LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. balandžio 13 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Algimanto Valantino (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Arvydui Pociui, civilinės ieškovės UAB „A“ atstovei advokatei Snieguolei Uždanavičienei, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Arvydo Pociaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžiu V. G. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant tęsti darbą, o jo netekus – be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Iš V. G. priteista civilinei ieškovei UAB „A“ 1000 Eur neturtinei žalai ir 7569 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendis pakeistas. V. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas keturiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant tęsti darbą, o jo netekus – be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Civilinei ieškovei UAB „A“ priteista suma byloje dalyvavusios advokatės paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti sumažinta iki 4000 Eur. Iš V. G. priteista UAB „A“ 1000 Eur proceso išlaidoms už apeliacinės instancijos teisme dalyvavusios atstovės paslaugas atlyginti. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. G. nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., būdamas UAB „A“ patronuojamosios įmonės UAB „Z“ direktorius, iš anksto žinodamas, kad UAB „A“ laimėtam projektui „(duomenys neskelbtini)“ Lenkijos įmonė B tempiamųjų girliandų įsigijimo kainą pasiūlė žymiai mažesnę – 294 Eur už vienetą, piktnaudžiaudamas sudarančiais pagrindą juo pasitikėti asmeniniais bei tarnybiniais ryšiais su UAB „A“ direktoriumi Ž. Ž., kurio žinioje buvo bendrovės lėšos, ir jo pasitikėjimu bei primygtinai reikalaudamas, kad tiekėjos Lenkijos įmonės B atstovai pardavimo vadovas Rytų rinkoms J. L. K. (J. L. K.) ir valdybos pirmininkas P. S. R. (P. S. R.) nusikalstamai veiktų kartu, jei šie nori pasirašyti įrangos tiekimo sutartis su UAB „A“, direktoriui Ž. Ž. nežinant, 2016 m. vasario 23 d., nenustatytu tiksliu laiku, restorane Vilniuje, nenustatytoje tikslioje vietoje, J. L. K. akivaizdoje popieriaus lapelyje surašė ir jam pateikė išdėstytą galimą pinigų iš UAB „A“ pasisavinimo schemą, t. y. nurodė tempiamųjų girliandų vieneto įsigijimo kainą (294 Eur) dirbtinai padidinti iki 574 Eur, taip susidarytų 280 Eur skirtumas, kuris nuo viso tempiamųjų girliandų skaičiaus, t. y. 1800 vnt., būtų suapvalintai lygus 505 000 Eur, šią pinigų sumą pasiūlė ir minėtame raštelyje nurodė lygiomis dalimis padalyti iš trijų, t. y. tarp Lenkijos įmonės B, jo paties ir Estijos įmonės E valdybos pirmininko A. A., nuslėpdamas nuo UAB „A“ tikrąją pasiūlytą įrangos pardavimo kainą, taip rengėsi apgaule užvaldyti UAB „A“ priklausantį didelės – 505 000 Eur vertės turtą, bet suplanuotos nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes Lenkijos įmonės B atstovai J. L. K. ir P. S. R. atsisakė atlikti siūlytus neteisėtus veiksmus ir apie pasiūlymą informavo UAB „A“ direktorių Ž. Ž.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašyti V. G. veiksmai nustatyti teisingai, bet netinkamai kvalifikuoti. Byloje nustatyta, kad V. G. tik pateikė pasiūlymą dėl kainos padidinimo, bet apgaulė dar nebuvo pradėta naudoti, nes apie V. G. ketinimus įmonės B atstovas pranešė Ž. Ž. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai priemonių suieškojimas, veikimo plano sudarymas ir bendrininkų telkimas, nurodyti BK 21 straipsnio 1 dalyje kaip rengimosi padaryti nusikaltimą veiksmai. Nustatęs, kad V. G. veika nutrūko rengimosi stadijoje, apeliacinės instancijos teismas jo veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 21 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir iš naujo paskyrė bausmę.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir V. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirdamas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos tinkamai, bet pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl V. G. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Taigi byloje yra iškilęs V. G. padarytos nusikalstamos veikos stadijos nustatymo klausimas.
3.3. Esminis V. G. inkriminuotos BK 182 straipsnyje nurodytos sukčiavimo nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktikoje pateiktus nusikalstamos veikos stadijų – BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyto rengimosi ir BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyto pasikėsinimo – atribojimo aiškinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 116/2006), sukčiavimo nusikalstamos veikos ypatumus, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nustatyti V. G. veiksmai nukreipti į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą, o šių veiksmų pobūdis ir intensyvumas BK 21 straipsnio 1 dalies prasme pripažintini veikimo plano sudarymu ir bendrininkų telkimu siekiant įgyti didelės vertės svetimą turtą, yra nepagrįsta.
3.4. Pasikėsinimas padaryti sukčiavimą gali būti konstatuojamas tik tada, kai nustatoma, kad kaltininkas suvokė apgaulingą savo veikos pobūdį ir tokiu būdu norėjo gauti turtinės naudos, inter alia (be kita ko), apgaule įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 500/2012). Taigi sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu, kuris šioje byloje V. G. veikoje ir buvo nustatytas. Pagal byloje nustatytas veikos padarymo aplinkybes, V. G. jau realizavo dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. piktnaudžiavo tarp jo ir UAB „A“ direktoriaus Ž. Ž., kurio žinioje buvo bendrovei priklausančios lėšos, susiklosčiusiais asmeniniais bei tarnybiniais ryšiais, sudarančiais pagrindą V. G. pasitikėti (turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų), nuslėpdamas savo ketinimus nuo Ž. Ž., bandė paveikti Lenkijos įmonės B atstovus, kad šie įsitrauktų į neteisėtus veiksmus, nuslėpė nuo UAB „A“ tikrąją pasiūlytą įrangos pardavimo kainą.
3.5. Tokie V. G. veiksmai negali būti laikomi nei bendrininkų telkimu, nei nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymu, nes Lenkijos įmonės B atstovų sutikimas su V. G. siūlymu būtų lėmęs jo veikos visišką realizavimą, bet V. G. suplanuotos nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes Lenkijos įmonės B atstovai atsisakė atlikti jo siūlytus neteisėtus veiksmus ir apie pasiūlymą informavo UAB „A“ direktorių Ž. Ž. Pagal nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. G. atliko tik parengiamuosius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos veiksmus. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nustatyta, kad V. G. buvo tiesiogiai pradėjęs vykdyti nusikalstamą veiką, realizavo dalį sukčiavimo objektyviųjų požymių, todėl jo veika pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai buvo kvalifikuota kaip pasikėsinimas sukčiauti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismui netinkamai kvalifikavus V. G. veiką, nepagrįstai paskirta per švelni bausmė, dėl to nėra įgyvendinama BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. ir jo gynėjas advokatas A. Pocius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir V. G. išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4.1. Teismai, spręsdami V. G. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus, dėl to V. G. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, vertindami bylos įrodymus, nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadas dėl V. G. kaltės grindė prielaidomis, prioritetą suteikdami vien tik pagal teismo pasirinktą ir kaltinimui palankią kaltinimo versijos interpretaciją; teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų ir negalėjo būti pripažinti įrodymais; neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes nepašalino pagrįstų abejonių dėl V. G. kaltės, tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 21 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies – taikymą, nes teismas nepagrįstai įvertino V. G. veiksmus kaip rengimąsi padaryti nusikaltimą, nors šie veiksmai atitinka tik ketinimo (tyčios iškėlimo aikštėn) požymius, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė nekyla (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
4.3. BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais, nes jie suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo V. G. teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
4.4. Nagrinėjamoje byloje baudžiamosios atsakomybės taikymą V. G. lėmė bylos įrodymų vertinimas, sprendžiant esminį klausimą, kokią reikšmę turėjo bylos pagrindiniame įrodyme – raštelyje nuteistojo V. G. surašyti skaičiai: remiantis kaltinimo versija, V. G. išdėstė Lenkijos įmonės vadybininkui J. L. K. pinigų pasisavinimo iš Lietuvos bendrovės schemą, o V. G. paaiškinimuose teismui nurodyta, kad susitikimo metu buvo išdėstyta Lenkijos įmonės atstovo J. L. K. prašymo V. G. esmė ir šio pasiūlymo ekonominiai skaičiavimai, pasižymėti raštelyje, jei Lietuvos įmonė J. L. K. siūlymu iš Lenkijos įmonės pirktų ne tik oro tempiamąsias elektros girliandas, bet kartu ir šių girliandų izoliatorius, kurių tiekimu kaip tarpininkė pasirūpintų ta pati Lenkijos įmonė, turinti ryšių su izoliatorių gamintojais.
Teismai V. G. paaiškinimus dėl raštelio surašymo aplinkybių atmetė kaip nepatikimus ir nenuoseklius, išvadą, kad V. G. susitikimo Vilniuje su J. L. K. metu surašė ir pateikė jam popieriaus lapelyje išdėstytą galimą pinigų iš UAB „A“ pasisavinimo schemą, padarė vadovaudamiesi vienintelio liudytojo kito susitikimo dalyvio Lenkijos įmonės buvusio atstovo J. L. K., subjektyviai interpretavusio susitikimo su V. G. aplinkybes, paaiškinimais, kurių patikimumas, kasatoriaus nuomone, nenustatytas ir BPK leistinomis priemonėmis nepatikrintas. Teismas nuosprendyje išvadas dėl šio liudytojo paaiškinimų patikimumo grindė kitų liudytojų P. S. R., M. M. P. ir Ž. Ž. paaiškinimais, nors jie teismui davė parodymus apie aplinkybes, kokias jiems papasakojo J. L. K.
4.5. Byloje neįrodyta apgaulės faktą turinti patvirtinti esminė aplinkybė, kad V. G. apgaulę panaudojo iš anksto žinodamas, jog Lenkijos įmonė Lietuvos įmonei laimėtam projektui dėl (duomenys neskelbtini) objekto pasiūlė žymiai mažesnę – 294 Eur už vienetą tempiamųjų girliandų įsigijimo kainą. Ši teismų konstatuota aplinkybė grindžiama tik prielaidomis, jos nepatvirtina kiti faktiniai bylos duomenys ar rašytiniai įrodymai. Tik įrodžius šią aplinkybę, teismas galėjo spręsti dėl V. G. tyčios kryptingumo ir apgaulės panaudojimo fakto, siekiant užvaldyti svetimą turtą, nustatant jo vertę, turintį reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jei buvo siekiama užvaldyti didelės vertės (BK 190 straipsnis) svetimą turtą.
4.6. Apklausti liudytojai Lietuvos ir Lenkijos įmonių vadovai Ž. Ž. ir P. S. R. patvirtino, kad raštelyje nurodyta 574 Eur kaina už oro tempiamųjų girliandų komplektą nereali dėl savo dydžio, nes šių įrenginių kaina gali svyruoti tik vos keliais procentais nuo realios rinkos kainos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ne kartą akcentavo V. G., kaip energetikos srities specialisto, kompetenciją žinant elektros įrenginių orientacines kainas. Taigi akivaizdu, kad V. G. nerealaus kainos pasiūlymo, kaip prieštaraujančiojo turimai kompetencijai, net negalėjo siūlyti, o jeigu Lenkijos įmonė V. G. prašymu vis dėlto tokį pasiūlymą ir būtų pateikusi Lietuvos įmonei, ši nebūtų sutikusi ir už šio sandorio sudarymą atsakingi darbuotojai, be jokios abejonės, būtų pasirinkę kitą tiekėją.
