LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 28 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Just.TV“ dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „All Media Lithuania“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „TV3“). Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės į atvaizdą apsaugą ir šios teisės ribojimus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 500 000 Eur neturtinės žalos ir 14,85 Eur turtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei.
3. Ieškinį ieškovas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio, 2.22 straipsnio 1, 3 dalių, 6.247 straipsnio, 6.248 straipsnio 1 dalies, 6.249 straipsnio, 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
4. Ieškovas nurodė, kad 2016 metų lapkričio mėnesį ir pakartotinai 2017 m. rugsėjo 8 d. TV3 televizijos laidoje „Farai“ jis buvo parodytas per televiziją nesant jo sutikimo. Laidoje paminėtas ieškovo vardas, atvirai rodytas veidas, pateikta vaizdo medžiaga pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą, taip pat jo garbę ir orumą. Vilniuje, Kalvarijų g. 59A, prie Lošimų namų automatų, ieškovas buvo filmuojamas be sutikimo kaip pažeidėjas, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Ieškovas nematė ir nesuvokė, kad buvo filmuojamas. Dėl nurodytų atsakovės veiksmų sutriko ieškovo sveikata, miegas, jis gėrė raminamąją arbatą, vartojo raminamuosius vaistus, kreipėsi į neurologą. Ieškovą gatvėje atpažįsta žmonės, jis jaučia pažeminimą. Ieškovo įsitikinimu, per televiziją pateikta informacija ateityje jam trukdys susirasti geresnį darbą. Ieškovas mano, kad yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti: atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – pagamino ir išplatino per nacionalinę televiziją vaizdo įrašą be ieškovo sutikimo; dėl šių veiksmų ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, ją su atsakovės veiksmais sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovė turėjo išsaugoti asmens privatumą ir siekti proporcingumo visuomenės pagrįstam interesui. Atsakovė televizijos laidoje, prisidengdama visuomenės informavimu, viešai paskleidė vaizdo įrašą, kuris neatitiko įstatymo reikalavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas rėmėsi CK 2.22 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad atsakovės darbuotojai, vykstantys su policijos pareigūnais pagal iškvietimus ir esant reikalui filmuojantys policijos pareigūnų darbą, yra pažymėti skiriamaisiais ženklais. Šie ženklai, teismo vertinimu, pakankami, kad kiekvienas protingas asmuo suprastų, jog filmuojama TV3 kanalu transliuojamai laidai „Farai“ ir nufilmuota medžiaga gali būti parodyta per televiziją. Teismas konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. apie 22.40 val. atsakovės darbuotojui (operatoriui) kartu su policijos pareigūnais atvykus į įvykio vietą Vilniuje, Kalvarijų g. 57, ir filmuojant policijos darbą, ieškovas, priešingai nei teigia ieškinyje, matė ir suvokė, jog yra filmuojamas, tačiau jokia forma neišreiškė prieštaravimo dėl filmavimo ar nufilmuotos medžiagos transliavimo. Tokius ieškovo veiksmus (neveikimą) teismas vertino kaip jo sutikimą konkliudentiniais veiksmais dėl atitinkamų atsakovės veiksmų atlikimo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas po pirmojo laidos „Farai“ transliavimo 2016 m. lapkričio 17 d. ar po jos pakartojimo 2017 m. rugsėjo 8 d. atsakovei ar trečiajam asmeniui būtų reiškęs prieštaravimus, nesutikimą dėl savo atvaizdo viešinimo laidoje.
7. Remdamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad ieškovas buvo filmuojamas ir jo atvaizdas parodytas laidoje „Farai“ esant teisiniam pagrindui. Filmuoto įvykio metu ieškovo elgesys neatitiko moralės ir teisės normų, pažeidė viešąją tvarką, todėl negali būti laikomas teisėtu. Teismas nekonstatavo neteisėtų atsakovės veiksmų ir kaltės, nusprendė, kad ieškovo pateikti medicininiai duomenys suponuoja, jog ieškovui diagnozuotas sveikatos sutrikimas yra per daug teisiškai nutolęs nuo atsakovės veiksmų (filmavimo), todėl nėra teisinio priežastinio ryšio kaip būtinosios atsakovės atsakomybės sąlygos. Bylos duomenys nepatvirtina ieškovo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų, be to, ieškovas nenurodo, kokie konkrečiai atsakovės veiksmai juos sukėlė.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė buvo tik filmuotoja, o ne laidos „Farai“ transliuotoja, o ieškovas sau padarytą turtinę ir neturtinę žalą sieja su menkinančių jį kaip asmenį vaizdų parodymu, o ne su filmavimu. Ieškovo nurodoma neturtinė žala, kuri gali atsirasti ateityje, ieškovui negalint susirasti geriau mokamo darbo, ar, galimai pradėjus savo verslą, negalint rasti klientų, iš esmės prieštarauja CK 6.250 straipsnio nuostatoms dėl neturtinės žalos atlyginimo.
9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija rėmėsi CK 2.22 straipsnio 1, 2 dalių, Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad ieškovas nufilmuotas viešoje vietoje. Jis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog atsakovės konkrečioje laidoje „Farai“ paskelbta informacija apie ieškovo 2016 m. rugsėjo 16 d. padarytą administracinį pažeidimą. Bylos duomenys – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato surašytas 2016 m. rugsėjo 16 d. administracinės teisės pažeidimo protokolas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarimas, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, – ir juose konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad filmuoto įvykio metu ieškovo elgesys neatitiko moralės ir teisės normų, pažeidė viešąją tvarką, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad toks ieškovo elgesys negali būti laikomas teisėtu.
11. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas buvo filmuojamas atsakovės darbuotojo (operatoriaus) su laidos „Farai“ skiriamaisiais ženklais, jam kartu su policijos pareigūnais atvykus į įvykio vietą ir filmuojant policijos darbą, kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog tuo buvo siekiama pažeminti ieškovo garbę ir orumą. Vaizdo įrašas patvirtina, kad ieškovas suprato, jog yra filmuojamas, tačiau dėl to neišreiškė jokio prieštaravimo. Iš skiriamųjų ženklų ieškovas galėjo suprasti, kad filmuojama TV3 kanalu transliuojamai laidai „Farai“ ir nufilmuota medžiaga gali būti parodyta per televiziją. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovas po įvykio nufilmavimo bei po pirmojo laidos „Farai“ transliavimo 2016 m. lapkričio 17 d. atsakovei ar trečiajam asmeniui būtų reiškęs pretenzijas ar prieštaravimus dėl savo atvaizdo viešinimo laidoje. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas buvo filmuojamas ir jo atvaizdas parodytas laidoje esant jo sutikimui bei teisiniam pagrindui, nesant atsakovės neteisėtų veiksmų.
12. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K- 3-294/2003, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė ir nepagrindė ieškinyje keliamo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę atsakovei ir priteisti ieškovui iš jos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Dėl atsakovės laidoje „Farai“ paviešintos informacijos apie ieškovo padarytą administracinį pažeidimą, kolegijos vertinimu, ieškovas galėjo patirti tam tikrus emocinius išgyvenimus, tačiau bylos duomenys nepakankami ieškovo asmens teisių pažeidimui ir iš to atsiradusiems neigiamiems padariniams konstatuoti. Ieškovo dėl jo netinkamo elgesio paviešinimo patirti neigiami išgyvenimai ir turėtos išlaidos vaistams nevertintini kaip patirti dėl atsakovės veiksmų, lėmusių žalos padarymą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 9 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismai netinkamai taikė Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 3 dalies, CK 2.22 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju buvo filmuojamas policijos darbas, o ne fiksuojamas pažeidimas. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) informaciją apie ieškovą rinko fiksuodami pareigūnų darbą. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad laidos rengėjai atskleidė įstatymo pažeidimą ar nusikalstamą veiką. Ieškovas, kai buvo pradėta jį filmuoti, jokio pažeidimo nedarė.
13.2. Teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (žr. EŽTT 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Toma prieš Rumuniją, peticijos Nr. 42716/02). Pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatos, apribota ieškovo teisė į privataus gyvenimo gerbimą.
13.3. Teismų išvada, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais sutiko būti filmuojamas, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams 2003 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003 ir nereiškia, kad ieškovas sutiko, jog jo atvaizdas būtų rodomas per televiziją. Bylos duomenys nepatvirtina, kad toks ieškovo sutikimas buvo gautas. Teismai nepagrįstai nekonstatavo ieškovo asmens teisės į atvaizdą pažeidimo (be ieškovo sutikimo panaudojus jo atvaizdą).
13.4. Teismai nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus, konstatavo, kad jis neįrodė reikalavimo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, priteisti žalos atlyginimą, pagrindo. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė pažeidus ieškovo teisę į atvaizdą, pagaminus ir išplatinus per nacionalinį transliuotoją vaizdo įrašą be jo sutikimo. Patirta žala pasireiškė nerimu, stresu, sugėdinimu ir kitais ieškovo nurodytais būdais, taip pat turtine žala (vaistų pirkimu). Atsakovės veiksmus ir ieškovo patirtą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju preziumuojama. Neturtinės žalos dydį nustato teismas. Turtinė ieškovo žala pasireiškė ir netektomis pajamomis (suprastėjus ieškovo reputacijai po laidos ir pasunkėjus galimybėms susirasti darbą, ieškovo pajamos smarkiai sumažėjo).
14. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.
14.1. Ieškovas aiškiai nepagrindžia teisės aiškinimo problemos, tik kvestionuoja teismų nustatytas aplinkybes ir išvadas dėl jo neteisėto elgesio ir atvaizdo transliavimo esant sutikimui. Teismai nustatė, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais davė sutikimą jį filmuoti ir vėliau jo atvaizdą parodyti laidoje. Teismams nustačius aplinkybę, kad ieškovo sutikimas buvo duotas, kasacinio skundo argumentai dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 3 dalies, CK 2.22 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių informacijos rinkimą bei skelbimą be asmens sutikimo, netinkamo taikymo yra teisiškai nereikšmingi.
14.2. Kasacinio teismo išaiškinimais 2003 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003 šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
14.3. Proceso teisės normų pažeidimo ieškovas kasaciniame skunde nesuformulavo, tik išreiškė nesutikimą su teismų išvadomis, kad jis neįrodė pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl teisės į atvaizdą gynimo
15. Viena iš pagrindinių žmogaus teisių – tai teisė į privatų gyvenimą. Ši teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas – kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, – suformuluotas šio straipsnio 4 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityviąją pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44647/98).
16. Civilinio kodekso nuostatose detalizuojami civiliniai teisiniai aptariamos konstitucinės ir Konvencijos saugomos vertybės gynimo būdai, taip pat šios teisės ribojimo pagrindai. Pagal CK 2.23 straipsnio 1 dalį fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus; draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 straipsnio 3 dalis). Taigi pats asmuo turi diskreciją spręsti, ar atskleisti informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kokia apimtimi. Teisės į privatų gyvenimą apribojimai galimi tik laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką gali tapti pagrindu pareikšti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (žr. CK 2.23 straipsnio 4 dalį).
17. Teisė į atvaizdą – tai platesnės teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Šios teisės apsaugos esmė įtvirtinta CK 2.22 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Teisę į atvaizdą ribojančioje CK 2.22 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu pirmiau nurodyti veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Vadovaujantis CK 2.22 straipsnio 3 dalimi, fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
18. Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Visuomenės informavimo įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti draudimai, kurių privaloma laikytis siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją. Draudimai, susiję su filmavimu, fotografavimu, atvaizdo naudojimu, garso ir vaizdo įrašų darymu, taikytini, kai šiems veiksmams nėra gautas atitinkamas konkretaus subjekto sutikimas. Tačiau šie draudimai netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus, taip pat informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis).
Visais kitais atvejais informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik jei tas žmogus sutinka (Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (nurodyto straipsnio 1 dalis).
19. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, šį reikalavimą grįsdamas tuo, kad buvo pažeista jo teisė į atvaizdą: ieškovas, nesant jo sutikimo, buvo ne tik filmuojamas, bet filmuota medžiaga buvo du kartus parodyta per nacionalinę televiziją. Viešai demonstruota vaizdo medžiaga, ieškovo įsitikinimu, pažeidė ne tik jo teisę į atvaizdą, bet ir jo garbę bei orumą, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pablogėjo ieškovo sveikata.
