LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. sausio 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant: prokurorei Aidai Japertienei, nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nuteistojo T. Ž. gynėjui Artūrui Andriukaičiui, nuteistosios D. J. gynėjui advokatui Martynui Vilčinskui, nuteistajai D. J., nukentėjusiojo D. B. atstovui advokatui Daliui Poviliui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties, nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio, nuteistosios D. J. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžiu nuteisti: A. P. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 1 dalį (P. K. priverstinis darbas) laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams; pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (E. G. priverstinis darbas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams dvejiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 1 dalį, 1471 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. vasario 10 d. Iš A. P. ir L. P. D. B. solidariai priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. T. Ž. – pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. D. J. – pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi nuteistųjų A. P., nuteistojo T. Ž. gynėjo Artūro Andriukaičio, nuteistosios D. J. gynėjo Martyno Vilčinsko apeliaciniai skundai atmesti. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas dar ir L. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta. Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. P. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2012 m. pradžios iki 2015 m. vasario, veikdamas organizuota grupe su T. Ž., o nuo 2014 m. pavasario – ir su L. P. bei R. M., turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, sunkų nusikaltimą – išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis – bei nesunkų nusikaltimą – išnaudoti priverstiniam darbui, susitarė, pasinaudodami asmenų priklausomumu ir pažeidžiamumu, naudodami apgaulę ir grasinimus, verbuoti, įgyti ir gabenti juos į Jungtinę Karalystę, siekdami, kad šie asmenys būtų išnaudojami įvairioms nusikalstamoms veikoms daryti Jungtinėje Karalystėje, priverstiniam darbui nežmoniškomis, panašiomis į vergiją sąlygomis. Siekdami įgyvendinti nurodytus nusikalstamus tikslus, grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis.
A. P. turėjo organizuoti ir koordinuoti šios grupės narių veiklą. A. P. ir nuo 2014 m. pavasario L. P. turėjo įvairiais būdais, tiek tiesiogiai, tiek per kitus asmenis, esančius Lietuvoje, ieškoti pažeidžiamų asmenų ir, pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę, verbuoti įkalbant juos vykti į Jungtinę Karalystę tariamai dirbti legalaus, gerai mokamo darbo bei taip juos įgyti. Po to A. P., T. Ž. ir L. P. turėjo suteikti į Jungtinę Karalystę atvykusiems asmenims gyvenamąją vietą. A. P. ir L. P. tariamai nerandant šiems asmenims darbo arba randant jiems darbą, tačiau uždirbtą atlyginimą ar jo dalį iš jų pasisavinant, A. P., T. Ž., L. P. turėjo šiems asmenims duoti (paskolinti) pinigų pragyventi ir, taip šiems asmenims įsiskolinus, įgyti jų priklausomumą. Vėliau, pasinaudojant šių asmenų pažeidžiamumu ir priklausomumu, A. P. ir L. P. turėjo juos versti daryti nusikalstamas veikas – vagystes iš parduotuvių, prabangių didelės vertės automobilių vagystes, sukčiavimus – pasinaudojant svetimų asmenų dokumentais ar suklastotais dokumentais, atidaryti bankuose sąskaitas, įgyti jų vardu kredito korteles ir jomis atsiskaityti už prekes, taip apgaule užvaldant svetimą turtą, o už nesutikimą daryti nusikalstamas veikas ar nepaklusimą A. P., T. Ž. ir R. M. turėjo naudoti grasinimus ir fizinį smurtą prieš šiuos asmenis, tokiu būdu juos įbauginti.
A. P., L. P., T. Ž. pagal susitarimą turėjo paimti iš šių asmenų įvykdytų nusikalstamų veikų gautus daiktus, juos realizuoti ir gautus pinigus bei dėl jų priverstinio darbo uždirbtus pinigus, paėmus iš nukentėjusiųjų, pasidalyti tarpusavyje su grupės nariais. Vykdant šį nusikalstamos veikos planą, A. P. atliko šiuos veiksmus:
1.1. nuo 2012 m. pradžios iki 2015 m. sausio, panaudojant apgaulę, žadant įdarbinimą ir gerą atlyginimą Jungtinėje Karalystėje ir pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu dėl jų sunkios materialinės ir socialinės padėties, žemo išsilavinimo, užsienio kalbos nemokėjimo, paskui pasinaudojant priklausomumu dėl atsiradusių skolų, verbavo ir įgijo šiuos asmenis: 2012 m. pradžioje – D. I., kurį, panaudodamas apgaulę, užverbavo A. P.; 2012 m., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, – P. K., kurį, pasinaudojant pažeidžiamumu ir panaudojant apgaulę, užverbavo A. P.; 2012 m. gruodį – E. G., kurį, pasinaudojant priklausomumu ir dėl ankstesnių tariamų skolų, užverbavo A. P.; 2014 m. vasarą – D. B. ir R. K., kuriuos, pasinaudojant pažeidžiamumu ir apgaule, užverbavo L. P.;
1.2. tęsiant nusikalstamą veiką, užverbuotus asmenis skirtingu laiku organizuotos grupės ir bendrininkų grupės nariai gabeno iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę: D. I. – lėktuvu į Halo (Hull) miestą, bilietą nupirkus A. P.; P. K. – lėktuvu į Donkasterio miestą, bilietą nupirkus A. P., kuris vėliau nugabeno jį į Gulo (Goole) miestą; E. G. – lėktuvu į Donkasterio miestą, bilietą nupirkus A. P., iš kur jis buvo nugabentas į Halo miestą; D. B. ir R. K. iš Niutauno miesto Jungtinėje Karalystėje automobiliu į Halo miestą gabeno L. P.;
1.3. tęsiant nusikalstamą veiką, atgabenus šiuos asmenis į nurodytus miestus, grupės nariai apgyvendino juos A. P., T. Ž. ar L. P. parinktose gyvenamosiose vietose – butuose, kuriuos nuomojo T. Ž., už kuriuos atgabentiems asmenims buvo skaičiuojamas nuomos mokestis. A. P. ir L. P. tariamai ieškojo šiems asmenims darbo, bet jo nerado, per tą laiką nukentėjusiems asmenims neturint pinigų pragyventi, davė jiems nedideles pinigų sumas ar pirko maistą. Taip nukentėjusiesiems įsiskolinus bei vėliau daliai nukentėjusiųjų, t. y. P. K., suradus ir pradėjus dirbti jų surastą darbą, paimdavo dalį jo uždirbtų pinigų, nepaliekant pakankamai pinigų pragyventi. Taip tyčia sudarė situaciją, kad nukentėję asmenys įsiskolintų A. P., T. Ž. ir L. P., ir taip dėl atsiradusio priklausomumo juos įgijo bei įgavo jų laisvę varžančią kontrolę, siekdami, kad šie asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstiniam darbui;
1.4. tęsiant nusikalstamą veiką, įgijus šių asmenų laisvę varžančią kontrolę, šiuos asmenis išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstinam darbui – D. I. – priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis A. P. parduotuvėje, dirbant kiekvieną dieną po 10 valandų per dieną, be laisvų dienų, už menkavertį atlyginimą, vėliau A. P. nurodymu priverstiniam darbui į vergiją panašiomis sąlygomis jį išnaudojo L. P. Gulo mieste esančioje A. P. priklausančioje parduotuvėje, kur toje pačioje parduotuvėje jį apgyvendino nežmoniškomis sąlygomis, kur nebuvo žmogui būtinų sąlygų gyventi; P. K. – priverstiniam darbui, jo uždirbtų pinigų dalį pasisavinant A. P. ir T. Ž., likusių pinigų nepakakus pragyventi, tokiu būdu įsiskolinus T. Ž., A. P. pasiūlė skolą grąžinti vykdant vagystes iš parduotuvių. Jam atsisakius ir neturint kito pasirinkimo, kaip grąžinti skolą, toliau priverstinai dirbant bei vieną dieną nenuvykus į darbą, A. P. prieš jį panaudojo fizinį smurtą, apkaltino pinigų vagyste iš kasos ir tokiu būdu vertė jį toliau dirbti.
Be to, T. Ž. nurodymu P. K. buvo išnaudojamas sukčiavimams vykdyti, svetima mokėjimo kortele užsipilant degalų degalinėje; E. G. – priverstinam darbui ir nusikalstamoms veikoms vykdyti, t. y. už tariamų ankstesnių skolų nurašymą A. P. nurodžius jam nuvežti į Jungtinę Karalystę įrenginį, pritaikytą BMW automobiliams užvesti, ir vykdyti šių automobilių vagystes. E. G. atsisakius vykdyti šių automobilių vagystes, A. P. grasino fiziniu smurtu ir tos pačios dienos vakarą T. Ž. panaudojo fizinį smurtą prieš E. G.: jam sudavė kumščiais ir spardė kojomis į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas fizinį skausmą. Tokiu būdu E. G. esant įbaugintam, D. B. jam nurodė eiti į bankus atidaryti banko sąskaitų svetimų asmenų vardais ir pateikti svetimų asmenų asmens dokumentus. E. G., būdamas įbaugintas dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto, tai padarė.
A. P. kartu su T. Ž. išnaudojo jį priverstiniam darbui A. P. parduotuvėje už menkavertį atlyginimą;
1.5. nuo 2013 m. gruodžio A. P. grįžus į Lietuvą, o nusikalstamos veikos vykdymą perėmus L. P., jis (A. P.) toliau kontroliavo nusikalstamos veikos vykdymą, išnaudojant asmenis: D. B. – vagystėms iš parduotuvių daryti, o D. B. atsisakius vykdyti vagystes, L. P. veikiant kartu su R. M. ir nenustatytu asmeniu, panaudojus prieš D. B. fizinį smurtą, vėliau iš baimės D. B. sutikus vykdyti vagystes ir jas vykdant, pavogtus daiktus atiduodant L. P.; R. K. – vagystėms iš parduotuvių daryti, pavogtus daiktus nurodant atiduoti L. P., už tariamus pažeidimus L. P. ir R. M. panaudojant fizinį smurtą prieš jį, t. y. L. P. beisbolo lazda sudavus į ranką, arbaletu peršovus kairės kojos šlaunį, peiliu kiaurai perdūrus dešinės kojos pėdą, R. M. beisbolo lazda sudavus kelis kartus į įvairias kūno vietas, paskui L. P. atėmus R. K. asmens dokumentus kaip tariamą skolos grąžinimo garantą, taip apribojant galimybę grįžti į Lietuvą, tokiu būdu veikdami organizuota grupe išnaudojo šiuos asmenis.
2. A. P. taip pat nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 147¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo 2012 m. tiksliai nenustatytos dienos iki 2013 m. gruodžio veikdamas organizuota grupe su T. Ž., pasinaudodamas P. K. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl pinigų trūkumo, savo gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje neturėjimo, anglų kalbos nemokėjimo, todėl negalint savarankiškai susirasti darbo, surado jam darbą Jungtinėje Karalystėje, nurodydamas, jog dalis P. K. uždirbtų pinigų turi atitekti jam (A. P.) už tarpininkavimą, o P. K. neturint kito pasirinkimo, dirbant jo surastą darbą, jis veikdamas kartu su T. Ž. skirtingais laikotarpiais dalį arba visus jo uždirbtus pinigus pasisavindavo, o likusių pinigų P. K. nepakakus pragyventi ir susimokėti už gyvenamosios vietos nuomą T. Ž., tokiu būdu įsiskolinus T. Ž. ir piktnaudžiaujant įgytu P. K. priklausomumu, P. K. neturint kito pasirinkimo, toliau dirbant nurodytą darbą ir vieną dieną nenuvykus į darbą, A. P. prieš jį panaudojo fizinį smurtą suduodamas smūgius kumščiais į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, ir nurodė, kad jis privalo dirbti, kad galėtų grąžinti skolas.
Po to A. P. pasiūlė skolą grąžinti vykdant vagystes iš parduotuvių, tačiau P. K. atsisakius ir neturint kito pasirinkimo, kaip grąžinti skolą, įdarbino jį savo parduotuvėje, kurioje buvo prekiaujama nenustatytos kilmės svaiginančiomis medžiagomis. Taip P. K., būdamas įbaugintas, neturėdamas kito pasirinkimo, dirbo A. P. nurodytą darbą, o A. P., tokiu būdu veikdamas organizuota grupe su T. Ž., išnaudojo P. K. priverstiniam darbui.
3. A. P. pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad jis, nuo 2013 m. kovo iki 2013 m. gruodžio pasinaudodamas įgytu E. G. priklausomumu dėl tariamų skolų bei pažeidžiamumu dėl pinigų trūkumo, baimės dėl nuolat naudojamo fizinio smurto prieš jį, savo gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje neturėjimo, E. G. neturint kito pasirinkimo, nurodė dirbti jo (A. P.) parduotuvėje, esančioje Halo mieste, Jungtinėje Karalystėje, kurioje buvo prekiaujama nenustatytos kilmės svaiginančiomis medžiagomis, mokėdamas nedidelį atlyginimą – po 40– 50 svarų per savaitę, vėliau 100 svarų per savaitę, žinodamas, jog iš E. G. per savaitę 105 svarus reikalauja grąžinti T. Ž. kaip skolą už suteiktą gyvenamąją vietą, taip E. G. negaunant realių pajamų pragyventi jį išnaudojo priverstiniam darbui.
4. Be to, A. P. nuteistas ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 1471 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, nuo 2013 m. rugsėjo veikdamas anksčiau suburta organizuota grupe, pasinaudodamas įgytu D. I. priklausomumu dėl skolų, vėliau kitų grupės narių panaudoto fizinio smurto prieš D. I., neteisėtai vertė jį dirbti nežmoniškomis sąlygomis A. P. parduotuvėje, esančioje Halo mieste, Jungtinėje Karalystėje, dirbant kiekvieną dieną po 10 valandų be laisvų dienų, už nedidelį atlyginimą, kurio neužteko pragyventi. Nurodė D. I. tuo metu gyventi toje pačioje parduotuvėje, kur nebuvo žmogui būtinų sąlygų gyventi. D. I. bandant atsisakyti dirbti dėl per sunkių darbo sąlygų, jis (A. P.) kartu su L. P. nurodė, jog kito pasirinkimo jis neturi, ir leido suprasti, kad atsisakius gali būti panaudotas fizinis smurtas.
Tokiu būdu privertė D. I. dirbti šioje parduotuvėje jam nepriimtinomis sąlygomis, o už nepaklusimą T. Ž. su tyrimo metu nenustatytu asmeniu prieš D. I. panaudojo fizinį smurtą, smūgiuodami į įvairias kūno vietas, kol jis neteko sąmonės, taip sukeldami jam fizinį skausmą. Tokiu būdu jį įbaugino ir vertė toliau dirbti šioje parduotuvėje. Paskui 2013 m. gruodį išvykęs į Lietuvą A. P. toliau per T. Ž. ir L. P. kontroliavo D. I. darbą šioje parduotuvėje. Jis nurodė nuo 2014 m. pavasario iki 2014 m. rugsėjo, tiksliau tyrimo metu nenustatytos dienos, L. P. perkelti D. I. dirbti į kitą jiems priklausančią parduotuvę Gulo mieste, Jungtinėje Karalystėje. Ten D. I. buvo priverstas dirbti ir gyventi tokiomis pačiomis nežmoniškomis sąlygomis. Tokiu būdu A. P., veikdamas organizuota grupe su T. Ž. ir L. P., išnaudojo D. I. priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.
5. T. Ž. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2012 m. pradžios iki 2013 m. gruodžio, veikdamas organizuota grupe su A. P., turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, sunkų nusikaltimą – išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis – bei nesunkų nusikaltimą – išnaudoti priverstiniam darbui, susitarė pasinaudodami asmenų priklausomumu ir pažeidžiamumu, panaudodami apgaulę ir grasinimus verbuoti, įgyti ir gabenti juos į Jungtinę Karalystę, siekdami, kad šie asmenys būtų išnaudojami įvairioms nusikalstamoms veikoms daryti Jungtinėje Karalystėje, priverstiniam darbui ir priverstiniam darbui nežmoniškomis, panašiomis į vergiją sąlygomis. Siekdami įgyvendinti šiuos nusikalstamus tikslus, grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis, t. y. A. P. turėjo organizuoti ir koordinuoti šios grupės narių veiklą, įvairiais būdais tiek tiesiogiai, tiek per kitus asmenis, esančius Lietuvoje, ieškoti pažeidžiamų asmenų ir, pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę, verbuoti įkalbant juos vykti į Jungtinę Karalystę dirbti tariamai legalaus, gerai mokamo darbo, taip juos įgyti.
Po to A. P., T. Ž. į Jungtinę Karalystę atvykusiems asmenims suteikus gyvenamąją vietą, A. P. tariamai nerandant šiems asmenims darbo arba randant jiems darbą, tačiau uždirbtą atlyginimą ar jo dalį pasisavinant iš jų, A. P., T. Ž. duodant (paskolinant) pinigų pragyventi šiems asmenims, taip jiems įsiskolinus, darė juos priklausomus, kad vėliau, pasinaudojant šių asmenų pažeidžiamumu ir priklausomumu, A. P. verstų juos daryti nusikalstamas veikas – vagystes iš parduotuvių, prabangių didelės vertės automobilių vagystes, sukčiavimus – pasinaudojant svetimų asmenų dokumentais ar suklastotais dokumentais, atidaryti bankuose sąskaitas ir įgyti jų vardu kredito korteles bei jomis atsiskaityti už prekes, taip apgaule užvaldant svetimą turtą, o už nesutikimą daryti nusikalstamas veikas ar nepaklusimą A. P., T. Ž., asmeniui, kurio byla išskirta, naudoti grasinimus ir fizinį smurtą prieš šiuos asmenis, tokiu būdu įbauginti juos, A. P., T. Ž. paimti iš šių asmenų įvykdytų nusikalstamų veikų gautus daiktus, juos realizuoti ir gautus pinigus bei dėl jų priverstinio darbo uždirbtus pinigus, paėmus iš nukentėjusiųjų, pasidalyti tarpusavyje su grupės nariais.
Vykdant šį nusikalstamos veikos planą, T. Ž. atliko šiuos veiksmus:
5.1. nuo 2012 m. pradžios iki 2013 m. gruodžio organizuotos grupės nariui A. P. pačiam tiesiogiai ar per kitus asmenis, panaudojant apgaulę, žadant įdarbinimą ir gerą atlyginimą Jungtinėje Karalystėje ir pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu dėl jų sunkios materialinės ir socialinės padėties, žemo išsilavinimo, užsienio kalbos nemokėjimo, užverbavus ir atgabenus nukentėjusiuosius: 2012 m. pradžioje – D. I., 2012 m. kovą – P. K., 2012 m. gruodį – E. G., į Jungtinę Karalystę, grupės nariams turint tikslą juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms vykdyti ir priverstiniam darbui, tęsiant nusikalstamą veiką, jis, veikdamas kartu su A. P., apgyvendino šiuos asmenis savo paties ar A. P. parinktose gyvenamosiose vietose – butuose, kuriuos nuomojo T. Ž., už kuriuos atgabentiems asmenims buvo skaičiuojamas nuomos mokestis, po to A. P. tariamai ieškant šiems asmenims darbo, bet jo nerandant, per tą laiką nukentėjusiems asmenims neturint jokių pajamų pragyventi ir nuomos mokesčiui sumokėti, davė (skolino) jiems nedideles pinigų sumas ar pirko maistą, tokiu būdu nukentėjusiesiems įsiskolinus bei vėliau daliai nukentėjusiųjų, t. y. P. K., suradus ir pradėjus dirbti jų surastą darbą, paimdavo dalį jo uždirbtų pinigų, taip nepaliekant pakankamai pinigų pragyventi, tokiu būdu tyčia sudarė situaciją, kad nukentėję asmenys įsiskolintų jam (T. Ž.) ir A. P., ir taip dėl atsiradusio priklausomumo juos įgijo bei įgavo jų laisvę varžančią kontrolę, siekdami, kad šie asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstiniam darbui;
5.2. tęsiant nusikalstamą veiką, įgijus nukentėjusių asmenų laisvę varžančią kontrolę, šiuos asmenis išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstinam darbui: D. I. – priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis A. P. parduotuvėje, dirbant kiekvieną dieną po 10 valandų per dieną, be laisvų dienų, už menkavertį atlyginimą; P. K. – priverstiniam darbui, o jo uždirbtų pinigų dalį pasisavinant A. P. ir T. Ž., likusių pinigų nepakakus pragyventi, tokiu būdu įsiskolinus T. Ž., A. P. pasiūlius skolą grąžinti vykdant vagystes iš parduotuvių, jam atsisakius ir neturint kito pasirinkimo, kaip grąžinti skolą, toliau priverstinai dirbant, vieną dieną nenuvykus į darbą, A. P. prieš jį panaudojus fizinį smurtą – suduodant smūgius kumščiais – bei apkaltinus pinigų vagyste iš kasos, panaudojus fizinį smurtą, sudavus kumščiais ir vieną kartą įspyrus koja į įvairias kūno vietas, taip sukeliant P. K. fizinį skausmą, o P. K. esant įbaugintam, jis (T. Ž.) nurodė P. K. vykdyti sukčiavimus, svetima mokėjimo kortele užsipilant degalų degalinėje; E. G. – priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms vykdyti, t. y. už tariamų ankstesnių skolų nurašymą A. P. nurodymu E. G. nuvežus į Jungtinę Karalystę įrenginį, pritaikytą BMW automobiliams užvesti, ir A. P. nurodžius vykdyti šių automobilių vagystes, tačiau E. G. atsisakius tai daryti, A. P. pagrasinus fiziniu smurtu, tos pačios dienos vakarą jis (T. Ž.) panaudojo fizinį smurtą prieš E. G., t. y. sudavė kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, taip sukėlė fizinį skausmą, vėliau D. B. nurodžius eiti į bankus atidaryti banko sąskaitų svetimų asmenų vardais, pateikiant svetimų asmenų asmens dokumentus, ką E. G., įbaugintas dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto, padarė, bei kartu su A. P. išnaudojo jį priverstiniam darbui A. P. parduotuvėje už menkavertį atlyginimą, tokiu būdu veikdamas organizuota grupe išnaudojo šiuos asmenis.
6. T. Ž. taip pat nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, nuo 2012 m. kovo iki 2013 m. gruodžio veikdamas organizuota grupe su A. P., pasinaudodamas P. K. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl pinigų trūkumo, savo gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje neturėjimo, anglų kalbos nemokėjimo, todėl negalint savarankiškai susirasti darbo, A. P. suradus jam darbą Jungtinėje Karalystėje, nurodant, jog dalis P. K. uždirbtų pinigų turi atitekti A. P. už tarpininkavimą, o P. K. neturint kito pasirinkimo, dirbant jo surastą darbą, jis (T. Ž.) veikdamas kartu su A. P. skirtingais laikotarpiais dalį arba visus jo uždirbtus pinigus pasisavindavo, o likusių pinigų P. K. nepakakus pragyventi bei susimokėti už gyvenamosios vietos nuomą jam (T. Ž.), tokiu būdu įsiskolinus jam (T. Ž.) ir piktnaudžiaudami įgytu P. K. priklausomumu, P. K. neturint kito pasirinkimo, toliau dirbant nurodytą darbą ir vieną dieną nenuvykus į darbą, A. P. prieš jį panaudojus fizinį smurtą suduodant smūgius kumščiais į įvairias kūno vietas, taip sukeliant jam fizinį skausmą, paskui nurodžius, kad jis privalo dirbti, kad galėtų grąžinti skolas, vėliau A. P. pasiūlius skolą grąžinti vykdant vagystes iš parduotuvių, tačiau P. K. atsisakius ir neturint kito pasirinkimo, kaip grąžinti skolą, A. P. įdarbinus jį savo parduotuvėje, kurioje buvo prekiaujama nenustatytos kilmės svaiginančiomis medžiagomis, vėliau apkaltinus pinigų vagyste iš kasos, panaudojus prieš P. K. fizinį smurtą, t. y. sudavus kumščiais ir vieną kartą įspyrus koja į įvairias kūno vietas, taip P. K. esant įbaugintam ir neturint kito pasirinkimo dirbant A. P. nurodytą darbą, tokiu būdu jis, veikdamas organizuota grupe su A. P., išnaudojo P. K. priverstiniam darbui.
7. T. Ž. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1471 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, nuo 2013 m. rugsėjo iki 2013 m. gruodžio veikdamas anksčiau suburta organizuota grupe, pasinaudodamas įgytu D. I. priklausomumu dėl skolų, D. I. neturint kito pasirinkimo, A. P. neteisėtai verčiant jį dirbti nežmoniškomis sąlygomis jo (A. P.) parduotuvėje, esančioje Halo mieste, Jungtinėje Karalystėje, verčiant dirbti kiekvieną dieną po 10 valandų per dieną, nesuteikiant jokių laisvų dienų, už nedidelį atlyginimą, kurio neužteko pragyventi, bei nurodžius D. I. tuo metu gyventi toje pačioje parduotuvėje, kur nebuvo žmogui būtinų sąlygų gyventi, o D. I. bandant atsisakyti dirbti dėl per sunkių darbo sąlygų, A. P. kartu su L. P. nurodžius, jog kito pasirinkimo jis neturi, leidžiant suprasti, kad atsisakius gali būti panaudotas fizinis smurtas prieš jį, tokiu būdu privertus D. I. dirbti šioje parduotuvėje jam nepriimtinomis sąlygomis, o už nepaklusimą jis (T. Ž.) su tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudojo fizinį smurtą prieš D. I., t. y. sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, kol jis neteko sąmonės, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir tokiu būdu jį įbaugino, taip bendrais veiksmais su A. P. ir L. P. privertė toliau dirbti šioje parduotuvėje, tokiu būdu T. Ž., veikdamas organizuota grupe su A. P. ir L. P., išnaudojo D. I. priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.
8. D. J. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji 2015 m. gegužės 23 d. apie 21.30 val., atvykusi netoli nukentėjusiojo R. K. namų, esančių Jonavos r., (duomenys neskelbtini), žodžiu siekė paveikti nukentėjusįjį R. K., kad jis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus, prašydama, kad jei bus teismas ir vyks jo apklausa, jis, duodamas parodymus, nurodytų, jog jis Jungtinėje Karalystėje, Halo mieste, buvo savo noru, jam ten patiko, kad jo niekas neišnaudojo bei nenaudojo prieš jį fizinio smurto.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis jam, ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias atsakomybę už prekybą žmonėmis bei priverstinį darbą, ir bylą išnagrinėjo neišsamiai bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimo tvarka bei nuosprendžio surašymu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino jam (A. P.) inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, ir tinkamai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu, nepašalino byloje esančių įrodymų šaltinių trūkumų.
9.2. Teismai, nuteisdami jį (A. P.) pagal BK 147 straipsnio 2 dalį dėl prekybos žmonėmis, per plačiai aiškino šio straipsnio sudėties požymius, taip netinkamai pritaikydami baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatas. Dėl to kasatorius buvo nepagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs sunkų nusikaltimą, nors jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Nors teismai konstatavo, kad jis (A. P.) bei tariami jo bendrininkai veikė prieš nukentėjusiuosius panaudodami apgaulę bei pasinaudodami jų pažeidžiamu atitinkamai dėl nukentėjusiųjų ekonominės, socialinės padėties, jauno amžiaus, kalbos nemokėjimo, tačiau teismo teiginiai buvo paneigti įrodymais ir teismų nustatytomis aplinkybėmis, tai buvo akcentuojama ir jo (A. P.) apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šiuos argumentus, o įrodymus, paneigiančius prekybos žmonėmis nusikaltimo požymių egzistavimą, nutylėjo.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apgaulės panaudojimo kaip prekybos žmonėmis požymio, nurodė, kad nukentėjusiesiems buvo žadamas gerai mokamas darbas, kelionės išlaidų apmokėjimas, apgyvendinimas, finansinė parama, kol bus surastas darbas, ir tai buvo esminės aplinkybės, nulėmusios nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Jungtinę Karalystę. Tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nukentėjusiesiems pateikta informacija nebuvo apgaulinga, nes nukentėjusiesiems buvo suteikta gyvenamoji vieta, už tai imant adekvatų nuomos mokestį, buvo padedama ieškoti darbo, jie buvo įdarbinami ne tik jo (A. P.) parduotuvėse, bet ir kitur, gavo ne mažesnį nei tuo metu minimalų Jungtinėje Karalystėje nustatytą darbo užmokestį (800–1000 svarų sterlingų per mėnesį). Tai, kad nukentėjusieji nenorėjo dengti įsiskolinimų jam (A. P.) bei T. Ž., kurie buvo atsiradę dėl objektyvių priežasčių (kelionės ir būsto nuomos išlaidų), nesudaro pagrindo pripažinti jo (A. P.) ir kitų nuteistųjų veiksmų apgaulingumo, kaip nukentėjusiųjų valios palaužimo būdo.
Nukentėjusiesiems iki atvykimo į Jungtinę Karalystę nebuvo žadamos konkrečios sąlygos, darbas buvo apibūdinamas kaip standartinis nekvalifikuotų darbininkų darbas, neslepiant detalių ir neduodant apgaulingų pažadų apie gerai mokamą darbą, nemokamą gyvenimą. Jis (A. P.), padėjęs nukentėjusiesiems jų valia ar netgi jų (P. K.) iniciatyva išvykti į Jungtinę Karalystę, ir kiti nuteistieji nežinojo, kad pastarieji girtuokliaus, vartos narkotines medžiagas, pirks automobilius ar neatvyks į darbą ir tai lems jų finansinius sunkumus. Nukentėjusieji nebuvo suklaidinti dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kelionės ar apgyvendinimo išlaidų, todėl teismo teiginiai, kad apgaulė buvo skirta nukentėjusiųjų laisvę varžančiai kontrolei įgyti, sukuriant jų finansinį priklausomumą, yra nepagrįstos prielaidos. Vien tik asmens nepasitenkinimas materialine, socialine padėtimi ar noras gauti geriau mokamą darbą negali būti aiškinami kaip jo pažeidžiamumas BK 147 straipsnio prasme.
Teismų nustatyta, kad pats P. K. susirado jį (A. P.) ir prašė padėti jam išvykti į Jungtinę Karalystę, jis buvo dirbęs Jungtinėje Karalystėje, žinojo, kokios ten yra gyvenimo, darbo sąlygos ir atlyginimai. Jo materialinė padėtis Lietuvoje nebuvo sunki, jis mokėjo anglų kalbą, dėl to negalima konstatuoti jo pažeidžiamumo dėl socialinės, materialinės padėties ar jauno amžiaus, todėl teismai, konstatuodami P. K. valios palenkimo būdą, netinkamai aiškino šį prekybos žmonėmis nusikaltimo požymį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusieji P. K., D. I. ir E. G. jo (A. P.) buvo įgyti ir kontroliuojami pasinaudojant jų priklausomumu, suformuotu dėl jų įsiskolinimo. Teismai, konstatuodami „menkavertį“ darbo užmokestį, dėl kurio nukentėjusieji tariamai buvo „priversti skolintis“, taip sukuriant jų priklausomumą, neįvertino aplinkybių, jog nukentėjusieji gaudavo 200 svarų sterlingų darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, per savaitę, t. y. ne mažesnį nei Jungtinėje Karalystėje nustatytą minimalų darbo užmokestį, iš kurio turėdavo sumokėti nuomą (vidutiniškai apie 70 svarų per savaitę), o likusią sumą leisdavo savo nuožiūra.
Priešingai nei nurodė teismai, nukentėjusiųjų gaunamų pajamų pakako būstui, pragyventi ir būtiniesiems poreikiams tenkinti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji vartojo narkotikus, alkoholį, lankėsi naktiniuose klubuose, pirko automobilį (D. I.), tai rodo šių asmenų finansinį neatsakingumą, bet nereiškia, kad taip buvo sukurtas jų įsiskolinimas ir priklausomumas. Jis (A. P.) nėra atsakingas už šių asmenų neatsakingai priimtų finansinių sprendimų pasekmes, jų mokumą. Nukentėjusieji, kurie buvo nepatenkinti darbo užmokesčiu ar gyvenimo sąlygomis, buvo laisvi jas pasirinkti, todėl teismai netinkamai aiškino BK 147 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji, nors fiziškai ir nevaržė nukentėjusiųjų laisvės, juos kontroliavo įgydami dalinę jų laisvės kontrolę, nes to nepagrindė faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais.
Nukentėjusieji D. I., P. K. ir E. G., duodami parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, vienareikšmiškai nurodė, kad jie galėjo visiškai savarankiškai ir laisvai priimti sprendimus, iš jų ir susijusius su darbo ir gyvenamąja vieta, kurie atitinka jų valią ir norus bei nėra nulemti nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojų parodymų apie nukentėjusiųjų gyvenimo bei darbo sąlygas Jungtinėje Karalystėje, nors jų parodymai yra svarbūs vertinant nukentėjusiųjų kontrolės požymį. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo varžoma nei visiškai, nei iš dalies, jie nebuvo kontroliuojami, nes turėjo asmens dokumentus ir ryšio priemones. Teismų konstatuota aplinkybė, kad E. G. atsisakė vykdyti automobilių vagystes, įrodo, kad E. G. pats sprendė dėl savo veiksmų. Nukentėjusieji galėjo kreiptis pagalbos, jei būtų jautę, kad yra išnaudojami, jei prieš juos būtų naudotas smurtas ar būtų buvę bauginami, tačiau jie linksmindavosi, svaigindavosi, ne visada eidavo į darbą, vagiliaudavo.
Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nukentėjusieji iš baimės sutiko daryti nusikalstamas veikas ir dirbti jiems primestą darbą, nereiškia jų savanoriško sutikimo, o sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, panaudojant prievartą ir grasinimus bei smurtą, nelaikytinas savanorišku, yra nepagrįsti, o nukentėjusiųjų laisvę varžančios kontrolės požymis aiškintas pernelyg plačiai ir klaidingai, taip netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Jis (A. P.) neatliko ir objektyvių prekybos žmonėmis veiksmų, konstatuotų skundžiamais sprendimais, t. y. jis neverbavo, neįgijo ir negabeno nukentėjusiųjų.
9.3. Jo (A. P.) nusikalstami veiksmai, susiję su prieš D. B. ir R. K. tariamai įvykdytais nusikaltimais, iš esmės buvo preziumuoti konstatavus organizuotos grupės formą, tačiau net ir šios bendrininkavimo formos konstatavimas nėra pakankamas jo (A. P.) kaltei šių asmenų atžvilgiu konstatuoti. Teismai neaptarė, ar tariamų bendrininkų susitarimas apėmė nusikalstamais pripažintus veiksmus, susijusius su nurodytų asmenų prekybos žmonėmis veikomis. Iš teismo ištirtos įrodomosios medžiagos akivaizdu, kad jis (A. P.) nėra susijęs su D. B. ir R. K. atvykimu į Jungtinę Karalystę, kur jie atvyko savarankiškai, per D. B. draugą. Jis (A. P.) nesirūpino jų apgyvendinimu, darbo vietos suteikimu, neskolino jiems pinigų, neįtraukė jų į vagystes, nenaudojo prieš juos fizinio ar psichinio smurto. D. B. ir R. K. parodė, jog jiems būnant Jungtinėje Karalystėje jis (A. P.) prieš juos jokių veiksmų neatliko ir su jais nebendravo.
Jis (A. P.) prieš D. B. ir R. K. neatliko absoliučiai jokių veiksmų. Byloje nebuvo nustatyta, kad jis tai darė per L. P. ar kitus asmenis, todėl net jei prieš D. B. ir R. K. ir buvo įvykdyti nusikaltimai, tai šių nusikaltimų neapėmė jo (A. P.) tyčia ir jis negali atsakyti už kitų asmenų padarytas veikas. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į jo (A. P.) ir kitų nuteistųjų skundų argumentus, padarė apibendrinančias išvadas dėl visų nukentėjusiųjų, tarp jų ir D. B. ir R. K., nors jų tariamo išnaudojimo aplinkybės buvo skirtingos, juo labiau skirtingas jo (A. P.) veikimas ir vaidmuo šiuose epizoduose.
9.4. Teismai, konstatuodami jo (A. P.) veiksmuose nusikaltimų, nurodytų BK 1471 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šios dalies teismai rėmėsi išimtinai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų duotais parodymais, kurių teisingumas nebuvo patvirtintas bylos teisminio nagrinėjimo metu. Priešingai, kaip matyti iš tiesiogiai teismų ištirtų įrodymų, visi nukentėjusieji, įsidarbindami parduotuvėse, savo noru gaudavo minimalų Jungtinėje Karalystėje nustatytą darbo užmokestį, darbas buvo fiziškai lengvas. E. G. ir D. I. nebuvo nuo kasatoriaus priklausomi ar pažeidžiami asmenys, todėl jų apsisprendimas dirbti jo (A. P.) parduotuvėse buvo laisvas ir nebuvo apribota jų teisė pasirinkti darbą. Jis (A. P.), įdarbindamas nukentėjusiuosius parduotuvėje jų valia, neatliko jokių objektyvių aptariamame straipsnyje nurodytų veiksmų.
Tai, kad nukentėjusieji, nepatenkinti darbo sąlygomis, išvyko į Lietuvą, patvirtina, kad jie elgėsi laisvai, todėl teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, nustatančias atsakomybę už priverstinį darbą. D. I., netekęs darbo fabrike dėl pravaikštų, savarankiškai pasirinko darbą jo (A. P.) parduotuvėje, darbas buvo fiziškai lengvas, jam buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, jis turėjo visas galimybes bendrauti su artimaisiais, laisvalaikį, t. y. jo darbas nebuvo priverstinis. D. I. nebuvo nurodyta gyventi jo (A. P.) parduotuvėje, šį sprendimą jis priėmė savarankiškai, dėl pigesnio nuomos mokesčio. Todėl D. I. gyvenimo sąlygos, kurios buvo nepagrįstai pripažintos nežmoniškomis, negali lemti aptariamo kvalifikuojančio priverstinio darbo požymio. Darbo ir gyvenimo sąlygos parduotuvėje buvo pakankamos, kad būtų užtikrinti visi esminiai žmogaus poreikiai – higienos poreikiai, miegas, maitinimasis ir pan., todėl teismas netinkamai aiškino šį BK 1471 straipsnio 2 dalyje nurodytą kvalifikuojantį veikos požymį – į vergiją panašias ar nežmoniškas sąlygas.
Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad P. K., D. I. ir E. G. nebuvo pažeidžiami ir priklausomi nuo jo (A. P.) bei kitų nuteistųjų, jų atžvilgiu nebuvo panaudotas jų valiai priešingas poveikis, dėl kurio jų galimybės priimti savarankiškus sprendimus būtų apribotos. Jie turėjo oficialius darbus, gaudavo ne mažesnį kaip Jungtinėje Karalystėje nustatytą minimalų atlygį, juo disponavo savo nuožiūra, atlyginimo iš jų niekas neatimdavo, visi bent minimaliai mokėjo anglų kalbą, turėjo galimybę laisvai pasirinkti darbovietę bei gyvenamąją vietą, jie turėjo galimybes bet kada nutraukti darbo santykius.
9.5. Teismai esmingai pažeidė įrodymų vertinimo bei nuosprendžio (ir nutarties) surašymo taisykles, kasatoriaus kaltę grindė išimtinai ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotais parodymais, kurių patikimumas bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo ne patvirtintas, o paneigtas. Teismai vertino išimtinai kasatorių kaltinančius duomenis, o teisinančių liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų nevertino, nemotyvuotai atsisakydami pripažinti įrodymais tiesiogiai ištirtus parodymus, visiškai atitinkančius BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu esmingai skyrėsi. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji nepatvirtino, kad juos kontroliavo jis (A. P.), kad jų valia buvo palaužta, kad jie negalėjo veikti savarankiškai. Šių parodymų teismai nevertino ir nenurodė motyvų, kodėl priimdami sprendimus jais nesiremia.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis (BPK 276 straipsnis), nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai tokius nukentėjusiųjų parodymus pripažindamas įrodymais bei jais tiesiogiai grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė BPK normų. Toks apeliacinės instancijos teismo pateikiamas BPK 20 straipsnio bei 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimas yra netinkamas. Nė vienas iš nukentėjusiųjų asmeniškai nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl prieš juos įvykdytų veikų, juos susirado pareigūnai ir liepė duoti parodymus, reikšti civilinius ieškinius, netgi grasino. Nepaisydamas nurodytų aplinkybių, leidžiančių abejoti ikiteisminio tyrimo metu naudotų apklausos metodų teisėtumu, lėmusių ir asmenų parodymų turinį, ir apklausų protokolų turinio surašymo teisingumu, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais besąlygiškai tikėjo, nors nenurodė motyvų, kodėl nesiremia teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais.
9.6. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo (A. P.) apeliacinio skundo, motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais tiriant ir vertinant įrodymus. Aplinkybes, susijusias su nukentėjusiųjų gyvenimo sąlygomis Lietuvoje ir užsienyje, kurios patvirtino kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas laikė svarbiomis ir jomis rėmėsi, tačiau aplinkybes, patvirtinančias jo (A. P.) ir kitų asmenų kaltę paneigiančius įrodymų šaltinius, laikė nesvarbiomis ir nesusijusiomis su byla, nevertino jų turinio, kaip buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai neatsakyta ir į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tiesiogiai ištirtais įrodymais, bet išimtinai ikiteisminio tyrimo metu duotais asmenų parodymais, to tinkamai nemotyvuodamas, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles.
Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias skundo nagrinėjimo ribas, ir šie pažeidimai laikytini esminiais. Teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatantį atsakomybę už prekybą žmonėmis bei priverstinį darbą, bei padarė esminius BPK pažeidimus, nes netinkamai vertino įrodymus, kasatoriaus kaltę grindė išimtinai ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurių patikimumas nebuvo patvirtintas teisminio bylos nagrinėjimo metu; pažeidė nuosprendžio ir nutarties motyvavimui ir surašymui keliamus reikalavimus; netinkamai išnagrinėjo jo (A. P.) apeliacinį skundą.
10. Nuteistojo T. Ž. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą T. Ž. nutraukti, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 1471 straipsnio 1 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 1471 straipsnio 2 dalyje. Jei nebūtų patenkintas kasatoriaus prašymas, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius nurodo:
10.1. Nuteisiant T. Ž. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. T. Ž. neatliko jokių sandorių, o teismai nenustatė jokios naudos, kurią galėjo įgyti T. Ž. Nuomos paslaugos suteikimas ir nuompinigių gavimas yra civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti BK 147 straipsnio 2 dalies požymis, dirbtinai kriminalizuojant arba išplečiant kaltinimą dėl T. Ž. neva atliktų veiksmų. Nė vienas liudytojas ar nukentėjusysis nenurodė, kad T. Ž. vertė juos gyventi nuomojamuose būstuose. Nukentėjusieji parodė, kad į Jungtinę Karalystę atvyko laisva valia. Teismams nustačius, kad nukentėjusieji buvo verbuojami ir apgaule viliojami dirbti ir gyventi Jungtinėje Karalystėje, nebuvo nustatyta T. Ž. tyčia atlikti veiksmus, kuriuos pagal teismų nustatytas aplinkybes atliko kiti asmenys.
Pirmosios instancijos teismas T. Ž. nuteisė dėl nukentėjusiųjų verbavimo nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis – sudėties kontekste, tačiau dėl šio požymio buvimo konkrečiuose T. Ž. veiksmuose nepasisakė. Teismai nenustatė, kad T. Ž. būtų atlikęs kokius nors verbavimo veiksmus. Dirbtinis T. Ž. susiejimas su neva buvusia organizuota grupe nėra pakankamas pagrindas nuteisti T. Ž. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Nenustatyta, kad T. Ž. žadėjo gerai mokamą darbą ar apmokėjo kažkam kelionės išlaidas. Teismų argumentacija yra nelogiška ir prieštarauja įprastiems civiliniams teisiniams santykiams. Jeigu vienas subjektas (nuomininkas) nuomojasi būstą iš kito subjekto (nuomotojo) ir ilgą laiką už šią paslaugą nemoka, negalima kaltinti nuomotojo, jog jis didina skolą, kadangi nuomotojas tik suteikia atlygintiną paslaugą.
Tokie ir buvo T. Ž. veiksmai dirbant nekilnojamojo turto bendrovės agentu. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi nukentėjusieji buvo įkalbėti – užverbuoti vykti į Jungtinę Karalystę prieš juos panaudojant apgaulę. Teismai nepateikė argumentų, kokius veiksmus atliko T. Ž., apgaudinėdamas nukentėjusiuosius, kad jie atvyktų į Jungtinę Karalystę, ar kad būtų pritaręs kitų asmenų prieš nukentėjusiuosius naudotai apgaulei, tai rodo, jog T. Ž. negalėjo būti nuteistas nė pagal vieną iš jam inkriminuotų baudžiamojo įstatymo straipsnių. T. Ž. neapgavo nė vieno nukentėjusiojo, kadangi visiems jiems buvo žinomos sąlygos, kuriomis jie savanoriškai nuomojosi būstą iš Jungtinės Karalystės nekilnojamojo turto bendrovės „Strada Home LTD“. Teismai, kriminalizuodami civilinius nuomos teisinius santykius bei pripažindami tai kaip požymį, rodantį, kad T. Ž. padarė labai sunkų nusikaltimą, paneigė T. Ž. teisę į atlygį verčiantis nekilnojamojo turto agento veikla.
Nelogiškas ir prieštaringas apeliacinės instancijos teismo motyvas, rodantis, kaip T. Ž. veiksmai yra nepagrįstai susiejami su tariamos organizuotos grupės veikla, teigiant, kad visi nukentėjusieji buvo apgyvendinti A. P., T. Ž. parinktose gyvenamosiose vietose, t. y. butuose, kuriuos nuomojo T. Ž., ir todėl jie visi galėjo nukentėjusiuosius kontroliuoti. Teismai ignoravo legalų T. Ž. pragyvenimo šaltinį ir tai, jog jis neturėjo jokio motyvo užsiimti nusikalstamomis veikomis. Jokių tiesioginių pajamų iš nukentėjusiųjų T. Ž. negaudavo, kadangi jam darbo užmokestį mokėdavo darbdavė bendrovė „Strada Home LTD“. Nors teismai pripažino T. Ž. padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, neaišku, kodėl baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma Jungtinės Karalystės bendrovei „Strada Home LTD“, kaip gavusiai pelną iš nukentėjusiųjų mokėto nuomos mokesčio.
T. Ž. veiksmai negali būti vertinami nei BK 147 straipsnio 2 dalyje, nei BK 1471 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių kontekste. Nuomos mokestis sąlyginai riboja kiekvieno nuomininko laisvę, kadangi jam atsiranda prievolė mokėti nuompinigius. Teismas nepateikė logiškų motyvų, kad egzistavo organizuota grupė. T. Ž. pažintis su A. P. negali lemti organizuotos grupės požymio nustatymo. Nebuvo nustatyta šių asmenų bendravimo dėl E. G., P. K. ir D. I. Teismai neatskleidė, kuo pasireiškė susitarimas tarp T. Ž. ir A. P. atlikti tariamai neteisėtus veiksmus prieš konkrečius nukentėjusiuosius. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. organizuotos grupės bendrininku, nurodė, kad A. P. ir T. Ž. buvo labai artimi, kartu leisdavo laiką, todėl T. Ž. žinojo, jog nukentėjusieji yra pažeidžiami, ir tuo kartu su bendrininkais naudojosi, siekdamas, kad jie būtų išnaudojami.
Baudžiamojoje jurisprudencijoje toks vieno fakto, kad A. P. yra pažįstamas su T. Ž., pagrindu nusikalstamos veikos inkriminavimas suprantamas kaip objektyvus pakaltinamumas, todėl jo pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir teisingu. Pritartina apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad priežastis, dėl kurios nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį užsidirbti ar ieškotis kito darbo jau būdami Anglijoje, buvo susijusi su jų sunkia materialine padėtimi, todėl teismų išvados, kad nukentėjusiųjų valia buvo suvaržyta, motyvuojant jų sunkia materialine padėtimi, ir kad būtent tai padėjo juos priversti elgtis taip, kaip iš tiesų jie nenori elgtis, yra prieštaringos ir neatitinkančios elementarių logikos ir visuomenėje galiojančių dėsnių. T. Ž. nukentėjusiųjų valios niekaip nesuvaržė ir jokių sprendimų dėl jų laisvės nepriiminėjo.
Neteisinga teismų išvada, kad buvo tinkamai nustatytas asmens priklausomumo požymis. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusieji buvo priversti skolintis iš T. Ž. ir jam įsiskolino. Teismai nenustatė, kad T. Ž. kurį nors nukentėjusįjį būtų vertęs skolintis pinigų. Nukentėjusieji neneigė, kad galėjo ieškotis kito, pigesnio, būsto, tačiau to nedarė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad T. Ž. nukentėjusiuosius išnaudojo priverstiniam darbui, o D. I. – dar ir priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad T. Ž. būtų įdarbinęs kurį nors nukentėjusįjį. Teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog T. Ž. iš tariamai įvykdytų nusikaltimų būtų turėjęs kokią nors naudą ar pasipelnęs.
10.2. Apeliacinės instancijos teisme kasatorius nurodė, kad jei būtų nustatyta, jog T. Ž. prieš nukentėjusiuosius naudojo fizinį smurtą, atsakomybė jam turėtų kilti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 1471 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio argumento dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nevertino. T. Ž. pripažino, kad jam, kaip nekilnojamojo turto agentui, yra tekę drausminti nukentėjusiuosius, tačiau fizinio smurto prieš juos nenaudojo. Nė vienas nukentėjusysis nenurodė svarbių kaltinimo aplinkybių (nusikaltimo vietos, laiko, būdo, kilusių padarinių) ir negalėjo įvardyti priežasties, dėl ko tariamai T. Ž. panaudojo fizinį smurtą. Teismas formaliai nuteisė T. Ž. už tariamą fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, nevertindamas to kaip BK 140 straipsnyje nurodyto nusikaltimo, taip sutikdamas su dirbtinai išplėstu kaltinamuoju aktu. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 3, 5 dalis, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, lėmusius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nesant BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 1471 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų požymių. Jei teismas įvertintų, kad T. Ž. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, tai jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį arba 140 straipsnio l dalį.
10.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai nulėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių E. G. teiginius, kad jis buvo sumuštas T. Ž., nes nesikreipė į medicinos įstaigą ar policiją dėl panaudoto fizinio smurto ir artimiesiems neužsiminė, kad prieš jį būtų smurtaujama. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo pažeistas baudžiamojo proceso betarpiškumo principas (BPK 242 straipsnis), kai, nesant objektyviems duomenims byloje ir tik remiantis nukentėjusiojo prašymu, nukentėjusysis E. G. buvo apklausiamas nuotoliniu būdu. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad prieš apklausą, net nebandant apklausti, o pirmiausia leidžiant nukentėjusiajam išklausyti ir susipažinti su visais jo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo pažeistos T. Ž. teisės į gynybą.
Teismams toleruojant tokiu būdu atliekamas apklausas, kai nesistengiama patikrinti nukentėjusiojo parodymų, yra kuriama ydinga praktika, kai teisminis bylos nagrinėjimas yra tik formalus ikiteisminio tyrimo duomenų pagarsinimas be tokių duomenų patikrinimo. Pagal nustatytas aplinkybes dėl neva panaudoto fizinio smurto prieš E. G. nepakaktų duomenų T. Ž. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo, tačiau teismai, ignoruodami įrodymams keliamus reikalavimus, nuteisė T. Ž. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (pagal BK 147 straipsnio 2 dalį). Nuosprendis neparemtas patikimais įrodymais ir yra abstraktus, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 110 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą T. Ž. teisę gintis. Analogiška informacija yra ir dėl neva T. Ž. veiksmų prieš D. I., kuris negalėjo paaiškinti, kada ir kur buvo panaudotas fizinis smurtas prieš jį, kokie sužalojimai jam buvo padaryti.
Priešingai nei nurodė teismai, T. Ž. šis nukentėjusysis niekaip nesusiejo su T. Ž. pareikštais kaltinimais dėl prekybos žmonėmis ar išnaudojimo priverstiniam darbui. Nukentėjusysis P. K. teisme paneigė T. Ž. sąsajas su jam pareikštais kaltinimais dėl prekybos žmonėmis ar išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms ir atsisakė civilinio ieškinio, nors ikiteisminio tyrimo metu jo pozicija buvo priešinga. Teismas atsižvelgė į tokią nukentėjusiojo poziciją teisminio nagrinėjimo metu, tačiau priėmė visiškai priešingą poziciją dėl kitų P. K. parodymų (kas susiję su T. Ž.) ir dėl šios dalies vertino išimtinai tik ikiteisminio tyrimo metu duotus šio nukentėjusiojo parodymus. Šios aplinkybės rodo teismų sprendimų nenuoseklumą. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. Ž. ir A. P. veiksmų bendrumą pagrindžia ir prie bylos pridėti pagal teisinės pagalbos prašymą iš Jungtinės Karalystės teisėsaugos pareigūnų gauti duomenys, kuriuose užfiksuoti T. Ž. ir A. P. susirašinėjimai apie nuomojamus namus, juose gyvenančius asmenis, jų įdarbinimą, pabėgimus, kad prieš tam tikrus asmenis reikia naudoti smurtą, galimai vogtų prekių realizavimą, tarpusavio atsiskaitymus, tiesiogiai įvardijant, kad tai yra bendri kaltinamųjų reikalai.
Minėti duomenys nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka (neišreikalauti iš Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų apžiūros protokolai apie minėtų telefonų apžiūrą, neapklaustas Jungtinės Karalystės teisėsaugos pareigūnas, parengęs suvestinę, kurioje neva perteiktas T. Ž. susirašinėjimas telefonu. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad byloje esantys duomenys apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje byla T. Ž. dėl nusikaltimų sudėties nebuvimo buvo nutraukta, neturi įtakos vertinant minėtus abejotinos kilmės ir teisėtumo duomenis apie neva buvusius T. Ž. ir A. P. susirašinėjimus. Akivaizdu, kad Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijos minėtus duomenis vertino atsižvelgdamos į visų teisės aktų, reguliuojančių teisės pažeidimus, kontekstą, o ne vien tai, ką formaliai išskyrė apeliacinės instancijos teismas.
Vienoje šalyje analogiškų duomenų nepakanka bylai į teismą perduoti, o kitoje šalyje jų pakanka, kad asmenys būtų nuteisti. Lietuvos teismai pažeidė tarpusavio pripažinimo principą, kad teisėsaugos institucijos skirtingose šalyse negali skirtingai vertinti duomenų, pagrindžiančių arba paneigiančių kaltinimą. Taip pažeistas dvigubo baudimo draudimo (non bis in idem) principas bei T. Ž. teisės į teisingą ir išsamų baudžiamosios bylos išnagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis). Minėti duomenys iš Jungtinės Karalystės pagal teisinės pagalbos prašymus buvo gauti 2016 m. gruodžio 9 d., ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. sausio 16 d., o byla perduota į teismą 2016 m. gruodį, taigi prokurorė turėjo galimybę šiuos dokumentus pridėti prie baudžiamosios bylos, tačiau to anksčiau nepadarė, taip suvaržydama T. Ž. teisę gintis.
Pabaigus ikiteisminį tyrimą su visa bylos medžiaga leidžiama susipažinti įtariamajam ir jo gynėjui (BPK 218 straipsnis). Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punktą kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi garantiją, kad jis turės pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Kaltintojas, pateikdamas neva iš T. Ž. mobiliojo ryšio telefonų įvairius susirašinėjimus, pažeidė jo teisę pasiruošti gynybai. Teikiant prašomus pridėti dokumentus, kai jau byloje buvo apklaustas T. Ž., buvo pažeistos teisės į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tokiais neteisėtais metodais pateikti duomenys į bylą negali būti laikomi teisėtais pagal BPK 20 straipsnį. Kasatorius apeliaciniame skunde kėlė klausimą, ar minėtas susirašinėjimas yra autentiškas, kadangi T. Ž. ir jo gynėjas nedalyvavo apžiūrint Jungtinėje Karalystėje T. Ž. mobiliojo ryšio telefonus.
Nutartyje nebuvo atsakyta į šį klausimą. Žinučių turinys yra suvestas tyrėjo rankiniu būdu neužtikrinant žinučių turinio autentiškumo, tai kelia abejonių dėl tokių duomenų leistinumo ir patikimumo (BPK 20 straipsnio pažeidimai). Minėtų aplinkybių teismai nesiaiškino. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepasisakė, kam konkrečiai priklausė telefonų numeriai, kas jais naudojosi. Susirašinėjime nėra duomenų apie E. G., P. K. ar D. I., taigi vertinant šiuos duomenis kaip patikimus buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimas. T. Ž. teisių į gynybą pažeidimu laikytinas valstybės kaltintojo iniciatyva apklaustas nežinomas liudytojas J. K., kurio parodymais buvo grindžiami teismų sprendimai. Draudžiama, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.
Aptartos aplinkybės yra pakankamos sprendžiant dėl nuteistojo T. Ž. veikos vadovautis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
10.4. T. Ž. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas paskiriant per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad T. Ž. dalyvauja įvairioje socialinėje veikloje, dirba, turi šeimą, mažą vaiką. Byloje nėra duomenų, kad jis gavo nelegalų atlygį už tai, už ką buvo nuteistas. T. Ž. tik nuomojo nekilnojamąjį turtą nukentėjusiesiems, nes verčiasi nekilnojamojo turto agento veikla Jungtinės Karalystės įmonėje „Strada Home LTD“. Byloje nenustatyta, kad T. Ž. būtų verbavęs, įgijęs ar gabenęs nukentėjusiuosius. Teismai, individualizuodami bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji nebuvo laikomi uždaryti, naudojosi ryšio priemonėmis. Padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo būdą, kilusius padarinius ir kitas aplinkybes, yra mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo sankcijoje.
Teismai nepakankamai įvertino ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką šiuo klausimu. Teismai, pernelyg sureikšmindami tariamą T. Ž. vaidmenį jam inkriminuotose nusikalstamose veikose individualizuodami jam bausmę, netinkamai pritaikė įstatymą – BK 54 straipsnio 3 dalį, kadangi BK 147 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 1471 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 1471 straipsnio 2 dalyje nurodytos bausmės rūšys ir dydžiai prieštarauja šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, už kurių padarymą buvo nuteistas T. Ž. T. Ž., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatomis, neturėjo būti skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tai lėmė teisingumo principo pažeidimą paskiriant bausmę ir rodo teismų padarytą BK 41 straipsnio pažeidimą.
11. Nuteistosios D. J. gynėjas advokatas Martynas Vilčinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl D. J. bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu. Kasatorius nurodo:
11.1. D. J. buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 233 straipsnio 1 dalis), dėl to teismų sprendimai yra neteisingi. Tam, kad būtų galima paveikti asmenį, turintį procesinį statusą ikiteisminiame procese, poveikį darantis asmuo turi žinoti apie tokį asmens statusą, o byloje nėra objektyvių duomenų, kad D. J. žinojo, jog R. K. yra nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime, todėl ji negalėjo dėti pastangų jį paveikti, t. y. jos veiksmuose nebuvo tyčios – subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymio. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji siekė padaryti įtaką R. K., kad būtų palengvinta L. P. padėtis, nes pats L. P. nebuvo kaltinamas pagal BK 233 straipsnį, o D. J. nebuvo inkriminuojamas nusikalstamas veikimas su bendrininkų grupe.
11.2. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. J., vadovavosi išskirtinai tik R. K. parodymais, kurie skiriasi nuo D. J. nurodomų aplinkybių, nėra galimybės patikrinti šių parodymų teisingumo ir panaikinti prieštaravimų, esančių tarp šių asmenų parodymų, todėl R. K. parodymais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį D. J. negalima. Didelę įtaką nukentėjusiųjų parodymams turėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurie nurodė duoti parodymus tokius, kokie yra jiems reikalingi, – priešingu atveju nukentėjusiųjų procesinė padėtis bus analogiška kaip ir šioje byloje nuteistų asmenų. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.
11.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galima suprasti, kad D. J. pripažinta kalta vien dėl to, kad nenustatyta pagrindo R. K. apkalbėti D. J., todėl R. K. parodymai laikyti patikimais ir įrodančiais D. J. kaltę dėl to, kad ji siekė paveikti jį, kad šis duotų L. P. palankius parodymus.
11.4. Byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Šiuo atveju R. K. pozicijos patikimumas, tikrumas ir realumas nebuvo tikrintas, procesiniai sprendimai iš esmės paremti išvadomis, kad neva R. K. neturėjo tikslo apkalbėti D. J., o kiti bylos duomenys neleidžia daryti jokių pagrįstų išvadų apie D. J. ir R. K. pokalbio turinį. Kiti byloje esantys su D. J. sietini įrodymai niekaip neįrodo jos kaltės, t. y. iš 2015 m. lapkričio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų ir pokalbių suvestinių matyti, kad D. J. domėjosi būtent tais asmenimis, kurie buvo nurodyti pareiškime apie įtarimą, kuris pareikštas jos draugui A. P., t. y. šie duomenys patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad susitikimo su R. K. tikslas buvo informacijos rinkimas apie A. P., o ne siekis paveikti R. K. valią ir įtikinti jį elgtis taip, kaip ji neva nurodė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
12. Nuteistojo A. P., nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio, nuteistosios D. J. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasaciniai skundai atmestini. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
13. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).
14. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasatorių teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu ir bylos faktinių aplinkybių nustatymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
15. Kasatoriai A. P. ir T. Ž. gynėjas A. Andriukaitis teigia, kad teismai kaip įrodymais rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu, o ne teismo posėdyje duotais parodymais, taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Su šiais kasatorių argumentais nesutiktina.
16. Atsakydamas į analogiškus A. P. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, nutartyje teisingai pasisakė, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, reiškia, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, ir kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus.
17. Iš bylos matyti, kad, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nukentėjusiesiems D. I., P. K. ir E. G. duodant parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, buvo perskaityti ir jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui; nukentėjusieji buvo apklausti dėl šiuose parodymuose nurodytų aplinkybių. Pažymėtina, kad tokiu atveju savarankišku įrodymų šaltiniu laikytini ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, bet teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiųjų parodymai, kurie įvertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles tiek atskirai, tiek visų bylos įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus ir kartu atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, nutartyje, be kita ko, pasisakė, kad nei D. I., nei P. K., nei E. G. teismo posėdyje iš esmės nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu; atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, teismas šiuos nukentėjusiųjų parodymus laikė teisingais. Sprendžiant iš apeliacinės instancijos teismo argumentų ir išvadų visumos, teismas įvertino nukentėjusiųjų parodymus, duotus teismo posėdyje, patikrinęs ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, kaip tai nustato BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos. Todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir neatsakyta į su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus.
18. Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su E. G. apklausa teismo posėdyje atskiroje patalpoje, pažymėtina, kad iš esmės tie patys argumentai buvo keliami apeliaciniame skunde; apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Išplėstinė teisėjų kolegija su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir motyvais šiuo klausimu sutinka ir pažymi, kad tarptautiniai teisės aktai išskiria prekybos žmonėmis bylas iš kategorijų bylų, atkreipiant didesnį dėmesį į šių nusikalstamų veikų aukų apsaugą. Antai 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančioje Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, pažymima, kad per baudžiamąjį tyrimą ir procesą prekybos žmonėmis aukoms turėtų būti taikoma jų individualius poreikius atitinkanti tvarka, atsižvelgiant, be kita ko, ir į fizines ir psichologines nusikalstamos veikos, padarytos aukai, pasekmes.
Ar ir kaip tokia tvarka bus taikoma, sprendžiama kiekvienu atveju atskirai remiantis nacionalinės teisės aktuose nustatytais pagrindais bei teismų teisės veikti savo nuožiūra taisyklėmis, teismo praktika ar gairėmis. BPK 283 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė, į teismo posėdį šaukiant nukentėjusįjį, teisėjo ar teismo nutartimi nukentėjusiojo apsaugos interesais dėl nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių neleisti kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams būti patalpoje, kurioje atliekama nukentėjusiojo apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad siekis apsaugoti nukentėjusįjį E. G. nuo psichinės traumos ir kitų neigiamų padarinių, ypač atsižvelgiant į kaltinamųjų prieš nukentėjusįjį atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, naudoto fizinio ir psichinio smurto intensyvumą, apygardos teismui buvo svari priežastis apklausti jį garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis.
Pažymėtina, kad nukentėjusiojo apklausos atlikimas atskiroje patalpoje, esant BPK 283 straipsnio 6 dalyje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms, nelaikytinas BPK 242 straipsnyje įtvirtintų tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme reikalavimų pažeidimu.
19. Iš bylos matyti, kad pasitelkiant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones nukentėjusiojo E. G. apklausa atlikta laikantis BPK 283 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Dėl to, kad E. G. apklausos pradžioje nurodžius, jog jis nagrinėjamų įvykių aplinkybių neprisimena, buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jokie BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, perskaičius jo apklausos protokolų duomenis, E. G. patvirtino juose užfiksuotas esmines bylai reikšmingas aplinkybes ir davė papildomus paaiškinimus. Pažymėtina, kad kaltinamasis T. Ž. ir jo gynėjas turėjo teisę tiesiogiai stebėti E. G. apklausą ir užduoti jam klausimus, taigi kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.
20. T. Ž. gynėjo A. Andriukaičio kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad E. G. apklausus nedalyvaujant kaltinamajam R. M. kaip nors buvo suvaržyta kaltinamojo T. Ž. teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į šį klausimą motyvuotai atsakyta.
21. T. Ž. gynėjas A. Andriukaitis įrodymų vertinimo aspektu teigia, kad Jungtinės Karalystės ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos skirtingai vertino Jungtinėje Karalystėje dėl T. Ž. veikų surinktus ir pagal teisinės pagalbos prašymą gautus duomenis – Jungtinėje Karalystėje jam byla nutraukta, o Lietuvos Respublikoje tų pačių duomenų pagrindu jis pripažintas kaltu. Gynėjo nuomone, taip buvo pažeistas non bis in idem principas.
22. Kasacinio skundo argumentai šio principo pažeidimo nepagrindžia. Kasatorius šio principo pažeidimą iš esmės argumentuoja skirtingų šalių teisėsaugos institucijų skirtingu tų pačios bylos duomenų vertinimu, kas nagrinėjamu atveju su šio principo pažeidimu nėra sietina. Non bis in idem principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, kur nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.“ Ši nuostata įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. EŽTT jurisprudencijoje principo non bis in idem pažeidimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Tuo tarpu nei kasacinio skundo argumentai, nei bylos medžiaga nepagrindžia, kad Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvos Respublikoje T. Ž. nubaustas ar baudžiamasis persekiojimas jam būtų vykdytas už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.
23. Kasatorius taip pat teigia, kad minėti duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės pagal teisinės pagalbos prašymus, nebuvo pridėti prie bylos ikiteisminiame tyrime, o prokurorės pateikti bylos teisminio nagrinėjimo metu, taip sukliudant pasiruošti gynybai. Be to, prokurorės prašymu teismo posėdyje apklaustas gynybai iki tol nežinomas liudytojas G. K. Kasatoriaus nuomone, dėl to buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą ir į teisingą teismą. Pažymėtina, kad tie patys klausimai buvo kelti apeliaciniame skunde ir teismas į juos atsakė, šiuos argumentus motyvuotai atmesdamas kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija su apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu sutinka.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Teisę pareikšti prašymus bylos teisminio nagrinėjimo dalyviai turi iki įrodymų tyrimo pabaigos. Šia teise naudojosi ir gynyba, dalis jos prašymų buvo patenkinta.
25. Iš bylos matyti, kad prokuroro pateikti duomenys, gauti pagal teisinės pagalbos prašymą, kaltinamiesiems ir jų gynėjams buvo pateikti susipažinti, o juos pateikus teismui byla pirmosios instancijos teisme dar buvo nagrinėjama pakankamai ilgą laiką ir nėra konkrečių duomenų, objektyviai pagrindžiančių teiginius, kad būtų sudarytos kliūtys su šiais duomenimis susipažinti ir juos ginčyti; apklausiant liudytoją G. K. kaltinamieji ir jų gynėjai turėjo galimybę užduoti jam klausimus. Todėl, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmiau minėtų prokurorės prašymų tenkinimas pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę į gynybą bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teisės į teisingą teismą ir 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantijas.
26. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad į visus esminius apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Dėl BK 147 straipsnio, BK 1471 straipsnio ir organizuotos grupės požymių taikymo
27. Nuteistasis A. P. kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, nustatančias atsakomybę už prekybą žmonėmis bei priverstinį darbą. Teismai netinkamai aiškino apgaulės, pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir priklausomumu požymius; nukentėjusiųjų laisvės kontrolė aiškinta pernelyg plačiai.
28. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų, be kita ko, kas yra aktualu šiai bylai, priverstiniam darbui ar paslaugoms bei nusikalstamai veikai daryti. Pagal BK 1471 straipsnį nustatyta atsakomybė už priverstinį darbą, neteisėtą vertimą žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, o pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė versdamas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėtina, kad BK 147 straipsnis, nustatantis atsakomybę už sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. Todėl prekyba žmonėmis, atskleista žmogaus išnaudojimo stadijoje, turėtų būti inkriminuojama kartu (kaip realioji sutaptis) su išnaudojimu priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis).
29. Šių veikų pagrindinis objektas – žmogaus laisvė. Todėl prekybos žmonėmis, taip pat ir priverstinio darbo baudžiamosiose bylose svarbus fakto apie atitinkamą poveikį aukai, suvaržant jos laisvę, nustatymas. Priešingumas žmogaus laisvei siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šių nusikalstamų veikų atveju toks poveikis gali būti padaromas bent vienu ar keliais iš šių straipsnių dispozicijose nurodytų alternatyvių būdų: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas.
30. Pagal šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes, nuteistiesiems A. P., T. Ž., L. P. ir R. M. skirtingu nuosprendyje nurodytu laiku ir sudėtimis veikiant organizuota grupe ir turint tikslą nukentėjuosius išnaudoti priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti, A. P. užverbavo nukentėjusiuosius: panaudodamas apgaulę – D. I., pasinaudodamas pažeidžiamumu ir apgaule – P. K., priklausomumu – E. G., L. P. pasinaudojant pažeidžiamumu ir apgaule užverbavo D. B. ir R. K. A. P. nupirkus lėktuvo bilietus, D. I., P. K. ir E. G. gabeno į Jungtinės Karalystės miestus, kur apgyvendino A. P. ir T. Ž. bei L. P. parinktose T. Ž. nuomojamose gyvenamosiose patalpose, D. B. ir R. K. iš Niutauno miesto Jungtinėje Karalystėje automobiliu į Halo (Hull) miestą atgabeno L. P. Nesuteikę nukentėjusiesiems žadėto darbo ir šiems neturint lėšų, skaičiuodami skolas už nuomą ir pragyvenimą, nuteistieji sudarė situaciją, kad nukentėjusieji įsiskolintų A. P., T. Ž. ir L. P., taip dėl nukentėjusiųjų priklausomumo įgiję jų laisvę varžančią kontrolę, atsiskaitymo už skolas pretekstu siūlė jiems daryti nusikalstamas veikas – vogti, sukčiauti.
Nusikalstamas veikas nesutikusius daryti D. I. ir P. K. išnaudojo priverstiniam darbui, o E. G. – priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti, D. B. ir R. K. – nusikalstamoms veikoms daryti. Prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas fizinis ir psichinis smurtas: prieš P. K. fizinį smurtą panaudojo A. P., prieš E. G. – A. P. ir T. Ž., prieš D. I. – T. Ž., prieš D. B. – L. P., R. M. ir nenustatytas asmuo, prieš R. K. – L. P. ir R. M.
31. Kasatoriaus A. P. teiginiai, kad apgaulė kaip nukentėjusiųjų valios palenkimo būdas nebuvo panaudota ir kad teismai netinkamai aiškino nukentėjusiųjų apgaulės, pasinaudojimo priklausomumu ir pažeidžiamumu požymius, yra nepagrįsti.
32. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Pagal kasacinio teismo praktiką apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, ko iš tiesų siekiama (pvz., teigiama, kad ji vežama dirbti kavinėje, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiniam išnaudojimui; siūlomas geras darbas užsienyje, o iš tiesų asmuo vežamas išnaudoti jį priverstiniam darbui ar nusikalstamoms veikoms daryti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (dėl darbo ar gyvenimo sąlygų, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės), asmuo gali būti klaidinamas arba nutylima dėl būsimų išskaitų iš jo atlyginimo, jų dydžio ir pan. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir prekyboje žmonėmis turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima sau nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Kaltininko panaudotos apgaulės įtaka turi būti lemiama asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-453-648/2016, 2K- 108-788/2018, 2K-188-719/2018 ir kt.).
34. Pagal teismų praktiką pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu aiškinamas kaip piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).
35. Pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies – tiek fizinis, psichologinis, emocinis, susijęs su santykiais šeimoje, socialinis ar ekonominis, gali apimti nesaugų ar nelegalų aukos statusą, ekonominę priklausomybę ar trapią sveikatą; tai bet kokia situacija, kai asmuo, kurio būsena yra sunki, skatinamas duoti sutikimą savo paties išnaudojimui.
36. Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis – šie požymiai turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-697/2019). Dažnai nukentėjusiojo pažeidžiamumą nulemia ne kuri nors viena, o bent kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios atsisakymą priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (pvz., sunki materialinė padėtis, jaunas amžius, socialinių įgūdžių stoka ir pan.). Ypač nukentėjusiojo padėtį gali apsunkinti situacija, kai jis atgabentas į užsienio šalį neturi legalaus statuso, nemoka tos šalies kalbos ir pan.
37. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norint išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Prekybos žmonėmis, taip pat ir priverstinio darbo atvejais tai gali būti tiek priklausomumas, kylantis iš teisinių santykių, kurie apima atitinkamas asmenų teises ir pareigas, nustato tam tikro teisinio pobūdžio pavaldumą ar pan., pvz., santuokos, giminystės, tarnybos ir pan. pagrindais, tiek ir priklausomumas, kylantis iš kitokių santykių, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios. Šios kategorijos bylose pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas kaltininko veiksmais sukurta asmens laisvę varžančia padėtimi, pvz., atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė, taip pat ir tada, kai nukentėjusysis, siekiant nukentėjusiojo išnaudojimo, kaltininko veiksmais paverčiamas skolininku ir dėl to tampa nuo jo priklausomas ir pan.
38. Pagal teismų nustatytas aplinkybes A. P., užverbuodamas nukentėjusiuosius vykti į Jungtinę Karalystę, žadėjo pakankamai gerai mokamą darbą, nemokamą apgyvendinimą ir finansinę paramą, kol jie bus įdarbinti, ir tai buvo esminės aplinkybės, nulėmusios nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Jungtinę Karalystę. Tačiau nukentėjusieji buvo apgauti. Siekdami išnaudoti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti bei priverstiniam darbui, nuteistieji dirbtinai sukūrė tokią situaciją, kad ilgą laiką nukentėjusiesiems jokie darbai nebuvo suteikti, tačiau jiems buvo skaičiuojami įsiskolinimai už gyvenamojo ploto nuomą. Be to, skolindami jiems lėšas pragyvenimui, savavališkai apkaltindami nukentėjusiuosius žalos padarymu dėl vagysčių ar neva kitaip padarytų tariamų nuostolių, nuteistieji padarė juos priklausomus nuo nuteistųjų valios ir atsiskaitymo už skolas pretekstu siūlė daryti nusikalstamas veikas – vogti, sukčiauti; nusikalstamas veikas nesutikusius daryti D. I. ir P. K. išnaudojo priverstiniam darbui, o E. G. – priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti.
Susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl buvimo užsienio valstybėje, kurios kalbos nemokėjo ar menkai mokėjo, šis barjeras lėmė situaciją, kad nukentėjusieji neturėjo realių galimybių susirasti darbą arba tokios jų galimybės buvo labai ribotos, nukentėjusieji neturėjo lėšų nei pragyvenimui, nei tikroms ar tariamoms skoloms apmokėti, todėl turėjo sutikti su nuteistųjų primetamomis sąlygomis. Pagal bylos aplinkybes nuteistiesiems tokia nukentėjusiųjų padėtis buvo žinoma ir iš dalies pačių nuteistųjų buvo sukurta. Taigi pažeidžiamumo ir priklausomumo požymius teismai pagal nagrinėjamos bylos situaciją nustatė tinkamai. Be to, nuteistieji prieš nukentėjusiuosius naudojo fizinį smurtą ir grasinimus, taip juos įbaugindami ir versdami paklusti. Visuma šių aplinkybių kartu paėmus pagrindžia, kad apgaule, pasinaudojant nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu, fiziniu smurtu ir grasinimais nuteistieji įgijo nukentėjusiųjų laisvę varžančią kontrolę ir tuo naudodamiesi juos išnaudojo.
39. Ginčijant nukentėjusiųjų priklausomumo ir pažeidžiamumo požymius, A. P. kasaciniame skunde teigiama, kad patys nukentėjusieji elgėsi netinkamai ir finansiškai neatsakingai. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusieji vartojo narkotines ar panašias medžiagas, alkoholį, D. I. skolon iš A. P. pirko automobilį, kurį nuteistieji vėliau iš jo atėmė, tačiau šios aplinkybės nepaneigia nukentėjusiųjų priklausomumo dėl nuteistųjų jiems sukurtos pirmiau aptartos situacijos ir jų pažeidžiamumo.
40. Kasatorius A. P. teigia, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo suvaržyta, jie nebuvo uždaryti, naudojosi ryšio priemonėmis, galėjo laisvai judėti, rinktis, ką veikti, laisvai disponuodavo uždirbtomis lėšomis, neteisėtų veikų prieš juos atveju galėjo kreiptis pagalbos ir pan., todėl teismai nukentėjusiųjų laisvės kontrolę aiškino pernelyg plačiai. Su tuo nesutiktina.
41. Pagal teismų praktiką asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar rinktis savo elgesio variantą ir pan. Visiškas tokių galimybių suvaržymas labiau būdingas vergijos sąlygomis ar kai žmogus laikomas fizinėje nelaisvėje. Kaip pirmiau minėta, šios bylos atveju nuteistieji nukentėjusiųjų laisvę varžančią kontrolę įgijo apgaule, pasinaudodami nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu, o vėliau ją užtikrino grasinimais ir fiziniu smurtu. Netiesioginė laisvę varžanti kontrolė, kaip antai pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu, priklausomumu atvejais, pirmiausia pažeidžia asmens valios laisvę. Netiesioginės kontrolės atveju jos prievartinė esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama. Tokiu atveju aukos sutikimas nepaneigia sandorio priešingumo žmogaus laisvei. Pažymėtina, kad asmens sutikimas dirbti neturi reikšmės, kai prekybos žmonėmis atveju poveikis žmogaus laisvei daromas grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimo.
42. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau jų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji kontroliavo nukentėjusiuosius ribodami jų galimybes disponuoti darbo užmokesčiu, grasindami bei bausdami juos fiziniu smurtu vertė dirbti ar užsiimti nusikalstamomis veikomis. Antai nukentėjusysis P. K. tam tikru darbo fabrike laikotarpiu darbo užmokesčio negaudavo, nes darbo užmokestį pasiimdavo A. P. arba pastarojo nurodymu sau galėjo pasilikti tik 10–50 svarų algos dalį, už neišėjimą į darbą nukentėjusįjį P. K. sumušė A. P., D. I. – T. Ž., A. P. grasino fiziniu smurtu E. G. už atsisakymą vykdyti automobilių vagystes, naudojo prieš jį fizinį smurtą už menkiausią nusižengimą, viešai žemino, T. Ž. nukentėjusįjį sumušė. Taigi šios ir kitos byloje teismų nustatytos bei nuosprendyje ir nutartyje išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nuteistuosius kontroliavus nukentėjusiuosius ir prekybos žmonėmis ir priverstinio darbo atveju yra pakankamos spręsti apie jų valios suvaržymą.
43. Nuteistasis A. P. teigia, kad jam inkriminuojant veiką dėl D. I. pagal BK 1471 straipsnio 2 dalį netinkamai aiškintas ir pritaikytas dirbti nežmoniškomis sąlygomis požymis. Su tuo nesutiktina.
44. Priverstinio darbo nežmoniškomis sąlygomis sąvoka BK nepateikiama. Tačiau aiškinant darbo nežmoniškomis sąlygomis sampratą atsižvelgtina į jai artimą ypatingai išnaudojamo darbo sąlygų sampratą, šių sąlygų apibrėžimas pateiktas 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, 2 straipsnio i punkte: tai darbo sąlygos, įskaitant tas sąlygas, kurios atsiranda dėl diskriminacijos dėl lyties ar kitų priežasčių, kai yra labai didelė disproporcija, palyginti su teisėtai dirbančių darbuotojų darbo sąlygomis, ir kai jos, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojų sveikatai bei saugai ir yra nesuderinamos su žmogaus orumu. Teisės doktrinoje, be to, pasisakoma, kad priverstinio darbo nežmoniškomis sąlygomis atveju turėtų būti nustatytas faktas, kad nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinųjų žmogiškųjų poreikių, kaip antai normalus miegas, pailsėjimas, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt., taip pat vertimas dirbti nepriimtinomis sąlygomis, kaip antai dideliame karštyje, šaltyje, toksiškoje, radioaktyvioje aplinkoje be apsaugos priemonių, žeminant asmens garbę ar orumą ir pan. Tačiau kiekvienu atveju pagal bylos aplinkybes dėl šio požymio buvimo sprendžia teismas.
45. Pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes, D. I. pradėjus dirbti A. P. parduotuvėje, jo laisvė pasirinkti darbą ir gyvenamąją vietą buvo iš dalies suvaržyta. Nors darbas nebuvo sunkus, tačiau jis turėjo dirbti po 10 valandų per dieną be poilsio dienų, gyvendamas toje pačioje parduotuvėje. Tuo tarpu D. I. gyvenimo ten sąlygos buvo nesuderinamos su žmogaus orumu, jos nesuteikė jam galimybių patenkinti būtinus žmoniškuosius poreikius – normalų miegą, pavalgymą, gamtinių reikalų atlikimą, jis nuteistųjų buvo žeminamas. Už parduotuvės neatidarymą buvo sumuštas T. Ž., o kitą dieną A. P. dėl to iš jo pasityčiojo. Tokias priverstinio darbo sąlygas teismai pagrįstai laikė nežmoniškomis.
46. T. Ž. gynėjas A. Andriukaitis teigia, kad T. Ž. nukentėjusiųjų neverbavo, apgaulės prieš juos nenaudojo, neįdarbino; jis kaip nekilnojamojo turto įmonės atstovas nuomojo nukentėjusiesiems būstą; teismai T. Ž. nepagrįstai pritaikė bendrininkavimą organizuota grupe ir taip kriminalizavo nuomos teisinius santykius. Nuomos paslaugos suteikimas ir nuompinigių gavimas yra civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti BK 147 straipsnio 2 dalies požymis. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.
47. Kaip pirmiau minėta, šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji jiems inkriminuotas BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatytas veikas padarė veikdami organizuota grupe, siekdami išnaudoti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstiniam darbui bei juos išnaudodami. Šių veikų padarymo aplinkybės išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
48. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką.
49. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tinkamai nustatė bendrininkų A. P. ir T. Ž. susitarimą ir tyčią jiems siekiant pirmiau minėto tikslo. Buvus tam susitarimą patvirtina suderinti jų veiksmai.
50. Pažymėtina, kad nebūtina, jog kiekvienas organizuotos grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius; visi organizuotos grupės bendrininkai laikomi vykdytojais.
51. Bylos duomenys patvirtina, kad apgaule ir kitais BK 147 straipsnyje nustatytais būdais A. P. užverbuotus ir atgabentus nukentėjusiuosius D. I., P. K. ir E. G. T. Ž. apgyvendino, taigi sudarė sąlygas išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti bei pats iš to pelnėsi. Be to, T. Ž. ir pats naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, siūlė daryti nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad, atsakydamas į iš esmės analogiškus kasaciniam skundui apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiųjų D. I., P. K., E. G., D. B., R. K., liudytojų D. I., I. I., E. P., J. K., J. P. parodymais, iš Jungtinės Karalystės gautais duomenimis apie darbo užmokesčio pervedimus į T. Ž. ar su juo bei A. P. susijusių asmenų sąskaitas, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Jungtinės Karalystės teisėsaugos gautais duomenimis dėl T. Ž. ir A. P. susirašinėjimų apie nuomojamus namus, juose gyvenančius asmenis, jų įdarbinimą, pabėgimus, apie tai, kad prieš tam tikrus asmenis reikia naudoti smurtą, galimai vogtų prekių realizavimą, tarpusavio atsiskaitymus, įvardijant, kad tai yra bendri kaltinamųjų reikalai, pagrįstai nustatė, kad A. P. su T. Ž. suvokė veiksmų bendrumą, jų nusikalstamą pobūdį ir bendrai siekiamą tikslą – nukentėjusiuosius išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstiniam darbui.
52. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis bylos medžiaga, nėra jokio pagrindo teigti, kad T. Ž. ir nukentėjusiuosius siejo tik civiliniai nuomos santykiai ar kad jo veika, kasatoriaus nuomone, galbūt galėtų būti vertinama kaip BK 294 straipsnyje nustatytas savavaldžiavimas.
53. Kasatorius A. P. teigia, kad dalyvavimas su L. P. nusikalstamose veikose, susijusiose su D. B. ir R. K., jam buvo preziumuotas. Šie argumentai nepagrįsti. A. P. ir L. P. bendrininkavimo organizuota grupe klausimas buvo keltas nuteistojo apeliaciniame skunde ir išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo.
54. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas nustatė, kad Jungtinės Karalystės policijos pareigūnams suradus sandėlį, kuriame buvo saugomi vogti daiktai, A. P. 2013 m. pabaigoje išvyko į Lietuvą ir būdamas Lietuvoje organizavo ir koordinavo organizuotos grupės narių nusikalstamus veiksmus, o T. Ž. su L. P. ir R. M. su juo suderintus veiksmus vykdė. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis nukentėjusiųjų D. I. ir R. K. parodymais bei užfiksuotais jo ir nenustatyto asmens pokalbio duomenimis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kasatoriaus A. P. dalyvavimas su L. P. nusikalstamose veikose, susijusiose su D. B. ir R. K., pagrįstas ne įrodymais, bet kokia nors prezumpcija. Dėl D. J. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinio skundo
55. Didesnė nuteistosios gynėjo skundo dalis skirta nukentėjusiojo R. K. parodymų vertinimui, kas, kaip jau minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas.
56. Kasatorius, be to, teigia, kad D. J. buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 233 straipsnio 1 dalis), nes byloje nėra objektyvių duomenų, kad ji žinojo, jog R. K. yra nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime, todėl jos veiksmuose nebuvo tyčios. Su šiais argumentais nesutiktina.
57. BK 233 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia.
58. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, D. J. siekė paveikti R. K., kad jis duotų L. P. palankius melagingus parodymus, kad Jungtinėje Karalystėje R. K. niekas neišnaudojo ir prieš jį fizinio smurto nenaudojo.
59. Iš bylos matyti, kad R. K. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju 2015 m. kovo 27 d., t. y. dar prieš tai, kai į jį kreipėsi D. J. dėl melagingų parodymų davimo.
60. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, D. J. buvo žinoma apie šioje byloje pradėtą ikiteisminį tyrimą, ji aktyviai rinko duomenis apie asmenis, galimai nukentėjusius dėl jų išnaudojimo Jungtinėje Karalystėje, siekdama padėti savo tuometiniam draugui A. P. Nepaisant to, ar ji matė nutarimą pripažinti R. K. nukentėjusiuoju, jai buvo žinoma, jog R. K. yra baudžiamojo proceso santykių subjektas, turintis ir galintis perduoti informaciją atliekant baudžiamąjį persekiojimą, pradėtą prieš A. P. Prašydama pateikti melagingą informaciją, ji suprato, kad elgiasi neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą, ir taip elgtis norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl jos veika atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Dėl T. Ž. paskirtos bausmės
61. T. Ž. gynėjas A. Andriukaitis teigia, kad T. Ž. paskiriant per griežtą bausmę netinkamai pritaikytas BK 41 straipsnis ir pažeistas teisingumo principas. T. Ž. dalyvauja įvairioje socialinėje veikloje, dirba, turi šeimą, mažą vaiką. Padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo būdą, kilusius padarinius ir kitas aplinkybes, yra mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Teismai nepakankamai įvertino ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šiuo klausimu. T. Ž., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatomis, neturėjo būti skirta reali laisvės atėmimo bausmė.
62. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visus šiuos kasatoriaus pateiktus argumentus išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir juos motyvuotai atmetė. Išplėstinė teisėjų kolegija su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir argumentais sutinka ir jų nekartoja. Skirdamas bausmę T. Ž., pirmosios instancijos teismas į visas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes atsižvelgė ir įstatymo reikalavimų nepažeidė. T. Ž., atsižvelgiant į įstatymo nustatytas sankcijas, paskirta bausmė yra minimali. Atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad jos nagrinėjimas vyko pernelyg ilgai, jog tai sudarytų pagrindą bausmę švelninti. Nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios nuteistajam leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausmę. Be to, T. Ž. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, todėl bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnį jam negali būti taikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. P., nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio, nuteistosios D. J. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinius skundus.