LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 19 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės, Prano Kuconio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei, nuteistajam D. S., nukentėjusiajam D. Š., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio (2636,20 Eur) bauda. Iš D. S. priteista 2000 Eur D. Š. neturtinei žalai atlyginti, 353,83 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti, 483,07 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. S. buvo kaltinamas tuo, kad, 2017 m. gruodžio 15 d. apie 20.20 val. prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), atėjus kaimynui D. Š. pareikšti pretenzijų dėl remonto metu keliamo triukšmo, pastarąjį pastūmė, dėl to D. Š. parkrito ir jam nustatytas dešinio žastikaulio priekinis išnirimas, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir spardė D. Š. kojomis, šiais veiksmais D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžiu D. S., vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atleistas ir baudžiamoji byla nutraukta.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį ir pripažino D. S. kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis D. Š. pažeidė D. S. buto neliečiamumą ar kėsinosi tai padaryti, ar D. S. turėjo pagrindą suprasti jo veiksmus kaip kėsinimąsi į buto neliečiamumą, kaip ir nėra įrodymų, kad nukentėjusysis D. Š. fiziškai smurtavo prieš D. S., kėsindamasis į jo sveikatą, ir kad dėl to jam teko gintis. Teismas padarė išvadą, kad D. S. veikė nusikalstamai nerūpestingai: jis, pastumdamas nukentėjusįjį D. Š., nenumatė, kad šis gali nukristi ir susižaloti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad šis gali po jo pastūmimo prarasti pusiausvyrą ar pan. ir nukritęs susižaloti. D. S. veiksmas buvo ne smūgis nukentėjusiajam, o jo pastūmimas, nepaliekant jokių sužalojimų krūtinės srityje, nukentėjusysis nukrito ne tiesiogiai nuo D. S. pastūmimo, o praradęs pusiausvyrą, ko D. S. nenumatė, nors tai galėjo ir turėjo numatyti, todėl D. S. veiksmai vertinti kaip neatsargūs ir kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusysis D. Š. pažeidė kasatoriaus būsto neliečiamumą ar kėsinosi tai padaryti, taip pat nėra duomenų, kad D. Š. fiziškai smurtavo prieš jį, kėsindamasis į jo sveikatą. Tačiau pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų išrašas, kuriame nustatyta, jog kitą dieną po aptariamo įvykio, t. y. 2017 m. gruodžio 16 d., kasatorius kreipėsi į medikus dėl rankos traumos, kurią sukėlė D. Š. smūgiai, ir jam buvo nustatytas dešinio dilbio vidurinio trečdalio patinimas, skausminga palpacija, poodinė kraujosruva. Šiuos medicinos dokumentų duomenis teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, motyvuodamas tik prielaida, kad kasatoriaus rankos trauma galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nebūtinai dėl D. Š. nusikalstamų veiksmų.
5.2. Tai, kad D. Š. pirmiausia pasikėsino į kasatoriaus būsto neliečiamumą, patvirtina paties nukentėjusiojo 2018 m. gruodžio 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo fotolentelės Nr. 1 nuotrauka Nr. 3, kurioje užfiksuota, jog nukentėjusysis buvo įsibrovęs į kasatoriaus butą 3,27 metro. Aiškiai matyti nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas, kai duodamas parodymus D. Š. nurodė, jog „į butą buvo užėjęs tik už durų slenksčio“, tačiau minėtame parodymų patikrinimo vietoje protokole fiksuotas net 3,27 metro, skaičiuojant nuo buto durų slenksčio, įsibrovimas į kasatoriaus butą.
5.3. Kasatorius pažymi, kad nei žodžiu, nei gestu neleido nukentėjusiajam užeiti į jo butą, o asmeniui norint pareikšti pretenzijas dėl keliamo triukšmo, nėra būtina užeiti į svetimą būstą, tai galima padaryti ir kaimynui atidarius duris stovint laiptinėje, o šiuo atveju, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jis įsiveržė į butą net 3,27 metro, todėl toks į butą įeitas atstumas nei objektyviai, nei logiškai nesusijęs vien tik su pretenzijų pareiškimu, o yra aiškus tyčinis būsto neliečiamumo pažeidimas.
5.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nenuoseklus, nes jame yra prieštaravimų aprašant įvykio aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstą prielaidą, kad kasatorius kartu su sūnumi ėmėsi gynybinės taktikos ir pirmieji iškvietė policiją. Tokia išvada yra subjektyvi ir pažeidžia baudžiamojo proceso įstatymą.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus ir jo sūnaus duoti parodymai yra tendencingi ir suderinti tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2018 m. gegužės 17 d. nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas pagal kasatoriaus pareiškimą D. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius, kad prieš jį buvo padaryta nusikalstama veika, yra pagrindas konstatuoti, jog D. Š. iš tiesų prieš kasatorių nesmurtavo. Pabrėžia, kad vien aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje nėra pripažįstama kaip nenuginčijamas pagrindas konstatuoti, kad nusikalstama veikla iš tiesų nebuvo padaryta.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo D. S. kasacinis skundas atmestinas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš paduoto kasacinio skundo turinio, dalis skunde dėstomų argumentų yra susiję su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo kvestionavimu (pavyzdžiui, kaip ir kada nukentėjusysis smurtavo prieš kasatorių, kiek konkrečiai nukentėjusysis buvo įėjęs į kasatoriaus butą ir pan.), nesutinkama su šių duomenų vertinimu ir prašoma pakartotinai juos analizuoti, jais remtis. Kasacinės instancijos teismas nėra teismo instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Kasatoriaus argumentai dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo paliktini nenagrinėti.
8. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi, ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, šioje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
9. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-78-489/2016 ir kt.).
10. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad kasatorius veikė jo veiksmuose nesant būtinosios ginties sąlygų, tai yra nebuvo realaus pavojaus jo sveikatai bei būsto neliečiamumui.
11. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog kasatoriaus sveikatai buvo iškilęs realus pavojus, jis buvo puolamas ar prieš jį buvo smurtaujama. Tokią išvadą apygardos teismas padarė įvertinęs kasatoriaus bei liudytojų parodymus viso proceso metu. Teismas padarė išvadą, kad kasatoriaus ir liudytojo – jo sūnaus parodymai dėl šios dalies yra nenuoseklūs, be to, apie smurto prieš kasatorių panaudojimo faktą buvo nurodyta tik vėlesnėse proceso stadijose, o ne iškart į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams. Byloje nustatyta, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams kasatorius ir jo sūnus aiškino, kad nukentėjusysis brovėsi į jų butą, juos puolė, puolimo nekonkretizavo, kasatoriaus tariamai patirtų sužalojimų policijos pareigūnai nematė, be to, nei kasatorius, nei jo sūnus dėl to nesiskundė.
Kasatorius ir jo sūnus policijai parodė, kad nukentėjusįjį, kuris brovėsi į jų butą, išstūmė, dėl to šis pargriuvo. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių konstatuodamas, kad kasatoriaus pateikti medicininiai dokumentai, kuriuose jam užfiksuotas dilbio patinimas ir poodinė kraujosruva, nepatvirtina fakto, kad prieš kasatorių smurtavo nukentėjusysis. Vertinant šiuos, kaip ir kitus, įrodymus, svarbu įvertinti jų patikimumą. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos kasatoriaus argumentus, juos lygino tiek su nukentėjusiojo parodymais, tiek su jau minėtais kasatoriaus ir jo sūnaus parodymais, kuriuos šie davė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.
Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo atlikto jų vertinimo paminėjimas yra reikšmingas tuo aspektu, kad sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl to, kad kasatoriaus sveikatai nebuvo iškilęs realus pavojus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus pateiktus dokumentus apie jo patirtus sužalojimus, atsižvelgė į tai, kad šių reikšmingų ir esminių aplinkybių nei jis, nei jo sūnus nenurodė policijos pareigūnams. Kaip neįtikima ir nelogiška vertintina situacija, kai tariamai nukentėjęs asmuo (kasatorius) akcentuotų tik tai, kad buvo braunamasi į jo butą, tačiau nepaminėtų ar pamirštų tai, jog prieš jį buvo panaudotas smurtas. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas dėl to, jog kasatoriaus sveikatai nebuvo iškilęs realus pavojus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar pažeidė BPK reikalavimus.
12. Asmuo teise į būtinąją gintį naudojasi ir gindamas savo būsto neliečiamumą. Žmogaus teisė į būsto neliečiamumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Ginant būsto neliečiamumą, kaip ir kitas savo ar kito asmens teises, būtinosios ginties kontekste svarbu įvertinti kėsinimosi pavojingumą ir realumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamumą, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.
13. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo veiksmai jam įžengiant į kasatoriaus butą (koridorių) negali būti vertinami kaip pasikėsinimas į jo būsto neliečiamumą. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino teisės į būsto neliečiamumą turinį ir priėmė pagrįstą sprendimą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nukentėjusysis buvo įžengęs į kasatoriaus buto prieškambarį ir galimai norėjo paeiti toliau. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nukentėjusysis „galimai“ norėjo paeiti toliau, ir teigiama, kad jis buvo įėjęs į kasatoriaus butą daugiau nei 3 metrus. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas tokius nukentėjusiojo veiksmus vertino kaip nepavojingus, nes nukentėjusysis į kasatoriaus butą įžengė, apygardos teismo vertinimu, ne siekdamas kėsintis į būsto neliečiamumą, o norėdamas, kad kasatorius nutrauktų triukšmingus remonto darbus.
14. Bylos proceso metu nekilo ginčo dėl to, kad pagrindinė ir vienintelė kaimynų konflikto priežastis buvo kasatoriaus bute keliamas triukšmas. Byloje taip pat nustatyta, kad kasatorius žinojo, jog nukentėjusysis pas jį atėjo siekdamas nutraukti skleidžiamą triukšmą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien formalus įžengimas į kito asmens būstą nesudaro pagrindo būtinajai ginčiai. Tam, kad būtų nustatytas pagrindas būtinajai ginčiai, kaip minėta, kėsinimasis į šią teisę turi būti ir realus, ir pavojingas. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, kasatorius teisės į būsto neliečiamumą turinį aiškina ją suabsoliutindamas. Su tokiu aiškinimu nėra pagrindo sutikti. Nors būsto neliečiamumo apsauga yra svarbi ir neginčijama, jos turinys negali būti suprantamas taip, kad kiekvienas asmens privačioje valdoje esantis pašalinis asmuo gali būti iš jos agresyviai pašalintas.
Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis, vertinant formaliai, pažeidė teisę į kasatoriaus būsto neliečiamumą, tačiau kasatorius iš visumos įvykio aplinkybių suprato, kad nukentėjusysis į jo būstą įžengė ne dėl to, kad tai buvo jo pagrindinis tikslas, o dėl to, kad tokiu būdu siekė išsiaiškinti skleidžiamo triukšmo priežastis ir jį nutraukti. Būtent į tai dėmesį atkreipė apeliacinės instancijos teismas. Darytina išvada, kad formalus teisės į būsto neliečiamumą pažeidimas negali būti laikomas teisėtu pagrindu pasinaudoti teise į būtinąją gintį. Tai nereiškia, kad pašalinis į būstą įėjęs asmuo negali būti prašomas išeiti, tačiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai yra daroma. Šioje byloje kasatorius savo tikslų siekė neįvertinęs to, kad dėl jo veiksmų gali kilti pavojus kito asmens sveikatai, fizinę jėgą panaudojo pasinaudodamas mažareikšme priežastimi, dėl to buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
15. Kasaciniame skunde būsto neliečiamumo pažeidimas grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu – kad nukentėjusysis buvo įėjęs į kasatoriaus butą. Sprendžiant iš skundo turinio ir argumentų visumos, tai kasatorius vertina kaip neginčijamą pagrindą jam ginti savo būsto neliečiamumą. Vis dėlto kasatorius nepateikia jokių reikšmingų argumentų dėl to, kad tokį nukentėjusiojo veiksmą jis galėjo įvertinti kaip pavojingą ir realų kėsinimąsi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis neturėjo tikslo pažeisti kasatoriaus būsto neliečiamumo per se (paties savaime), ir tokią išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina byloje esantys įrodymai. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai (įžengiant į butą) yra aiškus ir tyčinis būsto neliečiamumo pažeidimas.
Iš būtinosios ginties instituto sampratos išplaukia, kad būtinosios ginties atveju besiginančio asmens subjektyvus situacijos pavojingumo suvokimas negali būti vertinamas kaip neginčijama aplinkybė. Vien tai, kad asmuo tam tikroje socialinėje situacijoje mano, kad jo teisėms kyla pavojus, savaime nereiškia, kad tas pavojus realiai egzistuoja. Šioje byloje buvo nustatyta, kad realus pavojus kasatoriaus būsto neliečiamumui nebuvo kilęs, kasatorius suprato, jog nukentėjusysis atėjo išsiaiškinti dėl skleidžiamo triukšmo, todėl jo veiksmai panaudojant fizinę jėgą ir išstumiant nukentėjusįjį iš buto buvo pertekliniai. Atsižvelgiant į tai kasatorius buvo nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, t. y. už neatsargaus nusikaltimo padarymą. Kasatoriaus kaltės turinį apeliacinės instancijos teismas įvertino atsižvelgdamas į byloje nustatytas įvykio aplinkybes, be kita ko, ir nukentėjusiojo elgesį.
Teisės taikymo klaidų dėl šios dalies nenustatyta.
16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir įvertino kasatoriaus veiksmus kaip nusikalstamus. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertinant būtinosios ginties sąlygų (ne)egzistavimą nepadaryta. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.