LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 28 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžių. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 157 straipsnio 1 dalį – ketverių metų laisvės atėmimu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 309 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 bei 6 dalimis, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimą, ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimas. Šiuo nuosprendžiu nuteistos ir L. C. bei Z. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžiu pakeistos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalys: dėl R. T. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl K. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir veika perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; dėl R. T. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl K. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir veika perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimą.
Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl R. T. paskirtų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, R. T. šiuo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos bei paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrintos R. T. šiuo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiais pagal BK 157 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu R. T. apėmimo būdu subendrintos bausmės ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 309 straipsnio 2 dalį paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegija n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. R. T. nuteistas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su L. C. ir tikrojo vaikų išnaudojimo nesuvokiančia Z. G., organizavo dviejų vaikų ir mažamečio verbavimą, įgijo du vaikus, siekdamas, kad jie būtų išnaudojami kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, ir nesunkiai sutrikdė K. P. bei K. G. sveikatą.
1.1. R. T., paaiškindamas, kad filmavimas ir fotografavimas bus vykdomi užsienio režisierių prašymu ir naudojami kuriamam filmui, nuo 2015 m. vasario pabaigos nurodė Z. G., o nuo 2016 m. liepos mėn. – ir L. C. surasti – užverbuoti šioms fotosesijoms tinkamas nepilnametes merginas ir pristatyti šias sutartu laiku į jo nurodytą vietą. Vykdydama bendrą susitarimą, Z. G. 2015 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, pasiūlė fotosesijose dalyvauti savo giminaitei nepilnametei K. P. ir, pasinaudodama jos pažeidžiamumu, t. y. nepilnametyste bei sunkia šeimos materialine padėtimi, ir nurodydama, kad nuotraukos bei filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, įtikino nepilnametę K. P. dalyvauti fotosesijoje. Toliau veikiant pagal bendrą susitarimą, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki rudens R. T., siekdamas išnaudoti, ne mažiau kaip penkis kartus įgijo jam Z. G. pristatytą nepilnametę K. P., piktnaudžiaudamas įgytu pasitikėjimu, už sutikimą fotografuotis bei filmuotis pažadėjęs sumokėti nukentėjusiajai tam tikrą pinigų sumą, taip paskatindamas ir nulemdamas nukentėjusiosios apsisprendimą dalyvauti fotosesijose, naudodamas iš anksto paruoštas įvairias surišimo priemones, nurodydamas (reikalaudamas) nukentėjusiajai persirenginėti, pozuoti bei vaidinti, dalyvaujant Z. G. ir L. C., nepilnametę K. P. fotografavo bei filmavo ne mažiau kaip penkis kartus įvairiose vietose – savo darbo vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje miške, automobilio salone ir bagažinėje, taip pat, nedalyvaujant Z. G. ir L. C., ne mažiau kaip septynis kartus nepilnametę K. P. filmavo bei fotografavo savo darbo vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), surišant nepilnametei K. P. rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burną, taip imituojant smurtines scenas su vaikais, sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio, kad šią vaizdinę bei filmuotą medžiagą naudos savo seksualinei aistrai tenkinti, išnaudojo nepilnametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms.
Tokie nuteistųjų R. T. ir Z. G. veiksmai padarė žalą nepilnametės K. P. psichikos sveikatai, nes dėl atsiradusių kitų reakcijų į stiprų stresą buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios psichikos sveikata.
1.2. L. C., vykdydama bendrą susitarimą su R. T. ir šio nurodymą surasti naujų jaunų mergaičių fotosesijoms, 2016 m. liepos mėnesio 27–28 d. pasiūlė fotosesijose dalyvauti savo kaimynei nepilnametei K. G. ir pasinaudodama šios pažeidžiamumu, t. y. nepilnametyste bei sunkia šeimos materialine padėtimi, panaudodama apgaulę – nurodydama, kad nuotraukos ir filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, įtikino nepilnametę K. G. dalyvauti fotosesijose. Toliau veikdamas pagal bendrą susitarimą, R. T. išnaudojimo tikslais 2016 m. liepos 29 d. įgijo jam L. C. pristatytą nepilnametę K. G., piktnaudžiaudamas įgytu pasitikėjimu, už sutikimą fotografuotis ir filmuotis pažadėjęs sumokėti nukentėjusiajai tam tikrą pinigų sumą, taip paskatindamas ir nulemdamas nukentėjusiosios apsisprendimą dalyvauti fotosesijoje.
Naudodamas iš anksto paruoštas įvairias surišimo priemones, nurodydamas (reikalaudamas) nukentėjusiajai persirengti, pozuoti bei vaidinti, dalyvaujant L. C., nepilnametę K. G. fotografavo bei filmavo savo gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), surišant nepilnametei K. G. rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burną, taip pat imituojant smurtines scenas su vaikais, sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio, kad šią vaizdinę ir filmuotą medžiagą naudos savo seksualinei aistrai tenkinti, išnaudojo nepilnametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Tokie nuteistųjų R. T. ir L. C. veiksmai padarė žalą nepilnametės K. G. psichikos sveikatai, nes dėl atsiradusių kitų reakcijų į stiprų stresą buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios psichikos sveikata.
1.3. L. C., tęsdama nusikalstamą veiką, vykdydama bendrą susitarimą su R. T. ir šio nurodymą surasti naujų mažų mergaičių fotosesijoms, 2016 m. rugpjūčio 3 d., pasinaudodama savo kaimynės J. G. sunkia šeimos materialine padėtimi, pasiūlė šiai leisti savo mažametę anūkę A. Š. kartu su giminaite nepilnamete K. G. dalyvauti R. T. organizuojamose fotosesijose, pažadėdama už sutikimą fotografuoti ir filmuoti mažametę A. Š. sumokėti tam tikrą pinigų sumą bei panaudodama apgaulę – nurodydama mažametės A. Š. močiutei, kad nuotraukos ir filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, taip įgijusi J. G. pasitikėjimą, užverbavo mažametę A. Š. ir apie tai pranešė R. T. R. T., turėdamas tikslą įgyti mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. bei išnaudoti nukentėjusiąsias kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, t. y. fotografuoti bei filmuoti savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), surišant vaikams rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burnas, taip imituojant smurtines scenas su vaikais ir šią vaizdinę bei filmuotą medžiagą naudojant savo seksualinei aistrai tenkinti, nurodė L. C. 2016 m. rugpjūčio 15 d. apie 13.00 val. mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. pristatyti adresu: (duomenys neskelbtini).
Toliau tęsiant nusikalstamus veiksmus, L. C. tą pačią dieną apie 13.00 val. savo automobiliu „VW Golf“ (duomenys neskelbtini) atgabeno mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. prie R. T. darbo vietos, (duomenys neskelbtini), kur R. T. ir L. C. nusikalstamus veiksmus nutraukė juos sulaikę policijos pareigūnai.
2. Taip pat R. T. nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 metų rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijo elektroninę bylą, kurioje vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šią elektroninę bylą savo kompiuterio standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą namuose adresu: (duomenys neskelbtini), ją rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat R. T. tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių neteisėtai įgijo keturias elektronines bylas, kuriose vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šias elektronines bylas savo sisteminio bloko standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą namuose adresu: (duomenys neskelbtini), jas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat R. T. tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių neteisėtai įgijo dvi elektronines bylas, kuriose vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šias elektronines bylas savo nešiojamojo kompiuterio standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą biure, (duomenys neskelbtini), jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. T. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžius pakeisti – bylą dėl BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų nusikaltimų bei dėl nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nors BK 157 straipsnyje nereikalaujama įrodyti prieš vaiką panaudotų valios palenkimo būdų, prekybos vaikais nusikaltimo pobūdis suponuoja būtinybę nustatyti veikos priešingumą vaiko laisvei, taigi vaikų bendravimas su R. T. turi būti vertinamas vaiko laisvės pažeidimo požiūriu. Veiksmai, kuriuos atliko R. T., niekaip neribojo vaikų laisvės, jų apsisprendimas dalyvauti fotosesijose buvo savanoriškas, turint tikslą užsidirbti. R. T. prieš vaikus nenaudojo jokios prievartos. Fotosesijose dalyvavę vaikai ten buvo su jiems gerai pažįstamais žmonėmis (K. G. – su kaimyne L. C., su motinos žinia ir pritarimu; K. P. – su giminaite Z. G.).
3.2. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo, kodėl nukentėjusiųjų filmavimas laikytinas jų seksualiniu išnaudojimu. Apeliacinio teismo argumentai, kad nukentėjusiųjų valia buvo palenkta, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, nes tiek K. P., tiek K. G. šeimos materialinė padėtis buvo sunki ir filmuotis jos sutiko dėl pinigų trūkumo, nelogiški. Anot kasatoriaus, vaikų išnaudojimas būtų buvęs tada, jei R. T. jiems už suteiktas paslaugas nebūtų mokėjęs. Mergaitėms buvo suėję keturiolika metų, tad jos turėjo tam tikrą civilinį teisnumą, galėjo savarankiškai sudaryti kai kuriuos sandorius, taip pat ir dėl darbo funkcijų atlikimo. Nors teismai nurodo, kad nukentėjusiųjų neteisėtą išnaudojimą rodo jų rišimas, rengimas nuteistojo duotais drabužiais, o nuteistojo duodami nurodymai, kaip tai daryti, – jų priklausomybę nuo šio, tačiau teismai nemotyvavo, kodėl vaikų filmavimas ir fotografavimas surištomis rankomis ar kojomis, užkimšta burna yra seksualinis vaiko išnaudojimas.
