LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 27 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, nuteistajam E. N., civilinės ieškovės UAB ,,K“ atstovui A. S., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl E. N. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, ir E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikintos nuosprendžio dalys dėl bausmių subendrinimo, BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, taip pat nuosprendžio dalys, kuriomis iš E. N. UAB „K“ priteista 460 Eur proceso išlaidų ir 63 581,54 Eur žalai atlyginti, paliekant civilinį ieškinį nenagrinėtą. Kita nuosprendžio dalis nekeista. Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. N. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (3389 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. N. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. N. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą.
Iš nuteistojo E. N. UAB „K“ priteista 63 581,54 Eur žalai atlyginti, 460 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, civilinės ieškovės UAB ,,K“ atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. N. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“ (bendrovės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) akcininkas ir direktorius, nežinant kitiems bendrovės akcininkams, pervesdamas įvairaus dydžio pinigines sumas iš UAB „K“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke (detalus finansinių operacijų aprašymas pateiktas teismų nuosprendžiuose), pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą – 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur).
2. E. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros. E. N., būdamas UAB ,,K“ direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. tyčia netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. buhalteriu formaliai įdarbino A. S., tačiau pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies; nepatvirtino UAB „K“ sąskaitų plano, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies; neparinko UAB „K“ apskaitos politikos, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio; nenustatė UAB „K“ dokumentų pasirašymo tvarkos, taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio; nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo, taip nesilaikė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 10 punktu; tinkamai neperdavė UAB „K“ dokumentų naujai išrinktam vadovui A. S., taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio reikalavimų.
Dėl to E. N. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d., yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnį, nes UAB „K“ apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusio asmens, nėra turto, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų, mokėtinų ir gautinų sumų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų; Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, 3 punktą, nes neatliko UAB ,,K“ inventorizacijų, nėra atliktų inventorizacijų atlikimo aprašų ir jų palyginimo su buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis; Inventorizacijos taisyklių 5 punktą, nes nutrūkus E. N., kuris UAB „K“ apskaitos dokumentuose įvardytas kaip bendrovės kasininkas, darbo sutarčiai nebuvo inventorizuotos jo žinioje buvusios lėšos, taip pat ir kitos materialinės vertybės, buvusios jo žinioje; Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, nes 2009 m. sausio 13 d. kasos pajamų orderis TSO Nr. 0972843, kuriuo į UAB „K“ kasą priimti 4000 Lt, surašytas dar neįvykus ūkinei operacijai, nes iš UAB „K“ banko sąskaitos pinigai buvo išimti tik 2009 m. sausio 20 d., ir dėl to, kad 2009 m. nesant pateisinančio dokumento – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio – darbo užmokesčiui išmokėti nurašė 2088 Lt, 2010 m. tokiu pat būdu nurašė 7239 Lt, 2013 m. – 100 Lt; Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4, 41 punktus, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d., yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktą, nes UAB „K“ apskaitos registre „Kasos apyvarta“ (buhalterinė sąskaita Nr. 2721) nurodytas 2012 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2, tačiau pačiame orderyje nurodytas Nr. 3 bei tuo pačiu numeriu Nr. 3 buvo išrašytas ir 2012 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderis.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad nesurinkta pakankamai objektyvių ir įtikinamų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistojo kaltė iš esmės pagrįsta tik 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvada ir specialisto 2016 m. birželio 8 d. paaiškinimu, tačiau nevertinti specialistės A. Barzdaitienės paaiškinimai, kurie keitė 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadą, taip pat nuteistojo, liudytojų parodymai, nesiaiškinta, ar E. N. persivestos bendrovės lėšos į asmeninę sąskaitą pagal jo pateiktas avanso apyskaitas realiai buvo naudojamos bendrovės reikmėms, neatsižvelgta į kitas reikšmingas aplinkybes. Atlikus papildomą UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, pateiktoje 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad šio tyrimo metu buvo pateikta papildomų dokumentų, kurie keičia 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadas bei patvirtina (keičia) specialistės A. Barzdaitienės apžiūrų protokoluose išdėstytus paaiškinimus.
Įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys (nepaisant trūkstamų kai kurių finansinių dokumentų, pagrindžiančių visas išlaidas, susijusias su bendrovės veikla) nepaneigia E. N. parodymų ir yra aiškiai nepakankami daryti išvadai, kad E. N., persivesdamas bendrovės 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt) į savo asmeninę sąskaitą, tyčia šias lėšas pasisavino, taip padarydamas bendrovei turtinę žalą. Priešingai, duomenų visuma patvirtina, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos UAB „K“ veikloje. Be to, E. N. kaltės dėl aptariamos veikos nepagrindžia ir tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia avansu mokėti dividendus, ar tai, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Nenustačius, kad E. N. pasisavino UAB „K“ lėšas, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, t. y. priimti nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teisme ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad E. N. inkriminuoto turto pasisavinimo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
4.3. Kaltinamuoju aktu E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas iš UAB „K“ kasos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. pasisavinęs 643 974,07 Lt (186 507,78 Eur) grynųjų pinigų. Šiai grynųjų pinigų sumai nepateikta panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančių dokumentų. Apie tokio dydžio nuostolį nurodyta ir 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadoje bei paaiškinime.
4.4. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas papildomas UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje padaryta kategoriška išvada, kad pagal 2016 m. balandžio 8 d. specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, taip pat apžiūros protokolų duomenis UAB ,,K“ iš viso buvo padarytas 661 654,83 Lt (191 628,48 Eur) nuostolis (kadangi 15 976,17 Lt nuostolis susidarė dėl 2009–2013 metais apskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių, E. N. inkriminuotinas didelės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) vertės svetimo UAB „K“ turto pasisavinimas). Apeliacinės instancijos teisme specialistė paaiškino, kad kasoje buvo nustatytas grynųjų pinigų trūkumas, tai išdėstyta pirminėje specialisto išvadoje, pagal kasos knygos duomenis kasoje buvo apskaitytas 624 547,07 Lt kasos pinigų likutis; ši išvada nepasikeitė; yra nustatytas nuostolis dėl grynųjų pinigų trūkumo.
4.5. E. N., būdamas bendrovės administracijos vadovas, žinojo, kad kasoje esančios lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už jų panaudojimą įmonės reikmėms. Taigi jis žinojo apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. E. N. ir baudžiamajame procese turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-2008). E. N. kėlė gynybinę versiją, kad jis pirminiame kaltinime nurodytą sumą išmokėjo kaip dividendus. Ši versija buvo patikrinta ir paneigta apeliacinės instancijos teisme. 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad dividendai buvo išmokėti trimis būdais: 78 849,32 Lt buvo išmokėta grynaisiais iš kasos (specialisto išvados Nr. 5-2/51 26 lentelė), 58 127,04 Lt apskaityti E. N. 2010 m. avanso apyskaitoje kaip išmokėti E. N., sumažinant gauto avanso sumą (specialisto išvados Nr. 5-2/51 4 lentelė); taip pat 124 595,64 Lt apskaityti kaip išmokėti iš buhalterinės sąskaitos Nr. 256 ,,įvairios gautinos sumos“, t. y. dividendų suma atliktas dividendų gavėjų skolų bendrovei padengimas. Šie duomenys rodo, kad UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario mėn. rašte Nr. (27.4-40- 4E)RD) pateiktus duomenis, kad išmokėta apmokestinamųjų išmokų suma penkiems asmenims sudarė 326 965 Lt, išskaičiuota pajamų mokesčio suma sudarė 65 394 Lt (7 priedas).
