėl tam tikri kūriniai, kaip antai kompiuterių programos, duomenų bazės, fotografijos, yra laikomos originaliais, jei jie yra paties autoriaus intelektinės veiklos rezultatai. Tai yra vadinamasis objektyvus originalumas, pagal kurį reikalaujama ne asmenybės atspindžio kūrinyje, o kad kūrinys būtų tik savarankiškos autoriaus intelektinės veiklos rezultatas“ (žr. ten pat, p. 103).
27. Pirmiau išdėstytos doktrininės nuostatos patvirtina, kad kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju, nepaisant pirmiau nurodyto skirtumo tarp subjektyviojo originalumo ir objektyviojo originalumo, pripažįstamų teisės doktrinoje, originaliu bendriausia prasme gali būti įvardytas toks kūrinys, kuris yra autoriaus subjektinės intelektinės kūrybos (veiklos) rezultatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks originalumo sampratos apibrėžimas daugiau ar mažiau tinka abiem originalumo rūšims.
28. Pažymėtina, kad autorių teisės į kūrinį apsaugai atsirasti nėra keliamas absoliutaus originalumo reikalavimas. Vis dėlto pačios sąvokos „originalus“ ar „originalumas“ bendroji reikšmė (žr. šios nutarties 26 punktą) patvirtina, jog kūrinys turi būti bent jau kiek nors savitas, besiskiriantis nuo kitų, kad jis atitiktų šią sąvoką. Vadinasi, kūriniui, kaip autorių teisių objektui, keliamas vienas ar kitas originalumo laipsnis, todėl tiek, kiek susiję su kūrinio originalumo vertinimu, būtina išsiaiškinti, koks autoriaus subjektinės kūrybinės veiklos indėlis yra pakankamas, kad kūrinys būtų laikomas originaliu ir būtų saugomas autorių teisės. Teisės doktrinoje šiuo klausimu nurodyta, jog „bendra taisykle būtų galima laikyti teiginį, kad originalumo lygis autorių teisės apsaugos požiūriu yra pakankamas, jeigu įmanoma atitinkamą kūrybos produktą atskirti nuo kasdienių įprastai suvokiamų ir numanomų produktų, t. y. lygis turi būti aukštesnis negu tam tikras „kasdienis“ standartas.
Galima sakyti ir kitaip – kūrinys turi turėti savyje tokių požymių, kurie būtų pakankami jį atskirti nuo kitų kūrinių. <...> Turi pasireikšti kokie nors asmeninio indėlio, individualios kūrybos, su niekuo kitu nesupainiojamos, požymiai, ir kad būtent tai leistų išskirti tą kūrinį iš kitų panašios rūšies kūrinių. Kitaip tariant, neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos „namudinės“ ir „rutininės“ veiklos rėmų“ (Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 169–170).
29. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog, kaip jau buvo ir pirmiau minėta, kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Teisės doktrinos požiūriu, objektyviojo originalumo reikalavimas yra žemesnio lygio negu subjektyviojo originalumo reikalavimas, t. y. (tiek, kiek susiję su objektyviuoju originalumu) „kūrinio teisinei apsaugai nustatyti nebereikia ypatingo jo kūrybingumo, savitumo ar individualumo. Taigi galima sakyti, kad šiuolaikinė autorių teisė skirtingiems kūriniams taiko skirtingą originalumo standartą: meninio estetinio pobūdžio kūriniams ir toliau taikomas originalumo reikalavimas, kad kūrinyje būtų atspindėta autoriaus asmenybė, o vadinamiesiems faktiniams ir funkciniams kūriniams (kompiuterių programoms, duomenų bazėms, taikomosios dailės kūriniams) – žemesnio lygio objektyviojo originalumo reikalavimas“ (Birštonas, R., ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 103).
30. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, vykdydama 2018 m. kovo 7 d. asmens duomenų apsaugos atitikties konsultacijų sutartį, sudarytą bylos šalių, atsakovės nurodymu parengė tris duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BDAR reikalavimus, ruošinių (projektų) paketus. Tarp bylos šalių kilo ginčas, ar šie ieškovės parengti duomenų apsaugos dokumentų ruošiniai (projektai) atitinka originalumo reikalavimą ir gali būti autorių teisių objektai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pritarė ieškovės pozicijai ir konstatavo, kad ieškovės parengti duomenų apsaugos dokumentų ruošiniai (projektai) atitinka sąlygas, keliamas kūriniui, kaip autorių teisių objektui. Atsakovė, pateikusi kasacinį skundą, nesutinka su tokia teismų išvada, savo nesutikimui pagrįsti nurodo, jog ieškovės parengtiems duomenų apsaugos dokumentų ruošiniams (projektams) stinga individualių išraiškos elementų: jie, kaip šablonas, sukurti taip, kad atitiktų BDAR reikalavimus, juose pavartotos šio teisės akto sąvokos, terminija, konstrukcijos, be to, panaudotos ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. EV-78 patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taisyklių nuostatos. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų.
31. Kaip jau buvo kelis kartus nurodyta, kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino ginčo kūrinių pobūdį – šie kūriniai savo turiniu ir paskirtimi iš tikrųjų yra funkciniai kūriniai, o tokiems kūriniams, kaip pirmiau minėta, taikomas žemesnis originalumo laipsnis, reiškiantis, kad atitinkamo kūrinio teisinei apsaugai nustatyti nereikia ypatingo jo kūrybingumo, savitumo ar individualumo (žr. šios nutarties 29 punktą). Vadinasi, vertinant ginčo kūrinių originalumą, neturi būti taikomas pernelyg aukštas originalumo laipsnio standartas.
32. Atsakovė pagrįstai argumentuoja, kad ginčo kūriniai sukurti taip, jog atitiktų BDAR reikalavimus, todėl juose neišvengiamai pavartotos tam tikros šio teisės akto sąvokos, konstrukcijos ir pan., tačiau tokių elementų įtraukimas į ginčo kūrinį, kitaip negu interpretuoja atsakovė, pats savaime nesuponuoja šių kūrinių neoriginalumo. Tas pats pasakytina ir apie atsakovės nurodyto kito teisės akto nuostatų panaudojimą kuriant ginčo kūrinius. Pažymėtina, kad, teisės doktrinos požiūriu, „originalumas turi būti vertinamas pagal bendrą visos kūrinio išraiškos įspūdį (suvokimą, vaizdą). Kūrinio elementai gali pasireikšti gana mažu originalumu, tačiau visas kūrinys, įvertinus jo sudedamųjų elementų sąsają, išraišką, gali sudaryti įspūdį, kad formos originalumas pakankama apimtimi viršija vidutiniškai suvokiamą ir įprastą išraišką“ (Mizaras, V. Autorių teisė.
I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 172). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kūrinio originalumas nustatomas vertinant visą kūrinį, kaip vientisą autoriaus kūrybinės (intelektinės) veiklos išraiškos formą, o ne atskiras jo dalis, kurioms sukurti gali būti panaudoti ir tam tikrų teisės aktų fragmentai. Pažymėtina, kad panašus aiškinimas atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kasacinis teismas yra konstatavęs, kad originalumas vertinamas ne pagal konkrečios kūrinio dalies, o pagal kūrinio visumos originalumą, t. y. kūrinys laikomas originaliu, jeigu jame yra požymių, pakankamų jam nuo kitų kūrinių atskirti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 30 punktą).
33. Teisėjų kolegija, susipažinusi su BDAR nuostatomis, sprendžia, kad šis reglamentas nustato bendrus ir visuotinai (duomenų valdytojams ir tvarkytojams) privalomus asmens duomenų apsaugos užtikrinimo standartus, inter alia (be kita ko), apibrėžia principus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu (BDAR 5 straipsnis), įtvirtina nurodymus duomenų valdytojams ir tvarkytojams, kad šie įgyvendintų technines ir organizacines priemones, skirtas duomenų apsaugos principams užtikrinti (BDAR 25 ir 28 straipsniai), tačiau, ką iš esmės pagrįstai konstatavo ir bylą nagrinėję teismai, aptariamame reglamente nėra taisyklių, apibrėžtų numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, rinkinio, kuriuo būtų nustatytas toks (išsamus, absoliutus) reguliavimas, kad subjektai, kuriems taikomi šio teisės akto reikalavimai, neturėtų jokios laisvės pasirinkti, kokiomis priemonėmis turi būti įgyvendinti asmens duomenų apsaugos užtikrinimo standartai. Vadinasi, asmuo, rengiantis duomenų apsaugos dokumentų, turinčių atitikti BDAR reikalavimus, ruošinius (projektus), turi tam tikrą saviraiškos laisvę, parinkdamas atitinkamus turinio ir formos elementus, o tokio laipsnio saviraiškos laisvės įgyvendinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į paties kūrinio pobūdį, yra pakankamas pripažinti, kad toks kūrinys, kaip vientisa autoriaus kūrybinės (intelektinės) veiklos išraiškos forma, gali atitikti originalumo reikalavimą ir būti autorių teisių objektas.
34. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė klausimą dėl ginčo kūrinių atitikties originalumo sąlygai ir kartu pagrįstai sprendė, jog šie kūriniai yra autorių teisių objektai. Atsakovės kasacinis skundas šiuo aspektu yra nepagrįstas. Dėl autorių teisės nesaugomų objektų
35. ATGTĮ 5 straipsnyje yra įtvirtintas objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašas. Pažymėtina, kad šis sąrašas, kitaip negu autorių teisių objektų sąrašas (žr. šios nutarties 23 punktą), yra apibrėžtas numerus clausus principu, t. y. objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašas yra baigtinis. Šis aspektas reiškia, kad objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašas negali būti traktuojamas per plačiai, t. y. išplečiant pačių objektų apibrėžimus, įtvirtintus įstatyme, ar pritaikant juos pagal analogiją.
36. Atsakovė savo kasaciniame skunde argumentuoja, kad ginčo kūriniai patenka į objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašą, tiksliau – kad šie kūriniai ATGTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme yra teisės aktai, kuriems netaikoma autorių teisės apsauga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
37. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta, ieškovė, vykdydama sutartį, parengė duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BDAR reikalavimus, ruošinius (projektus), kuriuos atsakovė neteisėtai panaudojo, parengdama atitinkamus ruošinius (projektus) kitiems ieškinyje nurodytiems subjektams. Vadinasi, ginčo kūriniai bet kuriuo atveju nėra teisės aktai ATGTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jiems netaikoma autorių teisės apsauga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai šiuo bylos išsprendimo aspektu yra pagrįsti. Dėl kompensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingų kriterijų
38. ATGTĮ 77 straipsnis reglamentuoja autorių teisių ir kitų teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus. Autorių teisės, be kitų būdų, teismine tvarka gali būti apgintos priteisiant šių teisių turėtojui kompensaciją (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šis pažeistų teisių gynimo būdas yra plačiau reglamentuotas ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog vietoj dėl ATGTĮ saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (vadinasi, ir autorių teisių subjektai) gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
39. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. Ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534-916/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 49 punktą).
40. ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) reglamentuoti tam tikri kriterijai (pažeidėjo kaltė, jo turtinė padėtis, neteisėtų veiksmų priežastys), pagal kuriuos nustatomas kompensacijos dydis. Pažymėtina, kad šių kriterijų sąrašas yra pavyzdinis – sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, turi būti įvertintos ir kitos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokiomis (kitomis teisiškai reikšmingomis) faktinėmis aplinkybėmis, be kitų, yra pažeidimo trukmė ir padariniai (žr., pvz., 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 53 punktą).
41. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio, visais atvejais turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno iš tiesiogiai teisiniame reglamentavime įtvirtintų kriterijų ir kitų kompensacijos dydžiui nustatyti konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių, inter alia, ir CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, taikymo (netaikymo) atsakovui (atsakovams), ir, atsižvelgdamas į tai, pateikti atitinkamą kompensacijos dydžio nustatymo pagrindimą ir argumentaciją pagal individualias konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-916/2018, 40 punktas).
42. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog visų pirma labiausiai kompensacijos (nuostolių pagal įstatymą) dydį lemia pažeidėjo kaltė. Nuo skolininko kaltės formos, laipsnio ir kitų su skolininko kalte susijusių svarbių bylos aplinkybių priklauso kompensacijos dydis. Sprendžiant klausimą dėl kaltės, atsižvelgiama į kaltės sampratą, t. y. į apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. Kitaip tariant, pažeidėjo kaltė – tai asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams. Atsakomybės dydžiui turi įtakos kaltės laipsnis: tyčia ar didelis neatsargumas. Atkreiptinas dėmesys, kad, pvz., tyčios ar didelio neatsargumo reikšmė nustatyta ir ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punkte, kuriame reglamentuojamas kitas (alternatyvus) turtinės žalos atlyginimo būdas. Tokia pozicija nurodoma ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo preambulės 17 punkte, pažymint, kad šioje direktyvoje įtvirtintos priemonės, procedūros ir gynimo būdai kiekvienu atveju turėtų būti nustatomi taip, kad būtų atsižvelgta į konkretaus atvejo specifines ypatybes, įskaitant kiekvienos intelektinės nuosavybės teisės savybes ir atitinkamais atvejais tyčinį ar netyčinį pažeidimo pobūdį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 51 punktą).
43. Pažymėtina, kad kompensacijos už autorių teisių pažeidimą dydžio nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas netiria fakto klausimų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumas reiškia, kad kasacinis teismas gali pasisakyti dėl fakto klausimų tik tiek, kiek kasaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių taikymo pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismuose tinkamumo nustatant atitinkamas bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes.
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, tinkamai ištyrė ir įvertino faktines aplinkybes, teisiškai reikšmingas klausimui dėl kompensacijos dydžio nustatymo išspręsti, o kartu tinkamai motyvavo ir savo išvadas dėl kompensacijos dydžio.
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami atsakovės, kaip pažeidėjos, kaltės laipsnį, pagrįstai priėjo prie išvados, jog ji veikė tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad, pirma, ginčo kūriniai yra ieškovės autorių teisių objektas, antra, šiems kūriniams panaudoti (įskaitant perdavimą tretiesiems asmenims) yra būtinas ieškovės sutikimas, trečia, šių kūrinių perdavimas be ieškovės sutikimo reiškia jos autorių teisių į juos pažeidimą ir sukelia jai atitinkamus neigiamus padarinius – visi šie aspektai yra tiesiogiai aptarti bylos šalių sudarytoje sutartyje, tačiau atsakovė, nors tai ir žinojo, panaudojo ginčo kūrinius be ieškovės sutikimo, taip sąmoningai leisdama atsirasti neigiamiems padariniams (ieškovės požiūriu).
46. Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino atsakovės turtinę padėtį, t. y., jai nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad jos finansinė padėtis yra sudėtinga, pagrįstai priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos kompensacijos (9500 Eur) ieškovei priteisimas, be kita ko, atsižvelgus į atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos pobūdį, nereikš nepakeliamos finansinės naštos atsakovei priskyrimo.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant kompensacijos dydį, tinkamai įvertintos ir faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės autorių teisių pažeidimų mastu (ieškovės pateiktais duomenimis, nustatyti tik pavieniai pažeidimų atvejai, kita vertus, pažeidimai, kaip nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, atlikti per itin trumpą laiko tarpą nuo ginčo kūrinių perdavimo atsakovei momento), be to, ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme kaip kitos kompensacijos dydžiui nustatyti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės pagrįstai įvertintos aplinkybės, susijusios su bylos šalių vykdoma ūkine komercine veikla ir jų patirtimi duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BDAR reikalavimus, ruošinių (projektų) rengimo (kūrimo) kontekste (žr. šios nutarties 14 punktą).
48. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai išsprendė kompensacijos už autorių teisių pažeidimą dydžio nustatymo klausimą. Dėl bylos procesinės baigties
49. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai negu argumentuojama kasaciniame skunde, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygas, autorių teisės nesaugomus objektus ir kompensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingus kriterijus, ir teisingai išsprendė šią bylą, todėl teismų procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Atsakovės kasacinis skundas yra atmestas, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė pateikė faktinius duomenis, patvirtinančius, jog ji kasaciniame teisme patyrė 968 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovės 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
51. Kasaciniame teisme susidarė 12,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovės šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti mažajai bendrijai „Novus nexus“ (j. a. k. 303192256) iš uždarosios akcinės bendrovės „Solidas“ (j. a. k. 300585044) 968 (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Solidas“ 12,76 Eur (dvylikos Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. CIVILINis PROCESAS