LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. sausio 7 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arvydo Daugėlos ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi D. J., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje uždraustas veikas būnant nepakaltinamam, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartimi D. J., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. (duomenys neskelbtini).
2. (duomenys neskelbtini).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo: (duomenys neskelbtini).
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo: (duomenys neskelbtini).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. kasacinis skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl esminių BPK normų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl asmens teisių apsaugos ir įrodinėtinų aplinkybių priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese (BPK 44 straipsnis, 395 straipsnio 2, 3 punktai)
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su šį procesą reglamentuojančiomis specialiosiomis (išimtinėmis) taisyklėmis, įtvirtintomis BPK XXIX skyriaus 392–406 straipsniuose. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės taikomos. Tai yra asmenys, padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdami sutrikusios psichikos ir dėl to negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, arba asmenys, kuriems sutriko psichika po nusikalstamos veikos padarymo. Asmens psichikos būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę (BPK 209 straipsnis). Konstatuoti psichikos sveikatos sutrikimai, jų pobūdis bei laipsnis lemia ne tik tokio asmens nepakaltinamumo pripažinimą, konkrečios priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės parinkimą, bet ir tai, kokiais būdais įgyvendinamos jo procesinės teisės. Baudžiamojo proceso taisyklių laikymasis svarbus užtikrinant psichikos ligonių, padariusių baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, išsamų ir nešališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą.
7. BPK 396 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai dėl baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens psichikos būklės negalima atlikti proceso veiksmų, kuriuose jis dalyvautų, ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl to surašo protokolą. Prokurorui nutarimu perdavus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teismui, teisėjas, parengdamas ją teisiamajam posėdžiui, atlieka BPK 399 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, be to, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos – kokie įrodymai tiriami ir kokios aplinkybės turi būti išsiaiškintos teisiamajame posėdyje – nereikalauja, kad psichikos sutrikimus turintis asmuo būtų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio asmens suvokimo trūkumus, jo parodymai nėra įrodymų šaltinis, tačiau jo paaiškinimai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes.
8. Pažymėtina, kad asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, dalyvavimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat dalyvavimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir tinkama gynyba dalyvaujant gynėjui, turi fundamentalią reikšmę teisingam procesui įgyvendinti. Psichikos sutrikimų turinčio asmens pažeidžiamumas jo procesinių teisių gynybos poreikį dar labiau sustiprina. Dėl to priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo procese nepakanka vien formalaus konstatavimo, kad psichiškai nesveikas asmuo negali dalyvauti tiriant ar nagrinėjant jo bylą. Asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja būtinybę rūpestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos sutrikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimą, galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir kt., nes vien tai, kad asmuo serga psichikos liga, savaime neužkerta galimybės jam pačiam įgyvendinti procesines teises, iš jų ir teisę būti išklausytam.
Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis galimybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniškai dalyvauti baudžiamajame procese, turi būti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos būklę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo. Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asmenį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių.
9. Kai asmuo negali dalyvauti atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme, kai tų veiksmų atlikimas ar rezultatas priklauso nuo šio asmens psichointelektualinių savybių, atitinkamai toks asmuo kaip proceso dalyvis pats negali realizuoti visų įstatymo leidžiamų gynybos priemonių. Šis nepakaltinamo (turinčio psichikos sutrikimų) asmens procesinės padėties ypatumas lemia tai, kad ypatingą reikšmę tokioje situacijoje turi gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 396 straipsnio 3 dalis). Jei gynėjas savo teises ir pareigas (BPK 48 straipsnis) atlieka tik formaliai, kai savo turiniu gynyba nėra tokios kokybės, kad būtų galima teigti, jog psichikos liga sergančio asmens interesai buvo pakankamai ginami, tai gali reikšti asmens teisės į teisingą procesą pažeidimą.
10. Taigi, priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama. Pažymėtina, kad EŽTT šio pobūdžio bylose yra nustatęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto, 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus tais atvejais, kai sutrikusios psichikos asmeniui, galimai padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, neleista dalyvauti (pristatyti savo bylos) teismo posėdyje, teismui tinkamai neįvertinus jo gebėjimo naudingai dalyvauti baudžiamajame procese, nepateikus motyvuotų išvadų dėl būtinybės riboti tokį dalyvavimą ir nesant tokias išvadas pagrindžiančių įtikinamų duomenų apie jo elgesį ar psichikos būklę (pvz., 2012 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Valeriy Lopata prieš Rusiją, peticijos Nr. 19936/04; 2016 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Vasenin prieš Rusiją, peticijos Nr. 48023/06; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15).
11. Be kita ko, minėtuose EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. EŽTT sprendimuose pagal Konvencijos 6 straipsnį nurodoma, kad ribotas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijų aiškinimas yra nepateisinamas; psichiškai nesveikų kaltinamųjų silpnumas (pažeidžiamumas) turėtų sustiprinti jų teisių gynimo poreikį; institucijos turi rodyti reikiamą stropumą užtikrindamos jų veiksmingą dalyvavimą procese ir veikti itin rūpestingai (atsargiai) tuo atveju, kai riboja šią teisę (pvz., 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Hodžić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28932/14, 57 punktas).
Kita vertus, tuo atveju, kai procesas yra susijęs su kaltinamojo (asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones) asmenybės ir psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu vertinimu ir kai jo baigtis gali būti jam labai nepalanki (pavyzdžiui, teismas gali pripažinti, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, skirti priverčiamąsias medicinos priemones), tai, kad jam būtų suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje (kartu su gynėju), turi esminę reikšmę proceso teisingumui (pvz., Valeriy Lopata prieš Rusiją; Vasenin prieš Rusiją; su atitinkamais pakeitimais, 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27244/09). Tokiais atvejais, atsižvelgdami į bylos reikšmę asmeniui, teismai negali, išlaikydami baudžiamojo proceso teisingumą, išspręsti bylos be tiesioginio jo elgesio stebėjimo ir tiesioginio jo parodymų vertinimo (nebent tai būtų objektyviai neįmanoma dėl asmens sveikatos būklės, kaip buvo nurodyta pirmiau).
Gynėjo ir atstovo dalyvavimas negali kompensuoti pareiškėjo galimybės išdėstyti savo argumentus jam dalyvaujant teismo posėdyje. EŽTT sprendimuose dėl asmens teisės į laisvę, garantuojamos pagal Konvencijos 5 straipsnį, ribojimo priverstinai hospitalizuojant psichiškai nesveikus asmenis (šio straipsnio 1 dalies e punktas), be kita ko, nurodoma, kad laisvės atėmimo teisėtumas pagal šią nuostatą suponuoja teisingą ir tinkamą procesinę tvarką; šiame kontekste nacionaliniame procese asmeniui turi būti suteikta pakankama apsauga nuo potencialiai savavališko laisvės atėmimo (pvz., sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą). Pagal suformuotą EŽTT praktiką procese dėl priverstinio psichiškai nesveiko asmens paguldymo į psichiatrijos ligoninę šiam asmeniui turi būti sudaroma galimybė būti išklausytam arba asmeniškai, arba, kai būtina, naudojant tam tikrą atstovavimo formą.
Toks procesas susijęs su jo psichikos būklės vertinimu, tad jis yra ne tik suinteresuota proceso šalis, bet ir pagrindinis teismo nagrinėjimo objektas, taigi jo dalyvavimas įgalina teisėją susidaryti asmeninę nuomonę apie jo psichikos gebėjimus (veiksnumą) (pvz., D.R. prieš Lietuvą, 90–91 punktai; su atitinkamais pakeitimais, 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje A.N. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17280/08, 96 punktas). Iš aptariamų EŽTT sprendimų, be kita ko, matyti, kad ekspertų rekomendacijos nekviesti asmens į teismo posėdį, nepateikus konkrečių tinkamų motyvų, savaime nepateisina asmens pašalinimo iš proceso (pvz., D.R. prieš Lietuvą). Šiame kontekste aplinkybės, kad toks asmuo buvo padavęs teismui prašymus dalyvauti teismo posėdyje, pateikęs kitų racionalių argumentų dėl bylos esmės ar proceso, o teismas į juos tinkamai neatsakė, gali būti vertinamos kaip minėtų asmens teisių pažeidimas.
Pavyzdžiui, nepagrįstas nesuteikimas asmeniui, kuriam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, galimybės dalyvauti bylą nagrinėjusių teismų posėdžiuose, ignoruojant atitinkamus asmens prašymus, buvo vienas iš argumentų EŽTT nustatant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą byloje D.R. prieš Lietuvą, kurioje padaryta išvada, kad minėtas sprendimas buvo priimtas neužtikrinus pareiškėjai garantijų nuo savivalės.
12. Be to, EŽTT praktikoje konstatuota, kad psichikos liga sergančio asmens teisinis atstovavimas (teisinė gynyba) negali kelti abejonių dėl jos veiksmingumo, teisinės paslaugos turi būti kokybiškos. Pasyvi gynyba, pavyzdžiui, kai paskirtas atstovas neprašo nagrinėti esminių jo ginamojo argumentų ar prašymų (dėl dalyvavimo procese, dėl alibi, kt.), turi rimtų trūkumų ir gali būti (yra) pripažįstama neveiksminga, t. y. neatitinkančia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto reikalavimų (pvz., Vasenin prieš Rusiją). EŽTT sprendimuose taip pat pabrėžiama, kad gynėjo skyrimas savaime nereiškia, kad psichiškai nesveikam asmeniui yra suteikta būtina teisinė pagalba; tokių asmenų teisinio atstovavimo veiksmingumas reikalauja sustiprintos bylą nagrinėjančio teismo kontrolės (pvz., Vasenin prieš Rusiją; 2019 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Čutura prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55942/15, 49 punktas).
13. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš jos medžiagos, kasatorius D. J., t. y. asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, viso proceso metu aktyviai teikė prašymus leisti jam dalyvauti procese – tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, taip pat jis teigė, kad negalėjo padaryti veikų, nes įvykių metu buvo kitose vietose. Pažymėtina, kad baigiant ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo institucija (Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Trečiojo skyriaus vyriausioji tyrėja) 2018 m. birželio 27 d. surašė protokolą dėl asmens negalėjimo dalyvauti atliekant proceso veiksmus; tuo pagrindu D. J. nebuvo leista susipažinti ir su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Toks sprendimas priimtas remiantis 2018 m. balandžio 25 d. – gegužės 22 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II- 60/2018 išvada, kad D. J. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklaustas teismo posėdžio metu.
Tuo pačiu aktu vadovavosi ir abiejų instancijų teismai. Be to, bylą nagrinėdamas 2018 m. spalio 15 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertę N. M. (atlikusią pirmiau nurodytą ekspertinį tyrimą ir teikusią ekspertizės išvadą), ji nurodė, kad D. J. tirtas 2018 m. nuo balandžio 25 d. iki gegužės 25 d. Ši ekspertė patvirtino ekspertizės akto išvadas dėl D. J. diagnozuoto psichikos sveikatos sutrikimo, nurodė, kad jo liga progresuoja, tačiau paaiškino ir tai, kad iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kur pagal 2018 m. gegužės 24 d. teismo nutartį perkeltas D. J., medicinos specialistų informacijos apie jo būklės pakitimus neturi („nekontaktavo dėl jo būklės“), tik mano, kad ji negalėjo pasikeisti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme byla pagal D. J. apeliacinį skundą buvo nagrinėjama 2019 m. kovo 14 d. teismo posėdyje, kuriame įrodymų tyrimas neatliktas, o gynėjos prašymas skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę atmestas motyvuojant tuo, kad nėra gauta jokių duomenų, leidžiančių abejoti turimos ekspertizės akto išvadomis, ar duomenų, kad D. J. sveikatos būklė pagerėjusi.
Šiuo atveju teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad po atlikto D. J. psichikos sveikatos būklės ekspertinio tyrimo praėjo beveik metai laiko, iš tiesų neturėjo ir nepareikalavo jokios informacijos apie D. J. psichikos sveikatos būklę (jos galimą pakitimą) aktualiu laikotarpiu, nesiaiškino, ar iš tiesų būklė tokia, kad galimybė jam pačiam teisme teikti paaiškinimus ir būti išklausytam neįmanoma, visiškai nesvarstė jo prašymo dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nors tokį prašymą D. J. pateikė apeliaciniame skunde, kuris buvo priimtas, ir pagal šį skundą byla nagrinėta apeliacine tvarka. Beje, teisinę pagalbą teikusi gynėja šio savo atstovaujamojo prašymo teismui neperteikė. Taigi, teismas iš esmės neturėjo patikimų duomenų (nepareikalavo papildomos informacijos, neapklausė specialistų ir pan.), leidžiančių spręsti apie D. J. galimybę dėl jo sveikatos būklės dalyvauti nagrinėjant bylą ir asmeniškai teikti jo paaiškinimus ar pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis.
Nagrinėjamu atveju asmens teisių apsauga (BPK 44 straipsnis) nebuvo užtikrinta. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl D. J. skundo argumentų, susijusių su jo nurodytomis aplinkybėmis, kad, kaip pats teigė, jis įvykių metu buvęs kitose vietose ir negalėjęs seksualiai prievartauti ar tvirkinti savo dukterų (juolab apie tai nepasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nutartyje). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
14. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
15. Be to, atsižvelgdama į tai, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, susijusių su bylos nutraukimu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) tuo pagrindu, kad, kaip mano kasatorius, jis nepadarė baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos, to nepatvirtina bylos įrodymai. Bylos duomenų vertinimas – apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio bylą, prerogatyva. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.