LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. kovo 12 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio, Danutės Jočienės, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant nuteistajam M. L. (M. L.), nuteistojo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui, prokurorui Dariui Čaplikui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė.
Pritaikius BK 75 straipsnio 2, 4 dalis, 5 dalies 1, 5, 8 punktus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams septyniems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiųjų, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmę kontroliuojančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vienerius metus septynis mėnesius naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. A., I. A., T. B., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą G. A., Z. B. ir M. B. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ G. A. naudai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; I. A. naudai priteista 9630 Eur neturtinei žalai atlyginti; T. B., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą G. A., naudai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; M. B. naudai priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Z. B. naudai priteista 9000 Eur neturtinei ir 1587 Eur turtinei žalai atlyginti.
Kitos civilinių ieškinių dalys atmestos. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. L. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinis skundas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. L. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) ir dėl to įvyko eismo įvykis, šio eismo įvykio metu žuvo žmogus. M. L. 2021 m. spalio 19 d. apie 10.15 val. Vilniaus rajone, Bezdonių seniūnijoje, Miškonių kaime, sau priklausančiu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Nemenčinės plento (kelio Nr. 102) eismo pusės, skirtos važiuoti Vilniaus miesto kryptimi, antra eismo juosta Vilniaus kryptimi ir priartėjęs prie šviesoforais reguliuojamos sankryžos su Miškonių gatve, pažeidė KET 127 punkto reikalavimą, nustatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, t. y., keldamas grėsmę eismo saugumui, važiavo maksimalų leistiną 70 km/h greitį viršijančiu ne mažesniu kaip 130 km/h greičiu, dėl to kelyje, reguliuojamoje Nemenčinės plento ir Miškonių gatvės sankryžoje, kurioje transporto priemonių eismui degė žalias šviesoforo signalas, atsiradus kliūčiai – jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į Nemenčinės plento važiuojamąją dalį pėsčiųjų judėjimui neleistinoje vietoje įbėgusiam ir per kelią iš dešinės pusės į kairę bėgančiam pėsčiajam A. B., jis dėl viršyto leistino greičio prarado galimybę išvengti susidūrimo ir vairuojamo automobilio priekine dalimi pėsčiąjį partrenkė, nors važiuodamas maksimaliu leistinu 70 km/h greičiu jis būtų turėjęs galimybę išvengti įvykio, pėsčiajam, nesudarant kliūties, išbėgus iš jo važiavimo krypties eismo juostos.
Šio eismo įvykio metu A. B. patyrė sunkius sužalojimus, nuo šių sužalojimų eismo įvykio vietoje mirė.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 17 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 2K-17-489/2024 perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, konstatavus, kad tinkamas BK 281 straipsnio 5 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymas byloje gali reikšti naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. L. gynėjas advokatas V. Sviderskis prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Esminė aplinkybė, kurią būtina nustatyti šioje byloje, sprendžiant M. L. kaltės klausimą, yra tai, ar eismo įvykis būtų kilęs, jeigu nuteistasis nebūtų viršijęs leistino greičio. Grįsdami M. L. kaltę, žemesnės instancijos teismai rėmėsi byloje pateiktoje specialisto išvadoje daroma prielaida, kad jeigu aptariamoje situacijoje M. L. būtų važiavęs leistinu 70 km/h greičiu, tikėtina, pėsčiasis nuo partrenkimo vietos būtų papildomai nubėgęs apie 4,l metro atstumą ir būtų išbėgęs iš kelio važiuojamosios dalies dešinės pusės, t. y. eismo įvykis (susidūrimas) nebūtų įvykęs. Tačiau teismo posėdyje minėtą išvadą pateikęs ekspertas Henrikas Vaitiekūnas nurodė, kad situacijose, kai laikas skaičiuojamas sekundės dalimis, o atstumai yra maži, visada nustatomos tik tikimybės, o ne faktai.
Be to, toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas tiek 132 km/h, tiek 70 km/h greičiu, laiku stabdydamas nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes automobilis nuo susidūrimo vietos buvo nutolęs apie 36,7 m atstumu, šis atstumas yra mažesnis už 55,7 m atstumą, reikalingą 70 km/h greičiu važiuojančiam automobiliui esamoje eismo situacijoje sustabdyti, pėsčiasis vairuotojui sudarė kliūtį apie 1 sekundę (nuo išbėgimo į kelią iki partrenkimo momento).
3.2. Vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-942/2017, 2K-95-697/2020). Šį momentą teismai nustatė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju vairuotojas neturėjo jokios galimybės ką nors padaryti, net spėti sureaguoti į situaciją, mažesnis važiavimo greitis būtų galėjęs lemti didesnę galimybę pėsčiajam išbėgti iš kelio, bet tai tik techninė prielaida, o ne tvirtai konstatuota aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pataisė, nurodydamas, kad dėl daugiau nei 60 km/h viršyto leistino maksimalaus greičio M. L. susidūrimo vietą pasiekė tuo metu, kai per važiuojamąją dalį bėgo pėsčiasis, ir dėl šios priežasties jis prarado galimybę bent jau pradėti stabdyti vairuojamą automobilį.
Tačiau tokia išvada prieštarauja bylos duomenims. Ekspertas H. Vaitiekūnas nurodė, kad nuo kliūties pastebėjimo iki momento, kai automobilio ratai pradedami blokuoti, reikalinga ne mažiau kaip 1,55 sekundės. Taigi nuo pėsčiojo atsidūrimo vairuotojo matymo lauke iki susidūrimo buvo per mažas laiko tarpas, kad būtų galima pateikti tikėtiną ar bent tiksliai prognozuojamą išvadą. Taip pat pažymėtina, kad net nuteistojo automobilyje sumontuotas vaizdo registratorius dėl savo techninių charakteristikų nurodo nepakankamai tikslų laiką (fiksuojama per mažai kadrų per sekundę), kad būtų galima įvertinti sekundės dalis. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nustatęs realios grėsmės momentą, nepagrįstai vadovavosi savo paties sukurtu, teismų praktikoje nesuformuluotu kriterijumi, kad vairuotojas, be kita ko, turi vertinti ir potencialias arba hipotetines rizikas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo M. L. gynėjo advokato V. Sviderskio kasacinis skundas tenkintinas.
5. BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyto neatsargaus nusikaltimo požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje aktualu buvo nustatyti, ar vairuotojo padarytas KET (aktuali bylai redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) pažeidimas sukėlė kito žmogaus žūtį.
6. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais, ir nustačius vairuotojo neatsargią kaltę.
7. Nagrinėjamoje byloje vertinamas eismo įvykis, kai šviesoforu reguliuojamoje Nemenčinės plento ir Miškonių gatvės sankryžoje KET pažeidė du eismo dalyviai – pėsčiasis ir vairuotojas. Žemesnės instancijos teismų konstatuota, kad abu eismo dalyviai, tiek nuteistasis automobilio „Audi A6“ vairuotojas M. L., tiek pėsčiasis A. B., kuris žuvo, atliko KET reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie sukėlė grėsmę eismo saugumui ir turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Vairuotojas M. L., vairuodamas kelių transporto priemonę, automobilį „Audi A6“, važiuodamas Nemenčinės plentu Vilniaus miesto kryptimi, priartėjęs prie šviesoforais reguliuojamos sankryžos su Miškonių gatve, kurioje transporto priemonių eismui degė žalias šviesoforo signalas, vairavo automobilį pažeisdamas KET 127 punkto reikalavimus, važiavo maksimalų leistiną 70 km/h greitį viršijančiu 132 km/h greičiu.
Tuo pačiu metu pėsčiasis A. B. pėsčiųjų judėjimui neleistinoje vietoje įbėgo į kelią ir bėgo per jį ne per pėsčiųjų perėją, degant eismą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui, sudarė kliūtį vairuotojui, t. y. nesilaikė KET 73.11 punkto draudimo ir KET 43 punkte įtvirtintos pareigos vadovautis šviesoforu. Be to, A. B. kirto gatvę per pačią sankryžą, o ne per šalimais esančią perėją, ir tai darė ne eidamas, o bėgdamas, neįsitikinęs, kad išbėgti esant, bylos duomenimis, 36,7 m atstumui nuo atvažiuojančio automobilio yra saugu. Vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustoti iki partrenkimo vietos tiek važiuodamas 70 km/h, tiek važiuodamas 132 km/h greičiu. Labai greitai važiuojančiam vairuotojui nuo išbėgimo į kelią iki partrenkimo pėsčiasis sudarė kliūtį apie 1 sekundę, toje situacijoje vairuotojas negalėjo sureaguoti, kad stabdytų.
Tačiau jei vairuotojas būtų važiavęs leistinu 70 km/h greičiu ir nieko nedaręs, pėsčiasis, jei toliau būtų bėgęs, tikėtina, būtų turėjęs ne 1 sekundę, o 1,89 sekundės laiko ir išbėgęs iš važiuojamosios kelio dalies, nes papildomai per 0,89 sekundės jis būtų galėjęs nubėgti apie 4,1 metro atstumą.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-204/2005, 2K-382/2008, 2K-150/2008, 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020 ir kt.). Baudžiamojo įstatymo taikymo prasme paminėtina tai, kad jei KET pažeidžia pėstieji, transporto priemonės nevairuojantys asmenys, jie pagal BK atsako tada, kai dėl to žūsta žmogus arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata (BK 282 ir 139 straipsniai). Kitais atvejais dėl KET pažeidimų, sukėlusių kitokius padarinius, pėstieji pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.
9. Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymas paprastai apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. pašalinant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).
10. Būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti nustatoma tada, kai konstatuojamos aplinkybės, kurioms esant sukuriama eismo dalyvių veiksmais pavojinga žmonėms ir jų turtui, aplinkai eismo situacija, kurioje eismo dalyvis galėjo išvengti eismo įvykio, tačiau dėl padarytų KET pažeidimų jo neišvengė. Ši taisyklė taikoma naudojantis atmetimo principu, kai, paeiliui vertinant ir atmetant kiekvieno iš eismo dalyvių veiksmus (nagrinėjamoje byloje vairuotojo ir pėsčiojo veiksmus kiekvienam jų darant KET pažeidimą), žiūrima, ar, paeiliui atmetus vieno eismo dalyvio veiksmus, pavojinga veika tęsiasi ir ar dėl jos padariniai vis tiek būtų kilę. Jeigu atsakoma neigiamai, vadinasi, KET pažeidusio asmens veiksmai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Analogiškai tikrinami kito KET pažeidėjo veiksmai.
11. Abiejų teismų sprendimuose teisingai nurodyta, kad tokioje situacijoje, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Vis dėlto visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020, 2K-65-719/2024). Šiuo aspektu teismų praktikoje nurodoma, kad kai KET pažeidus keliems eismo dalyviams teismai priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatydami kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, konstatuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai proceso pažeidimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-6/2008).
12. Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K- 434-788/2015, 2K-368-511/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).
13. Taigi net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Įvažiuodamas į šviesoforu reguliuojamą sankryžą, gyvenvietės zonoje elgdamasis pagal bendrąsias KET eismo dalyvių pareigas, vairuotojas privalo būti maksimaliai atsargus, neviršyti greičio, kaip nustatė ir nuolat kartojo savo išvadose teismai, tačiau neprivalo papildomai sutelkti dėmesio į ties eismą draudžiančiu šviesoforo ženklu stovinčius, prie jo privažiuojančius eismo dalyvius ir įsitikinti, kad jie išties elgiasi pagal KET taisykles, nes eismą tiek saugiu, leidžiamu greičiu, tiek greičiu, viršijančiu saugų greitį, vairuotojui leidžia žalias šviesoforo signalas. Aišku, ši taisyklė ypač atsargiai turėtų būti vertinama eismo situacijose, kai vairuotojas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, bet neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, visiškai nepaiso KET taisyklių reikalavimų gyvenvietėje, važiuoja neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, pasirenka tokį nesaugų vairavimo būdą, kad praranda galimybę net stebėti reguliuojamos sankryžos aplinką.
Tokiu atveju, kilus mirtiniems padariniams, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galima svarstyti dėl tokio vairuotojo atsakomybės pagal BK 129 straipsnį (pvz., kasacinė nutartis plenarinės sesijos nagrinėtoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).
14. Aktualu nagrinėjamai bylai ir tai, kad eismo saugumo pažeidimų bylose priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie eismo įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti KET pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų eismo dalyvių poelgių. Specialios teismo techninių ekspertizių ekspertų, eismo įvykių specialistų, žinios, kurios pasitelkiamos eismo saugumo pažeidimų bylose, taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį tokį priežastinį ryšį nustatant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-222/2017). Todėl bylose dėl transporto eismo saugumo būtina laikytis ir tokių ekspertinio tyrimo išvadų vertinimo ypatumų, iš kurių šiai bylai reikšmingi yra šie: vertinant ekspertinio tyrimo išvadas būtina motyvuoti, kodėl jomis nėra vadovaujamasi ar kodėl įrodymais pripažįstamos kitos nei tyrimo išvadoje nustatytos aplinkybės; baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, galimas, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 20-507/2015). Tačiau baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, galimas, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Pagal bendrus sąlyginės eksperto (specialisto) išvados vertinimus, teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados savaime nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, jų vertinimas turi ypatumų.
Tokiu atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).
15. Tai, kad nagrinėjamoje byloje techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pėsčiojo A. B. veiksmai, vairuotojo M. L. veiksmai, tikėtina, taip pat turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, išplaukia iš specialių žinių, eismo įvykių ir transporto trasologų V. Venckaus ir H. Vaitiekūno pateiktos išvados dėl atlikto įvykio vaizdo įrašo kompleksinio tyrimo (1 t., b. l. 114–123), jų, kaip ekspertų, paaiškinimų (1 t., b. l. 130–132) ikiteisminio tyrimo metu ir jų apklausos teisme rezultatų (2 t., b. l. 88–92). Dėl tokio faktinio abiejų eismo dalyvių dalyvavimo, sudarant priežastinio ryšio grandinę, nustatymo byloje ginčo nekilo. Taikant baudžiamąjį įstatymą, kilo būtinumas teisingai nustatyti teisinį priežastinį ryšį, kad būtų įvertinta, ar vairuotojo, ar pėsčiojo KET pažeidimai sukūrė pavojingą situaciją, kuri buvo aktyvi ir nesibaigė iki pat pavojingų padarinių atsiradimo momento.
16. Pažymėtina ir tai, kad byloje teismų M. L. nustatytas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį siejamas tik su KET 127 punkto pažeidimo padarymu ta apimtimi, kad tik dėl viršyto leistino greičio vairuotojas prarado galimybę išvengti susidūrimo su neleistinoje vietoje įbėgusiu pėsčiuoju. Joks kitas KET nurodytas vairuotojo pareigų pažeidimas, susijęs su važiavimo greičiu (KET XV skyrius) ar vairuotojo pareigomis pėstiesiems (KET V skyrius), jam kaltinime pagal BK 281 straipsnio 5 dalį neinkriminuotas; vairuotojas nėra kaltinamas laiku nestabdęs (ekspertų nustatyta ir anksčiau minėta, kad laiku reaguodamas į kliūtį jis neturėjo galimybės pradėti stabdyti ir sustoti iki partrenkimo vietos tiek važiuodamas neleistinu 132 km/h, tiek leistinu 70 km/h greičiu) ar netinkamai pagal KET manevravęs, ar kitaip nesiėmęs priemonių, kad apvažiuotų kliūtį.
17. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. L. veikos būtinąjį priežastinį ryšį su padariniais ir neatsargią kaltę, o apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad priežastinis ryšys tarp M. L. padaryto KET 127 punkto nuostatų pažeidimo ir padarinių kilimo nebuvo atsitiktinis, pagal byloje pateiktą apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsižvelgė į teisės taikymui aktualią teismų praktiką vertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus KET pažeidimus, bet ir kitus veiksnius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018 ir kt.).
18. Tokia išvada grindžiama tuo, kad, visų pirma, žemesnės instancijos teismai, nustatydami priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tai darė nesilaikydami būtinosios ir pakankamos sąlygos nustatymo taisyklės, pripažindami, kad esminė ir veikianti iki pavojingų veiksmų kilimo sąlyga yra būtent vairuotojo greičio viršijimas, ir dėl to logiškai neteisingai vertindami kitą veikiančiąją sąlygą, t. y. byloje nustatytą tikėtiną situaciją – galimybę pėsčiajam išbėgti iš rizikos zonos. Antra, kaip minėta, ši išbėgimo iš rizikos zonos galimybė buvo nustatyta tik tikėtina forma, kaip, be kita ko, ir kita išvada apie vairuotojo greičio viršijimo ryšį su pasekmėmis (1 t., 123 bylos lape esančios išvados 10 p.). Tačiau teismai tikėtiną išvadą laikė dėsninga, negalinčia keistis ir tikimybe paremtų vertinimų papildomais duomenimis nepagrindė. Be to, teismai priežastinį ryšį aiškino nenuosekliai ir prieštaringai, kartodamiesi, aptardami kaltinime nenurodytas kaip pažeistas vairuotojo pareigas, stabdymo galimybę ir netgi skirtingai vertindami M. L. manevrą, persirikiuojant į antrąją eismo juostą prieš įvykiui įvykstant.
19. Antai pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad M. L. elgesys avarinėje situacijoje buvo saugus, priimtinas, efektyvus, atkreipė dėmesį į tai, kad: 1) vairuotojas važiuoja mašinoje grojant muzikai, tai turi turėti įtakos dėmesingumui ir greičio suvokimui; 2) asmuo, kuris žuvo, tam tikrą laiką buvo matymo zonoje iš kaltinamojo vairuojamos transporto priemonės; 3) vairuotojas pradėjo persirikiuoti į antrąją juostą anksčiau, negu pėsčiasis sukėlė grėsmę, nėra pagrindo teigti, kad kaltinamasis nusukinėjo nuo kliūties; 4) kilus grėsmei eismo saugumui, automobilis nuo partrenkimo vietos buvo nutolęs apie 36,7 m ir šį atstumą iki partrenkimo vietos įveikė važiuodamas apie 132 km/val. greičiu; automobilis judėjo tolygiai ir stabdomas nebuvo; 5) jei kaltinamasis būtų pasirinkęs tinkamą greitį ir nebūtų viršijęs leistino greičio, vietą, kurioje buvo partrenktas pėsčiasis, skaičiuojant nuo grėsmės kilimo momento, kaltinamasis būtų pasiekęs nebe per 1 sekundę, bet per 1,89 sekundės, t. y. 0,89 sekundės vėliau, ir pėsčiasis būtų turėjęs papildomo laiko, per kurį būtų nubėgęs 4,1 metro atstumą nuo partrenkimo vietos, ir pėsčiojo bei automobilio keliai nebūtų susikirtę.
20. Apeliacinės instancijos teismas, tvirtindamas, kad „nuteistojo M. L. veiksmai esmingai padidino pavojingų padarinių atsiradimo riziką, vadinasi, buvo esminė eismo įvykio kilimo priežastis“, teikė reikšmės tokioms aplinkybėms: 1) vairuotojas turėjo laikytis KET ir būti maksimaliai dėmesingas, juo labiau kad važiavo gyvenvietės teritorijoje, o netoli iki sankryžos, kurioje įvyko susidūrimas, jis pravažiavo pro autobusų stotelę, minėtos aplinkybės galėjo vairuotojui rodyti didesnio atsargumo reikalaujančią zoną, kurioje gali būti pėsčiųjų; 2) ne dėl staigaus pėsčiojo išbėgimo, o dėl viršyto greičio 36,7 m atstumas ir tapo per mažas, kad būtų galima išvengti susidūrimo; 3) nuteistasis bėgantį pėsčiąjį pamatė dar prieš šiam įbėgant į važiuojamąją kelio dalį; spėjo suprojektuoti pėsčiojo veiksmus, kuriuos, kaip tikėjosi, A. B. atliks, nors, pamatęs link važiuojamosios dalies greitai bėgantį pėsčiąjį, turėjo į tai reaguoti stabdydamas; 4) būtent dėl daugiau nei 60 km/h viršyto leistino maksimalaus greičio M. L. partrenkimo vietą pasiekė tuo metu, kai per važiuojamąją dalį bėgo pėsčiasis ir dėl minėtos priežasties jis prarado galimybę bent jau pradėti stabdyti vairuojamą automobilį; 5) vairuotojo manevras (judančios kliūties apvažiavimas), kai vairuotojui matant, jog pėsčiasis nesustoja prie važiuojamosios kelio dalies ir per ją bėga, bandoma išvengti susidūrimo automobilį perrikiuojant būtent link tos krypties, kuria bėga pėsčiasis, iš esmės tik padidino padarinių kilimo galimybę; 6) automobilio „Audi A6“ vairuotojui tinkamai sureaguoti į kilusią situaciją sutrukdė būtent didelis transporto priemonės greitis (pažymėtina tai, kad vairuodamas transporto priemonę gyvenvietėje, kur leistinas maksimalus greitis buvo 70 km/h, M. L. viršijo netgi automagistralėse leidžiamą maksimalų greitį); 7) iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog nuteistasis, pravažiavęs gyvenvietės pradžią žymintį kelio ženklą ir maksimalų 70 km/h greitį nustatantį kelio ženklą, savo elgesio, pažeidžiančio KET, nekeitė, greičio nemažino; 8) jis nestebėjo spidometro, greitis buvo komfortiškas, labiau dėmesį kreipė ne į greitį, o į šviesoforo signalą.
21. Visos šios pirmiau nurodytos ir teismų išdėstytos aplinkybės dėl priežastinio ryšio nustatymo buvo sietos išimtinai tik su vairuotoju, vertinant tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į visumą, vengiant analizuoti pėsčiojo neatsargius veiksmus, eismo režimą šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje. Ekspertinio tyrimo išvados, nors ir nurodant teisingą teismų praktiką, kaip jas vertinti, vertintos nesilaikant teismų praktikoje suformuluotų tokių išvadų vertinimo ir naudojimo nuosprendžiui grįsti taisyklių. Teismo sprendimui grįsti kaip pagrindinė ir teisinga paimta tikimybės forma suformuluota sąlyginė išvada, šios išvados tikėtinumą apklausos metu ekspertai dar labiau sustiprino siedami su papildomomis sąlygomis, kurios gali nulemti pasekmes – galimybę asmeniui išbėgti, kaip antai bėgimo greičio stabilumas, krypties, greičio nekeitimas ir kt. Taigi teismai, norėdami išvadas grįsti tokio pobūdžio tikėtinomis sąlyginėmis ekspertinio tyrimo išvadomis, abejonių keliančias prielaidas ir aplinkybes turėjo ištirti ir pagrįsti papildomais įrodymais.
Tokių įrodymų, kaip minėta byloje, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad tikėtinos išvados, sugretinus su nagrinėjamos bylos duomenų visuma, pakankamos (nutarties 27 punktas), vairuotojo kliūties pamatymo ir galimybės išvengti aplinkybes pagrindė tik savaip, kitaip nei vaizdų ekspertizės išvadose, aiškindamas vaizdo registratoriaus duomenis, remdamasis dalimi M. L. parodymų ir atskirais ekspertų atsakymais apie tinkamą vairavimą pamačius judančią kliūtį (nutarties 26 punktas). Tačiau visa tai priežastinio ryšio nepatvirtina. Aptartos aplinkybės rodo, kad teismai patikimai nenustatė būtinos nustatyti priežastinio ryšio situacijos, kad vairuotojui buvo tikėtina, jog kliūtis kelyje bus sudaryta, jis tokią kliūtį turėjo galimybę pamatyti iš anksto ir į ją reagavo priešingai KET reikalavimams, vairuodamas turėjo bei galėjo pėsčiojo žūties išvengti.
22. Atitinkamai, žemesnės instancijos teismams nesilaikius pareigos pagal būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles nuosekliai vertinti abiejų eismo dalyvių KET pažeidimų priežastingumą ir dėl šio priežastingumo tinkamai pasisakyti, buvo padaryta teisės taikymo klaida, nes byloje nustatyti duomenys rodo, kad būtent pėsčiojo padaryti KET 43, 44 ir 73.11 punktų pažeidimai sukūrė vairuotojui netikėtą, pavojingą situaciją ir buvo esminė ir iki pat pavojingos veikos sukeltų padarinių kilimo veikianti sąlyga. Šiuo atveju pėsčiojo neatsargūs veiksmai staiga įbėgant į sankryžą prieš artėjantį automobilį, taip sudarant netikėtą kliūtį, leido toliau vystytis priežastiniam ryšiui ir buvo esminė ir veikianti priežastis bei būtinoji ir pakankama sąlyga eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti. Pagal KET reikalavimus, pėsčiasis, degant jam raudonam šviesoforo signalui, iš viso negali atsidurti šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje važiuojamojoje kelio dalyje, skirtingai nei vairuotojas, kuriam tuo metu degant žaliam šviesoforo signalui KET eismą leidžia, nors jis ir viršija greitį. Pėsčiasis A. B., užuot saugiai sustojęs šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ir laukęs, kol jam užsidegs jam judėti leidžiantis šviesoforo signalas, neįvertinęs atstumo tarp artėjančio automobilio, staiga įbėgo į sankryžą, bėgo per ją į kitą kelio pusę, sudarė netikėtą kliūtį jam iš kairės važiuojančiam automobiliui, vairuojamam M. L., o kai automobilis A. B. kliudė, pėsčiasis žuvo.
23. Galiausiai dėl neteisingai nustatyto būtinojo priežastinio ryšio apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkte pagal BK 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus neteisingai suformuluotas nuteistojo neatsargios kaltės, pasireiškiančios nusikalstamu nerūpestingumu, turinys. Jame teigiama, kad nuteistasis M. L. kaltas, nes „nenumatė, kad dėl viršijamo greičio gali kilti eismo įvykis, dėl kurio gali žūti žmogus, tačiau akivaizdu, jog jis, kaip automobilio vairuotojas, tokius padarinius turėjo numatyti, o atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei 60 km/h viršijo leistiną maksimalų greitį, važiavo gyvenviete, galėjo numatyti, jog jo veiksmai yra pavojingi ir dėl daromo KET pažeidimo gali atsirasti BK 281 straipsnyje, be kita ko, ir 5 dalyje, numatyti padariniai“. Pagal tokį vairuotojo, viršijančio greitį, neatsargios kaltės apibūdinimą, galėjimo numatyti padarinius momentą siejant tik su greičiu, nutylint aplinkybes apie šviesoforu reguliuojamą sankryžą, uždraustą pėstiesiems eismą, galimybę reaguoti į kliūtį ir stabdyti, įtvirtinama neteisinga prezumpcija, kad visais atvejais, kai gyvenvietėje vairuotojas viršija leistiną maksimalų greitį daugiau nei 60 km/h, jis savaime elgiasi nusikalstamai nerūpestingai, nes dėl to yra praradęs galimybę stabdyti ir kartu išvengti susidūrimo su galinčiu įbėgti į kelią pėsčiuoju, kuriam eismas draudžiamas. Tokiu būdu jis atsakingas už bet kokius žalingus žmogaus sveikatai padarinius, tarp jų ir žmogaus žūtį.
24. Toks kaltės turinio išdėstymas prasilenkia su teismų praktika, kurioje konstatuota, jog „<...> nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti KET ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes <...>“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014).
25. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šioje byloje esančiuose sprendimuose abu teismai pateikė daug kasacinės jurisprudencijos pavyzdžių iš eismo įvykių bylų, naudotų įvairiuose kontekstuose, tiek aprašant teorinius BK 281 straipsnio sudėties dalykus, tiek analizuojant priežastinio ryšio ir neatsargios kaltės nustatymą. Tačiau šiuo atveju artimiausia nagrinėjamai bylai faktinė eismo situacija, atsitikusi šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ir susijusi su priežastinio ryšio nustatymu, yra nagrinėta kasacinėje byloje Nr. 2K-195/2007. Šioje byloje, nors vairuotojas neviršijo greičio, kaltinimas jam buvo siejamas su vairuotojo pareiga pastebėti kliūtį ir stabdyti, tačiau aiškinami aktualūs šiai bylai momentai, svarbūs vertinant tiek vairuotojo, važiuojančio reguliuojama sankryža, tiek kito eismo dalyvio, kuriam dega draudžiamas šviesoforo signalas, veiksmus.
Nutartyje konstatuota, kad „<...> reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, turintiems pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. <...> reguliuojamose kelių sankryžose grėsmė eismo saugumui atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai pažeisdami ar nepažeisdami eismo taisykles įeina ar įvažiuoja į važiuojamąją kelio dalį arba akivaizdu, kad jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį, ir tokiu veiksmu sukelia grėsmę eismo saugumui. <...> kol kiti eismo dalyviai tik artėja prie važiuojamosios kelio dalies transporto priemonės judėjimo kryptimi, vairuotojas turi pagrindo tikėtis, kad jie laikysis eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sustos praleisti transporto priemonės, turinčios pirmumo teisę kirsti sankryžą.
Taigi nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas, ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu <...>“.
26. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos kasacinės nutartys Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017, taip pat nė viena apeliacinės instancijos teismo nurodyta kasacinė nutartis nelaikytinos precedentu, kuriuo būtina vadovautis nustatant vairuotojo priežastinį ryšį ir kaltę nagrinėjamoje byloje, nes jose nagrinėjamos dažniausiai greičio viršijimo, dviejų transporto priemonių manevravimo situacijos ar užvažiavimo ant pėsčiojo, dviratininko situacijos arba neįvykusios dienos metu reguliuojamoje šviesoforu sankryžoje, arba, jei įvykusios, nesusijusios su vairuotojo galimybės stabdyti transporto priemonę neturėjimu.
27. Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2010 vairuotojas nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad pažeidė KET 172 ir 174 punktų reikalavimus – vairuodamas automobilį viršijo leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį (važiavo 65 km/h greičiu), artėdamas prie pėsčiųjų perėjos ir sankryžos bei matydamas dviratininkę, įvažiuojančią į sankryžą, automobilio greičio nesulėtino, o atsiradus kliūčiai – pastebėjęs važiuojančią kelkraščiu ta pačia eismo kryptimi dviratininkę, kuri sankryžoje įvažiavo iš vienos gatvės į kitą, nesulėtino greičio, laiku nestabdė ir visiškai nesustabdė transporto priemonės, esant galimybei dviratininkės nelenkė ir neapvažiavo, atsitrenkė į dviračio užpakalinę dalį ir dviratininkę mirtinai sužalojo. Byloje atliktų ekspertizių aktuose nustatyta, kad šioje situacijoje važiuodamas 65 km/h greičiu nuteistasis negalėjo išvengti susidūrimo, tačiau jei būtų neviršijęs leistino greičio, būtų galėjęs laiku sustabdyti automobilį ir išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais.
28. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 22 punkte nurodyta kaip precedentas kasacinė nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-697/2020, kurioje vairuotojas nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pažeidęs KET 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus už tai, kad, artėdamas prie sankryžos, sankryžoje degant jo važiavimo krypčiai žaliam šviesoforo signalui, važiuodamas apie 88 km/h greičiu, žymiai viršijo gyvenvietėse leidžiamą ne didesnį kaip 50 km/h greitį ir dėl to susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu ir sankryžoje į kairę sukančiu automobiliu, taip įvyko eismo įvykis. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2019 nagrinėjama situacija, kai, pažeisdamas KET 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, vairuodamas automobilį ir artėdamas prie sankryžos, asmuo važiavo 69 km/h greičiu ir viršijo gyvenvietėse leistiną maksimalų 50 km/h greitį, atsiradus kelyje kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. iš kairės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengus pėsčiajam, nedelsdamas nestabdė vairuojamo automobilio ir nesustojo, dėl to kliudė pėsčiąjį, šis žuvo įvykio vietoje; tačiau šioje byloje nustatyta, kad vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir jis, tiek važiuodamas paties pasirinktu (apie 69 km/h) greičiu, tiek jeigu būtų važiavęs leistinu (50 km/h) greičiu, laiku stabdydamas, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki eismo įvykio vietos ir taip išvengti pėsčiojo partrenkimo.
Nutarties 28 punkte nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018, tačiau joje asmuo nuteistas pažeidęs KET 127, 128, 131.1 punktų reikalavimus už tai, kad apie 119 km/h greičiu vairuodamas automobilį ribota manevravimui važiavimo juosta, kurios plotis 3,1 m, tamsiu paros metu, esant šlapiai kelio dangai, viršijo leistiną 90 km/h greitį, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, apribodamas saugią galimybę laiku pastebėti ir sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, laiku nepastebėjo pėsčiųjų R. Č. ir V. R., vilkinčio šviesą atspindinčią liemenę, nesulėtino greičio ar visiškai nestojo ir dėl tokių savo neatsargių veiksmų automobiliu kliudė ir mirtinai įvykio vietoje sužalojo šiuos pėsčiuosius.
29. Pagal kasacinio teismo praktiką, kasacinis teismas pagal savo kompetenciją tikrina, ar teismų išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-410/2008, 2K-158/2009, 2K-179/2009, 2K-468/2009 ir kt.).
30. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad teismų išvados dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatydami, kad M. L. neatsargūs vairavimo veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina BK uždraustą pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Šiuo atveju nuteistojo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviojo požymio – priežastinio ryšio tarp šio vairuotojo padaryto KET 127 punkto pažeidimo ir byloje nustatytų padarinių – pėsčiojo A. B. žūties.
31. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 3 d. nutartis naikintini ir byla M. L. nutrauktina (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Už savo priešingus KET taisyklėms, pavojingus veiksmus – nustatyto greičio viršijimą, 2021 m. spalio 19 d. vairuojant automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant gyvenvietės teritorijoje Nemenčinės plentu, M. L. privalo atsakyti administracinio nusižengimo teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 592 straipsnio 4 dalis).
32. Nustačius, kad M. L. veikoje nėra visų BK 281 straipsnio 5 dalyje esančio nusikaltimo požymių, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalimi, byloje pareikšti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėto neužkerta kelio civilinio proceso tvarka pareiškus ieškinį reikalauti žalos, vairuotojo padarytos jam valdant didesnio pavojaus šaltinį – automobilį, atlyginimo. Šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. L. nutraukti. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. A., I. A., T. B., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą G. A., M. B., Z. B. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.