4.6. Taigi pagal apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes E. N., turėdamas jam patikėtus 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) grynųjų pinigų, 2014 m. sausio 24 d. pasikeitus UAB „K“ direktoriui ir kasininkui, naujai paskirtam asmeniui A. S. šių pinigų neperdavė, į įmonės kasą ar banko sąskaitą negrąžino, o juos pasisavino, taip padarė UAB „K“ 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) turtinę žalą. Šių pinigų pasisavinimas įrodytas ir liudytojų (įmonės darbuotojų bei akcininkų) parodymais, UAB „K“ dokumentais, dviem specialisto išvadomis ir paaiškinimais. Taigi apeliacinės instancijos teisme nustatytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų.
4.7. Juolab dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių įrodymų, kad 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur) išvis buvo pasisavinti, taigi faktinės aplinkybės jau tada leido daryti išvadą, jog UAB „K“ didelės vertės turtinė žala nepadaryta, todėl nebuvo jokio pagrindo iš esmės keisti kaltinimo. Darytina išvada, kad E. N. pripažinimas kaltu pagal pakeistą kaltinimą buvo nepagrįstas ir iš anksto užprogramuotas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo palikti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes (BPK 256 straipsnio 1 dalis), o pripažindamas E. N. kaltu pagal pakeistą kaltinimą padarė esminius BPK pažeidimus, nuosprendyje išdėstė teismo išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė įstatymą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo principą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).
4.8. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas fakto klaidas, vadovaudamasis įsigaliojusia BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio nuostata (BPK 4 straipsnio 1 dalis), kuria vadovautis apeliacinės instancijos teismo prašė ir prokuroras (nuosprendyje nepasisakyta, kodėl ši nuostata nebuvo taikyta).
4.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. vasario 26 d. nutartyje nurodydama, kad nenustatyta aplinkybių, nurodytų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikė įstatymą, kurį Konstitucinis Teismas 2017 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis).
4.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties 11 punkte konstatuota, kad, nustačius esminius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytų aplinkybių, nuteistojo teisinės padėties bloginimo perspektyva nėra kliūtis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, net ir nesant jo teisinę padėtį bloginančio skundo. Kita vertus, nurodoma ir tai, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas negali būti suprantamas kaip paneigiantis bendrąjį teisės principą keisti neapskųstą sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius), kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusio asmens padėtis negali būti pabloginama, bei kaltinamojo teises į gynybą ir teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi principą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis kaip tik ir lėmė bei užprogramavo tiek baudžiamojo proceso principų ir normų priešpriešą Konstitucijos principams ir normoms (bendriesiems teisės principams), tiek kaltinamojo teisių užtikrinimo priešpriešą siekiams užtikrinti nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens teisių apsaugą, tiek BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų priešpriešą nuostatoms, įtvirtintoms BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje.
4.11. Taigi aukštesnės instancijos teismui reikia apsispręsti, koks sprendimas yra didesnė vertybė – apginti galimai sunkų nusikaltimą padariusio asmens teises ir interesus, t. y. vadovautis non reformatio in peius principu, įtvirtintu BPK 320 straipsnio 4 dalyje, ir įvykdyti formalų, nominalų teisingumą, ar, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, siekti, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens kaltumo klausimas, kartu užtikrinant ir nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio civilinio ieškovo teisių apsaugą, t. y., vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, priimti pagal savo turinį teisingą sprendimą. Beje, ir Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime išdėstytų nuostatų visuma (nutarimo 17–24, 25–32 punktai) leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu turi vadovautis ir bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo apeliacinį skundą (kaip yra šiuo atveju).
Pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti šiuos principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, juos aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė, baudžiamojo proceso teisės, ar baudžiamosios teisės principus ir normas priešpriešinti bendriesiems teisės principams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
4.12. Juolab šioje situacijoje teismas turi galimybę priimti BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas E. N. nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur) pasisavinimo, skyrė laisvės atėmimą trejiems metams ir UAB „K“ naudai priteisė 63 581,54 Eur žalai atlyginti. E. N. padėties pabloginimą lemtų, inter alia, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, bausmės sugriežtinimas bei didesnis nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas. Taigi nustačius, kad E. N. kitokiu būdu ir kitokia turto forma pasisavino 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur), jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal tą patį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį, tik nurodant faktines aplinkybes dėl 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) pasisavinimo, ir, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, jam būtų paskirta ne griežtesnė bausmė, nei buvo paskirta, bei priteistas ne didesnis žalos atlyginimas, nei buvo priteistas 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu. Tokiu būdu būtų priimtas teisingas teismo sprendimas, ne pažeidžiantis, bet suderinantis ir non reformatio in peius principą (BPK 320 straipsnio 4 dalis) bei apginantis civilinio ieškovo teises ir interesus (nors būtų priteista mažesnė suma, nei realiai padaryta turtinė žala, su tokia priteista suma civilinis ieškovas sutiko ir nuosprendžio neskundė, todėl jo interesai būtų apginti).
4.13. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. nutarties 12 punkte išdėstytų argumentų nurodoma, kad tiek Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimo, tiek ir įgyvendinant šį nutarimą priimto įstatymo dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto papildymo esmė yra suteikti teisę apeliacinės instancijos teismui panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Ir ta teisė nesusijusi su tuo, ar pirminis ir pakeistas kaltinimai glaudžiai susiję, ar visiškai skirtingi.
Esmė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme nustatomi esminiai skirtumai tarp faktinių ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Būtent tokia situacija yra ir šioje baudžiamojoje byloje – pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad E. N. pasisavino 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur), kurie buvo pervesti į jo asmeninę banko sąskaitą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų – E. N. pasisavino 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur), iš kurių 643 974,07 Lt (186 507,78 Eur) – grynieji pinigai iš kasos ir 1704,59 Lt (493,68 Eur) – pinigai, kurie buvo pervesti į jo asmeninę banko sąskaitą (2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvados 8–9 lapai). Taigi apeliacinės instancijos teisme faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir pagal turto pasisavinimo būdą, ir pagal pasisavinto turto formą, ir, svarbiausia, pagal pasisavinto turto vertę, kuri yra esminė faktinė aplinkybė, kartu tai buvo ir faktinis pagrindas apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje.
Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, kad pirminio ir pakeisto kaltinimo aplinkybės yra glaudžiai susijusios, naujas baudžiamasis procesas dėl svetimo didelės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) vertės turto pasisavinimo nėra galimas (principas non bis in idem), todėl privaloma pirmosios instancijos teismo padarytas teisiškai reikšmingų faktų nustatymo klaidas ištaisyti būtent šiame procese. Ir ne formaliai, kaip šiuo atveju padarė apeliacinės instancijos teismas, bet iš esmės.
4.14. Išsprendus klausimą dėl E. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl jo padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties 21–22 punktai).
4.15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartyje taip pat nurodyta, „kad byloje susiklosčiusi situacija, kai apeliacinės instancijos teisme dalyvaujantis prokuroras reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teisme dalyvavusio prokuroro pozicija dėl kaltinimo turinio ir apimties, taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pagal prokuroro prašymą, nesiderina su valstybinio kaltinimo funkcija baudžiamajame procese. Teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro prašymo tenkinimas skunde nurodytu pagrindu nagrinėjamoje byloje pažeistų kaltinamojo teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą ir rungimosi principą.“ 4.16.Vadovaujantis Konstitucijos 118 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, 11 straipsnio 2 dalimi, valstybinio kaltintojo pareiga yra padėti teismui priimti teisingą sprendimą, ištaisyti padarytas klaidas, net ir tas, kurias padarė kitas valstybinis kaltintojas, o ne sutikti su nepagrįsta kito prokuroro pozicija ir priimtu neteisėtu bei nepagrįstu teismo sprendimu.