3.3. Kasatorius išvardija seksualinio išnaudojimo formų sąrašus, nurodytus 2007 metų spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 24 d. nutarimu patvirtintoje Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008–2010 metų programoje, ir teigia, kad seksualinio pobūdžio veiksmai nė su vienu vaiku nebuvo atliekami, jų seksualinė laisvė ir neliečiamumas jokia seksualine forma nebuvo pažeisti. K. G. ir K. P. buvo fotografuojamos arba filmuojamos apsirengusios įprastiniais drabužiais, turėjo vaizduoti fizinio smurto aukas – tai nesietina su seksualinio ar pornografinio pobūdžio veiksmais. Teismų išvados, kad tokių fotosesijų metu buvo imituojamos erotinės scenos, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, juolab kad žurnalistų etikos inspektoriaus pateiktoje išvadoje nurodyta, kad R. T. darytos K. P. ir K. G. nuotraukos bei filmuota medžiaga nėra erotinio ar pornografinio pobūdžio, o iš R. T. ir L. C. pokalbių matyti, kad mergaitės buvo saugomos nuo bet kokių vaizdinių, galinčių sukelti seksualinį susidomėjimą.
3.4. Teismai, anot kasatoriaus, per plačiai aiškino vaikų seksualinio išnaudojimo sąvoką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kuo pasireiškė nepilnamečių įtraukimas į „neteisėtą seksualinę veiklą“. Teismai, teigdami, kad R. T., panaudodamas vaikų nuotraukas savo lytinei aistrai tenkinti, taip išnaudojo vaikus kitomis seksualinio išnaudojimo formomis, kriminalizavo žmogaus privatų gyvenimą, tai yra žmogaus mintis, emocijas, pojūčius. Tai, ką R. T. jautė ir išgyveno žiūrėdamas į smurto aukas vaizduojančių mergaičių nuotraukas, atsakomybei pagal BK 157 straipsnį reikšmės neturi.
3.5. Vienkartinis vaiko išnaudojimo atvejis, be to, neatitinka vaiko pirkimo ar pardavimo esmės; vaiko įgijimui baudžiamąja prasme reikšmės turi vaiko laisvę varžančio priklausomumo trukmė; priklausomumas turi būti tęstinio pobūdžio. Net jei R. T. veiksmai būtų nusikalstami, jie turėtų būti kvalifikuojami kaip vaiko išnaudojimas pornografijai, o ne vaiko pirkimas. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad tai nebuvo vienkartiniai vaiko išnaudojimo atvejai, nes R. T. palaikė ryšį su nukentėjusiosiomis ir skatino jas vėl dalyvauti filmavime, yra nepagrįsti. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad dažnai pačios nukentėjusiosios skambindavo R. T., siekdamos pasiteirauti, ar ateityje neplanuojama organizuoti „fotosesijų“. Objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių R. T. nusikalstamoje veikoje nėra.
3.6. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamos teismų išvados dėl K. P. ir K. G. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – laikino psichikos sutrikimo. Anot kasatoriaus, K. P. dėl psichologinės pagalbos jai suteikimo kreipėsi tada, kai sužinojo, jog dėl „fotosesijų“ pradėtas ikiteisminis tyrimas, o R. T. yra sulaikytas ir įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu; ji išsigando dalyvavusi sunkiame nusikaltime. Mergaičių sveikatos sutrikdymas nustatytas ekspertizių aktais, tačiau juose nenurodoma konkreti sveikatos sutrikdymo priežastis. Psichologiškai neigiamai vaikus paveikė įteigimas, kad jos dalyvavo padarant sunkų nusikaltimą. Būtent tai jas neigiamai paveikė. Apeliacinio teismo išvada, kad mergaičių psichika buvo sužalota filmavimo metu, nepagrįsta bylos medžiaga. Iš J. G. ir K. G. parodymų matyti, kad šoką mergaitė patyrė R. T. sulaikymo, o ne filmavimo metu.
K. G. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad jos emocinė būsena pasikeitė tik tada, kai ji buvo informuota apie nuotraukų panaudojimą pornografijai, – atsirado baimė, nesaugumas. Nuotraukos niekada nebuvo naudojamos pornografijai, ekspertų išvadomis patvirtinta, kad jų turinys nėra pornografinio pobūdžio. Stiprus stresas, kuris sukėlė neigiamas reakcijas, kilo ne dėl paties fotografavimo, o dėl to, kad visas procesas, dalyvavimas fotosesijose, ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas tiek K. G., tiek K. P. kaip dalyvavimas pornografiniuose renginiuose ir vaikai pasijuto kalti dėl neva sunkaus nusikaltimo. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino K. G. ir K. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir padarė klaidingą išvadą, kad mergaičių sveikata buvo sutrikdyta dėl R. T. kaltės.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti R. T. pagal BK 309 straipsnio 2 dalį paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, nemotyvavo savo sprendimo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 5 dalį, neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo, nes R. T. įsigijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas, savo asmeniniam naudojimui, t. y. atliko mažiausiai pavojingus veiksmus iš nurodytųjų straipsnio dispozicijoje. Taip pat yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė – R. T. prisipažino padaręs nusikalstamus veiksmus ir gailisi, vadinasi, paskirta griežčiausia sankcijoje nustatyta bausmė yra neteisinga.
4. Atsiliepimu į nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Edita Ignatavičiūtė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:
4.1. Apeliacinis teismas pagrįstai pažymėjo, kad BK 157 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis išnaudojimo tikslų sąrašas. R. T. šis straipsnis buvo inkriminuotas ir jis pripažintas kaltu dėl vaiko įgijimo kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Tiksliau seksualinio išnaudojimo ir kitokio išnaudojimo turinys apibrėžtas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 34 straipsnyje. Skunde nurodomi argumentai, kad R. T., veikdamas kaltinime nurodytu būdu, neįtraukė nepilnamečių į jokią neteisėtą veiklą, laikytini siaurinamuoju baudžiamojo įstatymo aiškinimu, siekiant palengvinti nuteistojo padėtį. Teismai, įvertinę įrodymus byloje, pagrįstai konstatavo, kad R. T. lenkė (prievartavo) vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikloje. Teismai, pagrįsdami tikruosius mergaičių fotografavimo tikslus, neapsiribojo vien tik nuotraukų, kuriose yra užfiksuotos nepilnametės, analize, nes atsižvelgė ir į kitus šiam klausimui spręsti reikšmingus bylos įrodymus.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad vaiko laisvę varžančio priklausomumo tęstinumas išties buvo. R. T. veikoms kvalifikuoti neturi reikšmės tai, ar prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ar pan. Baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina vaiko sutikimas būti išnaudojamam. Teismai nustatė R. T. veikoje ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius BK 157 straipsnyje nurodytus požymius. R. T. suvokė, kad neteisėti veiksmai buvo atliekami būtent su vaikais, tačiau jis ne tik skatino L. C., Z. G., o vėliau ir pačią K. P. surasti jam kuo daugiau naujų kuo mažesnių mergaičių, bet ir buvo slaptų seksualinių, pornografinių elementų – mergaičių užkimšimo dėvėtomis apatinėmis kelnaitėmis, vibratoriaus naudojimo mergaitėms apie tai nežinant ir kt. įtraukimo į mergaičių fotografavimą (filmavimą) iniciatorius.
4.2. Teismai įrodymus dėl BK 138 straipsnio 1 dalies inkriminavimo vertino kaip visumą, išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. sveikatos sutrikdymo aplinkybes. Teismo posėdyje apklaustos ekspertės patvirtino ekspertizės aktų išvadas ir paaiškino, kad pirminis mergaičių traumavimas ir tolesni įvykiai yra susiję, tačiau nukentėjusiųjų psichologinės traumos priežastis – jų filmavimas ir fotografavimas kaltinime nurodytu būdu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė, ištyrė visus surinktus įrodymus, juos tarpusavyje sugretino ir pripažino pakankamais nuteistojo R. T. kaltei pagrįsti. Proceso dalyvis bet kuriuo atveju teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, tačiau jų atmetimas savaime nėra teismo šališkumas ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
4.3. Teismai, individualizuodami R. T. bausmę pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, teisinės klaidos nepadarė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. G. kasacinis skundas atmestinas. Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
7. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytų BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalių, 138 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų ir nagrinėjant baudžiamąją bylą padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų. Vadinasi, kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, nustatyti BPK 369 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, kasatorius savo teiginius dėl netinkamo BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo grindžia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, analizuoja nukentėjusiųjų K. P. ir K. G., liudytojos J. G. parodymus, cituoja ekspertizių aktų turinį ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas „padarė klaidą įrodymų vertinime“; K. P. dėl psichologinės pagalbos kreipėsi ne dėl to, kad ją psichologiškai paveikė filmavimas ar fotografavimas, o kai sužinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, R. T. sulaikymą ir įtarimą sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl ko ji išsigando dalyvavusi sunkiame nusikaltime; nors teismai nurodė, kad mergaičių sveikatos sutrikdymas nustatytas ekspertizių aktais, tačiau ekspertai konkrečiai nenurodė, dėl kokių „byloje nagrinėjamų įvykių“ buvo sutrikdyta sveikata; nesunkus sveikatos sutrikdymas K. P. ir K. G. padarytas ne „fotosesijų“ metu, o vėliau – ikiteisminio tyrimo metu, kada joms buvo parodytos nuotraukos ir įteigta, kad jos dalyvavo padarant sunkų nusikaltimą, ir tai jas psichologiškai neigiamai paveikė; apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mergaičių psichika buvo sužalota filmavimo (fotografavimo) metu, „neparemta bylos medžiaga ir yra visiškai nepagrįsta“; liudytoja J. G. parodė, kad „kai buvo sulaikomas R. T., K. patyrė didelį šoką, tam tikra prasme psichologinį šoką“; K. G. parodė, kad labiausiai ji išsigando, kada vyko R. T. sulaikymas; K. P., bendraudama su psichologe, parodė: „supratau, kad įvyko blogas dalykas, man nesakė, kas su tom nuotraukom“; ekspertizės akte nurodyta, kad K. G. „emocinė būsena ženkliai pasikeitusi tik tuomet, kai ji buvo informuota apie nuotraukų panaudojimą pornografijai, – atsirado baimė, nesaugumas“; nuotraukos nebuvo naudojamos pornografijai, jų turinys nėra pornografinio ar erotinio pobūdžio; ikiteisminio tyrimo pareigūnai meluodavo mergaitėms apie neva nuotraukų panaudojimą pornografijai, taip sukeldami joms stresą; nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė ne R. T. veiksmai, o ikiteisminio tyrimo institucija, „nemokšiškai atlikdama tyrimą, vaikų susirgimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su policijos pareigūnų nekvalifikuotu darbu“; apeliacinės instancijos teismas, „siekdamas pateisinti pareigūnų nemokšiškumą ir savo nuosprendyje padarytas tikrovės neatitinkančias išvadas dėl mergaičių sveikatos sutrikdymo priežasčių, nurodo, jog ateityje, būdamos suaugusios, jos vis tiek būtų viską pačios supratusios“, darydamas tokias išvadas, teismas rodo savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą.
Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių ištyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi. Dėl BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai R. T. netinkamai taikė BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi byloje nėra visų būtinųjų nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, taip pat netinkamai aiškinti ir taikyti vaiko įgijimo, jo laisvės pažeidimo, kitos seksualinio išnaudojimo formos, neteisėtos seksualinės veiklos požymiai, seksualinio išnaudojimo sąvoka. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
9. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad prekyba vaikais – tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Tai – prekybos žmonėmis reiškinio dalis, išsiskirianti tuo, jog juo kėsinamasi į pažeidžiamiausius asmenis – vaikus, kurie nėra pasiekę visiškos socialinės, psichinės ir fizinės brandos. Lietuva pagal tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus yra įsipareigojusi užkirsti kelią prekybai vaikais, taip pat įvairioms išnaudojimo formoms, darančioms žalą vaiko gerovei. Šie reikalavimai, be kita ko, yra pagrįsti vaiko teisių apsaugos principais, įtvirtintais Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tarp jų ir poreikiu užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232-942/2018, 2K-157-976/2019).
10. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2016 metų gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 redakcija) atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką, žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui.
11. Pažymėtina, kad BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų alternatyvių veikų – siūlymą pirkti ar kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimą, pirkimą, kitokį perleidimą, įgijimą, verbavimą, gabenimą arba laikymą nelaisvėje; taip pat vieną iš alternatyvių nusikalstamų tikslų – žinojimą ar siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų – nusikalstamos veikos baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia, todėl tolesnių vaiko išnaudojimo veiksmų ši baudžiamojo įstatymo norma neapima.
Taigi BK 157 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ne už patį vaiko išnaudojimą, o už jo pirkimą ir pardavimą, turint nusikalstamą tikslą – žinant ir siekiant, kad jis būtų neteisėtai įvaikintas ar išnaudojamas įstatyme nustatytoms išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams.
12. R. T. nuteistas dėl mažamečio vaiko ir dviejų nepilnamečių vaikų verbavimo organizavimo bei dviejų nepilnamečių vaikų įgijimo, siekiant išnaudoti juos kitomis seksualinio išnaudojimo formomis.
13. Atkreiptinas dėmesys, kad nors kasatorius kasaciniame skunde teigia, jog nėra nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepateikia konkrečių teisinių argumentų dėl nusikalstamų veikų – vaikų verbavimo organizavimo – požymio inkriminavimo (šio požymio R. T. ir jo gynėjas neginčijo ir apeliaciniame skunde). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką laikoma, kad jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų ir jie paliekami nenagrinėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430-746/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasaciniame skunde nesant konkrečių teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo dėl R. T. nuteisimo už tai, kad jis organizavo dviejų nepilnamečių ir mažamečio vaikų verbavimą, siekdamas, kad jie būtų išnaudojami kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, laikytina, kad kasacinio skundo dėl šios dalies nėra.
14. Kasatorius ginčija nusikalstamų veikų sudėties objektyvųjį požymį – vaiko įgijimą ir kasaciniame skunde teigia, kad nuteistasis R. T. neįgijo nukentėjusiųjų K. G. ir K. P., jos dalyvavo fotografavimuose ir filmavimuose savanoriškai, siekdamos užsidirbti pinigų, kartu buvo ir joms pažįstami asmenys, jų laisvė nebuvo varžoma.
15. Vaiko įgijimas objektyviai pasireiškia vaiko perėjimu (paėmimu) jį įgyjančio (gaunančio) asmens kontrolei (žinion). Įgijęs vaiką, asmuo gali kontroliuoti (prižiūrėti) jį savo nuožiūra, daryti įtaką vaiko judėjimo laisvei ir jo valiai (priimant tam tikrus sprendimus ar pasirenkant elgesio variantus), spręsti dėl vaiko išnaudojimo, tolesnio disponavimo juo ir pan. Pažymėtina, kad vaikas gali būti teisėtai paimamas prižiūrėti (globoti, rūpintis, įsivaikinti), kai tai atliekama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Tačiau net ir formaliai teisėta vaiko priežiūra gali tapti neteisėta, jei yra nustatomas nusikalstamas vaiko įgijimo tikslas, nurodytas BK 157 straipsnyje.
16. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad R. T. įgijo dvi nepilnametes ir tam tikrą laiką kontroliavo jų elgesį bei suvaržė jų laisvę. Teismų praktikoje pažymėta, kad asmens laisvės varžymas apima ne tik fizinį asmens laisvės suvaržymą, bet ir poveikį asmens valios laisvei. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo suvaržyta asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2019).
17. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusios mergaitės „fotosesijų“ metu turėjo visiškai paklusti R. T. reikalavimams, jo valiai, turėjo elgtis taip, kaip joms būdavo nurodyta, nepriklausomai nuo to, ar joms tai patiko ar ne, priešingu atveju jos nebūtų gavusios žadėtų pinigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečių mergaičių kontrolės faktą ir jų veiksmų laisvės suvaržymą patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis pats parinkdavo vietas, kur vyks „fotosesijos“, nustatydavo jų tvarką ir „scenarijų“, fotografavimo metu mergaitėms buvo užrišamos akys, užkemšamos burnos, jos buvo rišamos prie įvairių daiktų (pavyzdžiui, kėdžių, medžių), surištos įsodinamos į automobilio saloną ir bagažinę ir pan., buvo verčiamos persirenginėti, pozuoti ir vaidinti, o tai aiškiai apribojo jų galimybes laisvai judėti ir valią elgtis savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nukentėjusiųjų kontrolės ir laisvės suvaržymo aplinkybės nustatytos ir tinkamai pagrįstos.
18. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad mergaičių dalyvavimas „fotosesijose“ buvo savanoriškas, o R. T. ir nukentėjusiąsias siejo darbo santykiai. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nusikalstamų veikų padarymo metu (nuo 2015 m. vasario pabaigos iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.) nukentėjusiosios K. P. ir K. G. buvo nepilnametės, todėl nuteistojo R. T. veikoms kvalifikuoti pagal BK 157 straipsnį neturi reikšmės tai, ar prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas kuris nors iš nukentėjusiųjų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu, pan. Baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina vaiko sutikimas būti išnaudojamam ar nepilnamečių iniciatyva būti išnaudojamiems. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, taip pat teismų praktiką dėl prekybos vaikais veikos požymių, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 157 straipsnį, nėra būtina nustatyti, ar prieš vaikus buvo panaudotas kuris nors jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu, pan. Kartu teismas nustatė aplinkybes, jog nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. valia buvo palenkta pasinaudojus jų pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi, tam tikrų šeiminių aplinkybių buvimu), taip pat pasisakė ir dėl nukentėjusiųjų sutikimo būti išnaudojamoms (žr. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 12.4–12.8 punktus).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiąsias ir nuteistąjį siejo darbo santykiai, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, be to, neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių dėl jų santykių pobūdžio ir tikslo, todėl paliekami nenagrinėti.
19. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad R. T. veiksmai negali būti vertinami kaip vaiko įgijimas, nes tam reikalingas vaiko laisvės pažeidimo tęstinumas, o vienkartinis vaiko išnaudojimas neatitinka vaiko pirkimo ir pardavimo sąvokų. Atsakydamas į tapatų apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaiko laisvę varžančio priklausomumo tęstinumą patvirtino R. T. bendravimo su kitomis nuteistosiomis L. C. ir Z. G. daugkartiniai susitarimai dėl nepilnamečių dalyvavimo jo rengiamuose filmavimuose ir fotografavimuose, taip pat nevienkartiniai nukentėjusiųjų dalyvavimo filmavimuose atvejai (K. P. patvirtino tai dariusi 12 kartų, K. G. nuteistųjų sulaikymo metu vyko į „fotosesiją“ antrą kartą).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtas vaiko įgijimas gali būti tiek vienkartinis, tiek daugkartinis. Įgyjant vaiką nusikalstamiems tikslams veikos kvalifikavimui pagal BK 157 straipsnį neturi reikšmės disponavimo vaiku laiko trukmė. Minėta, kad BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formaliosios, dėl ko veikos baigtumas dėl vaiko įgijimo siejamas su veiksmo pradžia – šiuo atveju vaiko įgijimo momentu. Vaiko priklausomumo nuo kaltininko, jo laisvės varžymo trukmė ir su vaiku atliekamų išnaudojimo veiksmų pobūdis gali turėti lemiamą reikšmę sprendžiant apie kitą būtinąjį nusikalstamų veikų, nurodytų BK 157 straipsnyje, požymį – nusikalstamą tikslą.
21. Teismų praktikoje pažymėta, kad, sprendžiant dėl BK 157 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo kaltininko veikoje, reikia nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, būtent žinojimą arba siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašioms į vergiją sąlygoms, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams; taip pat žinojimą ir suvokimą, kad veiksmai atliekami būtent su vaiku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6-507/2017, 2K-358-1073/2017, 2K-232-942/2018).
22. Teismai, nuteisdami R. T. pagal BK 157 straipsnį, nustatė ir konkrečias kaltinime nurodytas nepilnamečių išnaudojimo faktines aplinkybes bei padarė išvadas, kad R. T. ne tik organizavo dviejų nepilnamečių ir mažametės verbavimą ir dvi nepilnametes įgijo, bet ir jas išnaudojo kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Minėta, kad BK 157 straipsnis neįtvirtina atsakomybės už patį vaikų išnaudojimą, todėl už tokių veiksmų padarymą asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal kitus BK straipsnius. Šiuo atveju nuteistojo R. T. veiksmai įvertinti tik pagal BK 157 straipsnį, o kaltinime aprašytos ir teismų nustatytos nepilnamečių mergaičių išnaudojimo faktinės aplinkybės tik pagrindžia esant kitą būtinąjį nusikalstamų veikų sudėties požymį – R. T. nusikalstamą tikslą – siekimą išnaudoti kitoms seksualinio išnaudojimo formoms.
23. Kasatorius ginčija šį požymį, teigia, kad R. T. seksualinio pobūdžio veiksmų su nepilnametėmis neatliko, jų neišnaudojo savo seksualiniams poreikiams tenkinti, neįtraukė į „neteisėtą seksualinę veiklą“. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepilnamečių vaikų fotografavimas ar filmavimas surištomis rankomis ir kojomis, užrištomis akimis bei užkimšta burna negali būti traktuojamas kaip seksualinis jų išnaudojimas. Vaikai turėjo neva vaizduoti smurto aukas, o tai nėra seksualinio išnaudojimo forma. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
24. Pažymėtina, kad BK 157 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis išnaudojimo tikslų sąrašas, kas leidžia pagal šį straipsnį kvalifikuoti vaiko pirkimą arba pardavimą siekiant bet kokio vaiko išnaudojimo ar žinant, kad jis bus išnaudotas bet kokiais išnaudojimo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas seksualinio išnaudojimo ir kitokio išnaudojimo turinį, rėmėsi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 34 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiam tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti: a) lenkti arba prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje; b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba kita neteisėta seksualine veikla; c) išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams leidiniams. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. T. veiksmai atitiko Konvencijos 34 straipsnio a punktą, t. y. kad R. T. lenkė (prievartavo) vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikloje.
25. Apeliacinės instancijos teismo išvada, atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad R. T. lenkė vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikoje, padaryta įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, tiek fotografavimo bei filmavimo veiksmus, tiek jų rezultatą. Nepilnametės mergaitės buvo fotografuojamos bei filmuojamos surištomis rankomis ir kojomis, užrištomis akimis, užkimštomis burnomis, panaudojant tam kaip priemonę įvairius drabužius, taip pat fetišo objektą – dėvėtas apatines kelnaites, seksualinio pobūdžio daiktą – vibratorių (mergaitėms apie tai nežinant). Tokie veiksmai žemina aukų orumą, yra įžeidūs bei nepadorūs, turi seksualinę potekstę. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog R. T. „fotosesijas“ rengė tam, kad padarytų nuotraukas (vaizdo įrašus) su nepilnametėmis, vaizduojančiomis fizinio smurto aukas, ir sukurtą medžiagą naudotų savo seksualiniams poreikiams tenkinti. Teismai pagrįstai vertino, kad R. T. turėjo nusikalstamą tikslą – siekė išnaudoti nepilnametes ir mažametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, t. y. darydamas nusikaltimą suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia.
26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai byloje nustatė visus būtinus nusikalstamų veikų, nustatytų BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir baudžiamasis įstatymas dėl šios dalies taikytas tinkamai.
27. Atsakant į kasatoriaus argumentą, kad R. T. veiksmai nepatenka į tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų vaiko seksualinių išnaudojimo veiksmų sąrašą, pažymėtina, kad vaiko seksualinio išnaudojimo formų sąrašas nurodytuose teisės aktuose nėra baigtinis. BK 157 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos šios seksualinio išnaudojimo formos – prostitucija, pornografija, kitos seksualinio išnaudojimo formos. Dalis kitų vaiko seksualinio išnaudojimo formų, už kurias nustatyta baudžiamoji atsakomybė, yra įtvirtintos BK XXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“ (išžaginimas, seksualinis prievartavimas, privertimas lytiškai santykiauti, lytinės aistros tenkinimas, seksualinis priekabiavimas, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimas).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje yra išvardytos smurto prieš vaiką formos, viena iš jų straipsnio 3 punkte nurodytas seksualinis smurtas, tai yra tyčinės nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, padaromos vaikui, taip pat pelnymasis iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimas į prostituciją ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas vaikui, vaiko vertimas užsiimti prostitucija, vaiko išnaudojimas pornografijai ar disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar vaiko įtraukimas į seksualinę vergovę ir kitos vaiko seksualinio išnaudojimo formos. Taigi seksualiai vaikas gali būti išnaudojamas ir kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, už kurias baudžiamoji atsakomybė ir nenustatyta, pavyzdžiui, situacija, susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje.
