LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 18 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Gabrielės JuodkaitėsGranskienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 14 d. nutarties. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimu būdu ir S. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 14 d. nutartimi nuteistojo S. B. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. B. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su mažamete prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu tokiomis aplinkybėmis: jis nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliai nenustatytos dienos ir laiko, bute (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios M. B., gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl mažametystės, seksualiai ją prievartavo, t. y. nenustatytą skaičių kartų liepdavo jai nuogai nusirengti, atsigulti šalia jo lovoje ir, pasisodinęs ją ant pilvo, trindavo savo lytinį organą į jos lytinius organus.
2. S. B. taip pat nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajai M. B. sveikatą tokiomis aplinkybėmis: jis, nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. pabaigos prieš mažametę M. B. atlikdamas nenustatytą skaičių seksualinių prievartavimų, trumpam susargdino šeimos narį – mažametę nukentėjusiąją, jai sukėlė laikino pobūdžio psichikos sutrikimą (kitos reakcijos į stresą F43.8).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo S. B. gynėjas advokatas K. Betingis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą S. B. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nes, priimdami skundžiamus sprendimus, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse, 301 straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažino tam tikrų įstatymo reikalavimus atitinkančių duomenų, nuosprendyje ir nutartyje teismų išvados padarytos nesiėmus priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio ir S. B. nuteistas dėl mažametės M. B. seksualinio prievartavimo bei nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo nesurinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų.
3.2. Kasatorius, kasaciniame skunde aptardamas nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausą reglamentuojančias BPK 186 straipsnio ir kitų teisės aktų nuostatas, įtariamojo ir kaltinamojo teises baudžiamajame procese, teigia, kad mažametės nukentėjusiosios M. B. 2018 m. lapkričio 8 d. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliekama S. B. nedalyvaujant, taip jam nesuteikiant galimybės ginčyti nukentėjusiosios parodymų ir pateikti jai klausimų parodymų davimo metu. Be to, minėtos apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, tačiau nei liudytojo apklausos protokole, nei kituose bylos dokumentuose nėra duomenų, kad apklausos vaizdo ir garso įrašas tuoj po apklausos buvo parodytas nuteistajam, taip nebuvo sudaryta galimybė jam per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti nukentėjusiajai klausimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistajam būtų buvusi suteikta tinkama galimybė ginčyti nukentėjusiosios parodymus ir pateikti jai klausimų nagrinėjant bylą teisme, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios apklausos vaizdo ir garso įrašas nuteistajam nebuvo parodytas, tai padaryta tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo S. B. nedalyvavimo nukentėjusiosios M. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją aplinkybių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Bylos duomenys ir prie kasacinio skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją dieną, taip pat iki jos ir dar po to prokurorės leidimu S. B. buvo (duomenys neskelbtini) ir dirbo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad S. B. apie numatomą nukentėjusiosios apklausą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis, būdamas užsienyje, gavo prokurorės pranešimą dėl apklausos. Be to, nuteistasis atsisakymo dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje nepareiškė, o apklausos protokole nėra tinkamai išreikšta ikiteisminio tyrimo teisėjo pozicija dėl S. B. nedalyvavimo apklausoje. Kasatorius pažymi, kad nors nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo nuteistojo gynėja, kuri jokių klausimų nepateikė, tai nepašalina nuteistojo teisės, kad būtų sudarytos sąlygos jam pačiam užduoti svarbius klausimus nukentėjusiajai. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusioji M. B. į teismo posėdžius nebuvo kviečiama ir teisme neapklausta, nors gynyba to prašė.
3.4. Mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat atlikta nesilaikant BPK 179, 180 straipsnių reikalavimų, todėl turėtų būti pripažinta niekine. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios M. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavę specialistai, iš jų psichologė V. Š., kuri padėjo teisėjai apklausti mažametę (iš esmės ją apklausė), pasirašė rašytinį pasižadėjimą sąžiningai atlikti jiems pavedamas užduotis ir kad buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą. Be to, iš nukentėjusiosios M. B. apklausos vaizdo ir garso įrašo matyti, kad apklausos metu nukentėjusiosios duoti parodymai apie S. B. galėjo būti gauti neteisėtai, nukentėjusiąją kalbinant ne pirmą kartą jai iš anksto žinomais klausimais, reikalaujant klausinėjančiam asmeniui iš anksto žinomų žinių, mokant nukentėjusiąją duoti atitinkamus kaltinančius parodymus ir skatinant ją už anksčiau aptartus parodymus pažadais atsilyginti prizu.
Pirmosios instancijos teisme apklausos vaizdo ir garso įrašas, užfiksuoti duomenys apie galimus pažeidimus renkant įrodymus, apklausos eiga, nukentėjusiosios elgesys netirti ir neanalizuoti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, perklausęs ir peržiūrėjęs apklausos vaizdo ir garso įrašą, visus duomenis apie galimus esminius BPK pažeidimus atliekant ikiteisminį tyrimą ir nukentėjusiosios M. B. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepagrįstai ignoravo, galimų pažeidimų nesiaiškino ir neįvertino bei skundžiamoje nutartyje dėl to nepasisakė.