Priešingu atveju tai reikštų prokuroro nepriklausomumo suvaržymą, nes jis būtų priklausomas nuo prieš tai valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro bei neįsiteisėjusį sprendimą priėmusio teisėjo. 4.17. Nagrinėjamoje byloje dėl teismų padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klaidų, nulemtų ir valstybinio kaltintojo pozicijos pirmosios instancijos teisme (pateikto prašymo pakeisti kaltinimą), E. N. išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl didelės vertės – 645 678,66 Lt (187 001,47 Eur) grynųjų pinigų pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tik dėl nepagrįstai pakeisto ir nuosprendyje nurodyto kaltinimo aplinkybių, įvykdė formalų teisingumą, neužtikrino nukentėjusio nuo nusikalstamų veikų asmens teisių apsaugos ir negynė asmens, o kartu ir visuomenės nuo padaryto sunkaus nusikaltimo.
Taigi prokuroras šioje situacijoje siekia padėti teismui vykdyti teisingumą, ištaisyti teismų padarytas klaidas ir apginti tiek nukentėjusio asmens, tiek kaltinamojo teises ir teisėtus interesus. Vadovaudamasis BPK 256 straipsniu ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris nepažeistų kaltinamojo teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principo. 4.18. Kasacinio teismo sprendimas šioje byloje būtų reikšmingas formuojant teismų praktiką, kad apeliacinės instancijos teismas nebūtų ribojamas ginčijamoje nuostatoje atsispindinčių baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius (pagal kurį jis, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį jis turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) bei turėtų galimybes ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas bet kurias fakto ar bet kurias teisės klaidas, taigi priimti teisingą sprendimą.
Šio klausimo nagrinėjimas bei sprendimas buvo esminis Konstitucinio Teismo byloje Nr. 9/2016 (2017 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. KT8-N6/2017). 4.19. Taigi abiejų instancijų teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, esant pagrindui manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nepranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 256 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Šie BPK pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie suvaržė apelianto teises į tinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą nuosprendį ar nutartį. Dėl minėtų BPK nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasacinis skundas netenkinamas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme
6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Prokuroro kasacinis skundas yra paduotas išimtinai dėl BPK 326 straipsnio nuostatų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Šis pažeidimas iš esmės siejamas tik su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė ne tokį sprendimą, nustatytą BPK 326 straipsnyje, kokį nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme siūlė prokuroras. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėdama bylą pagal iš esmės analogiško turinio prokuroro kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apibrėždama bylos nagrinėjimo ribas, nurodė, kad nors prokuroro kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kuriais būtų ginčijamas E. N. išteisinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo pasisavinus UAB „K“ didelės vertės turtą ir nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimas iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši kolegija, tikrindama prokuroro skunde esančius argumentus, išnagrinėjo ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumo klausimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-788/2019 byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nurodant, kad nagrinėjant bylą iš naujo turėtų būti pašalinti pažeidimai, susiję su neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei netinkamu nuosprendyje padarytų išvadų vertinimu (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys).
7. Šioje byloje pateiktame kasaciniame prokuroro skunde E. N. išteisinimas dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, taip pat nuteisimas pagal BK 222 straipsnį neginčijami. Priešingai, prokuroras, jau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, išdėstė savo poziciją, jog E. N. pagrįstai išteisintas dėl šio kaltinimo. Iš kasacinio skundo teiginio, kad, išsprendus klausimą dėl E. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl jo padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nėra aiški prokuroro pozicija dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, jog E. N. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
8. Esant tokiai procesinei situacijai, kasacinės instancijos teismas patikrina bylą teisės – t. y. BK 183 straipsnio 2 dalies (dėl kaltinimų, kad E. N., pervesdamas iš banke esančios bendrovės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt), tyčia šias lėšas pasisavino) ir BK 222 straipsnio – taikymo aspektu prokuroro kasaciniu skundu neskundžiamoje bylos dalyje.
9. Kaip matyti iš bylos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą ir nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje ne visi buhalteriniai dokumentai buvo įvertinti, surinkti ir ištirti pirmosios instancijos teisme, paskyrė papildomą UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius ir naujai surinktus bei ištirtus duomenis, konstatavo, kad byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog bendrovės lėšos, kurių pasisavinimu buvo kaltinamas E. N., akivaizdžiai buvo naudojamos UAB „K“ veikloje. Šis teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, įvertino papildomo specialisto tyrimo išvadas ir specialistų paaiškinimus ir konstatavo, kad tai, jog Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia avansu mokėti dividendus (pažymėtina, kad dividendai buvo išmokėti įmonės akcininkams – dividendų gavėjams E. N., K. J., A. S., J. M. ir D. B.), ar tai, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nepagrindžia nuteistojo E. N. kaltės pasisavinus įmonės lėšas, pervestas į jo asmeninę sąskaitą. 9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo nuteistasis E. N. prašė jo neteisėtus veiksmus organizuojant buhalterinės apskaitos tvarkymą kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnį, taip pat motyvuotai konstatavo, jog E. N. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamos bylos ištirti ir įvertinti duomenys patvirtina, kad E. N. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d., eidamas UAB „K“ direktoriaus pareigas ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, sąmoningai netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, nors buhalteriu buvo paskirtas kitas asmuo; neorganizavo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos vedimo ir pats pažeidinėjo šiuos reikalavimus; neatliko bendrovės turto, pinigų, gautų ir mokėtinų skolų metinių inventorizacijų; kasos pajamas ir išlaidas patvirtinančius dokumentus, avansines apyskaitas, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius pateikė nepasirašytus; iš kasos pinigus nurašydavo be gavėjo parašo; nepateikė visų bendrovės išlaidas pateisinančių dokumentų; netinkamai vedė bendrovės apskaitą, nes, gryninant pinigus iš bendrovės banko sąskaitos, nuolat didėjo apskaitoje fiksuotas pinigų likutis (trūkumas) kasoje; nustatytu laiku nevykdė mokestinės prievolės; pritarė bendrovėje vedamai „neoficialiajai buhalterijai“; pažeisdamas reikalavimus mokėjo sau ir kitiems akcininkams prie atlyginimų neapskaitytus priedus, kuriuos vėliau apskaitoje deklaruodavo kaip dividendus, taip pažeidė įstatymų reikalavimus, dėl to kilo padariniai, t. y. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d.
10. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis) ir padarė motyvuotas išvadas dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo neperduoti bylos iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis)
11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK, nuosprendyje pasisakydamas tik dėl teisme pakeisto kaltinimo aplinkybių. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino prokuroro prašymo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip, kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė BPK.
12. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras G. Šalaševičius pateikė Kauno apygardos teismui 2017 m. balandžio 21 d. prašymą (6 t., b. l. 33–34) pakeisti E. N. 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte (5 t., b. l. 100–112) inkriminuojamo turto pasisavinimo faktines aplinkybes bei sumažinti pasisavinto turto vertę, nustatant, kad E. N. ne nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d., būdamas UAB „K“ direktorius, pasisavino jam patikėtas ir jo žinioje buvusias bendrovės lėšas – 186 507,78 Eur (643 974,07 Lt) grynaisiais pinigais, o nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“ akcininkas bei direktorius, pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą (lėšas) – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt), pervesdamas juos į savo asmeninę sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, laikydamasis kaltinimo keitimo procedūrų (BPK 255, 256 straipsniai), kaltinamąjį E. N. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pripažinęs, kad jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą (lėšas) – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt). Taigi E. N. buvo inkriminuota veika, kurios faktinės aplinkybės ir teisinis vertinimas buvo pateikti 2017 m. balandžio 21 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, o ne aprašyti 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte.
13. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato R. Matonio apeliacinį skundą dėl E. N. nuteisimo pagrįstumo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teisme kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras G. Eidukevičius, baigiamųjų kalbų metu išdėstydamas savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino 2017 m. balandžio 21 d. prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, šią bylą reikia grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes byloje esantys duomenys patvirtina, jog E. N. pasisavinto turto vertė yra didesnė, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. E. N. padarė nusikalstamą veiką aplinkybėmis, nurodytomis 2016 m. lapkričio 2 d. kaltinamajame akte.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, išteisino E. N. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „K“ turto – 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt) pasisavinimo, konstatavęs, kad šį turtą jis panaudojo įmonės reikmėms, o ne savo naudai.
15. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiško turinio prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo negrąžinti bylos į pirmosios instancijos teismą, nutartyje Nr. 2K-19-788/2019 nurodė, kad iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pakeistas kaltinimas neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių, todėl nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
16. Apeliacinės instancijos teismui antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras baigiamųjų kalbų metu išdėstė analogiškus argumentus dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, pasirėmęs kasacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl ginčijamų BPK nuostatų taikymo, atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
17. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad, visų pirma, pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kai nuosprendyje aptarė ir pripažino įrodytomis tik pakeistame kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes, o nenagrinėjo kaltinamajame akte nurodytųjų. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, laikantis šiame straipsnyje nustatytų procedūrų, prokuroro, nukentėjusiojo, taip pat teismo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Taigi ši norma suteikia teismui teisę, išnagrinėjus bylą ir nustačius tikrąsias faktines aplinkybes, konstatuoti jas nuosprendyje. Tai nereiškia, kad teismas, konstatavęs, jog jis pripažįsta įrodytomis pakeistame kaltinime nurodytas aplinkybes, privalo aptarti ir pirmesniame kaltinime (kaltinimuose) išdėstytas, tačiau neįrodytas teisme aplinkybes.
18. Pagrindinis skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes buvo nustatytos visos sąlygos taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo priimti sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, būtent dėl to, kad E. N. iš UAB „K“ kasos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. pasisavino 186 507,78 Eur (643 974,07 Lt) grynųjų pinigų.
19. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nurodyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (Nr. XIII-2740, 2019-12-19, paskelbta TAR 2019-12-30, i. k. 2019-21595). Taigi ši norma galėtų būtų taikoma tais atvejais, kai yra nustatytos visos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
20. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K- 262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis aiškinimas tinka ir sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis).
21. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Sistemiškai aiškinant šią normą kartu su BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, nustatomas kitų dviejų šiame papunktyje nurodytų sąlygų turinys. Taigi, antra aplinkybė, kurią būtina konstatuoti pagrindžiant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo būtinumą, yra ta, jog apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teisme, gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą. Išvardytų asmenų padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan. Ir trečia būtina sąlyga – dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. tokių faktinių aplinkybių inkriminavimo nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso teisės principai non reformatio in peius (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) išlieka svarbiausiais apeliacijos, t. y. teisės skųsti teismo sprendimą realizavimo procesinės formos, principais. Asmens, prieš kurį vykdomas baudžiamasis procesas, teisė skųsti teismo sprendimus yra reali ir efektyvi būtent dėl šių principų. Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018). Todėl aptariama norma gali būti taikoma tik tada, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje.
23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, visų pirma, daro išvadą, jog nustatant faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta esminių BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų, tokių pažeidimų kasaciniame skunde nenurodo ir prokuroras. Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų, visuma surinktų, patikrintų ir įvertintų įrodymų (specialistų išvadų, jų paaiškinimų, ,,neoficialios buhalterijos“ duomenų, nuteistojo, liudytojų parodymų ir kitų duomenų, kurie leido padaryti išvadas dėl apgaulingos buhalterijos, dėl akcininkų susitarimo disponuoti iš esmės tik grynaisiais pinigais etc.) neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog apeliacinės instancijos teisme buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės, nei buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro bendrą išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio ir neperdavė bylos nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo nustatytas faktinis pagrindas (visos trys sąlygos, aptartos pirmiau šioje nutartyje), kuris lemtų tokio sprendimo priėmimą. Taigi kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, atmetamas.
25. Nenustačius teismų nuosprendžių panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nurodytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a:
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą.