LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. kovo 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Pažarskio, Aleno Piesliako ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2, 4 dalis dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš A. M. priteista civilinei ieškovei UAB „R“ 142 709,96 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei UAB „B“ 8489,56 Eur turtinės žalos ir 11 313 Eur proceso išlaidų atlyginimo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Iš nuteistojo A. M. civilinei ieškovei UAB „R“ priteista 800 Eur proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Civilinės ieškovės UAB „B“ atstovės advokatės Aldonos Kondratavičienės prašymas dėl proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atmestas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M. pagal BK 184 straipsnio 2, 4 dalis nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. būdamas AB ,,Š“ generalinis direktorius, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) (2009 m. liepos 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal 2014 m. spalio 20 d. generalinio direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 1 10 punktą, 35.6 punktą būdamas atsakingas už jam pagal panaudos sutartį perduoto, bendrovės įsigyto turto ir bendrovei patikėto turto tinkamą naudojimą bei išsaugojimą, veikė neūkiškai, t. y. nepakankamai kontroliavo atsakingų darbuotojų darbą ir neužtikrino grūdų inventorizacijos atlikimo, todėl buvo apsunkinta grūdų (priimtų / saugojamų) apskaita.
Taip, neveikdamas kaip atidus ir rūpestingas įmonės vadovas, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „R“ ir UAB „B“ priklausantį turtą – 774,052 tonos grūdų, kurių bendra vertė 151 134,63 Eur, būtent: 2014 m. birželio 11 d. paslaugų sutarties Nr. 14/06/09-01, sudarytos tarp UAB „R“ ir AB „Š“, pagrindu priėmęs saugoti jam, kaip AB „Š“ generaliniam direktoriui, patikėtą UAB „R“ turtą – 972,044 tonos IV kl. kviečių, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2015 m. sausio 7 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, nevykdydamas paslaugų sutarties Nr. 14/06/09-01 bendrųjų sąlygų 8 straipsnio 8.1 punkto – ,,Vykdytojas atsako už grūdų apsaugą vykdytojo teritorijoje ir užtikrina laiku jų grąžinimą bei pakrovimą į transporto priemones“, turto savininkei UAB „R“ pareikalavus grąžinti perduotus saugoti grūdus, negrąžino UAB „R“ priklausančio turto – 727,305 tonos IV kl. kviečių, kurių likutinė vertė 142 689,97 Eur; 2014 m. birželio 12 d. paslaugų sutarties PSL/K Nr. 14/06/12-01, sudarytos tarp UAB „B“ ir AB „Š“, pagrindu priėmęs saugoti jam, kaip AB „Š“ generaliniam direktoriui, patikėtą UAB „B“ turtą – 22,863 tonos I kl. ir 24,12 tonos IV kl. kviečių, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2015 m. balandžio 23 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, dėl neatsargumo pažeisdamas ir nevykdydamas paslaugų sutarties PSL/K Nr. 14/06/12-01 bendrųjų sąlygų 8 straipsnio 8.1 punkto – ,,Vykdytojas atsako už grūdų apsaugą vykdytojo teritorijoje ir užtikrina laiku jų grąžinimą bei pakrovimą į transporto priemones“, turto savininkei UAB „B“ pareikalavus grąžinti perduotus saugoti grūdus, negrąžino UAB „B“ priklausančio turto – 22,749 tonos I kl. ir 23,999 tonos IV kl. kviečių, kurių likutinė vertė 8447,11 Eur. Taip jis, kaip AB „Š“ generalinis direktorius, dėl neatsargumo iššvaistė jam paslaugų sutarčių pagrindu patikėtą didelės vertės svetimą UAB „R“ ir UAB „B“ priklausantį didelės vertės turtą – 774,053 tonos grūdų, kurių bendra vertė 151 137,08 Eur.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nutartį ir jam baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Žemesniųjų instancijų teismai, pripažindami kasatorių kaltu ir nuteisdami pagal BK 184 straipsnio 2, 4 dalis, neįvertino to, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė (ultima ratio (paskutinė priemonė, paskutinis argumentas) principas), ne bet koks civilinio teisinio sandorio (sutarties) sudarymo ar vykdymo pažeidimas pasiekia tokį pavojingumą, kuris reikalauja baudžiamosios teisės reakcijos (BK 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalis). Abu bylą nagrinėję teismai, nukrypdami nuo nuosekliai suformuotos teismų praktikos (taip pat ir bylose, kuriose fakto aplinkybės yra identiškos arba labai artimos), nepagrįstai kriminalizavo išimtinai civilinius teisinius santykius, kurie jau buvo išspręsti civilinio proceso tvarka. Teismai nepagrįstai nesirėmė gynybos akcentuojamais kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458-942/2016 pateiktais išaiškinimais, kuriais ne tik buvo plėtojama ankstesnė teismų praktika dėl ultima ratio principo, bet ir pateikti išaiškinimai dėl nepagrįsto civilinės atsakomybės kriminalizavimo pagal BK 184 straipsnį. Tai lėmė netinkamą Baudžiamojo kodekso tiek bendrosios, tiek ir specialiosios dalies normų aiškinimą ir taikymą. Be to, abu teismai nukrypo ir nuo teismų praktikoje pateikiamų išaiškinimų, susijusių su įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013 ir kt.).
2.2. Pirmosios instancijos teismas šiame baudžiamajame procese ne tik taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas, bet tai darė priešingai baudžiamojo proceso prigimčiai ir tikslams, nukrypdamas nuo ultima ratio principo. Šis teismas preziumavo kasatoriaus kaltę, reikalavo, kad jis paneigtų šią prezumpciją ir įrodinėtų savo nekaltumą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį neleistinai sutapatino su atsakovu civilinėje byloje. Nors baudžiamajame procese iš esmės negali būti taikoma kaltės preziumavimo taisyklė, apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos neištaisė.
2.3. Abu teismai pagal teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus privalėjo tirti sąlygas, leidžiančias pereiti iš civilinio proceso į baudžiamąjį persekiojimą, tačiau nuo tokios praktikos nukrypo. Baudžiamoji atsakomybė kasatoriui negalėjo kilti, jeigu civilinės ieškovės iš viso nebūtų ėmusiosi savo teisių gynimo civilinio proceso tvarka arba tokia kasatoriaus baudžiamoji atsakomybė būtų siejama su rezultatu, kokio civilinėms ieškovėms pavyko pasiekti civiliniame procese prieš BAB „Š“. Tačiau kasatorius nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas dėl tyčinio juridinio asmens bankroto (BK 209 straipsnis), todėl dalis žemesniųjų instancijų teismų sprendimų motyvų apie jo netinkamą vadovavimą juridiniam asmeniui yra ne kas kita, o išėjimas iš kaltinimo ribų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau baudžiamajame procese neatsirado jokių kliūčių, kurios trukdytų civilinėms ieškovėms ginti savo teises civilinio proceso tvarka. UAB „R“ ir UAB „B“ tai nuosekliai ir darė (ir tebedaro, savo teises gindamos kasatoriaus, kaip fizinio asmens, bankroto byloje), tai patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, taip pat ieškovių atstovų paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu.
