LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2025 m. birželio 13 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės JuodkaitėsGranskienės, Algimanto Valantino ir Albino Antanaičio (pranešėjas), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, nuteistajam A. A., nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Laurynui Adomui Matuliauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Lauryno Adomo Matuliausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 2 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda. Iš dalies tenkintas J. G. civilinis ieškinys ir iš A. A. jai priteista 100 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 2 d. nutartimi nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Lauryno Adomo Matuliausko apeliacinis skundas atmestas. Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalis, kuria atmesta J. G. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo, ir iš A. A. priteista J. G. 250 Eur turtinei žalai atlyginti.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. A. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad tyčia sugadino svetimą turtą, t. y. 2023 m. vasario 10 d. apie 18.55 val. Gelvonų g. 61, Vilniuje, daugiabučio kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tyčia tyrimo nenustatytu daiktu perbrėžė O. G. nuosavybės teise priklausančio turto – automobilio „Toyota Yaris“ – dešinės pusės galinį sparną, taip nukentėjusiajai J. G. padarė 250 Eur turtinę žalą.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas L. A. Matuliauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąjį baudžiamojo proceso principą, kad nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą (lot. non reformatio in peius), nes pats savo iniciatyva, nesant nei nukentėjusiosios, nei prokuroro skundo, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajai 250 Eur turtinės žalos atlyginimą. Taip buvo pabloginta nuteistojo teisinė padėtis ir viršytos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, turėjo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, tačiau to nepadarė.
2.2. BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Pagal BK 187 straipsnio 4 dalį, už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 straipsnis nustato, kad dėl šiame straipsnyje išvardytų veikų, tarp kurių yra ir nurodyta BK 187 straipsnio 3 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Pagal BPK 28 straipsnį, nukentėjusysis yra tik toks asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. G. turtinės žalos nepatyrė (pinigus už automobilio remontą sumokėjo jos tėvas O. G.; J. G. nebuvo automobilio savininkė), todėl ji negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja BPK 28 straipsnio prasme, o A. A., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turėjo būti išteisintas, nesant nukentėjusiojo skundo dėl nusikaltimo, dėl kurio toks skundas procesui pradėti yra privalomas.
2.3. Teismai netyrė ir nevertino, koks buvo realus padarytos žalos dydis. Byloje esanti 250 Eur sąskaita yra už darbus, susijusius ne tik su automobilio sparno įbrėžimo pašalinimu, bet ir su korozijos židinių toje pačioje detalėje likvidavimu. Manytina, kad įbrėžimo pašalinimo darbų kaina yra galimai mažesnė nei 3 MGL, todėl A. A. negali atsakyti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Liudytoja J. G. teisminio posėdžio metu parodė, kad žalos dydį – 200 Eur – jai patarė rašyti policijos pareigūnai, o 2021 m. pirktas automobilis buvo pažeistas korozijos. Taigi teismai negalėjo veikos kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, o turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes veika dėl padarytos žalos dydžio atitinka administracinio teisės nusižengimo sudėtį.
2.4. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad A. A. tyčia sugadino svetimą turtą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis automobilį apgadino netyčia (snigo, buvo slidu, todėl jis eidamas paslydo ir netyčia įbrėžė automobilį). Be to, automobilis po įvykio buvo judinamas iš įvykio vietos ir dalyvavo viešajame eisme, taip pat buvo paliktas neprižiūrimas kitame rajone, todėl neatmetama galimybė, kad automobilis galėjo būti apgadintas ir kitomis negu byloje nustatytomis aplinkybėmis.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato L. A. Matuliausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135- 648/2016, 2K-7-70-895/2018, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).
5. Taigi, nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės (dėl sugadinto turto vertės, remonto darbų kainos), nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiant savą jų vertinimą (neva nuteistasis paslydo ir taip sugadino svetimą automobilį ir kt.), nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl paliekami nenagrinėti. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, šioje nutartyje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo (BPK 167 straipsnio 1 dalis) ir non reformatio in peius principo pažeidimo (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (BPK 167 straipsnio 1 dalis)
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis procesas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turėjo būti nutrauktas, nes J. G. nėra nukentėjusioji BPK 28 straipsnio prasme, o procesui pagal BK 187 straipsnio 3 dalį pradėti privalomas nukentėjusiojo skundas (BPK 167 straipsnio 1 dalis). Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
7. BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. BK 187 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 straipsnis nustato, kad dėl šiame straipsnyje išvardytų veikų, tarp kurių yra ir BK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta veika, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Pagal BPK 28 straipsnį, nukentėjusysis yra tik toks asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos.
8. Taigi, tiek materialiosios, tiek proceso teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato, kad dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytų nusikalstamų veikų nepakanka nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos požymių, o tam, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir (ar) kaltininkui būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtina nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens (jo teisėto atstovo) valios išraiška, kuri įgyvendinama pateikiant teisėsaugos institucijai skundą, pareiškimą ar pranešimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-15-648/2025).
9. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. G. 2023 m. vasario 11 d. pateikė protokoląpareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 250 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2023 m. kovo 16 d. nutarimu ji buvo pripažinta civiline ieškove. Po to, dar ikiteisminio tyrimo metu, ji pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. A. ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
10. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajai ir atmetė, tačiau jai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, o apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, nustatė, kad baudžiamuoju nusižengimu nukentėjusiajai J. G. padaryta ir 250 Eur turtinė žala. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors automobilis buvo registruotas O. G. vardu, tačiau J. G. teisėtai naudojosi šiuo automobiliu, todėl žala jai, kaip teisėtai automobilio valdytojai, buvo padaryta ir ji pagrįstai laikyta nukentėjusiąja BPK 28 straipsnio prasme.
11. Taigi, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos buvo pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 1 dalį, kai ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos galima pradėti tik esant nukentėjusiojo skundui. Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimo
12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, nes iš nuteistojo A. A. priteisė atlyginti nukentėjusiajai J. G. 250 Eur turtinę žalą nesant nukentėjusiosios ar prokuroro apeliacinių skundų. Šie kasatorių argumentai yra pagrįsti. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia šiais argumentais:
12.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto ar bet kurias teisės klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kt. nutarimai).
12.2. Neteisingumas instancinėje sistemoje gali atsirasti ir pažeidus fundamentalius proceso apeliacinės instancijos teisme principus – tai non reformatio in peius (draudimo bloginti nuteistojo padėtį) ir tantum devolutum quantum appellatum (vertinama tai, dėl ko kreiptasi, dėl ko pateikta apeliacija). Šie principai yra įtvirtinti ir BPK: 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, o 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
12.3. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nuteistojo teisės skųsti, kaip jis mano, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi nagrinėjant bylą apeliacine, kasacine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-175-1073/2019 ir kt.). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K- 7-71-458/2020, 2K-74-594/2024).
12.4. Taigi tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai pritaikė teisės normas, savaime negali pagrįsti nei apeliacinio skundo ribų peržengimo, nei atitinkamai apelianto teisinės padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija nusprendžia, kad pripažintinas prieštaraujančiu aptartam teisiniam reguliavimui bei teismų jurisprudencijai apeliacinės instancijos teismo sprendimas peržengti apeliacinio skundo ribas ir priteisti nukentėjusiajai 250 Eur turtinei žalai atlyginti.
13. Paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinės žalos padarymo ir jos atlyginimo klausimus, neišvengė nuosprendžio motyvų prieštaravimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas juos pašalinti, taip pat pasirinko netinkamą būdą. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 5.5.4 papunktyje išdėstė, kad „padarytos turtinės žalos dydis yra aiškus ir įrodytas, todėl sprendimas priimamas nustačius būtinybę peržengti apeliacinio skundo ribas teismo nuožiūra, ginant nuosavybę bei konstitucinius teisinės valstybės principus bei įgyvendinant teismų praktikos nuostatas (pavyzdžiui: kasacinė baudžiamoji byla Nr. 2K-100- 387/2023), kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas)“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, klysta, nes nurodyta byla negali būti laikoma precedentu šiai bylai dėl visiškai skirtingų aplinkybių.
14. Kaip minėta, ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjo apeliacinį skundą. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė, tačiau pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas J. G. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, ir iš A. A. priteisė nukentėjusiajai J. G. 250 Eur turtinės žalos atlyginimą. Taigi, nors turtinės žalos padarymo faktas, kaip veiką kvalifikuojantis požymis, buvo nustatytas abiejų teismų, tačiau turtinės žalos atlyginimas buvo priteistas nesant dėl to nukentėjusiosios ar prokuroro apeliacinių skundų. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė non reformatio in peius principą. Konstatuotina, kad tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria J. G. priteistas 250 Eur turtinės žalos atlyginimas, naikintina.
15. Kita vertus, tiek pirmosios instancijos teismas, aprašydamas A. A. padarytą nusikalstamą veiką, tiek apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, be kita ko, pašalinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų prieštaravimus, nustatė, kad 250 Eur dydžio turtinė žala buvo padaryta būtent J. G.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Šias konstitucines nuostatas detalizuoja ir jų įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas, kiti teisės aktai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės įgyvendinimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis).
17. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas: BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Tačiau teismų praktikoje, konstatavus tokio civilinio ieškinio išsprendimo teisinio reguliavimo spragą, pripažįstama, kad, pvz., nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties ir kitais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio asmeniui, patyrusiam žalos, reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-46-699/2018, 2K- 165-648/2020, 2K-255-976/2024).
18. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, siekiant sudaryti galimybę nukentėjusiajai J. G. realizuoti teisę į nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo paliekama nenagrinėta. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 2 d. nutartį: panaikinti nutarties dalį, kuria iš A. A. priteista J. G. 250 Eur turtinei žalai atlyginti, ir J. G. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą. Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-56-594/2025 2025 m. birželio 13 d.
1. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda. Iš dalies tenkintas J. G. civilinis ieškinys ir iš A. A. jai priteista 100 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.
2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 2 d. nutartimi nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Lauryno Adomo Matuliausko apeliacinis skundas atmestas. Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalis, kuria atmesta J. G. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo, ir iš A. A. priteista J. G. 250 Eur turtinei žalai atlyginti.
3. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas L. A. Matuliauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.
4. Be kitų klausimų, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąjį baudžiamojo proceso principą, kad nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą (lot. non reformatio in peius), nes pats savo iniciatyva, nesant nei nukentėjusiosios, nei prokuroro skundo, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajai 250 Eur turtinės žalos atlyginimą.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija (toliau – Teisėjų kolegija) šioje byloje nagrinėjo kasacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 167 straipsnio 1 dalis) ir dėl non reformatio in peius principo pažeidimo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
6. Pritariu Teisėjų kolegijos sprendimui, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes J. G. teisėtai naudojosi automobiliu, kuris buvo apgadintas, todėl žala jai, kaip teisėtai automobilio valdytojai, buvo padaryta ir ji pagrįstai laikyta nukentėjusiąja BPK 28 straipsnio prasme. Pritariu ir Teisėjų kolegijos sprendimui, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė non reformatio in peius principą ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria J. G. priteistas 250 Eur turtinės žalos atlyginimas, naikinama.
7. Nesutinku su Teisėjų kolegijos sprendimu J. G. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą.
8. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį (būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje) teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teisėjų kolegijos nurodomas BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas, leidžiantis ieškinį palikti nenagrinėtą, taikytinas visiškai kitokiose situacijose (asmuo išteisinamas, byla nutraukiama dėl senaties ir kt.), o ne tokiose kaip šiuo atveju, kai asmuo yra nuteisiamas. Toks Teisėjų kolegijos sprendimas palikti ieškinį nenagrinėtą, mano manymu, neatitinka nustatyto teisinio reguliavimo. Be to, toks sprendimas gali būti vertinamas ir kaip kasatoriaus teisinės padėties pabloginimas (pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o toks sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka).
9. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas J. G. ieškinį, šį klausimą išsprendė netinkamai. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs, kad už apgadinto automobilio remontą sumokėjo kitas asmuo, turėjo ne atmesti ieškinį, o netinkamą ieškovą pakeisti tinkamu, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45 straipsnyje („Netinkamos šalies pakeitimas tinkama“). Kaip jau minėta, J. G. šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė. Šis klausimas tiesiogiai nebuvo keliamas ir kasaciniame skunde, todėl nesutinku su Teisėjų kolegijos sprendimu dėl civilinio ieškinio.