LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. spalio 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Sigitos Jokimaitės, Prano Kuconio, Artūro Ridiko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistosios R. T. gynėjui advokatui Tomui Januškevičiui, nuteistojo V. M. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistojo V. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu R. T., V. M. ir V. L. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 229 straipsnį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, nuteistiesiems R. T., V. M. ir V. L. paskirtos galutinės vienerių metų laisvės atėmimo bausmės. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistuosius neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nutartimi nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. apeliaciniai skundai atmesti.
Dėl nuteistojo V. L. kasacinių skundų negauta. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje:
1.1. R. T. nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) projektų vadove ir direktoriaus įsakymu Nr. V-32A būdama paskirta objekto „Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove, turėdama administracinius įgalinimus, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. rengdama projektą, privalėdama pagal statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ įgyvendinti esminį statinio reikalavimą „Gairinė sauga“ ir vykdydama Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio statinio, Maironio g. 2A, Tytuvėnuose, Kelmės r., projekto vykdymo priežiūrą pagal STR 1.09.04:2007 Statinio projekto vykdymo priežiūros tvarkos aprašo VII skyriaus 24.4 ir 24.6 punktų reikalavimus, privalėdama tikrinti, ar statinys statomas laikantis statinio projekto sprendinių, ir apie tai įrašyti į statybos darbų žurnalą, į statybos darbų žurnalą surašyti atliktus darbus, neatitinkančius statinio projekto sprendinių, taip pat nurodymus bei reikalavimus, reikalingus tiems neatitikimams ištaisyti, netinkamai atliko savo pareigas, t. y., rengdama techninius ir darbo projektus bei vykdydama jų priežiūrą pagal projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms, Maironio g. 2A, Tytuvėnai, Kelmės r., Šiaulių apskritis“ dalį „Šildymas-vėdinimas“, netinkamai įgyvendino esminį statinio reikalavimą „Gaisrinė sauga“, nes rengdama projektus nepateikė reikalavimų kietojo kuro įrenginių dūmtraukiams, kaip nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 162 „Dėl statybos taisyklių įregistravimo“, kuriuo patvirtintos Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės ST 8860237.02:1998, – nenurodė saugių atstumų nuo kietojo kuro įrenginių dūmtraukių iki medinio pastato stogo ir kitų statinio medinių konstrukcijų, kietojo kuro įrenginių dūmtraukio įrengimo tvarkos ir pan., darbo projekto „Šildymas-vėdinimas“ aprašomojoje dalyje nenurodė gaisrinės saugos reikalavimų, t. y. taip pat nepateikė saugių atstumų nuo kietojo kuro įrenginių dūmtraukių iki statinio medinių konstrukcijų, kietojo kuro įrenginių dūmtraukio įrengimo reikalavimų, projekto vykdymo priežiūros metu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. neužtikrino, kad statyba būtų atliekama pagal darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ dalies „Šildymas-vėdinimas“ reikalavimus, statybos rangovei UAB (duomenys neskelbtini) 2010 m. kovo 29–31 d. įrengus dūmtraukį pažeidžiant Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 4.12 punkto (Dūmtraukiai (kaminai) projektuojami, gaminami ir įrengiami vadovaujantis šių taisyklių bei Lietuvos Respublikoje galiojančių standartų reikalavimais.
Molio plytų dūmtraukių (kaminų) sienelės turi būti ne plonesnės kaip 120 mm, karščiui atsparaus betono – 60 mm, ketinių ir plieninių vamzdžių – 4 mm, nerūdijančio rūgščiai atsparaus plieno – 0,6 mm, jei standartai nenustato kitaip ar jų nėra. Metalinius dūmtraukius būtina izoliuoti nedegia, karščiui atsparia medžiaga, kurios tūrio masė ne mažesnė kaip 100 kg/kub. m ir lydymosi temperatūra ne žemesnė kaip 900 °C. Iš išorės šiluminė izoliacija turi būti apjuosta apvalkalu, pagamintu iš 0,5 mm storio skardos lakšto ar kitos nedegios medžiagos. Apvalkalo paviršiaus temperatūra turi neviršyti 70 °C, tačiau šiluminės izoliacijos sluoksnio storis negali būti mažesnis kaip 50 mm. Uždarojo degimo krosnių dūmtraukiams (kaminams) valyti jų apačioje turi būti įrengtos valymo angos, užtaisomos plytomis su molio skiediniu, arba angos su durelėmis.
Dūmtraukiai (kaminai) gali būti pasvirę nuo vertikalios krypties ne didesniu kaip 30(0) kampu, o viršutinės dalies pasvirimas horizontalia kryptimi – ne didesnis kaip 1 m. Pasvirusios dalies dūmtraukio (kamino) vidinis paviršius turi būti lygus, jo skersinio pjūvio plotas – ne mažesnis už vertikalios dalies skersinio pjūvio plotą. Dūmtraukiams (kaminams) valyti iš viršaus ant stogo prie jo turi būti numatytas saugus priėjimas), 4.15 punkto (Degias arba sunkiai degias pastato konstrukcijas, kurios liečiasi su krosnimis, dūmtraukiais (kaminais) arba su vėdinimo kanalais šalia dūmtraukių (kaminų), reikia apsaugoti nedegių medžiagų perskyromis. Perskyros storis turi būti ne mažesnis kaip: 380 mm iki neapsaugotų degių pastato konstrukcijų; 250 mm iki degių pastato konstrukcijų, apsaugotų pagal 4.23 p. reikalavimus.
Perskyros storis skaičiuojamas nuo dūmtraukio (kamino) sienutės vidinio paviršiaus. Atstumas tarp dūmtraukio (kamino) sienutės vidaus ir metalinių arba gelžbetoninių sijų turi būti ne mažesnis kaip 130 mm), 4.16 punkto (Į horizontalias perskyras negalima remti arba prie jų tvirtinti pastato konstrukcijų. Horizontalių perskyrų storis turi būti didesnis už perdangos storį tiek, kad perskyros viršus būtų 70 mm aukščiau grindų lygio arba pastogės užpilamojo sluoksnio viršaus) ir 4.22 punkto (Atstumas nuo dūmtraukių (kaminų) išorinio paviršiaus iki degių arba sunkiai degių stogo konstrukcijų turi būti: 130 mm – nuo plytinių ir betoninių dūmtraukių (kaminų); 250 mm – nuo neizoliuotų keraminių dūmtraukių (kaminų); 130 mm – nuo izoliuotų keraminių ir metalinių dūmtraukių (kaminų). Tarpą tarp dūmtraukio (kamino) ir degios arba sunkiai degios stogo konstrukcijos reikia uždengti nedegia stogo danga) reikalavimus.
Taip pakeitus kamino konstrukcijas vienuolyno pastato palėpėje, R. T. nepatikrino statybos metu sumontuotų kietojo kuro katilų ir granulinio kuro katilo metalinių dūmtraukių, kurie buvo įrengti vienuolyno pastato palėpėje ir sumontuoti su išlinkimu, metalinius dūmtraukius sujungus savisriegiais bei įrengus pravalymo dureles išlinkimo vietoje, neišlaikant saugių atstumų iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų, ir neįrašė į statybos darbų žurnalą šių atliktų statybos darbų, neatitinkančių statinio projekto sprendinių, t. y. kad kietojo kuro katilų ir granulinio kuro katilo metaliniai dūmtraukiai, įrengti vienuolyno pastato palėpėje, buvo sumontuoti su išlinkimu ir pravalymo durelėmis išlinkimo vietoje, neišlaikant saugių atstumų iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų, ne pagal darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ dalies „Šildymas-vėdinimas“ statinio projekto nustatytus reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad dūmtraukiai privalo būti įrengti vertikalūs (be išlenkimų), nepateikė nurodymų ir reikalavimų tiems neatitikimams ištaisyti, nepažymėjo dūmtraukio ir kamino konstrukcijos bei jų įrengimo pakeitimų techniniame projekto keitime ir nepateikė šių pakeitimų 2011 m. lapkričio 28 d. surašant statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-2403-(19.34). Dėl to jų eksploatavimo metu, aukštai temperatūrai veikiant metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai.
1.2. V. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdamas privačioje įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) statybų vadovu ir turėdamas teisę veikti šios įmonės vardu bei administracinius įgalinimus, bendrovės vadovo įsakymu būdamas paskirtas statybų rangovės UAB (duomenys neskelbtini) Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio statinio statybos vadovu ir pagal statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ XIV skyriaus 59.12 punktą privalėdamas nuolat kontroliuoti, kad statybos darbai būtų atliekami kokybiškai pagal statinio projektą, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas, t. y., pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 3 punktą rangovui privalant vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, laikytis nustatytų statinio projektavimo sąlygų reikalavimo, statybos metu nesilaikė darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P)“ dalies „Šildymas-vėdinimas“ reikalavimų – 2010 m. kovo 29–31 d. įrengė kietojo kuro katilų dūmtraukį Nr. 1 ne pagal projektą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 162 „Dėl statybos taisyklių įregistravimo“ patvirtintų Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 4.12, 4.15, 4.16 ir 4.22 punktų reikalavimus (jų turinys pateiktas anksčiau) ir pakeitė kamino konstrukcijas (sumontuojant su išlinkimu, metalinius dūmtraukius sujungus savisriegiais bei įrengus pravalymo dureles išlinkimo vietoje, neišlaikant saugių atstumų iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) vienuolyno pastato palėpėje.
Dėl to jų eksploatavimo metu, aukštai temperatūrai veikiant metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai.
1.3. V. L. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VĮ (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Į-46 paskirtas projekto „Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ statinio statybos techniniu prižiūrėtoju – ir turėdamas administracinius įgalinimus, vykdydamas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio statinio statybos techninę priežiūrą, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas: pažeisdamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad statinio statybos techninis prižiūrėtojas privalo tikrinti, kad statyba būtų atliekama pagal statinio projektą, ir pagal Statybos reglamento STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ 7 skyriaus 33.9 punktą privalėdamas per visą statinio statybos laiką tikrinti, kad statinys būtų statomas pagal statinio projektą, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų, bei pagal 33.10 punktą sužinojęs, kad statinio projekto sprendiniai neatitinka faktiškų statybos sąlygų arba dėl kitų priežasčių negali būti realizuojami, privalėdamas kreiptis į statytoją (užsakovą), o jam pavedus – į statinio projektuotoją dėl projektinių sprendinių koregavimo, 2010 m. kovo 29–31 d. neužtikrino, kad statyba būtų atliekama pagal darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ dalies „Šildymas-vėdinimas“ reikalavimus, t. y. nepatikrino statybos metu sumontuotų kietojo kuro katilų ir granulinio kuro katilo metalinių dūmtraukių, nenustatė, kad statinio projekto sprendiniai neatitinka faktiškų statybos darbų sąlygų ir negali būti realizuojami, ir nesikreipė į statytoją arba, jam pavedus, į statinio projektuotoją dėl projektų sprendinių koregavimo, t. y. statybos rangovei UAB (duomenys neskelbtini) įrengus kietojo kuro katilų dūmtraukį Nr. 1 pažeidžiant Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 4.12, 4.15, 4.16 ir 4.22 punktų reikalavimus (jų turinys pateiktas anksčiau) ir pakeitus kamino konstrukcijas (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimas savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) vienuolyno pastato palėpėje, jų eksploatavimo metu, veikiant aukštai temperatūrai metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. T. ir jos gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir R. T. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį, 229 straipsnį, nesant jos veikoje šių nusikalstamų veikų požymių. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nes, priimdami skundžiamus sprendimus, neanalizavo būtinųjų R. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje, objektyviųjų požymių – teisės akto pažeidimo ir didelės žalos, R. T. nuteisė nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties – nenustatę priežastinio ryšio tarp jos veiksmų bei kilusių padarinių ir, nukrypdami nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, nepagrįstai netaikė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (BK 95 straipsnis).
2.2. Šioje byloje teismai R. T. pripažino kalta dėl kilusio gaisro ir jo sukeltos didelės žalos. Tačiau, vertindami nusikalstamos veikos sudėties buvimą R. T. veikoje, teismai neatribojo skirtingų padarinių – gaisro kilimo ir didelės žalos. Tuo tarpu nustatant byloje priežastinį ryšį kasatorės veiksmai negali būti pripažinti būtinąja padarinių kilimo sąlyga, nes tiesioginė gaisro kilimo priežastis yra ne kasatorės veiksmai, bet netinkamas dūmtraukio eksploatavimas, o tiesioginė didelės žalos kilimo priežastis yra kito asmens (P. J.) veiksmai – priešgaisrinės signalizacijos išjungimas, nereaguojant į jos įspėjimą, dėl to laiku nebuvo pradėti gaisro gesinimo darbai ir gaisras išplito.
2.3. Byloje R. T. kaltė įvykdžius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 188 straipsnio 2 dalyje, 229 straipsnyje, grindžiama ne realių padarinių sukėlimu, bet formaliu pareigų pažeidimu. Kasatorė nuteista iš esmės dėl to, kad 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA) buvo nurodyti dūmtraukio įrengimo pažeidimai: nebuvo išlaikyti privalomi saugūs atstumai nuo dūmtraukių iki degių ar sunkiai degių konstrukcijų; dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalos durelės; dūmtraukio dalys tarpusavyje sujungtos savisriegiais, o ne kniedėmis; dūmtraukiai sumontuoti ne tiesūs, o su išlinkimais (alkūnėmis). Tačiau ekspertizės akte nėra nurodyta, kuris pažeidimas lėmė padarinius – gaisro kilimą. Išvados, kuriose tik nurodoma, kad pažeidimai turėjo įtakos gaisro kilimui, neargumentuojamos, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Be to, išvadas pateikęs ekspertas A. R. nurodė, kad tiesioginė ir pagrindinė gaisro priežastis buvo ta, jog dūmtraukis buvo eksploatuojamas su pažeidimais: nebuvo valomi suodžiai iš dūmtraukio, kūrenamos netinkamo drėgnumo malkos ir kt. Ir tik kaip antrąją priežastį ekspertas nurodė tai, kad buvo atlikti dūmtraukio ir kamino konstrukcijos pakeitimai. Nepaisydami to, teismai neatsakė į esminį klausimą ir nepašalino abejonių dėl kasatorės kaltės, susijusios su ekspertizės akte nustatytais pažeidimais. Kita vertus, negalima teigti, kad kasatorės kaltę pagrindžia tai, jog dūmtraukis buvo įmontuotas su išlinkimu (alkūnėmis), nes toks montavimas yra galimas, o tai, kad šis pakeitimas nebuvo įrašytas dokumentacijoje, negali būti pripažinta pažeidimu, tiesiogiai lėmusiu gaisrą ar jo padarinius. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad kasatorės kaltę pagrindžia neišlaikyti saugūs atstumai nuo dūmtraukio iki degių medžiagų.
Bylos duomenimis, dūmtraukis buvo įrengtas laikantis norminių teisės aktų reikalavimų ir gamintojo instrukcijų. Tai susijusioje civilinėje byloje Nr. e2-441- 262/2020 pripažino ir Vilniaus apygardos teismas. Be to, tikslūs atstumai nuo dūmtraukio iki degių medžiagų byloje nebuvo nustatyti (išmatuoti), kaip ir nenustatyta, kad gamintojo instrukcijose nurodyti atstumai nebuvo išlaikyti. Remiantis eksperto A. R. paaiškinimais, net jei teisės aktų reikalaujami atstumai nuo dūmtraukio iki medinių konstrukcijų būtų išlaikyti, dėl itin aukštos suodžių gaisro dūmtraukyje temperatūros konstrukcijos vis tiek būtų užsiliepsnojusios. 2013 m. vasario 5 d. temperatūrų matavimo aktas taip pat patvirtina, kad, tinkamai eksploatuojant dūmtraukį, gaisras nebūtų kilęs. Taigi tarp kasatorės veikos ir kilusio gaisro nėra priežastinio ryšio.
2.4. Kaip matyti iš Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015, kuriuo nuteistas laikinasis VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovas P. J., gaisro kilimo priežastis buvo netinkama dūmtraukio eksploatacija (kūrenant kietojo kuro katilus didesnio kaip 20 procentų drėgnumo malkomis), dėl to susidarė suodžiai, jie laikui bėgant sukėlė suodžių gaisrą; kilus gaisrui ir suveikus priešgaisrinei signalizacijai, P. J. ją išjungė, dėl to gaisras išplito ir sugadino pastate esančias kultūrines vertybes. Tai patvirtina ir 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės akto išvados. Taigi didelė žala, kaip BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų būtinasis požymis, buvo sukelta ne dėl R. T., bet dėl P. J. veiksmų. Išsamiai išanalizavus įvykio eigą ir eliminavus iš įvykių grandinės netinkamo dūmtraukio eksploatavimo ir priešgaisrinės signalizacijos išjungimo elementus, pabrėžiant, kad dėl išjungtos priešgaisrinės signalizacijos gaisro (ar jo pradžios) gesinimo darbai nebuvo pradėti ilgiau nei dešimt valandų, nekyla abejonių, kad gaisras nebūtų kilęs ar kad, net ir jam kilus, bet suveikus signalizacijai, gaisro padariniai nebūtų buvę tokie, kokie buvo sukelti (nebūtų kilusi didelė žala).
Taigi tarp kasatorės veikos ir kilusių padarinių – didelės žalos nėra priežastinio ryšio. Nesant kasatorės veiksmuose jai inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties, teismų spendimai laikytini neteisėtais, priimtais pažeidžiant BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.
2.5. Teismų sprendimai dėl R. T. nuteisimo dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo priimti remiantis ne nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir neabejotinais jos kaltę pagrindžiančiais duomenimis, bet prielaidomis. Teismai nepašalino abejonių dėl viena kitai prieštaraujančių 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvados Nr. 11-392 (12), 2013 m. liepos 8 d. specialisto išvados Nr. 35-10 (SI) ir 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės akto Nr. 65-3 (EA) išvadų dėl gaisro kilimo priežasties. Be to, teismai nepagrįstai nesirėmė Kauno technologijų universiteto mokslininko dr. E. I. atlikta įvykio simuliacija ir 2018 m. gegužės 9 d. pateikta išvada Nr. 0941-759, kuri iš esmės paneigia ekspertizės akto išvadas dėl dūmtraukio įrengimo pažeidimų įtakos gaisrui kilti. Tuo tarpu byloje ekspertizė atlikta paviršutiniškai, nevengiant spėjimų, todėl remtis ekspertizės akto išvadomis, kurios nėra kategoriškos, grindžiamos prielaidomis ir neatsako į esminius bylos klausimus, grindžiant kasatorės kaltę, negalima.
Sprendžiant R. T. kaltės klausimą nebuvo atsižvelgta ir į ekspertų bei specialistų kvalifikacijas, jų patirtį. Todėl, kasatorių teigimu, byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Taip būtų užtikrintos galimybės pašalinti abejones dėl gaisro kilimo priežasties, kreipiantis į ekspertus ar specialistus dėl tikslios padarinių kilimo priežasties įvardijimo. Neatlikus šių veiksmų ir neišnaudojus galimybės pašalinti abejones, apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinti teisėtais.
2.6. Jeigu kasacinės instancijos teismas vis dėlto pripažintų, kad R. T. veikoje yra jai inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, turėtų būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Iš teismų sprendimų matyti, kad šioje byloje teismai su padarinių kilimo laikotarpiu (gaisro kilimo data) susiejo ne tik nusikalstamos veikos pabaigos laiką, tačiau ir taikytiną baudžiamojo įstatymo straipsnio redakciją. Tačiau toks teisės aiškinimas yra ydingas ir pažeidžia teisinio apibrėžtumo (saugumo) principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinio apibrėžtumo (saugumo) principas paremtas konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
Vadinasi, R. T. jai inkriminuotų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu turėjo teisę būti garantuota, kad jos teisinių santykių turinio nepakeis tam tikri nuo jos valios nepriklausantys ir jos nekontroliuojami reiškiniai, kurie gali įvykti esant pasikeitusiai teisinei aplinkai. Atsižvelgiant į tai, 2010 m. birželio 15 d. BK 95 straipsnio redakcijos taikymas šioje byloje yra neteisingas, nes kasatorės veiksmai, net ir pripažinti nusikalstamais, buvo baigti 2010 m. kovo 29–31 d. Net ir vertinant, kad padariniai buvo sukelti praėjus porai metų nuo kasatorės veiksmų, vadovaujantis teisinio apibrėžtumo principu, taikyti vėlesnės įstatymo redakcijos negalima. Taigi, byloje turėjo būti taikyta iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija, nustačiusi penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai padarytas neatsargus nusikaltimas.
Todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje byloje suėjo 2015 m. kovo 31 d. ar 2017 m. kovo 31 d. (skaičiuojant penkerius metus nuo padarinių kilimo momento).
2.7. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nurodytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Byloje nustatyta, kad R. T. nusikalstamos veikos padarinių nenumatė. Taigi nusikalstamos veikos padarymo laikas (jeigu teismas vis dėlto vertintų, kad nusikalstama veika įvykdyta), vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, yra veikimo (neveikimo) laikas, o ne laikas, kai buvo sukelti padariniai. BK 3 straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai įtvirtinta, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Todėl senaties terminai ir jų skaičiavimo taisyklės nagrinėjamu atveju yra būtent tokie, kokie buvo veikų, nustatytų BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje, padarymo metu, t. y. penkeri metai. Taigi, net ir pripažinus, kad kasatorės veiksmai atitinka jai inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį, apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas taikant senaties terminą.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo V. M. apeliacinis skundas, bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo ir, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), bylą V. M. nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; nenustačius, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo V. M. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nenustačius pagrindo tenkinti ankstesnius prašymus, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo V. M. apeliacinis skundas, bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo ir bylą V. M. nutraukti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai netinkamai taikė BK 95 straipsnio, 3 straipsnio 3 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Nors šioje byloje kasacinės instancijos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. nutartyje konstatavo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas byloje nėra suėjęs, tačiau kasatorius mano priešingai – kad nuteistajam V. M. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis suėjo dar 2015 m. kovo 31 d. (jeigu senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo V. M. inkriminuotų veiksmų atlikimo) arba 2017 m. sausio 26 d. (jeigu senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo gaisro kilimo momento). Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas; nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nustatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.
Kasatoriaus teigimu, kaltinime V. M. nurodytas veikos padarymo laikas yra 2010 m. kovo 29–31 d., todėl pirmiausia nuo šio laikotarpio turi būti skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kaltinime nurodytu veikos padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatė penkerių metų senaties terminą asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn už neatsargius arba nesunkius tyčinius nusikaltimus. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dėl tų pačių nusikalstamų veikų padarymo jau galiojo ilgesnis aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, tačiau, naujoje 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcijoje esant nustatytiems ilgesniems apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, toks baudžiamasis įstatymas sunkina baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, neturi grįžtamosios galios.
Tuo tarpu ilgesnis aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas V. M. galėtų būti taikomas tik nustačius, kad jis 2010 m. kovo 29–31 d. atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus norėjo, jog 2012 m. sausio 25–26 d. kiltų gaisras, ir jo padarinių. Tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos, todėl po veikos padarymo praėjus daugiau nei aštuoneriems metams apkaltinamasis nuosprendis V. M. negalėjo būti priimtas, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, byla jam turėjo būti nutraukta.
3.2. Kasatorius, dėstydamas tas pačias aplinkybes ir argumentus, kurie buvo nurodyti nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 1 straipsnio, 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimus, nes neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, neištaisė jame nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriame išvados dėl V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuteistojo kaltės padarytos remiantis neišsamiai ir šališkai ištirtais bei neteisingai įvertintais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad V. M. priimto apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl gaisro kilimo priežasties, nuteistojo tariamai padarytų teisės normų pažeidimų ir jų ryšio su gaisro kilimu iš esmės pagrįstos 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės akto Nr. 65-3 (EA) išvadomis, kurios yra prieštaringos, neišsamios, paremtos prielaidomis, ir vieno iš ekspertizės aktą surašiusių ekspertų A. R. paaiškinimais.
Todėl, kasatoriaus teigimu, remiantis V. M. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, byloje turėjo būti paskirta pakartotinė kompleksinė komisinė ekspertizė gaisro kilimo priežastims nustatyti, kaltinime nurodytiems V. M. padarytiems teisės aktų pažeidimams ištirti ir jų ryšiui su gaisro kilimu nustatyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas byloje įrodymų tyrimo neatliko, pakartotinės ekspertizės nepaskyrė, kitų dviejų ekspertizės aktą surašiusių ekspertų neapklausė, o ekspertizės aktą bei eksperto A. R. paaiškinimus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorius pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį V. M. grindė Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. priimtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015 nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, jas laikydamas šioje byloje turinčiomis prejudicinę galią, nors toje byloje V. M. nebuvo proceso dalyvis.
Taip buvo padaryti esminiai BPK 7, 10, 20, 242, 301 straipsnių pažeidimai.
3.3. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. M. baudžiamasis persekiojimas šioje byloje nuo pat pradžios neatitiko pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamų veikų sudėties V. M. veikoje buvimo bei jo kaltės, o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo ir nepagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Kasatorius pažymi, kad V. M. yra nepriekaištingos reputacijos asmuo, praeityje daug metų dirbęs atsakingus darbus, neteistas, niekada nenusikaltęs, be to, yra silpnos sveikatos, todėl nusipelno išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas tenkintinas, nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl įrodymų vertinimo
5. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus byloje vertino selektyviai, nepašalino abejonių dėl nuteistųjų R. T., V. M. kaltės, priimdami skundžiamus sprendimus rėmėsi prielaidomis ir tikimybinio pobūdžio specialistų bei ekspertų išvadomis ir neišnaudojo visų galimybių gaisro ir jo padarinių kilimo priežasčiai nustatyti. Grįsdami savo teiginius dėl šių teismų padarytų pažeidimų, kasatoriai skunduose detaliai aprašo eksperto A. R. paaiškinimus, cituoja ir analizuoja byloje esančias specialistų bei ekspertų išvadas ir pasisako dėl jų prieštaringumo, nepatikimumo bei nepakankamumo nuteistųjų kaltei pagrįsti. Taigi, iš esmės kasatoriai ginčija bylą nagrinėjusių teismų atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes.
6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-82-699/2018). Esminiu pažeidimu vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan.
7. Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su kasacinių skundų teiginiais ir argumentais, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų ir ekspertų išvadas, ekspertų paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus ir kitus rašytinius bylos duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamų veikų, už kurias nuteisti R. T., V. M. ir V. L., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl R. T., V. M. ir V. L. kaltumo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir kodėl nuteistųjų apeliaciniai skundai šiuo aspektu negali būti laikomi pagrįstais. Šio teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, motyvuotos ir nekelia abejonių. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
8. Nuteistojo V. M. gynėjas advokatas D. Svirinavičius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, neatliko byloje įrodymų tyrimo, nepaskyrė pakartotinės ekspertizės gaisro Tytuvėnų bernardinų vienuolyne priežasčiai nustatyti ir neapklausė likusių dviejų tyrimą atlikusių bei 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės aktą Nr. 65-3 (EA) surašiusių ekspertų, taip neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Šie teiginiai nepagrįsti. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismas pakankamai detaliai atsakė į visus esminius nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus, be kita ko, pasisakė dėl apelianto ginčijamų specialistų ir ekspertų išvadų, eksperto A. R. paaiškinimų, kitų rašytinių bylos įrodymų vertinimo, analizavo gaisro kilimo priežastis bei V. M. ir kitų nuteistųjų veiksmų (neveikimo) įtaką jo kilimui ir motyvuotai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai pasisakyta, kodėl teismas laiko, kad 2012 m. sausio 25–26 d. naktį kilęs gaisras Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje, kuris sugadino ir sunaikino didelę kultūrinę reikšmę turinčias vertybes ir padarė didelę turtinę žalą, kilo ir dėl nuteistojo V. M. veiksmų, nes jis netinkamai atliko savo kaip statybos darbų vadovo pareigas, t. y. vienuolyno kietojo kuro katilų dūmtraukio įrengimo darbus vykdė ne pagal projektą ir pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.
9. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014 ir kt.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, proceso dalyviai neprašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimo, o teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonę ir įvertinęs, kad apeliaciniuose skunduose naujos aplinkybės, kurias reikėtų papildomai tirti, nėra nurodomos, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (8 t., b. l. 73). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip spręsdamas teismas esminio BPK pažeidimo nepadarė, nes bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme kasaciniame skunde nurodyta apimtimi (pakartotinės ekspertizės skyrimas, kitų ekspertų apklausa) būtų galėjęs lemti naujų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą ar jau nustatytų aplinkybių paneigimą.
10. Taigi išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai, kuriais grindžiamas įrodymų vertinimo pažeidimas ir neišsamus bylos patikrinimas apeliacinės instancijos teisme, neatitinka teismų priimtų sprendimų turinio, iš esmės yra deklaratyvūs ir išreiškia tik kasatorių nesutikimą su teismų išvadomis, todėl skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų nepagrindžia. Dėl priežastinio ryšio nustatymo
11. Kasaciniuose skunduose taip pat ginčijamas priežastinio ryšio tarp nuteistųjų R. T. ir V. M. veikos ir padarinių nustatymas, argumentuojama, kad gaisras Tytuvėnų bernardinų vienuolyne kilo ir didelė turtinė žala buvo padaryta ne dėl nuteistųjų veiksmų įrengiant dūmtraukį, bet dėl netinkamo dūmtraukio eksploatavimo ir kito asmens P. J. kaltės. Šie argumentai atmestini.
12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat svarbu atsakyti į klausimą, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 381/2011, 2K-386/2012, 2K-512/2014, 2K-322-511/2016, 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Atitinkamai baudžiamosios teisės moksle priežastinis ryšys yra skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginio priežastinio ryšio atveju kaltininkas tiesiogiai sukelia pavojingus padarinius, o sudėtingo priežastinio ryšio atveju į priežastinio ryšio grandinę įsiterpia kitos sąlygos, prisidėjusios prie pavojingų padarinių kilimo. Jeigu, be vertinamos asmens veikos, prie pavojingų padarinių kilimo prisidėjo ir kitos būtinosios sąlygos, priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai vertinama veika vis dar laikytina esmine ir veikiančia padarinių kilimo priežastimi. Priešingu atveju galima teigti, kad priežastinis ryšys tarp vertinamos veikos ir kilusių padarinių yra nutrūkęs.
13. Nagrinėjamoje byloje, remiantis atliktų ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais, nustatyta, kad gaisras 2012 m. sausio 25–26 d. naktį Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje iš esmės kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Teismų konstatuota, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis ir kaminas buvo faktiškai įrengti nesilaikant rekonstravimo projekto dalyje „Šildymas-vėdinimas“ nustatytų bei privalomų gaisrinės saugos reikalavimų: dūmtraukis įrengtas panaudojant metalines neapšiltintas alkūnes, palėpės patalpoje dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę, o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose statybos dokumentuose ir projektinėje dokumentacijoje neužfiksuoti.
Už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. Antai byloje nustatyta, kad objekto „Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove ir projekto vykdymo priežiūros vadove buvo paskirta R. T., statinio statybos vadovu buvo paskirtas V. M., o statinio statybos techniniu prižiūrėtoju buvo paskirtas V. L. Teismų patikimai konstatuota, kad nuteistieji nevykdė teisės aktais apibrėžtų savo pareigų: V. L., sužinojęs, jog statinio (dūmtraukio) projekto sprendiniai dėl atitinkamų priežasčių negali būti realizuojami, teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl sprendinių koregavimo, neužtikrino, kad statyba būtų vykdoma pagal projektą, R. T. neužtikrino ir nekontroliavo, kad dūmtraukis būtų įrengiamas pagal projektą, V. M. privalėjo nuolat kontroliuoti, kad dūmtraukio įrengimo darbai vyktų pagal projektą, o pastebėjęs, kad dėl atitinkamų priežasčių nėra galimybės statyti pagal projektą, nereikalavo, kad projektas būtų pataisytas.
14. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. Priežastinio ryšio buvimą patvirtina ir ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA) nurodytos išvados bei jas davusio eksperto A. R. paaiškinimai, kad kilusio gaisro židinio zona yra vienuolyno pastato palėpės pietinėje dalyje, šalia eksploatuojamo kietojo kuro šildymo katilų dūmtrauko; kad Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio rekonstravimo projekto dalies „Šildymas-vėdinimas“ nustatytų reikalavimų neatitinkantys kietojo kuro katilų dūmtraukio ir kamino konstrukcijos pakeitimai (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimai savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) turėjo įtakos gaisro kilimui.
Pažymėtina, kad patys nuteistieji neginčijo, jog kietojo kuro katilų dūmtraukis buvo įrengtas nukrypstant nuo projekto, tačiau teigė, kad byloje nustatyti konstrukcijos pakeitimai buvo neesminiai ir negalėjo turėti įtakos gaisro kilimui. Tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad šie nuteistųjų teiginiai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis (ekspertinių tyrimų išvadomis, ekspertų paaiškinimais), kurių patikimumas nekelia abejonių, o kitos nuteistųjų iškeltos galimos gaisro Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastato palėpėje kilimo priežastys teismų buvo patikrintos ir motyvuotai atmestos.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors byloje specialistų ir ekspertų išvadomis nustatyta, jog viena iš gaisro kilimo priežasčių buvo kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukio eksploatacijos pažeidimai, t. y. kūrenimas drėgnomis malkomis, dūmtraukio nevalymas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų padarytų pažeidimų reikšmingumo gaisrui kilti. Be to, priežastingumo teorijai neprieštarauja tai, kad padarinių kilimą gali lemti kelios skirtingos priežastys, šiuo atveju ir pažeidimai įrengiant kietojo kuro katilų dūmtraukį, ir netinkamas dūmtraukio eksploatavimas. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 buvo galutinai išspręstas laikinojo VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovo P. J. atsakomybės klausimas.
Minėtoje byloje teismai konstatavo priežastinio ryšio tarp P. J. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių buvimą, t. y. kad jo veiksmai lėmė, jog gaisras nebuvo pastebėtas laiku ir išplito, ir šie veiksmai prisidėjo prie gaisro padarinių – didelės turtinės žalos. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju priežastinis ryšys yra sudėtingas, nes yra įsiterpusios kelios sąlygos, prisidėjusios prie pavojingų padarinių – didelės turtinės žalos – atsiradimo. Vis dėlto nekyla abejonių, kad nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų savo pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai pripažintina dėsningu nuteistųjų veikos rezultatu.
Tai, kad dėl P. J. veiksmų gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito, neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie pavojingų padarinių kilimo. Tačiau šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp nuteistųjų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo.
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad priežastinis ryšys tarp nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. padarytų pažeidimų (neveikimo) ir kilusių padarinių teismų nustatytas pagrįstai ir motyvuotai. Dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
17. Kasatorių argumentai dėl neteisingai nustatyto nusikalstamų veikų laiko, nuo kurio skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, pagrįsti.
18. Nagrinėjamoje byloje teismai, atmesdami gynybos argumentus dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, vadovavosi nuostata, kad padarytų nusikalstamų veikų laikas yra padarinių atsiradimo laikas, t. y. kilusio gaisro ir didelę kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimo ir sugadinimo laikas – 2012 m. sausio 25–26 d. Tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija pagrįsta argumentais, kad kadangi kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtys reikalauja padarinių kilimo (materialiosios sudėtys), o nekilus padarinių, šios veikos baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, taigi šių nusikalstamų veikų padarymo laiku pripažintinas padarinių kilimo laikas. Tokia pozicija šioje byloje taip pat yra išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutartyje. Vadovavimasis tokia nuostata dėl nusikalstamos veikos laiko nustatymo lėmė, kad visiems kaltinamiesiems buvo pritaikyta 2010 m. birželio 15 d. BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija (įsiteisėjo 2010 m. birželio 29 d.), pagal kurią neatsargiems nusikaltimams nustatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 26 d., konstatuota, kad, pirmosios instancijos teismui 2018 m. spalio 26 d. priimant nuosprendį, senatis nebuvo suėjusi.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta nuostata dėl nusikalstamos veikos laiko nustatymo pagal padarinių kilimo laiką, nors ir turi tam tikrą teorinį pagrindimą, neatitinka BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės turinio ir šioje byloje iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamojo įstatymo aiškinimą kaltinamųjų nenaudai.
20. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nurodytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Taigi ši taisyklė nustato tik vieną išimtį, kai nusikalstamos veikos padarymo laikas siejamas su kilusiais padariniais, būtent kai kaltininkas numato ir nori, kad jo veikimo ar neveikimo pavojingi padariniai atsirastų vėliau. Jokių išimčių materialiosioms nusikalstamų veikų sudėtims arba veikoms, padaromoms dėl neatsargumo, minėtoje normoje nenustatyta. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011, kurioje išaiškinta: „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis).
Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju).“ Konstatuotina, kad minėtas plenarinės sesijos išaiškinimas vienodai aktualus nustatant tiek formaliosiose, tiek materialiosiose sudėtyse apibrėžtų nusikalstamų veikų laiką.
21. Pripažintina, kad nuteistieji nagrinėjamoje byloje turėjo teisėtus lūkesčius, kad teismai nenukryptų nuo BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės turinio ir neblogintų jų teisinės padėties taikydami plečiamąjį šios normos aiškinimą, taigi pagrįstai kėlė klausimą, kad jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų laikas turi būti siejamas su jiems inkriminuoto veikimo (neveikimo) laiku, o ne su padariniais. Pagrįsta yra ir kaltinamųjų bei jų gynėjų pozicija, kad jiems turi būti pritaikyta BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi jiems inkriminuoto veikimo (neveikimo), o ne padarinių atsiradimo laiku.
22. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje R. T., V. L. ir V. M. buvo kaltinami pažeidimais atliekant savo tarnybos pareigas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio statinio statybų objekte ir kaltinimo turinys leidžia daryti išvadą, kad šių pažeidimų esmė – nusikalstamas neveikimas (jiems inkriminuojami pažeidimai įvardijami neveikimui būdingomis sąvokomis: „neužtikrino“, „nenurodė“, „neįrašė“, „nesilaikė“, „nesikreipė“, „nepateikė“, „nepažymėjo“). Visų kaltinamųjų nusikalstamo neveikimo laikas nurodytas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje.
23. V. M. ir V. L. buvo kaltinami ir nuteisti už nusikalstamą neveikimą laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 31 d. Atsižvelgdama į tai, kad viso proceso metu kaltinimo pozicija dėl jų nusikalstamo neveikimo laiko nesikeitė, o apeliacinis procesas vyko pagal pačių nuteistųjų apeliacinius skundus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nemato procesinės galimybės, kad jiems inkriminuoto nusikalstamo neveikimo laikas galėtų būti nustatytas vėlesnis, nei nurodytas kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose. Kitaip būtų pažeistas non reformatio in peius principas, įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje bei 386 straipsnio 3 dalyje ir draudžiantis teismui, nesant atitinkamo prašymo, bloginti kaltinamojo teisinę padėtį. Šio principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose, kai procesas tęsiasi paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018 ir kt.). Iš to išplaukia, kad, nustatant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą V. M. ir V. L., taikytina BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri galiojo iki 2010 m. birželio 29 d. ir kuri neatsargiems nusikaltimams nustatė penkerių metų senaties terminą.
Skaičiuojant senaties terminą nuo V. M. ir V. L. inkriminuoto nusikalstamo neveikimo laiko pabaigos, t. y. nuo 2010 m. kovo 31 d., darytina išvada, kad, pirmosios instancijos teismui 2018 m. spalio 26 d. priimant nuosprendį V. M. ir V. L., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas buvo suėjęs. Taigi apkaltinamasis nuosprendis V. M. ir V. L. yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija tenkina V. M. gynėjo kasaciniame skunde pateiktą prašymą nutraukti V. M. baudžiamąją bylą dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Remdamasi BPK 376 straipsnio 2 dalies reikalavimu patikrinti, ar netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas turėjo įtakos ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų, išplėstinė teisėjų kolegija priima sprendimą tokiu pat pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nutraukti baudžiamąją bylą ir šioje byloje nuteistam V. L.
25. Minėta, kad R. T. buvo kaltinama ir nuteista už nusikalstamą neveikimą laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. Formaliai sprendžiant, yra pagrindas svarstyti klausimą, ar R. T., kitaip nei V. M. ir V. L., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis turėtų būti skaičiuojama nuo 2011 m. lapkričio 28 d. ir ar turėtų būti taikoma vėlesnė BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija (2010 m. birželio 15 d., įsiteisėjo 2010 m. birželio 29 d.), pagal kurią neatsargiems nusikaltimams nustatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad R. T. gynyba proceso metu išsakė poziciją, kad ir jos veikos pabaigos laikas yra toks pat kaip ir V. M. bei V. L., t. y. 2010 m. kovo 31 d., kai buvo baigti dūmtraukio įrengimo darbai, ir kad būtent nuo šio laiko turi būti skaičiuojama senatis. Kadangi tiek prokuroras, tiek teismai laikėsi nuostatos, kad nusikalstamos veikos laikas sietinas su gaisro laiku, minėta gynybos pozicija byloje nebuvo išnagrinėta ir paneigta.
26. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2011 m. lapkričio 28 d. data, iki kurios pagal kaltinimą truko R. T. nusikalstamas neveikimas, nustatyta pagal statybos užbaigimo akto Nr. SUA-2403-(19.34) surašymo laiką. Antai kartu su kitomis netinkamo tarnybos pareigų atlikimo aplinkybėmis R. T. buvo inkriminuota tai, kad ji dūmtraukio ir kamino konstrukcijos ir jų įrengimo pakeitimų nepažymėjo techniniame projekto keitimo dokumente ir jų nepateikė 2011 m. lapkričio 28 d. surašant statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-2403-(19.34). Taigi statybos užbaigimo procedūros aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl to, kokie R. T. padaryti tarnybiniai pažeidimai turėjo realios įtakos gaisro kilimui ir koks jų padarymo laikas. Kita vertus, tiek 2011 m. lapkričio 28 d. statybos užbaigimo akto Nr. SUA-2403-(19.34), tiek kitų su šia procedūra susijusių dokumentų nagrinėjamoje byloje nėra, nes, kaip galima spręsti iš teismo nuosprendžio, jie yra kitos, t. y. P. J., baudžiamosios bylos rašytiniai įrodymai (Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, bylos Nr. 1-3-471/2015).
27. Atsižvelgdama į tokią situaciją, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas, kokios R. T. inkriminuotos neveikimo aplinkybės gali būti vertinamos kaip turėjusios realios įtakos gaisro kilimui ir koks jų laikas, turi būti išspręstas išnagrinėjus reikšmingus šios ir kitos (susijusios) baudžiamosios bylos rašytinius įrodymus, taip pat suteikiant galimybę šalims pateikti argumentus šiuo klausimu. Tik išsamiai išnagrinėjus šį klausimą, įmanoma nustatyti, nuo kurio laiko turi būti skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kokia BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija taikytina R. T. ir koks yra senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 ir 5 punktais, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį dėl V. M. ir V. L. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesta nuteistosios R. T. apeliacinio skundo dalis dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.