LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 27 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, nuteistiesiems M. P., E. V., jų gynėjui advokatui Rokui Rudzinskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P., A. S., E. V. gynėjo ir V. C., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, atstovės I. C. atstovo advokato Roko Rudzinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžių.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. nuosprendžiu, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 37 straipsnį, V. C., M. P., A. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 171 straipsnį, E. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 171 straipsnį dėl veikų mažareikšmiškumo ir byla jiems nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 dalimi, V. C., M. P., A. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – po 20 MGL (1000 Eur), E. V. – 40 MGL (2000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. nuosprendis, kuriuo M. P., A. S., E. V. baudžiamoji byla nutraukta, panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: E. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 171 straipsnį 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda; M. P., A. S. nuteisti pagal BK 171 straipsnį 20 MGL (1000 Eur) dydžio baudomis.
V. C. baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus. Tuo pačiu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinta dalis, kurioje M. P., A. S. ir E. V. kaltinami savo veiksmais sutrikdę bendrą tikinčiųjų rožinio maldą, taip pat kaltinimas dėl nepadorių veiksmų bažnyčioje. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. P., A. S. ir E. V. nuteisti, o V. C. baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, dėl to, kad, veikdami kartu, pagal E. V. iš anksto sukurtą scenarijų, kuriame pastarasis surašęs veikėjų veiksmus, dialogus ir bruožus, tokiu būdu organizavo viešą pasirodymą bažnyčioje ir jo metu įžūliais veiksmais sutrikdė religines apeigas tokiomis aplinkybėmis: pagal surašytą scenarijų, M. P. ir V. C. apsirengus dvasininkų liturginiais drabužiais, o A. S. būnant su popiežiaus drabužiais ir grimu padengtu veidu, 2018 m. rugpjūčio 15 d. apie 9.00 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) bažnyčią, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje 2018 m. rugpjūčio 15 d. 9.00 val. turėjo vykti iš anksto suplanuotos religinės apeigos – Atlaidų šv. Mišios (duomenys neskelbtini) bažnyčioje Žolinės iškilmėms paminėti, užėjo į bažnyčią, kurioje vyko privati tikinčiųjų malda, išpažinčių klausymas, atsistoję bažnyčios viduryje tikinčiųjų akivaizdoje, V. C. garsiai lenkų kalba ragino parapijiečius atvykti į 2018 m. spalio 11 d. „Siemens“ arenoje vyksiantį renginį „Zero Show“ bei siūlė ir dalijo suktines, tokiu būdu E. V. surežisavus ir organizavus viešą pasirodymą bažnyčioje, įžūliais bendrais veiksmais sutrikdė religines apeigas.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo M. P., A. S. ir E. V. byla nutraukta, ir priimdamas jiems naują apkaltinamąjį nuosprendį, o V. C. baudžiamąjį procesą nutraukdamas jam mirus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas kaltinamuosius nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 171 straipsnį dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, netinkamai pritaikė BK 37 straipsnį, nes BK 171 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, o pagal BK 37 straipsnį mažareikšmiu gali būti pripažįstamas tik nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistųjų veika atitinka baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 171 straipsnyje, sudėtį, nes nuteistieji, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, savo įžūliais veiksmais sutrikdė religines apeigas, jų veiksmai negali būti vertinami kaip saviraiška.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistųjų M. P., A. S., E. V. gynėjas ir V. C., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, atstovės I. C. atstovas advokatas R. Rudzinskas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 171 straipsnį. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 171 straipsnį, būtina nustatyti, kad asmuo vartojo necenzūrinius žodžius, grasino, atliko įžūlius ar kitus nepadorius veiksmus ir taip sutrikdė valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba iškilmes. Atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tuo atveju, jeigu religinės apeigos ar iškilmės yra sutrikdomos tam tikrais negatyviais, destruktyviais veiksmais. Tai necenzūriniai žodžiai, įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios, kitokie nepadorūs veiksmai. Šiuo atveju nuteistųjų M. P., A. S., E. V. ir V. C., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, veiksmai neatitinka BK 171 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
3.2. Teismai nepagrįstai nuteistųjų ir V. C. veiksmus vertino kaip įžūlius. Įžūlus elgesys kasacinio teismo praktikoje apibrėžiamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Šiuo atveju M. P., A. S., E. V. ir V. C. veiksmai objektyviai neatitinka nei įžūlaus, nei nepadoraus elgesio požymių. M. P., A. S. ir V. C., (duomenys neskelbtini) bažnyčioje atlikusių meninį veiksmą – performansą, apranga – dvasininkų liturginiai drabužiai, popiežiaus drabužiai, taip pat grimu padengtas veidas atitiko performanso idėją bei tikslą ir nebuvo skirta vyskupo sutapatinimui su juokdariu. Ši išvaizdos tematika vėliau naudota renginyje „Zero Live Show“.