2.4. Žemesniųjų instancijų teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose netinkamai aiškino ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės teisės normas. Grūdai, kaip pasaugos sutarties objektas, civilinės teisės prasme yra neindividualizuoti daiktai, todėl, priėmus juos pasaugai ir teisėtai sumaišius su kitų fizinių ar juridinių asmenų saugomais grūdais, neįmanoma net tikėtis, kad pasaugos davėjui bus sugrąžinti būtent tie patys grūdai, kurie ir buvo patikėti pasaugai. Tai reiškia, kad ir civilinės teisės prasme galimas tik prievolių, o ne daiktinės teisės normų taikymas (tai turi reikšmės ir baudžiamosios teisės taikymui), nes tokiu būdu būtina atriboti juridinio asmens ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens prievoles, to žemesniųjų instancijų teismai nesugebėjo padaryti. Net ir deliktinė atsakomybė, apie kurią teisme pasisakė UAB „R“ atstovas, yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių (jeigu tokiai civilinei atsakomybei iš viso būtų pagrindo), tačiau šiuo atveju ir civilinė atsakomybė yra sutartinė – tarp atitinkamų juridinių asmenų (civilinių ieškovių UAB „R“ ir UAB „B“ iš vienos pusės ir AB „Š“ iš kitos pusės).
2.5. Nors abu teismai pripažino sąsajas tarp civilinių procesų ir šios baudžiamosios bylos, tačiau, priimdami atitinkamai skundžiamus nuosprendį ir nutartį, ignoravo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pripažintas įrodytu žalos faktas, dydis ir pagrindas, t. y. nustatyta, kad ne kasatorius, o AB „Š“ padarė civilinei ieškovei UAB „B“ 8489,56 Eur žalą. Taip žemesniųjų instancijų teismai ne tik perkėlė juridinio asmens civilinę atsakomybę kasatoriui, bet ją tuo pačiu metu ir konvertavo į baudžiamąją atsakomybę, iškreipdami minėtoje civilinėje byloje priimto įsiteisėjusio sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią; taip pat ignoruodami kitų teismų įsiteisėjusius sprendimus civilinėse bylose dėl tų pačių teisinių santykių (Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. preliminarųjį sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt., sudarančius šios baudžiamosios bylos medžiagą).
2.6. Žemesniųjų instancijų teismai netinkamai aiškino BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse nustatytos veikos objektyviosios pusės požymius, tapatindami saugomų grūdų kiekio duomenis, apskaitytinus AB „Š“ buhalterinėje apskaitoje, ir tokių grūdų kiekio faktinius duomenis. Ne bet koks neūkiškumas ūkinėje veikloje, netgi jei toks ir būtų nustatytas, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kasatorius nebuvo kaltinamas padaręs BK 220 straipsnyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ar BK 223 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje ar BK 229 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas. Nepaisant to, kaltinimo formuluotėse buvo aprašinėjamos kituose BK specialiosios dalies straipsniuose ar jų dalyse nurodytų veikų sudėtys – esą kasatorius nepakankamai prižiūrėjo, t. y. nepakankamai kontroliavo, atsakingų darbuotojų (kokių, konkrečiai nenurodyta) atliekamą darbą, neužtikrino inventorizacijos atlikimo ir kt., – kurios nei tiesiogiai, nei kokiu nors kitokiu priežastiniu ryšiu nėra susijusios su veika, dėl kurios padarymo kasatorius yra pripažintas kaltu ir nuteistas.
2.7. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad kito grūdų kiekio nustatymo būdo, išskyrus iš turimų bendrovės dokumentų, nėra, prieštarauja ūkinei ir teisinei logikai, taip pat ir gyvenimiškai patirčiai. Jeigu taip būtų, tai elevatoriuje (grūdų saugyklose) nebūtų įrengiamos svarstyklės, kuriomis sveriamos atvykstančios ir išvykstančios transporto priemonės su pakrautais (iškraunamais) grūdais, o kasatoriaus neva neūkiškumas nebūtų kaltinimuose bei skundžiamuose sprendimuose siejamas su inventorizacijų neatlikimu. Inventorizacijos grūdų elevatoriuje esmė kaip tik ir yra grūdų svėrimas natūroje.
2.8. Kita vertus, pats inventorizacijos atlikimas negali nei padidinti, nei sumažinti natūroje saugomų grūdų kiekio, ir net jeigu inventorizacija neatliekama, tai savaime nereiškia turto iššvaistymo. Be to, žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1999 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 479 patvirtintų Grūdų, jų produktų ir kitų produktų inventorizacijos grūdų supirkimo ir (arba) perdirbimo įmonėse taisyklių (2011 m. vasario 8 d. redakcija) 8 punktą, nustatantį, kad „po gaisro arba stichinių nelaimių (pagal gaisro ar stichinės nelaimės pasibaigimo dienos būklę) inventorizuojama grūdų ir kitų produktų dalis, likusi po gaisro arba stichinės nelaimės. Jeigu įmonėje nustatomas grūdų ir kitų produktų grobimo (vagystės), piktnaudžiavimo arba sugadinimo faktas (pagal nustatymo dienos būklę), inventorizuojami grūdai ir kiti produktai, priklausę materialiai atsakingų asmenų, susijusių su minėtais nusižengimais, turtinei atsakomybei.“ Kadangi pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę dėl talpyklos Nr. 2 stogo skardos sugadinimo, tai pagrindo atlikti inventorizaciją nebuvo ir šiuo aspektu kasatorius jokių reikalavimų nepažeidė.
Minėtų taisyklių 9 punktas reglamentuoja inventorizaciją teisėsaugos institucijų reikalavimu, iškilus abejonei dėl faktinio grūdų ir kitų produktų kiekio ir apskaitos duomenų atitikties, taip pat dėl kitų priežasčių, tačiau toks reikalavimas kasatoriui, kaip AB „Š“ vadovui, niekada nebuvo pateiktas, nors mokestiniai patikrinimai AB „Š“ vyko nuolat, taip pat vyko ir valstybės institucijų kontrolė, susijusi su intervenciniais grūdų pirkimais.
2.9. Kasatoriaus, kaip juridinio asmens vadovo, akcininko, atsakomybė abiejų teismų buvo be jokio pagrindo sutapatinta su paties juridinio asmens atsakomybe. Taip buvo padarytas CK 2.50 straipsnio 2 dalies pažeidimas, susijęs ir su netinkamu baudžiamosios teisės aiškinimu (visų pirma principo ultima ratio aspektu). Ši klaida yra reikšminga, atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo civilinės atsakomybės.
2.10. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-788/2017 priimtoje nutartyje išaiškino, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų dėl galimų klaidų; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturėtų būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais.
Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Taigi, žemesniųjų instancijų teismai nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl įmonės direktoriaus galimos atsakomybės atribojimo.
2.11. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2007 pateiktais išaiškinimais, nes pagal paminėtoje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis negalėjo ginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų iš viso nėra, o civilinės ieškovės ne tik gali, bet ir realiai gina savo teises civilinio proceso tvarka.
2.12. Pagal teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui tik tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad kaltininkas neteisėtai perleido jam patikėtą ar jo žinioje buvusį, ne bet kieno, o svetimą turtą, ir dėl tokių kaltininko veiksmų žalą patyrė būtent šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas. Dėl to minėtų aplinkybių tinkamas nustatymas, tai buvo konstatuota ir ankstesnėje kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-56-511/2020, nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 89-303/2022). Kadangi jokio sandorio (nei teisėto, nei neteisėto), kuriuo kasatorius būtų perleidęs saugomus grūdus, abu teismai nenustatė, apsiribojo teiginiais, neva grūdai „dingo kažkokiu tai būdu“, todėl nukrypo nuo paminėtos teismų praktikos.
2.13. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (22 punktas) nurodyta, kad nuostolingai AB „Š“ dirbo tik mažiau nei metus – nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. spalio 6 d., ir beveik visą tą laikotarpį įmonei nevadovavo kasatorius. Taigi, skundžiamų nuosprendžio ir nutarties motyvai apie kasatoriaus nerūpestingą, aplaidų elgesį ir šiuo aspektu atmestini. O tai, kad AB „Š“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla (tuo metu kasatorius jai nevadovavo dėl nedarbingumo), o Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, neturi nieko bendra su kasatoriui pareikštais kaltinimais ir priteistais civiliniais ieškiniais.
2.14. Be to, veikos, nustatytos BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse, baigtumo momentas jokiu būdu negali būti siejamas su civilinių ieškovių sužinojimu apie AB „Š“ prievolių vykdymo galimumą, kadangi ieškovių sužinojimas niekaip nelemia paties grūdų praradimo (net jeigu toks ir būtų) fakto ir yra reikšmingas tik civilinio proceso prasme (skaičiuojant, ar ieškovas nepraleido termino ieškiniui pareikšti), juolab kad UAB „B“ pateikė reikalavimą grąžinti grūdus iki 2015 m. balandžio 30 d., o tai jau tiesiogiai susiję su laikotarpiu, kuriuo kasatorius buvo nedarbingas.
2.15. Žemesniųjų instancijų teismai nepaisė to, kad jis buvo nedarbingas nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., t. y. net šešis mėnesius. Teismų teiginiai, kad neturi teisinės reikšmės fakto aplinkybės, jog į tą „nenustatyto laiko“ terminą įeina ir paminėtas nedarbingumo laikotarpis, kai kasatorius nedirbo ir nevadovavo AB „Š“, laikytini nepašalintomis prielaidomis. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino kasatoriaus nedarbingumo laikotarpį nuo pusės metų iki vieno mėnesio, net ir mėnesio pakako, kad būtų atlikti bet kokie veiksmai, už kuriuos kasatorius negali būti atsakingas. Šios prielaidos nepašalinimas yra esminis in dubio pro reo (visi netikslumai ir neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai) principo pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „UAB „R“ ir UAB „B“ grūdai kažkokiu tai būdu dingo iš AB „Š“, už ką yra atsakingas būtent pats nuteistasis A. M.“, ne tik pažeidė in dubio pro reo principą, bet ir preziumavo kasatoriaus kaltę. Toks teismo teiginys pažeidžia ir asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 44 straipsnio 7 punktas), suprasti kaltinimą.
2.16. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad T. K. pavaduodavo kasatorių jo nedarbingumo laikotarpiais, taip pat nurodyta, jog kasatorius 2015 m. sirgo, o bendrovė „Š“ tuo metu buvo skolinga vieninteliam kreditoriui – bankui „S“, 2015 m. liepos 31 d. reikalavimas parduotas UAB „BK“. Tai patvirtina, kad bendrovės padėtis nebuvo beviltiška, kasatorius ieškojo asmenų, galinčių perfinansuoti skolą BAB „S“, įmonės veiklai turėjo samdyti kitą direktorių. Esant tokioms teismo įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje nustatytoms aplinkybėms, abu žemesniųjų instancijų teismai be jokio pagrindo jomis nesirėmė. Tokie duomenys ne tik patenka į BPK 20 straipsnio 1–5 dalių normose įtvirtintą įrodymų sampratą, bet turėjo būti analizuojami kitų baudžiamosios bylos duomenų kontekste. To nepadarę, žemesniųjų instancijų teismai pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
2.17. Abu žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai atsisakė skirti grūdų kiekio ir sandėliavimo sąlygų ekspertizę, o apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai nurodė, kad vienintelis įmanomas grūdų kiekio nustatymo būdas yra „tik iš turimų įmonės dokumentų“. Specialistų S. M., S. S. pateiktose išvadose esantys prieštaravimai, nepavykus jų pašalinti šiuos specialistus apklausiant teisiamojo posėdžio metu, turėjo būti šalinami paskiriant byloje ekspertizę.
2.18. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1999 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 479 patvirtintų Grūdų, jų produktų ir kitų produktų inventorizacijos grūdų supirkimo ir (arba) perdirbimo įmonėse taisyklių 25 punktą, „palaidus grūdus ir kitus produktus, taip pat supakuotus į nestandartinio svorio pakuotes, komisija inventorizuoja svėrimo būdu“. Esant tokiam nustatytam inventorizacijos būdui, nei specialistas S. M., nei policijos pareigūnai nustatyti tikslaus grūdų kiekio „iš akies“ negalėjo (2015 m. vasario 18 d. apžiūros protokolas), privalėjo juos sverti. Paminėtas teisinis reglamentavimas atitinka ir kasatoriaus parodymus dėl objektyvaus inventorizacijos atlikimo apsunkinimo. Taigi, žemesniųjų instancijų teismų pasirinkta grūdų kiekio nustatymo „iš akies“ pozicija, ir netgi ne iš paties specialisto akies (specialisto S. M. parodymai teisiamojo posėdžio metu), kartu ignoruojant šio specialisto parodymus, kad grūdų kiekio talpykloje Nr. 2 užfiksuoti iš viso nepavyko, yra akivaizdus principo in dubio pro reo pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams jokio dėmesio neskyrė, apsiribojo pritarimu pirmosios instancijos teismo išvadoms.
2.19. Pagal specialistės S. S. teisme duotus parodymus buvo tiriamas laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tai patvirtina, kad tirtas laikotarpis nesutampa su kaltinime nurodytu laikotarpiu, o tuo labiau kasatoriaus nedarbingumo laikotarpiu. Be to, iš šios specialistės parodymų matyti, kad nebuvo tiriami fakto klausimai (faktinis grūdų kiekis), nebuvo vertinamas ir natūralus grūdų svorio sumažėjimas, buvo tiriama tik bendrovės buhalterinė apskaita, nors kasatorius netinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu nebuvo kaltinamas (be to, specialistė S. S. parodė, kad buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl kurių nebūtų galima nustatyti AB „Š“ veiklos, nebuvo nustatyta). Šių reikšmingų aplinkybių teismai niekaip teisiškai neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas netgi pakeitė privalomą tikslaus neva iššvaistytų grūdų kiekio nustatymą į „kažkokiu tai būdu“ bei aiškinimą, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra pakankamas ne bet kokios, o didelės žalos įrodymas. Be kita ko, specialistė S. S., neturėdama nei teisinio išsilavinimo, nei išsilavinimo, susijusio su grūdų sandėliavimu ar saugojimu, ėmėsi ir teisinio vertinimo, remdamasi norminiu aktu, kuris tyrimo metu jau nebegaliojo.
2.20. Teismų praktikoje yra išaiškinta: „<…> nustačius, kad duomenys, kuriais grindžiama sąlyginė išvada, kelia pagrįstų abejonių, negalima vadovautis ir tokiais sąlyginiais įrodymais. Specialistų (ekspertų) išvados, padarytos vadovaujantis duomenimis, kuriuos teismas pripažino nepatikimais, abejotinais, taip pat negali būti patikimos ir visų kitų bylos įrodymų kontekste patvirtinančios asmens kaltumą, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-689/2020). Šios taisyklės žemesniųjų instancijų teismai nepaisė, nesinaudojo specialiosiomis žiniomis, kurių panaudojimas būtų leidęs nustatyti tikslų neva iššvaistytų grūdų kiekį ir atsakyti, kaip kinta (jeigu iš viso kinta) saugomų grūdų kiekis priklausomai nuo temperatūros, drėgmės, graužikų ir kitų biogeninių veiksnių, kokios yra natūralios grūdų netektys nuo viso saugotų grūdų kiekio, taip pat į kitus klausimus.
2.21. Netinkamai abiejų instancijų teismai įvertino ir 2019 m. kovo 19 d. – balandžio 19 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte bei ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus duomenis apie kasatoriaus psichines ir somatines ligas. Paminėti ekspertizės aktai turėjo būti vertinami visų bylos duomenų kontekste, t. y. faktų, kad kasatorius yra patyręs ne vieną galvos smegenų traumą ir jam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas (psichiniams ir elgesio sutrikimams priskirta liga), kontekste. 2020 m. liepos 14 d. darbingumo lygio vertinimo akte kasatoriui konstatuotas ne tik organinis asmenybės sutrikimas, bet ir daug kitų ligų – (duomenys neskelbtini). 2020 m. birželio 12 d. atlikus galvos kompiuterinę tomografiją, konstatuota „(duomenys neskelbtini)“. Tais atvejais, kai nusikalstama veika pasireiškia neatsargumu, nustatant subjektyviosios pusės požymius, svarbios ir individualios baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens savybės (galimybė suvokti veikos neteisėtumą, kuri šiuo atveju ribojama dėl kasatoriui nustatyto psichinio ir elgesio sutrikimo, (duomenys neskelbtini)).
2.22. Abu žemesniųjų instancijų teismai kasatoriaus kaltę preziumavo ir didesnio dėmesio neatsargios kaltės formos nustatymui neskyrė, net nenurodė, kokia rūšimi ji pasireiškė. Faktas, kad dėl nustatyto sutrikimo kasatoriui negalėjo būti išduotas ginklas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44- 222/2018), bei teismų sprendimai bylose, kuriais asmenys, jiems nustačius tokį patį sutrikimą (organinis asmenybės sutrikimas), pripažinti nepakaltinamais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017) arba neveiksniais (Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-507-792/2011), negalėjo būti ignoruojami ir nevertinami. Teismų praktikoje išaiškinta, kad specialisto išvados bei ekspertizės aktai yra svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373- 976/2018). Be to, specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2012). Abu teismai, pripažindami, kad kasatoriaus veikoje yra visi subjektyvieji veikos požymiai, padarė esminę duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidą.
2.23. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pašalino iš kaltinimo aplinkybę, susijusią su talpyklos Nr. 2 saugyklos skardos stogo remontu, su kuo kaltinimas ir siejo būtinybę atlikti inventorizaciją bei neva kasatoriaus neūkiškumą. Dalies kaltinimo pašalinimas privalėjo būti atliktas ne tik laikantis BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet ir, laikantis BPK 307 straipsnio 2 dalies reikalavimų, turėjo būti aptartas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas nepranešė apie paminėtą kaltinimo keitimą, nors toks keitimas buvo esminis ir reikalavo visiškai kitokio ne tik faktinių aplinkybių įrodinėjimo, bet ir teisės taikymo. Juolab kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas buvo toks neaiškus ir neatitinkantis BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kad nuo jo buvo iš viso neįmanoma efektyviai gintis, o dalies kaltinimo pašalinimas nepadarė jo aiškesnio, tinkamo bylai nagrinėti teisme.
Pagal pateiktą kaltinimą ne tik buvo pripažintos baustinomis abi kasatoriaus veikimo alternatyvos (jeigu kasatorius iš viso nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su talpyklos Nr. 2 saugyklos stogo remontu, vadinasi, jis veikė neūkiškai; jeigu kasatorius ėmėsi talpyklos Nr. 2 saugyklos stogo remonto organizavimo darbų, vadinasi, jo kontrolė buvo nepakankama, o tai taip pat laikytina jo neūkiškumu), tačiau jame nenurodyti tokie esminiai veikos aprašymo elementai (fakto aplinkybės – veikos padarymo laikas, veikos padarymo aplinkybės) (kaltinime nurodyta „ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku“, „ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis“), kurie pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą yra būtini. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių pažeidimų nenustatė, o skundžiamos nutarties 22 punkte šiuo aspektu teismo pateikti motyvai pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalį.
2.24. Esminių BK ir BPK taikymo klaidų šią bylą nagrinėję teismai padarė ir civilinių ieškinių išsprendimo, bausmės skyrimo dalyse.
2.25. Minėta, kad civilinių ieškovių UAB „B“, UAB „R“ ieškiniai atsakovei AB „Š“ yra išnagrinėti civilinio proceso tvarka, jie tenkinti ir atitinkamos pinigų sumos priteistos iš AB „Š“. Šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neturėjo kompetencijos keisti įsiteisėjusių teismų sprendimų civilinėse bylose, jais nustatyto prievolių turinio, atleisti civilinių atsakovų civilinėse bylose nuo teismo sprendimo vykdymo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis).
2.26. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neįvertino nemokumo administratoriaus ataskaitos apie bankrutuojančio fizinio asmens A. M. bankroto proceso eigą, iš jos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įsiteisėjusi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, draudžiama išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 punktas). Nuo teismo nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius disponuoja fizinio asmens turtu, kuris įrašytas į planą, ir depozitinės sąskaitos lėšomis pagal plane nurodytą tvarką. Nė vienas fizinio asmens kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti fiziniam asmeniui priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 18 straipsnio 3 dalis).
Paminėtoje 2021 m. kovo 12 d. nutartyje nurodyta, kad iš 11 234,20 Eur, t. y. iš sumos, kurią bankroto administratoriui perdavė antstolė V. Š., turi būti tenkinami visų, o ne tik galimi civilinių ieškovių UAB „R“, UAB „B“ kreditoriaus reikalavimai. Reikalavimai bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, net jeigu jie ir yra kildinami dėl žalos, padarytos nusikalstama veika, neturi pirmumo teisės prieš kitus kreditorių reikalavimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs gynėjo prašymo perduoti civilinius ieškinius ir su jais susijusius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pažeidė ne tik paminėtas Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, bet ir CPK 18 straipsnio, BPK 114 straipsnio nuostatas. Pasikeitus Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies redakcijai, pati civilinė ieškovė UAB „B“ kreipėsi į bankroto administratorių, prašydama įtraukti ją į bankrutuojančio asmens A. M. kreditorių sąrašą ir patvirtinti tos pačios sumos, kuri yra priteista šioje baudžiamojoje byloje, kreditoriaus reikalavimą.
Negalima tokia situacija, kai tas pats kreditoriaus reikalavimas nagrinėjamas ir fizinio asmens bankroto byloje, ir baudžiamojoje byloje.
2.27. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-788/2020 yra išaiškinta, kad civilinis ieškinys negali būti priteistas baudžiamojoje byloje, jeigu tas pats ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje. Jei tas pats ieškinys buvo pareikštas antrą kartą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi atsisakyti jį priimti ir pripažinti pareiškėją civiliniu ieškovu. Jeigu baudžiamojoje byloje toks ieškinys vis dėlto buvo priimtas, jis negali būti tenkinamas.
2.28. Nepagrįstai žemesniųjų instancijų teismai į kasatoriui paskirtą bausmę neįskaitė laiko, kurį jis išbuvo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, kur buvo pasiųstas atlikti stacionarios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Taip buvo pažeistos BPK 141 straipsnio 1 dalies, taip pat BPK 66 straipsnio 1 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263-697/2017).
2.29. Be kita ko, ši byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir (ar) 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymu, pirmąja instancija nagrinėjamos apygardų teismuose (BPK 225 straipsnio 2 dalis). Tačiau kasatoriaus atveju bylą kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėjo apylinkės teismas. Šiuo atveju bylos teismingumas buvo nustatytas pagal nusikaltimo kategoriją, t. y. atsižvelgus į tai, kad neatsargūs nusikaltimai pagal sunkumą nėra skirstomi. Kita vertus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad, pagal nors ir negausią teismų praktiką, bylas, kuriose asmenys kaltinti BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse nustatytų veikų padarymu, pirmąja instancija nagrinėjo apygardų teismai (pavyzdžiui, baudžiamosios bylos Nr. 2K-191/2012, 2K-208/2013, 2K-289/2014, 2K-230-222/2015). Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017 paduotame kasaciniame skunde buvo keltas ir teismingumo klausimas (bylą kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas).
Kasacinės instancijos teismas pastarojoje byloje priimtoje nutartyje nurodė, kad nuteistasis E. Č. buvo kaltinamas ir Vilniaus apygardos teismo, kaip bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo (BPK 226 straipsnio l dalis), priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Pastaroji nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir jos padarymu kaltinamų asmenų byla kaip pirmosios instancijos teismui yra teisminga apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis). Kasatorius buvo kaltinamas BK 184 straipsnio 2, 4 dalyse nustatytos nusikalstamos veikos padarymu, tačiau BK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta tik tai, kad to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos ir neatsargia kaltės forma (jokie kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai – nei kvalifikuojantys, nei privilegijuojantys nėra įtvirtinti).
Neatsargumas, kaip kaltės forma, reikalauja ne mažesnio teisinio tikslumo, ne mažesnės teisinės kvalifikacijos ir netgi sudėtingesnio įrodinėjimo.
3. Byloje taip pat yra gauti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Viktoro Biriukovo rašytinis atsiliepimas į kasacinį skundą, kuriuo prašoma nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti, bei civilinės ieškovės UAB „B“ atstovės advokatės A. Kondratavičienės rašytinis atsiliepimas į kasacinį skundą, kuriuo prašoma nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti ir iš nuteistojo A. M. ieškovei UAB „B“ priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
6. Kaip matyti iš nuteistojo kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu specialistų išvadų vertinimu, savaip jas interpretuojant arba teigiant, kad jos tinkamai neįvertintos. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, šie ir kiti su teisės taikymo aspektais nesusiję argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Dėl bylos teismingumo
7. Kasatorius teigia, kad byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes, vadovaujantis BPK 225 straipsniu, baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymu, pirmąja instancija turi būti nagrinėjamos apygardų, o ne apylinkių teismuose. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
8. Pagal BPK 224 straipsnį apylinkės teismui teismingos visos baudžiamosios bylos, išskyrus tas, kurios teismingos apygardos teismui. Pagal BPK 225 straipsnio 1 dalies nuostatas apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, teismingos baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, nustatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 178 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat bylos, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo Respublikos Prezidentu, Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais.
9. Šioje baudžiamojoje byloje A. M. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, t. y. už neatsargų, o ne sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nėra ir kitų įstatyme įtvirtintų aplinkybių, dėl kurių bylą kaip pirmoji instancija būtų turėjęs nagrinėti apygardos teismas. Todėl ši byla buvo išnagrinėta laikantis BPK 224 straipsnyje nustatytų taisyklių, t. y. apylinkės teisme. Dėl BPK 207, 208, 219 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo
10. Kasatorius teigia, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas buvo neaiškus ir neatitinkantis BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nuo jo buvo neįmanoma efektyviai gintis.
11. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tinkamas BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų įgyvendinimas užtikrina kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir kartu apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pagal kasacinio teismo praktiką kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014, 2K-161-511/2016).
12. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 dalyje išdėstytiems reikalavimams nepagrįsti, kaltinamasis aktas šiuos reikalavimus atitinka.
13. Kasaciniame skunde teigiama, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atsisakė skirti grūdų kiekio ir sandėliavimo sąlygų ekspertizę, nes nepavyko pašalinti specialistų S. M., S. S. pateiktose išvadose esančių prieštaravimų. Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Teismai prašymą skirti ekspertizę nagrinėjo, išklausė proceso dalyvių nuomonės, tačiau pateikdami motyvus nutarė prašymo netenkinti. Priimant tokį teismo procesinį sprendimą esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, esant kaltinamųjų ar jų gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę.
Ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina, siekiant nustatyti veikos aplinkybes. Tuo tarpu iš bylos matyti, kad specialistė S. S. tyrė tik buhalterinius dokumentus ir jų pagrindu davė išvadą, koks grūdų kiekis turėjo būti saugomas, o specialistas S. M. apžiūros metu vertino faktinį grūdų kiekį. Sutiktina su kasatoriumi, kad faktinis grūdų likučio kiekis buvo nustatytas neatliekant inventorizacijos, todėl negali būti vertinamas kaip tikslus, tačiau šiuo atveju teismams nekilo abejonių dėl grūdų trūkumo fakto ir kad būtent dėl šios priežasties perduoti saugoti AB „Š“ civilinių ieškovių grūdai joms nebuvo grąžinti, tai iš esmės pripažino ir nuteistasis.
14. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, susijusią su talpyklos Nr. 2 saugyklos skardos stogo remontu, pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nepranešė apie paminėtą kaltinimo keitimą, nors toks keitimas buvo esminis ir reikalavo visiškai kitokio ne tik faktinių aplinkybių įrodinėjimo, bet ir teisės taikymo. Su šiais teiginiais nesutiktina.
15. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje nustatyta kaltinime nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarka. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Spręsdamas, ar kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, įvertina, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pašalino vieną iš kaltinime nurodytų veikos padarymo aplinkybių, t. y. kad A. M., žinodamas apie talpyklos Nr. 2 dalies saugyklos stogo skardos sugadinimą, nesiėmė priemonių stogo remonto darbams atlikti. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės dėl to iš esmės nepasikeitė, buvo tik susiaurinta kaltinimo apimtis. Minėtos aplinkybės pašalinimas neeliminavo kitų nuteistajam inkriminuotos veikos objektyviąją pusę sudarančių aplinkybių, nepakito pagrindas nuteistojo veiką kvalifikuoti kaip nusikalstamą pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nėra pagrindo spręsti, kad gynyba dėl to galėtų būti kitokia. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai.
17. Kasatorius, be kita to, nepagrįstai teigia, kad dalies kaltinimo pašalinimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje privalėjo būti atliktas laikantis BPK 307 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. aptartas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Reikalavimai, keliami nuosprendžio rezoliucinei daliai, nustatyti BPK 307 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas, tačiau nereikalaujama nurodyti aplinkybių, kurios iš kaltinimo konkrečia nusikalstama veika buvo pašalintos. Pagal BPK 305 straipsnio reikalavimus ir teismų praktiką įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat ir nepasitvirtinusios kaltinimo aplinkybės, jei tokių nustatyta, nurodomos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, šių nuostatų laikėsi. Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo
18. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas preziumavo jo kaltę, reikalavo iš jo įrodinėti savo nekaltumą, taip pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šie teiginiai nepagrįsti. Nuteistojo kaltė grindžiama liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais įrodymais, išsamiai išdėstytais nuosprendyje. Tuo tarpu kasaciniame skunde teiginiai apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą grindžiami, cituojant skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje dėstomos CPK 178 straipsnio ir 182 straipsnio 4 dalies nuostatos, aktualios civiliniame procese sprendžiant dėl vadovo civilinės atsakomybės. Ši nuosprendžio dalis nieko bendro neturi su A. M. kaltės preziumavimu baudžiamojo įstatymo taikymo prasme. Dėl BK 184 straipsnio taikymo
19. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo išimtinai civilinius teisinius santykius ir kad nenustatyta jokio sandorio (nei teisėto, nei neteisėto), kuriuo kasatorius būtų perleidęs saugomus grūdus, todėl jam inkriminuota veika negali būti laikoma turto iššvaistymu, nustatytu BK 184 straipsnyje.
20. Iš tiesų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tačiau šiuo atveju kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje tokia teismų praktika nesuformuota.
21. BK 184 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas pasireiškia tuo, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017). Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013).
22. BK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iššvaistymas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo. Tokia veika gali pasireikšti ne tik neteisėtu patikėto ar žinioje esančio turto perleidimu, bet ir kitokiu kito asmens turtinių reikalų netinkamu tvarkymu, padarant jam žalos. Tokia situacija gali susiklostyti, kai, pvz., kaltininko neatsargumas lemia atsiradimą aplinkybių, sudarančių sąlygas tretiesiems asmenims patiems paimti kaltininkui patikėtą (jo žinioje esantį) turtą, žala gali būti padaroma asmeniui netinkamai atliekant jam pavestą darbą ir pan. Veikos neteisėtumas tokiu atveju pasireiškia įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba sutartyse įtvirtintų pareigų nesilaikymu. Įmonės vadovo atveju tai gali pasireikšti, pvz., netinkamu darbo organizavimu, nepakankamu pavaldinių kontroliavimu, neužtikrinimu tinkamo jam patikėtų (žinioje esančių) vertybių saugojimo ir pan.
23. Pažymėtina, kad patikėto ar kaltininko žinioje esančio turto tvarkymo sąlygų pažeidimas savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 ir kt.).
24. Šioje byloje nustatyta, kad pagal 2014 m. birželio 11 d. paslaugų sutartį UAB „R“ perdavė saugoti AB „Š“ 972,044 tonos IV klasės kviečių, tačiau, turto savininkui UAB „R“ pareikalavus grąžinti perduotus saugoti grūdus, AB „Š“ 727,305 tonos IV klasės kviečių, kurių likutinė vertė 142 689,97 Eur, UAB „R“ negrąžino. Analogiškai pagal 2014 m. birželio 12 d. paslaugų sutartį UAB „B“ perdavė saugoti AB „Š“ 22,863 tonos I klasės ir 24,12 tonos IV klasės kviečių, tačiau 22,749 tonos I klasės ir 23,999 tonos IV klasės kviečių, kurių likutinė vertė 8447,11 Eur, AB „Š“ šio turto savininkei UAB „B“ negrąžino, nors pagal šių sutarčių 8.1 punkto nuostatas AB „Š“ buvo atsakinga už grūdų apsaugą savo teritorijoje ir laiku jų grąžinimą bei pakrovimą į transporto priemones. Aptariamu laiku AB „Š“ generalinio direktoriaus pareigas ėjo A. M. ir pirmiau minėtas turtas laikomas jam patikėtu. Pagal 2000 m liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą kaip įmonės vadovas jis buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, be to, pagal 2014 m. spalio 20 d. generalinio direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 1 10 punktą ir 35.6 punktą jis buvo atsakingas už bendrovei patikėto turto tinkamą naudojimą bei išsaugojimą.
25. Byloje nustatyta, kad, civilinėms ieškovėms pareikalavus grūdus grąžinti, jų AB „Š“ įmonėje nebebuvo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo visas byloje keltas nuteistojo A. M. versijas dėl šio grūdų trūkumo susidarymo, t. y. kad kaltinime nurodyti grūdai – kviečiai buvo sulieti dėl saugyklos stogo skardos sugadinimo, t. y. sugedę; kad toks grūdų kiekis galėjo natūraliai sumažėti; kad grūdų galėjo nelikti dėl neteisingo išdžiovinimo, graužikų, vabalų, užsiveisusių grūduose, ir jas motyvuotai atmetė. Nors kasatorius teigia, kad grūdų trūkumas galėjo susidaryti jo nedarbingumo metu, nuo 2015 m. kovo 23 d., tačiau ir ši versija teismų motyvuotai paneigta.
26. Nors byloje ir nėra nustatyta, kokiu konkrečiu būdu UAB „R“ ir UAB „B“ grūdai dingo iš AB „Š“ saugyklų, tačiau būtent nuteistasis buvo atsakingas už tinkamą šio jam patikėto svetimo turto išsaugojimą ir būtent A. M. kaip įmonės vadovo pareigų netinkamas vykdymas nulėmė tokio didelio kiekio grūdų trūkumo susidarymą. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia byloje nustatytomis aplinkybėmis, kaip antai: saugomi kitų įmonių grūdai A. M. nurodymu buvo malami ir naudojami ir pačios įmonės AB „Š“ veikloje; A. M. nereagavo į įmonėje dirbusių darbuotojų pastabas dėl galimų saugomų grūdų trūkumų, teigdamas, kad jis viską pats sutvarkys ir pan. Taip pat įmonėje nebuvo atliekamos grūdų inventorizacijos, nors bylai aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ (2010 m. lapkričio 3 d. redakcija) 3, 8, 9, 55 punktai; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 1999 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 479 patvirtintų Grūdų, jų produktų ir kitų produktų inventorizacijos grūdų supirkimo ir (arba) perdirbimo įmonėse taisyklių (2011 m. vasario 8 d. redakcija) 5, 6, 11 punktai), priešingai kasatoriaus skundo argumentams, vienareikšmiškai nustatė, kad inventorizacija įmonėse (įskaitant ir įmonės saugomą turtą) privalo būti atliekama kiekvienais metais, tai turi užtikrinti įmonės vadovas.
Pagrindinis inventorizacijos tikslas yra patikrinti, ar buhalteriniuose dokumentuose įrašyti apskaitos duomenys atitinka faktinius duomenis, o to neatlikus neišaiškinamas ir tokiu būdu „paslepiamas“ galimas turto trūkumas, nesiimama priemonių trūkumo susidarymui šalinti, nustatyta tvarka neatliekami nurašymai, nesprendžiama materialiai atsakingų asmenų atsakomybė ir kt. Taigi sutiktina su žemesniųjų instancijų teismų išvada, kad su saugomu turtu A. M. kaip įmonės vadovas elgėsi aplaidžiai, neūkiškai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, tai ir nulėmė grūdų trūkumą (jų neišsaugojimą). O atitinkamai pažeidžiant sutarties sąlygas AB „Š“ perduoto saugoti turto negrąžinus jo savininkėms UAB „R“ ir UAB „B“, nuteistasis padarė joms kaltinime nurodytą didelę turtinę žalą.
27. Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad ši veika padaryta dėl nuteistojo nusikalstamo pasitikėjimo, nes jis, turėdamas darbo patirtį savo darbo srityje, numatė, kad dėl jam kaip įmonės vadovui priskirtų pareigų aplaidaus vykdymo civilinėms ieškovėms dėl jų turto neišsaugojimo gali būti padaryta didelė turtinė žala, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jos išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis) (palikus pasaugai kitų įmonių grūdus, pavyks tinkamai įvykdyti sutarčių sąlygas).
28. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad civiliniams ieškovams nebuvo sudaryta objektyvių apsunkinimų atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Byloje nustatyta, kad žinodamas, jog civilinių ieškovių perduotų saugoti grūdų saugyklose nebėra, A. M. ir toliau joms teikė klaidingus duomenis apie AB „Š“ saugomus jų grūdus kaip esančius. Taip buvo apsunkintos civilinių ieškovių galimybės gauti nuostolių kompensavimą. Be to, AB „Š“ veikiant nuostolingai, jai buvo iškelta bankroto byla, o civilinėms ieškovėms civilinėse bylose jokia teismų priteisto nuostolių atlyginimo dalis nebuvo išieškota.
29. Kasatoriaus argumentai, kad jo veika neperžengia civilinės atsakomybės ribų, nepagrįsti. Pirmiau aptartos aplinkybės, atkreipiant dėmesį ir į A. M. veika padarytos žalos dydį, pagrindžia baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) už jo padarytą veiką taikymą. Darytina bendra išvada, kad, esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo A. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis kaip neatsargus didelės vertės svetimo turto iššvaistymas ir jis dėl šios veikos pripažintas kaltu. Dėl civilinių ieškinių
30. Kasatorius teigia, kad, tenkindami civilinių ieškovių UAB „B“, UAB „R“ ieškinius, teismai pažeidė BPK 114 straipsnio reikalavimus, nes neperdavė jų nagrinėti A. M. fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kartu pažeidė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 punkto nuostatas.
31. Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso X skyrius (BPK 109–118 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Jį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.
32. BPK 114 straipsnis nustato, kad jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtrauktas juridinis asmuo ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Taigi, ši nuostata nėra imperatyvi ir šį klausimą paliekama spręsti teismui. Nagrinėjamu atveju minėti civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo paduoti iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo A. M., nebuvo nustatyta kliūčių juos nagrinėti baudžiamojoje byloje, o tiek baudžiamosios atsakomybės, tiek nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo klausimų išsprendimas vienoje byloje atitiko bylų nagrinėjimo operatyvumo principą ir sudarė galimybę išnagrinėti bylą išsamiai ir teisingai. Teismai pirmiau išdėstytų BPK 114 straipsnio nuostatų nepažeidė.
33. Kasatoriaus nurodomame Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 punkte nustatyta fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo teisena; civilinių ieškinių nagrinėjimo baudžiamojoje byloje ši teisės norma nereglamentuoja. Todėl kasatoriaus nuoroda į Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimą nepagrįsta.
34. Pažymėtina, kad kasatoriaus skunde aptariamu klausimu plačiai dėstomi argumentai yra susiję su priteistų sumų paskirstymo, jų išieškojimo, o ne civilinio ieškinio nagrinėjimo ir išsprendimo baudžiamojoje byloje klausimais. Todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatoriaus skunde nurodomi priteistų sumų paskirstymo ir išieškojimo klausimai sprendžiami Fizinių asmenų bankroto įstatymo ir CPK nustatyta tvarka.
35. Kasatorius teigia, kad civilinių ieškovių UAB „B“, UAB „R“ ieškininiai reikalavimai negalėjo būti tenkinami šioje baudžiamojoje byloje, nes tie patys civiliniai ieškiniai išspręsti civilinėse bylose, tas pačias sumas priteisiant iš AB „Š“. Su šiais argumentais nesutiktina.
36. Draudimas antrą kartą priimti ir nagrinėti tą patį civilinį ieškinį nustatytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Iš BPK 112 straipsnyje pateikto teisinio reguliavimo taip pat išplaukia, kad civilinis ieškinys negali būti priteistas baudžiamojoje byloje, jeigu tas pats ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje. Pareiškus antrą kartą tą patį ieškinį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi atsisakyti jį priimti ir pripažinti pareiškėją civiliniu ieškovu. Jeigu toks ieškinys vis dėlto buvo priimtas baudžiamojoje byloje, jis negali būti tenkinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-788/2020). Pažymėtina, kad kasatorius savo argumentams pagrįsti cituoja paminėtą kasacinę nutartį, tačiau nutyli, kad pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasmę tapačiais ieškiniai yra pripažįstami tada, kai sutampa visi trys elementai – šalys (ieškovas ir atsakovas), ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Jei sutampa ieškinio dalykas ir pagrindas, tačiau bylos šalis yra kita, ieškinys nelaikomas tapačiu.
37. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. M. pareikšti UAB „B“, UAB „R“ civiliniai ieškiniai nelaikytini tapačiais ieškiniams, kurie šių juridinių asmenų buvo pareikšti atsakovei AB „Š“ ir tenkinti civilinėse bylose.
38. Pagal teismų praktiką vienas iš atvejų, kada juridinio asmens vadovas juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako, – kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017). Be to, remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
39. Pagal bylos duomenis, nuteistasis A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo AB „Š“ direktorius, t. y. vadovas, be to – akcininkas, taigi šio juridinio asmens dalyvis. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, nagrinėjama nusikalstama veika turtinė žala buvo padaryta ne visiems kreditoriams, o konkrečiai UAB „B“ ir UAB „R“. Saugomi grūdai kreditoriams nebuvo grąžinti dėl A. M. nesąžiningų veiksmų – nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, be to, apsunkinant kreditorių galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Todėl jam kyla subsidiari pareiga atlyginti UAB „B“ ir UAB „R“ padarytą žalą tiek, kiek nuostolių už neišsaugotus grūdus neatlygino AB „Š“. Tačiau bankrutavusi ir likviduota AB „Š“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2019 m. rugpjūčio 26 d., o iki šios įmonės likvidavimo kasatoriaus nurodomais teismų sprendimais civilinėms ieškovėms UAB „B“ ir UAB „R“ iš AB „Š“ priteistų nuostolių atlyginimo visiškai nebuvo išieškota. Taigi, A. M. tenka pareiga atlyginti visą šioje byloje UAB „B“ ir UAB „R“ skundžiamu nuosprendžiu priteistą žalą. Todėl pagal kasacinio skundo ribas keisti pagrįstus teismų sprendimus dėl civilinių ieškinių nėra pagrindo. Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų atlyginimo kaltinamajam nepriteisti ar jo dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018, 2K-70-942/2022 ir kt.).
41. Ši baudžiamoji byla žodinio proceso tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo kasacinį skundą, šis skundas tenkinamas iš dalies. Civilinės ieškovės atstovė advokatė A. Kondratavičienė pateikė atsiliepimą į nuteistojo kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentuotą poziciją dėl byloje pateikto kasacinio skundo pagrįstumo. Civilinė ieškovė UAB „B“ už advokatės paslaugas sumokėjo 1815 Eur. Įvertinus, kad kasacinis skundas yra pakankamai didelės apimties, tačiau advokatė A. Kondratavičienė dalyvavo nagrinėjant šią bylą žemesnės instancijos teismuose, todėl rengiant atsiliepimą bylos esmė jai buvo jau žinoma, kasacinės instancijos teisme, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nedalyvavo, ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašoma suma sumažintina iki 600 Eur. Dėl buvimo ekspertizės įstaigoje laiko įskaitymo į bausmę
42. Kasatorius teigia, kad teismai jam neįskaitė į bausmę laiko, kurį jis išbuvo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, kur buvo pasiųstas atlikti stacionarios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Taip buvo pažeistos BPK 141 straipsnio 1 dalies ir BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatos.
43. BPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. BK 66 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Taigi, iš to išplaukia, kad į bausmę turi būti įskaitytas ir asmens laikymo stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo vietoje laikas.
44. Pagal bylos duomenis, A. M. buvo laikomas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, kur buvo pasiųstas atlikti stacionarios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės nuo 2019 m. kovo 26 d. iki balandžio 19 d. Todėl šis laikas jam įskaitytinas į bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nutartį pakeisti: A. M. į bausmės laiką įskaityti jo laikymo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje stacionariai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizei atlikti laiką nuo 2019 m. kovo 26 d. iki balandžio 19 d. Kitų Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nutarties dalių nekeisti. Priteisti iš nuteistojo A. M. civilinei ieškovei UAB „B“ 600 Eur proceso išlaidų atlyginimo.