20. Pirmosios instancijos teismas ieškovo teisės į atvaizdą pažeidimo nekonstatavo. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo filmuojamas įvykio vietoje darant policijos pareigūnų darbo vaizdo įrašą ir jis neišreiškė prieštaravimo dėl filmavimo ar nufilmuotos medžiagos transliavimo, taigi, teismo vertinimu, konkliudentiniais veiksmais sutiko būti filmuojamas, kartu sutiko, kad vaizdo įrašas būtų viešinamas. Be to, teismas nusprendė, kad ieškovas buvo filmuojamas ir jo atvaizdas parodytas laidoje esant teisiniam pagrindui – neteisėtam paties ieškovo elgesiui. Teismas nustatė, kad ieškovas jam padarytą žalą sieja ne su filmavimu, o su nufilmuotų vaizdų, kurie menkina jį kaip asmenį, parodymu per televiziją.
21. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad ieškovas buvo filmuojamas viešoje vietoje, o informacija buvo viešai paskelbta apie jo padarytą pažeidimą (neteisėtą elgesį). Nurodęs, jog įvykio vietoje buvo filmuojamas policijos darbas, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog tuo siekta pažeminti ieškovo garbę ir orumą. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neišreiškė prieštaravimo dėl jo filmavimo ar atvaizdo viešinimo, taigi šie veiksmai atlikti esant įstatymo reikalaujamam sutikimui.
22. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai nepagrįstai nekonstatavo jo teisės į atvaizdą pažeidimo; nebuvo pagrindo taikyti įstatyme nustatytų ieškovo teisės į privatų gyvenimą ribojimų, nes fiksuotas ne ieškovo atliekamas pažeidimas (ieškovas jokio pažeidimo nedarė), o filmuotas policijos darbas; teismai nepagrįstai vertino, kad ieškovas išreiškė sutikimą tiek būti filmuojamas, tiek dėl savo atvaizdo panaudojimo (rodymo per televiziją).
23. Taigi ieškovas kelia klausimus dėl savo teisės į atvaizdą, kartu dėl pirmiau nurodytų teisės normų (žr. šios nutarties 15–18 punktus) pažeidimo dviem aspektais: 1) negautas ieškovo sutikimas jį filmuoti, viešai platinti vaizdo įrašą – teismai nepagrįstai konstatavo priešingai; 2) neįrodyti pagrindai taikyti ieškovo teisės į atvaizdą ribojimus.
24. Teisėjų kolegija nurodo, kad, vertinant kasacinio skundo pagrįstumą, pirmiausia turi būti teisės taikymo aspektu patikrintas teismų išvados pagrįstumas dėl teisiškai reikšmingos – ieškovo sutikimo buvimo – aplinkybės. Paskiau spręstina dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl asmens teisės į atvaizdą ribojimo pagrindų laikymosi teismams konstatuojant tokių pagrindų buvimą nagrinėjamos bylos atveju. Dėl asmens sutikimo kaip teisės į atvaizdą apsaugos prielaidos
25. CK 2.22 straipsnio nuostatose nereglamentuojama, kaip turi būti išreikštas asmens sutikimas būti fotografuojamam ar demonstruoti jo atvaizdą. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra pateikęs išaiškinimus, kad asmens sutikimas CK 2.22 straipsnio prasme gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau sutikimas fotografuotis savaime nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, dar nereiškia, jog jis davė ir sutikimą rodyti nuotrauką ir pan. Šių nuostatų turi būti laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl vaizdo įrašo transliavimo teisėtumo, nes filmavimas yra vienas iš atvaizdo fiksavimo būdų. Asmeniui, aiškiai ar konkliudentiniais veiksmais išreiškus nesutikimą būti filmuojamam, tai aiškintina ir kaip nesutikimas leisti transliuoti vaizdo įrašą per visuomenės informavimo priemones (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Nagrinėjamu atveju teismai padarė išvadą, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą, motyvuodami tuo, kad ieškovas įvykio vietoje laidos „Farai“ operatoriui, vilkinčiam skiriamaisiais ženklais pažymėta apranga, filmuojant policijos darbą, nereiškė prieštaravimo dėl filmavimo ar nufilmuotos medžiagos transliavimo, nors matė ir suvokė, jog yra filmuojamas, galėjo suvokti, kad filmuota medžiaga gali būti parodyta per televiziją.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra vaizdo įrašo, dėl kurio transliavimo teisėtumo (įskaitant sutikimo (ne)buvimą) sprendžiamas klausimas šioje byloje. Nors byloje yra 9 sekundžių vaizdo įrašo fragmentas, tačiau, kaip per teismo posėdį pirmosios instancijos teisme patvirtino atsakovės atstovas, šis fragmentas net nebuvo viešai transliuojamas, o aktualus įrašas – neišlikęs. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus, neįpareigojo atsakovės pateikti įrašą, bylą išsprendė be jo.
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl ieškovo sutikimo buvimo nepagrįstos bylos duomenimis, prieštarauja teisinio reguliavimo esmei, neužtikrina jame įtvirtintos asmens teisės į atvaizdą apsaugos, neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teismai sutapatino sutikimą būti filmuojamam su sutikimu viešai transliuoti vaizdo įrašą. Asmens konkliudentiniai veiksmai – neprieštaravimas filmavimui – negali būti savaime vertinami kaip sutikimas ir viešai rodyti filmuotą medžiagą. Kitaip tariant, jei asmuo, matydamas ir suvokdamas, kad yra filmuojamas, neišreiškia nesutikimo dėl filmuotos medžiagos transliavimo, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo duotas sutikimas ir filmuotą medžiagą transliuoti, juolab kad filmuojamas asmuo negali žinoti, kokio turinio, apimties bus ši medžiaga, kaip ji bus sumontuota, kaip pateikta (paminint ar ne filmuoto asmens duomenis, rodant ar ne jo veidą, komentuojant ar ne rodomą filmuotą medžiagą). Teismų akcentuota (kaip patvirtinanti sutikimo buvimą) aplinkybė, kad ieškovas ir vėliau nereiškė prieštaravimo dėl vaizdo įrašo transliavimo, neprilygintina konkliudentiniams veiksmams, kurie patvirtintų, kad sutikimas buvo duotas.
29. EŽTT praktikoje pažymimas būtinumas pateikti įrodymus, kad buvo gautas asmens sutikimas būti užfiksuotam vaizdo įraše ar kad kadrai būtų transliuojami per televiziją (pvz., 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Khmel prieš Rusiją, peticijos Nr. 20383/04).
30. Pažymėtina, kad vaizdo įrašo transliavimo teisėtumą, taigi ir asmens, kurio atvaizdas užfiksuotas vaizdo medžiagoje, atitinkamo sutikimo atlikti tokius veiksmus gavimą turi pareigą įrodinėti atsakovas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą suponuoja teisinis reguliavimas, kuris įpareigoja viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir pan. gauti asmens sutikimą atlikti įstatyme įvardytus veiksmus (žr. šios nutarties 18 punktą), išskyrus atvejus, kai egzistuoja pagrindas, leidžiantis apriboti asmens teisę į atvaizdą dėl kitų teisinių vertybių. Teismai nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nurodydami, kad ieškovas, ne atsakovė, turėjo būti aktyvus – siekdamas, kad nebūtų parodytas per televiziją, turėjo reikšti prieštaravimus, bei aktyvumo stoką prilygino sutikimui. Dėl pagrindų, pateisinančių asmens teisės į atvaizdą ribojimą, ir jų įrodinėjimo
31. Teisės aktuose įtvirtinti asmens teisės į atvaizdą ribojimo pagrindai, kai nereikalingas asmens sutikimas jį fotografuoti, filmuoti, naudoti jo atvaizdą ir pan., nurodyti šios nutarties 16–18 punktuose – tai teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti asmeninio pobūdžio informaciją; fotografavimas, atvaizdo demonstravimas ir pan., jei tokie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tačiau tokiais veiksmais nežeminant asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos; kai filmuojama, fotografuojama, atvaizdas naudojamas, daromi vaizdo ir garso įrašai fiksuojant teisės pažeidimus; kai informacija apie privatų gyvenimą padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas ir kt.
32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus klausimui dėl teisės į atvaizdą ribojančios normos taikymo, būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ir netaikyti nurodytos teisės normos formaliai, pvz., tik konstatavus, kad fotografuota ne privačioje teritorijoje; asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
33. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė į atvaizdą ir asmens privatumą gali būti ribojama valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją, tačiau šio intereso negalima sutapatinti su tiesiog visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008).
34. Taigi teisės į atvaizdą, taip pat platesnės teisės į privatų gyvenimą ribojimas galimas tik laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų. Kita vertus, ribojant viešosios informacijos subjektų (rengėjų, skleidėjų ir pan.) teisę skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ribojama teisė į saviraiškos laisvę, apimanti tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti (Konstitucijos 25 straipsnis, Konvencijos 10 straipsnis), todėl, esant šių vertybių konkurencijai, būtina išlaikyti jų pusiausvyrą.
35. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės į saviraiškos laisvę apribojimo sąlygos iš esmės yra tokios pačios: pirma, galimybė apriboti atitinkamą teisę (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme; antra, tokiu apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo; trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Be to, atsižvelgtina į EŽTT praktiką dėl Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir gynimo.
36. EŽTT praktikoje pateikti išaiškinimai dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir saviraiškos laisvės derinimo principų bei jų vertinimo kriterijų. Pirminis ir esminis kriterijus – tai nuotraukų, straipsnių spaudoje ir pan. indėlis į visuotinės svarbos diskusijas; asmens žinomumas ir pranešimo dalykas; ankstesnis asmens elgesys; infomacijos gavimas ir jos teisingumas; publikacijos turinys, forma ir teisingumas; paskirtos sankcijos sunkumas (žr. 2012 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Axel Springer, peticijos Nr. 39954/08). EŽTT nurodo, kad saviraiškos laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena iš pagrindinių jos pažangos bei kiekvieno žmogaus savirealizacijos sąlygų. Saviraiškos laisvei taikomos išimtys, kurios turi būti aiškinamos griežtai, bet kokių ribojimų poreikis turi būti tinkamai nustatytas. Tačiau saviraiškos laisvė susijusi su pareigomis ir atsakomybe, kurios taikomos žiniasklaidai net ir tuo atveju, kai klausimas susijęs su visuomenei rūpima tema. Šios pareigos ir atsakomybė gali įgyti reikšmę, kai kyla pavojus konkretaus asmens reputacijai, kitų asmenų teisių pažeidimui. Tačiau teisės į reputacijos apsaugą, kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalies, varžymas norint, kad būtų taikomas Konvencijos 8 straipsnis, turi pasiekti tam tikrą rimtumo lygį ir tokiu būdu, kad kenktų asmens naudojimuisi teise į privataus gyvenimo gerbimą (žr. ten pat).
37. EŽTT bylose paprastai vertinamas būdas, kaip straipsnis buvo publikuotas, kokiame kontekste asmuo buvo jame pateikiamas, kokiu mastu straipsnis buvo paskleistas (atsižvelgiama, ar leidinys yra nacionalinio ar vietinio lygio, koks jo tiražas). Taip pat turi būti vertinama, ar žurnalistas elgėsi sąžiningai, rėmėsi tiksliu faktiniu pagrindu, pateikė patikimą ir tikslią informaciją ir laikėsi žurnalistinės etikos reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Caragea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 51/06). Atsižvelgtina į tai, kaip nuotrauka paskelbta, kaip atitinkamas asmuo yra atvaizduojamas nuotraukoje ar reportaže (žr. 2012 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Axel Springer, peticijos Nr. 39954/08).
38. Nagrinėjamu atveju byloje nesant tiesioginio įrodymo, t. y. per televiziją rodyto vaizdo įrašo, jo atitiktis EŽTT praktikoje išdėstytiems kriterijams – ar filmuota medžiaga prisideda prie visuotinės reikšmės diskusijos, pateikta informacija būtina demokratinėje visuomenėje, koks yra pranešimo dalykas, gavimo būdas ir teisingumas, kokia publikacijos forma ir turinys, ar žurnalistai veikė sąžiningai, laikėsi etikos principų – įrodinėtina kitomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), pvz., liudytojų parodymais ir pan. Minėta, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose vaizdo įrašo transliavimo teisėtumo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Teismas turi spręsti dėl tokių įrodymų pakankamumo teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms ir teismo išvadoms pagrįsti.
39. Kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs nuoseklią praktiką įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).
41. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).
42. Kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).
43. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas buvo filmuojamas viešoje vietoje. Minėta, kad vien tai neteikia pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties buvo pagrindas apriboti ieškovo teisę į atvaizdą. Esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovas žalą kildina ne iš filmavimo veiksmų, o iš filmuotos medžiagos paviešinimo per televiziją, teismų turėjo būti vertinama, ar būtent šie veiksmai, o ne filmavimas, atlikti nežeminant ieškovo asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos. Pažymėtina, kad filmavimas gali būti objektyvus ir atspindėti objektyvią įvykių realybę (pvz., pažeidimo padarymo faktą), tačiau nufilmuota medžiaga gali būti parodyta tokiu būdu, koks ne tik gali žeminti asmens garbę ir orumą, bet ir visiškai iškreipti visą vaizdo įrašo kontekstą. EŽTT yra išaiškinęs, kad net ir neutrali nuotrauka, lydinti istoriją, kurioje asmuo vaizduojamas neigiamai, yra rimtas įsibrovimas į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos (2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje Rodina prieš Latviją, peticijų Nr. 48534/10 ir 19532/15, 131 par.). Šiuo atveju teismai, byloje nesant per televiziją transliuoto vaizdo įrašo, konstatavo, kad ieškovo garbė ir orumas nėra pažeminti.
44. Nors teismai akcentavo neteisėtus ieškovo veiksmus, teisėjų kolegija pažymi, kad viešam filmuotos medžiagos, kuria fiksuojamas pažeidimas, demonstravimui pateisinti to nepakanka. Teismas turi nustatyti, ar buvo teisėtas ir pagrįstas visuomenės poreikis žinoti pažeidimo aplinkybes ir (ar) kitą susijusią informaciją (asmens duomenis, faktines detales ir pan.). Aplinkybė dėl visuomenės pagrįsto poreikio (ne)buvimo nustatytina, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, paliestus interesus, atsiradusius padarinius, kitus aspektus, kurie suponuotų išvadą, jog konkretus atvejis kelia svarbių klausimų, jo paviešinimu inicijuojamos visuotinės svarbos diskusijos platesniame visuomenės rate. Teismai nevertino ir nepasisakė, kuo pasireiškė filmuotos medžiagos fiksuojant teisės pažeidimą reikalingumas viešam demonstravimui nagrinėjamu atveju, kaip tai padėjo atskleisti įstatymo pažeidimą, kuo pasireiškė teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti vaizdo įraše pateiktą informaciją ir ar tai nebuvo vien siekis gauti ekonominės naudos, patenkinti visuomenės smalsumą.
45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, teismams nustačius, jog ieškovas žalą kildina ne iš filmavimo veiksmų, o iš filmuotos medžiagos paviešinimo per televiziją, turėjo būti išanalizuotas konkrečios laidos „Farai“ kūrimo procesas – kokius veiksmus jame atliko atsakovė, o koks vaidmuo teko transliuotojui. Tik atlikus tokią analizę galima nustatyti, ar atsakovės veiksmai šiuo atveju apsiribojo vien filmavimu, ar ji atliko ir kitas funkcijas, pvz., buvo atsakinga už vaizdo medžiagos montavimą, įgarsinimą ir pan. Dėl bylos procesinės baigties
46. Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias asmens teisės į atvaizdą gynimą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo formuojamos praktikos, teismų išvados nepagrįstos bylos duomenimis, neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta, neatskleista bylos esmė. Tai suponuoja pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
47. Tuo atveju, jei, laikantis šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų, teismo būtų konstatuotas ieškovo teisės į atvaizdą pažeidimas ir nustatytos tinkamo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovui priteisimo klausimą, atsižvelgtina, be kita ko, į EŽTT išaiškinimus. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog vienas iš pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra tie atvejai, kai dėl Konvencijos ginamų vertybių pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Analogiškai ir nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010). Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais, n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 9 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.