LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. vasario 22 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui, nuteistiesiems R. L., V. T. (V. T.) ir D. G., gynėjui advokatui Vidui Vilkui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L., V. T., D. G. gynėjo advokato Vido Vilko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 19 d. nutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu R. L., V. T., D. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio baudomis. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 19 d. nutartimi nuteistųjų R. L., V. T., D. G. gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių tenkinti kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. L., V. T. ir D. G. nuteisti už tai, kad apklausiami kaip liudytojai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) davė melagingus parodymus. Šios nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:
1.1. R. L., 2020 m. kovo 4 d. 9.21–9.34 val. apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, nurodė ir žinomai melagingai patvirtino, kad 2019 m. spalio 9 d. (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos skyriaus (duomenys neskelbtini) narių susirinkimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje Nr. 23 ir 2020 m. sausio 10 d. (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos narių susirinkimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje Nr. 26 yra jos parašai, nors žinojo, kad šiuose sąrašuose ji asmeniškai nėra pasirašiusi, o jos parašai yra suklastoti.
1.2. V. T., 2020 m. kovo 5 d. 9.38–9.55 val. apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, nurodė ir žinomai melagingai patvirtino, kad 2019 m. spalio 9 d. (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos skyriaus (duomenys neskelbtini) narių susirinkimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje Nr. 26 yra jo parašas, nors žinojo, kad šiame sąraše jis asmeniškai nėra pasirašęs, o jo parašas yra suklastotas.
1.3. D. G., 2020 m. vasario 26 d. 15.08–15.20 val. apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, nurodė ir žinomai melagingai patvirtino, kad 2020 m. sausio 10 d. (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos skyriaus (duomenys neskelbtini) susirinkimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje Nr. 23 yra jo parašas, nors žinojo, kad šiame sąraše jis asmeniškai nėra pasirašęs, o jo parašas yra suklastotas.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistųjų R. L., V. T., D. G. gynėjas advokatas V. Vilkas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jo ginamuosius dėl kaltinimų pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, arba, netenkinus pirmiau nurodyto prašymo, vadovaujantis BK 37 straipsniu, jo ginamuosius nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalių, 154, 162 straipsnių nuostatų pažeidimai, nukrypta nuo vienodą Lietuvos teismų praktiką formuojančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų šiuo klausimu.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai ir jų dalys (išrašai) byloje negalėjo būti pripažinti įrodymais byloje, ir neteisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje šie reikalavimai nepažeisti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą šiuo skundžiamu pagrindu, apsiribojo formaliu BPK 162 straipsnyje reglamentuoto prokuroro nutarimo leisti viename ikiteisminiame tyrime BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus duomenis panaudoti šioje byloje vertinimu ir nepagrįstai pripažino, jog toks prokuroro leidimas yra pakankamas pagrindas šiuos duomenis pripažinti įrodymais.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika nepatenka į BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų, kurias tiriant galima taikyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, sąrašą, tačiau nepagrįstai pripažino, kad tai savaime nesuponuoja išvados, jog taikant pirmiau nurodytą procesinę prievartos priemonę gauti duomenys negalėjo būti panaudoti kitoje (nagrinėjamoje) baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015 priimtoje nutartyje išaiškino, kad: pirma, informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 straipsnio nuostatas – šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK nustatytus veiksmus, tiek ir pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą; antra, vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui.
Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlesnėmis nutartimis papildomai nurodė, kad: kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal Operatyvinės veiklos įstatymą galėjo būti atliekamas minėtas operatyvinio tyrimo veiksmas. Tokie duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal Operatyvinės veiklos įstatymą galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-286-746/2015); taikant neviešo pobūdžio sankcijų reikalaujančias tyrimo priemones, gali būti gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad, pripažįstant šiuos duomenis leistinais įrodymais, svarbu įvertinti tiek atskleistų nusikalstamų veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti teismo sankcijų reikalaujančius neviešo tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus.
Antai tokie duomenys gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą, jeigu daroma išvada, jog tokių duomenų naudojimas reikštų asmens teisės į privatumą suvaržymą, pažeidžiantį proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-788/2018); sprendžiant, ar operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys apie veikas, dėl kurių operatyvinis tyrimas negalimas, gali būti naudojami įrodinėjimo procese, būtina įvertinti, ar veikos, apie kurias buvo gauti duomenys, tiesiogiai susijusios su veikomis, dėl kurių buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, ir ar tokiu būdu gauti duomenys neturėjo lemiamos reikšmės nustatant naujų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes bei tas veikas padariusių asmenų kaltę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-689/2018); įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai, atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų, atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naują informaciją.
Kita vertus, duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal Operatyvinės veiklos įstatymą galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-689/2019).
2.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad: procesinės prievartos priemonės (telefoninių pokalbių klausymasis) ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo taikomos dėl I. L., atliekant jį pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį; Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimu, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis ir vadovaujantis BPK 162 straipsniu, nutarta ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) gautą informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir procesinius dokumentus, susijusius su BPK 154 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumu, panaudoti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos nebuvo perkvalifikuotos – ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas, paliekant veikos tyrimą pagal BK 300 straipsnį; baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad pirmiau nurodytame ikiteisminiame tyrime BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka surinkti duomenys buvo panaudoti šioje baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimas asmenims pareikštas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
2.5. Pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarties ir kitų kasacinės instancijos teismo nutarčių pagrindu pripažintina, kad šioje baudžiamojoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, dėl kurios tiek plenarinės sesijos nutartimi, tiek vėlesnėmis nutartimis yra pateiktas aiškus teisinis išaiškinimas, lemiantis tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka surinktų duomenų nebuvo galima panaudoti šioje baudžiamojoje byloje ir vertinti jų kaip įrodymų. Pirma, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjimo dalyką sudaro mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (BK 235 straipsnio 1 dalis, nesunkus tyčinis nusikaltimas) negu ta, dėl kurios BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka sankcionuotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės priemonės ir surinkti duomenys (BK 228 straipsnio 1 dalis); antra, BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės priemonės negali būti taikomos dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos tyrimo; trečia, veika, apie kurią buvo gauti duomenys (BK 235 straipsnio 1 dalis), tiesiogiai nesusijusi su veika (BK 228 straipsnio 1 dalis), dėl kurios buvo atliekama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, ir tokiu būdu gauti duomenys neturėjo reikšmės nustatant BK 235 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir tą veiką padariusių asmenų kaltę; ketvirta, BPK 154 straipsnio nuostatos suteikia pagrindą taikyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę siekiant gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą atitinkamą nusikalstamą veiką.
Tai, kad yra padaryta nusikalstama veika, ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai sužinojo 2020 m. birželio 5 d., gavę Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą. Tuo tarpu BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės priemonėmis surinkti duomenys yra 2020 m. liepos 2, 3, 9 d. dėl V. T. ir 2020 m. liepos 2, 9 d. dėl R. L., t. y. jau po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma apie padarytą nusikalstamą veiką, ir tik vienas pokalbis iki to, t. y. 2020 m. gegužės 14 d. dėl V. T.
2.6. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka surinkti duomenys pripažintini įrodymais, nes BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytas toks jų surinkimo pagrindas – pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Pirma, nei Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro prašymu dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi, kuria buvo tenkintas minėtas prokuroro prašymas ir leista klausytis telefoninių pokalbių 2020 m. vasario 18 d. – gegužės 18 d., nebuvo nurodyta šiai priemonei taikyti reikalingo vadinamojo alternatyvaus pagrindo – pavojaus dėl smurto, prievartavimo ar kitokios neteisėtos veikos panaudojimo; antra, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. L. tarėsi su R. L. ir V. T. dėl jų duodamų parodymų, derino, ką sakyti apklausų metu, ir pan., ir kad tai neva rodo, jog šiems asmenims buvo daromas neteisėtas poveikis, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes nebuvo ir nėra pradėtas koks nors ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto poveikio pirmiau nurodytiems asmenims darymo, nėra priimta dėl to apkaltinamojo nuosprendžio.
Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas dirbtinai pritempė šį BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytą alternatyvų pagrindą pokalbių klausymosi metu surinktų duomenų perkėlimo iš vienos ikiteisminio tyrimo bylos į kitą teisėtumui pagrįsti, ėmėsi vertinti ne šioje byloje kaltinimo dalyką sudarančias aplinkybes (neteisėto poveikio darymą) ir pripažino jį esant padarytą; trečia, pripažinta, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė 2020 m. kovo 5 d., o R. L. – 2020 m. kovo 4 d. Tuo tarpu BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės priemonėmis surinkti duomenys, kaip minėta, yra 2020 m. gegužės 14 d., liepos 2, 3, 9 d. dėl V. T. ir 2020 m. liepos 2, 9 d. dėl R. L., t. y. visais atvejais po inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo datos.