Tokiu atveju būtina nustatyti, ar vaikas perkamas ar parduodamas žinant ar siekiant jį išnaudoti bet kokiai neteisėtai seksualinei veiklai, kuri yra susijusi su vaiku disponuojančio asmens ar kitų asmenų seksualinių poreikių tenkinimu. Tokia situacija ir nustatyta nagrinėjamoje byloje.
28. Darytina apibendrinta išvada, kad teismai baudžiamąjį įstatymą – BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis – byloje taikė tinkamai, pagal kasaciniame skunde pateiktus argumentus nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo
29. R. T. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už dvi veikas, kvalifikuotinas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde ginčijamas nusikalstamų veikų, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, sudėties požymis – priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, teigiama, kad teismai, darydami išvadas, jog nepilnametėms nesunkų sveikatos sutrikdymą savo veiksmais padarė R. T., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališki.
30. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
31. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
32. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nenustatė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę surinktus byloje įrodymus, padarė išvadas, kad būtent R. T. ir jo nusikalstamos veikos bendrininkių neteisėtais veiksmais buvo sukelti nepilnametėms nukentėjusiosioms K. P. ir K. G. nusikalstami padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes, nukentėjusiųjų K. P. ir K. G., liudytojų J. G., J. G. parodymus, teisme apklaustų eksperčių A. Š. ir R. D. paaiškinimus.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo R. T. ir jo gynėjo, nuteistųjų Z. G. ir L. C. apeliacinius skundus, dar kartą įvertino įrodymus ir dėl priežastinio ryšio padarė analogiškas išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai įvertino nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. parodymus, ekspertizių aktus Nr. (duomenys neskelbtini), eksperčių A. Š. ir R D. paaiškinimus ir padarė išvadą, kad objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiųjų sveikata sutriko dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų; teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai irgi sukėlė neigiamų emocijų, tačiau tai tebuvo nuteistųjų nusikalstamo elgesio pasekmė; mergaičių psichika sužalota filmavimo (fotografavimo) jas surišus, užkimšus joms burnas, užrišus akis ir pan. metu, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, suaugusios mergaitės būtų prisiminusios šį įvykį ir, tikėtina, būtų dar sunkiau jį išgyvenusios.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad tarp nuteistojo R. T. kartu su bendrininkėmis atliktų veiksmų – nepilnamečių nukentėjusiųjų fotografavimo surištų, užrištomis akimis, padėvėtomis kelnaitėmis užkimštomis burnomis ir kilusių padarinių – padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiosioms yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti; jos padarytos nuosekliai ir logiškai aiškinantis ir nustatant įvykio mechanizmą, atitinka surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos turinio pagrindu nustatytas bylos aplinkybes. Keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl bausmės pagal BK 309 straipsnio 2 dalį skyrimo
34. Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. Už BK 309 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama bauda arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.
35. R. T. nuteistas už tai, kad, naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių įgijo elektronines bylas (fotomedžiagą), kuriose vaizduojami vaikai, ir tai neteisėtai laikė. Pirmosios instancijos teismas R. T. paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas su paskirtos bausmės dydžiu jam motyvuotai sutiko.
36. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl dvejų metų laisvės atėmimo bausmės skyrimo R. T. už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 309 straipsnio 2 dalyje, pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas (nemotyvavo sprendimo) ir BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
37. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, visumą. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad skiriant bausmę R. T. buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (veika padaryta tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (pornografinio turinio medžiaga įgyta ir laikyta asmeninio naudojimo tikslais), nusikalstamos veikos stadiją (padarytas baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (R. T. vedęs, dirbantis, anksčiau septyniolika kartų teistas, teistumas neišnykęs, taip pat baustas administracine tvarka), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už BK 309 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą yra artima šio straipsnio sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
38. Taigi teismai vertino visas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, priešingai nei teigia kasatorius, atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių, paskirtų pagal BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 309 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą ir teisėtumą, nuosprendžio 26–28 punktuose išdėstė išsamius ir įtikinamus motyvus, paaiškinančius, kodėl paskirtos bausmės yra teisingos, todėl nėra pagrindo kalbėti apie BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą.
39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinės instancijos teismas kaltininkui žemesnės instancijos teismų paskirtos bausmės dydžio klausimą nagrinėja tik netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) aspektu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmės rūšies ir dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo ir pan. Konstatuoti, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, galima tik nustačius bausmės skyrimo taisyklių pažeidimą ar esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Tokių pažeidimų teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė. Nuteistajam R. T. paskirta teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota bausmė, atitinkanti baudžiamojo įstatymo nuostatas.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinį skundą atmesti.