LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. sausio 16 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Austėjai Abromaitienei, išteisintojo A. J. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui, išteisintojo G. K. advokatui Linui Belevičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeuš Osipovič) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendžiu: A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
G. K. nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš G. K. konfiskuota 200 000 Eur valstybės naudai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikintas BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu G. K. paskirtas 200 000 Eur konfiskavimas ir šios lėšos grąžintos G. K. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti kasacinį skundą, išteisintųjų gynėjų advokatų, prašiusių atmesti kasacinį skundą, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Išteisintieji G. K. ir A. J. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami inkriminuojant jiems šiuos veiksmus (detalesnis aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose):
1.1. G. K., nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. eidamas UAB „D“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būdamas faktinis įmonės vadovas, o nuo 2011 m. gegužės 10 d. būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, kuris 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, įrašė ir pateikė valstybės įgaliotai institucijai žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių, tai yra, žinodamas, kad lėšos įgytos iš nusikaltimo, ir turėdamas tikslą jas įteisinti – įsigyti nekilnojamąjį turtą bei melagingai nurodyti teisėtą lėšų kilmę – paskolą iš UAB „S“, 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarė su V. T. (V. T.) nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo už 400 000 Eur sandorį, kurį apmokėjo lėšomis, žinomai gautomis iš nusikalstamos veikos. Siekdamas įteisinti šių lėšų kilmę, padedamas bendrą nusikalstamą sumanymą vykdančio UAB „S“ faktinio vadovo A. J., iš anksto susitarė su juo dėl 400 000 Eur, gautų iš nusikalstamos veikos ir skirtų nekilnojamajam turtui pirkti, įteisinimo sudarant tariamą paskolos sutartį.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. K. ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 3 d. A. J. perdavė 400 000 Eur grynųjų pinigų, o šis šiuos pinigus įvairiomis sumomis įnešė į UAB „S“ banko sąskaitas ir į buhalterinę apskaitą šiuos pinigus įtraukė kaip akcininkės T. J. paskolą įmonei pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį.
1.3. A. J. organizavus 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties Nr. IN-170803- 792- 1 parengimą, nurodžius apie nusikalstamą veiką nežinančiai, laikinai UAB „S“ direktoriaus pareigas einančiai G. B. įrašyti joje žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „S“ paskolina G. K. 400 000 Eur grynųjų pinigų, šią sutartį G. K. ir G. B. pasirašius, šis suklastotas dokumentas buvo panaudotas UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje ir jo pagrindu laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. spalio 23 d. iš UAB „S“ sąskaitų į nekilnojamojo turto pardavėjo V. T. sąskaitą penkiais pavedimais pervesta 400 000 Eur suma. Taip G. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., įsigijęs nekilnojamąjį turtą, tačiau melagingai nurodęs, kad turtas įgytas pasiskolinus lėšas iš UAB „S“, įteisino 400 000 Eur dydžio sumą, žinomai gautą iš nusikaltimo, bei suklastojo dokumentą, padarydamas didelę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo A. J. gynėjo ir nuteistojo G. K. apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir A. J. ir G. K. dėl visų kaltinimų išteisino kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė paneigęs esminę kaltinimo aplinkybę, kad G. K. nekilnojamąjį turtą įsigijo būtent iš nusikalstamu būdu gautų lėšų. Teismas konstatavo, kad iš teisėtos veiklos gautų, bet į apskaitą neįtrauktų lėšų panaudojimas neatitinka tipinio pinigų plovimo sudėties pavojingumo, nes tokio sandorio atveju lėšų kilmė nepakeičiama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad bylos aplinkybės neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog G. K. ir UAB „S“ sudaryta paskolos sutartis yra suklastota, o jos panaudojimas padarė didelę žalą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino nusikaltimo, nurodyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, dalyką, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šis pažeidimas turėjo įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui.
3.2. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, ar teismas padarytos veikos dalyku laiko tiesiog į apskaitą neįtrauktas iš teisėtos taksi paslaugų veiklos gautas lėšas (apyvartines lėšas), ar nesumokėtų ir išvengtų mokesčių pavidalu esančias lėšas. Toks dviprasmiškas ir neapibrėžtas vertinimas suteikia pagrindą manyti, kad teismas neatskyrė šių lėšų kilmės, nevertino atskirai iš teisėtos įmonės veiklos gautų pajamų ir išvengtų mokesčių sumų. Kaltinime nedviprasmiškai nurodoma, kad turto legalizavimo dalyku laikomos lėšos, kurios buvo gautos apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, neįtraukiant dalies pajamų ir taip išvengiant mokėtinų mokesčių, už tai G. K. buvo nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai daro išvadą, kad teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo G. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, nebuvo nustatytos aplinkybės, jog G. K. būtų gavęs asmeninę naudą ar kokio nors turto iš nusikalstamų veikų. Šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paneigia nusikaltimų, nurodytų BK 220 ir 222 straipsniuose, padarymo motyvą ir tikslą.
3.3. Šioje byloje pirminiu nusikaltimu, arba nusikaltimu, iš kurio gautos lėšos, laikomas G. K. nuteisimas 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už tai, kad jis, eidamas UAB „D“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būdamas faktinis įmonės vadovas, o nuo 2011 m. gegužės 10 d. – vienintelis akcininkas, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavęs bendrovės buhalterinę apskaitą bei žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą ir jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių. Teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas G. K. savo kaltę pripažino, sprendimo neskundė, sumokėjo skirtą baudą ir atlygino valstybei padarytą žalą. Pažymėtina, kad žala buvo atlyginta tenkinant G. K. prašymą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedant lėšas, kurios buvo rastos ir paimtos 2017 m. lapkričio 28 d. atliktos kratos metu. G. K. pripažino, kad, apgaulingai tvarkydamas įmonės apskaitą ir neįtraukdamas dalies pajamų, išvengė valstybei mokėtinų mokesčių.
3.4. Pinigai, kaip nusikalstamų veikų dalykas, nėra individualiais požymiais apibūdintas objektas. Pinigai apibūdinami rūšiniais požymiais, todėl tokiam objektui nėra būtina nustatyti, kad būtent tie konkretūs pinigai, kurie buvo nesumokėti valstybei mokesčių pavidalu, buvo perduoti ir panaudoti kitai nusikalstamai veikai padaryti. Toks reikalavimas neįtvirtintas BK, jo nenurodo nei teismų praktika, nei teisės doktrina. Todėl nėra būtinybės įrodyti, kad nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra konkretūs pinigai, kurie buvo laikomi namuose, seife ar banke. Svarbu įrodyti ir nustatyti, kad tuo metu, kai G. K. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 216 straipsnio 1 dalyje, jis jau turėjo iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, t. y. jis jau buvo darantis ar padaręs pirminius nusikaltimus. Vertinant laiko aspektu, tuo metu, kai G. K. pirko nekilnojamąjį turtą – 2017 m. rugpjūčio mėnesį, jis turėjo lėšų, kurios vertinamos kaip išvengti mokėtini mokesčiai valstybei, kadangi apgaulinga buhalterinė veikla, susijusi su jo vadovaujama UAB „D“, truko nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas G. K., padarytos veikiant tiesiogine tyčia ir turint būtent konkretų tikslą – išvengti mokėtinų mokesčių valstybei. Todėl 435 159,87 Eur turi būti laikomi gautais iš nusikalstamos veikos, o apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą.
3.5. Pagal byloje esančius dokumentus nustatyta, kad abu išteisintieji tą pačią dieną surašė, pasirašė ir paskolino vienas kitam tą pačią pinigų sumą, nurodydami ir tą pačią grąžinimo datą. Byloje buvo nustatyta lėšų judėjimo grandinė, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad lėšų kilmė buvo pakeista ir jų judėjimo kelias buvo toks, kad tos pačios grynaisiais G. K. A. J. duotos lėšos – 400 000 Eur – fiktyvios sutarties pagrindu buvo įneštos į UAB „S“ kasą ir sudaroma regimybė, jog nekilnojamasis turtas G. K. vardu perkamas lizingo būdu iš UAB „S“ jam skolintų lėšų. Abu išteisintieji suprato, kad G. K. nenori grynaisiais pinigais pirkti turto, nes jie nėra teisėti, todėl buvo sukurtas planas parodyti, kad nekilnojamasis turtas pirktas išsimokėtinai, sudarius kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo ir ją papildančių dokumentų, pvz., fakto, kad visi UAB „S“ darbuotojai patvirtino, jog jų įmonė beprocenčių paskolų nesuteikdavo, nebūtų pajėgi suteikti 400 000 Eur paskolos be atlygio (palūkanų), G. K. nebuvo atlikęs nė vienos įmokos paskolai grąžinti ir kt. Išsami bylos įrodymų analizė patvirtina, kad fiktyvios sutarties pagrindu G. K. iš nusikalstamos veikos gautos lėšos buvo perduotos A. J., o šis įnešė jas į UAB „S“ kasą ir finansavo nekilnojamojo turto pirkimą iš V. T., taip pakeista lėšų kilmė.
Visuma kasaciniame skunde išdėstytų faktų patvirtina, kad lėšos (nesumokėtų valstybei mokesčių suma) įgytos iš nusikaltimo, G. K. ir A. J. suklastojus paskolos sutartį, ją panaudojus UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje, buvo atliktos finansinės operacijos – pervesti pinigai iš UAB „S“ sąskaitos į turto pardavėjo V. T. sąskaitą, taip melagingai nurodant, kad turtas įgytas už paskolintas lėšas.
3.6. Pripažinus esant padarytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 216 straipsnio 1 dalyje, taip pat turi būti pripažintas ir nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymas, nes visi aptarti veiksmai, kaip ir paskolos sutarties suklastojimas, buvo būtini, siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus. Išteisintieji netikrą dokumentą (paskolos sutartį) suklastojo tam, kad jos pagrindu legalizuotų G. K. 400 000 Eur sumą, gautą nusikalstamu būdu. Kaltinamųjų padarytų veiksmų pavojingumas yra pakankamas konstatuoti, kad jų veiksmais buvo padaryta didelė žala. Dokumentų klastojimu realiai buvo kėsinamasi į valdymo tvarką. Išteisintieji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad klastoja ir panaudoja suklastotą dokumentą, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Osipovičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl BK 216 straipsnio taikymo
5. Pagal šiai bylai aktualiu laiku galiojusią BK 216 straipsnio redakciją (2013 m. gruodžio 29 d.), už nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą atsako tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius, naudojo jį ūkinėje, komercinėje veikloje, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, taip pat tas, kas slėpė savo paties ar kito asmens turto tikrąjį pobūdį, šaltinį, buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės ar kitas su tuo turtu susijusias teises, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Minėta BK norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje.
Baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą nustatymas nacionalinėje baudžiamojoje teisėje ir jos taikymas siejami su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais, kylančiais iš 1990 m. lapkričio 8 d. Europos konvencijos dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencijos dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimo, paieškos, arešto ir konfiskavimo bei terorizmo finansavimo, 2001 m. birželio 26 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1673 dėl kovos su pinigų plovimu baudžiamosios teisės priemonėmis.
6. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, pripažįstant įvairius turtinius ir finansinius sandorius nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimu, būtina nustatyti siekį nuslėpti tikrąją turto kilmę arba jį įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (pagal paskutinę 2021 m. lapkričio 23 d. BK 216 straipsnio redakciją, šis nusikaltimas gali būti padarytas taip pat siekiant padėti kitam nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiam asmeniui išvengti teisinių šios veikos pasekmių). Todėl vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veikos pagal šį BK straipsnį. Pabrėžiama ir tai, kad nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-135/2012, 2K-7-96/2012, 2K-467/2012, 2K-251/2014, 2K-384-648/2016, 2K-196-788/2017). Kartu pasakytina tai, kad nusikalstamos turto kilmės įrodytumo klausimas tokio pobūdžio bylose yra teisiškai sudėtingas, šiai problemai skirtas atskiras dėmesys tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje.
7. Pažymėtina, kad 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencijos dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimo, paieškos, arešto ir konfiskavimo bei terorizmo finansavimo 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nuosprendžiui už pinigų plovimą priimti nereikalaujama, kad būtų tiksliai nurodyta, iš kokio pirminio nusikaltimo įgytas turtas. Nors Lietuvos Respublika minėtą konvenciją ratifikavo (2020 m. sausio 28 d. įstatymas Nr. XIII-2806) su išlyga, kad nelaiko savęs įsipareigojusia pagal Konvencijos 9 straipsnio 6 dalį, tai nereiškia, kad minėta nuostata nėra aktuali formuojant Lietuvos teismų praktiką taikant BK 216 straipsnį. Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl Europos Tarybos konvencijos dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimo, paieškos, arešto ir konfiskavimo bei terorizmo finansavimo ratifikavimo“ projekto aiškinamajame rašte (reg. data 2019 m. lapkričio 13 d., Nr. XIIIP-4177) nurodyta, jog minėta išlyga siekiama, kad būtų užtikrintas teismų nepriklausomumo principas, pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės.
8. 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1673 dėl kovos su pinigų plovimu baudžiamosios teisės priemonėmis preambulėje nurodyta, jog tam, kad kova su pinigų plovimu baudžiamosios teisės priemonėmis būtų veiksminga, turėtų būti galima paskelbti apkaltinamąjį nuosprendį, nekeliant reikalavimo tiksliai nustatyti nusikalstamą veiklą, iš kurios gautas turtas, arba reikalauti, kad anksčiau arba tuo pačiu metu būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl tos nusikalstamos veiklos, kartu atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes ir įrodymus (Preambulės 12 įtrauka, 3 straipsnio 3 dalies a ir b punktai); kiekvienu atveju svarstant, ar turtas buvo gautas iš nusikalstamos veiklos ir ar asmuo apie tai žinojo, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes, pavyzdžiui, į tai, kad turto vertė yra neproporcinga teisėtoms kaltinamo asmens pajamoms ir kad nusikalstama veikla bei turto įgijimas įvyko tuo pat metu (Preambulės 13 įtrauka).
9. Iš pirmiau nurodytų nuostatų darytina išvada, kad teismams suteikta plati diskrecija spręsti, kokiais bylos duomenimis turi būti grindžiamas vertinamo turto ryšys su byloje kaltinamų ar kitų asmenų nusikalstama veikla, ar tų duomenų pakanka nusikalstamai turto kilmei konstatuoti. Teismai, įgyvendindami šią diskreciją, atsižvelgia tiek į byloje nustatytų nusikalstamų veikų pobūdį, tiek į visas kitas aplinkybes, leidžiančias spręsti apie tokio turto kilmę. Šia prasme kaltinamų asmenų ar su jais susijusių vertinamo turto valdytojų nesugebėjimas pagrįsti teisėtos turto kilmės, ypač bylose, kuriose atskleista organizuoto nusikalstamumo veikla, laikytinas svarbia įrodomąją reikšmę turinčia aplinkybe, kuria teismas gali motyvuoti išvadą dėl nusikalstamos turto kilmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51- 788/2021). Teismų vadovavimasis tokia įrodinėjimo nuostata pinigų plovimo bylose Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nelaikomas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu (pvz., 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zschüschen prieš Belgiją, peticijos Nr. 23572/07; 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Sofia prieš San Mariną, peticijos Nr. 38977/15).
10. Esminis šiai bylai teisingai išspręsti klausimas yra tai, ar byloje nustatytas pagrindas pripažinti, kad panaudoti pinigai (400 000 Eur) nekilnojamajam turtui pirkti, tam sudarant apsimestinį paskolos sandorį, yra gauti nusikalstamu būdu ir jų toks panaudojimas atitinka BK 216 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimas šiuo klausimu yra skirtingas. Antai pirmosios instancijos teismas nusikalstamą pinigų kilmę nustatė konstatuodamas, kad minėti pinigai yra nesumokėtų valstybei mokesčių (už kurių vengimą G. K. nuteistas) suma. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokurorė taip pat panaudotų pinigų (400 000 Eur) nusikalstamą kilmę grindė argumentu, kad juos sudaro išvengti mokesčiai (15 t., b. l. 47, 175–176). Tai teigiama ir paduotame kasaciniame skunde. Tokia išvada savo ruožtu grindžiama kitoje baudžiamojoje byloje nustatytais faktais, dėl kurių G. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, įrašė ir pateikė valstybės įgaliotai institucijai žinomai neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas, į apskaitą neįtraukė ir nedeklaravo 1 711 928,41 Eur pajamų, nuo šių pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės pozicija ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad legalizavimo dalyką sudarė nuslėpti ir nesumokėti mokesčiai, nėra logiškos. Nuslėpti ir nesumokėti mokesčiai – tai nuslėpta ir neįvykdyta prievolė valstybei. Mokestinių ir apskaitos nusikaltimų kontekste šešėlinės pinigų sumos gali susidaryti iš nuslėptų pajamų, bet ne iš mokesčių. Užtat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino situaciją būtent nuslėptų pajamų, o ne mokesčių legalizavimo kontekste. Kita vertus, kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šios instancijos teismo kategoriška išvada, kad iš teisėtos veiklos gautų, bet į apskaitą neįtrauktos lėšos negali būti pripažintos gautomis nusikalstamu būdu BK 216 straipsnio prasme.
12. Šiame kontekste kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1673 dėl kovos su pinigų plovimu baudžiamosios teisės priemonėmis mokestiniai nusikaltimai, susiję su tiesioginiais ir netiesioginiais mokesčiais, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje, priskirti nusikalstamoms veikoms, iš kurių gautas turtas pripažintinas nusikalstamos kilmės turtu (2 straipsnio q punktas). Iš preambulės 8 punkto turinio galima spręsti, kad tai yra principinis minėtoje direktyvoje įtvirtintas požiūris į turto nusikalstamos kilmės nustatymą pinigų plovimo bylose. Minėta direktyva nurodyta BK tarp įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų (36 punktas). Kartu pasakytina ir tai, kad nuo apmokestinimo nuslėptos ekonominę veiklą vykdančių juridinių asmenų pajamos neabejotinai priskirtinos ne tik apgaulingos apskaitos, bet ir mokestinių nusikaltimų sričiai (iš tokių pajamų mokesčiai nedeklaruojami ir nesumokami), todėl minėtos direktyvos kontekste gali būti pripažintos nusikalstamos kilmės turtu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, būtinumo laikytis minėtos 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/1673 nurodytos nuostatos nepaneigia tai, kad pagal BK 190 straipsnio 3 dalį iš teisėtos veiklos nuslėptų pajamų įgytas turtas nėra pagrindas kaltinti asmens neteisėtu praturtėjimu (BK 189(1) straipsnis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pinigų sumos, susidariusios iš pajamų, gautų iš ekonominę veiklą vykdančio juridinio asmens neuždraustos veiklos, bet neįtrauktų į apskaitą ir nuslėptų nuo mokesčio administratoriaus, ypač kai šios lėšos yra nusavinamos, gali sudaryti BK 216 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyką. Žinoma, sandorių su tokiu būdu gautomis lėšomis pripažinimas pinigų plovimu negali būti formalus ir, be kita ko, turi būti pagrįstas tokių sandorių tikslų, masto ir atitikties šio nusikaltimo teisinei prigimčiai (legalizuoti turtą) vertinimu.
13. Pripažinusi esminės apeliacinės instancijos teismo išvados priimant išteisinamąjį nuosprendį klaidingumą, taip pat nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateikta argumentacija taip pat stokoja nuoseklumo, teisėjų kolegija priima sprendimą perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Iš naujo nagrinėjant bylą, be pateiktų apeliacinių skundų argumentų, taip pat būtina išnagrinėti ir pasisakyti dėl šių klausimų, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti:
13.1. Pirma, byloje būtina nustatyti esminę faktinę aplinkybę, t. y. ar 400 000 Eur sumą, G. K. perduotą A. J., sudarė būtent nuslėptos UAB „D“ pajamos, ar tai buvo asmeninė G. K. nuosavybė. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinys neleidžia tiksliai atsakyti į šį klausimą. Iš paties G. K. 2019 m. birželio 12 d. rašytinių parodymų galima spręsti, kad 400 000 Eur, kuriuos jis paskolino A. J., jis įvardijo kaip savo asmenines lėšas (11 t., b. l. 62). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, G. K. teigė, kad šiuos pinigus turėjo kaip dividendus (15 t., b. l. 32). Iš pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų matyti, kad teismas nepripažino minėtų pinigų asmenine G. K. nuosavybe, tačiau ši argumentavimo dalis yra prieštaringa, nes 400 000 Eur suma, paskolinta A. J., supainiota su 390 000 Eur suma, kratos metu rasta G. K. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).
Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Kita vertus, šis klausimas yra esminis ir reikalauja aiškios ir argumentuotos teismo pozicijos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kaltinimas G. K. grindžiamas aplinkybe, kad 400 000 Eur sumą sudaro UAB „D“ šešėlinės pajamos, kurias G. K. iš esmės legalizavo įsigydamas asmeninės nuosavybės forma nekilnojamąjį turtą, tačiau jam nebuvo pateiktas kaltinimas minėtų UAB „D“ priklausančių pinigų pasisavinimu ir tokia kaltinimo pozicija dėl to lieka neaiški. Šis bylos aspektas taip pat turi būti vienaip ar kitaip įvertintas.
13.2. G. K. kaltinimas šioje byloje grindžiamas faktu dėl UAB „D“ pajamų neįtraukimo į apskaitą (1 711 928,41 Eur) ir 435 159,87 Eur mokesčių nuslėpimo, už kuriuos jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas kitoje byloje. Pagal kaltinimą, G. K. legalizuota 400 000 Eur suma gauta jam atliekant veiksmus, už kuriuos jis jau yra nuteistas, ir šis nuteisimo faktas įtrauktas į jam inkriminuotinų nusikalstamos veikos aplinkybių visumą. Taigi byloje yra poreikis išspręsti klausimą, ar kitos bylos faktinės aplinkybės inkriminavimas nėra pakartotinis ir ar taip suformuluotas kaltinimas suderinamas su draudimu antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (lot. non bis in idem).
13.3. Atsižvelgiant į tai, kokios išvados bus padarytos dėl kaltinimo G. K. pagal BK 216 straipsnį pagrįstumo, gali tapti aktualus ir turto konfiskavimo klausimas. Šia prasme atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš prokurorės baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme suformuluoto prašymo ir iš teismo sprendimo konfiskuoti pinigus, o ne jų vertę, galima daryti išvadą, jog konfiskavimas nukreiptas į 390 000 Eur sumą, kratos metu rastą G. K. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini.). Kita vertus, ši pinigų suma nėra šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų dalykas, taigi liko neaiškumas, kokias lėšas buvo siekiama konfiskuoti.
13.4. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose iš esmės nėra pasisakyta dėl įrodymų, kuriais grindžiama aplinkybė, kad A. J. žinojo, jog jam G. K. perduodami pinigai yra nusikalstamos kilmės. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. J. kitu pagrindu, šio bylos aspekto neanalizavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas A. J. suvokimą, kad 400 000 Eur gauti nusikalstamu būdu, pagrindė tik trumpu teiginiu – „nes buvo klastojami dokumentai“. Teisėjų kolegijos manymu, toks esminio kaltės elemento argumentavimas šiuo atveju nėra pakankamas ir reikalauja detalesnės analizės. Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies
14. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino G. K. paskolos sutartį Nr. IN-170803-792-1 su UAB „S“ dėl 400 000 Eur paskolos suklastota, nes jos pagrindu buvo siekiama legalizuoti G. K. nusikalstamu būdu gautus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinimas dėl minėtos paskolos sutarties suklastojimo buvo siejamas su kaltinimu dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo (kurį šios instancijos teismas paneigė), konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų neginčijamai išvadai, kad ši paskolos sutartis yra suklastota.
15. Šiame kontekste aktualus yra klausimas dėl suklastoto dokumento kaip nusikalstamos veikos (BK 300 straipsnis) dalyko ir civilinės sutarties, patvirtinančios tariamąjį ar apsimestinį sandorį, santykio. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalimi, 1.78 straipsnio 1 dalimi, tariamasis, t. y. tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas, sandoris negalioja ir yra niekinis, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Apsimestiniu pripažįstamas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiam sandoriui taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu (CK 1.87 straipsnio 1–3 dalys).
16. Taigi tariamuosius ir apsimestinius sandorius patvirtinančiose sutartyse iš esmės yra įtvirtinama tikrovės neatitinkanti informacija ir tai gali tapti pagrindu tokias sutartis pripažinti suklastotomis. Kita vertus, toks vertinimas ne visada atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumo kriterijų, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir galėtų reikšti nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pasisakyta, kad tariamojo ar apsimestinio sandorio įforminimas sutartimi savaime nereiškia, jog ši sutartis suklastota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-19-942/2017, 2K-7-66-788/2022). Spręsdami klausimą dėl tokių sutarčių pripažinimo suklastotais dokumentais baudžiamosiose bylose, teismai privalo ne tik įsitikinti, kad sutartyje nurodyti duomenys įtvirtina tikrovėje nebūtus faktus, bet ir įvertinti pačios sutarties galimų neigiamų pasekmių reikšmingumą ir pavojingumą, tikrųjų sutarties sudarymo tikslų keliamą grėsmę trečiųjų asmenų teisėms, teisinei tvarkai ir visuomenės interesams. Atsižvelgtina ir į tai, ar vertinamo tariamojo ar apsimestinio sandorio atskleidimas ir jo pažeistų kitų asmenų teisių atkūrimas nepriklauso išskirtinai kitų teisės šakų (administracinių nusižengimų, civilinės, mokesčių, darbo) reguliavimo sričiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022).
17. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į pirmiau išvardytus kriterijus, būtina motyvuotai pasisakyti dėl G. K. ir UAB „S“ paskolos sutarties Nr. IN-170803-792-1 teisinio vertinimo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.