2.7. Taigi, net pripažinus apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad I. L. tarėsi su R. L. ir V. T. dėl parodymų davimo, derino, ką sakyti apklausų metu ir pan., kartu pripažintina, jog tai visiškai nesusiję su R. L. ir V. T. inkriminuota nusikalstama veika, o visas derinimas „ką sakyti“ susijęs ne su kuo kita, kaip su šių asmenų kvietimu atvykti į jų kaip įtariamųjų apklausą, o tai jau savaime negali sudaryti pagrindo neteisėto poveikio darymui, nes įtariamojo statusas suteikia laisvę dėl parodymų davimo, jų turinio.
2.8. Nurodytų argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas neteisėtai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2020 m. vasario 13 d. tarnybinio pranešimo dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo pagrindu. Šiame dokumente aiškiai nurodyta, kad galimai padarytos veikos požymius sudaro (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos 2020 m. sausio 10 d. ir 2019 m. spalio 9 d. susirinkimų protokoluose balsavusių asmenų parašų suklastojimas. Taigi ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams nuo pat pradžių buvo žinoma, kad galimai padaryta veika yra susijusi ne su I. L., kaip (duomenys neskelbtini) pareigūnės, statusu ar veikla, o su profesinės sąjungos veikla, o tai neatitinka nei BK 228 straipsnio 1 dalyje, nei BK 230 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų subjektų apibrėžimo.
2.9. Ikiteisminį tyrimą vykdantiems ir kontroliuojantiems pareigūnams teisės aktų nuostatos yra žinomos, vadinasi, buvo žinoma ir suprantama tai, kad profesinės sąjungos veikla yra grindžiama visuomeniniais pagrindais, o ne valstybės tarnybos ar jai prilygintos veiklos pagrindais, taip pat tai, kad profesinės sąjungos padalinio pirmininkas neturi atitinkamų administracinių įgaliojimų, neturi teisės veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu ir neteikia viešųjų paslaugų. Kitaip tariant, buvo žinoma ir suprantama, kad I. L., kaip (duomenys neskelbtini) pareigūnės, statusas priežastiniu ryšiu nėra susijęs su jos vykdoma visuomenine veikla (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos skyriaus padalinyje. Akivaizdu, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas dirbtinai sutapatinus I. L. kaip pareigūnės einamas pareigas (duomenys neskelbtini) su jos galimai padaryta nusikalstama veika visai kitoje, su tarnyba nesusijusioje – profesinės sąjungos – veikloje.
2.10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamasis procesas turi vykti derinant veiksmingumą, funkcionalumą ir žmogaus teisių apsaugą. Sklandžiam baudžiamajam procesui būtinas protingas taikomų priemonių funkcionalumo ir proceso dalyvių teisių apimties derinys. Pareigūnų persistengimo atveju baudžiamasis procesas galėtų sukelti daugiau neigiamų padarinių nei pati nusikalstama veika (ypač jei ji nepriskirtina sunkesnių nusikaltimų kategorijai), dėl kurios procesas ir buvo pradėtas. Toks procesas neabejotinai paneigtų žmogaus teisių ir laisvių esmę bei prasmę, išplaukiančią iš šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-942/2017, 2K-221-942/2020).
2.11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis faktinėmis veikos aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).
2.12. Tiriant nusikalstamas veikas įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos priemonės, kurios intensyviai varžo asmenų privatų gyvenimą, tačiau operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektai, prokurorai, viena vertus, turi laikytis įstatymuose nustatytų teisių taikyti tokias priemones, kita vertus, turi laikytis garantijų, kad jas taikant konstituciškai pateisinami privataus gyvenimo varžymai nesukels žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015).
2.13. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas privataus gyvenimo sąvoką, yra nurodęs, kad pagarba privačiam gyvenimui taip pat tam tikra dalimi privalo apimti ir teisę užmegzti bei plėtoti santykius su kitais asmenimis; nėra ypač svarios priežasties, kodėl į privataus gyvenimo sąvoką turėtų būti neįtraukta profesinė ar verslo veikla (1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Niemietz prieš Vokietiją; 2000 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Rotaru prieš Rumuniją); telefoniniai pokalbiai patenka į privataus gyvenimo sąvoką (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją; 1990 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Huvig prieš Prancūziją; 1984 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę); policijos pareigūno pokalbiai įstaigos telefonu patenka į privataus gyvenimo sąvoką (1997 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Halford prieš Jungtinę Karalystę).
2.14. Esamas teisinis reguliavimas neatleidžia kriminalinės žvalgybos subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios kriminalinės žvalgybos priemonės taikymo, o teisėjų – priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo pagrįstumą ir proporcingumą. Taigi, turi būti įvertinta, ar yra išlaikoma įstatymų reikalavimus atitinkanti proporcija tarp naudojamų priemonių siekiant išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-221-942/2020).
2.15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir spręsdamas jo ginamųjų kaltės klausimą, pažeidė įrodymų vertinimo principus, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl tiesioginės tyčios nebuvimo, apsiribojo formaliu, atsietu pavienių įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jo ginamųjų veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, nutartyje iš esmės apsiribojo jo ginamuosius kaip liudytojus apklaususios tyrėjos L. M. parodymais, taip pat jų kaip liudytojų apklausų, kurių metu jie patvirtino pasirašę savo parašais, protokolų turinio vertinimu, nurodydamas, kad apklausų metu nuteistieji nedarė prielaidų ir nereiškė abejonių dėl jiems rodomų parašų tikrumo – priešingai, visi kategoriškai teigė, kad parašai yra jų, nurodė pasirašymo aplinkybes, už ką iš kandidatų balsavo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip pat nurodė, kad, sugretinus lyginamajai rašysenos ekspertizei paimtų parašų pavyzdžius su protokoluose esančiais parašais, vizualiai matyti akivaizdūs skirtumai, todėl nėra pagrindo tikėti, kad šio skirtumo patys nuteistieji nematė.
Ikiteisminio tyrimo tyrėja L. M., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad liudytojų apklausos protokoluose rašė tik esmę, taip pat tai, kad po apklausos D. G. nurodė, kad jis kartais taip pasirašinėja, kad neprisimena, jog V. T. būtų tvirtinęs, kad abejoja dėl parašų. O 2020 m. birželio 5 d. specialisto išvada patvirtina, kad viename iš protokolų buvo paties nuteistojo V. T. parašas – 2020 m. sausio 10 d. susirinkimo dalyvių sąraše (protokole) eil. Nr. 8, o eil. Nr. 26 pasirašė ne I. L., kas pasirašė – nustatyti negalima. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes nutartyje iš įrodymų visumos vertinimo eliminuoja, selektyviai atrinkdamas įrodymus, kurie savo esme yra formalūs, neatspindintys visų tikrųjų inkriminuoto nusikaltimo dalyku esančių protokolų pasirašymo aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo pateiktas subjektyvus vertinimas, kad skirtumai tarp nuteistųjų originalių parašų ir protokoluose buvo akivaizdūs, kad nuteistieji negalėjo jų nepastebėti (nematė), o tai eliminuoja galimos sąžiningos klaidos tikimybę, prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad jo ginamieji matė parašų skirtumus, tačiau paaiškino, jog jų pasirašomi parašai skiriasi priklausomai nuo pasirašymo aplinkybių, skubotumo ir pan. Visa tai patvirtina, kad nuteistieji, duodami parodymus kaip liudytojai, buvo įsitikinę, jog pasirašė būtent jie, o tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jų veikose nebuvo būtinojo BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios.
2.16. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu. Visų pirma, apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad šioje konkrečioje byloje dėl (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos susirinkimų protokoluose esančių parašų rašysenos ekspertizė buvo atliekama nepriklausomai nuo to, ar asmenys nurodė, jog tai jų parašas, ar ne jų. Taigi negalima paneigti išvados, kad pats patvirtinimo faktas, jog parašai yra nuteistųjų, pavojaus BK 235 straipsnio saugomiems interesams nesukėlė. Apeliacinės instancijos teismas savo vertinimą fokusavo į BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos formaliąją (pasekmių nereikalaujančią) sudėtį. Tuo tarpu BK 37 straipsnis gali būti taikomas ir formaliosioms, ir materialiosioms nusikaltimų sudėtims; antra, apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, kad pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama ir į veikos objektyviuosius, ir jos subjektyviuosius požymius, tačiau būtent šių teismų praktikos suformuotų ir nutartyje nurodytų veikos mažareikšmiškumo vertinimo kriterijų apeliacinės instancijos teismas ir nesilaikė.
2.17. Apeliacinės instancijos teismas nevertino konkrečiai jo ginamųjų padarytų veikų pavojingumo ir BK 235 straipsnio 1 dalies saugomų vertybių pažeidimo laipsnio, tyčios ir pan. Tai, kad byloje dėl tiesioginės tyčios buvimo yra pagrįstų abejonių, kad pripažinta įrodyta BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika nebuvo sukelta neigiamų padarinių ikiteisminiame tyrime, nusikalstamos veikos pavojingumas nėra didelis ir tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jo ginamuosius traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, taip pat tai, kad jo ginamųjų visiškai su pareigų (duomenys neskelbtini) atlikimu nesusijęs BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas lems jų atleidimą iš einamų pareigų (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas jo ginamųjų padarytus nusikaltimus pripažinti mažareikšmiais, netinkamai pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistųjų R. L., V. T. ir D. G. gynėjo advokato V. Vilko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl įrodymų leistinumo
4. Nagrinėjamoje byloje teismų išvada, kad kaltinamieji, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tyčia davė melagingus parodymus apie tai, jog (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos narių susirinkimo protokoluose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra jų parašai, be kitų duomenų, grindžiama ir 2020 m. liepos 31 d. ir 2020 m. rugsėjo 4 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) užfiksuotų I. L. telefoninių pokalbių su V. T. ir R. L. turiniu. Sutiktina su kasaciniame skunde pateiktais argumentais dėl šių duomenų, surinktų BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka kitoje byloje, panaudojimo neleistinumo nagrinėjamoje byloje.
5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų sąsajumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti.
6. BPK 11 straipsnis įpareigoja baudžiamąjį procesą vykdančius subjektus laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus. Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga.
7. Slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl, reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui.
Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-285-976/2018, 2K-129-976/2019 ir kt.).
8. Taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones, gali būti gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad, pripažįstant šiuos duomenis leistinais įrodymais, svarbu įvertinti tiek atskleistų nusikalstamų veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti neviešo tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus. Antai tokie duomenys gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą, jeigu daroma išvada, jog tokių duomenų naudojimas reikštų asmens teisės į privatumą suvaržymą, pažeidžiantį proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-286-746/2015, 2K-48-788/2018, 2K-123-788/2018 ir kt.).
9. Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymai buvo panaudoti kitoje byloje BPK 154 straipsnyje nustatytu pagrindu surinkti duomenys. Pažymėtina, kad BPK 154 straipsnyje nustatytų duomenų rinkimas buvo leistas remiantis tuo, kad byloje buvo atliekamas tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl apysunkio nusikaltimo (dėl šios kategorijos nusikalstamų veikų BPK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė taikyti asmenų pokalbių kontrolę), taigi atitiko formalius teisėtumo reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi galimybių įvertinti, ar toje byloje BPK 154 straipsnyje nustatytos duomenų rinkimo priemonės buvo būtinos ir proporcingos, todėl dėl to nepasisako.
10. Remiantis BPK 162 straipsniu, vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis procesinis reikalavimas byloje nepažeistas, nes minėtus duomenis panaudoti nagrinėjamoje byloje buvo leista Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimu (3 t., b. l. 182–184). Kita vertus, kaip minėta anksčiau, pripažįstant slaptais procesiniais metodais gautus duomenis leistinais įrodymais kitoje byloje, būtina atsižvelgti tiek į atskleistų nusikalstamų veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti neviešo tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus. Remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-190/2013, 2K-P-94-895/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas reikalavimas nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas.
11. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į šias aplinkybes:
11.1. Pirma, kitoje (protokolų klastojimo) byloje BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka vykdyta telefoninių pokalbių kontrolė tiesiogiai varžė nagrinėjamoje byloje nuteistų asmenų (V. T., R. L.) privatumą. Todėl šių iš kitos bylos gautų duomenų pripažinimas leistinu įrodymu turėjo būti pagrįstas išvada, kad toks duomenų rinkimo būdas formaliai galimas tiriant kaltinamiesiems inkriminuotas veikas, be to, nesikerta su procesinių prievartos priemonių proporcingumo principu.
11.2. Antra, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir kaltinimas pareikštas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nesunkaus nusikaltimo, kuris neįtrauktas į nusikalstamų veikų kategoriją, dėl kurios galima taikyti BPK 154 straipsnyje nustatytas procesines prievartos priemones.
11.3. Trečia, teismai pokalbių kontrolės būdu gautus duomenis pripažino leistinu įrodymu byloje, be kita ko, remdamiesi BPK 154 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią telefoninių pokalbių kontrolė galima ir tais atvejais, kai yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Tačiau nei prokuratūros prašymuose dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (3 t., b. l. 185, 192), nei teismo nutartyse, kuriomis leista panaudoti minėtus procesinius veiksmus (3 t., b. l. 187, 194–195), toks pagrindas nenurodytas. Iš teismo nutarčių turinio matyti, kad minėtą procesinės prievartos priemonę buvo leista taikyti siekiant patvirtinti ar paneigti turimą informaciją apie galimą parašų klastojimą profesinės sąjungos narių susirinkimų protokoluose, I. L. vaidmenį nusikalstamoje veikoje, iniciatyvumą, išsiaiškinti kitus su dokumentų klastojimu susijusius asmenis, nustatyti kitą tyrimui reikšmingą informaciją.
Apie pavojų, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos, minėtoje teismo nutartyje nenurodyta. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, I. J. (buvusi I. L.) kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. (duomenys neskelbtini)) kaltinama tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o dėl jokių neteisėtų veiksmų prieš liudytojus kaltinimas jai nepareikštas.
11.4. Ketvirta, nagrinėjamoje byloje nustatytų nusikalstamų veikų esmė – melagingi asmenų parodymai, kad jie patys pasirašė įstaigos profesinės sąjungos narių susirinkimo protokoluose, nors iš tikrųjų už juos pasirašė kažkas kitas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiems faktams atskleisti ir įrodyti BPK 154 straipsnyje nustatytų procesinių prievartos priemonių taikymas yra akivaizdžiai nebūtinas ir neproporcingas.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažintina, kad teismai, grįsdami savo išvadas byloje 2020 m. liepos 31 d. ir 2020 m. rugsėjo 4 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) užfiksuotų I. L. telefoninių pokalbių su V. T. ir R. L. turiniu, nesilaikė įrodymų leistinumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, tikrinama, ar kitų byloje surinktų įrodymų pakanka nusikalstamų veikų faktams patvirtinti. Dėl leistinų įrodymų pakankamumo nusikalstamų veikų faktams patvirtinti
13. Be neleistinais pripažintų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) užfiksuotų I. L. telefoninių pokalbių su V. T. ir R. L., teismai savo išvadas grindė ir šiais duomenimis:
13.1. Pirma, tai, kad minėtuose protokoluose pasirašė atitinkamai ne R. L., ne V. T. ir ne D. G., o kitas asmuo, patvirtinta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1586(20) (ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės G. Lukoševičienės, apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, parodymais.
13.2. Antra, R. L., V. T. ir D. G. autentiškų ir protokoluose esančių parašų skirtumai yra vizualiai akivaizdūs.
13.3. Trečia, teisme apklausta liudytoja (duomenys neskelbtini) tyrėja L. M., kuri atliko kaltinamųjų kaip liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), parodė, kad kaltinamieji, nepaisant akivaizdžių skirtumų tarp jų tikrų parašų ir parašų protokoluose, buvo kategoriški tvirtindami, kad parašai yra jų.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visą bylos kontekstą, šių duomenų pakanka išvadai, kad šioje byloje nuteisti asmenys, kaip liudytojai apklausti ikiteisminio tyrimo metu, iš tikrųjų davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos narių susirinkimo protokoluose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra jų parašai. Todėl teismai, nustatydami bylos faktus, iš esmės padarė teisingas išvadas.
15. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos narių parašai susirinkimo protokoluose buvo renkami netvarkingai, neretai pasirašant už kitą asmenį, dėl galimo parašų klastojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tiems (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos nariams, kurie nedavė kategoriškų parodymų dėl parašų autentiškumo ir abejojo dėl to, kaltinimai nepareikšti. Tačiau R. L., V. T. ir D. G. kategoriškai patvirtino prie jų pavardžių esančių parašų autentiškumą, nors autentiškų ir protokoluose esančių parašų skirtumai buvo akivaizdūs. Iš (duomenys neskelbtini) tyrėjos L. M. parodymų matyti, kad, net ir kelis kartus paklausus, jokių abejonių dėl to, kad protokoluose už juos galėjo pasirašyti kitas asmuo, šioje byloje nuteisti asmenys neišreiškė. Tai, kad protokoluose už R. L., V. T. ir D. G. pasirašė kitas asmuo, patvirtinta specialiuoju tyrimu, ekspertės paaiškinimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išsakyta pozicija, jog nuteistieji galėjo klysti manydami, kad protokoluose yra jų parašai, taigi neturėjo tyčios duoti melagingų parodymų, byloje paneigta.
16. Konstatuotina, kad teismai pagrįstai, remdamiesi pakankamais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, atitinkančias BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl kasacinio skundo prašymas nutraukti baudžiamąją bylą R. L., V. T. ir D. G., nesant nusikalstamos veikos požymių, netenkintinas. Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos mažareikšmiškumo
17. Kasaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas taikyti nuteistiesiems BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta minėtą kasatoriaus prašymą pagrįstu.
18. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017 ir kt.).
19. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į šioje byloje nuteistų R. L., V. T. ir D. G. tyčios kryptingumą, jų tikslus ir motyvus, yra pagrindas pripažinti jų padarytas veikas mažareikšmėmis. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl šių bylos aplinkybių:
19.1. Pirma, R. L., V. T. ir D. G. inkriminuotų melagingų parodymų apimtis yra minimali, t. y. patvirtinant tik vieną aplinkybę – kad jie patys pasirašė protokoluose.
19.2. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad R. L., V. T. ir D. G., per apklausą atsakydami į minėtą tyrėjos klausimą, buvo įsitikinę, jog neautentiški parašai prie jų pavardžių profesinės sąjungos narių protokoluose niekaip nepažeidžia jų teisių ir atitinka jų valią balsuojant, taigi iš esmės išreiškė savo sutikimą su protokolų turiniu, manydami, kad tik jie patys turi teisę spręsti dėl savo parašų – autentiški jie ar ne. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors baudžiamajai atsakomybei už dokumento klastojimą kilti nebūtina, kad dėl to atsirastų konkretūs neigiami padariniai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad gali pasitaikyti tokių atvejų, kai tokia veika yra formalaus pobūdžio, nes realiai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių.
Tokiais atvejais gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K- 416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.). Taigi atvejai, kai asmuo pasirašo už kitą asmenį jo paprašytas arba su jo žinia, nesiekiant įtvirtinti dokumentuose kokios nors apgaulės ar pažeisti kitų asmenų teisių, paprastai netraktuojami kaip nusikalstamas dokumento suklastojimas. Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu pasiteiravus proceso dalyvių, ar pasirašymas už kitus buvo susijęs su kokiu nors konfliktu su (duomenys neskelbtini) profsąjungos nariais, už kuriuos buvo pasirašyta, bandymu juos apgauti ir pan., nei nuteistieji, nei prokuroras tokių aplinkybių nepatvirtino.
Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad R. L., V. T. ir D. G. netikrą faktą dėl savo parašų patvirtino įsitikinę, jog jų kolegė (profsąjungos aktyvistė) nepagrįstai persekiojama dėl formalaus pažeidimo, t. y. už pasirašymą už juos, nors jie patys dėl to jai pretenzijų neturi ir visiškai su tuo sutinka. Toks bylos kontekstas leidžia daryti išvadą, kad melagingo fakto patvirtinimas per apklausą buvo nulemtas ne piktavališko tikslo trukdyti teisingumui, t. y. kad kitas asmuo išvengtų pelnytos atsakomybės ar kad nekaltas asmuo būtų nepagrįstai nuteistas, bet siekio, kad istorija su jų parašais nepakenktų, jų manymu, nieko blogo nepadariusiai kolegei.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. L., V. T. ir D. G. padarytos veikos nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas.
21. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažinę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį leistinu įrodymu ir remdamiesi šiais bylos duomenimis savo išvadose, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o nenustatę pagrindo pripažinti kaltinamųjų padarytų veikų mažareikšmėmis pagal BK 37 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, R. L., V. T. ir D. G. baudžiamoji byla nutrauktina atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti. R. L., V. T. (V. T.) ir D. G., pritaikius BK 37 straipsnį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti.