LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 8 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (veika, padaryta Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) – laisvės atėmimu penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir E. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams aštuoniems mėnesiams. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 27 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendis pakeistas: Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu E. Č., lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja F. G. A., pasinaudojo jos bejėgiška dėl girtumo būkle, ir tai, kad įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja F. G. A., pasinaudojo jos bejėgiška dėl mažametystės būkle. Patikslinta, kad nusikalstama veika Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo padaryta laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 15 d., o nusikalstama veika Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo padaryta 2019 m. rugsėjo 15 d. Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalis, kuria paskirtos bausmės ir skirta subendrinta bausmė.
E. Č. nusikalstama veika, padaryta Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 1511 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. E. Č. nusikalstama veika, padaryta Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš BK 149 straipsnio 4 dalies perkvalifikuota į BK 1511 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir E. Č. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Kita Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. Č. pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tyčia buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas pilnametis, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su F. G. A., gim. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, pasinaudodamas jos pačios sutikimu tai daryti savo noru, tyčia vieną kartą natūraliu būdu lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų F. G. A., taip pažeisdamas nukentėjusiosios F. G. A. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.
2. Be to, E. Č. pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. rugsėjo 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas pilnametis, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su F. G. A., žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, ir pasinaudodamas jos pačios sutikimu tai daryti savo noru, tyčia vieną kartą natūraliu būdu lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų F. G. A., taip pažeisdamas mažametės nukentėjusiosios F. G. A. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl E. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis priimtas netinkamai, selektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl nuteistojo veiksmų apimties ir jų kvalifikavimo.
3.1. Įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu E. Č. nesuvokė ir neturėjo objektyvios galimybės žinoti, jog nukentėjusioji buvo mažametė. Analizuojant, ar nuteistojo veiksmai atitinka BK 149 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių visumą, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja įvyko prieš jos valią, pasinaudojant įvykio metu jos bejėgiška būkle dėl girtumo. Nustatyta, kad įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu kambaryje buvo bent penki asmenys, tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino, kad nukentėjusioji buvo tokia apsvaigusi nuo alkoholio, kad savo valios dėl lytinių santykių su nuteistuoju turėjimo ar neturėjimo nebūtų galėjusi išreikšti aktyviais veiksmais ar žodžiu, o jos valia tokiu būdu buvo palaužta dėl bejėgiškos būklės. Nukentėjusiosios pokalbių telefonu išklotinė patvirtina pakankamai sąmoningą nukentėjusiosios būseną įvykio metu, nepaisant jos suvartoto alkoholio kiekio.
Byloje esančių įrodymų turinys patvirtina pačios nukentėjusiosios rodytą iniciatyvą bendrauti su nuteistuoju. Iš nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų S. Š., R. T., J. Š. parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad lytiniai santykiai tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo aptariamo įvykio metu buvo inicijuoti išimtinai E. Č. ir lytinis aktas buvo įvykdytas prieš nukentėjusiosios valią, jai esant bejėgiškos dėl girtumo būsenos. Kaltinimas E. Č. dėl bejėgiškos būklės asmens dėl girtumo išžaginimo byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino, o pirmosios instancijos teismas, konstatavęs priešingai, padarė byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančias išvadas, todėl šis išžaginimo sudėtį sudarantis būtinasis požymis iš kaltinimo E. Č. šalintinas. Nenustačius nukentėjusiosios išžaginimo požymių, yra pagrindas E. Č. veiką kvalifikuoti pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį.
3.2. Dėl įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo lytiniai santykiai jau po įvykio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, individualiai vertinant F. G. A. elgesį, interesų lauką, susiformavusį gyvenimo būdą, nėra pagrindo teigti, jog ir pats nuteistasis turėjo ir galėjo suvokti apie nepakankamą jos brandą ir seksualinių santykių socialinės reikšmės neįsisąmoninimą. Tiek romantiški, tiek lytiniai santykiai su nuteistuoju nukentėjusiajai nebuvo pirmieji. Ekspertizės akte nustatyta, kad nukentėjusiosios žinios apie lytinius santykius ir seksualinę prievartą formalios, kadangi ji nesugeba šių žinių įprasminti dėl savo jauno amžiaus, tačiau visuma aplinkybių nepatvirtina, kad toks jos negebėjimas buvo akivaizdus nuteistajam. Nuteistojo individualūs psichologiniai aspektai kelia abejonių realiomis jo galimybėmis tinkamai įvertinti seksualinių santykių su mažamete nukentėjusiąja socialinę ir juridinę reikšmę tiek jam pačiam, tiek ir nukentėjusiajai, kiek tai sudarytų pagrindą spręsti apie jo psichinio santykio su įvykdytais seksualinio pobūdžio veiksmais, kaip subjektyviojo teisinės atsakomybės už mažamečio asmens išžaginimą elemento, apibrėžtumą tiesioginei tyčiai konstatuoti.
Įvertinus nuteistojo intelektinius gebėjimus, socialinę brandą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl nuteistojo tiesioginės tyčios, jam siekiant pasinaudoti bejėgiškos dėl mažametystės būklės asmeniu, taigi šiuo atveju nėra BK 149 straipsnio 4 dalies sudėtį sudarančių požymių visumos, kadangi būtinasis subjektyvusis požymis – kaltė – nenustatytas. Todėl nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuojama į BK 1511 straipsnio 1 dalį.
3.3. Skirdamas bausmę apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), pakartotinį nuteistojo teisei priešingų veiksmų pobūdį, kuris jo asmenybę charakterizuoja neigiamai ir nesudaro pagrindo spręsti, jog būdamas laisvėje, paskyrus jam švelnesnes, su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ar atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, darytina išvada, kad pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 ar 75 straipsnio nuostatas nėra.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo E. Č. gynėjas advokatas G. Putvinskis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir E. Č. išteisinti. Nepatenkinus prašymo dėl išteisinimo, kasatorius prašo paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba paskirti švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo: 4.1.–4.12. (duomenys neskelbtini)
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. Č. gynėjo advokato G. Putvinskio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo: 5.1.–5.7. (duomenys neskelbtini)
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo E. Č. gynėjo advokato G. Putvinskio kasacinis skundas atmestinas. Dėl BPK reikalavimų laikymosi
7. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi nepatikimais įrodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino prieštaravimų ir grindė savo išvadas abejonių keliančiais duomenimis, pažeidė in dubio pro reo principą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatskleidė visų bylos aplinkybių ir nepasisakė dėl dalies gynybos argumentų, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Teismų išvada apie nuteistojo įsitikinimą, kad lytinių santykių metu nukentėjusioji buvo jaunesnė negu 16 metų, grindžiama tik prielaidomis (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-1073/2020). Atsižvelgiant į tai, gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
9. BPK 304–307 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai nuosprendžio turiniui. Nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas – t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-417/2014, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, be kita ko, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
10. Kasaciniame skunde pateikiami teiginiai apie teismų padarytus BPK normų pažeidimus yra deklaratyvūs, nesusieti su bylos aplinkybėmis, skunde nenurodomi juos patvirtinantys teisiniai argumentai, o tokie teiginiai iš esmės grindžiami subjektyvia kasatoriaus nuomone pagrįstais pasisakymais apie tai, kaip turėtų būti vertinamos vienos ar kitos bylos aplinkybės.
11. Patikrinusi šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai padarė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Iš bylos medžiagos ir nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis laikydamasis įstatymo reikalavimų, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės – nurodė, kokiais bylos duomenimis remiasi ir kokias faktines įvykio aplinkybes šie duomenys patvirtina. Nors pirmosios instancijos teismas suklydo taikydamas baudžiamąjį įstatymą (kvalifikuodamas E. Č. veikas pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis), tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad bylos duomenis teismas ištyrė išsamiai ir jais remdamasis tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes.
12. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų vertinimo, daug dėmesio skirdamas duomenų, susijusių su nukentėjusiosios būsena įvykio metu, nuteistojo gebėjimu suvokti nukentėjusiosios amžių ir socialinę brandą, nukentėjusiosios gebėjimu suvokti su ja atliekamų veiksmų turinį ir prasmę, analizei. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas iš BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalių į BK 1511 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs tokio sprendimo motyvai, taip pat pasisakyta dėl skirtinos bausmės, galimybių taikyti BK 62 ir 75 straipsnių nuostatas nebuvimo. Pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas taikė įstatymą ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018).
13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė BPK 320 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, priimto nuosprendžio turinys atitinka BPK 305, 331 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Dėl BK 1511 straipsnio 5 dalies taikymo
14. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo veikoje nenustatyti BK 1511 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, akcentuodamas, kad nuteistasis nesuvokė, jog nukentėjusioji buvo jaunesnė negu 16 metų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo, kurio nesant nuteistojo veiksmai negalėjo būti laikomi nusikalstamais.
15. BK 1511 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis jau pirmojo susitikimo su nukentėjusiąja metu žinojo, kad jai yra 13 metų, t. y. ji mažametė. Tačiau, išanalizavęs bylos duomenis, palyginęs nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų parodymus apie galimą nukentėjusiosios amžių, teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistajam galėjo ir turėjo būti žinoma, jog nukentėjusioji įvykio metu nebuvo sulaukusi pilnametystės. Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenys patvirtina (tai pripažino ir pats nuteistasis, nurodydamas, kad po pirmosios veikos padarymo, rytą suvokė, kad nukentėjusioji yra vaikas), jog antrosios veikos padarymo metu nuteistasis jau tiksliai žinojo nukentėjusiosios amžių, tačiau, nepaisydamas to, apsisprendė ir vėl turėti su ja lytinių santykių.
16. BK 1511 straipsnio 6 dalyje (veikos padarymo metu (nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d.) galiojusioje įstatymo redakcijoje tai buvo 5 dalis) nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai nelaikomi nusikaltimu, jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal bylos aplinkybes byloje turėjo būti taikoma ši nuostata. Kasatorius teigia, kad, remiantis ekspertizės akto išvadomis, nukentėjusioji galėjo suprasti nuteistojo su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę; iš nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo matyti, kad santykių iniciatorė buvo nukentėjusioji; jie abu neturėjo socialinės patirties, atsakingumo, nukentėjusiosios fiziniai duomenys ir jos fizinė, socialinė branda atitinka vyresnio amžiaus nepilnametės duomenis ir brandą; ji iki tol turėjo lytinių santykių; globos namų pateiktoje nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad savo vaikiną (nuteistąjį) ji laiko šeimos nariu; tai laikytina jos meilės išraiška šiam jaunuoliui (nuteistajam). Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės rodo, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios socialinė branda beveik vienoda.
17. Visų pirma kasatorius klaidingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su nuteistojo psichikos būkle ir socialine branda. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas kasaciniame skunde minimas aplinkybes (labai silpna nuteistojo savirefleksija, socialinė nuovoka, socialinių įgūdžių stoka, labai silpnas kalbos supratimas, labai skurdus žodynas, labai silpnos bendrosios faktinės žinios, labai žemas abstraktaus žodinio protavimo ir bendras intelekto gebėjimų lygis) išanalizavo, jas įvertino ir būtent šių duomenų pagrindu konstatavo, kad nuteistojo veikoje nėra subjektyviojo baudžiamosios atsakomybės už mažamečio asmens išžaginimą elemento – kaltės. Tačiau teismas pagrįstai nusprendė, kad šie duomenys neleidžia daryti išvados, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios fizinės ir dvasinės brandos yra itin mažas skirtumas.
18. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad nukentėjusioji yra labiau subrendusi nei jos bendraamžiai, kad ji laiko nuteistąjį savo vaikinu (savo šeima), kad ji inicijavo jų bendravimą, neatitinka bylos duomenų; jais bandoma dalį nuteistojo kaltės perkelti pačiai nukentėjusiajai. Iš 2019 m. lapkričio 11– 13 d. nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad nukentėjusioji savo šeima laiko „vaiknamį, mamą su močiute ir vaikiną“, tačiau iš šios išvados teksto matyti, kad savo vaikinu ji laiko ne nuteistąjį – ji atskirai pasakoja apie savo vaikiną ir vaikiną, kuris ją vakarėlio metu „išprievartavo“. Šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2019 m. gruodžio 4 d., jos metu, pasakodama apie byloje nagrinėjamą įvykį, nukentėjusioji nurodė, kad tuo metu draugavo su E., kuriam 16 metų, o nuteistąjį, kurio vardas taip pat E., vadina „tuo vaikinu, kuriam 23 metai“.
19. Nagrinėjamoje byloje tiek nukentėjusiajai, tiek ir nuteistajam buvo paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. 2020 m. birželio 15 d. – liepos 20 d. ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusiosios intelektas normalus, individualūs ypatumai atitinka amžių ir gyvenimo patirtį, o jos asmenybė yra stokojanti brandumo. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad įvykio metu nukentėjusioji galėjo suprasti prieš ją atliekamų įtariamojo veiksmų pobūdį ir reikšmę, byloje tiriamo įvykio metu ji turėjo žinių apie lytinių santykių pobūdį ir seksualinės prievartos reikšmę, tačiau jos žinios buvo formalios – dėl savo mažo amžiaus ji negebėjo šių žinių įprasminti. 2019 m. lapkričio 11–13 d. nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje taip pat nurodyta, kad dėl santykio kūrimo ypatumų ir psichologinės šilumos trūkumo nukentėjusioji yra pažeidžiama ir labiau prieinama išnaudojimui.
20. 2020 m. rugsėjo 29 d. – spalio 26 d. ekspertizės akte nurodyta, kad nuteistojo asmenybė stokoja brandumo, savirefleksijos, savikritikos, savidisciplinos ir savikryptingumo; egocentriška, orientuota į betarpišką savo poreikių tenkinimą, nelinkusi paisyti visuomenėje galiojančių taisyklių, etinių normų, atsaini galimoms neigiamoms savo elgesio pasekmėms, nelinkusi mokytis iš savo klaidų, stokojanti kaltės išgyvenimų. Taip pat šiame ekspertizės akte konstatuota, kad E. Č. intelekto ypatumai nesiekia defekto lygio; nenustatyta individualių psichologinių ypatumų, galėjusių turėti esminę įtaką jo veiksmams nusikalstamos veikos padarymo metu. Taigi, nors ekspertizės metu nustatyta, kad nuteistojo intelektas yra gana žemas ir jis stokoja brandumo, tačiau nei ekspertizės akte padarytos išvados, nei kiti bylos duomenys nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pagal dvasinę ir fizinę brandą 23 metų (beveik 24 metų) nuteistasis galėtų būti prilyginamas 13 metų nukentėjusiajai, t. y. mažamečiam asmeniui.
21. Asmens dvasinę ir socialinę brandą galima apibūdinti kaip gebėjimą prisiimti atsakomybę, kuri atspindi pasitikėjimą savo jėgomis, vidinę kontrolę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, adekvačią savivertę, nepriklausomybę ir orientaciją į tam tikrą veiklą (darbą, mokslą ar pan.); taip pat gebėjimą apsvarstyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, suvokti ilgalaikius ir trumpalaikius savo poelgių padarinius, kito asmens perspektyvą ir atsižvelgti į ją; gebėjimą prieš veikiant įvertinti situaciją, valdyti savo impulsus ir slopinti agresiją. Kitaip tariant, dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt. Nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusiajai buvo 13 metų, o nuteistajam – 23 metai.
Taigi, nuteistojo ir nukentėjusiosios amžiaus skirtumas yra ženklus. Tokio amžiaus žmonėms visuomenėje yra keliami skirtingi savirefleksijos, savikritikos, savo elgesio pasekmių ir atsakomybės už savo veiksmus suvokimo reikalavimai. Tai atsispindi ir BK 1511 straipsnio 1 dalyje, nustatant pilnamečio asmens baudžiamąją atsakomybę už lytinius santykius su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu (jei nebuvo išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymių). Šios normos tikslas – užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi ir apsaugoti nesubrendusių asmenų seksualinį neliečiamumą, net ir tais atvejais, kai jaunesni nei 16 metų asmenys, nesuvokdami socialinės lytinių santykių ir seksualinės prievartos prasmės, sutinka (neišreiškia prieštaravimo) lytiškai santykiauti su pilnamečiu, socialiai brandžiu asmeniu.
Todėl būtent pilnamečiam socialiai brandžiam asmeniui, turinčiam daugiau gyvenimiškos patirties, kyla pareiga neinicijuoti lytinių santykių su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu arba jų atsisakyti.
22. Kaip minėta, 2020 m. birželio 15 d. – liepos 20 d. ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusiosios intelektas atitinka jos amžių, kuris neleido jai iki galo įprasminti žinių apie lytinių santykių pobūdį ir seksualinės prievartos reikšmę. Be kita ko, visiško suvokimo apie su ja atliekamų veiksmų esmę nebuvimą rodo ir nukentėjusiosios negebėjimas numatyti nuteistojo ketinimų jos atžvilgiu ir vakaro įvykių baigties. Taip pat, kaip minėta, ekspertizės metu buvo nustatyti tam tikri individualūs psichologiniai nuteistojo asmenybės ypatumai, tačiau 2020 m. rugsėjo 29 d. – spalio 26 d. ekspertizės akte konstatuota, kad šie ypatumai nesiekia defekto lygio, neapriboja jo galimybių suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taigi, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad iš 23 metų amžiaus nuteistojo nebūtų galima reikalauti jo amžių atitinkančio elgesio ir šio elgesio pasekmių suvokimo. Jokie mažametės nukentėjusiosios veiksmai (tai, kad ji sutiko turėti lytinių santykių su nuteistuoju, vėliau su juo bendravo, nakvojo pas jį namuose ir kt.) negali būti laikomi pateisinančiais gerokai (dešimt metų) už ją vyresnio nuteistojo pasirinkimą turėti su ja lytinių santykių.
23. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 1511 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai. Nuteistojo veikoje nustatyti visi atsakomybei pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį taikyti būtini požymiai, taip pat ir nuteistojo suvokimas, kad jis lytiškai santykiavo su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu. Taip pat byloje nenustatyta pagrindų taikyti BK 1511 straipsnio 6 dalyje nurodytą išimtį. Dėl tęstinės veikos
24. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus kaip du baigtus apysunkius nusikaltimus, o ne kaip vieną tęstinį nusikaltimą.
25. Tęstine nusikalstama veika (BK 63 straipsnio 10 dalis) teismų praktikoje pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K- 650/2010 ir kt.). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Nustatant bendrą tyčią vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-186-689/2020). Teismų praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose pripažįstama, kad jei asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant bendrai tyčiai, tai keli lytiniai santykiavimai arba lytinės aistros tenkinimai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2007, 2K-246-697/2015). Vieninga tyčia yra tada, kai asmuo prievartaudamas nukentėjusįjį pirmą kartą suvokia, kad ir ateityje seksualiai prievartaus šį nukentėjusįjį.
Jei asmuo, atlikęs seksualinį prievartavimą, po kiek laiko pasitaikius progai vėl sumano seksualiai prievartauti nukentėjusį asmenį, tokia veika laikoma pakartotiniu nusikaltimu ir kvalifikuojama atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2007). Taip pat vertintinos ir BK 1511 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, t. y. jei pilnametis asmuo per tam tikrą laiką, esant bendrai tyčiai, kelis kartus lytiškai santykiauja ar kitaip tenkina lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip tęstinė nusikalstama veika.
26. Taigi, sprendžiant dėl lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą pripažinimo tęstine nusikalstama veika, svarbu nustatyti du požymius: 1) nusikalstami veiksmai yra atlikti (tenkinama lytinė aistra) su tuo pačiu nukentėjusiuoju; 2) kelis lytinės aistros tenkinimo atvejus jungia bendra kaltininko tyčia.
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis du kartus (nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 15 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir 2019 m. rugsėjo 15 d.) lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų (gim. (duomenys neskelbtini)) nukentėjusiąja, taip pažeisdamas jos seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Tačiau, nors nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko su ta pačia nukentėjusiąja per neilgą laikotarpį, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šie du atvejai nebuvo jungiami bendros tyčios, t. y. nuteistojo tyčia kiekvienu atveju susiformavo iš naujo. Pirmą kartą nuteistasis lytinių santykių su nukentėjusiąja turėjo jų pažinties vakarą draugo bute po vakarėlio. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad po šio įvykio nuteistasis vėl ketino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, – to nenurodė nei jis, nei nukentėjusioji.
Kitas jų susitikimas nuteistojo bute nebuvo iš anksto suplanuotas, o įvyko spontaniškai, nukentėjusiajai paprašius pas jį pernakvoti. Taigi ir nuteistojo tyčia antrą kartą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja susiformavo spontaniškai, tą patį vakarą, kai ji atvyko į jo butą. Įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos buvo jungiamos bendros, iš anksto susiformavusios tyčios, taigi nėra pagrindo dvi jo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas kaip du atskirus nusikaltimus. Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių
28. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu pašalinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino ir gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad pirma veika padaryta būnant apsvaigusiam nuo alkoholio.
29. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad teismas turi nustatyti du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381- 507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).
30. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad apklaustas teisiamojo posėdžio metu E. Č. neigė turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja, paneigdamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė aplinkybes, kurios neatitiko bylos duomenų ir teismų konstatuotų faktinių veikos aplinkybių. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad nuteistasis prisipažino dėl nusikalstamų veikų ir davė apie jas parodymus, prisidėjusius prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pašalinti.
31. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję elementai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-49-693/2019 ir kt.).
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš pirmosios nusikalstamos veikos padarymą nuteistasis vartojo alkoholį, to neneigia ir jis pats, tačiau nurodo, kad išgertas alkoholio kiekis neturėjo įtakos jo veiksmams. Tokie teiginiai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarta, kodėl teismas daro išvadą, kad alkoholis turėjo įtakos nuteistojo veiksmams – apsisprendimui lytiškai santykiauti su mažamete. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs nukentėjusiosios parodymus, kad nuteistasis, vėliau atsiprašinėdamas jos, teisinosi, jog „viskas per girtą galvą buvo“. Teismas taip pat vertino atliekant ekspertizę paties nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad įvykio vakarą buvo išgėręs, jautėsi apsvaigęs, linksmas; ryte atsikėlęs pamatė, kad nukentėjusioji yra vaikas, nors, kaip teigė pats, vakare to nepamatė, nes buvo išgėręs. Aplinkybė, kad nuteistojo elgesiui reikšmingą poveikį turėjo apsvaigimo nuo alkoholio būsena, konstatuota ir ekspertizės akte. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad alkoholis turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamiems veiksmams. Taigi, konstatavus nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Dėl bausmės
33. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnį, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimų padarymo metu nuteistasis nenaudojo psichologinio, fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, kitaip aktyviais veiksmais nepalenkė jos valios lytiškai santykiauti su juo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakankamai nemotyvavo, kodėl paskyrė pačią griežčiausią bausmę; nevertino galimybės taikyti BK 75 straipsnį.
34. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-276-1073/2020 ir kt.). Todėl, įvertinus šias įstatymo nuostatas ir teismų praktiką, kasatoriaus skunde keliami klausimai dėl netinkamo bausmės paskyrimo nuteistajam kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos bus nagrinėjami teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek jie susiję su netinkamu baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso normų taikymu.
35. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K- 492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).
36. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismas neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų bylos aplinkybių ir tai lėmė per griežtos bausmės paskyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertino tiek su nusikalstamų veikų padarymu susijusias aplinkybes (padaryti du baigti tyčiniai apysunkiai nusikaltimai, veikų padarymo metu nebuvo naudotas smurtas), tiek nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (yra baustas administracine tvarka, duomenys apie ankstesnių nusikalstamų veikų padarymą ir taikytą bausmės vykdymo atidėjimą rodo, kad jis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų normų), taip pat ir tas, kurias savo skunde akcentuoja kasatorius (pasižymi itin žemu emociniu intelektu, bendrųjų žinių stoka, o jo socialinė bei šeiminė aplinka jam dar esant nepilnamečiui nebuvo tokia, kuri sąlygotų tinkamą ir visavertį asmenybės formavimąsi). Teismas išsamiai pasisakė dėl visų šių aplinkybių reikšmės skiriamai bausmei. Kitaip vertinti šias aplinkybes ir nustatyti nuteistajam kitokią bausmę kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.
37. Teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti nuteistajam BK 62 ar 75 straipsnio nuostatas, įvertino jau minėtas nuosprendyje aptartas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog, paskyrus nuteistajam E. Č. švelnesnes, su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ar atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, būtų pasiekti bausmės tikslai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, spręsdamas dėl nuteistajam E. Č. skirtinos bausmės, apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo klaidų nepadarė.
38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir nenustačius, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. Č. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinį skundą.