LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. liepos 2 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui, gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžio nuteistojo S. T. baudžiamojoje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu S. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį septyniasdešimt penkių parų areštu, pagal BK 312 straipsnio 2 dalį – 140 MGL (7000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. T. nustatyta subendrinta 75 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir laikyta, kad S. T. paskirta 50 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Į bausmės laiką S. T. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. balandžio 8 d. 11.00 val. iki 2019 m. balandžio 10 d. 10.27 val. Tenkintas Vilniaus miesto savivaldybės civilinis ieškinys ir iš S. T. priteista 2242 Eur žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžiu: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalis dėl S. T. nuteisimo pagal BK 312 straipsnio 2 dalį panaikinta ir S. T. pagal BK 312 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinta taip pat nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnį, pakeista paskiriant S. T. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti 2242 Eur turtinę žalą Vilniaus miesto savivaldybei. Pritaikius BK 641 straipsnį, paskirta laisvės apribojimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir S. T. nustatyta galutinė aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti 2242 Eur turtinę žalą Vilniaus miesto savivaldybei. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje:
1.1. S. T. pagal BK nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su savimi turimu kūju trenkė ne mažiau kaip keturiolika kartų į memorialinę lentą (duomenys neskelbtini), skirtą prieš okupantus kovojusiam asmeniui atminti; tokiais savo veiksmais sunaikino 2242 Eur vertės memorialinę lentą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje.
1.2. Dėl pirmiau minėtų veiksmų S. T. buvo kaltinamas ir pagal BK 312 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl šio kaltinimo apeliacinės instancijos teismo išteisintas.
II. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. T. pagal BK 312 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad S. T. sunaikinta memorialinė lenta žymėjo mirusio asmens darbo, o ne palaidojimo vietą, tuo tarpu jo simbolinė kapo vieta yra paruošta Vilniaus Antakalnio kapinėse. Viešosios pagarbos vieta, kaip BK 312 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, neapima bareljefų, atminimo lentų ir kitų objektų, kurie nėra siejami su asmens mirties ar palaidojimo vieta. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuteistajam S. T. pagal BK 284 straipsnį paskirtą areštą į laisvės apribojimą, rėmėsi BK 55 straipsniu, pagal kurį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras J. Laucius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis, kuriomis panaikintas ir pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendis, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Byloje iškilęs BK 312 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties vieno iš požymių – kitos viešosios pagarbos vietos – turinio aiškinimo klausimas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 312 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodyto nusikaltimo požymio „kita viešosios pagarbos vieta“ turinį, sutapatindamas šį požymį su kenotafo, kapo, antkapinio paminklo ir kapinių teritorija, kurioje palaidotas mirusysis, sąvokomis. Tiesioginis BK 312 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas – visuomenės papročiai ir tradicijos, susijusios su pagarba mirusiajam, mirusiojo atminimas. Teismų praktikoje išaiškinta BK 312 straipsnio 2 dalies dispozicijoje minimų vandališkų veiksmų atlikimo kapinėse sąvoka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2012), o BK 312 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodyto nusikaltimo požymio „kita viešosios pagarbos vieta“ turinys teismų praktikoje nėra atskleistas.
3.2. BK 312 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijose nustatyti tokie alternatyvūs šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalykai: kapas, paminklas, kapinės, kita viešosios pagarbos vieta. Būtent už šių su mirusiojo atminimu susijusių objektų suardymą, išniekinimą, suniokojimą arba vandališkų veiksmų juose ar prieš juos atlikimą kyla baudžiamoji atsakomybė. Šie su mirusiojo atminimu susiję objektai BK 312 straipsnio dispozicijoje įvardyti kaip alternatyvūs, o baudžiamoji atsakomybė kyla kaltininkui pažeidus bent vieną iš jų. Todėl, aiškinant BK 312 straipsnio dispoziciją loginiu, teleologiniu, teisės taikymo ir gramatiniu aiškinimo būdais, darytina išvada, kad joje nurodyta „kita viešosios pagarbos vieta“ yra savarankiška ir visiškai kita negu kiti šiame straipsnyje nurodyti šio nusikaltimo dalykai – kapas ar kapinės, kuriose yra palaidotas mirusysis, ar paminklas ant mirusiojo kapo.
Taigi BK 312 straipsnio dispozicijoje nurodyta „kita viešosios pagarbos vieta“ nėra susijusi su asmens palaikų palaidojimo vieta, ji reiškia kitus viešose vietose esančius su mirusiojo atminimu susijusius įvairios paskirties objektus, kurių neapima kapinės, kapas ar paminklas ant kapo. Būtinas „kitos viešosios pagarbos vietos“ požymis yra tai, kad joje visiems suprantamu būdu aiškiai pagerbiamas mirusiojo atminimas. Mirusiojo pagerbimo ženklu gali būti ir memorialinės ar atminimo lentos ant jo gyvenamosios ar darbo vietos, bareljefai, paminklai, jeigu juose aiškiai nurodoma, jog jie skirti mirusiam asmeniui pagerbti.
3.3. Kvalifikuojant nuteistojo S. T. veiksmus pagal BK 312 straipsnį, neturi reikšmės aplinkybė, kad vandališkai sunaikinta memorialinė lenta žymėjo mirusio asmens darbo vietą, o ne jo palaidojimo vietą (kuri, beje, nėra žinoma, nes šio asmens palaikai nėra rasti) ar kenotafą. Kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal BK 312 straipsnį svarbu yra tai, kad sunaikinta memorialinė lenta buvo skirta mirusiam rezistencijos dalyviui pagerbti; tai patvirtina ir joje esantis įrašas. Ši aplinkybė kaltininkui buvo aiški ir būtent dėl to, siekdamas paniekinti mirusio rezistencijos dalyvio atminimą, šią mirusiajam atminti skirtą lentą S. T. sunaikino.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino BK 55 straipsnyje įtvirtintą normą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas normas, nes skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 284 straipsnį paskirta bausmė (laisvės apribojimas) neatitinka kriminalinės bausmės paskirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad nors pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 straipsnyje vartojamo žodžio „paprastai“ ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-181/2014, 2K-208/2014). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmę S. T. pagal BK 284 straipsnį, įvertino tiek jo asmenybę, tiek nusikaltimo pavojingumą (nusikaltimas padarytas šaltakraujiškai ir demonstratyviai, iš anksto apgalvojus ir suplanavus, į nusikaltimo vietą atsinešti nusikaltimo įrankiai, jo eiga fiksuota vaizdo fiksavimo priemonėmis, prieš darydamas nusikaltimą S. T. pasakė kalbą, kuri, kaip ir jo nusikalstami veiksmai, buvo transliuojama viešoje internetinėje erdvėje; nėra kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, S. T. neteistas, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas neutraliai).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad už BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą S. T. paskirta arešto bausmė yra per griežta. Aiškindamas BK 55 straipsnio nuostatas, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, turi būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2019), be to, paskirdamas laisvės apribojimą, neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas laisvės apribojimo bausmę nuteistajam S. T., paskyrė vienintelį įpareigojimą – per šešis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą 2242 Eur turtinę žalą Vilniaus miesto savivaldybei, kurią pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, ir taip iš jo yra priteisęs Vilniaus miesto savivaldybės naudai.
Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad S. T. yra išvykęs iš Lietuvos, grįžti į ją neketina, jo tiksli gyvenamoji vieta užsienyje nežinoma. Laisvės apribojimo bausme nuteistas S. T. realiai jokių suvaržymų nepatiria ir nepatirs, o jam paskirta laisvės apribojimo bausmė neturi ir neturės individualaus poveikio.
3.5. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-25-942/2015). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę žiūrėti ne tik per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016). Apeliacinės instancijos teismas, S. T. paskirdamas laisvės apribojimo bausmę, nepasiekė pusiausvyros tarp jo proporcingo nubaudimo, visuomenės intereso ir bausmės tikslų realizavimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinis skundas netenkintinas. Dėl paskirtos bausmės
5. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas S. T. pagal BK 284 straipsnį paskirtą areštą laisvės apribojimu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįsti. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent laisvės apribojimo bausmė, kartu įpareigojant atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, atitinka tiek BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, tiek BK 55 straipsnio turinį, pagal kurį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 284 straipsnyje yra nurodytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Šis nusikaltimas, remiantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. S. T. šioje byloje buvo teisiamas pirmą kartą. Jokių aplinkybių, dėl kurių laisvės apribojimo bausmės paskyrimą galima būtų pripažinti neatitinkančiu bausmės paskirties ar pažeidžiančiu bausmės skyrimo taisykles, nenustatyta. Tai, kad nuteistasis, vengdamas atlikti bausmę, yra išvykęs į užsienį, nesuteikia pagrindo retrospektyviai keisti jam bausmę. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalimi ir 55 straipsniu, yra subjektyvūs ir nepagrindžia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8- 788/2018). Klausimas, kuri bausmė šiuo atveju yra teisingesnė – areštas ar laisvės apribojimas, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.
Dėl BK 312 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Sutiktina su prokuroro argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad S. T. vandališki veiksmai sunaikinant mirusiam asmeniui atminti memorialinę lentą (duomenys neskelbtini) neatitinka BK 312 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, nepagrįstai susiaurino šios normos turinį.
7. Pagal BK 312 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios pagarbos vietą. BK 312 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas atliko vandališkus veiksmus kapinėse ar kitoje viešosios pagarbos vietoje arba dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų išniekino kapą ar kitą viešosios pagarbos vietą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas padarė išvadą, kad šio BK straipsnio saugoma vertybė – mirusiojo atminimas – siejama tik su asmens mirties ar palaidojimo vieta, o sunaikinta atminimo lenta žymėjo mirusio asmens darbo, o ne palaidojimo vietą, todėl S. T. padarytų vandališkų veiksmų vieta neatitinka šio nusikaltimo sudėties požymio „kita viešosios pagarbos vieta“. Pažymėtina, kad teisinėje literatūroje (komentaruose, vadovėliuose) BK 312 straipsnio turinys taip pat aiškinamas kaip neapimantis atminimo lentų ar bareljefų, esančių vietose, nesusijusiose su asmens mirties ar palaidojimo vieta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks siaurinamasis viešosios pagarbos vietos aiškinimas neišplaukia nei iš BK XLV skyriaus pavadinime nurodytos saugomos vertybės (mirusiojo atminimo), nei iš BK 312 straipsnio turinio.
8. Iš BK XLV skyriuje nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių matyti, kad mirusiojo atminimas kaip įstatymo saugoma vertybė siejamas ne tik su mirusiojo palaikų ir jo laidojimo vietos (kapo) neliečiamumu, kapinių ir laidotuvių rimtimi, bet ir su kitais materialiais objektais, kuriais išreiškiama pagarba mirusiajam (paminklu, kita viešosios pagarbos vieta). Be to, įstatymo saugomas ir mirusiojo geras vardas nuo melagingų prasimanymų (BK 313 straipsnio 2 dalis) ir ši nusikalstama veika neribojama nei dalyko, nei padarymo vietos požymiais.
9. Iš visų BK 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų objektyviųjų požymių, apibūdinančių kėsinimosi dalyką ir vietą, tik kapas ir kapinės siejami su asmens palaikų esamo ar tariamo (kenotafas) buvimo vieta. Tačiau paminklas – tai ne tik prie kapo esantis statinys, kuriuo įamžinama mirusiojo palaikų buvimo vieta, bet ir statinys, kurio tikslas įamžinti mirusio asmens reikšmingus visuomeninius ar valstybinius socialinius vaidmenis ir pasiekimus. Taigi paminklo mirusiajam vieta gali nesutapti su jo mirties ar palaidojimo vieta. Kitos viešosios pagarbos vietos nurodymas normoje taip pat rodo įstatymo leidėjo siekį įtvirtinti ir ne šalia asmens mirties ar kapo esančių objektų, kuriuose vienaip ar kitaip įamžintas mirusio asmens atminimas, teisinę apsaugą. Manytina, kad BK 312 straipsnyje sąmoningai nenurodytas tikslus baigtinis tokių objektų ir vietų sąrašas, nes mirusiojo atminimo įamžinimo tradicija ir būdai laikui bėgant gali kisti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vieno ar kito istoriškai reikšmingo ir jau mirusio asmens gyvenimo, darbo, apsilankymo ar kitos veiklos vietos oficialus pažymėjimas tam tikru ženklu (lenta, bareljefu ir kt.) taip pat išreiškia pagarbą mirusiajam, taigi logiška, kad ir tokiems objektams užtikrinama speciali baudžiamoji teisinė apsauga. Šią išvadą netiesiogiai pagrindžia ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nėra specialios normos, nustatančios atsakomybę už tokių atminimo objektų išniekinimą.
10. Kita vertus, nors ir išreikšdama kitokią poziciją dėl BK 312 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties nei ta, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamojo proceso greitumo, tikslingumo ir ekonomiškumo principus, nenustatė pakankamo pagrindo (BPK 369 straipsnis) keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia šiais argumentais:
10.1. Pažymėtina, kad bylos procesas kasacinės instancijos teisme nėra savitikslis ir inicijuojamas, siekiant pakeisti nuteistojo, išteisintojo ar nukentėjusiojo teisinę padėtį. Formalus netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo konstatavimas, neturintis realios įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, gali būti pripažintas nepakankamu pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimams pakeisti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-399/2005, 2K-159/2007, 2K-555-788/2015). Nagrinėjamoje byloje nusikalstama veika, nurodyta BK 312 straipsnio 2 dalyje, buvo inkriminuojama S. T. kaip idealiosios sutapties su viešosios tvarkos pažeidimu (BK 284 straipsnis) dalis. Idealioji sutaptis reiškia, kad asmuo nors ir kaltinamas pagal skirtingus BK straipsnius, bet iš esmės jo nusikalstamą elgesį sudaro viena veika.
Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagal BK 312 straipsnio 2 dalį buvo paskyręs nuteistajam baudą, kuri buvo apimta bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnį. Net ir sugrąžinus S. T. nuteisimą pagal BK 312 straipsnio 2 dalį ir šiuo pagrindu paskirtą bausmę, tai neturės jokios įtakos galutinei bausmei, kuri išliks lygi bausmei, paskirtai pagal BK 284 straipsnį. Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimas būtų tik formalaus pobūdžio, jokių teisiškai reikšmingų padarinių nuteistojo teisinei padėčiai neturėtų, kita vertus, įtvirtintų tam tikrą procesinį neapibrėžtumą. 10.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartimi, išnagrinėjus Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus teikimą ir nustačius vengimo atlikti laisvės apribojimo bausmę faktą, vadovaujantis BK 48 straipsnio 10 dalimi, laisvės apribojimo bausmė S. T. pakeista 90 parų arešto bausme.
Šioje teismo nutartyje remiamasi nuteistojo S. T. teisine padėtimi, nustatyta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžiu. Taigi šio teismo nuosprendžio keitimas, neturintis realios įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, galėtų lemti neaiškumus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties ir betikslį papildomą teismo procesą koreguojant šią nutartį.
11. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą atmesti. BAUDŽIAMOJo proceso TEISĖ