LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. birželio 4 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Tomo Šeškausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistajai T. S., jos gynėjui advokatui Mariui Monkevičiui, viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu T. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 1 punktą, jai paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinis skundas atmestas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. S. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė savo šeimos narį. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: T. S. 2021 m. spalio 24 d. apie 18.15 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventiniu R. P. (R. P.), su kuriuo gyveno neįregistravusi santuokos, metu, gindamasi nuo pavojingo sugyventinio R. P. kėsinimosi, bet peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia peiliu dūrė jam ne mažiau kaip tris kartus į pilvą, šlaunį, klubą, taip padarė durtinę-pjautinę žaizdą pilvo kairėje, plonosios žarnos pasaito pažeidimą, kiaurinį skersinės žarnos pažeidimą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, dešinės šlaunies odos įbrėžimą, durtinę-pjautinę žaizdą kairiame klube, dėl to nuo durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo su vidaus organų pažeidimu komplikavosi vidinis ir išorinis nukraujavimas, ir R. P. 2021 m. spalio 25 d. 14.25 val. ligoninėje mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios T. S. gynėjas advokatas M. Monkevičius prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai aiškino ir taikė BK 15 straipsnio, BK 28 straipsnio nuostatas, nes, pripažindami T. S. kalta dėl artimo asmens tyčinio nužudymo peržengiant būtinosios ginties ribas, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus.
2.2. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. P. užpuolė nuteistąją, sudavė jai smūgius į galvos, veido ir nugaros sritį. T. S., siekdama apsiginti ir nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų ir vis intensyvėjantį kėsinimąsi, panaudojo peilį prieš R. P. Kasatoriaus nuomone, teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai įvertino jėgų santykį ir T. S. galimybes kitaip atremti pasikėsinimą, adekvačiai pasipriešinti ir apsiginti nuo fiziškai stipresnio (nepaisant ūgio ir kūno sudėjimo skirtumų), buvusio boksininko bei neblaivaus, nekontroliuojamo pavydo apimto R. P. Aplinkybė, kad R. P. neturėjo jokio įrankio, nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, o tai, kad T. S. prieš besikėsinantįjį panaudojo rankoje esantį peilį, įvertinus visas bylos aplinkybes, nereiškia, kad jos gynybos priemonės aiškiai neatitiko R. P. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Gynybai panaudojus peilį, nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, nes T. S. šioje situacijoje neturėjo kitos galimybės gintis, kaip tik panaudodama tuo metu rankoje turėtą peilį. Pažymėtina, kad peilį T. S. turėjo rankose dar iki R. P. pradedant fiziškai smurtauti prieš ją.
2.3. Teismai skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nustatė, kad T. S. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali būti nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata arba jis gali mirti, ir tokių alternatyvių padarinių norėjo. Tai lėmė ir nepagrįstą T. S. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata.
2.4. Kasatoriaus nuomone, vertinant T. S. nuoseklius parodymus (t. y. kad ji nenorėjo nukentėjusiajam atimti gyvybės ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatos), taip pat veiksmus bei jų kryptingumą, akivaizdu, kad ji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo nukentėjusysis gali mirti, ir nors to nenorėjo (nes siekė tik sužaloti), sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. T. S. veikė netiesiogine tyčia. Todėl bylos aplinkybės ir byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindo daryti išvadą, kad, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, T. S. gyvybę nukentėjusiajam atėmė veikdama būtinosios ginties situacijoje, gindamasi nuo pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę bei neperžengdama būtinosios ginties ribų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios T. S. gynėjo advokato M. Monkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Kasaciniame skunde keliamas būtinosios ginties instituto taikymo klausimas. Kartu ginčijama abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad nuteistoji T. S., gindamasi nuo R. P. pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė savo šeimos narį R. P. Kasatorius teigia, kad T. S. veikė būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais kasatoriaus argumentais.
5. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128- 648/2023 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568- 139/2015, 2K-9-719/2018, 2K-142-303/2021, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Be to, tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024).
7. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.
8. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-96-303-2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties situacija gali iškilti nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas ar ne, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, aktyvesnis ar pasyvesnis ir pan. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę būseną, netikėtumo situaciją. Įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos ir pan.; asmuo, matydamas, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, ir pasiėmęs priemonę tam smurtui atremti, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai.
Todėl tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos būtinosios ginties ribos, – tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant visumą bylos aplinkybių, tarp jų ir nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį bei elgesį įvykio metu ir po jo, santykius su besiginančiuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013, 2K- P-135-648/2016 ir kt.).
9. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje T. S., gamindama virtuvėje maistą, rankoje laikė peilį, kai R. P., būdamas neblaivus (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas) kartu su ja virtuvėje, sukėlė konfliktą ir elgdamasis agresyviai bei provokuojamai pradėjo fiziškai pavojingai smurtauti prieš T. S.: sudavė kumščiu jai keletą smūgių į nugarą, po to, paėmęs ją už plaukų, apsuko veidu į save ir sudavė smūgius į veido sritį (lūpas bei smilkinį). T. S., gindamasi nuo tokių aktyvių smurtinių veiksmų, rankoje turimu peiliu dūrė R. P. į pilvą, šlaunį ir klubą. Nuo komplikacijų, kilusių dėl nuteistosios T. S. padaryto durtinio-pjautinio pilvo srities sužalojimo, R. P. mirė. Šio įvykio metu T. S. taip pat buvo sužalota, jai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, nustačius nubrozdinimus kairiajame smilkinyje bei viršutinės ir apatinės lūpų gleivinėse (specialisto išvada Nr. G 2763/2021 (01)).
10. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendyje bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartyje visapusiškai ištirtos įvykio aplinkybės ir pagrįstai nustatytos keturios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: R. P. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, žala buvo padaryta besikėsinančiam asmeniui. Teisėjų kolegija, pritardama tokioms teismų išvadoms, šioje nutartyje plačiau pačios būtinosios ginties situacijos nenagrinėja, tačiau, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, sprendžia, ar nagrinėjamu atveju nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistoji T. S. peržengė būtinosios ginties ribas, nes jos gynyba aiškiai viršijo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Vertindamas kėsinimosi pobūdį, šios instancijos teismas konstatavo, kad buvo kėsinamasi į T. S. sveikatą (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), o ginantis pažeista tokia vertybė kaip R. P. gyvybė; dėl kėsinimosi pavojingumo – nuteistąją puolė girtas jos sugyventinis, kuris nenaudojo jokių priemonių, palengvinančių rezultato pasiekimą, išskyrus fizinę jėgą, o T. S. gindamasi panaudojo peilį, juo sudavė R. P. tris kartus į pilvą, šlaunį, klubą. Kartu teismas, vertindamas kėsinimosi ir gynybos proporcingumą, padarė išvadą, kad T. S. galėjo gintis nuo užpuolimo ne tokiu kito žmogaus gyvybei pavojingu būdu, nes ji buvo blaivi, aukštesnė ir stambesnė už R. P., prieš ją naudojamas smurtas nebuvo intensyvus (nuosprendžio 11 lapas).
12. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, kartu pažymėjo, kad nors nagrinėjamoje situacijoje besikėsinantis asmuo R. P. padarė žalos besiginančio asmens T. S. sveikatai, tačiau jos gynyba – tyčiniai dūriai peiliu į pilvą, klubą, šlaunį, dėl kurių buvo atimta R. P. gyvybė, – aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tokiai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismas kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes įvertino tai, kad besikėsinantis asmuo buvo vienas, stipriai neblaivus, nenaudojo kokių nors žalojančių priemonių, jo smurtiniai veiksmai nebuvo tiek intensyvūs, kad keltų pavojų T. S. gyvybei ar grėstų sunkus kūno sužalojimas; praeityje R. P. ne kartą buvo smurtavęs prieš nuteistąją, dėl to ji buvo jį išvariusi iš namų; be kita ko, užpuolimas nebuvo staigus, didelis sumišimas ar išgąstis, kaip jos smurtinių veiksmų priežastis, nenustatytas (nutarties 8–10 punktai).
13. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatuota skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje, iš bylos aplinkybių išplaukia išvada, kad nuteistosios panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
14. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistoji, gyvendama faktinėje santuokoje su R. P., dažnai patirdavo jo fizinį smurtą, t. y. jis, būdamas neblaivus, prieš ją smurtaudavo, už tai buvo teistas. Tokia T. S. sveikatai ar net gyvybei pavojinga situacija pasikartojo ir nagrinėjamu atveju. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas), elgėsi įžūliai, ciniškai, provokuojamai bei agresyviai. Žodiniam konfliktui peraugus į fizinį, T. S. neblaivaus, agresyviai nusiteikusio jos sugyventinio buvo laikoma sugriebta už plaukų, prieš tai jai buvo suduoti smūgiai į nugarą, o apsukus ją veidu į save – ir smūgiai kumščiu į smilkinį ir lūpas. Būtent tuo metu T. S., kad pabėgtų nuo tolesnio neblaivaus ir itin agresyviai nusiteikusio R. P. besitęsiančio fizinio smurto, t. y. gindamasi nuo pavojingo ir jau prasidėjusio kėsinimosi, nesirinkdama, kur pataikys, maistui ruošti rankoje laikomu peiliu smūgiavo, kol pajautė, kad gali išsilaisvinti nuo R. P. fizinio smurto veiksmų. Taip ji rankoje turimu peiliu R. P. sudavė tris smūgius, vienu iš jų pataikė į gyvybiškai pavojingą pilvo sritį, šiuo smūgiu būtent ir buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas; kitais dviem smūgiais R. P. buvo padarytas dešinės šlaunies odos įbrėžimas ir žaizda kairiajame klube.
15. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nuteistosios veikimas, t. y. peilio panaudojimas ginantis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus neblaivaus bei agresyvaus vyro intensyvaus fizinio smurtavimo (kėsinimosi į jos sveikatą), rodo, kad gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Darant tokią išvadą, kartu svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; įstatymas neriboja ir gynybai nuo pavojingo kėsinimosi taikomų priemonių (asmuo gali gintis vien savo fizinėmis jėgomis, gali panaudoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, kitas priemones ar daiktus). Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui.
Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013). Taigi, ir šiuo atveju vien tai, kad gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
16. Apibendrindama tai, kas pirmiau nutartyje pasakyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę, kad T. S. nužudė nukentėjusįjį, peržengusi būtinosios ginties ribas, tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, nes itin akcentavo kėsinimuisi atremti panaudotą priemonę – peilį, kilusius padarinius – R. P. mirtį, tai, kad T. S. per konfliktą, kurio metu jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo blaivi, taip pat jos fizinius duomenis (aukštesnė, stambesnė už nukentėjusįjį), dėl to, kaip pažymėjo teismai, ji galėjo adekvačiai vertinti situaciją ir gintis ne tokiu pavojingu būdu. Kartu nebuvo pakankamai atsižvelgta į susidariusios konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkintas T. S. grėsusio pavojaus pobūdis, nukentėjusiojo besikartojantis smurtinis elgesys su nuteistąja bei jo agresyvumas; be kita ko, padaryta nemotyvuota išvada, kad T. S. turėjo galimybę kitu būdu atremti užpuolimą. Kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 1 dalis) asmeniui suteikia teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgiant į tai, ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.
17. Taigi, nuteistosios T. S. gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. S. nužudė R. P. gindamasi nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jos sveikatą bei gyvybę, veikdama būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai konstatavo, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, todėl dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio 3 dalis) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis yra naikinami, o baudžiamoji byla T. S. nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, BPK 383 straipsnis). Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą T. S. nutraukti. T. S. nedelsiant paleisti iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimo. Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-48-495/2024 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ ALBINO ANTANAIČIO, ARTŪRO PAŽARSKIO, TOMO ŠEŠKAUSKO ATSKIROJI NUOMONĖ 2024 m. birželio 4 d. Vilnius Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48-495/2024 teikiame bendrą atskirąją nuomonę. Sprendžiame, kad, išnagrinėjus šią bylą kasacine tvarka pagal nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties, šis kasacinis skundas turėtų būti atmestas.