4.7. Taip pat teismas turėjo įsitikinti, ar V. G. inkriminuotas sumanymas pasidalyti iš kainos skirtumo gautą 500 000 Eur sumą apskritai galėjo būti realus ir įgyvendinamas, nes tokio pobūdžio energetikos įrangos tiekimo ir pirkimo procedūros tarp skirtingose valstybėse esančių juridinių asmenų vykdomos išskirtinai sudarytų įrangos pirkimo–pardavimo rašytinių sutarčių ir ikisutartinių derybų pagrindu, o atsiskaitymai vykdomi per banką. Byloje nebuvo vertinama, kokiu realiai egzistuojančiu būdu galėjo būti realizuotas V. G. sumanymas apgaule gauti 500 000 Eur savo dispozicijon ir juos dar tarpusavyje pasidalyti, į tas dalybas įtraukiant su oro girliandomis nieko bendro neturintį Estijos įmonės E vadovą A. A. Pastarojo vaidmuo įgyvendinant šią schemą apskritai nenustatytas, tik padaryta teismo prielaida, kad A. A. galimai yra susijęs su V. G. nusikalstamos veikos darymu.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. birželio 16 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimis tenkino V. G. gynėjo prašymus ir į bylą išreikalavo gynybai reikšmingus dokumentus, pridėjo prie bylos 2020 m. spalio 30 d. eksperto konsultacinę išvadą Nr. 2020/10/20, kurioje buvo tirti (duomenys neskelbtini) projekto statybos dokumentacijos duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik perrašė šios išvados tekstą į nuosprendį ir padarė deklaratyvią išvadą, kad į bylą papildomai išreikalauti ir apeliacinės instancijos teisme ištirti duomenys nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių, nors faktiniai duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir patvirtina apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumą.
4.9. Kasatoriai teigia, kad teismai V. G. parodymus nepagrįstai vertino kaip nenuoseklius. Bylos duomenys patvirtina, kad per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį ikiteisminio tyrimo duomenys nuo V. G. buvo slepiami, prašymai susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis buvo atmetami, o bylos baigtimi suinteresuotos civilinės ieškovės buvo tenkinami, dėl to V. G. apsisprendė paaiškinimus duoti tik bylą nagrinėsiančiam teismui, tikėdamasis, kad teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinės visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priims pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Prieš tai vykusiose apklausose jis pasinaudojo BPK garantuojama įtariamojo teise tylėti ir paaiškinimų nedavė.
4.10. Kasatorių manymu, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus, o aplinkybę, jog raštelyje buvo nurodyta sukčiavimo schema, patvirtino nuoseklūs J. L. K., P. S. R., M. M. P., Ž. Ž. ir S. M. parodymai. Teismai nevertino, kad liudytojų J. L. K., P. S. R. ir M. M. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliktos pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes apie jas prokuroras nepranešė de facto (faktiškai) įtariamojo statusą turėjusiam V. G. Pakartotinai gynybos prašymu apklausiami liudytojai pirmosios instancijos teisme jau buvo saistomi savo anksčiau duotų identiškų paaiškinimų tyrėjai ir kitą dieną vykusioje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, šių liudytojų pristatymu į apklausas pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją iš anksto rūpinosi bylos baigtimi suinteresuotas UAB „A“ vadovas Ž. Ž., kurio santykiai su V. G. yra priešiški. Nepaneigta, kad, Ž. Ž. suorganizavus, į apklausas atvykę Lenkijos įmonės darbuotojai apie V. G. davė tokius parodymus, kokių pageidavo Ž. Ž.
4.11. Bylos duomenys nepaneigia aplinkybės, kad būtent J. L. K. savo viršininkui P. S. R. suformavo V. G., kaip įtakingo darbuotojo, įvaizdį – kad šis gali priimti palankius sprendimus įgyvendinant (duomenys neskelbtini) projektą netgi nebedirbdamas komercijos direktoriumi. Nors byloje yra elektroniniai pranešimai Lenkijos įmonei, kad Lietuvos bendrovėje yra paskirtas naujasis komercijos direktorius S. M., apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad ši aplinkybė nuo 2016 m. vasario 11 d. asmeniškai buvo žinoma Lenkijos įmonės vadovui P. S. R. ir pačiam J. L. K., kuris nuo 2016 m. vasario 11 d. aktyviai susirašinėjo su naujuoju komercijos direktoriumi S. M. Todėl logiškai negalima paaiškinti Lenkijos įmonės vadovo P. S. R. sprendimo 2016 m. vasario mėn. pabaigoje išsiųsti į komandiruotę Vilniuje J. L. K. aptarti oro linijų girliandų pirkimo klausimų ne tiesiogiai su Lietuvos bendrovės vadovu Ž. Ž. ar naujuoju komercijos direktoriumi S. M., bet su bendrovėje nebedirbančiu V. G. Naujasis komercijos direktorius S. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. G. nedarė jokios įtakos vykstančioms deryboms su Lenkijos įmone dėl tempiamųjų girliandų pirkimo ir jų kainų, bet šių aplinkybių teismai nevertino.
4.12. Kasatoriai teigia, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių bent kokį V. G. ir Estijos įmonės E ar jos valdybos pirmininko A. A. ryšį. Šią Estijos įmonę ir jos vadovo pavardę savo paaiškinimuose apie raštelio surašymo aplinkybes nurodė tik J. L. K. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. A. paneigė bet kokias prielaidas ir sąsajas tarp jo ir V. G. intereso egzistavimo dėl Lenkijos įmonės parduodamų girliandų Lietuvos įmonei, o liudytoją J. L. K. vertino kaip nepatikimą ir nekompetentingą asmenį, nurodydamas, kad šis iš Lenkijos įmonės buvo atleistas kaip praradęs įmonės pasitikėjimą. Nepaisydamas nurodyto byloje paaiškėjusio fakto, kad J. L. K. yra nepatikimas asmuo, apeliacinės instancijos teismas J. L. K. paaiškinimus vertino kaip patikimus, o liudytojo A. A. – kaip nepatikimus.
Apeliacinės instancijos teismas intereso sąsajos egzistavimą tarp V. G. ir A. A. dėl girliandų pardavimo kainos padidinimo grindė liudytojo P. S. R. išvestiniais paaiškinimais iš J. L. K. 2016 m. vasario mėn. pabaigoje suteiktos jam informacijos, jog V. G. susitikimo metu Lietuvoje pareikalavo padidinti kainą maždaug 500 000 doleriais arba eurais ir pasakė, kad ta suma bus padalyta į tris dalis, iš kurių viena dalis turėjo būti skirta Estijos įmonei E, kuri tiekė izoliatorius. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados apie V. G. išdėstytos sukčiavimo schemos įgyvendinimo galimą sąsają su A. A. grindžiamos tik prielaidomis ir manymu apie gautos sumos pasidalijimą su A. A., nes šių prielaidų pagrįstumo nepatvirtina faktiniai bylos duomenys. Teismų nuosprendžiuose deklaruota įrodymų visuma, kuria grindžiama išvada, kad V. G. raštelyje išdėstė sukčiavimo schemą, nesudaro teismo nustatytų reikšmingų faktų sujungimo į loginę visumą grandinės, kad būtų galima daryti apibendrinančias vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl V. G. inkriminuotos sukčiavimo schemos įgyvendinimo ir galimos sąsajos tarp A. A. ir V. G.
4.13. Kasatorių manymu, byloje nėra surinkta ir duomenų, kurie neabejotinai leistų teigti, kad V. G. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji rengimosi padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką požymiai, kaip tai yra nustatyta BK 21 straipsnio 1 dalyje. V. G. jokio nusikalstamo veikimo plano nesudarė ir bendrininkų netelkė, todėl neatliko jokių intensyvių, juo labiau organizacinių veiksmų jam inkriminuotam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Lenkijos įmonės atstovo pranešimas Lietuvos įmonės vadovui Ž. Ž. apie tariamą V. G. ketinimą dirbtinai padidinti perkamos įrangos kainą negali būti prilygintas nusikalstamos veikos darymo faktui.
4.14. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyto rengimosi padaryti nusikaltimą požymių buvimo V. G. veiksmuose (su kurių vertinimu kategoriškai nesutiktina), šiuos požymius sutapatino su tyčios iškėlimo aikštėn požymiais, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė asmeniui nenustatyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-677/2016). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje glaustai pasisakė, kad tyčios iškėlimas aikštėn baudžiamosios teisės požiūriu nėra laikomas nusikalstamu, bet interpretavo, kad ketinimas padaryti nusikaltimą gali būti išreikštas tik žodžiu, nors paminėtoje kasacinio teismo nutartyje akivaizdžiai nurodyta, kad toks ketinimas gali būti padarytas ir raštu, kai asmuo atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą, ir kad šie veiksmai atliekami iki tiesiogiai pradedant daryti nusikaltimą.
4.15. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. G. (jei tikima kaltinimo versija), 2016 m. vasario 23 d. raštelyje įrašydamas skaičius dėl dirbtinio kainos padidinimo, tik atskleidė J. L. K. ketinimą padaryti nusikalstamą veiką, bet po to jokių veiksmų neatliko. Toliau jau buvo J. L. K. veiksmai, interpretuojant šio susitikimo aplinkybes jam grįžus į Lenkijos įmonę. Teismas pripažino, kad nuteistojo V. G. logiško pasirengimo daryti nusikaltimą kito veiksmo – susitarimo dėl vėlesnio svetimo turto įgijimo atlikimo nebuvo, dėl to nėra pagrindo laikyti, kad šiuo veiksmu (laikytina, kad vien tik 2016 m. vasario 23 d. raštelio surašymu) nebuvo pradėtas tiesiogiai daryti nusikaltimas. Nors jokie V. G. veiksmai inkriminuotam nusikaltimui padaryti nebuvo atlikti nuo 2016 m. vasario 23 d. įvykusio susitikimo su J. L. K. momento, apeliacinės instancijos teismas vis tiek vertino, kad V. G. veiksmai nutrūko rengimosi stadijoje, nes apie V. G. ketinimus įmonės B atstovas pranešė Ž. Ž.
4.16. Kasatoriai nurodo, kad Lenkijos įmonės atstovas Ž. Ž. apie V. G. surašytą raštelį, pateikdamas versiją, kad jame išdėstyta sukčiavimo schema, pranešė tik po kelių mėnesių nuo raštelio surašymo dienos ir po V. G. vizito į Lenkiją, per kurį V. G. jokių raštelyje išdėstyto ketinimo veiksmų neatliko, o, kaip nustatė pats teismas nuosprendyje, V. G. vizitas į Lenkijos įmonę niekaip nesusijęs su girliandų pardavimo klausimais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas Lenkijos įmonės atstovo pranešimo faktą Ž. Ž. apie V. G. raštelyje išdėstytą neva sukčiavimo schemą nepagrįstai susiejo su V. G. neva nusikalstamo ketinimo realizavimo tąsa ir padarė nepagrįstą išvadą, kad po šio Lenkijos įmonės atstovo pranešimo Ž. Ž. apie raštelį V. G. ketinimas padaryti nusikaltimą iš tyčios iškėlimo aikštėn stadijos buvo peraugęs į rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką. Vertinant šias aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas V. G. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas V. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Prokuroro kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BK 21 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Abiejuose kasaciniuose skunduose iš esmės ginčijamas nuteistojo veikos kvalifikavimas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, neigiant apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad V. G. rengėsi apgaule užvaldyti bendrovės UAB „A“ didelės vertės turtą. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė nusikalstamos veikos stadiją, pateikdamas argumentus, jog V. G. ne rengėsi, o pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką. Atitinkamai nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad V. G. veiksmuose nėra nei rengimosi, nei pasikėsinimo apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą požymių, šių straipsnių taikymas pagrįstas prielaidomis, o rengimosi stadijos požymiai sutapatinti su tyčios iškėlimo aikštėn veiksmais. Taigi nagrinėjamoje byloje svarbus atskirų nusikalstamos veikos stadijų ir sukčiavimo sudėties požymių nustatymo klausimas.
7. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, sąlygų sudarymo pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-130-693/2017).
8. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš to išplaukia, kad pasikėsinimas įmanomas tik tuo atveju, kai asmuo veikė tiesiogine tyčia. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje pasikėsinimui būdingos tyčios elementu laikomas jos apibrėžtumas (konkretumas, neabstraktumas), nes tik tai sudaro pagrindą sieti asmens baudžiamąją atsakomybę su padariniais, kurių buvo tik siekiama ir kurie tikrovėje nekilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-13-976/2018, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018, 2K-115-788/2020). Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
9. Rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos skiriasi kaltininkų atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo ir kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu, skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu, tačiau esminis šių stadijų darant nusikalstamą veiką skirtumas yra tai, kad pasikėsinimo atveju tiesiogiai siekiama veiką padaryti, o rengimusi tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti.
10. Sukčiavimas savo ruožtu yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę (BK 182 straipsnio 1 dalis). Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos – apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456-699/2015). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui ar konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-488/2014).
11. Pažymėtina, kad prokuroro kasaciniame skunde bendrosios BK 21, 22 straipsnių bei BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo taisyklės teisingai išdėstomos cituojant teismų praktikos nuostatas, tačiau jos netinkamai interpretuotos byloje V. G. inkriminuotų faktinių aplinkybių kontekste, nes neatsižvelgta į sukčiavimo būtinojo požymio, t. y. apgaulės, panaudojimo sąlygas, įgalinančias realiai įgyvendinti šį nusikaltimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad V. G. jau pradėjo naudoti apgaulę prieš bendrovę UAB „A“, kadangi, piktnaudžiaudamas Ž. Ž. pasitikėjimu, bandė paveikti Lenkijos įmonės B atstovus, kad šie įsitrauktų į neteisėtus veiksmus, nuslepiant nuo Ž. Ž. tikrąją įrangos pardavimo kainą. Prokuroro manymu, Lenkijos įmonės atstovams sutikus su V. G. siūlymu, pastarojo veika būtų visiškai realizuota. Su tokiais skundo teiginiais teisėjų kolegija negali sutikti.
12. Minėta, kad sukčiavimą objektyviąja prasme apibūdina du momentai: 1) apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar (ir) kitą asmenį ir 2) turtinės naudos gavimas, inter alia, svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas dėl panaudotos apgaulės. Sukčiavimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai panaudojus apgaulę yra užvaldomas svetimas turtas ar įgyjama turtinė teisė. Taigi sukčiavimo kaip nusikaltimo objektyviųjų požymių realizavimas paprastai prasideda nuo apgaulės, siekiant gauti turtinę naudą, inter alia, įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, panaudojimo momento. Atsižvelgiant į išdėstytas pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką nuostatas ir esminius sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties objektyviosios pusės požymius, akivaizdu, kad sukčiavimo pradžia yra susijusi su apgaulės prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, kurių žinioje yra turtas, ar kitus asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, panaudojimu.
13. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, jog V. G. siūlė Lenkijos įmonės B atstovams dirbtinai padidinti Lietuvos įmonei UAB „A“ reikalingos įrangos, t. y. tempiamųjų girliandų, tiekimo kainą. Taigi apgaulė dėl tikrosios įrangos pardavimo kainos turėjo būti panaudota būtent prieš Lietuvos įmonę UAB „A“. Akivaizdu, kad apgaulė tokiu atveju būtų pradėta naudoti tik tuo atveju, jei Lenkijos įmonės B atstovai ne tik būtų sutikę su tokiu V. G. siūlymu, bet ir būtų ėmęsi konkrečių veiksmų, pateikdami Lietuvos įmonei UAB „A“ dirbtinai padidintą, netikrą įrangos tiekimo kainą. Vien tik įmonės B atstovų J. L. K. ir P. S. R. sutikimas atlikti siūlytus V. G. veiksmus negalėtų būti vertinamas kaip pasikėsinimas įvykdyti sukčiavimą, nes dar nebūtų atliktas nė vienas realus veiksmas, nukreiptas į apgaulės prieš turto savininkus, kurių žinioje yra turtas, panaudojimą. Taigi, remiantis BK 182 straipsnio nuostatomis ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, konstatuotina, kad apeliacinės intancijos teismas pagrįstai V. G. veiksmų nelaikė pasikėsinimu padaryti BK 182 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką.
14. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas V. G. veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į visų būtinųjų aptariamo nusikaltimo – sukčiavimo sudėties – požymių buvimą nuteistojo V. G. sumanytoje veikoje.
15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 1) Lenkijos įmonė jau buvo teikusi kainų pasiūlymą ir jis nebuvo galutinis. Projekto „(duomenys neskelbtini)“ pradžioje V. G. operavo orientaciniais įrangos kiekiais, pradine pasiūlyta jos kaina (iki susitikimo 2016 m. vasario 23 d. bendravo įvairiomis telekomunikacijų priemonėmis, todėl negalėjo nežinoti orientacinių įrangos kainų); 2) nebebūdamas UAB „A“ darbuotojas, V. G. bendravo su J. L. K. dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“, kuris tuo metu jau buvo perduotas vykdyti S. M., naudodamasis UAB „A“ elektroniniu paštu. Nors nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. V. G. buvo perkeltas į kitą Ž. Ž. įmonę, tačiau teikė konsultacijas UAB „A“ darbuotojams, kurie juo taip pat pasitikėjo, nes įtraukdavo į elektroninį susirašinėjimą, klausė jo nuomonės, prašė pagalbos.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. G. piktnaudžiavo darbdavio pasitikėjimu, tardamasis su įmonės B atstovu dėl įmonės, kurioje nebedirbo, sandorio, taip ketindamas suklaidinti UAB „A“ ir jos vadovą Ž. Ž. dėl iš Lenkijos įmonės B siūlomos įrangos kainos. Atitinkamai V. G. versija dėl raštelio turinio teismo vertinta kaip neatitinkanti tikrovės, nes skaičiai, nurodantys kainos padidinimą, negali būti izoliatorių kaina, kadangi įmonė B neprekiauja izoliatoriais. Tiek iš susirašinėjimų, tiek iš J. L. K. parodymų nustatyta, kad izoliatorių J. L. K. nesiūlė, nenurodė jokios jų kainos.
17. Pagal šias nustatytas bylos aplinkybes ir liudytojų parodymuose nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. G. veiksmai atitinka rengimąsi padaryti nusikaltimą BK 21 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi šis per pakankamai trumpą laiką ne tik Lenkijos įmonės atstovui išdėstė UAB „A“ pinigų pasisavinimo schemą, bet ir nuvyko tiesiogiai pasikalbėti su įmonės B vadovu, o pastarajam atsisakius bendrauti šia tema, neatlyžo ir sudarė sąlygas A. A. įtikinti P. S. R. Šis teismas pažymėjo, kad tokie V. G. organizaciniai veiksmai atitinka bendrininkų telkimo požymius ir negali būti vertinami tik kaip derybos dėl kainų. V. G. veiksmai buvo konkretūs ir tikslingi, rodo jo realias, primygtines ir intensyvias pastangas įgyvendinti pasiūlytą pinigų pasisavinimo schemą, ketinimų rimtumą, tai sudaro pagrindą tikėti, jog, P. S. R. sutikus su V. G. siūlymu, kaltinamasis būtų turėjęs galimybę jį įgyvendinti. Tokios teismo išvados negali būti pripažintos teisingomis.
18. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pažymi, kad pagal BK 21 straipsnio 2 dalį asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris nustato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Atitinkamai rengimasis padaryti nusikaltimą turi atitikti ne tik BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius – teisiniam rengimosi stadijos vertinimui turi reikšmės ir BK specialiosios dalies straipsnyje apibrėžti veikos (kurią ketinama daryti) požymiai. Rengimasis priklauso nuo konkrečių aplinkybių, susijusių su daromos nusikalstamos veikos pobūdžiu, nusikalstamo tikslo įgyvendinimo būdu ir kt. Pagal BK nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu neatsiejamai ruošiamasi realizuoti visus tiek subjektyviuosius, tiek objektyviuosius tokios ketinamos padaryti veikos požymius. Atitinkamai šiuo atveju privalo būti nustatyti ir BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto kvalifikuoto sukčiavimo požymiai.
19. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė prieštaringas išvadas dėl rengimosi naudoti apgaulę pasinaudojant pasitikėjimu susiklosčiusiais santykiais tarp V. G. ir Ž. Ž. Antai V. G. nuteistas už tai, kad, piktnaudžiaudamas sudarančiais pagrindą juo pasitikėti asmeniniais bei tarnybiniais ryšiais su UAB „A“ direktoriumi Ž. Ž., kurio žinioje buvo bendrovės lėšos, ir jo pasitikėjimu, popieriaus lapelyje surašė ir Lenkijos įmonės B atstovui J. L. K. pateikė išdėstytą galimą pinigų iš UAB „A“ pasisavinimo schemą, taip nuslėpdamas nuo UAB „A“ tikrąją pasiūlytą įrangos pardavimo kainą.
20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. tarp UAB „A“, UAB „Z“ ir V. G. buvo pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbuotojo perkėlimo Nr. 02-0666, taip pat 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo sudaryta V. G. ir UAB „Z“ darbo sutartis, pagal kurią nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. V. G. pradėjo eiti UAB „Z“ direktoriaus pareigas. Teismai, vadovaudamiesi UAB „A“ direktoriaus Ž. Ž. parodymais, nustatė, kad dėl, kaip įtarė Ž. Ž., neskaidrių ir galimai neteisėtų V. G. veiksmų pastarasis nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. buvo perkeltas dirbti direktoriumi į UAB „A“ patronuojamąją įmonę – UAB „Z“, o naujuoju įmonės komercijos direktoriumi buvo paskirtas S. M., kuriam ir buvo pavesta pagal jo einamas pareigas toliau vykdyti projektą „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo V. G. piktnaudžiavimą Ž. Ž. pasitikėjimu, byloje nustatyta, kad V. G. nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. neteko pagrindo dirbti su aptariamu projektu būtent dėl Ž. Ž. nepasitikėjimo nuteistuoju, o S. M., tuometiniam komercijos direktoriui, buvo nurodyta, kad kategoriškai draudžiama V. G. leisti dalyvauti projekte „(duomenys neskelbtini)“.
21. Antra, rengimasis padaryti nusikaltimą turi būti konkretus, o šiuo atveju kalbant apie didelės vertės sukčiavimą – ir pakankamai realus, realiai įgyvendinamas. Nors kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vien tik tai, jog sumanymas nebuvo realizuotas iki galo ir todėl nėra aišku, kokie galėjo būti nusikaltimų rezultatai, neužkerta kelio kaltininkui inkriminuoti rengimąsi padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-162-303/2019), tačiau tai nereiškia, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai gali būti nustatomi abstrakčiai.
22. Kaip minėta, V. G. nuteistas už tai, kad rengėsi apgaule užvaldyti UAB „A“ priklausantį didelės – 505 000 Eur vertės turtą. Esant taip suformuotam kaltinimui, teismas turėjo spręsti, ar padarytoje veikoje yra būtinas sukčiavimo, kaip nusikaltimo, požymis – rengimasis padaryti apgaulę siekiant išgauti svetimą didelės vertės turtą – ir ar ši apgaulė yra esminė. Atitinkamai, atsižvelgiant į inkriminuojamą rengimąsi apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, turi būti įvertintas tokios veikos realumas ir nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių egzistavimas, rodantys nusikalstamos veikos pavojingumą. Šie savo ruožtu negali prarasti reikšmės baudžiamosios teisės prasme tik dėl to, kad veika yra pradinėje ar vėlesnėje (rengimosi ar pasikėsinimo) jos įgyvendinimo stadijoje.
23. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018). Būtent pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-697/2018).
24. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje nustatytų Ž. Ž. parodymuose nurodytų aplinkybių, kad Lenkijos įmonės B tiekiami gaminiai nėra išskirtiniai ar unikalūs, jie yra naudojami ir kituose energetikos objektuose, jų kaina visų gamintojų yra panaši – kainos paprastai svyruoja iki kelių procentų, tai galima lengvai patikrinti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teisme apklaustas liudytojas S. M. patvirtino dalyvavęs M. M. P. ir Ž. Ž. susitikime, jame M. M. P. nurodė, kad labai nori teikti įrangą (t. y. palaikančiąsias ir tempiamąsias girliandas), tačiau jei tų komponentų kaina bus apie 505 000 Eur didesnė už pradinę kainą, tai jie, pateikdami tokį pasiūlymą, būtų nekonkurencingi ir pralaimėtų.
25. Taigi, šios teismo nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl rengiamos apgaulės, kuri turėjo pasireikšti tikrosios pasiūlytos įrangos pardavimo kainos nuslėpimu, atitikties esminės apgaulės požymiui, kadangi, dirbtinai dvigubai pakėlus įrangos kainą, pasiūlytos kainos neatitiktis rinkos kainoms būtų matoma. Akivaizdu ir tai, kad siūlydama prekę parduoti dvigubai brangiau, negu ji kainuoja rinkoje, Lenkijos įmonė B negalėtų laimėti viešojo konkurso. UAB „A“ pasiūlytą įrangos tiekimo kainą taip pat neabejotinai vertintų tokio sandorio naudingumo ir ekonomiškumo aspektu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. vasario 23 d. V. G. ir J. L. K. susitikimo metu nuteistasis nebedirbo UAB „A“ komercijos direktoriumi, taigi neturėjo galimybės priimti sprendimą dėl kainų UAB „A“ vardu.
26. Sprendžiant, ar nuteistojo V. G. veikoje yra rengimosi sukčiauti požymių, neįvertintas ir rengimosi įgyti didelės vertės svetimą turtą realumas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė byloje pateiktą Eriko Lenkevičiaus konsultacinę išvadą, kad Lenkijos įmonė B iki 2016 m. vasario 23 d. nebuvo pateikusi jokio komercinio pasiūlymo Lietuvos įmonei UAB „A“ įsigyti oro linijų tempiamųjų girliandų už 294 Eur kainą (už vieną komplektą), o iki 2016 m. vasario 23 d. įmonė B buvo pateikusi tik vienintelį pasiūlymą (2015 m. kovo 25 d. pasiūlyme tempiamųjų oro linijų girliandų kaina nurodyta 399,50 Eur). Konsultacinėje išvadoje taip pat teigiama, kad, apibendrinus turimus duomenis, linijos tempiamųjų izoliatorių girliandų komplekto kainą sudaro 566,06 Eur. Šios konsultacinės išvados pateikti rezultatai nebuvo teismo aptarti ir analizuoti, tik pakartoti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje.
27. Paminėtina ir tai, kad byloje taip ir nenustatytas tikslus reikalingų tempiamųjų girliandų skaičius, todėl nepagrįstai teigiama, kad jų buvo siūloma parduoti 1800 vienetų. Tai pažymėjo ir pats apeliacinės instancijos teismas, remdamasis konsultacine išvada, kad vykdant projektą „(duomenys neskelbtini)“ tiek produkcijos kiekiai, tiek jų techninės charakteristikos ir kainos kito, t. y. nuo pirminio V. G. paklausimo 2015 m. kovo 20 d. iki prekių užsakymo 2016 m. rugpjūčio 25 d., nuo komercijos departamento direktoriaus S. M. paklausimo 2016 m. vasario 11 d. iki prekių užsakymo 2016 m. rugpjūčio 25 d. oro linijų girliandų skaičius ir tipai nuolat keitėsi. Šių aplinkybių neginčijo ir liudytojai Ž. Ž. ir S. M. bei kiti šioje byloje apklausti liudytojai M. M. P., J. L. K., P. S. R. (nuosprendžio 57 punktas). Šios ir kitos nurodytos aplinkybės yra reikšmingos nustatant V. G. ketinimų realumą, o kartu ir sprendžiant, ar V. G. veiksmai gali būti pripažinti rengimusi apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.
28. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog V. G. veiksmai atitinka rengimosi padaryti nusikalstamą veiką – kvalifikuoto sukčiavimo – požymius. Nagrinėjamoje byloje rengimasis panaudoti esminę apgaulę ir tyčia įgyti didelės vertės svetimą turtą neįrodyti objektyviais duomenimis. Nepamatuoti, nerealūs, neįgyvendinami ketinimai negali būti vertinami kaip aiškus sumanymas padaryti nusikalstamą veiką, o kartu asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už rengimąsi padaryti tokią veiką. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu V. G. pripažinus kaltu padarius BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
29. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. apkaltinamieji nuosprendžiai naikintini ir byla V. G. nutraukiama, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje ar BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Kasacinės instancijos teisme 2022 m. kovo 15 d. nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Pocius pateikė prašymą iš valstybės V. G. priteisti 19 445,75 Eur patirtų proceso išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą ir 3312,17 Eur kitoms proceso išlaidoms atlyginti (dokumentų vertimo ir konsultacinės išvados darbo apmokėjimo išlaidos). Šis prašymas yra tenkintinas iš dalies.
31. BPK 106 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas advokato darbo apmokėjimas, nėra nurodyta, kad asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui. Vis dėlto Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 3021 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
32. Atsižvelgdama į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti padengimą reglamentuojanti – nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo aktualiu šiai bylai aspektu dar nėra nustatęs, teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje keliamą klausimą dėl proceso išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą, konstatuoja, kad šioje situacijoje turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją su BPK 105 straipsnio 5 dalimi ir sprendžiama dėl patirtų proceso išlaidų atlyginimo.
33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų atlyginimo kaltinamajam nepriteisti ar jo dydį sumažinti. Analogiškai dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų, – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes, gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021).
34. Teisėjų kolegija atitinkamai pažymi, kad kasacinės instancijos teismas pagal BPK 382 straipsnio nuostatas priima tik nutartis ir apkaltinamųjų (išteisinamųjų) nuosprendžių nepriima, tačiau kasacinės instancijos teismo priimta nutartis BPK 382 straipsnio 2 punkto pagrindu (panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti) savo esme yra atitinkanti išteisinamojo nuosprendžio sukeliamas pasekmes, kadangi yra priimama tuo pačiu pagrindu, t. y. paaiškėjus BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytai aplinkybei, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties priėmus BPK 382 straipsnio 2 punkto pagrindu nustatytą nutartį gali būti sprendžiamas asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, turėtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti klausimas.
35. Teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo. Prašyme dėl proceso išlaidų atlyginimo nurodomos 3599,75 Eur išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Šios išlaidos pagrįstos 2021 m. rugsėjo 17 d., 2022 m. kovo 7 d. PVM sąskaitomis faktūromis ir jų pagrindu atliktais mokėjimą patvirtinančiais banko išrašais. Šios turėtos proceso išlaidos susideda iš kasacinio skundo parengimo, prokuroro kasacinio skundo analizės ir atsiliepimo į prokuroro kasacinį skundą parengimo bei atstovavimo žodinio proceso metu atlyginimo.
36. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152- 303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019).
37. Teisėjų kolegija šioje byloje atsižvelgia į kasacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą (prokuroro kasacinis skundas atmestas, nuteistojo gynėjo advokato kasacinis skundas tenkintas), bylos nagrinėjimo žodiniame procese trukmę, nuteistojo gynėjo advokato darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį, aplinkybę, jog gynėjas advokatas nuteistojo interesus gynė viso proceso metu (nuo šio pradėjimo ikiteisminio tyrimo metu), taigi jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje pateiktas prokuroro kasacinis skundas yra nedidelės apimties, be to, kaip minėta, advokatas nuteistojo interesus gynė viso proceso metu, todėl atsiliepimo parengimas neturėjo užimti daug laiko. Daug laiko neturėjo užimti ir kasacinio skundo parengimas, nes daug nuostatų pakartojama iš byloje teikto apeliacinio skundo. Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma atlyginti 3599,75 Eur proceso išlaidų suma mažintina iki 2500 Eur dydžio, šis dydis yra protingas ir pagrįstas.
38. Kitaip spręstina dėl kitų proceso išlaidų bei nuteistojo patirtų atstovavimo išlaidų ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK normos detaliai nereglamentuoja tokių išlaidų atlyginimo išieškojimo tvarkos. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
39. Atsižvelgiant į civilinio ieškinio bei patirtų proceso išlaidų atlyginimo civilinio teisinio santykio kilmę (kyla iš turtinių ir ekonominių asmenų santykių), spręstina, kad šiuo atveju, svarstant, ar kasacinės instancijos teisme galima spręsti nuteistojo išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, ir kitų proceso išlaidų atlyginimo klausimą, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio nuostatos. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą apskaičiuodama ir pagrįsdama išlaidas. Šių išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas, jeigu prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidų atlyginimą už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.
40. Kaip minėta, sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, svarbu ne tik jų būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, bet ir tai, kurioje proceso stadijoje jos buvo patirtos. CPK 98 straipsnio nuostatos tai sieja su prašymo dėl atitinkamų išlaidų atlyginimo priteisimo pateikimo momentu. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, jog prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienos instancijos teisme tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas siekiant užtikrinti proceso operatyvumą bei koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) ir pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 75 punktas). Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas tokių išlaidų atlyginimo paprašė tik kasaciniame teisme, nors tokias procesines galimybes turėjo ir anksčiau. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, nors jau buvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas.
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, nurodytus motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo V. G. gynėjo advokato prašymą priteisti atlyginti turėtas atstovavimo ir kitas išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nes toks prašymas pateiktas pavėluotai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, V. G. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Priteisti iš valstybės V. G. 2500 Eur patirtų proceso išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą.