LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 26 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, išteisintajam G. B., jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžio. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. spalio 19 d. 19.18 val. iki 20 d. 14.48 val. (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 98 MGL dydžio (3690,68 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu ir 72 straipsnio 1, 3 dalimis, G. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta dvejus metus naudotis specialiąja teise – vairuoti kelių transporto priemones ir konfiskuota automobilio „Kia Sorento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 15 800 Eur. G. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl G. B. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dokumentas – G. B. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžintas G. B. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017 m. spalio 19 d. apie 19.18 val. Klaipėdoje, Taikos pr. 66, vairavo automobilį „Kia Sorento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. B. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisino, pripažinęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, t. y. neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindė, kodėl remiasi vien tik policijos pareigūnų A. K. ir V. V. bei liudytojo M. S. prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius bylai reikšmingas aplinkybes, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vadovavosi prielaidomis; G. B. nesirengė daryti nusikaltimo, o policijos pareigūnai padaryti nusikaltimą jį sukurstė, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad šis nusikaltimas būtų buvęs padarytas ir be teisėsaugos pareigūnų žinios; pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, kad G. B. 2017 m. spalio 19 d. į prekybos centro aikštelę atvyko jau būdamas neblaivus, nėra pakankama jam pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, be to, jis tuo ir nebuvo kaltinamas.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Juozas Sykas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kadangi bylos duomenis vertino neobjektyviai, nevertino duomenų, paneigiančių, kad G. B. nusikalstamus veiksmus padarė būdamas išprovokuotas, ir tai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pažeidžia procesinių teisių lygybės principą (1994 m. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją).
3.2. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pagal teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2012, 2K-530/2012, 2K-434/2013, 2K-238-139/2015).
3.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis EŽTT praktika (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008; Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgment of 15 December 2005; Teixeira de Castro v. Portugal, no. 25829/94, judgment of 9 June 1998; Pyrgiotakis c. Grece, no. 15100/06, arrêt du 21 février 2008; Edwards and Lewis v. the United Kingdom, no. 39647/98, 40461/98, judgment of 22 July 2003; Khudobin v. Russia, no. 59696/00, judgment of 26 October 2006; Miliniene v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008 ir kt.), yra išaiškinta, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-303/2015). Pirma, veiksmai, kaip nusikalstamos veikos imitavimo modelis, gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą.
Antra, privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs, o privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus.
Ketvirta, tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį.
3.4. Bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad G. B. nusikalstamai veikė dar iki to momento, kai į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, ir jo valia veikti nenusikalstamai nebuvo palaužta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad buvo pagrindas manyti, jog iki atvykstant policijos pareigūnams G. B. veikė nusikalstamai, t. y. policijos pareigūnai pranešimą apie galbūt neblaivų vairuotoją (G. B.) prekybos centro „Lidl“ aikštelėje gavo 2017 m. spalio 19 d. 19.11 val. Ši aplinkybė, priešingai nei traktavo teismas, kaip tik parodo, kad prieš tokį asmenį galima atlikti tam tikrus veiksmus, siekiant įsitikinti, ar jis veikia nusikalstamai. Taigi pagrindas įsitikinti, ar G. B. veikė nusikalstamai, atliekant tam tikrus veiksmus (t. y. paprašant liudytojo M. S. pasakyti G. B. patraukti automobilį), buvo, o tokių duomenų nevertinimas neatitinka išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo kriterijaus.
3.5. Apie privačių asmenų vaidmenį provokacijos atveju galima svarstyti tik tada, jei jie yra kontroliuojami ar prižiūrimi policijos pareigūnų. Nagrinėjamoje byloje liudytojas M. S. pirmas susisiekė su policijos pareigūnais, su kuriais jis jokiais ryšiais nebuvo susaistytas. Įvykio metu M. S. nebuvo padaręs jokio teisės pažeidimo, dėl ko būtų pažeidžiamas, o policijos pareigūnai, pasinaudodami tuo, būtų jį privertę eiti pažadinti kaltinamojo. Policijos pareigūnai tiesiog paprašė liudytojo paprašyti kaltinamojo patraukti savo automobilį, tai liudytojas laisva valia ir padarė. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinama. Be to, liudytojas M. S. prašė G. B. patraukti automobilį ir nepaprašytas policijos pareigūnų, tačiau tada kaltinamasis į jį nekreipė dėmesio. Antrą kartą paprašytas tai padaryti G. B. automobilį patraukė. Tai parodo, kad G. B. valios taip elgtis M. S. prašymai iš esmės nepaveikė. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio.
3.6. G. B. į aikštelę prie prekybos centro atvyko jau apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į 2018 m. balandžio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus pavaduotojo ekspertizėms eksperto Rimanto Laurinavičiaus raštą, kuriame nurodoma, kad G. B. kraujyje etilo alkoholio koncentracija 19.11 val. galėjo būti 2,48–2,66 promilės, ir jei G. B. būtų išgėręs, kaip jis teigia, tik 200 g degtinės, tai jo kraujyje būtų buvusi apie 0,75 promilės etilo alkoholio koncentracija. Taigi, neneigiant, kad G. B. galėjo išgerti 200 g degtinės, etilo alkoholio koncentracija jo kraujyje iki išgeriant minimą kiekį alkoholio būtų buvusi 1,73–1,91 promilės. Tai parodo, kad asmuo jau buvo pradėjęs vykdyti nusikalstamą veiką – vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iki to momento, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, ir tai reiškia, kad G. B. savarankiškai iš anksto buvo nusprendęs taip veikti. Dėl to liudytojo M. S. paprašymas patraukti automobilį neturėjo esminės įtakos G. B. apsisprendimui vairuoti. Be to, ši aplinkybė parodo, kad G. B. davė klaidingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais minėtų duomenų nevertino, suformulavo neobjektyvią nuomonę, kad vien tik liudytojų V. V., A. K. ir M. S. parodymai yra nenuoseklūs.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir policijos automobilyje G. B. išsakytų teiginių: jis ne kartą aiškino, kad automobilį vairavo tik aikštelėje, kėlė klausimą, kas jam uždraus vairuoti aikštelėje, teigė, kur nori, ten ir važiuoja, jam nebūtų buvę skirtumo, jei būtų išvažiavęs į gatvę, ir net neužsiminė apie tai, kad jo vairavimui, būnant neblaiviam, padarė įtakos M. S. prašymas (pokalbis užfiksuotas vaizdo įraše). Šis teismas nevertino ir to, kad G. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog išgėręs 200 g degtinės nusprendė, kad automobilį pastatė netvarkingai, ir siekė jį perstatyti, o pavažiavęs 3–4 m buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Abiejų instancijų teismuose jis patvirtino dalį šių teiginių, tačiau jau teigė, kad buvo išprovokuotas taip pasielgti. G. B. pozicija pasikeitė tik pirmosios instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą – jis „prisiminė“, kad buvo paprašytas liudytojo M. S. patraukti automobilį. Tai reiškia, kad G. B. iki vaizdo peržiūros tiesiog neatsiminė M. S. prašymo, kuris jo elgsenai jokios įtakos neturėjo. Taigi G. B. valia elgtis nusikalstamai buvo susiformavusi dar iki atvykstant policijos pareigūnams ir M. S. prašymas esminės įtakos jo elgsenai neturėjo.
3.8. Apeliacinės instancijos teismas nevertino policijos pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnio. Minėta, kad jie į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą apie tai, jog galimai asmuo vairuoja automobilį neblaivus, trumpai pakalbėjo su M. S. ir šio paprašė nueiti prie G. B. ir paprašyti patraukti automobilį (M. S. prieš atvykstant policijos pareigūnams vieną kartą to paties jau buvo prašęs). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad policijos pareigūnai minimaliai dalyvavo procese, kai G. B., būdamas neblaivus, vairavo automobilį, dėl to negalima teigti, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino reikšmingos aplinkybės, kurioje vietoje stovėjo G. B. automobilis, kai buvo iškviesti policijos pareigūnai, – jis nebuvo pastatytas nuošalioje vietoje, o buvo sustojęs prekybos centro „Lidl“ stovėjimo aikštelėje, kai joje buvo nemažai automobilių. Nėra ginčo, kad automobilis trukdė kitiems eismo dalyviams, užstatė tinkamą pravažiavimą liudytojo M. S. automobiliui. Tai parodo, kad G. B. neketino tokioje vietoje palikti savo automobilio. 3.10.Apeliacinės instancijos teismas nevertino G. B. taikyto tariamo provokavimo ar spaudimo pobūdžio. Atvykus policijos pareigūnams tarp M. S. ir G. B. buvo tik vienas kontaktas, t. y. M. S. prašymas, ir jokių kitų priemonių prieš G. B. tam, kad šis vairuotų automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (pvz., sistemingo raginimo išvažiuoti, grasinimų, šantažo ir pan.), nebuvo taikyta. Dėl to M. S. prašymo negalima pripažinti spaudimu ar provokavimu. 3.11.Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas minėtų duomenų ar juos vertindamas nevisapusiškai, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad G. B. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinis skundas atmestinas. Dėl prokuroro skundo argumentų
5. Didesnė prokuroro skundo dalis, argumentuojant skunde nurodomą BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, grindžiama aplinkybių vertinimu, tai siejant su EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje nustatytų kriterijų bei taisyklų, kuriomis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką, taikymu.
6. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos imitavimo modelis ar panašūs specialūs tyrimo veiksmai nebuvo sankcionuoti ir taikomi, todėl šiuo aspektu kasacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su policijos pareigūnų veiksmų atitiktimi nusikalstamos veikos modelio bei panašių specialių tyrimo veiksmų atlikimo taisyklėms ir kriterijams, nenagrinėtini.
7. Prokuroro kasacinio skundo kontekste nagrinėjamoje byloje aktualu, ar atlikti policijos pareigūnų veiksmai, siekiant išaiškinti, kaip įtariama, neblaivaus asmens padarytą teisės pažeidimą – automobilio vairavimo atvejį esant apsvaigusiam, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai (nepagrįstai) pripažinti provokacija, ar jie atitiko įstatymo reikalavimus, ar gauti duomenys pagal BPK 20 straipsnio nuostatas gali būti pripažįstami įrodymais.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju galioja principas, kad valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Pagal teismų praktiką, provokavimu laikoma situacija, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-788/2017).
9. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti liudytojo M. S., kuris pranešė, kad prekybos centro aikštelėje automobilis pastatytas taip, kad trukdo išvažiuoti, o vairuotojas, galbūt neblaivus, miega automobilyje. Atvykę policijos pareigūnai pamatė, kad automobilis eismui nekliudo, jo variklis išjungtas. Tuomet policijos darbuotojai nurodė liudytojui M. S., kad šis nueitų ir paprašytų, kad minėto automobilio vairuotojas patrauktų automobilį, o patys stebėdami iš toliau laukė, kol automobilis pajudės. M. S. paprašius G. B. patraukti automobilį ir automobiliui pajudėjus, policijos darbuotojai sulaikė automobilio vairuotoją G. B., jam buvo nustatytas 2,37 promilės etilo alkoholio girtumas, t. y. viršijantis 1,5 promilės, ir dėl šio fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei G. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už ką jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo.
10. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nors G. B. būdamas neblaivus sėdėjo prie automobilio vairo, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad tuo metu jis rengėsi kur nors važiuoti. Aplinkybė, kad jis prieš tai ketino automobilį perstatyti į kitą vietą, vertinant provokacijos buvimo ar nebuvimo faktą, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, nes tuo metu, kai policijos darbuotojų nurodymu M. S. buvo paragintas patraukti automobilį, išteisintasis automobilio nevairavo, automobilio variklis buvo išjungtas. Jis užvedė automobilį ir neblaivus juo pavažiavo keletą metrų tik po to, kai paprašytas policijos darbuotojų jį paragino patraukti automobilį liudytojas M. S., ir tai padarė ne iš karto, o tik po trečio ar ketvirto M. S. raginimo, t. y. intensyvių nusikalsti skatinančių veiksmų. Taigi, pagal bylos aplinkybes pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši konkreti policijos darbuotojų užfiksuota išteisintojo veika, už kurią jis pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, be policijos darbuotojų įsikišimo nebūtų buvusi padaryta ir kad ši veika, pasitelkiant liudytoją M. S., buvo išprovokuota pačių policijos darbuotojų. Tokiu atveju buvo pažeista išteisintojo teisė į teisingą procesą ir teismą, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje; provokacijos metu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais.
11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnis, be kita ko, draudžia vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam. Šio įstatymo 10 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad užtikrindama eismo saugumą policija prižiūri, kaip eismo dalyviai laikosi šio įstatymo nuostatų ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Policijos darbuotojų sąmoningas leidimas vairuoti, kaip įtariama, neblaiviam asmeniui, o juo labiau skatinimas tai daryti, siekiant patikrinti, ar asmuo nepadarė administracinio teisės pažeidimo arba nusikalstamos veikos, ir tokį faktą užfiksuoti, kelia pavojų kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui ir yra nesuderinamas su saugaus eismo užtikrinimu ir pirmiau paminėtomis įstatymo nuostatomis. Toks duomenų gavimo būdas negali būti laikomas teisėtu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, o tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais ir dėl šios priežasties.
12. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 7 punktas, be kita ko, nustato, kad policijos pareigūnas, įtardamas, jog nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad policijos pareigūnai, iš budėtojo gavę pranešimą ir turėdami informacijos, kad automobilio vairuotojas yra galbūt neblaivus, laikydamiesi pirmiau išdėstytų įstatymo reikalavimų, atvykę į įvykio vietą turėjo imtis teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų įsitikinta vairuotojo blaivumu, ir nustatę, kad jis yra neblaivus, privalėjo neleisti jam vairuoti automobilio, tačiau pasielgė priešingai.
13. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. B. į automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybos centro atvažiavo neblaivus prieš M. S. iškviečiant policijos darbuotojus. Kasacinės instancijos teismas svarstyti dėl G. B. atsakomybės už šią veiką neturi pagrindo, nes iš bylos matyti, kad G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to nebuvo kaltinamas ir nuteistas, kaltinimo faktinės aplinkybės BPK 256 straipsniuose nustatyta tvarka nebuvo keičiamos nei prokuroro prašymu, nei paties teismo iniciatyva. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinį skundą.