Kasacinio skundo argumentai teismų išvadų dėl to, kad T. S. būtinosios ginties ribas peržengė, nepaneigia. Nėra pagrindo kasatoriaus teiginiams, kad byloje buvo netinkamai aiškintos ir taikytos BK 15 ir 28 straipsnių nuostatos. Pradžioje primintina precedento taikymo doktrina, kuri, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas (aktuali 2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685, galiojančio nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., redakcija), privaloma vykdant teisingumą. Joje teigiama, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksčiau) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą); teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Aiškindama BK 28 straipsnio nuostatas pagal faktus ir teisės taikymą panašioje smurto proveržio artimoje aplinkoje byloje (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428//2010), teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į kelis momentus, reikšmingus būtinosios ginties vertinimui, jos taikymui: įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos, tačiau nustatant, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos būtinosios ginties ribos, vertintina bylos aplinkybių visuma.
Tarp šių aplinkybių vertintina ir besikėsinančiojo asmenybė, jo ankstesnis elgesys, santykiai su besiginančiuoju; taip pat vertintini užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan., užpuolimo sukelta stresinė būsena, netikėtumo situacija. Ne mažiau svarbus ir tyčinės kaltės rūšies nustatymas, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. Minėta išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis, priimta kasacinėje byloje Nr. 2K-7-428//2010, turi precedento reikšmę šiai kasacine tvarka nagrinėjamai T. S. bylai, nes joje vertinta ne bet kokio, o tarp ilgamečių šeimos narių jų namuose kilusio eilinio konflikto, vieno iš sutuoktinių užpuolimo naudojant rankų smūgius ir gynybos peiliu nuo tokio besikėsinančio asmens situacija.
Toje byloje konstatuota, kad žmona L. K. peržengė būtinosios ginties ribas – dūris jos rankoje laikytu peiliu įvykio metu ir anksčiau dažnai prieš ją smurtavusiam sutuoktiniui į krūtinę rodo, kad gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes prieš ją buvo smurtauta tik rankomis. L. K. veika kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Manome, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami T. S. bylą, laikėsi teismų praktikoje suformuotų, pirmiau nurodytų būtinosios ginties ribų peržengimo teisinio vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atidžiai ir teisingai įvertino besikėsinančiojo ir besiginančiosios asmenybes, abipusius šeimos narių santykius, R. P. užpuolimo ir gynybos nuo šio asmens panaudoto smurto aplinkybes. Byloje esminės įvykio aplinkybės išaiškintos daugiausia vien remiantis nuteistosios T. S. parodymais, vertinant konflikto, užpuolimo, gynybos aplinkybes taip, kaip ji tai papasakojo.
Tačiau byloje nustatytas T. S. elgesys tuoj po įvykio nepasižymi nuoširdžiu bendradarbiavimu su tyrėjais, siekiu iškart padėti atskleisti visas įvykio aplinkybes, pateikti nusikaltimo įrankį. Pvz., T. S., po įvykio telefonu paskambinusi Bendrajam pagalbos centrui, operatorei neatskleidė, kad būtent ji dūrė peiliu nukentėjusiajam; vėliau T. S. pabėgo iš įvykio vietos namo, čia atvykus policijai, pabėgusi tą patį sekmadienį, spalio 24 d. vakarą, girtavo pas savo pažįstamą, tik spalio 25 d. paskambino tyrėjai telefonu, teigė, kad neištvėrusi sugyventinio mušimo griebėsi peilio, o spalio 26 d. kratos metu T. S. vėlgi nepanoro atidaryti policijai durų, buvo surasta įvykio vietos name užsidariusi kartu su liudytoju A. K. (A. K.), asmeniu, dėl kurio buvimo išgertuvių vietoje ir buvo iškelta pavydo scena.
Iš tyrėjų bendravimo su liudytoju A. K. byloje nustatyti netgi skirtingi duomenys apie tai, ar prieš įvykį nuo spalio 24 d. T. S. taip pat nedalyvavo bendrose išgertuvėse su A. K. ir R. P. Aiškiai tyrimo metu nebuvo identifikuotas ir R. P. nužudymo įrankis, ar tai iš tikrųjų T. S. kratos metu nurodytas peilis mėlyna rankena, ar tai jos 2021 m. spalio 27 d. pokalbyje telefonu su nepažįstamuoju minimas lenktinis peiliukas. Vėliau apklausiama skirtingose apklausose nuteistoji T. S. vis didino jai R. P. suduotų smūgių skaičių. Beje, byloje visiškai nepasitvirtino duomenys apie T. S. buvimą įvykio metu fiziologinio afekto būsenos. Šiai aštuntą kartą nagrinėjamoje byloje nuteistai, administracine tvarka baustai moteriai konstatuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas ir akcentuoti asmenybės bruožai, pagal savo psichikos būseną ji įtariamos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.
Nuteistoji taip pat savo parodymuose nenurodė didelio sumišimo ar išgąsčio kaip savo smurtinių veiksmų priežasčių. Ji tvirtino, kad smūgiavo peiliu gindamasi, neišlaikiusi eilinių sumušimų, jai trūko kantrybė. Didelį išgąstį ir šoką įvykio metu ji siejo tik su suvokimu, ką padarė. Bylos duomenys pakankamai aiškiai patvirtina, kad abu šešerius metus kartu gyvenantys neįregistravę santuokos šeimos nariai T. S. ir R. P. mėgo vartoti alkoholį, išgertuvių metu tarp jų vykdavo ir smurtinių konfliktų, tik dėl vieno iš jų R. P. teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau konfliktai baigdavosi ne tik sugyventinio smurto proveržiais, bet ir tuo, kad jis T. S. būdavo išvaromas iš namų. Įvykio dieną, spalio 24 d. vakare, eilinis konfliktas kilo dėl girto R. P. iškeltos pavydo scenos, nes nuo ryto išgertuvėse dalyvavęs liudytojas A. K., sekmadienio ryte prasidėjus išgertuvėms, tos dienos vakare dar vis buvo rastas miegantis toje pačioje pirmo aukšto patalpoje, kurioje buvo ir T. S. Ši nepagrįstai R. P. buvo pavadinta „šliundra“ ir sugyventinis ėmėsi fizinio smurto veiksmų.
Konfliktas artimoje aplinkoje nebuvo netikėtas, jis dėsningai susiklostė dėl sutuoktinių pasirinkto gyvenimo būdo, alkoholio poveikio ir jokiu išskirtiniu, itin netikėtu, agresyviu ar cinišku R. P. elgesiu nepasižymėjo. Teismai pakankamai tiksliai nustatė smulkesnio ir žemesnio už T. S. agresyvaus girto R. P. naudotus įžeidimus, fizinį smurtą, jo pobūdį ir pripažino jo smūgius T. S. kumščiais į nugarą ir veidą bei paėmimą už plaukų nors ir ne staigiu, bet pavojingu kėsinimusi. Atitinkamai teismai išdėstė aiškias išvadas, kad T. S. gynyba peiliu, suduodant ne mažiau kaip tris smūgius R. P., neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. T. S. po pirmojo dūrio nukentėjusiajam ne nutraukė savo veiksmus, o dar dūrė mažiausiai du kartus. Suduodama smūgius peiliu, T. S. suprato savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį ar net sukelti jo mirtį ir norėjo taip veikti.
Tokią išvadą patvirtina panaudotas pavojingas įrankis (peilis), nusikaltimo padarymo mechanizmas, sužalojimų žmogaus kūne vieta. T. S. teigė, kad smūgiavo peiliu nesitaikydama, tačiau jos parodymų patikrinimo metu nurodytas rankos su peiliu aukštis ir vieta stovinčio R. P. atžvilgiu smūgių metu patvirtina, kad ji suvokė, jog smūgiuoja į pilvo sritį, tai yra į vietą, kur yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai. Byloje nustatyti smūgių metu sužaloti R. P. kūno organai leidžia spręsti, kad mirtį lėmusio smūgio metu peilis buvo įsmeigtas pavojingai, o tai leidžia daryti ir išvadą, kad buvo pakankamai stiprus smūgis. Teisingai teismų nustatyta, kad T. S. veikė tiesiogine tyčia. Iš to, kas pirmiau pasakyta, pritartina teismų išvadoms, kad įvykio metu tarp R. P. ir T. S. buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, nors R. P. kėsinimasis buvo pavojingas, o T. S. smurtiniai veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, jie buvo peržengiantys būtinosios ginties ribas.
Šioje situacijoje smūgiais peiliu tyčia buvo pažeista vertybė – atimta R. P. gyvybė, tai aiškiai neatitiko pavojingu kėsinimusi pažeistos vertybės – nežymiai sutrikdytos T. S. sveikatos. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiuo atveju manytina, kad taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas objektyvaus būtinumo nagrinėjamoje T. S. byloje nebuvo.