LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. kovo 24 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prosperitas Baltica“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prosperitas Baltica“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Optometrijos centrui dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl depozito grąžinimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nenugalimos jėgos ir sutarties vykdymo esminio suvaržymo institutus, santykio, kai neįmanomumas nėra objektyvaus pobūdžio; taip pat dėl nuomininkės, besiginančios nenugalimos jėgos (pranc. force majeure) aplinkybėmis, teisės vienašališkai nutraukti sutartį, kai konstatuojamas šių aplinkybių egzistavimas.
2. Ieškovė UAB „Prosperitas Baltica“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, jį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės UAB Optometrijos centro 2575,27 Eur skolos ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2019 m sausio 8 d. ji (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 01N/19, pagal kurią atsakovei buvo išnuomotos patalpos mažmeninei prekybai optikos prekėmis ir susijusiai veiklai prekybos centre – VCUP. Nuo 2020 m. kovo mėn. atsakovės mokėjimai pradėjo vėluoti. 2020 m. kovo 18 d. ieškovė gavo atsakovės pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2020 m. kovo 16 d. dėl to, kad patalpos tapo netinkamos naudoti. 2020 m. kovo 24 d. atsakovė patvirtino, kad 2020 m. kovo 25 d. ketina išsikraustyti iš prekybos centro. Vėliau atsakovė raštuose teigė, kad nuomos sutartis nutraukta nuo 2020 m. kovo 25 d. ir ji ketina išsikraustyti. 2020 m. balandžio 29 d. atsakovė savo iniciatyva išsikraustė iš prekybos centro ir taip faktiškai pasibaigė nuomos santykiai.
4. Ieškovė teigė, kad net jeigu nuomos sutarties nutraukimo diena būtų laikoma 2020 m. balandžio 29 d. (atsakovės išsikraustymo data), sutartis nutraukta atsakovės iniciatyva, vienašališkai ir neteisėtai, pažeidžiant sutarties sąlygas bei teisės aktus. Už neteisėtą nuomos sutarties nutraukimą jos 8 straipsnio 3 punkte nustatyta atsakomybė – 2000 Eur bauda. Anot ieškovės, atsakovė neteisėtai nutraukė nuomos sutartį, todėl jai taikytina bauda. Be to, atsakovė privalo visiškai atsiskaityti su ieškove už patalpų nuomą ir kitas susijusias paslaugas iki išsikraustymo dienos. Ieškovė teigė, kad atsakovė, 2020 m. balandžio 29 d. atlaisvindama patalpas, galutinai neatsiskaitė. Dėl to, atskaičius atsakovės sumokėtą depozitą, iš jos priteistina ieškovei 2575,27 Eur.
5. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 804,09 Eur dydžio nepanaudoto depozito dalį, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priešieškinio sumą (804,09 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Atsakovė nurodė, kad pagal ieškovės parengtas sutarties sąlygas ieškovė ir atsakovė sudarė 2019 m. sausio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 01N/19, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo atsakovei VCUP esančias 12 kv. m ploto patalpas Nr. 2-P10 (prekybos plotą – salą), šiose patalpose atsakovė iš esmės vykdė saulės akinių prekybos veiklą. Sudarius nuomos sutartį, atsakovė sumokėjo ieškovei 1329,90 Eur depozito sumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 207) pagrindu buvo apribota VCUP veikla, įskaitant prekybą atsakovės išsinuomotame prekybos plote – saloje, todėl atsakovė, vadovaudamasi nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punktu, pateikė ieškovei 2020 m. kovo 18 d. pranešimą, kuriame informavo apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2020 m. kovo 25 d. ir prašė nuo 2020 m. kovo 16 d. neskaičiuoti nuomos mokesčio. Atsakovės duomenimis, ieškovė turėjo 804,09 Eur atsakovės permoką. Pagal nuomos sutarties 7 straipsnio 2 punktą ieškovė yra įsipareigojusi grąžinti depozitą ar jo dalį atsakovei nuomos sutarties pasibaigimo ar jos nutraukimo atveju. Atsakovė teigė, kad pasibaigus nuomos sutarčiai ieškovė negrąžino jai likusios nepanaudotos depozito dalies (804,09 Eur), todėl ši suma priteistina atsakovei iš ieškovės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu atmetė ieškinį, tenkino dalį priešieškinio ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 508,40 Eur nepanaudoto depozito, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
8. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 152), Vyriausybės nutarimu Nr. 207 ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 1, 2 dalimis.
9. Teismas nurodė, kad šioje byloje visų pirma būtina nustatyti, ar Vyriausybės nutarime Nr. 207 nurodyti prekybinės veiklos ribojimai buvo taikomi atsakovės veiklai ginčo laikotarpiu. Šalys dėl to laikosi priešingų pozicijų, nes ieškovė nurodo, kad, Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 207 ir nuo 2020 m. kovo 16 d. paskelbus karantiną, atsakovės veiklai (t. y. optikos veiklai) apribojimai nebuvo taikomi ir atsakovė galėjo ją vykdyti. Tuo tarpu atsakovė nurodo, kad ji iš esmės vykdė saulės akinių prekybos veiklą, o ne prie sveikatinimo veiklų rūšių priskiriamą optometrijos veiklą ir su ja susijusių prekių pardavimą.
10. Teismas nustatė, kad optikos prekių pardavimas Vyriausybės nutarimu Nr. 207 buvo leidžiamas.
11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė vykdo optometrijos veiklą, tačiau byloje kilusiam ginčui išspręsti taip pat yra svarbu nustatyti, ar atsakovė turėjo galimybę būtent karantino metu vykdyti Vyriausybės nutarimo Nr. 207 nedraudžiamą optikos prekių pardavimo veiklą ieškovės nuomojamose patalpose. Siekdamas nustatyti šią aplinkybę, teismas rėmėsi atsakovės pateikta ginčo prekybos vietos fotonuotrauka, kuri patvirtina, kad šalių sudarytos nuomos sutarties pagrindu ieškovė išnuomojo atsakovei 12 kv. m ploto patalpas Nr. 2-P10, t. y. prekybos plotą – salą. Teismas pripažino pagrįstomis atsakovės nurodytas aplinkybes, kad šioje prekybos vietoje – saloje atsakovė iš esmės vykdė saulės akinių prekybos veiklą. Tačiau kartu teismas laikė, kad gali būti laikomos pagrįstomis ir ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovės pateikta nuotrauka padaryta taip, kad joje nesimato akinių, kitų optikos prekių, kuriomis prekiavo atsakovė ir kurios išdėstytos vitrinose.
12. Teismas nurodė, kad net ir pripažįstant, jog atsakovė vykdė ar turėjo galimybę vykdyti optikos prekių pardavimo veiklą karantino metu, yra būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, jog dėl griežtų Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvestų ribojimų buvo sutrikdyta visa prekybos sektoriaus veikla, su kuria buvo tiesiogiai susijusi ir atsakovės, išsinuomojusios patalpas daugiafunkciame prekybos centre, veikla.
13. Remdamasis šalių sudaryta sutartimi dėl 12 kv. m patalpos nuomos, taip pat atsakovės pateikta fotonuotrauka, iš kurios matyti, kad atsakovės nuomojamos patalpos plotas nėra didelis, teismas padarė išvadą, kad net ir 2020 m. balandžio 29 d. atsakovės veikla vis dar buvo itin apribota.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovės veiklos tęstinumo galimybės turi būti vertinamos kompleksiškai su kitų ieškovės nuomojamose patalpose veiklą vykdžiusių įmonių veiklos tęstinumo galimybėmis, kurios buvo visiškai apribotos.
15. Teismas konstatavo, kad aplinkybių, tokių kaip netikėtas COVID-19 pandemijos paplitimas ir jos nulemtas žymus pirkėjų srauto sumažėjimas, taip pat kitų ieškovės nuomojamose patalpose veiklą vykdžiusių įmonių veiklos uždraudimas, visuma gali būti pripažįstama force majeure aplinkybe (CK 6.212 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 1 dalis), sutrikdžiusia normalią ir įprastą atsakovės veiklą, tačiau šioje byloje specialiosios ir atsakovės veiklai tiesiogiai taikomos normos yra Vyriausybės nutarimu Nr. 207 nustatytos taisyklės.
16. Teismas nusprendė, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvesti ribojimai gali būti laikomi privalomais ir nenumatytais valstybės institucijų veiksmais (aktais), dėl kurių įvykdyti prievolės neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 straipsnio 3 dalis) bei kurių pagrindu atsakovė įgijo teisę remtis šalių nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punktu, pagal kurį nuomininkė turi teisę nutraukti šią sutartį prieš terminą, nesikreipdama į teismą, jei patalpos dėl aplinkybių, už kurias nuomininkė neatsako, pasidaro nebetinkamos naudoti šios nuomos tikslams ir dėl to nebuvo įmanomas tolesnis sutarties vykdymas (nuomos sutarties 1 straipsnio 2 punktas).
17. Vertindamas, kad dėl pandemijos ir karantino trukmės neapibrėžtumo atsakovė neturėjo jokių galimybių numatyti jų tikslios trukmės, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ši aplinkybė gali būti pripažinta esmine patalpas nuomojančiai ir pelno siekiančiai verslo įmonei, kuri negalėjo prognozuoti jos verslui vykdyti trukdančių draudimų trukmės ir pabaigos momento.
18. Teismas nusprendė, kad atsakovės 2020 m. kovo 18 d. reikalavimas nutraukti nuomos sutartį nuo 2020 m. kovo 25 d. pripažintinas pagrįstu ir teisėtu CK 6.253 straipsnio 3 dalies ir nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punkto pagrindu, o ieškovės reikalavimas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę bei priteisti 2000 Eur baudą už neteisėtą sutarties nutraukimą turi būti atmestas CK 6.212, 6.253 straipsnių pagrindais.
19. Teismas pripažino, kad atsakovė aiškiai ir tinkamai (įvardydama teisinį pagrindą bei pateikdama įrodymus) išreiškė savo valią ieškovei 2020 m. kovo 18 d. pateiktame siūlyme nutraukti nuomos sutartį.
20. Teismas, vertindamas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl siūlymo sumažinti nuomos mokestį arba persikelti į kitas, mažesnes, patalpas, padarė išvadą, kad, remiantis sutarčių laisvės principu, atsakovės nesaistė pareiga sutikti su tokiais ieškovės siūlymais, todėl šie ieškovės siūlymai negali būti laikomi pagrindu pripažinti atsakovę nepagrįstai nutraukusia nuomos sutartį su ieškove.
21. Teismas konstatavo, kad atsakovė neišreiškė sutikimo su ieškovės siūlymu, neakceptavo pateiktos ofertos, todėl nėra pagrindo skaičiuoti sumažinto nuomos mokesčio laikotarpiui iki nuomos sutarties nutraukimo. Dėl to teismas nusprendė, kad atsakovei kyla pareiga sumokėti nuomos mokestį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 25 d., taip pat mokesčius pagal nuomos sutarties 7.6–7.9 punktus, 2020 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą CUP Nr. 0016658, 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą CUP Nr. 0016984 ir atsakovės 2020 m. balandžio 6 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą DOPC Nr. 2, iš viso – 821,50 Eur.
22. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra šalių ginčo dėl atsakovės ieškovei sumokėto 1329,90 Eur depozito, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei tenka pareiga grąžinti atsakovei 508,40 Eur (1329,90 Eur minus 821,50 Eur) nepanaudoto depozito sumą, todėl tenkino dalį priešieškinio, o ieškinį dėl pirmiau išdėstytų argumentų atmetė.
23. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
24. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė teisėtai nutraukė nuomos sutartį, nes tiek šios sutarties 8 straipsnio 19 punkto ir 9 straipsnio 6.1 punkto, tiek CK 6.212 straipsnio, 6.253 straipsnio 3 dalies nuostatos suteikė tokią teisę dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 207 pritaikytų draudimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė šias išvadas paneigiančių įrodymų.
25. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su ieškove, kad, Vyriausybės nutarimu Nr. 207 paskelbus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, buvo nustatytas jo režimas, pagal kurį (nutarimo 3.2.7 punktas) nebuvo draudžiama parduotuvių, kurių veikla yra maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimas, veikla. Aplinkybę, jog optikos prekių pardavimas nurodytu nutarimu buvo leidžiamas, ieškovė įrodinėjo atsakovės tinklalapyje www.optometrija.lt pateikta informacija, kad Optometrijos centre aukščiausios kvalifikacijos akių gydytojai (dar vadinami oftalmologais ar okulistais) ir optometrininkai suteiks ne tik trumpalaikę, bet ir pastovią akių priežiūrą; kad akių patikros kabinetuose įrengta kompiuterizuota moderni regėjimo ištyrimo aparatūra, kuria naudojantis atliekama daugelis pacientams reikalingų tyrimų.
Kitų įrodymų ieškovė nepateikė, tačiau, atsižvelgdamas į nuomos sutarties turinį, kuriame nurodyta, kad išnuomojamos apytikriai 12 kv. m patalpos (vadinamoji sala prekybos centro koridoriuje) prekybos vietai įrengti, atsakovės pateiktą prekybos vietos fotonuotrauką, apeliacinės instancijos teismas laikė, jog nagrinėjamu atveju pakankamai įtikinamas yra atsakovės aiškinimas, kad išnuomotose patalpose atsakovė vykdė tik akinių nuo saulės prekybos veiklą, o ne optometrijos (regos korekcijos) veiklą ir su ja susijusių prekių pardavimą, nes išnuomotos patalpos yra per mažos optikos salonui su oftalmologo (okulisto) darbo vietomis. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad ieškovės išnuomotose patalpose atsakovės vykdyta veikla buvo apribota dėl nustatyto karantino režimo.
26. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės veiklos tęstinumo galimybės išsinuomotose patalpose, teisingai šią galimybę kompleksiškai vertino su visoje VCUP esančių įmonių nuolatine veikla, kuriai buvo taikomi Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvesti ribojimai (nes jos teikė prekybos, pramogų, maitinimo ir kitokių sričių paslaugas). Netikėtas COVID-19 pandemijos plitimas ir jos nulemtas žymus pirkėjų srauto sumažėjimas, taip pat kitų ieškovės nuomojamose patalpose veiklą vykdžiusių įmonių veiklos uždraudimas pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui nuspręsti, kad šių aplinkybių visuma sutrikdė normalią bei įprastą atsakovės veiklą ir gali būti pripažįstama force majeure aplinkybėmis (CK 6.212 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiklosčius tokioms aplinkybėms, už kurias atsakovė neatsako, ji neturėjo objektyvių galimybių tinkamai, laiku bei nuolat vykdyti veiklą išnuomotose patalpose ir įgijo teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, pranešusi apie tai ieškovei (nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šiuo atveju atsakovė, sudarydama su ieškove nuomos sutartį, iš anksto negalėjo numatyti, kad kils pasaulinė pandemija, dėl šios Vyriausybė priims nutarimą Nr. 207 ir vadovaujantis šiuo nutarimu bus taikomi draudimai ir ribojimai atsakovės veiklai iš ieškovės išsinuomotose patalpose. Atsakovė nuomos sutarties sudarymo metu niekaip negalėjo numatyti tokios aplinkybės, negalėjo jos kontroliuoti ir išvengti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, už kurias atsakovė neatsako, jos išsinuomotos patalpos tapo netinkamos naudoti nuomai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad atsakovė galėjo numatyti Vyriausybės nutarimu paskelbto karantino pabaigą, nes ir pati Vyriausybė, ne kartą vėlesniais nutarimais pratęsdama karantino režimo trukmę, negalėjo numatyti COVID-19 ligos paplitimo masto ir trukmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais vadovaudamasis teismas šalių ginčo situacijai taikė ir CK 6.253 straipsnio 3 dalies nuostatas.
28. Spręsdamas dėl ieškovės argumentų, susijusių su jos atliktu depozito sumos įskaitymu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie pareiškimą dėl įskaitymo, kaip tai nustatyta CK 6.131 straipsnyje, nuomos sutarties 7 straipsnio 2 punkte.
29. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pati ieškovė nėra taikiusi įskaitymo iš atsakovės sumokėto depozito. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, išskyrus silpnos įrodomosios galios asmeninius ieškovės atstovės liudijimus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovei tenka pareiga grąžinti atsakovei 508,40 Eur nepanaudoto depozito sumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti iš atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė force majeure institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.212 straipsnio 2 dalies, 6.253 straipsnio 1, 3 dalių, Vyriausybės nutarimo Nr. 207 nuostatas) ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Ieškovė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai COVID-19 pandemijos plitimą ir jos nulemtą pirkėjų srauto sumažėjimą, taip pat kitų ieškovės nuomojamose patalpose veiklą vykdžiusių įmonių veiklos uždraudimą prilygino nenugalimos jėgos aplinkybėms, nes šios aplinkybės savo esme gali būti laikomos tik pasikeitusiomis aplinkybėmis (lot. rebus sic stantibus). Atsakovė nenugalimos jėgos faktą grindžia iš esmės vienu argumentu – COVID-19 pandemija. Tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta.
Tai yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti, tačiau nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti aiškinimai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad COVID-19 pandemija per se (savaime) reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio šalis gali būti atleista nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarties nevykdymo teisinių padarinių. CK 6.212 straipsnyje įtvirtinti nenugalimos jėgos požymiai turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarime Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 840) pandemija nėra nurodyta tarp įvykių, kurie gali būti laikomi nenugalima jėga (šio nutarimo 3.1–3.5 punktai).
Pandemija gali lemti valstybės veiksmus, kuriais bandoma užkirsti kelią užkrečiamosios ligos plitimui, tačiau pati savaime nėra nenugalima jėga, nes objektyviai neužkerta kelio vykdyti sutartį. Nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne COVID-19 pandemija savaime, o tam tikros konkrečios aplinkybės, susijusios su nuomos sutarties šalies veikla, objektyviai darančios nuomos sutarties vykdymą negalimą.
30.2. Analizuojant pandemijos pasekmių (pačios ligos, valstybės veiksmų) įtaką sutartiniams santykiams svarbu atkreipti dėmesį į aktualių sutartinių (šiuo atveju – negyvenamųjų (komercinių) patalpų nuomos) santykių pobūdį. Vyriausybės nutarimu Nr. 207 nebuvo uždrausta negyvenamųjų patalpų nuomos veikla, nebuvo ribojami atsiskaitymai (Vyriausybės nutarimo Nr. 207 3.2.11 punktas), taip pat nebuvo uždrausta kontaktinė optikos prekių pardavimo veikla (Vyriausybės nutarimo Nr. 207 3.2.7 punktas). Taigi, analizuojant, ar valstybės veiksmai (Vyriausybės nutarimo Nr. 207 nuostatos) objektyviai užkirto kelią nuomos sutartiniams santykiams, matyti, kad nuomotojui nebuvo draudžiama duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkui nebuvo draudžiama mokėti nuomos mokesčio, be to, atsakovė netgi turėjo teisę pandemijos metu naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį (CK 6.489 straipsnio 1 dalis).
30.3. Nenugalimos jėgos aplinkybės, net jeigu objektyviai ir užkerta kelią sutarčiai vykdyti, pačios savaime nėra pagrindas nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. CK 6.212 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui. Vyriausybės nutarimo Nr. 207 6 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nustatyta, kad karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 24 val. Taigi valstybės ribojimai reaguojant į pandemiją buvo laikina aplinkybė, apibrėžta konkrečiu terminu.
30.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio 9 dalies ir šalių nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punkto nuostatų, kuriomis vadovaudamosi ieškovė ir atsakovė susiaurino nenugalimos jėgos aplinkybių sąrašą. Nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punkte šalys susitarė, kad aplinkybės, susijusios su nuomininkės (atsakovės) galimybe gauti finansų įstaigos ar kitą finansavimą, būtiną veiklai vykdyti ar kitiems įsipareigojimams pagal šią sutartį įgyvendinti, sutarčių su nuomininkės kontrahentais nutraukimas ar nevykdymas, kitos su nuomininkės veikla susijusios aplinkybės, rinkos sąlygų svyravimai nebus laikomi nenugalimos jėgos aplinkybėmis.
30.5. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sistemiškai neaiškino ir netaikė nuomos sutarties 1 straipsnio 1–3 punktų, 9 straipsnio 6.1 punkto, 8 straipsnio 19 punkto, CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neturėjo objektyvių galimybių tinkamai, laiku bei nuolat vykdyti veiklą išnuomotose patalpose ir todėl įgijo teisę nutraukti nuomos sutartį. Nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punkte šalys susitarė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių pasekmių sutarčiai – tokiu atveju atitinkamo įsipareigojimo vykdymas turėjo būti atidedamas, iki pasibaigs tokios nenugalimos jėgos aplinkybės. Nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punkte šalys taip pat eliminavo su nuomininkės veikla susijusių aplinkybių interpretavimą kaip nenugalimos jėgos aplinkybes. Nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas turi teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą nesikreipdamas į teismą, jei patalpos dėl aplinkybių, už kurias nuomininkė neatsako, pasidaro netinkamos naudoti šios nuomos tikslams.
Sutartimi išnuomotos patalpos atsakovei buvo suteiktos mažmeninei prekybai optikos prekėmis ir susijusiai veiklai vykdyti (sutarties 1 straipsnio 2 punktas), tačiau tai savo esme yra daikto, perduoto nuomai, paskirtis, o ne tikslas. Ieškovė teigia, kad nuomos tikslas šiuo atveju yra pasyvus tam tikro ploto suteikimas, kartu suteikiant nuomininkei teisę naudotis šiuo plotu kaip savininkei, užtikrinant, jog niekas kitas negalės pasinaudoti šia teise. Teismai netinkamai aiškino nuomos sutarties 9 straipsnio 6.1 punktą, nes atsakovei išnuomotos patalpos buvo visiškai tinkamos nuomos tikslams ir paskirčiai. Ieškovės vertinimu, atsakovės skubėjimas nutraukti nuomos sutartį karantinui galiojant vos 2 dienas, pranešimas apie sutarties nutraukimą mažiau nei prieš 30 dienų, nesutikimas dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo bei atsisakymas sugrįžti nuomotis patalpas po karantino ribojimų atlaisvinimo 2020 m. balandžio 27 d. rodo atsakovės nesąžiningumą sutartiniuose santykiuose (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), bandant pasinaudoti nenugalimos jėgos institutu.
31. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nutartį, priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
31.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) institutu (CK 6.204 straipsnis), nes šis klausimas nebuvo keltas bylos nagrinėjimo pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose metu. Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai susiaurina teismų nustatytas nenugalimos jėgos aplinkybes, paminėdama tik COVID-19 pandemijos plitimą, pirkėjų srauto sumažėjimą, kitų įmonių, veikusių ieškovės nuomojamose patalpose, veiklos uždraudimą. Esminis nenugalimos jėgos aplinkybių pripažinimo pagrindas buvo ne tik šios ieškovės nurodytos aplinkybės, bet ir Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvesti ūkinės komercinės veiklos ribojimai, tiesiogiai taikyti atsakovės veiklos ieškovės išnuomotose patalpose vykdymui. Nors, kaip teigia ieškovė, nuomos teisiniai santykiai nebuvo draudžiami nurodytu Vyriausybės nutarimu, tačiau būtent dėl šiame nutarime nustatytų draudimų atsakovė negalėjo ieškovės patalpose vykdyti tos veiklos, kuriai buvo tos konkrečios patalpos išnuomotos.
31.2. Nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punkte šalių nustatytas nenugalimos jėgos aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.253 straipsnio 9 dalį ir nuomos sutarties 8 straipsnio 19 punktą, neva siaurinančius nenugalimos jėgos aplinkybių sąrašą.
31.3. Kasaciniame skunde pateikiamas nuomos sutarties sudarymo tikslas (teisė naudotis tam tikru plotu, kuriuo negalės naudotis kiti asmenys) neatitinka šalių sutartinės valios. Atsakovė sutiko sudaryti su ieškove patalpų nuomos sutartį ne tik dėl to, kad galėtų laikinai naudotis tomis patalpomis, bet ir todėl, kad tų patalpų naudojimas teiktų atsakovei pajamų. Vyriausybės nutarimu Nr. 207 uždraudus atitinkamas veiklas, kartu buvo uždrausta ir atsakovės veikla, vykdyta iš ieškovės išsinuomotose patalpose, taigi atsakovė neteko galimybės ne tik vykdyti patalpose veiklą ir gauti iš jos pajamų, bet kartu ir naudotis patalpomis ūkinei komercinei veiklai vykdyti, nes tokia veikla buvo uždrausta. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl nenugalimos jėgos ir sutarties vykdymo suvaržymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms atribojimo, kai neįmanomumas nėra objektyvaus pobūdžio
32. Kasaciniu skundu keliamas pagrindinis argumentas, kad teismai nepagrįstai taikė nenugalimos jėgos (force majeure) institutą esant esminio sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybėms (rebus sic stantibus). Ieškovė nurodo, kad force majeure institutas gali būti taikomas tik esant objektyviam sutarties neįmanomumui, o kai sutarties vykdymas vis dar yra įmanomas, tačiau apsunkintas, turi būti taikomas sutarties vykdymo esminio suvaržymo institutas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti dėl toliau pateikiamų argumentų.
33. Ankstesnėje sutarčių teisės doktrinoje ir teismų praktikoje neįmanomumo laipsnis iš tikrųjų buvo laikomas esminiu kriterijumi, kuriuo remiantis buvo atribojami nenugalimos jėgos ir sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutai. Pavyzdžiui, CK komentare nurodoma, kad nenugalima jėga taikoma tais atvejais, kai dėl sutarties sudarymo metu atsiradusių aplinkybių jos objektyviai neįmanoma vykdyti. Jeigu dėl tų aplinkybių tik sunkiau įvykdyti sutartį, bet objektyviai šitai galima padaryti, šalis gali remtis CK 6.204 straipsniu, bet ne CK 6.212 straipsniu (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 284).
34. Vis dėlto lyginamojoje sutarčių teisėje pripažįstama, kad savo prigimtimi rebus sic stantibus ir force majeure institutai yra giminingi, ypač kai šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus (Ambrasienė, D., ir kiti. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 311).
35. Tarptautinio privatinės teisės vienodinimo instituto (UNIDROIT) aiškinamajame rašte pateiktos gairės, kaip taikyti nenugalimos jėgos ir esminio sutarties vykdymo suvaržymo institutus COVID-19 kontekste. Atskleisdamas šių dviejų gynybos būdų tarpusavio santykį, UNIDROIT paaiškino, kad galimos faktinės situacijos, kai tam tikros aplinkybės atitiks tiek nenugalimą jėgą, tiek sutarties esminį vykdymo suvaržymą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pagal UNIDROIT principus force majeure samprata nėra apibrėžta tik kaip pažodinis (objektyvus) neįmanomumas, bet yra siejama su išoriniu suvaržymu, esančiu už sutarties šalių kontrolės ribų, kuris atitinka ir kitus nenugalimos jėgos vertinamuosius kriterijus. Priklausomai nuo aplinkybių, toks suvaržymas gali atitikti tiek nenugalimos jėgos, tiek esminio sutarties vykdymo suvaržymo sampratą (Note of the UNIDROIT Secretariat on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts and the COVID-19 Health Crisis, p. 24).
36. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstamas ne tik objektyvus neįmanomumas, bet ir kitokios neįmanomumo sampratos, tokios kaip ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas ir pan. (plačiau apie ekonominio neįmanomumo sampratą – Rösler, H. Hardship in German Codified Private Law: In Comparative Perspective to English, French and International Contract Law. European Review of Private Law (ERPL). 2007, 15; plačiau apie nepraktiškumo doktriną – Peel. E. Treitel The Law of Contract. 14th edition. London: Thomson Reuters, 2015, 1049–1055; plačiau apie frustracijos doktriną – Peel. E. Treitel The Law of Contract. 14th edition. London: Thomson Reuters, 2015, 1031–1103). Praktikoje galimos situacijos, kai sutarties vykdymo suvaržymas yra tokio aukšto laipsnio, kad jis savo padariniais faktiškai prilygsta objektyviam neįmanomumui, t. y. kai sutartį įvykdyti teoriškai vis dar įmanoma, bet toks, koks nustatytas sutartyje, jos vykdymas itin smarkiai iškreipia šalių tarpusavio prievolių pusiausvyrą. Nors neįmanomumo laipsnis išlieka svarbus force majeure atribojimo nuo rebus sic stantibus kriterijus, jis negali būti laikomas lemiamu. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje siūloma taikyti funkcinį požiūrį į šių dviejų gynybos būdų atribojimą. Tai reiškia, kad turi būti vertinamas ne tik pats sutarties vykdymo neįmanomumo laipsnis, bet ir sutarties šalių interesai. Taikant aptariamus institutus, yra siekiama skirtingų tikslų ir jie sukelia nevienodus teisinius padarinius.
37. Visų pirma, laiko atžvilgiu egzistuoja dvejopo pobūdžio nenugalima jėga: nuolatinė ir laikina. Tuo atveju, kai nenugalima jėga yra nuolatinio pobūdžio, sutartinės prievolės pasibaigia CK 6.127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Jeigu nenugalima jėga yra laikina, tai sutartinės prievolės pačios savaime nepasibaigia, o sutarties šalis, besiginanti šiomis aplinkybėmis, atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad laikinojo force majeure atveju šalis, besiginanti šiomis aplinkybėmis, yra laikinai atleidžiama ne tik nuo sutartinės atsakomybės, bet ir nuo sutarties vykdymo.
38. Taikant CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus, visų pirma yra siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo. Tokiu atveju kita šalis turi pareigą dalyvauti derybose. Tai yra viena iš sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) išraiškos formų. Tik nepavykus rasti konsensuso derybose, šalys gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutartį, kad būtų atkurta tarpusavio sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra.
39. Taigi, tiek esant laikinojo force majeure aplinkybėms, tiek sutarties vykdymo esminiam suvaržymui, sutartiniai santykiai nepasibaigia. Nenugalimos jėgos aplinkybių atveju automatiškai sustabdomas sutartinių įsipareigojimų vykdymas ir jomis besiginanti šalis atleidžiama nuo sutartinės atsakomybės. Tuo tarpu jeigu šalis ginasi naudodama esminio sutarties vykdymo suvaržymo savigynos būdą, tokiu atveju pradedamos privalomos šalių derybos dėl sutarties pakeitimo, kurios gali baigtis teismo intervencija į sutartinius santykius. Tačiau šio savigynos būdo naudojimas savaime nestabdo ir nesuteikia teisės nukentėjusiajai šaliai sustabdyti sutarties vykdymą (CK 6.204 straipsnio 3 dalis).
40. Pažymėtina, kad nuolatinio force majeure (teisinio ar faktinio) atveju paprastai nebus galima pasinaudoti CK 6.204 straipsniu, nes nenugalimos jėgos nuolatinis pobūdis lemia tai, jog sutarties vykdymas tampa praktiškai neįmanomas nepakeitus pačios jos esmės.
41. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl nenugalimos jėgos ar sutarties vykdymo esminio suvaržymo institutų taikymo, būtina atsižvelgti ne tik į patį neįmanomumo laipsnį, bet ir į nukentėjusios šalies pasirinktą savigynos būdą, taip pat ir į kitos šalies interesus. Pabrėžtina, kad šiais savigynos būdais turi būti naudojamasi sąžiningai, t. y. siekiant eliminuoti sutarties vykdymo suvaržymo naštą. Taikant šiuos savigynos būdus neturi būti pažeista sutarties šalių tarpusavio interesų pusiausvyra. Juo labiau nenugalima jėga negali būti naudojama kaip pretekstas nepagrįstai sustabdyti sutarties vykdymą ar būti atleistam nuo sutartinės atsakomybės. Dėl to teismai, vertindami šių savigynos būdų pagrįstumą, kai ginčijamas jų taikymo teisėtumas teisme, turi atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir konkrečioje situacijoje įvertinti, kurio iš šių būdų taikymas yra adekvatus kiekvienu konkrečiu atveju.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvus neįmanomumas nėra visais atvejais tinkamas kriterijus atriboti nenugalimos jėgos ir esminio sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybes, nes galimos faktinės situacijos, kai šios aplinkybės sutampa.
43. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
44. Remdamasi šios nutarties 33–42 punktuose išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad COVID-19 pandemijos kontekste egzistuoja objektyvus poreikis plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas (frustracija).
45. Šioje konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, Vyriausybės nutarimu Nr. 207 paskelbus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, buvo nustatytas jo režimas, pagal kurį (nutarimo 3.2.7 punktas) nebuvo draudžiama parduotuvių, kurių veikla yra maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimas, veikla. Aplinkybę, kad optikos prekių pardavimas minėtu nutarimu buvo leidžiamas, ieškovė grindžia atsakovės tinklalapyje www.optometrija.lt esančia informacija, kurioje nurodyta, kad Optometrijos centre aukščiausios kvalifikacijos akių gydytojai (dar vadinami oftalmologais ar okulistais) ir optometrininkai suteiks ne tik trumpalaikę, bet ir pastovią akių priežiūrą; kad akių patikros kabinetuose įrengta kompiuterizuota moderni regėjimo ištyrimo aparatūra, kurią naudojant atliekama daugelis pacientams reikalingų tyrimų. Kitų įrodymų ieškovė nepateikė, tačiau nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgdama į nuomos sutarties turinį, iš kurio matyti, kad išnuomojamos apytikriai 12 kv. m patalpos (vadinamoji sala prekybos centro koridoriuje) prekybos vietai įrengti, atsakovės pateiktą prekybos vietos fotonuotrauką, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog išsinuomotose patalpose atsakovė vykdė tik prekybos akiniais nuo saulės, o ne optometrijos (regos korekcijos) veiklą ir su ja susijusių prekių pardavimą, nes išnuomotos patalpos yra per mažos optikos salonui su oftalmologo ir okulisto darbo vietomis.
46. Atsižvelgdama į Vyriausybės nutarimo Nr. 207 priėmimo kontekstą, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo nutarimu siekta įgyvendinti pandemijos valdymo priemones, t. y. tuo metu apriboti visas nebūtino pobūdžio komercines veiklas. Dėl to nutarimo 3.2.7 punktas, leidžiantis optikos prekių pardavimą, turėtų būti aiškinamas siaurai, t. y. kaip leidžiantis pardavinėti tokias prekes, kurios sietinos su asmens regos koregavimu. Tai reiškia, kad prekyba akiniais nuo saulės prekybos centro koridoriuje esančioje prekybos saloje negali būti priskirta prie nutarimu leidžiamų komercinių veiklų (ribojimų išimčių).
47. Ieškovė nurodo, kad minėtu nutarimu nebuvo uždrausta komercinių patalpų nuoma kaip veikla, t. y. nuomotojai nebuvo draudžiama duoti nuomininkei daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkei nebuvo draudžiama mokėti nuomos mokesčio. Taigi nuomininkė turėjo teisę pandemijos metu naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad nuomos veikla pati savaime nebuvo uždrausta, tačiau negali sutikti su ieškovės argumentu, kad įvedus karantiną išsinuomota prekybos sala buvo galima naudotis pagal paskirtį.
48. Pažymėtina, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti.
49. Šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės veikla buvo apribota karantino metu. Nors draudimas prekiauti akiniais nuo saulės neužkerta kelio nuomotis patalpas ar mokėti nuomos mokestį, vis dėlto šiuo atveju yra laikinai žlugdomas sutarties tikslas. Vadinamoji frustracija (sutarties tikslo žlugimas) gali būti laikoma viena iš sutarties vykdymo neįmanomumo ar esminio suvaržymo atmainų. Siekiant ją taikyti force majeure ar rebus sic stantibus atveju, reikia ne tik įrodyti vertinamuosius šių institutų kriterijus, bet ir pagrįsti, kad sutarties sudarymo metu šalims buvo žinomas ir suprantamas sutarties sudarymo tikslas, o negalėjimas jo pasiekti daro sutartį beprasmę.
50. Kadangi ginčo objektu esančioje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje jos tikslas pažodžiui nėra apibrėžtas, reikia įvertinti, ar toks tikslas negali būti numanomas iš pačios sutarties esmės. Šiuo atveju buvo sudaryta ne bet kokių patalpų, o komercinės paskirties patalpų nuomos sutartis prekybos centre – VCUP.
51. Tais atvejais, kai sutarties sąlygose nėra įtvirtintos tam tikros nuostatos, teismas turi teisę esant poreikiui jas užpildyti pasinaudodamas spragų pildymo institutu. CK 6.195 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Šioje normoje yra nustatyti du sutarties spragų pildymo metodai. Pirmasis metodas – tai dispozityviosios teisės normos. Jis labiau būdingas kontinentinei sutarčių teisės tradicijai, nes šios tradicijos jurisdikcijose sutarčių teisė įprastai yra kodifikuota. Antrasis metodas – numanomos sąlygos (CK 6.195 straipsnis, 6.196 straipsnio 2 dalis). Šis metodas būdingas bendrosios teisės tradicijai, kurios jurisdikcijos ne visada turi kodifikuotą sutarčių teisę, todėl teismai byla po bylos formuoja numanomų sąlygų precedentus. Minėtos CK nuostatos yra perimtos iš UNIDROIT principų, kurių 4.8 ir 5.1.2 straipsniuose įtvirtinta galimybė pildyti sutarties spragas pasinaudojant numanomų sąlygų metodu.
52. Kadangi CK dispozityviosios nuostatos, t. y. atskiras sutarčių rūšis reguliuojančios taisyklės, neišskiria komercinės nuomos savarankiško reguliavimo, šiuo atveju sutarties spraga, siekiant atskleisti jos tikslą, pildytina naudojant numanomų sąlygų metodą. Numanomų sąlygų metodas grindžiamas idėja, kad šalys nėra pajėgios sudaryti sutartis, kuriose aptartų visus įmanomus klausimus. Dėl to esant neaptartam tam tikram klausimui, kuris susijęs su ginčo dalyku, teismas gali nustatyti „hipotetinę šalių valią“. Paprastai prie numanomų sąlygų priskiriami tokie klausimai, į kuriuos atsakymai yra akivaizdūs (angl. it goes without saying), todėl sutarties šalys jų atskirai neaptarinėja sutartyje (Smits, J. M. Contract law. A comparative introduction. Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited, 2017, p. 130–132). Taikant numanomų sąlygų institutą svarbu paisyti sutarties šalių valios, kad nebūtų peržengta už sutarties turinio ribų nustatant tokias numanomas sąlygas, kurių šalys sutarties sudarymo metu negalėjo turėti omenyje.
53. Minėta, šiuo konkrečiu atveju sudaryta ne bet kokia, o komercinių patalpų nuomos sutartis. CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vienas iš kriterijų, kuriuo nustatomos sutarties numanomos sąlygos, yra sutarties tikslas. Šiuo atveju akivaizdu, kad komercinės nuomos sutarties šalys tokią sutartį sudaro ne šiaip sau, t. y. nuomininkė siekia ne šiaip sau turėti galimybę naudotis patalpomis, bet naudotis jomis pagal paskirtį, t. y. savo komercinei veiklai, kuri teikia pajamų. Dėl to laikytina, kad jeigu sutarties tikslas buvo siejamas su komercinės veiklos vykdymu, tokios komercinės veiklos laikinas apribojimas žlugdo sutarties tikslą.
54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikinas sutarties tikslo žlugimas gali būti priskirtas tiek prie laikinos nenugalimos jėgos atvejų, tiek prie sutarties vykdymo esminio suvaržymo. Dėl to, nesant galimybės vykdyti veiklos išsinuomotose komercinėse patalpose, nukentėjusi šalis turi teisę gintis nenugalimos jėgos aplinkybėmis, jeigu yra nustatomas jų egzistavimo sąlygų visetas.
55. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, sudarydama su ieškove nuomos sutartį, iš anksto negalėjo numatyti, kad kils pasaulinė pandemija, dėl šios Vyriausybė priims nutarimą Nr. 207, pagal šį nutarimą bus taikomi atsakovės veiklos draudimai ir ribojimai iš ieškovės išsinuomotose patalpose. Atsakovė nuomos sutarties sudarymo metu niekaip negalėjo numatyti tokios aplinkybės, negalėjo jos kontroliuoti, taip pat negalėjo jos išvengti. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, už kurias atsakovė neatsako, jos nuomos sutartimi išsinuomotos patalpos tapo netinkamos naudoti jos veiklai. Negali būti konstatuojama ir tai, kad atsakovė galėjo numatyti Vyriausybės nutarimu paskelbto karantino pabaigą, nes ir pati Vyriausybė negalėjo numatyti COVID-19 ligos paplitimo masto, trukmės, ne kartą vėlesniais nutarimais pratęsdama karantino režimo trukmę.
56. Teisėjų kolegija pripažįsta šias apeliacinės instancijos teismo išvadas pagrįstomis. Nustačius visas nenugalimos jėgos aplinkybės egzistavimo sąlygas ir pripažinus, kad ne tik objektyvus neįmanomumas patenka į force majeure sampratą, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo atsakovės laikiną sutarties nevykdymą pateisinančios aplinkybės. Dėl nenugalimos jėgos aplinkybėmis besiginančios šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį
57. Nuomininkė (atsakovė), remdamasi nenugalimos jėgos aplinkybėmis, vienašališkai nutraukė sutartį. Ieškovė nurodo, kad tokiu atveju nuomos sutartyje nebuvo nustatyta galimybės nuomininkei vienašališkai nutraukti sutartį, t. y. sutartis nustatė, kad tokiu atveju sustabdomas jos vykdymas.
58. CK 6.212 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį arba sustabdyti jos įvykdymą, arba reikalauti sumokėti palūkanas. Ši taisyklė neatsitiktinai įtvirtina, kad sutartį nutraukti gali ne nenugalima jėga besiremianti šalis, o kita sutarties šalis (kreditorius), kuri negauna sutarties vykdymo dėl to, kad šis yra automatiškai sustojęs. Vienašalio sutarties nutraukimo teisės įtvirtinimas kitai šaliai (kreditoriui) subalansuoja šio gynybos būdo pusiausvyrą tarp sutarties šalių. Nuo laikino pobūdžio nenugalimos jėgos atsiradimo momento nukentėjusi sutarties šalis, pasinaudodama šiuo savigynos būdu, įgauna tiek jos sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymą, tiek atleidimą nuo sutartinės civilinės atsakomybės. Tuo tarpu, užtikrinant sutarties šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą, kitai sutarties šaliai (kreditoriui) įstatyme (CK 6.212 straipsnio 4 dalyje) suteikta teisė nutraukti sutartį.
59. Pažymėtina, kad kita šalis turi teisę nutraukti sutartį ne bet kada, o tik tada, kai sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymas dėl force majeure perauga į esminį sutarties pažeidimą CK 6.217 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. kita sutarties šalis (kreditorius) iš esmės negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Nors tai nėra paaiškinta pačiose CK nuostatose, analogiškas nenugalimos jėgos ir esminio sutarties neįvykdymo santykis atskleidžiamas DCFR III.–3:104 straipsnio 3 dalyje ir PECL 8:108 straipsnio 2 dalyje, kuriose nustatyta, kad kai sutarties vykdymo suvaržymas yra tik laikinas, tai atleidimas galioja tam laikotarpiui, kurio metu tęsiasi suvaržymas. Tačiau jei vykdymo suvaržymas perauga į esminį sutarties pažeidimą, kreditorius turi teisę nutraukti sutartį (angl. Where the excusing impediment is only temporary the excuse has effect for the period during which the impediment exists. However, if the delay amounts to a fundamental nonperformance, the creditor may treat it as such). Teisės doktrinoje taip pat pritariama, kad sutartis nenugalimos jėgos atveju gali būti nutraukta tik jeigu sutarties vykdymo sustabdymas perauga į esminį jos pažeidimą (Chochrin, T. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip kraštutinė savigynos priemonė: daktaro disertacija. Mykolo Romerio universitetas, 2019, p. 61–62).
60. Kita vertus, sutarties laisvės principas nedraudžia šalims susitarti dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisės nenugalimos jėgos aplinkybėmis besiremiančios šalies naudai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad tokią teisę jai suteikė sutarties 9 straipsnio 6.1 punktas, jame nustatyta, kad nuomininkė turi teisę nutraukti šią sutartį prieš terminą, nesikreipdama į teismą, jei patalpos dėl aplinkybių, už kurias nuomininkė neatsako, pasidaro nebetinkamos naudoti šios nuomos tikslams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pritarė tokiai atsakovės pozicijai. Kasacinis teismas negali sutikti su tokiu ginčo nuomos sutarties aiškinimu dėl toliau pateikiamų argumentų.
61. Pirma, minėta, kad įstatyme šaliai, besiremiančiai nenugalimos jėgos aplinkybėmis, neįtvirtinta teisė dėl to vienašališkai nutraukti sutartį. Dėl to susitarimas, nustatantis tokią šios šalies teisę, turi būti aiškus ir nedviprasmiškas.
62. Antra, minėtas sutarties 9 straipsnio 6.1 punktas savo esme yra CK 6.498 straipsnio 2 punkte įtvirtintos bendrosios nuomininko teisės nutraukti sutartį atspindys. Ši taisyklė suteikia teisę nuomininkui nutraukti sutartį, kai daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudoti. Šioje nuostatoje įtvirtinta formuluotė „kai daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudoti“ negali būti aiškinama kaip taikytina force majeure atvejais, nes tai reikštų, kad, esant nuomos teisiniams santykiams, nenugalima jėga besiremianti šalis visais force majeure atvejais įgautų papildomą teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Dėl to nurodyta CK nuostata sietina su nuomotojo kalte, t. y. taikytina tada, kai daiktas pasidaro netinkamas naudoti ne dėl nuomininko, o dėl nuomotojo kaltės.
63. Trečia, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mišrus sutarties aiškinimo metodas, kuriuo prioritetas suteikiamas tikrosios šalių valios paieškai, o kai tai nėra įmanoma – trečiojo protingo asmens standartui. Šiuo atveju teismai nenustatė jokių aplinkybių (šalių derybų medžiagos ir pan.), kurios leistų daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sudarant sutartį buvo leisti atsakovei nutraukti sutartį force majeure atveju vadovaujantis sutarties 9 straipsnio 6.1 punktu. Dėl to teisėjų kolegija aiškina sutartį taikydama objektyvųjį metodą, t. y. trečiojo protingo asmens standartą. CK 6.193 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Ši taisyklė įtvirtina sisteminio ir kontekstinio sutarties aiškinimo maksimas.
Sisteminis sutarties aiškinimas grindžiamas idėja, kad jokios sutarties sąlygos negali būti aiškinamos izoliuotai. Jos turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į sutarties visuminį reguliavimą. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovės teiginius, kad nenugalimos jėgos klausimai sutartyje šalių aptarti visai kituose straipsniuose, kuriuose šalys kartu susitarė ir dėl nenugalimos jėgos teisinių padarinių, t. y. sutarties 8 straipsnis yra skirtas šalių atsakomybei, jo 19 punktas nedviprasmiškai apibrėžia nenugalimos jėgos teisinius padarinius. Šiame punkte aiškiai nurodyta, kad šalis, kuri susidūrė su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, turi raštiškai informuoti apie tai kitą šalį ir pristatyti patvirtinančius dokumentus, kad tokios aplinkybės buvo. Tokiu atveju atitinkamų įsipareigojimų vykdymas atidedamas, iki pasibaigia tokios nenugalimos jėgos aplinkybės.
Taigi, vadovaujantis protingo trečiojo asmens standartu, sistemiškai vertinant sutarties nuostatas, darytina išvada, kad šalys force majeure atveju nenustatė atsakovės teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nes aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymo esant tokioms aplinkybėms.
64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad atsakovės vienašalis sutarties nutraukimas dėl force majeure aplinkybių buvo neteisėtas. Konstatavus neteisėtą sutarties nutraukimą, spręstinas klausimas dėl jo padarinių.
65. Nors ieškovė ieškinyje nesuformulavo reikalavimo pripažinti nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau iš jos dėstytų argumentų matyti, kad ji siekia, jog nuomos sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu. Taigi ieškovė iš esmės prašė, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės, ieškovės manymu, neteisėto sutarties nutraukimo, atlyginimo (2000 Eur baudos) ir skolos (1905,17 Eur) už naudojimąsi patalpomis iki 2020 m. balandžio 29 d. priteisimo.
66. Vienas iš ieškovės reikalavimų yra priteisti 2000 Eur baudą, kuri nustatyta sutarties 8 straipsnio 3 punkte. Ši bauda taikytina tais atvejais, kai nuomininkė neteisėtai prieš terminą nutraukia sutartį. Tokio pobūdžio bauda turinio prasme laikytina netesybomis (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad sutartyje šalys susitarė dėl 650 Eur (plius PVM) mėnesinio nuomos mokesčio, toks baudos dydis iš esmės prilygsta dviejų su puse mėnesių nuomos kainai. Teisėjų kolegija pripažįsta tokias netesybas pagrįstomis, padengiančiomis tikėtinus minimalius nuostolius, kuriuos ieškovė galėjo patirti dėl atsakovės neteisėto vienašališko sutarties nutraukimo.
67. Byloje teismų konstatuota, kad ginčo nuomos sutartis nutraukta 2020 m. kovo 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove pagal sutarties 7 straipsnio 5–9 punktus už laikotarpį iki 2020 m. kovo 25 d., o ne iki 2020 m. balandžio 29 d., kaip skolos skaičiavimuose nurodo ieškovė, atsakovei kyla pareiga sumokėti 821,50 Eur nuomos ir kitų mokesčių, o ne 1905,17 Eur, kaip skaičiuoja ieškovė.
68. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 1329,90 Eur depozito, kuris, nutraukus nuomos sutartį, pagal jos 7 straipsnio 2 punktą turėtų būti grąžintas ieškovei.
69. Bylą nagrinėję teismai, konstatavę atsakovės pareigą sumokėti ieškovei 821,50 Eur nuomos ir kitų mokesčių pagal sutarties 7 straipsnio 5–9 punktus, pagrįstai tenkino dalį atsakovės priešieškinio ir priteisė iš ieškovės atsakovei 508,40 Eur dydžio atsakovės ieškovei sumokėto depozito dalį.
70. Kadangi šiuo atveju priteistas depozitas ir sutartyje nustatyta bauda atlieka tą pačią funkciją, t. y. minimalių ieškovės nuostolių kompensavimą, tai teismų priteista 508,40 Eur dydžio suma yra įskaitytina į 2000 Eur sutartines netesybas iš viso priteisiant ieškovei iš atsakovės 1491,60 Eur. Dėl bylos procesinės baigties
71. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias force majeure institutą ir sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nuomininkės (atsakovės), besiginančios nenugalimos jėgos aplinkybėmis, teisės vienašališkai nutraukti ginčo nuomos sutartį.
72. Ieškovės kasaciniame skunde formuluojamas prašymas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį bei šia nutartimi paliktą nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo nesaisto kasacinį skundą pateikusio bylos dalyvio prašymas išspręsti bylą tam tikru procesiniu būdu. Teismas turi teisę kasacinį nagrinėjimą užbaigti vienu iš būdų, nurodytų CPK 359 straipsnyje. Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas gali būti suprantamas kaip siūlymas teismui pasinaudoti tam tikru skundo išsprendimo būdu, tačiau tinkamo sprendimo būdo parinkimas yra teismo prerogatyva.
73. Kadangi visos faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos, kasacinis teismas gali pašalinti konstatuotus materialiosios teisės normų pažeidimus pripažindamas ginčo nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, taip pat nuspręsdamas dėl su šio klausimo išsprendimu susijusio ieškovės reikalavimo priteisti skolą, todėl bylą nagrinėjusių teismų priimti procesiniai sprendimai keistini, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinys dėl skolos priteisimo, ir dalį ieškinio patenkinant (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis). Dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Pakeitus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, byloje perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).
75. Kasaciniam teismui galutinai išsprendus šalių ginčą ir tenkinus dalį (2000 Eur) ieškinio (2575,27 Eur) bei dalį (508,40 Eur) priešieškinio (804,09 Eur), tenkinta 78 procentai ieškovės ir 63 procentai atsakovės reikalavimų. Atsižvelgiant į tokią patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalį, turėtų būti perskirstomos ir paskirstomos šalių atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
76. Remiantis byloje pateiktais dokumentais, pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 94 Eur žyminio mokesčio išlaidų, o atsakovė – 18 Eur žyminio mokesčio ir 1936 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso – 1954 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Dėl to ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 73 Eur (94 Eur x 78 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 1231 Eur (1954 Eur x 63 proc.) nurodytoms išlaidoms atlyginti. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, iš ieškovės turėtų būti priteista atsakovei 1158 Eur (1231 Eur minus 73 Eur) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
77. Byloje pateiktais duomenimis, ieškovė turėjo 69 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1452,61 Eur atstovavimo, iš viso – 1521,61 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, o atsakovė – 847 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Dėl to ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 1187 Eur (1521,61 Eur x 78 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 534 Eur (847 Eur x 63 proc.) nurodytoms išlaidoms atlyginti. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, iš atsakovės turėtų būti priteista ieškovei 653 Eur (1187 Eur minus 534 Eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
78. Pagal pateiktus į bylą duomenis ieškovė turėjo 69 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 2921,58 Eur atstovavimo, iš viso – 2990,58 Eur bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų, o atsakovė – 998,25 Eur atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų. Dėl to ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteista 2333 Eur (2990,58 Eur x 78 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 629 Eur (998,25 Eur x 63 proc.) nurodytoms išlaidoms atlyginti. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, iš atsakovės turėtų būti priteista ieškovei 1704 Eur (2333 Eur minus 629 Eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
79. Taigi atsakovei iš ieškovės turėtų būti priteista 1158 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo, o ieškovei iš atsakovės – 2357 Eur (653 Eur plius 1704 Eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija atlieka priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumų tarp ieškovės ir atsakovės įskaitymą ir, jį atlikusi, konstatuoja, kad ieškovei iš atsakovės priteisiama 1199 Eur (2357 Eur minus 1158 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės nepriteisiamas.
80. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekė 5 Eur, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Tenkinti dalį ieškovės UAB „Prosperitas Baltica“ ieškinio ir dalį atsakovės UAB Optometrijos centro priešieškinio. Priteisti ieškovei UAB „Prosperitas Baltica“ (j. a. k. 121675895) iš atsakovės UAB Optometrijos centro (j. a. k. 135520086) 1491,60 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt vieną Eur 60 ct) skolos.“ Priteisti ieškovei UAB „Prosperitas Baltica“ (j. a. k. 121675895) iš atsakovės UAB Optometrijos centro (j. a. k. 135520086) 1199 (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.