3.5. Pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį nepilnametis (mažametis) nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos 3 punkte nustatyta, kad aiškinantis pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, tiek dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, tiek jį pradėjus, rekomenduojama neapklausti nepilnamečio BPK nenustatyta tvarka, tokią apklausą pavadinant pokalbiu, pabendravimu ir pan. Remiantis BPK, atlikti ikiteisminį tyrimą ir atskleisti nusikalstamas veikas gali bei privalo tik prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos ir pareigūnai, jie turi visus proceso veiksmus atlikti ir sprendimus priimti kaip įmanoma greičiau. Kasatoriaus teigimu, šių reikalavimų byloje buvo nesilaikoma, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją beveik tris mėnesius tyrimą atliekantys pareigūnai ar prokurorai BPK nustatyta tvarka ne tik neatliko su nukentėjusiąja jokių proceso veiksmų, bet ir nesiėmė priemonių, kad apsaugotų nukentėjusiąją nuo su tyrimu nesusijusių asmenų (jos motinos, kitų asmenų) galimo neteisėto poveikio, kad ši duotų tikrovės neatitinkančius parodymus apie S. B.
3.6. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo vilkinamas, o neįgaliotų institucijų ((duomenys neskelbtini) švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos, globos namų „(duomenys neskelbtini)“, globotojos šeimos (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro) darbuotojai, viršydami savo kompetencijos ribas, nevykdydami pareigos apie galimai prieš vaiką padarytą nusikalstamą veiką nedelsiant pranešti policijai ar prokurorui, ne BPK nustatyta tvarka, ne vaikų apklausoms pritaikytose patalpose, naudodami nepatikrintus metodus bei metodologijas, nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. ne vieną kartą detaliai apklausė mažametę M. B., tokias apklausas pavadindami pokalbiais, pabendravimais, supažindinimais, konsultacijomis, pravestomis pamokėlėmis, mokymais, užsiėmimais, išsiaiškinimais, atpažinimais, piešimais, rengimu ikiteisminio tyrimo procesui ir pan. Dalis tokių veiksmų atlikta ir iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Kasatoriaus teigimu, tokiu būdu buvo galima išmokyti ir parengti mažametę kalbėti teisme taip, kaip norima, taip pat apkalbėti S. B. Tačiau teismai skundžiamus sprendimus pagrindė išimtinai nukentėjusiosios M. B. parodymais, kurių atsiradimo aplinkybių, jų pagrįstumo, leistinumo ir teisėtumo išsamiai bei nešališkai nepatikrino ir neįvertino. Nukentėjusiosios M. B. parodymai nėra neabejotinai patvirtinti kitais įrodymais, yra nepatikimi, jais negalima grįsti S. B. kaltės.
3.7. Kasatorius, aptardamas dėl mažametės nukentėjusiosios M. B. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. – birželio 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS- 76/2019 išvadas bei ekspertų paaiškinimus teisme, nurodo, kad ekspertizės akto išvados grindžiamos tik prielaidomis, kad M. B. nukentėjo nuo nuteistojo seksualinės prievartos. Ekspertizės akte jokiais kitais duomenimis, išskyrus tyrėjos užduotyje nurodytas įvykio aplinkybes, objektyviai nenustatyta, kad toks įvykis iš tikrųjų buvo, tik nurodyta, kad M. B. dėl savo amžiaus nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės (pobūdžio, pavojingumo) ir dėl to negalėjo jiems pasipriešinti. Byloje nenustatyta ir neišsiaiškinta, kokį poveikį M. B. teisme duotiems parodymams padarė ekspertų nustatytas jos didesnis įtaigumas, baikštumas, nuolankumas, paklusnumas, kokius žodžius iš aplinkos apie byloje nagrinėjamus įvykius dėl didesnio įtaigumo ir noro įtikti suaugusiesiems ji perėmė ar galėjo perimti bei panaudoti parodymų davimo teisme metu, taip pat kokią įtaką mažametei padarė ir kokias pasekmes sukėlė jos motinos S. G. veiksmai: grasinimai, kad bus palikta, statymai į kampą bei mušimai.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad S. G. buvo suinteresuota pakenkti S. B., nes jie nesutarė, pykosi, o nuteistajam išėjus gyventi kitur, ji siekė jam už tai atkeršyti, mergaitėms aiškino, kad jis jas paliko, ėmėsi veiksmų, kad iš nuteistojo atimtų jam priklausantį turtą. Kartu teismas neįvertino, kad byloje nėra jokių duomenų, jog S. B. būtų seksualiai išnaudojęs vaikus ar kitaip neteisėtai elgęsis, o nukentėjusiosios M. B. užrašai bei nevienkartiniai paaiškinimai visiems su tyrimu nesusijusiems asmenims ir ekspertams įrodo, kad jos motina prieš ją smurtavo, gąsdino ir kitaip neteisėtai veikė, ir tai turėjo įtakos neteisingiems jos parodymams apie S. B.
3.8. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusiosios M. B. sveikata nuo gimimo nebuvo gera, namuose jai buvo taikomos smurtinės bausmės, ji buvo mušama motinos, tačiau byloje nukentėjusiosios sveikatos būklės tyrimas nebuvo atliekamas, o remiantis tik teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kurio išvados sąlyginės ar tikėtinos, ir jame M. B. konstatuotu laikino pobūdžio psichikos sutrikimu (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), tariamai atsiradusiu dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas įvertintas kaip nesunkus ir nepagrįstai inkriminuotas S. B. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ne nuteistojo veiksmais, bet dėl jos motinos S. G. sistemingo smurtavimo, grasinimų ir tiesioginio neteisėto poveikio jai tiriamo įvykio metu. Be to, kasatorius pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvadoje Nr. G 2860/2018 (01) nurodyta, jog M. B. apžiūros metu nenustatyta mergystės plėvės pažeidimų, taip pat nėra sužalojimo žymių išorinių lytinių organų srityje, išangėje ir jos aplinkoje. Tokios išvados paneigia 2018 m. lapkričio 8 d. liudytojo apklausos protokole įrašytus nukentėjusiosios M. B. parodymus apie seksualinio pobūdžio nuteistojo veiksmus prieš ją.
3.9. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti nuteistojo motinos J. B. rasti M. B. užrašai, kurie patvirtina, kad nukentėjusiosios žinios, vartojami žodžiai ir leksika apie žmogaus kūną iki byloje nagrinėjamų įvykių akivaizdžiai skiriasi nuo leksikos, vartojamų žodžių ir žinių, kurias ji pateikė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Leksikos, kuria pasakyti ir užrašyti mažametės parodymai teisme, girdimi apklausos vaizdo ir garso įraše, tokio amžiaus vaikas nesugebėtų be suaugusiųjų pagalbos pavartoti, nukentėjusiosios žodžiuose aiškiai jaučiasi suaugusiųjų žodžiai ir patirtis. Tai taip pat patvirtina, kad M. B. per ilgą konsultacijų bei specialaus rengimo ikiteisminio tyrimo procesui etapą buvo išmokyta kalbėti, perėmė žodžius apie byloje nagrinėjamus įvykius iš aplinkos ir pan. Kartu nukentėjusiosios užrašuose nėra jokių užuominų, kad S. B. su ja būtų elgęsis netinkamai, priešingai, nuteistasis švelniai vadinamas tėveliu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai gynybos prašymo apklausti J. B. netenkino, M. B. užrašų nepridėjo prie bylos ir neištyrė.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Byloje nėra duomenų, kad iki mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją apie nusikalstamos veikos aplinkybes ją būtų apklausę kiti asmenys. Tai, kad nukentėjusiosios motina S. G., nerimaudama dėl pasikeitusio dukters elgesio, kreipėsi pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro psichiatrę V. Č., po to į psichologę A. S., o pastaroji, teikdama mažametei psichologinės pagalbos paslaugas, bendravimo su ja metu sužinojo apie vaiko galimai patirtą seksualinę prievartą, nesudaro pagrindo teigti, kad šios specialistės bei mergaitės motina vykdė mažametės apklausą. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad psichologė, konsultacijų metu sužinojusi apie galimai prieš M. B. atliktus neteisėtus jos patėvio S. B. seksualinio pobūdžio veiksmus, apie tai pranešė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui (duomenys neskelbtini) savivaldybėje ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, o M. B. kartu su motina ir seserimi E. B. buvo nusiųstos į globos namų „(duomenys neskelbtini)“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą, jame M. B. buvo atliktas psichodiagnostinis tyrimas ir surašyta išvada, kad ji galimai yra nukentėjusi nuo seksualinės prievartos.
Be to, nuo 2018 m. rugsėjo mėn. M. B. buvo teikiama psichologinė pagalba (duomenys neskelbtini) švietimo centro Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Konsultacijų metu buvo siekiama stabilizuoti M. B. emocinę būseną, ji buvo skatinama suvokti ir įvardyti jausmus, mokoma tinkamo pykčio išreiškimo ir nusiraminimo įgūdžių. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta buvusi laikinoji mažametės nukentėjusiosios globėja D. L., kuri lydėjo mergaitę į konsultacijas ir jose dalyvavo. Ši liudytoja paneigė, kad mergaitė buvo klausinėjama apie patirtos seksualinės prievartos aplinkybes.
4.2. Nukentėjusiosios M. B. apklausą ikiteisminio tyrimo teisėja atliko specialiai vaikų apklausoms pritaikytose patalpose, darant vaizdo ir garso įrašą, dalyvaujant Šiaulių apygardos teismo psichologei V. Š., pastaroji apklausė mažametę M. B., atsižvelgdama į jos socialinę ir psichologinę raidą, o kitiems proceso dalyviams – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei ir įgaliotajai atstovei, įtariamojo S. B. gynėjai ir prokurorei – buvo sudarytos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą kitoje patalpoje ir per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti klausimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. ir jo gynėjai apie numatomą M. B. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pranešta elektroniniu būdu. Nuteistojo gynėja apklausoje dalyvavo, tuo tarpu S. B. apie norą dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje neinformavo nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, nei savo gynėjos, todėl laikytina, kad jis savanoriškai atsisakė pasinaudoti teise dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje, o kasacinio skundo teiginiai apie suvaržytą įtariamojo teisę pačiam apklausti nukentėjusiąją ir teisę į gynybą yra nepagrįsti.
4.3. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei S. B., nei jo gynėjas nereiškė prašymų šaukti nukentėjusiąją į teismo posėdį, suteikiant jam galimybę pačiam apklausti nukentėjusiąją, taip pat neprašė peržiūrėti jos apklausos vaizdo ir garso įrašo. Toks prašymas buvo pateiktas tik apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas peržiūrėjo nukentėjusiosios apklausos vaizdo ir garso įrašą, tačiau nutarė į teismą mažametės nekviesti ir išdėstė tokio sprendimo motyvus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai atidžiai tyrė kitus byloje surinktus duomenis, kurie patvirtintų ar paneigtų ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nukentėjusiosios parodymus. Teismų sprendimuose detaliai išdėstyti duomenys, kuriuos įvertinę teismai nusprendė, kad byloje surinktų įrodymų visumos pakanka S. B. kaltei pagrįsti. Nuteistojo kaltumas nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais.
4.4. Kasaciniame skunde keliamas nukentėjusiosios M. B. parodymų patikimumo klausimas yra nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją su M. B. bendravę specialistai būtų ją mokę, kokius parodymus duoti, taip pat nėra duomenų, kad iki minimos apklausos ją kas nors būtų detaliai apklausęs apie įvykio aplinkybes. Vertindami nukentėjusiosios M. B. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismai motyvuotai nusprendė, kad neturi pagrindo jais netikėti, nes jie yra realistiški, atitinkantys jos socialinę, psichologinę brandą, žodyną bei turimas žinias. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-76/2019 nustatyta, kad M. B. byloje nagrinėjamų įvykių metu, atsižvelgiant į amžių ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti ir įsiminti faktines bylos aplinkybes. Aplinkybių, kurios rodytų M. B. didesnį polinkį fantazuoti, manipuliuoti ar norą nepagrįstai apkaltinti S. B. nusikaltimo padarymu, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs liudytojų parodymus, eksperčių paaiškinimus teisme, pagalbos centro „(duomenys neskelbtini)“ atlikto nukentėjusiosios psichologinio vertinimo išvadoje, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytus duomenis, padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad minėti duomenys patvirtina nukentėjusiosios M. B. parodymų tikrumą ir patikimumą, kartu nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes.
4.5. Kasacinio skundo teiginys, kad S. B. nepagrįstai nuteistas ir dėl nesunkaus nukentėjusiosios M. B. sveikatos sutrikdymo, prieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoms, kuriose konstatuota, kad M. B. nustatytas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 – tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Tokia ekspertizės akto išvada abejoti nėra pagrindo. Nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją M. B. buvo nevienkartiniai, susiję su grasinimais, nukentėjusioji dėl mažametystės ir grasinimų negalėjo tokiems veiksmams priešintis. Visa tai neabejotinai nukentėjusiajai kėlė stiprų stresą, todėl teismai pagrįstai nusprendė, kad nusikalstami S. B. veiksmai buvo nukentėjusiajai nustatyto laikino psichikos sutrikimo priežastis.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus reikšmingus byloje surinktus įrodymus, nutartyje argumentuotai pasisakė dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, byloje surinktų įrodymų leistinumo ir pakankamumo, nuteistojo atliktų nusikalstamų veiksmų vertinimo ir pateikė skundo atmetimo motyvus.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo S. B. gynėjo advokato K. Betingio kasacinis skundas atmestinas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie nuteistojo S. B. gynėjo advokato K. Betingio kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, kuriais ginčijamos atskiros pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimų išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20, 186 straipsnių pažeidimais
8. Kasatorius, nesutikdamas su S. B. nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus dėl mažametės M. B. seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje, pripažindami duomenis įrodymais ir juos vertindami, padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, didžioji kasacinio skundo dalis yra susijusi su mažametės nukentėjusiosios M. B. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo kritika, akcentuojant nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarkos pažeidimus bei ginčijant nukentėjusiosios parodymų teisėtumą ir patikimumą. Šie argumentai nepagrįsti.
9. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K- 160-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018 ir kt.). Nors nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde tiesiogiai nenurodoma, tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis skunde nurodytų BPK pažeidimų iš esmės yra siejami būtent su esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais.
11. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažintini esminiais. Iš bylos duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, šioje byloje vertindami įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys – BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 150 straipsnio 4 dalis ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai – nuteistajam S. B. pritaikytas tinkamai.
12. Kasatorius, ginčydamas nukentėjusiosios M. B. parodymus jų teisėtumo aspektu, pirmiausia teigia, kad mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko nesilaikant BPK 186 straipsnyje nustatytos tvarkos, nes nukentėjusiąją apklausė ne ikiteisminio tyrimo teisėja tiesiogiai, o tam neįgaliotas asmuo – psichologė, todėl šios apklausos metu gauti duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais.
13. Pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio kodekso 184 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba šio kodekso 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet, taip pat į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą (BPK 186 straipsnio 3 dalis).
Taigi psichologas ne tik dalyvauja atliekant tyrimo veiksmą – apklausą, bet ir padeda ją atlikti, taip užtikrindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui galimybę gauti tyrimui ar bylos nagrinėjimui reikšmingų duomenų, o nepilnamečiui – pasinaudoti procesinėmis teisėmis ir garantijomis, visų pirma būti apsaugotam nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis 2006 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu, įgyvendinant Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą, parengtomis Psichologinėmis rekomendacijomis ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dirbantiems su nepilnamečiais (toliau – Rekomendacijos), apklausos metu nepilnametį ar mažametį apklausia vienas specialistas. Tai gali būti policijos pareigūnas, ikiteisminio tyrimo teisėjas, pakviestas psichologas ar kitas apklausai pasirengęs specialistas.
Jie būna kartu su vaiku. Visi kiti su apklausa susiję asmenys ir specialistai vaiko apklausą stebi gretimoje patalpoje pro vienpusio matymo stiklą ar monitoriaus ekrane ir gali užduoti klausimus pareigūnui per radijo stotelę. Apklausiantis asmuo girdi klausimus ausinėse (arba gali ateiti į kitą kambarį pasitikslinti, kokie dar klausimai turi būti užduoti). Nepilnametis tokiu būdu girdi klausimus tik iš vieno asmens.
14. Iš byloje esančių duomenų – liudytojo apklausos protokolo bei apklausos garso ir vaizdo įrašo matyti, kad mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be prokurorės, įtariamojo gynėjos, nukentėjusiosios atstovės bei vaiko teisių apsaugos atstovės, taip pat dalyvavo psichologė V. Š., pastaroji tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja vaikų apklausoms pritaikytose patalpose, o visą apklausos eigą ir aplinkybes, dėl kurių buvo apklausiama nukentėjusioji, iš gretimos patalpos kartu su kitais proceso dalyviais stebėjo ir kontroliavo ikiteisminio tyrimo teisėja, ši apklausos metu per ausines nurodydavo psichologei, kokius klausimus užduoti nukentėjusiajai. Taigi, šiuo atveju nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo apklausos tvarka, nustatyta BPK 186 straipsnyje, nebuvo pažeista. Tai atitinka ir teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2013, 2K-261/2014).
15. Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad apklausos metu su nukentėjusiąja bendravusi psichologė V. Š. prieš apklausą pasirašė rašytinį pasižadėjimą sąžiningai atlikti jai pavedamas užduotis ir kad ji buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BPK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą, kaip to reikalaujama BPK 180 straipsnio 2 dalyje.
16. Atsakant į šiuos kasacinio skundo argumentus yra svarbios šios įstatymu įtvirtinto reguliavimo nuostatos:
16.1. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. psichologo, padedančio baudžiamajame procese apklausti nepilnamečius, statusas baudžiamojo proceso įstatyme nebuvo įtvirtintas. Taigi, jam buvo taikomi bendri reikalavimai kaip specialiųjų žinių turėtojui. BPK 89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialistas gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas arba šioje įstaigoje nedirbantis asmuo. Specialistai, kurie yra ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, pagal pareigas yra įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą. Atitinkamai BPK 180 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu dalyvauti atliekant tyrimo veiksmą pasitelkiamas specialistas, kuris nėra ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, prieš tyrimo veiksmo pradžią įsitikinama jo asmens tapatybe ir kompetentingumu, išsiaiškinami jo santykiai su įtariamuoju ir nukentėjusiuoju, patikrinama, ar nėra pagrindo specialistą nušalinti.
Prieš pradėdamas vykdyti savo pareigas, toks specialistas pasirašo rašytinį pasižadėjimą sąžiningai atlikti jam pavedamas užduotis; be to, jis įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymu įtvirtintas reguliavimas nustato skirtingą įspėjimo tvarką priklausomai nuo specialisto pavaldumo – t. y. asmenys, dirbantys ikiteisminio tyrimo įstaigoje, laikomi pagal pareigas žinančiais gresiančią baudžiamąją ar procesinę atsakomybę už netinkamą pareigų vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad specialiųjų žinių turintiems asmenims ne visais atvejais yra taikytini BPK 89 ir 180 straipsnių reikalavimai, kaip antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-543/2011 išaiškinta, kad specialistas, kuris tik padeda atlikti proceso veiksmą (pvz., filmuoja proceso veiksmo eigą), tačiau nepateikia jokių specialiųjų žinių reikalaujančių paaiškinimų ar išvados, nelaikytinas specialistu BPK 89, 180 straipsnių prasme.
16.2. 2019 m. gruodžio 19 d. baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimais psichologo statusas buvo prilygintas specialisto statusui ir BPK 89 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečio nukentėjusiojo, nepilnamečio liudytojo, nepilnamečio įtariamojo, nepilnamečio kaltinamojo ar specialių apsaugos poreikių turinčio nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje dalyvaujantys psichologai yra specialistai, kurie padeda apklausti šiuos asmenis, atsižvelgdami į jų socialinę ir psichologinę brandą ir (ar) specialius apsaugos poreikius. Prireikus šie psichologai dalyvauja atliekant ir kitus baudžiamojo proceso veiksmus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apklausoje dalyvaujančio psichologo paprastai nėra prašoma pateikti išvados ar paaiškinimų jo kompetencijos klausimais, nes jo funkciją sudaro pagalba apklausiant nepilnametį ar specialių apsaugos poreikių turintį nukentėjusįjį, siekiant baudžiamojo proceso normų aiškumo ir nedviprasmiškumo, BPK 89 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta, kad dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą jis įspėjamas tik tuo atveju, jeigu jo prašoma atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą ar paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Toks teisinis reguliavimas atliepia suformuotus šiuo klausimus išaiškinimus aptartoje kasacinėje praktikoje.
17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios M. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavusi psichologė V. Š. dirba Šiaulių apygardos teisme, yra šio teismo psichologė, ji šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu padėjo ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausti mažametę nukentėjusiąją M. B., atsižvelgdama į nukentėjusiosios socialinę ir psichologinę brandą. Pažymėtina, kad ši psichologė byloje jokios išvados ar paaiškinimų savo kompetencijos klausimais neteikė, yra teismo tarnautoja, todėl BPK 180 straipsnio 2 dalies reikalavimai jai netaikyti pagrįstai.
18. Kasatorius, abejodamas nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją rezultatais, tvirtina, kad nukentėjusioji iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ne vieną kartą detaliai buvo apklausiama ne BPK nustatyta tvarka, tam neįgaliotų asmenų, tokias apklausas pavadinant pokalbiais, pabendravimais, supažindinimais, konsultacijomis, pravestomis pamokėlėmis, mokymais, užsiėmimais, išsiaiškinimais, atpažinimais, piešimais, rengimu ikiteisminio tyrimo procesui ir pan., todėl apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusiosios duoti parodymai apie S. B. galėjo būti gauti neteisėtai, nukentėjusiąją kalbinant ne pirmą kartą jai iš anksto žinomais klausimais, reikalaujant klausinėjančiam asmeniui iš anksto žinomų žinių, mokant nukentėjusiąją duoti atitinkamus kaltinančius parodymus, skatinant ją už anksčiau aptartus parodymus pažadais atsilyginti prizu.
19. Nagrinėjamos bylos situacija bei kontekstas, įvykių seka paneigia šiuos kasatorių teiginius. Pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad mažametės nukentėjusiosios M. B. motina S. G., nerimaudama dėl pasikeitusio vaikų (nukentėjusiosios ir jos sesers) elgesio (sunkaus susikalbėjimo su jomis, jų nerimo, įtampos, nereagavimo į padrąsinimus ir pan.), kreipėsi pagalbos į psichologę A. S., šios psichologės konsultacijų metu buvo gauta duomenų apie galimai prieš M. B. atliktus neteisėtus jos patėvio S. B. seksualinio pobūdžio veiksmus. Apie tai psichologė pranešė Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui ir Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o M. B. buvo apgyvendinta globos namų „(duomenys neskelbtini)“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, jame M. B. buvo atliktas psichodiagnostinis tyrimas ir surašyta įvertinimo išvada, kad ji galimai yra nukentėjusi nuo seksualinės prievartos. Nustatyta ir tai, kad M. B. psichologinė pagalba toliau buvo teikiama (duomenys neskelbtini) švietimo centro Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, joje teiktų konsultacijų metu, neklausinėjant apie nukentėjusiajai skaudžių įvykių aplinkybes, ji buvo skatinama suvokti ir įvardyti jausmus, mokoma tinkamo pykčio išreiškimo ir nusiraminimo įgūdžių, taip buvo rengiama ikiteisminio tyrimo procesui, kad gebėtų įvardyti jausmus, drąsinant pasakoti specialistams tai, ką ji patyrė.
20. Antra, pirmiau paminėtose Rekomendacijose nurodoma, jog vaiko paruošimas teisinėms procedūroms duoda dvejopą naudą, t. y. pagerina teisinių procedūrų eigą – vaikas geriau supranta, koks yra jo vaidmuo, kokių veiksmų ir pasekmių galima tikėtis, taip pat sumažina vaiko patiriamą psichologinę traumą teisinių procedūrų metu. Teisinės procedūros kelia įtampą ir nerimą net ir suaugusiam žmogui, todėl vaikas, visiškai nežinantis teisinės struktūros ir veiksmų, gali išgyventi labai intensyvius neigiamus jausmus, kurie turi įtakos psichologinei jo būsenai ir mažina vaiko parodymų kokybiškumą. Vaikas, kuris eina į apklausą žinodamas jos tikslą, savo vaidmenį joje bei svarbą visame tyrimo procese, jaučiasi daug drąsiau ir lengviau pasakoja apie tiriamą nusikaltimą apklausą vykdančiam specialistui. Todėl, ruošiantis apklausai, yra būtinas tinkamas psichologinis vaiko paruošimas teisinėms procedūroms.
21. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei vaiko apklausos ypatumus, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad tokie pirmiau nurodyti su nukentėjusiąja M. B. atlikti veiksmai, kurių pirminis tikslas buvo teikti psichologinę pagalbą dėl pasikeitusio elgesio, o tik pagalbinis tikslas buvo ruošti ją psichologiškai teisinėms procedūroms, t. y. apklausai teisme, neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui ir kartu atitinka pasiruošimo apklausai specifiką. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje nenustatyta, kad su mažamete M. B. dirbę ir ją apklausai teisme ruošę specialistai būtų viršiję jiems nustatytos kompetencijos ribas ar kad tuo metu, kai buvo rengiama apklausai, nukentėjusioji būtų detaliai išklausta ir taip būtų pakenkta ikiteisminio tyrimo procesui. Byloje esantys duomenys taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji M. B. prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją psichologės V. Š., anksčiau su mažamete bendravusių specialistų ar kitų asmenų buvo mokoma duoti atitinkamus S. B. kaltinančius parodymus ir skatinama už tokių parodymų davimą pažadais atsilyginti prizu.
22. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nukentėjusiosios M. B. parodymai, duoti apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, teismų įrodymais pripažinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.
23. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, ir neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Šie teiginiai iš esmės grindžiami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymus apklausti nuteistojo motiną J. B. ir pridėti prie bylos bei ištirti jos rastus M. B. užrašus, kurie neva patvirtina, kad nukentėjusiosios žinios, vartojami žodžiai ir leksika apie žmogaus kūną iki byloje nagrinėjamų įvykių skiriasi nuo tų, kurias ji pateikė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Be to, kasatoriaus teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, kad atlikus M. B. apžiūrą nenustatyta mergystės plėvės pažeidimų, taip pat sužalojimo žymių išorinių lytinių organų srityje, išangėje ir jos aplinkoje, tačiau nustatyti kiti sužalojimai, galimai atsiradę dėl nukentėjusiosios motinos S. G. smurtinių veiksmų prieš ją. Su tuo iš esmės yra susijęs ir kasatoriaus argumentas, kad teismas neįvertino, jog ekspertizės akte M. B. nustatytas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, galėjo atsirasti ne dėl nuteistojo veiksmų, bet dėl nukentėjusiosios bendros blogos sveikatos būklės nuo gimimo bei jo motinos S. G. sistemingo smurtavimo prieš ją ir daromo poveikio viso tyrimo proceso metu.
24. Kaip buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, teismas, atmesdamas gynybos prašymus, pateikė aiškius motyvus, kodėl apklausti J. B. ir pridėti prie bylos prašomą medžiagą netikslinga. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino konfliktinės situacijos šeimoje, netinkamų auklėjimo priemonių poveikį nukentėjusiosios M. B. psichikos būklei ir pagrįstai nusprendė, kad būtent nusikalstami tęstiniai nuteistojo S. B. veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo pagrindinis veiksnys ir nukentėjusiajai nustatyto laikino psichikos sutrikimo – kitų reakcijų į stiprų stresą priežastis.
Iš bylos medžiagos ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, priimtoje nutartyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistojo kaltumą. Dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies taikymo ir nukentėjusiosios parodymų vertinimo
25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam S. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nebuvo suteikta galimybė pačiam apklausti nukentėjusiosios M. B. ir užduoti jai klausimų, taip buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Šie argumentai nepagrįsti.
26. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ten pat).
27. EŽTT praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, kurias dažnai supa paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja byloje, kurioje nukentėjusysis yra nepilnametis arba, kaip nagrinėjamoje byloje, mažametis (pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D.T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl seksualinės prievartos ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės gali būti suderintos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu.
Nors tokio pobūdžio bylose dažnai vienintelis ar lemiamas įrodymas kaltinamajam nuteisti yra nukentėjusiojo (nukentėjusiosios) parodymai, jų atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti pateikdama jam (jai) klausimų teismo posėdžio metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2013). Siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje nustatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio) ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015).
28. Iš bylos duomenų matyti, kad apie mažametės nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vietą ir laiką BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo pranešta įtariamajam S. B. ir jo gynėjai advokatei K. Pugačienei, taip užtikrinant jų teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti nukentėjusiajai klausimus. Byloje esantys liudytojo apklausos protokolas bei apklausos garso ir vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistojo gynėja dalyvavo apklausoje ir per ikiteisminio tyrimo teisėją uždavė mažametei nukentėjusiajai vieną klausimą, kaip reagavo motina ir močiutė, kai ji papasakojo apie S. B. veiksmus prieš ją. Tuo tarpu įtariamasis S. B. jam įstatymo suteikta teise nepasinaudojo ir į nukentėjusiosios apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją neatvyko, apie neatvykimo priežastis nei prokurorui, nei teismui nepranešė ir pageidavimo dalyvauti apklausoje nepareiškė. Tačiau laisvėje esančio įtariamojo S. B. neatvykimas į nukentėjusiosios apklausą netrukdė atlikti apklausos (BPK 184 straipsnio 5 dalis). Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes taip pat įvertino ir dėl jų motyvuotai pasakė skundžiamoje nutartyje.
29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis atitinkamų reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Antra, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276- 976/2015, 2K-539-976/2015).
30. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad S. B. dėl jam pareikštų kaltinimų savo kaltės nepripažino, įvykių aplinkybes mačiusių liudytojų nėra, todėl vieninteliai tiesioginiai nuteistojo S. B. kaltės įrodymai yra mažametės nukentėjusiosios M. B. parodymai. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis S. B. taip pat neturėjo galimybės užduoti klausimų nukentėjusiajai, nes ji teisme pakartotinai apklausta nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis S. B., nei jo gynėjas nereiškė bylą nagrinėjusiam teismui prašymų pakartotinai šaukti nukentėjusiąją į teismo posėdį, suteikiant nuteistajam galimybę pačiam apklausti nukentėjusiąją, neprašė peržiūrėti jos apklausos vaizdo ir garso įrašo ir neprieštaravo teismo pasiūlymui apsiriboti tik nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pagarsinimu.
Tokius prašymus nuteistojo gynėjas pateikė tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tuo tarpu nukentėjusiosios pasakojimų nuoseklumas skirtingoje aplinkoje skirtingu metu, jų informatyvumas, realistiškumas leido pirmosios instancijos teismui nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir be pakartotinės nukentėjusiosios apklausos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui iš dalies patenkinus gynybos prašymus, buvo peržiūrėtas nukentėjusiosios M. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo ir garso įrašas. Tai iš esmės leido tiek bylą nagrinėjančiam teismui, tiek nuteistajam ir jo gynėjui stebėti, kaip buvo atliekama nukentėjusiosios apklausa, vertinti jos elgesį ir įvertinti jos parodymų patikimumą. Pažymėtina, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-76/2019 matyti, kad po byloje nagrinėjamų įvykių M. B. buvo konstatuotas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, jo atsiradimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais – seksualine prievarta prieš nukentėjusiąją.
Teismas, remdamasis nagrinėjamoje byloje esančia teismo ekspertų padaryta išvada, kad dėl emocinės būsenos M. B. nerekomenduojama dalyvauti tolesniuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teismo procese, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog nuteistasis ir gynėjas nepagrindė pakartotinės nukentėjusiosios apklausos teisme būtinumo, pagrįstai nutarė, kad dar kartą apklausti mažametę teisme netikslinga. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendimas nekviesti į teismo posėdį mažametės nukentėjusiosios M. B. buvo priimtas atsižvelgiant tiek į vaiko interesus, tiek ir tokios apklausos reikšmingumą.
31. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, teismai tinkamai taikė nukentėjusiojo, kuriam nuteistasis negalėjo užduoti klausimų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, parodymų vertinimo kriterijus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, kruopščiai tyrė nukentėjusiosios M. B. pateiktų duomenų apie prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nuoseklumą ir pagrįstai pripažino jos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pokalbiuose su byloje apklaustais asmenimis pateiktą informaciją patikimais. Kaip nurodyta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-76/2019, M. B. byloje nagrinėjamų įvykiu metu, atsižvelgiant į amžių ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti ir įsiminti faktines bylos aplinkybes; jos pasakojimų nuoseklumas skirtingose aplinkose skirtingu metu, realistiški, jos suvokimą ir žodyno lygį atitinkantys buitinės situacijos nupasakojimai, emocijos prisiminus ir kalbantis apie byloje nagrinėjamus įvykius, konfliktinis prieštaringas santykis su lytiškumu, neigiami jausmai S. B. atžvilgiu dera su jos parodymų turinio esme.
Apklaustos teisme ekspertizės aktą surašiusios ekspertės patvirtino šias savo išvadas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad netikėti M. B. parodymais apie patirtą seksualinę prievartą nėra pagrindo, nes šie parodymai yra realistiški, atitinkantys jos socialinę, psichologinę brandą, žodyną bei turimas žinias.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, išsamiai ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą, be jos pačios parodymų, patvirtina jos motinos S. G., psichologių A. S. ir V. P., kurioms ji pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai, jų nurodytas aplinkybes papildo ir byloje pateikta nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų pateiktos išvados, specialisčių bei eksperčių paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad minėti duomenys sutampa su nukentėjusiosios parodymais arba jiems neprieštarauja, todėl pagrįstai nusprendė, jog jie patvirtina M. B. parodymų tikrumą ir patikimumą. Taigi nukentėjusiosios M. B. parodymai, nors labai svarbūs, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistojo S. B. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų sprendimuose pateiktu ekspertizės akto išvadų bei eksperčių paaiškinimų vertinimu, tačiau, kaip jau buvo minėta, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, ar teisingai įvertinti įrodymai, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo atliktu minėtų bylos įrodymų vertinimu.
33. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartojami ir kasaciniame skunde, kad nukentėjusiosios M. B. motina S. G. buvo suinteresuota pakenkti S. B., todėl paveikė nukentėjusiąją, kad ši nuteistąjį apkalbėtų. Remdamasis byloje nustatytais duomenimis, ekspertizės aktu ir eksperčių paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad aplinkybių, kurios rodytų M. B. didesnį polinkį fantazuoti, manipuliuoti ar norą nepagrįstai apkaltinti S. B. nusikaltimo padarymu, byloje nenustatyta. Teismas vertino, kad liudytojų A. S., V. P., D. L. parodymai, eksperčių I. S., R. D. paaiškinimai paneigia apeliantų teiginius, jog nukentėjusioji galėjo būti paveikta kitų žmonių, pavyzdžiui, motinos S. G., ir patvirtina, kad nukentėjusioji kalbėjo apie tai, ką iš tikrųjų išgyveno. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos išsamiai motyvuotos ir atitinka bylos medžiagą.
34. Taigi, konstatuotina, kad nukentėjusiosios M. B. parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, ir teismai, apkaltinamąjį nuosprendį bei nutartį grįsdami ir M. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, neapribojo kaltinamojo teisių nesuderinama su teise į gynybą apimtimi ir nepadarė esminio proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, nepadarė kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl jų naikinti ar keisti nėra pagrindų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Nuteistojo S. B. gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą atmesti. Administracinė atsakomybė