LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. gegužės 22 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Aleno Piesliako, Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, nuteistajam R. L. (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“), nuteistojo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono, nuteistojo R. L. gynėjo advokato Regimanto Špelverio, nuteistojo R. L. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį trylikos metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. L. paskirta galutinė subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. L. paskirtų bausmių.
Nuteistajam R. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. L. paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis iki 2018 m. gegužės 16 d., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą platinimo tikslais įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, neturėdamas leidimo gabenti jas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, parengė nusikalstamos veikos planą, įgyvendindamas šį planą subūrė organizuotą grupę, įtraukdamas į ją L. D., M. D., Š. B. ir S. G., dėl kurių ikiteisminiai tyrimai išskirti ir priimti nuosprendžiai, paskirstė grupės nariams vaidmenis ir susitarė, kad R. L. Nyderlandų Karalystėje įgis labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o šias medžiagas M. D. ir Š. B., naudodamiesi S. G. mikroautobusu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), specialiai pritaikytu narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms gabenti, neteisėtai pargabens į Lietuvos Respubliką, dalį jų perduos L. D. toliau saugoti ir platinti, o likusią dalį perduos R. L. nurodytiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims.
1.1. Įgyvendindamas nusikalstamos veikos planą, 2018 m. gegužės 16 d. Š. B. susitarė su S. G., kad šis perduos organizuotos grupės nariams jo naudojamą mikroautobusą „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su specialiai paruoštomis slėptuvėmis, turint tikslą pargabenti iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
1.2. Vykdydamas bendrą susitarimą, iki 2018 m. gegužės 18 d. S. G. perdavė nurodytą transporto priemonę Š. B., ir šis 2018 m. gegužės 18 d. apie 22 val. kartu su M. D. minėtu mikroautobusu nuvyko į Nyderlandų Karalystę pas R. L. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ten iš R. L. įgijo šio iki 2018 m. gegužės 18 d. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgytą labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 3201,845 g psichotropinės medžiagos MDMA, 53 223,9 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 6008,25 g narkotinės medžiagos kanapių ir 0,513 g narkotinės medžiagos kokaino. Šias medžiagas Š. B. ir M. D. paslėpė S. G. mikroautobuse „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose slėptuvėse ir 2018 m. gegužės 19 d. apie 19 val. neteisėtai, neturėdami leidimo, per Lietuvos Respublikos Lazdijų pasienio kontrolės punktą, esantį Akmenių k., Kučiūnų sen., Lazdijų r., atgabeno į Lietuvos Respubliką.
1.3. Tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami R. L. duotą nurodymą, Š. B. ir M. D. labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų atgabeno į angarą, esantį (duomenys neskelbtini), jame apie 21.05 val. 6008,25 g narkotinės medžiagos kanapių ir 0,513 g narkotinės medžiagos kokaino perdavė L. D. toliau laikyti ir platinti.
1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, Š. B. ir M. D., vykdydami jiems pavestą užduotį, likusią dalį, t. y. 3201,845 g psichotropinės medžiagos MDMA ir 53 223,9 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, toliau laikė mikroautobuse „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą perduoti R. L. nurodytiems, tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kol tą pačią dieną apie 21.40 val. angare, esančiame (duomenys neskelbtini), per minėto automobilio apžiūrą jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. L. gynėjų advokatų R. Špelverio ir J. Špelverio apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas pagal sankcijas paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Nors apygardos teismas priimtame nuosprendyje ir paminėjo bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, tačiau į dalį jų atsižvelgė formaliai arba nepakankamai. Vien tai, kad buvo nustatyta R. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgus į straipsnių sankcijose nustatytas ypač griežtas bausmes, taip pat kitas skiriant bausmes reikšmingas aplinkybes, kurios R. L. padarytas veikas ir jo asmenybę apibūdina ne vien tik neigiamai, nebuvo pakankamas pagrindas paskirti nuteistajam griežtesnes, nei straipsnių sankcijose nustatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, bausmes.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. ir jo gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 330 straipsnyje nustatytų pagrindų, nepagrįstai R. L. priėmė nuosprendį, o ne nutartį. Apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas dėl vienam asmeniui priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kurio apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei buvo prašoma apeliaciniu skundu, nepanaikino. Vien šis BPK pažeidimas gal ir nelaikytinas esminiu, tačiau, esant kitų baudžiamojo proceso pažeidimų, jis tampa reikšmingas.
3.2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas L. Šiukšta, laikinai ėjęs skyriaus pirmininko pareigas, 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi sudarė trijų teisėjų kolegiją nuteistojo R. L. gynėjų apeliaciniam skundui nagrinėti, kolegijos pirmininku ir pranešėju paskyrė save, t. y. teisėją L. Šiukštą, kitais kolegijos nariais buvo paskirti teisėjai J. Jakubonienė ir J. Namavičius. Ši prielaidas neteisingumui atsirasti sukūrusi nutartis nelaikytina teisėta, kadangi ją priėmęs teisėjas anksčiau du kartus nagrinėjo ir baigiamuosiuose (neskundžiamuose) teismo procesiniuose sprendimuose pasisakė dėl klausimų, tiesiogiai susijusių su apeliaciniame skunde keltais klausimais. Kolegijos narys teisėjas J. Namavičius taip pat anksčiau jau sprendė ir baigiamajame procesiniame sprendime pasisakė dėl asmens, pripažinto R. L. bendrininku, kaltės, pripažino leistinais įrodymais ir tokius duomenis, kurių leistinumas ir gavimo teisėtumas apeliaciniame skunde buvo ginčijami. Tai reiškia, kad du iš sudarytos teisėjų kolegijos narių negalėjo nagrinėti R. L. baudžiamosios bylos apeliacine tvarka, privalėjo nusišalinti ex officio (pagal pareigas), kadangi egzistavo jų nusišalinimo (ir nušalinimo) fakto ir teisiniai pagrindai, sudarantys tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius nušalinimo pagrindus.
3.3. Teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas L. Šiukšta 2022 m. liepos 14 d. vykusio teismo posėdžio metu bylos nagrinėjime dalyvavusius proceso dalyvius informavo, kad jis ir teisėjas J. Namavičius nagrinėjo organizuotos grupės nario nuteistojo S. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir išnagrinėję bylą pagal šio nuteistojo apeliacinį skundą priėmė 2022 m. gegužės 4 d. nutartį; teisėjas L. Šiukšta nagrinėjo ir organizuotos grupės nario L. D. gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo L. D. Tačiau kolegijos pirmininkas ir pranešėjas nutylėjo aplinkybes, kad buvo nagrinėjamas ne tik nuteistojo S. G. bei jo gynėjos apeliacinis skundas, bet ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas; nenurodė šios baudžiamosios bylos ir joje priimtos nutarties numerio (Nr. 1A-140-449/2022); taip pat suklaidino proceso dalyvius, nurodydamas, kad „S. G. skundė tik jam paskirtą bausmę bei ginčijo veikos kvalifikaciją“.
Apeliaciniame skunde S. G. ir jo gynėja kėlė klausimus ir dėl dirbtinio baudžiamosios bylos išskaidymo, nuteistojo pakartotinio baudžiamojo persekiojimo užsienio valstybėje ir Lietuvos Respublikoje dėl tos pačios nusikalstamos veikos, S. G. nuomojamame garaže rastų psichotropinių tablečių skaičiaus, dėl tų pačių duomenų, kuriais grindžiama ir R. L. kaltė ir dėl kurių argumentai buvo pateikti šio nuteistojo gynėjų apeliaciniame skunde, t. y. M. D., Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, šių asmenų atsisakymo duoti parodymus. Kolegijos pirmininkas ir pranešėjas, nenurodydamas S. G. bylos numerio ir kartu nepaskelbdamas pertraukos bei nesuteikdamas galimybės R. L. ir jo gynėjams susipažinti su minėta nutartimi, sutrukdė įsitikinti, ar tokios nutarties priėmimas neužkerta kelio dviem iš teisėjų kolegijos narių nagrinėti R. L. baudžiamąją bylą pagal jo gynėjų apeliacinį skundą.
3.4. Teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas L. Šiukšta, kaip minėta, nagrinėjo kito neva R. L. suburtos organizuotos grupės nario įtariamojo L. D. gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi gynėjo skundą atmetė. Šioje nutartyje pasisakyta dėl įtariamųjų M. D., Š. B. parodymų, t. y. tų pačių duomenų, kuriais žemesnės instancijos teismai pagrindė ir R. L. kaltę. Be to, nutarimas atskirti ikiteisminį tyrimą dėl R. L. buvo priimtas tik 2021 m. kovo 3 d., t. y. tuo metu, kai teisėjas L. Šiukšta kartu su kitais kolegijos nariais nagrinėjo paminėtą įtariamojo L. D. gynėjo skundą, baudžiamoji byla (ikiteisminis tyrimas) sudarė bendrą visumą.
3.5. Tai, kad, išklausęs paminėtą kolegijos pirmininko ir pranešėjo teismo posėdžio metu proceso dalyviams suteiktą informaciją, nuteistojo R. L. gynėjas nepareiškė teisėjų kolegijos nariams nušalinimo, laikytina gynėjo klaida, kuri negali sukelti neigiamų teisinių pasekmių R. L. Paminėti teisėjai privalėjo nusišalinti patys, tai imperatyviai nustato BPK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris nesieja nusišalinimo su reiškiamu (ar nereiškiamu) nušalinimu.
3.6. Paminėtų dviejų teisėjų kolegijos narių aptarta procesinė elgsena neatitinka ir teismų praktikos išaiškinimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-396/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-548-699/2015, 2K- 16-489/2017, 2K-5-976/2020; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, ir jame nurodyti 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14936/88; 1998 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Castillo Agar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95; 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Mežnaric prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01). Teismų praktikoje šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, o R. L. atveju apeliacinės instancijos teisme tokie buvo net du iš trijų teisėjų kolegijos narių, tai reiškia balsų daugumą ir kartu aiškų teismo šališkumą, kuris konstatuojamas, nustačius aplinkybes, liudijančias išankstinės nuomonės anksčiau paskelbtame baigiamajame teismo procesiniame dokumente išreiškimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-150-689/2019, 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020, 2K-30-689/2021).
3.7. EŽTT praktikoje, be kita ko, pažymima, kad, vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, netgi tai, kaip situacija atrodo iš išorės, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98). Kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Itin reikšmingi teisės išaiškinimai pateikti EŽTT 2021 m. sausio 12 d. sprendime byloje Kaminskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 48314/18). Šiame sprendime, ypač jo 48 paragrafe, pateikti išaiškinimai dėl teisėjų kolegijos pirmininkės (kuri buvo ir pranešėja) vaidmens ir tokios aplinkybės įtakos nušalinimui yra aktualūs ir visiškai atitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, tik su išlyga, kad šiuo atveju net du iš trijų teisėjų kolegijos narių negalėjo nagrinėti R. L. baudžiamosios bylos. EŽTT sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą turi aiškių sąsajų ir su 2018 m. spalio 16 d. sprendimu byloje Dainelienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 23532/14), kurioje konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimas.
3.8. Taigi, nagrinėjamoje byloje buvo esmingai pažeistos BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies 2 punkto nuostatos ir kartu kasatoriaus R. L. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuotos teisės, o tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.
3.9. Be to, priimant skundžiamus nuosprendžius, buvo ženkliai pabloginta R. L. teisinė padėtis. Jo baudžiamoji byla buvo nagrinėjama jau po to, kai kitų neva R. L. suburtos organizuotos grupės narių baudžiamosios bylos buvo išnagrinėtos ir jose buvo priimti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai nuteistojo S. G. byloje ir apeliacinės instancijos teismo nutartis. S. G. byloje surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta R. L. pavardė ir nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad R. L. parengė nusikalstamą veiką, subūrė organizuotą grupę ir į ją įtraukė S. G., M. D., L. D., Š. B., paskirstė užduotis grupės nariams ir kt. Tai ne tik patvirtina pirmiau aptartą skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindą, bet ir reiškia R. L. nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, juolab kad skundžiamuose nuosprendžiuose kitose paminėtų asmenų baudžiamosiose bylose priimtiems nuosprendžiams buvo suteikta prejudicinė reikšmė (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skirsnyje „Rašytiniai įrodymai“ nurodyti M. D., L. D., Š. B., S. G. priimti nuosprendžiai, kaip įrodymai, patvirtinantys R. L. kaltę, taip pat šio nuosprendžio 27 psl. pateikti motyvai; tokiam duomenų pripažinimui įrodymais pritarė ir apeliacinės instancijos teismas).
3.10. Ši nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija leidžia teigti, kad žemesnės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-190/2011, 2K-298-976/2018, 2K-56-788/2019, 2K-174-511/2020), netoleruojančios situacijų, kai nuosprendis yra grindžiamas formuluotėmis, liudijančiomis apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką, taip pat tokius asmenis įvardijant jų vardais ir pavardėmis. Tokie reikalavimai turėtų būti taikomi ir kaltinamajam aktui.
3.11. Abu žemesnės instancijos teismai nepagrįstai M. D., Š. B. parodymus, juos įvardydami kaip liudytojų parodymus, pripažino leistinais įrodymais byloje. Taip jie pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 276 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
3.12. M. D. ir Š. B. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. lapkričio 14 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti turėdami ne liudytojų, o įtariamųjų procesinį statusą. Todėl žemesnės instancijos teismai klysta šiuos asmenis pripažindami liudytojais, o jų parodymus – liudytojų parodymais.
3.13. Šie asmenys turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus nagrinėjamoje byloje, kadangi yra nuteisti už nusikaltimų, susijusių su nusikaltimais, dėl kurių pripažintas kaltu ir nuteistas R. L., padarymą. Tačiau BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriuo rėmėsi abu žemesnės instancijos teismai, šiuo atveju negalėjo būti taikomas. BPK 276 straipsnio 1 dalyje aiškiai apibrėžtas asmenų, kurių ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai gali būti perskaitomi teisme, ratas (kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo). Šis proceso dalyvių sąrašas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai. Nei Š. B., nei M. D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti nei kaip kaltinamieji, nei kaip nukentėjusieji, nei kaip liudytojai. Jie buvo apklausti kaip įtariamieji. Toks teisinis reguliavimas, bent jau lingvistinis jo aiškinimas, leidžia teigti, kad teisiamojo posėdžio metu gali būti perskaitomi tik to paties asmens, kuris yra kaltinamasis toje pačioje baudžiamojoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai.
Asmuo, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamuoju, o nagrinėjant baudžiamąją bylą yra jau nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje (kitame baudžiamajame procese), negali būti laikomas kaltinamuoju nagrinėjamoje byloje, todėl jo parodymai negali būti perskaitomi, juo labiau tokiems parodymams negali būti suteikiama įrodomoji reikšmė. Priešingas teisės aiškinimas, t. y. toks, kokio laikėsi abu žemesnės instancijos teismai, reikštų BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Būtent M. D. ir Š. B. 2018 m. lapkričio 14 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai daugiausia nulėmė R. L. pripažinimą kaltu ir nuteisimą.
3.14. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas įtvirtina kaltinamojo garantiją apklausti kaltinimo liudytojus. R. L. jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti klausimų prieš jį liudijusiems M. D. ir Š. B., kurie Konvencijos prasme laikytini kaltinimo liudytojais (bet ne liudytojais BPK prasme). Todėl rėmimasis šiais duomenimis ir šiuo aspektu nėra leistinas ir pažeidžia BPK 276 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 4, 5 punktų ir kartu BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
3.15. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, atsisakydamas byloje atlikti įrodymų tyrimą, pažeidė apeliacinės instancijos teismui keliamus reikalavimus, taip pat R. L. teisę į tinkamą apeliaciją, BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę reikšti prašymus ir teikti įrodymus.
3.16. 2022 m. liepos 14 d. vykusio teismo posėdžio metu R. L. gynėjas prašė atlikti byloje įrodymų tyrimą, kreiptis į Nyderlandų Karalystės atitinkamas institucijas ir iš mobiliojo ryšio operatoriaus „KPN Security“ išreikalauti informaciją apie mobiliojo ryšio celių teritorines ribas (to buvo prašoma ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Gynėjas kartu su 2022 m. liepos 12 d. prašymu pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis, kad jis kreipėsi į Nyderlandų Karalystėje praktikuojantį advokatą W. E. R. (Wendy) Geurtsą (Geurts), prašydamas pateikti užklausą mobiliojo ryšio operatoriui „KPN Security“ dėl celės Nr. 340013991, tačiau advokatas informavo, jog jam tokia informacija nebus teikiama. Gynyba kėlė klausimą dėl kelių sekundžių laikotarpiu užfiksuotų telefono skambučių į skirtingus numerius ir skirtingų mobiliojo (judriojo) ryšio bokštų (celių), kuriuose 2018 m. gegužės 20 d. fiksuotas R. L. priskirtų telefonų buvimas. Tik išsiaiškinus konkrečias judriojo ryšio stacionarių telekomunikacijos bokštų vietas paaiškėtų, kad R. L. vienu metu negalėjo būti teritorijoje, kurioje judrųjį ryšį palaiko celė Nr. 35504 ir celė Nr. 310013991, o kartu jis negalėjo naudotis jam priskiriamu konspiraciniu mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Tokios apimties įrodymų tyrimas, priešingai apeliacinės instancijos teismo prašymo atmetimo motyvams, kurie nelaikytini teisiniais, nebūtų ilgai užtrukęs.
3.17. Teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalgoje Nr. AB-54-1 išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83-895/2016, 2K-389-511/2016, 2K-59-677/2017, 2K-61-895/2017, 2K-139-689/2018, 2K-126-511/2019, 2K-48-511/2020, 2K-133-942/2020). Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-507/2016, 2K-5-507/2017, 2K-139-689/2018, 2K-220- 689/2018, 2K-272-895/2018, 2K-343-719/2018, 2K-133-942/2020), todėl skundžiamo nuosprendžio 11 punkte pateiktas motyvas, esą gynyba to neprašė nei ikiteisminio tyrimo, nei proceso pirmosios instancijos teisme metu, nepriimtinas.
O tame pačiame punkte išdėstytas samprotavimas, kad „įvykio metu buvo naudojamasi dviejų skirtingų operatorių paslaugomis (vienas mobilusis telefonas buvo su lietuvišku numeriu, o kitas – olandišku), todėl iš tiesų gali skirtis ir celių numeracija, nes kiekvienas operatorius turi savo mobiliajam ryšiui palaikyti skirtas celes“, yra aiškus principo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) pažeidimas ir nuosprendžio pagrindimas prielaidomis.
4. Kasaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir R. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) išteisinti, nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų sudėties, arba Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžius pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, R. L. paskirti savo dydžiu arba rūšimi (nesusijusias su realiu laisvės atėmimu) švelnesnes, nei straipsnių sankcijose nustatytos, bausmes. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Žemesnės instancijos teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, savo procesinius sprendimus grindė BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino jų visumos ir tarpusavio sąsajų, nuosprendžius grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, taip buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimai, pažeisti rungimosi, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principai, nesilaikyta teismų praktikos išaiškinimų.
4.2. Abu teismai, pripažindami, kad R. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išimtinai rėmėsi nuteistųjų M. D., Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jie patvirtino teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-323-245/2019, t. y. teismai rėmėsi kitos bylos duomenimis, kurie iš esmės nebuvo patikrinti nagrinėjamoje byloje.
4.3. Nagrinėjamoje byloje M. D., Š. B., pasinaudodami savo teise, atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus ir atsakinėti į klausimus. Todėl, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 4 dalyje nustatyta tvarka buvo balsu perskaityti paminėtų asmenų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurie panaudoti priimant skundžiamus nuosprendžius. Vien tokiu būdu buvo pažeistas R. L. teisėtas lūkestis užduoti bent vieną klausimą, susijusį su jo paties nagrinėjama byla. Vadovaujantis EŽTT ir LAT praktika, susiklosčius nurodytai situacijai, žemesnės instancijos teismai privalėjo patikrinti, ar M. D. ir Š. B. parodymai yra patikimi, pakankamai reikšmingi bei lemiami R. L. pareikšto kaltinimo pasitvirtinimo prasme, tačiau nė vienas iš teismų to nepadarė.
Būtent Š. B. ir M. D. parodymai yra esminiai ir lemiami, be šių nepatikimų duomenų, nagrinėjamoje byloje daugiau nėra nė vieno duomens, kuris bent iš dalies patvirtintų R. L. pateiktus kaltinimus. Kitaip tariant, byloje nėra nė vieno objektyvaus ir patikimo duomens (įrodymo), kuris patvirtintų Š. B. ir M. D., kurie, beje, suinteresuoti bylos baigtimi (bausmių paskyrimo prasme), nurodomas aplinkybes, kad R. L. subūrė organizuotą grupę, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, koordinavo grupės narių veiklą ir, dalyvaudamas organizuotoje grupėje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas neturėdamas leidimo gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Dėl nurodytų aplinkybių šių asmenų parodymai turėtų būti vertinami kaip neatitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, taip pat ir reikalavimo, kad įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais.
Visa tai, be kita ko, lėmė BPK 44 straipsnio 7 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimus, kurie iš esmės suvaržė R. L. teisę į gynybą, bei rungimosi principo pažeidimą.
4.4. R. L. gynėjai apeliaciniame skunde buvo pateikę išsamius ir detalius argumentus dėl M. D. ir Š. B. duotų parodymų prieštaringumo, nelogiškumo bei nenuoseklumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus išnagrinėjo tik iš dalies, pateikė savą formalų nustatytų aplinkybių vertinimą, konstatuodamas, kad šių asmenų nurodomos esminės faktinės aplinkybės, susijusios su R. L. atliktais veiksmais, sutampa tiek analizuojant kiekvieno jų parodymus atskirai, tiek juos lyginant tarpusavyje. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino M. D., Š. B. parodymų patikimumo, be kita ko, kitų byloje esančių duomenų kontekste.
4.5. Vertinant M. D. ir Š. B. parodymų patikimumą, reikšminga tai, kad, nagrinėjant R. L. bylą, pastarieji, pasinaudodami savo teisėmis, atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus ir atsakyti į klausimus. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu M. D. ir Š. B. buvo atitinkamai paskirtos subendrintos ketverių metų ir ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, t. y. mažesnio dydžio bausmės nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.
4.6. M. D. ir Š. B. prieš pat išvykimą į Nyderlandų Karalystę užfiksuotuose pokalbiuose mini, kad turi „bosą“, o pinigai jiems mokami Lietuvoje. M. D. 2018 m. gegužės 20 d. apklausiamas parodė: „<...> Už šį krovinį turėjome gauti atlygį kelis tūkstančius eurų, kai atiduosime siuntinį.“ Tai patvirtina, kad atlygį minėti asmenys turėjo gauti tik pervežę krovinį, ir kartu kelia abejonių dėl R. L. galimybių perduoti M. D. pinigus (galimai pinigai buvo perduoti L. D. garaže, kai M. D. ir Š. B. pristatė dalį krovinio).
4.7. Mobiliojo ryšio telefone „Nokia“, kuris buvo rastas mikroautobuse „Mercedes Benz Spinter“ su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, buvo įdėta SIM kortelė su numeriu (duomenys neskelbtini), kuris kontaktavo tik su telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Pasak M. D. ir Š. B., pastarasis numeris kaip konspiracinis priklausė R. L. Tačiau kiti byloje esantys duomenys tokios priklausomybės nepatvirtina. Tarp minėtų dviejų telefono numerių užfiksuoti tik kontaktai SMS žinutėmis. Neatlikus jokio tyrimo (pavyzdžiui, SMS lingvistinio turinio ir pan.), nėra jokių duomenų, patvirtinančių M. D. ir Š. B. nurodomas aplinkybes dėl paminėto telefono numerio priklausomybės R. L.
4.8. M. D. ir Š. B. parodymai nebuvo kompleksiškai vertinami ir R. L. pateikto kaltinimo kontekste. Paminėti asmenys apklausiami parodė, kad pirmuosius kartus pervežimo modelis buvo toks: važiavo S. G. nurodymu, gavę telefono SMS žinute adresą, vykdavo į (duomenys neskelbtini) miesto automobilių stovėjimo aikštelę, kur buvo perduodamas siuntinys, o po to vykdavo pas R. L. į garažą persikrauti. Duomenų, kad R. L. būtų dalyvavęs, organizavęs, davęs nurodymus šių pervežimų metu, byloje nėra, išskyrus M. D. ir Š. B. nurodytą aplinkybę, kad R. L. suteikė savo garažą (už kurį pastarieji R. L. sumokėjo kaip už suteiktą paslaugą). Visai kitokį pervežimo modelį M. D. ir Š. B. nurodė R. L. epizode: narkotines medžiagas vežė ne į Klaipėdą, o į Kauną; narkotines medžiagas paėmė ne iš automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), o tiesiogiai iš R. L. namų.
4.9. Be to, tarp M. D., Š. B. ir R. L. nėra užfiksuota nė vieno telefoninio pokalbio, kuris bent iš dalies patvirtintų M. D. ir Š. B. nurodomas aplinkybes. M. D. ir Š. B. nurodomos aplinkybės dėl įprastinių siuntų pervežimo, t. y. kad pastarieji anksčiau pažinojo R. L., jam perveždavo įvairias siuntas, vertinamos R. L. nenaudai, nurodant, kad pastarasis pripažino, jog žino M. D. ir Š. B.
4.10. Visų šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, jas interpretavo R. L. nenaudai, taip buvo pažeistas in dubio pro reo principas, tai taip pat lėmė, kad R. L. kaltumas liko neįrodytas.
4.11. Abu teismai neteisingai vertino ir pareigūno T. M. byloje surašytų procesinių dokumentų turinį, juos pripažindami įrodymais ir jai grįsdami R. L. kaltę, pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas. Nors apeliaciniame skunde gynėjai išsamiai išdėstė byloje esančius duomenis, paneigiančius pareigūno T. M. procesiniuose dokumentuose įtvirtintą manymą, kad R. L. yra susijęs su telefono numeriu (duomenys neskelbtini), pateikė jų analizę ir netgi išskyrė šio pareigūno padarytas klaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertino.
4.12. Teismai M. D. ir Š. B. parodymus dėl R. L. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas ir pareigūno T. M. surašytuose tarnybiniuose pranešimuose, apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis vertino kaip visumą, dėl to padarė esminę šių įrodymų turinio vertinimo klaidą. Šios dvi įrodymų grupės privalėjo būti vertinamos atskirai viena nuo kitos ir tikrinamos tik per sutampančių faktinių aplinkybių prizmę. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų (T. M., A. J.) procesiniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų apie R. L. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas šaltinis buvo ne nepriklausomai surinkti duomenys, o M. D. ir Š. B. parodymai.
4.13. R. L. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas prasidėjo tik nuo 2018 m. gegužės 22 d., t. y. tik po M. D. ir Š. B. sulaikymo. Iš 2018 m. gegužės 22 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo nusikalstamos veikos bendrininko nustatymo ir procesinių prievartos priemonių taikymo matyti, kad prašymas grindžiamas M. D. parodymais: „<...> apklausos metu M. D. nurodė, kad narkotines medžiagas įsigijo iš asmens vardu R., gyvenančio Olandijoje“. Po M. D. ir Š. B. apklausų 2018 m. birželio 15 d. vėlgi buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, jame nurodyta, kad „<...> gauta papildomų duomenų, kad M. D. ir Š. B. su R. L. bendravo papildomu mobiliojo ryšio telefonu.
R. L. Nyderlandų Karalystėje naudojasi papildomu telefono ryšio Nr. (duomenys neskelbtini). Su minėtu telefono ryšio numeriu R. L. kontaktavo su M. D. ir Š. B.“, ir prašoma kreiptis į teismą dėl telefono Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių paslaugų srauto duomenų gavimo iš Nyderlandų Karalystės teisėsaugos institucijų (2 t., b. l. 113–114). Nors atsakymas iš Nyderlandų Karalystės teisėsaugos institucijų apie telefono Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių paslaugų srauto duomenis buvo gautas 2018 m. liepos 4 d. (2 t., b. l. 146–147), šie duomenys apžiūrėti ir tarnybinis pranešimas dėl skambučių išklotinės analizės surašytas tik 2019 m. spalio 18 d. (2 t., b. l. 148), t. y. jau išskyrus ikiteisminį tyrimą dėl R. L. ir S. G. (2019 m. balandžio 17 d.). Taigi, nesant jokių objektyvių duomenų apie mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoją, celių buvimo vietas, pokalbių įrašus, buvo padaryta klaidinga prielaida apie šio numerio priklausomybę R. L., taip paneigiant in dubio pro reo principą bei BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.
4.14. 2019 m. vasario 1 d. telefono „Nokia RM-1133“ apžiūros protokole nurodyta, kad „<...> 2018 m. balandžio 25 d. įeinančioje SMS žinutėje iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) prisistatoma, kad čia P. ir rašytų į šitą numerį (pastaba – apžiūrint „Nokia GSM 105“ (RM-1133), kuris rastas automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2018 m. balandžio 26 d. rasta įeinanti SMS žinutė „Zdrw ce p.“ iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, turimais ikiteisminio tyrimo duomenimis, naudojosi R. L.). Todėl darytina išvada, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat naudojosi R. L.“ (4 t., b. l. 54–65). Tačiau 2018 m. balandžio 25 d. 18.54 val. telefono „Nokia“ turėtojas ne gavo, kaip tai nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnas T. M., o išsiuntė SMS žinutę telefono numeriui (duomenys neskelbtini) su tekstu: „Zdarov ka tu čia p. rašyk i šita.“ Ši neteisingai įvertinta aplinkybė leido pripažinti, kad R. L. yra „p.“, kuris keičia telefonus, nors, pagal bylos duomenis, šis prisistatymas buvo išsiųstas iš M. D. automobilyje „Hyundai Sonata“ rasto mobiliojo ryšio telefono „Nokia“, kurio IME1 (duomenys neskelbtini) ir IMEI2 (duomenys neskelbtini) be SIM kortelės (4 t., b. l. 41–43).
4.15. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos prašymą byloje atlikti įrodymų tyrimą ir iš Nyderlandų Karalystėje veikiančio mobiliojo ryšio operatoriaus „KPN Security“ išreikalauti informaciją apie mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo, pagal M. D. ir Š. B. parodymus, naudojosi R. L., veikimo celės dislokacijos vietą, pateikdamas šio prašymo atmetimo motyvus, iš esmės pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir nuteistojo R. L. teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis). Gynėjų apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad R. L. naudojamo mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvimo vieta buvo visai kita nei M. D., Š. B. parodymais R. L. priskirto mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvimo vieta. Taip pat buvo pateikti duomenys (kreipimasis į Nyderlandų Karalystėje praktikuojantį advokatą ir iš jo gautas atsakymas), kad gynyba savo iniciatyva neturi galimybės paminėtų duomenų gauti.
Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, gynybos pateiktą abejonę dėl vienu metu skirtingose celėse veikusių paminėtų mobiliojo ryšio telefono numerių interpretavo pažeisdamas in dubio pro reo principą, ją įvertino nuteistojo nenaudai, nurodydamas, kad įvykio metu buvo naudojamasi dviejų skirtingų mobiliojo ryšio operatorių paslaugomis (vienas mobilusis telefonas buvo su lietuvišku numeriu, kitas – su olandišku), todėl celių numeracija gali skirtis, nes kiekvienas operatorius turi savo mobiliajam ryšiui palaikyti skirtas celes.
4.16. Pagal byloje esančius duomenis, R. L. naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) veikimo 2018 m. gegužės 20 d. 9 val. 36 min. 18 sek. celės Nr. 35504 (2 t., b. l. 111), o mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo neva naudojosi R. L., veikimo 2018 m. gegužės 20 d. 9 val. 36 min. 27 sek., t. y. po 9 sekundžių, celės Nr. 340013991 (10 t., b. l. 63–70). Žinant celės Nr. 35504 ir celės Nr. 340013991 dislokacijos vietas, galima sužinoti, koks tarp jų yra atstumas. Ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje ypač reikšminga, galinti įrodyti, kad R. L. negalėjo būti vienu metu dviejose vietose, o tai patvirtintų jo nekaltumą pagal pateiktą kaltinimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Nyderlandų Karalystės nacionalinį tarptautinės teisės pagalbos centrą dėl informacijos, susijusios su mobiliojo ryšio operatorių celėmis, pateikimo, tačiau nebuvo prašyta pateikti informacijos dėl celių dislokacijos vietų. Ši informacija laiko prasme yra nekintanti, atitinkamos institucijos disponuoja informacija apie konkrečios operatoriaus celės konkrečiu laiku buvusią dislokacijos vietą.
4.17. Atmetus pirmiau išdėstytus kasacinio skundo argumentus, yra pagrindas R. L. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti savo dydžiu švelnesnes nei inkriminuotų nusikalstamų veikų straipsnių sankcijose nustatytas bausmes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais R. L. paskirta subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta.
4.18. Žemesnės instancijos teismai nevisiškai išsamiai ir objektyviai įvertino nuteistojo R. L. asmenybę ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, kurios leidžia nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismai objektyviai neįvertino aplinkybių, patvirtinančių, kad R. L. nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. R. L. savo išvykimą gyventi į Nyderlandų Karalystę deklaravo dar 2010 metais; jis su sutuoktine savo vardu už banko paskolą šioje šalyje yra įsigijęs gyvenamąjį namą; taip pat savo vardu įsteigęs individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, moka mokesčius ir iš šios veiklos gauna pajamų. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnams R. L. buvimo vieta visą laiką buvo žinoma. Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. gegužės 19 d., Nyderlandų Karalystėje R. L. buvo surastas 2019 m. birželio mėn., tačiau tik 2021 m. birželio 3 d. etapuotas į Lietuvą ir jam teismo nutartimi paskirtas suėmimas. Kol vyko R. L. parvežimo į Lietuvą veiksmai, ikiteisminis tyrimas dėl Š. B., M. D., L. D. buvo užbaigtas, taip pat išnagrinėta jų baudžiamoji byla ir jiems priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl šių aplinkybių R. L. procesinė padėtis buvo apsunkinta, Š. B. ir M. D., pasinaudodami savo procesinėmis teisėmis, atsisakė duoti parodymus jo (nagrinėjamoje) byloje.
4.19. Be to, iki nusikalstamų veikų padarymo R. L. gyveno ir elgėsi pavyzdingai, rūpinosi šeima, dirbo, jis anksčiau neteistas, jo veiksmai padarant nusikalstamas veikas yra antraeiliai. M. D. ir Š. B. į Lietuvą pargabentos narkotinės ir psichotropinės medžiagos į apyvartą nepateko, jos nebuvo išplatintos, nusikaltimas buvo užkardytas, o draudžiamos apyvartoje medžiagos policijos pareigūnų surastos ir paimtos, žala nei aplinkai, nei visuomenės interesams nebuvo padaryta, nebuvo patirta ir turtinė nauda. Todėl veika, vertinant pagal kilusias pasekmes, negali būti pripažinta kaip labai pavojinga visuomenei.
4.20. Kitiems nuteistiesiems M. D., Š. B., kurie buvo aktyvūs nusikalstamų veikų padarymo dalyviai ir vykdytojai, patys gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas, organizavo tam tikslui skirtą transporto priemonę ir buvo sulaikyti jas gabenant, taip pat nuteistajam S. G. teismai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnes laisvės atėmimo bausmes, nei straipsnių už padarytas nusikalstamas veikas sankcijose nustatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės. Todėl, atsižvelgiant ir į kitų nuteistųjų bylas nagrinėjusių teismų padarytas išvadas, taikant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principus, R. L., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, turėtų būti paskirtos savo dydžiu švelnesnės nei nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalies, BK 199 straipsnio 3 dalies sankcijose bausmės.
Paskyrus švelnesnes nei įstatymo sankcijoje nustatytas bausmes, R. L. padarys teisingas išvadas, ateityje laikysis įstatymų ir nedarys analogiškų nusikalstamų veikų, greičiau gyvens su šeima, su kuria ir šiuo metu palaiko glaudžius ryšius, vėl užsiims darbine veikla. Būtina įvertinti ir tai, kad nuteistasis jau ilgą laiką izoliuotas nuo šeimos ir visuomenės, jo laisvė apribota daugiau kaip 20 mėnesių. Kauno tarymo izoliatoriaus charakteristikoje nurodyta, kad suimtasis nuo 2021 m. liepos 29 d. elgiasi nepriekaištingai, laikosi taisyklių, bendrauja su administracija, telefoninių pokalbių metu ir per pasimatymus bendrauja su šeima, skaito knygas, sportuoja, dalyvauja suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo centre, renginiuose, nebaustas, buvo skatintas, jo elgesys šioje įstaigoje vertinamas teigiamai.
Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nėra atsiribojęs nuo šeimos ir visuomenės, jam atskira resocializacija nereikalinga, jis yra padaręs teigiamas išvadas ir ateityje laikysis įstatytų bei nenusikals, juo galima pasitikėti.
4.21. Laikantis asmenų lygybės prieš įstatymą principo, galėtų būti panaikinta ir R. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veikas jis padarė veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nusikalstamų veikų bendrininkui S. G. jokia jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nustatyta. Be kita to, byloje nėra nustatytas ir įrodytas R. L., kaip nusikalstamų veikų organizatoriaus, vaidmuo. R. L. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas yra labiau atsitiktinis, susietas su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nustatytų M. D. ir Š. B. parodymų pagrindu, sutapatinimu.
5. Kasaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai, kuriais R. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), priimti netinkamai pritaikius BK bendrosios dalies normas – BK 2 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 15 straipsnį, be pagrindo konstatavus BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikaltimo sudėčių buvimą, padarius esminius BPK 44 straipsnio 5–7 dalių, 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, tai suvaržė nuteistojo procesines teises į veiksmingą gynybą ir sukliudė priimti jam teisingus procesinius sprendimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2, 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė tik dėl R. L. paskirtos bausmės dydžio ir, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepakankamai įsigilinęs į apeliantų argumentus, tarp jų ir dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, iš esmės atmetė nuteistojo gynėjų apeliacinį skundą. Padaryti pažeidimai gali būti ištaisyti tik perdavus baudžiamąją bylą iš naujo tinkamai išnagrinėti apeliacine tvarka.
5.2. R. L. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių aprašymas itin sudėtingas, jam priskirtas tiek organizatoriaus, tiek vykdytojo vaidmuo, nors jis pats tiesiogiai nerealizavo nė vieno BK 199 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio. Pagal įrodytomis pripažintas aplinkybes, R. L. neatliko ir jokių veiksmų, susijusių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimu Lietuvos Respublikoje. Jis yra nuteistas už kitų asmenų (M. D., Š. B., S. G., L. D.) atliktus nusikalstamus veiksmus. Toks kaltinimo formulavimas lėmė, kad R. L. iš esmės buvo priverstas gintis ir ginčyti kitų asmenų atliktus veiksmus, t. y. įrodinėti savo nekaltumą, neigiant sąsajas su tiesiogiai inkriminuotų nusikaltimų objektyviuosius požymius atlikusiais asmenimis. Nei kaltinamajame akte, nei apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytas R. L. nusikalstamos veikos aprašymas neatspindi jo susitarimo su kitais nuteistaisiais turinio, vienintelio jam priskiriamo objektyvaus veiksmo – narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimo: nei laikas, nei vieta, nei asmenys, iš kurių jos tariamai buvo įgytos, nenustatyti.
Toks kaltinimas ir nuosprendyje įrodytomis pripažintų aplinkybių aprašymas ne tik neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų, bet ir reiškia netinkamą R. L., kaip organizuotos grupės nario (vykdytojo), veikos kvalifikaciją pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį. Netikslus kaltinimas ir neaiškios, inkriminuoto nusikaltimo sudėties neatspindinčios teismo nuosprendžiu nustatytos veikos aplinkybės, prielaidomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrindas pripažinti R. L. teisės į teisingą teismą pažeidimą.
5.3. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų reikalavimų laikymasis taip pat yra sudėtinė asmens teisės į teisingą procesą dalis. Apkaltinamajame nuosprendyje negali būti neaptartų įrodymų ir nutylėtų argumentų. BPK 44 straipsnio 6 dalis nustato, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
5.4. Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad R. L. pripažinimą kaltu nulėmė M. D. ir Š. B., kurie nuteisti atskirtoje baudžiamojoje byloje, kaip įtariamųjų duoti parodymai. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad R. L. Nyderlandų Karalystėje esą įgijo didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas perdavė minėtiems nuteistiesiems pergabenti į Lietuvos Respubliką, byloje nėra. Nors teismai nusikalstamos veikos plano parengimą ir vaidmenų paskirstymą priskyrė R. L., tačiau nuosprendžiuose visiškai neaptarta, kokiu būdu jis esą susitarė su S. G., kokiu būdu ir kada R. L. susitarė dėl draudžiamų medžiagų perdavimo Kaune su L. D. ir kt., t. y. jokie R. L. kontaktai su kitais organizuotos grupės nariais, išskyrus M. D. ir Š. B., nenustatyti. Todėl buvo būtina ne tik sudaryti galimybę M. D. ir Š. B. duoti parodymus teisiamojo posėdžio metu, bet ir užtikrinti R. L. (jo gynėjo) teisę užduoti šiems kaltinimo liudytojams klausimų, kaip to reikalaujama BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, EŽTT ir LAT praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013, 2K-115/2014).
5.5. Teisingo proceso nagrinėjamoje byloje sąlygų nebuvimą, tarp jų nesuteikimą R. L. teisės užduoti liudytojams Š. B., M. D. klausimų, pirmiausia lėmė tai, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas vyko esmingai pažeidžiant Konvencijos ir BPK nuostatas. Prokuroro sprendimai atskirti ikiteisminį tyrimą, ypač ikiteisminį tyrimą dėl pagrindinių R. L. kaltinančių liudytojų – Š. B. ir M. D., nesuderinami su išsamaus, teisingo ir sąžiningo proceso principais, BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkto (inter alia (be kita ko), BPK 234 straipsnio 4 dalies) nuostatomis, taip pat prokurorui privalomomis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl nusikalstamų veikų sujungimo ir atskyrimo (toliau – Rekomendacijos), konkrečiai, Rekomendacijų 3 punkto nuostatomis.
Š. B. ir M. D. baudžiamosios bylos atskyrimo metu iš pastarųjų parodymų jau buvo gauta duomenų apie R. L. (vėliau ikiteisminio tyrimo metu duomenų, neskaitant minėtų asmenų parodymų, apie R. L. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nebuvo gauta). Visi būtini duomenys apie R. L. kaip asmenį, jo buvimo vietą šio procesinio sprendimo priėmimo metu taip pat buvo žinomi, jis legaliai dirbo (turėjo ir tebeturi savo įmonę Nyderlandų Karalystėje). Taigi, tokiu prokuroro sprendimu buvo sukurta situacija, kai galimai padarytos veikos organizatorius ne dėl savo paties elgesio buvo teisiamas atskirai. Nuteistiesiems Š. B., M. D. atsisakius duoti parodymus R. L. baudžiamojoje byloje, buvo visiškai suvaržytos pastarojo Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos teisės ir už tai atsakomybė tenka valstybei, netinkamai organizavusiai jo baudžiamąjį procesą.
5.6. Abu žemesnės instancijos teismai visiškai nekreipė dėmesio į EŽTT jurisprudencijoje akcentuojamą didelį pavojų dėl kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymų galimo nepatikimumo. Vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turi būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (EŽTT 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LAT praktikoje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).
5.7. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Šioje byloje teismai ne tik įstatymo nustatyta tvarka nepatikrino nuteistųjų Š. B. ir M. D. parodymų patikimumo, bet ir ignoravo tai, kad nebuvo nustatyta telefono, kuriuo neva buvo duodami nusikalstami nurodymai paminėtiems nuteistiesiems, priklausomybė, kad šis telefonas buvo naudojamas dar gerokai prieš R. L. inkriminuoto nusikaltimo (vieno epizodo) organizavimą. Nebuvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Š. B. ir M. D. apklausiami pripažino, jog narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos iš Nyderlandų Karalystės dideliais kiekiais buvo gabenamos kitam šių nusikalstamų veikų organizatoriui, kuris taip pat nuteistas ir R. L. baudžiamojoje byloje (vėlgi atskirtoje ir išnagrinėtoje atskirai). Skundžiamuose nuosprendžiuose byloje esantys R. L. teisinantys faktiniai duomenys ar įrodymai tiesiog nebuvo vertinami, besąlygiškai tikint ta Š. B. ir M. D. parodymų dalimi, kurioje jie parodė, kad draudžiamas medžiagas savo namuose jiems perdavė būtent R. L. Tačiau šios aplinkybės joks kitas įrodymas byloje nepatvirtina.
5.8. Asmuo už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. Nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72/2007, 2K-33/2009, 2K-593/2009, 2K-587/2012, 2K-7-107/2013), tačiau visais atvejais turi būti nustatyta kaltininko tiesioginė tyčia. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad R. L. suvokė, jog Š. B. ir M. D. atliko veiksmus (neteisėtai įgijo ir gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną) su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.
5.9. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo pozicija lėmė tai, kad R. L. buvo priverstas pats įrodinėti savo nekaltumą, rinkti savo kaltę paneigiančius duomenis, kuriuos tie patys teismai atsisakė išreikalauti, pridėti prie bylos ir įvertinti. Toks teismo procesas nesuderinamas nei su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais, nei su Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų.
5.10. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė į teisingą procesą, be kita ko, reiškia ir tai, kad visi teismų sprendimai turi būti motyvuoti, grįsti teisiškai racionaliais, o ne deklaratyviais argumentais ar tokius sprendimus priimančių pareigūnų (teismo) subjektyvia nuomone. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. L. nuteisimo padarytos nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų, o pateikta jo veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų. Šis teismas į esminius R. L. gynėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neobjektyviu, neišsamiu ir esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atliktu baudžiamosios bylos tyrimu bei jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, nekreipė dėmesio, iš esmės be motyvų atmetė R. L. ir jo gynėjo prašymus dėl dalinio įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato L. S. Bagdono, nuteistojo R. L. gynėjų advokatų R. Špelverio, S. Juzukonio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Dėl teisės į nešališką apeliacinės instancijos teismą užtikrinimo
7. Nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato L. S. Bagdono kasaciniame skunde keliamas apeliacinės instancijos teismo šališkumo klausimas.
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas L. Šiukšta 2022 m. liepos 14 d. vykusio teismo posėdžio metu proceso dalyvius informavo, kad jis ir teisėjas J. Namavičius nagrinėjo kito bendrininko nuteistojo S. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir priėmė nutartį, be to, teisėjas L. Šiukšta ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjo ir kito bendrininko L. D. gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo L. D. Teismo posėdyje nei nuteistasis ir jo gynėjas, nei kiti proceso dalyviai motyvuotų nušalinimų teisėjams nepareiškė.
9. Kasatorių teigimu, nagrinėjame byloje nebuvo užtikrinta R. L. teisė į nepriklausomą ir nešališką apeliacinės instancijos teismą, nes, esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 2 dalies 2 punkte nustatytiems pagrindams, du iš trijų teisėjų kolegijos narių nevykdė pareigos nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas su šiais kasaciniame skunde išdėstytais argumentais sutinka iš dalies.
10. Teismo nešališkumo reikalavimas laikytinas viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, taip pat asmens teisių užtikrinimo baudžiamajame procese vienu iš pagrindų. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyviams, o kartu ir visuomenei turi būti suteikiama pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo (teisėjo) šališkumo, neturi būti prielaidų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog teismas (teisėjas) yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, ir realių faktų, kurie keltų pagrįstų abejonių, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas, nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
12. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismo (teisėjo) nešališkumas vertinamas dviem glaudžiai tarpusavyje susijusiais aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020, 2K-101-303/2020; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10).
13. Vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju aspektu, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Be to, sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad teismo sudėtis stokoja nešališkumo, dėl jo stokos besiskundžiančių asmenų nuomonė yra svarbi, bet ne lemiama. Lemiamą reikšmę turi tai, ar šis baiminimasis gali būti vertinamas kaip objektyviai pagrįstas (EŽTT 2021 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Meng prieš Vokietiją, peticijos Nr. 1128/17). Kasacinės instancijos teismas taip pat ne kartą pažymėjo, kad ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021).
14. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese, be kita ko, ikiteisminio tyrimo stadijoje, yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo trūkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų sprendimų pobūdis (EŽTT Didžiosios kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs procesinio pobūdžio sprendimus, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemų nekyla (EŽTT 1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90; 2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10).
15. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teisėjų kolegijos narys teisėjas L. Šiukšta negalėjo nagrinėti šios baudžiamosios bylos apeliacine tvarka, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nagrinėjo įtariamojo L. D. gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas, dėl kurio bylą nagrinėjęs teisėjas L. Šiukšta negalėjo dalyvauti procese.
16. BPK 58 straipsnio, reglamentuojančio nušalinimo ir kartu teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo pagrindus, 1 ir 2 dalyse pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Viena iš aplinkybių, kuria remdamiesi kasatoriai grindžia teisės į nešališką apeliacinės instancijos teismą pažeidimą, įtvirtinta BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Šiame punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Tokiu atveju teisėjas nuo bylos nagrinėjimo privalo nusišalinti (BPK 59 straipsnio 1 dalis). Šio nušalinimo (nusišalinimo) pagrindo paskirtis garantuoti, kad bylos nenagrinėtų ir teismo baigiamojo akto nepriimtų teisėjas, kuris gali turėti byloje išankstinę nuomonę.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymo kontekste yra pažymėjęs, kad draudimas nagrinėti tą pačią bylą, kurioje teisėjas nagrinėjo proceso dalyvių skundus, pirmiausia suprantamas kaip reikalavimas, kad teisėjas anksčiau (nagrinėdamas skundus) nebūtų priėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl asmens kaltumo, bylos duomenų (įrodymų) vertinimo, išreiškęs poziciją dėl bylos baigties. Šiuo atveju yra svarbus priimtų ankstesnių sprendimų pobūdis, jų turinys. Nešališkumo reikalavimo pažeidimas šiuo pagrindu konstatuojamas remiantis iš esmės ne formaliais kriterijais, o teisėjo procesinių sprendimų, priimtų nagrinėjant proceso dalyvių skundus, esme, pobūdžiu bei sąsajomis (ar jų nebuvimu) su nagrinėjamoje byloje spręstinais asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitais bylos baigčiai svarbiais klausimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-222/2017, 2K-143-628/2021). Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, nepriėmęs procesinių sprendimų, kuriuose išreiškiama kaltinamųjų teisinei padėčiai reikšminga pozicija. Ir atvirkščiai, vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-788/2024).
18. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad teisėjas L. Šiukšta, kaip ir kiti šią bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjų kolegijos nariai J. Namavičius ar J. Jakubonienė, ikiteisminio tyrimo metu būtų sprendęs kardomųjų priemonių įtariamajam R. L. skyrimo ar jų taikymo termino pratęsimo klausimą, sankcionavęs procesinių prievartos priemonių taikymą jam, nagrinėjęs dėl šių bei kitų klausimų R. L. ir (ar) jo gynėjo skundus ir kartu pasisakęs dėl R. L. pareikštų įtarimų (kaltinimų) pagrįstumo, bylos duomenų vertinimo. Tokių aplinkybių nenurodo ir kasatoriai.
19. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad teisėjas L. Šiukšta kartu su teisėjų kolegijos narėmis (teisėjomis L. Garneliene (pranešėja),
V. Ražinskaite) nagrinėjo įtariamojo L. D. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties pratęsti įtariamajam L. D. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, šį skundą 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi atmetė. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad teisėjas L. Šiukšta ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-23562-18, iš kurio Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2019 m. balandžio 17 d. nutarimu buvo atskirta nagrinėjama baudžiamoji byla (šiai bylai suteiktas ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-15680-19), metu nagrinėjo kito proceso dalyvio skundą dėl kardomosios priemonės taikymo. Tačiau šios susiklosčiusios situacijos negalima vertinti formaliai, tik pagal patį kito proceso dalyvio skundo byloje išnagrinėjimo faktą. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad, nagrinėjant kito įtariamojo gynėjo skundą ir dėl jo priimant nutartį, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-23562-18 R. L. nebuvo ikiteisminio tyrimo dalyviu (įtariamuoju). Tik 2019 m. vasario 1 d. prokuroro nutarimu R. L. buvo pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija), padarymo. Be to, teisėjui L. Šiukštai, kaip kolegijos nariui, nagrinėjant minėtą skundą, L. D. (kaip ir kiti tuo metu byloje buvę įtariamieji) nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos, veikiant organizuota grupe, be kita ko, su R. L., padarymu; jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl neteisėto, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo, veikiant bendrininkų grupe su M. D. ir Š. B. (BK 260 straipsnio 3 dalis). Įtariamajam L. D. pranešimas apie įtarimą apie tai, kad jis nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija), padarė veikdamas organizuota grupe, kurią subūrė, nusikalstamos veikos planą parengė ir grupės nariams vaidmenis paskirstė R. L., buvo įteiktas tik 2019 m. vasario 7 d.
20. Tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad teisėjų kolegija, kurios nariu buvo teisėjas L. Šiukšta, ikiteisminio tyrimo metu nagrinėdama įtariamojo L. D. gynėjo skundą ir dėl jo priimdama sprendimą, nevertino su R. L. siejamų įtarimų pagrįstumo ir kartu tyrimo metu surinktų duomenų tokiems įtarimams pagrįsti. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nagrinėjant R. L. bylą apeliacine tvarka, buvo pažeistos imperatyvios BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.
21. Tačiau BPK 58 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, sąrašas nėra baigtinis. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybė proceso teisme dalyviams motyvuotai reikšti nušalinimą teismui (teisėjui) ir esant kitų, nei nurodytos BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 2 dalyje, aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių teismo (teisėjo) nešališkumu. Tokių aplinkybių pagrindu nuo bylos nagrinėjimo gali nusišalinti ir pats teisėjas.
22. Kasatoriai paminėto nu(si)šalinimo pagrindo buvimą grindžia tuo, kad du iš R. L. bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių teisėjų negalėjo nagrinėti bylos, nes anksčiau jau nagrinėjo už tas pačias nusikalstamas veikas nuteisto S. G. bylą apeliacine tvarka.
23. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad iš tiesų tiek šią nagrinėjamą baudžiamąją bylą, tiek nuteistojo S. G. baudžiamąją bylą (bylos Nr. 1A-140-449/2022) ir dėl tų pačių nusikalstamų veikų nagrinėjo teisėjų kolegijos, kurių sudėtyse buvo du tie patys teisėjai – L. Šiukšta ir J. Namavičius.
24. Baudžiamojo proceso įstatymas, taip pat ir šiuo aspektu formuojama teismų praktika nedraudžia tiems patiems teisėjams nagrinėti bylų tais atvejais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių dėl atskirų bendrininkų jos buvo išskirtos, jeigu nėra kitų aplinkybių, kurios vis dėlto kelia pagrįstų abejonių dėl vėlesnę bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nešališkumo.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo paminėtu aspektu formuojamoje praktikoje laikomasi bendro principo, kad vien tik fakto, jog teisėjas jau nagrinėjo bendrai kaltinamo asmens bylą, savaime nepakanka sukelti abejonei šio teisėjo nešališkumu (EŽTT 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas byloje Schwarzenberger prieš Vokietiją, peticijos Nr. 75737/01; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 32271/04 ir kt.). Aplinkybės, jog teisėjas yra nagrinėjęs kaltinamojo bendrininko (asmens, kaltinamo dėl tos pačios nusikalstamos veikos) baudžiamąją bylą, savaime nepakanka sukelti abejonei dėl šio teisėjo nešališkumo vėliau nagrinėjamoje byloje (EŽTT 2021 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Meng prieš Vokietiją, peticijos Nr. 1128/17). Paminėtoje byloje Meng prieš Vokietiją EŽTT pažymėjo, kad problema dėl teisėjo nešališkumo, be kita ko, kyla tuo atveju, kai ankstesniame sprendime (nuosprendyje) jau išdėstytas detalus asmens, kurio baudžiamojoje byloje vėliau ginčijamas teisėjo nešališkumas, vaidmens kelių asmenų bendrai padarytoje nusikalstamoje veikoje vertinimas, būtent kai tame sprendime išdėstytas konkretus jo dalyvavimo veikoje kvalifikavimas, ar šis sprendimas traktuotinas kaip nustatęs, kad toks asmuo atitinka visus požymius, būtinus siekiant pripažinti jį padariusiu nusikalstamą veiką.
Konkrečios bylos aplinkybėmis tai gali būti vertinama kaip išankstinis asmens, teisiamo vėlesniame procese, kaltumo klausimo sprendimas, taigi gali sukelti objektyviai pagrįstų abejonių, kad atitinkamas teismas (teisėjas) jau vėliau teisiamo asmens baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžioje turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. EŽTT šioje byloje, apibendrindamas savo praktiką, nurodė, kad objektyviai pagrįstos abejonės teisėjo nešališkumu paprastai nustatomos tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, be faktinių aplinkybių, susijusių su vėliau kitoje byloje teisiamu asmeniu, išdėstymo, pateikė ir tokio asmens veikų teisinį vertinimą (suprantant jį plačiąja prasme).
26. EŽTT savo praktikoje taip pat nurodė, kad sudėtingame baudžiamajame procese dėl kelių asmenų, kurie negali būti teisiami kartu, baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo nuorodos į kitų (t. y. neturinčių kaltinamųjų statuso nagrinėjamoje byloje) asmenų, kurie galbūt bus teisiami vėliau, dalyvavimą gali būti būtinos, siekiant įvertinti kaltinamųjų nagrinėjamoje byloje kaltumą; baudžiamieji teismai yra įpareigoti nustatyti bylos aplinkybes, reikšmingas vertinant kaltinamojo teisinę atsakomybę, taip tiksliai ir preciziškai, kiek įmanoma, ir negali pateikinėti nustatytų faktų kaip tiesiog prielaidų ar įtarimų. Šios nuostatos taikytinos ir trečiųjų šalių (ne kaltinamųjų nagrinėjamoje byloje) dalyvavimui, nors jeigu tokios faktinės aplinkybės turi būti nurodomos, teismas turėtų vengti pateikti daugiau informacijos, nei būtina kaltinamųjų jo nagrinėjamoje byloje teisinei atsakomybei vertinti (EŽTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Karaman prieš Vokietiją, peticijos Nr. 17103/10; 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Mucha prieš Slovakiją, peticijos Nr. 63703/19). Byloje Mucha prieš Slovakiją EŽTT priminė, kad net jeigu įstatyme aiškiai nustatyta, jog iš baudžiamosios bylos, kurios procese asmuo kaip kaltinamasis nedalyvavo, negali būti daromos išvados dėl jo kaltumo, teismų sprendimai turi būti dėstomi taip, kad būtų išvengta bet kokių potencialių išankstinių sprendimų (nuomonių) dėl trečiojo (baudžiamojoje byloje nedalyvaujančio) asmens kaltumo, siekiant nepakenkti tokiam asmeniui pareikštų kaltinimų teisingam nagrinėjimui atskirame procese.
27. Taigi, svarstant, ar buvo pažeista nuteistojo R. L. teisė į nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), kai jo bylos nagrinėjime apeliacine tvarka dalyvavo du teisėjai, anksčiau nagrinėję kito bendrininko S. G. bylą dėl tų pačių nusikaltimų padarymo, esminę reikšmę įgyja pastarojo nuteistojo byloje apeliacinės instancijos teismo 2022 m. gegužės 4 d. priimto nuosprendžio turinys. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtu nuosprendžiu, daro išvadą, kad nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas neišvengė teiginių (formuluočių), kuriais realiai buvo pasisakyta apie R. L. (nors ir tiesiogiai neįvardijant jo vardu, pavarde) atliktus veiksmus ir jų teisinį vertinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų kolegijai neabejotinai buvo žinoma asmens, nagrinėtoje byloje įvardyto kaip asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, (R. L.) tapatybė.
28. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-140-449/2022 apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kurios sudėtyje buvo teisėjai L. Šiukšta ir J. Namavičius, pasisakydama dėl alternatyvaus BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto objektyviojo požymio – neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo – nustatymo S. G. veikoje, padarė išvadą, kad „byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Š. B. ir M. D. atvykus į Nyderlandų Karalystę pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, pastarasis perdavė jiems labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų“ (nuosprendžio 44 punktas). Kartu teismas padarė išvadą, kad tai, kokiomis aplinkybėmis narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo įgytos, byloje nebuvo nustatyta. Savo išvadas teismas taip pat pagrindė Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje dėl nusikalstamų veikų vykdytojų Š. B., M. D., L. D. 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis (asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, Š. B. ir M. D. Nyderlandų Karalystėje perdavė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų), kartu įvardydamas, kad nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalino kaltinimo dalį S. G. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo.
29. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi S. G. baudžiamąją bylą, padarydama išvadas dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių įrodytumo ir veikų teisinio kvalifikavimo, faktiškai iš dalies pasisakė ir dėl asmens (R. L.), kuris nebuvo teisiamas nagrinėtoje byloje, kaltumo. S. G. priimto nuosprendžio teiginiai (formuluotės) apie R. L. atliktus veiksmus, pripažinimą, kad jie yra įrodyti byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažinti išdėstytais taip, kad būtų išvengta bet kokio potencialaus (ne tik tikėtino, numanomo) išankstinio sprendimo dėl jo kaltumo, ir kartu objektyviai kelia pagrįstą manymą, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinę nuomonę dėl R. L. kaltumo prieš jo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka.
30. Tokią kasacinės instancijos teismo išvadą, bendrai vertinant, be kita ko, suponuoja ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos motyvai, atmetant R. L. gynėjo prašymą dėl papildomo įrodymų tyrimo byloje atlikimo. Atmesdamas protokoline nutartimi paminėtą prašymą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įrodymų tyrimas negali būti begalinis; pateikto prašymo tenkinimas užimtų nepagrįstai ilgą laiko tarpą; be to, prašomi išreikalauti duomenys nėra tokie reikšmingi, kad be jų nebūtų galima teisingai išspręsti bylos; tam tikrų duomenų byloje nebuvimas teismui leis visas abejones vertinti nuteistojo naudai.
31. Apibendrindama pirmiau išdėstytas aplinkybes, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neužtikrino R. L. teisės į nešališką teismą, taip padarė esminį BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
32. Kartu pažymėtina, kad išplėstinė septynių teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato L. S. Bagdono, nuteistojo R. L. gynėjų advokatų R. Špelverio, S. Juzukonio kasacinių skundų argumentų, nes, apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pripažinus neteisėtu dėl esminio BPK pažeidimo, teismo išvados bei nuosprendžio turinio klausimai, kurie ginčijami kasaciniais skundais, negali būti nagrinėjami kasacine tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų šiuo atveju bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėsiančio teismo nepriklausomumą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.