Išvaizdos tikslas niekaip nebuvo susijęs su siekiu įžeisti kitus asmenis ar sutrikdyti religines apeigas. Nuteistieji ir V. C. elgėsi ramiai, kultūringai, neįžūliai, pagarbiai aplinkai ir aplinkiniams. Būdami bažnyčioje, aktoriai nenaudojo smurto, nesikabinėjo prie žmonių, neįžeidinėjo jų, negrasino jiems. Dauguma žmonių, esančių bažnyčioje, pamatę į bažnyčią užeinančius aktorius, juos pažino, todėl suvokė, jog šiuo atveju pastarųjų apranga bei elgesys buvo viešas vaidinimas, o ne veiksmai, nukreipti prieš bažnyčią ar joje esančius žmones ir jų apeigas. Neaišku, kokių duomenų pagrindu teismai įžūliais veiksmais pripažino V. C. raginimą parapijiečiams atvykti į vyksiantį renginį. Pats kvietimas atvykti į renginį savaime nėra ir negali būti vertinamas kaip įžūlus veikimas. Iš V. C. išsakyto teksto turinio matyti, kad pasisakyme nebuvo išsakyta kritika bažnyčiai ar tikintiesiems, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas nusprendė, jog bažnyčioje esantiems tikintiesiems buvo reklamuojamas komercinis renginys, kritikuojantis bažnyčią.
Be to, dauguma liudytojų, iš jų ir apklausti kunigai J. M. (J. M.) ir V. Š., patvirtino, kad negirdėjo viso V. C. pasirodymo metu išsakyto teksto, apie ką kalbėjo V. C., pamatė ir išgirdo tik vėliau, kai peržiūrėjo pasirodymo vaizdo įrašą internete. Taigi, priešingai nei nustatė teismai, V. C. bažnyčioje kalbėjo negarsiai, tai tik patvirtina, kad bažnyčioje nebuvo elgiamasi įžūliai ar nepadoriai. Suktinių siūlymas ar dalijimas teismų nuosprendžiuose taip pat nepagrįstai priskirtas prie įžūlių veiksmų. Tačiau suktinės bažnyčioje nebuvo brukamos žmonėms priverstinai, jų neatsiklausius, V. C. suktines žmonėms siūlė mandagiai, jų atsiklausdamas. Suktinių siūlymas bei dalijimas buvo performanso dalis, nukreipta į tikslą metaforos būdu pavaizduoti, kad Lenkijoje už tylėjimą žmonės, nukentėję nuo dvasininkų pedofilų, buvo paperkami dovanomis.
Taigi, nuteistieji ir V. C. bažnyčioje neatliko agresyvių, moralės požiūriu nepriimtinų, aplinkinius šokiruojančių veiksmų, nukreiptų į visuomenės rimties ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Vien tai, kad, tam tikrų asmenų vertinimu, jų veiksmai neatitiko moralės normų ar religinių taisyklių, savaime nereiškia, jog tokie veiksmai gali būti vertinami kaip įžūlūs BK 171 straipsnio prasme.
3.3. BK 171 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, atsakomybė už šiame straipsnyje nurodytus veiksmus galima tik kai dėl jų atsiranda padariniai – atitinkamų apeigų sutrikdymas. Tai priverstinės pertraukos atliekant apeigas ar iškilmes, atėmimas galimybės jas tęsti ir pan. Neaišku, kokių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. P., A. S., E. V. ir V. C. savo veiksmais sutrikdė privačią tikinčiųjų maldą ir išpažinčių klausymą. Nė vienas byloje apklaustas asmuo nenurodė, kad, nuteistiesiems ir V. C. užėjus į bažnyčią bei atlikus performansą, būtų meldęsis privačiai ir kad dėl aktorių pasirodymo ši privati malda būtų buvusi nutraukta. Teismai nevertino aplinkybės, kad nuteistieji ir V. C. į bažnyčią atvyko ir iš jos išvyko neprasidėjus mišioms, aktorių pasirodymas truko apie tris minutes.
Iš liudyto V. Š. parodymų matyti, kad aktoriai atvyko į bažnyčią tuo metu, kai išpažinčių klausymasis jau turėjo būti pasibaigęs, nes tuo metu kunigai turėjo ruoštis mišioms. Nuteistieji taip pat patvirtino, kad įvykio dieną, užėjus į bažnyčią, religinės apeigos nevyko, bažnyčioje esantys žmonės tarpusavyje šnekučiavosi, laukė mišių pradžios, išpažinčių klausymo jie, būdami bažnyčioje, nematė. Taigi religinės apeigos – privati tikinčiųjų malda ir išpažinčių klausymas – nuteistųjų ir V. C. veiksmais objektyviai nebuvo sutrikdytos, BK 171 straipsnyje nurodytų padarinių nekilo. Vien kai kurių žmonių negatyvus požiūris į menininkų atliktą performansą negali būti pagrindas nuteistųjų ir V. C. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 171 straipsnį. Be to, byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, nė vienas asmuo nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad asmenims buvo padaryta neturtinė žala.
Neigiamos emocijos asmenims kilo ne religinių apeigų metu, o žymiai vėliau, t. y. paviešinus įvykio vaizdo medžiagą. Kartu aiškią neigiamą įtaką byloje apklaustų liudytojų išsakytiems nuteistųjų ir V. C. veiksmų vertinimams turėjo kunigų J. M. ir V. Š., taip pat Vilniaus arkivyskupijos viešai pateikta negatyvi pozicija dėl aktorių performanso.
3.4. Teismai objektyviai nenagrinėjo M. P., A. S., E. V. ir V. C. kaltės turinio, nevertino jų veikos motyvų ir tikslų. Kaip matyti iš pačių nuteistųjų ir V. C. parodymų, jų veiksmai, nors ir atlikti bažnyčioje, nebuvo nukreipti į religinių apeigų trikdymą. Aktoriai savo veiksmus suprato ir vertino ne kaip nusikalstamus ir nukreiptus prieš žmones, susirinkusius bažnyčioje, ar jų religines apeigas, o visų pirma kaip tiesioginį darbą – vaidybą. Be to, performanso esmė ir tikslas buvo susiję ne su siekiu trikdyti religines apeigas ar įžeisti kažkurį žmogų, o priešingai, su siekiu sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų. Nuteistieji ir V. C. tikėjosi, kad jų veiksmai, viešas pasirodymas ir jo pagrindinė tema bus teisingai suprasti aplinkinių žmonių ir tai niekaip negalės įžeisti jų jausmų. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji ir V. C. numatė ar turėjo numatyti, jog jų veiksmai turės neigiamos įtakos religinėms apeigoms, taigi jų veiksmuose nebuvo tyčios.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai M. P., A. S., E. V. ir V. C. veiksmus vertino kaip pavojingus baudžiamosios teisės prasme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad aktorių pasirodymas sąmoningai prasidėjo ir baigėsi dar neprasidėjus mišioms, pasirodymo metu nebuvo smurtaujama ar tyčiojamasi iš aplinkinių, aktorių veiksmai nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, pasirodymas truko itin trumpai, jo metu aktoriai elgėsi ramiai, kultūringai ir pagarbiai, pasirodymo tikslas buvo susijęs su visuomenei opia tema, dėl aktorių veiksmų objektyviai nekilo sunkių padarinių, žalos ar grėsmės tokiai žalai atsirasti. Taigi M. P., A. S., E. V. ir V. C. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
3.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistųjų ir V. C. veiksmų motyvo bei tikslo, o apeliacinės instancijos teismas juos vertino neobjektyviai. Aptarti aktorių veiksmai (performansas) pagrįstai galėjo būti pripažinti tinkama žodžio ir kūrybos laisvės pasireiškimo priemone, nes buvo proporcingi siekiamam tikslui – diskusijai dėl visuomenei svarbaus klausimo iškėlimo bei diskusijos paskatinimui dėl konstitucinių vertybių apsaugos: dėl visuomenės saugumo pažeidimų, dėl grėsmės žmonių sveikatai ir visuomenės dorovei bei dėl dažnai pasitaikančių svarbių žmogaus teisių pažeidimų. Todėl šiuo atveju teismai pažeidė nuteistųjų ir V. C. konstitucinę teisę į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Kasacinis skundas netenkintinas. Dėl BK 171 straipsnio taikymo
5. Konstitucijoje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Konstitucijos 26 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu, ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
6. Konstitucijos 43 straipsnis nustato, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
7. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 9 straipsnį minties, sąžinės ir religijos laisvė reiškia, be kita ko, laisvę skelbti savo religiją bendruomenėje kartu su kitais, viešai ir kartu su žmonėmis, kurie laikosi tokio pat tikėjimo, be kita ko, taikiai melstis kartu su kitais. Tuo atveju, kai religiniams įsitikinimams priešinamasi ar jie neigiami tokiu būdu, kuris užkerta kelią jų besilaikantiems asmenims įgyvendinti savo teisę jų laikytis ar juos išreikšti, pavyzdžiui, trukdant atlikti religines apeigas, iš valstybės gali būti reikalaujama užtikrinti taikų tokių įsitikinimų besilaikančių asmenų, priklausančių jos jurisdikcijai, teisių, garantuojamų pagal Konvencijos 9 straipsnį, įgyvendinimą.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi ir 2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų (toliau – Sutartis), jos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiek Katalikų bažnyčia, tiek valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje. Vadovaujantis Sutarties 7 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublika įsipareigojo garantuoti laisvę išpažinti ir viešai praktikuoti katalikų religiją, be to, bažnyčių ir koplyčių, taip pat tiesiogiai su šiomis kulto vietomis susijusių statinių, jų teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą; tik dėl svarbių priežasčių šios vietos gali būti laikinai panaudojamos kitiems tikslams, jeigu buvo gautas vienareikšmis kompetentingos Bažnyčios vadovybės sutikimas ir jeigu yra išlaikoma pagarba sakraliniam šių vietų pobūdžiui. Ši sutartis inkorporuota į Lietuvos Respublikos teisę ir nustatyta tvarka paskelbta kaip teisės aktas.
9. BK 171 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitais nepadoriais veiksmais sutrikdė valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba iškilmes.
10. Šio straipsnio prasme pamaldos ar kitos apeigos arba iškilmės gali būti, pvz., mišios, krikšto, sutuoktuvių apeigos, krikštynos ir kitos religinės apeigos bei kulto ceremonijos, atliekamos pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
11. Nagrinėjamo baudžiamojo nusižengimo pagrindinis objektas – valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos bei joms priklausančių žmonių teisė laisvai dalyvauti savo išpažįstamo tikėjimo pamaldose, apeigose ar kitose iškilmėse. Prie tokių bendruomenių ir bendrijų priskiriamos tos, kurios valstybės pripažintos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nustatyta tvarka.
12. Religinės apeigos gali būti tiek neviešos, tiek ir viešos. Viešų religinių iškilmių ar apeigų sutrikdymo atveju pažeidžiama ir viešoji tvarka. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji norma, nustatanti atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau tuomet, kai pažeidžiant viešąją tvarką sutrikdomos religinės apeigos, atsižvelgiant į pirmiau aptartus pažeidžiamų objektų ypatumus, veika kvalifikuotina pagal specialiąją normą – BK 171 straipsnį.
13. BK 284 straipsnyje nustatyta veika priskiriama nusikaltimams, o BK 171 straipsnyje nustatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas. Todėl pagal sankciją ši norma neapima tokių veiksmų kaip fizinio smurto panaudojimas. Atsakomybė pagal BK 171 straipsnį kyla tuomet, jeigu religinės apeigos ar iškilmės sutrikdomos šio straipsnio dispozicijoje nurodytais veiksmais, tačiau įstatymas nepateikia baigtinio šių veiksmų sąrašo. Tokiais veiksmais gali būti pripažinti ir kitokie negatyvūs veiksmai, rodantys kulto objektų ir religinių apeigų sakralumo negerbimą, kuriais sukeliami neigiami padariniai – sutrikdomos religinės bendruomenės ar bendrijos apeigos ar iškilmės. Religinių apeigų ar iškilmių sutrikdymu laikytinos priverstinės pertraukos, atėmimas galimybės apeigas pradėti, tęsti ir pan. Atsiradus šiems padariniams veika laikoma baigta.
14. Jei sutrikdant religines apeigas ar iškilmes papildomai sukeliami padariniai, nustatyti normose, įtvirtinančiose atsakomybę už veikas, priskiriamas nusikaltimams, pvz., fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnio 1 dalis), turto sunaikinimas ar sužalojimas (BK 187 straipsnio 1 dalis) ir kt., arba, pvz., sutrukdant religines pamaldas ar iškilmes grasinama nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis), tokios veikos kvalifikuotinos kaip BK 171 straipsnyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo ir normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už atitinkamus nusikaltimus, sutaptis.
15. Kasatorius teigia, kad nuteistųjų veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip atitinkantys BK 171 straipsnyje nustatytą veiką.
16. Byloje nustatytos šios aktualios aplinkybės. E. V. – režisierius, M. P., V. C. ir A. S. – aktoriai. Nuteistajam E. V. suorganizavus, pagal jo išankstinį sumanymą ir veiksmo scenarijų nuteistieji M. P. ir A. S. bei V. C., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas šiam mirus, atvyko į religines iškilmes į (duomenys neskelbtini) kaimo Romos katalikų bažnyčią reklamuoti vyksiančio šou renginio, kurį režisavo E. V., o jame turėjo dalyvauti minėti aktoriai ir kiti asmenys. M. P. ir V. C. į bažnyčią atvyko apsirengę katalikų dvasininkų drabužiais, A. S. vaizdavo Romos katalikų popiežių, apsirengęs drabužiais, panašiais į popiežiaus liturginius drabužius, tačiau jo veidas buvo nugrimuotas kaip juokdario. Šiems asmenims atėjus ir sustojus bažnyčios viduryje, centriniame praėjime, ir vaizduojant dvasininkus, V. C., imituodamas kunigo kalbos manierą, garsiai lenkų kalba susirinkusiesiems pranešė, kad apokalipsės šiais metais nebus, ir ragino atvykti į „Zero Show“, tas, kas ateis į „Zero Show“, taps laimingas pas Dievą, aiškino, kad dalyvaus žinomi atlikėjai ir pan. Reklamuodami šou renginį, nuteistieji ir V. C. imitavo dvasininkų liturginius veiksmus, neva šventino tikinčiuosius, V. C. dalijo tikintiesiems daiktus, panašius į narkotines suktines, aiškindamas, kad tai neva šventa žolė, o dalyvavusiems apeigose atsisakius jas priimti, šiuos daiktus dėliojo greta žmonių ant bažnyčios suolų.
Pamatę sąmyšį kunigai nutraukė tikinčiųjų išpažinčių klausymą, kunigas J. M. M. P., V. C. ir A. S. išlydėjo pro bažnyčios duris į lauką. Nuteistųjų veiksmai bažnyčioje ir joje esantys tikintieji kartu su nuteistaisiais ir V. C. atvykusio asmens buvo filmuojami, o padarytas įrašas buvo įdėtas į socialinius tinklus, reklamuojant renginį.
17. Veika padaryta rugpjūčio 15 d. – per Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę (Žolinę), kuri yra viena svarbiausių Romos katalikų religiją išpažįstančių žmonių švenčių ir kuri dėl savo svarbos valstybės mastu yra pripažinta nedarbo diena. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad įvykio vieta – to paties pavadinimo parapijos bažnyčia, kurioje tą dieną kasmet švenčiami Žolinės tituliniai atlaidai ir į bažnyčią susirenka itin daug žmonių; minėta parapija yra teritorijoje, kurioje gyvena daug lenkų tautinės mažumos gyventojų, kur gilios religinės tradicijos; ši religinė šventė vietos gyventojams ypač svarbi ir jos šventimas dalies to krašto gyventojų siejamas su jų tautiniu tapatumu, todėl šis klausimas yra jautresnis ir užtikrinimas jiems teisės netrukdomai atlikti religines apeigas reikalauja didesnio dėmesio. Iš bylos matyti, kad nors dalis šventės dalyvių paties įvyko nematė, dalis nesuprato, kas vyksta, dalis šventės dalyvių nuteistųjų veiksmus priėmė kaip pasityčiojimą iš jų religijos ir tautinio tapatumo. Iš Vilniaus arkivyskupijos rašto matyti, kad šitaip į šį įvykį žiniasklaidoje sureagavo ir į šventę atvykę svečiai iš Lenkijos.
18. Byloje nustatyta, kad nagrinėjama veika buvo įvykdyta religinių apeigų metu. Žolinės titulinių atlaidų šventimas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje prasidėjo 8 val. ir tęsėsi atliekant religines apeigas – bendrą susirinkusių tikinčiųjų rožinio maldą, privačią tikinčiųjų maldą, religinių giesmių giedojimą, išpažinčių klausymą. Iškilmingų šv. Mišių šventimas turėjo prasidėti 9 val. Byloje nustatyta, kad nagrinėjama veika padaryta po pasibaigusios bendros tikinčiųjų rožinio maldos ir prieš pat numatytą šv. Mišių pradžią. Tuo metu tikintieji priima Atgailos sakramentą, t. y. atlieka išpažintis ir privačias atgailos maldas, tai yra religinių apeigų dalis prieš šv. Mišių šventimą.
19. Pagal bylos duomenis, dėl nuteistųjų elgesio buvo nutrauktas išpažinčių klausymas, privačios maldos. Kunigas J. M. turėjo aiškintis su nuteistaisiais ir V. C. dėl jų elgesio ir išlydėti juos iš bažnyčios, o išlydėjęs susirinkusiems turėjo paaiškinti, kad incidentas su šventės renginiais nesusijęs, ir raminti tikinčiuosius. Taigi, pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai teisingai konstatavo, kad buvo sutrikdytos religinės apeigos. Šios aplinkybės nustatytos iš liudytojų J. M., M. Š. ir kitų įrodymų, kurie aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasatoriaus skundo teiginiai, kad neaišku, kokiais įrodymais grindžiamos šios teismų išvados, nepagrįsti.
20. Dėl kasatoriaus argumentų, kad nuteistųjų elgesys teismų nepagrįstai pripažintas įžūliu, pažymėtina, kad skirtingose viešose vietose taikomi skirtingi elgesio standartai. Vienaip būtų vertinti, pvz., aktorių veiksmai aikštėje, šou renginyje ar pan., kur provokuojantis elgesys gali ir net turi būti toleruojamas, jei nekurstoma neapykanta. Kitaip jis vertintinas religinio kulto objekte apeigų metu, kur su religinėmis apeigomis nesusiję veiksmai galimi tik bažnyčios vyresnybei leidus ir kur turi būti išlaikoma pagarba kulto vietos ir religinių apeigų sakralumui, apeigų dalyviams bei rimtis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistieji ir V. C. šių reikalavimų nesilaikė. Maža to, reklamuodami šou renginį maldos namuose, kur gausiai susirinkę žmonės šventė religines iškilmes, nuteistieji įsiterpė į tikinčiųjų religines apeigas, bažnyčios patriarchą pavaizduodami kaip juokdarį, tokiame kontekste jie naudojo tikinčiųjų garbinamus religinius simbolius, kaip antai kryžių su Nukryžiuotuoju, ir imitavo dvasininkų liturginius veiksmus, kaip antai pašventinimą.
Bylos kontekste neatrodo atsitiktinė ir jų parinkta nederama sąsaja – V. C. aiškinant, kad tai šventa žolė, bažnyčioje tikintiesiems buvo dalijami daiktai, imituojantys narkotikų suktines, – tam tikros socialinės grupės žargonu taip vadinama „žolė“, – didžiosios religinės šventės – Žolinės, kuri turi visai kitą ir tikinčiųjų garbinamą prasmę, proga. Aptartoje situacijoje tokie nuteistųjų ir V. C. veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys tikinčiųjų katalikų religinės bendruomenės narių, pripažįstančių tos religinės bendruomenės taisykles, garbinimo objektus, mokymą ir institucijas bei praktikuojančių religines apeigas, orumą; taip pat šiais veiksmais šiurkščiai pažeistos skirtingų pažiūrų visuomenės narių tarpusavio bendravimo normos. Todėl paminėti nuteistųjų veiksmai pirmiau išdėstytame nagrinėjamo įvykio kontekste teismų pagrįstai pripažinti įžūliais.
21. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai tinkamai neišnagrinėjo nuteistųjų veikos subjektyviosios pusės – motyvo, kaltės. Su šiais argumentais nesutiktina.
22. Pažymėtina, kad motyvas ir tikslas į BK 171 straipsnio dispoziciją nėra įtraukti, todėl nėra įrodinėjimo dalykas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išnagrinėjo ir nustatė, kad ši veika padaryta siekiant išreklamuoti šou renginį. Byloje taip pat konstatuota, kad nenustatyta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji ir V. C. atvyko į (duomenys neskelbtini) bažnyčią turėdami tikslą sutrikdyti religines apeigas, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo buvo pašalinta. Nuteistieji yra aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, be to, neabejotinai žinantys lenkų tautinės mažumos religines tradicijas, todėl konstatuotina, kad nuteistieji suvokė, jog tokiais veiksmais gali pažeisti visuomenėje priimtas elgesio normas, susijusias su religinėmis apeigomis, numatė, kad gali sutrikdyti religines iškilmes ar apeigas, tačiau taip elgdamiesi sąmoningai leido kilusioms pasekmėms atsirasti. Todėl jų veika padaryta netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).
23. Taigi, nuteistųjų ir V. C. veika tiek vertinant jos objektyviąją, tiek subjektyviąją pusę atitinka BK 171 straipsnyje nustatytą baudžiamąjį nusižengimą. Tinkamai įvertinęs nuteistųjų padarytos veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų veiką pagrįstai traktavo kaip religinių apeigų sutrikdymą, pažeidžiant viešąją tvarką, saugomą specialiąja baudžiamojo įstatymo norma.
24. Kasatorius pateikė argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai M. P., A. S., E. V. ir V. C. veiksmus vertino kaip pavojingus baudžiamosios teisės prasme.
25. Kurios veikos baudžiamojo įstatymo prasme laikomos pavojingomis, nustato įstatymo leidėjas, jas įtraukdamas į BK. Nagrinėjama veika, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas jos padarymo aplinkybes, nelaikytina mažiau pavojinga nei rūšinis veikos, nustatytos BK 171 straipsnyje, pavojingumas. Kasatoriaus argumentai šiuo klausimu nepagrįsti. Tai, kad, kaip įvardija kasatorius, aktorių pasirodymas prasidėjo ir baigėsi neprasidėjus mišioms ir buvo trumpas, šiuo atveju nepaneigia išvados dėl veikos pavojingumo, nes, kaip jau aptarta šios nutarties 18 ir 19 punktuose, veika padaryta religinių iškilmių metu vykstant religinėms apeigoms, buvo pertrauktas tikinčiųjų Atgailos sakramento priėmimas, privačios maldos. Dėl to, kad nebuvo smurtavimo ar panašių veiksmų, pažymėtina, kad smurtavimas viešoje vietoje ar kitokie sunkesni padariniai, kaip jau aptarta šios nutarties 13 ir 14 punktuose, užtraukia atsakomybę pagal kitus BK straipsnius, o ir pats nuteistųjų pasirinktas veikimo būdas – dvasininkų atliekamos liturgijos, kalbos manieros imitavimas – savaime yra nesietinas su smurtinio pobūdžio ar panašiu elgesiu. Nepaisant to, nuteistųjų ir V. C. veiksmų vieta, laikas ir turinys buvo nesuderinami su visuomenei priimtina ir teisės normose įtvirtinta pagarba kulto vietos ir religinių apeigų sakralumui, rimčiai bei jose dalyvaujantiems žmonėms, pažemino tikinčiųjų orumą, tai aptarta nutarties 20 punkte.
26. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiką įvertino kaip mažareikšmę ir nuo baudžiamosios atsakomybės juos atleido. Baudžiamasis kodeksas nustato dvi nusikalstamų veikų rūšis – nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 10 straipsnis). Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai skiriasi savo pavojingumu ir jų padarymas užtraukia skirtingas teisines pasekmes. Asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui ši nuostata netaikoma, atsižvelgiant į tai, kad pavojingumo reikšmė ir taikoma atsakomybė, palyginti su nusikaltimu, yra mažesnės. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl baudžiamojo nusižengimo BK 37 straipsnį pritaikė netinkamai, apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaisė.
27. Pažymėtina ir tai, kad asmens pripažinimas kaltu už baudžiamąjį nusižengimą neužtraukia jam teistumo ir iš to kylančių su tokio asmens teisiniu statusu susijusių pasekmių. Toks asmuo laikomas neteistu. Taigi, šiame kontekste svarbu, kad nuteistieji pripažinti kaltais padarę baudžiamąjį nusižengimą ir laikomi neteistais. Jiems paskirtos vienos švelniausių už BK 171 straipsnyje nurodytos veikos padarymą bausmės rūšių – baudos, artimos minimalioms, nustatytoms šio straipsnio sankcijoje.
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visuma pirmiau aptartų aplinkybių, apibūdinančių tiek veikos pobūdį, tiek jos pavojingumą, neleidžia spręsti, kad nuteistiesiems baudžiamoji atsakomybė galėjo būti netaikoma ar kad jiems pritaikyta atsakomybė neproporcinga padarytai veikai. Dėl saviraiškos laisvės
29. Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė nuteistųjų ir V. C. konstitucinę teisę į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 25 straipsnyje, nes aktoriai bažnyčioje atliko performansą, taip panaudodami metaforą, kuria buvo siekiama sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų.
30. Žmogaus teisė į saviraišką įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje, kur sakoma, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informacijos bei idėjų; laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai; laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
31. Saviraiškos laisvė taip pat įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką artistinės saviraiškos laisvė, įgalinanti dalyvauti keičiantis visų rūšių kultūrine, politine ir socialine informacija bei idėjomis, patenka į laisvės gauti ir teikti informaciją ir idėjas, įtvirtintos Konvencijos 10 straipsnyje, sąvoką (byla Mariya Alekhina ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 38004/12). Nuomonės gali būti išreikštos ne tik artistiniu darbu, bet ir per elgesį (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Tatár ir Fáber prieš Vengriją, peticijos Nr. 26005/08; 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Murat Vural prieš Turkiją, peticijos Nr. 9540/07; 2014 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Shvydka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17888/12, 37–38 punktai). Ši laisvė, atsižvelgiant į apribojimus, nustatytus Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo (2018 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Mariya Alekhina ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 38004/12; 2018 m. sausio 30 d. sprendimas byloje UAB „Sekmadienis“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 69317/14). Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, naudojimasis šiame straipsnyje įtvirtintomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą.
Pažymėtina, kad EŽTT nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo dėl asmens nubaudimo už viešosios tvarkos pažeidimą dėl jo garsiai išsakytos dvasininkų patriarcho kritikos trukdant mišioms (2012 m. gegužės 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Bulgaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 22707/05).
32. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad bažnyčioje nuteistųjų ir V. C. atlikti veiksmai laikytini saviraiška. Savo turiniu tai buvo komercinio šou renginio reklama. Tokio kasatoriaus nurodomo tikslo – sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų – šie veiksmai, arba, kaip teigiama skunde, performansas, neatspindėjo, bent jau tokios sąsajos objektyviai iš šalies neįžiūrimos. Tačiau net jei toks nuteistųjų ir V. C. tikslas ir buvo, tai jo įgyvendinimas, atsižvelgiant į pasirinktą laiką ir vietą, nebuvo proporcingas kitų žmonių konstitucinių teisių pažeidimo atžvilgiu. Pažymėtina, kad kasatoriaus ginamieji nuteisti ne už pačią saviraišką, jos idėją, pasirinktą išraiškos formą ir būdą kaip tokius, bet už viešosios tvarkos pažeidimą, kuriuo sutrikdytos religinės iškilmės ir apeigos, kas užtikrinant pirmiau šioje nutartyje aptartą Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą žmogaus konstitucinę teisę yra uždrausta įstatymu – BK 171 straipsniu, nustatant už tai atitinkamą atsakomybę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų M. P., A. S., E. V. gynėjo ir V. C., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, atstovės I. C. atstovo advokato Roko Rudzinsko kasacinį skundą.