LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. balandžio 4 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 20 d. nutarties. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimčiai parų; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas šešiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą ir įpareigojimus. Priteista solidariai iš K. P. ir R. M. nukentėjusiojo E. V. naudai 1300 Eur turtinei žalai atlyginti. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteista ir R. M., tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 20 d. nutartimi nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrai su R. M., apgaulės būdu įgijo svetimą turtą ir suklastojo tikrą dokumentą tokiomis aplinkybėmis: 2020 m. spalio 5 d. apie 8 val. prie fermų, esančių (duomenys neskelbtini), K. P. išsegė ausies įsagą Nr. (duomenys neskelbtini) iš telyčios, priklausančios E. V., ir įsegė jai kitos telyčios, kuri registruota R. M. bandoje Nr. (duomenys neskelbtini), ausies įsagą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip sukeisdamas ausų įsagus K. P. apgaulės būdu savo ir R. M. naudai įgijo E. V. priklausančią limuzinų veislės telyčią ir ją, kaip priklausančią R. M., 2020 m. spalio 5 d. apie 8.20 val. pardavė bendrovei UAB „Biovela-Utenos mėsa“ už 627,60 Eur, o R. M. 2020 m. spalio 5 d. gyvulių važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) savo parašu patvirtino, kad telyčia įsagu Nr. (duomenys neskelbtini) registruota jos bandoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip K. P., veikdamas bendrai su R. M., suklastojo tikrą dokumentą ir apgaulės būdu įgijo nukentėjusiajam E. V. priklausantį turtą – 627,60 Eur vertės telyčią.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 20 d. nutartį ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus.
2.2. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus veiksmų nevertino CK ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatų kontekste, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam E. V. priklausiusi ir į R. M. ūkį atklydusi limuzinų veislės telyčia negali būti laikoma nei bešeimininkiu, nei bepriežiūriu gyvūnu.
2.3. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas ūkinis gyvūnas arba gyvūnas augintinis, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų (2 dalis); bešeimininkis gyvūnas – ūkinis gyvūnas arba gyvūnas augintinis, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui (3 dalis). Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pasibaigus CK 4.61 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui ir nepaaiškėjus gyvūno savininkui, gyvūnas neatlygintinai atitenka jį išlaikiusiam asmeniui. CK 4.61 straipsnio 3 dalyje nurodytas vieno mėnesio terminas. Pagal CK 4.47 straipsnio 7 punktą nuosavybės teisė taip pat gali būti įgyjama pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus.
2.4. Byloje nustatyta, kad E. V. priklausanti limuzinų veislės telyčia 2019 m. pabėgo iš nukentėjusiojo gyvulių bandos ir priklydo prie R. M. gyvulių bandos. Kasatorius 2020 m. liepos mėn. dėl E. V. galbūt padaryto teisės pažeidimo kreipėsi į policiją ir liepė nukentėjusiajam pasiimti savo telyčią, tačiau pastarasis iki 2020 m. spalio 5 d., t. y. per daugiau nei mėnesį, to nepadarė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad susigrąžintų savo telyčią. Todėl E. V. priklausiusi limuzinų veislės telyčia, remiantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis, laikytina bepriežiūriu ir bešeimininkiu gyvūnu, kuris šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies bei CK 4.47 straipsnio 7 punkto, 4.61 straipsnio 4 dalies pagrindu tapo R. M. nuosavybe. Padėdamas R. M. pagauti šią telyčią bei pakrauti į pirkėjo transportą, kasatorius veikė būdamas įsitikinęs, kad E. V. jau nebėra telyčios savininkas, o savininko teises yra įgijusi R. M.
2.5. Iš nuosprendžio matyti, kad kasatorius pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog sukeitė telyčios ausų įsagus. Tačiau ši aplinkybė yra grindžiama liudytojo S. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis paneigė teisme. Jokie kiti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina. Be to, ausų įsagų sukeitimas negali būti kvalifikuojamas kaip dokumentų klastojimas, nes tokie veiksmai neatitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Gyvūnų ženklinimą ir registravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 patvirtintas Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašas. Todėl gyvūnų ausų įsagų sukeitimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo reikalavimų pažeidimas ir kartu administracinis nusižengimas, nustatytas ANK 346 straipsnio 1 dalyje.
2.6. Iš nuosprendžio matyti, kad kasatorius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrai su R. M. Teismas R. M. veiksmus laikė atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu dalykas gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Šiuo atveju R. M. duomenų į 2020 m. spalio 5 d. gyvulių važtaraštį pati savarankiškai neįrašė. Važtaraštį užpildė gyvulių pirkėjo atstovas. R. M. važtaraštyje pasirašė kaip gyvulių laikytoja. Aplinkybė, kad visų važtaraštyje nurodytų gyvulių laikytoja buvo R. M., atitiko tikrovę. Kadangi nei kasatorius, nei R. M. gyvulių važtaraštyje neįrašė tikrovės neatitinkančių duomenų, nė vieno iš jų veiksmų nebuvo pagrindo kvalifikuoti kaip dokumentų klastojimo.
2.7. Sprendimas priteisti solidariai iš kasatoriaus ir nuteistosios R. M. nukentėjusiojo E. V. naudai 1300 Eur turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas. Nukentėjusysis jam padarytą žalą įrodinėjo ūkininkių komerciniais pasiūlymais, kuriais buvo siūloma nukentėjusiajam įsigyti tinkamas veisti limuzinų veislės telyčias. Tačiau juose nurodytų kainų negalima laikyti kaina, kurios buvo verta nukentėjusiajam priklausiusi telyčia. Be to, nukentėjusysis sąmoningai pavertė savo gyvulį bešeimininkiu ir bepriežiūriu ir tokie veiksmai Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme kvalifikuotini kaip žiaurus elgesys su gyvūnu, jo kankinimas. Pats nukentėjusysis pripažino, kad jam priklausiusi telyčia buvo sulaukėjusi. Taigi ši telyčia negalėjo būti traktuojama kaip veisti tinkamas ūkinis gyvūnas ir atitinkamai jos vertė negalėjo būti lyginama su veisti tinkančių gyvūnų verte.
Kartu komerciniuose pasiūlymuose nurodyta limuzinų veislės telyčių kaina nereiškia tokių ūkinių gyvūnų rinkos vertės. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. E. V. sąmoningai padarė savo gyvulį bešeimininkį ir bepriežiūrį, nesiėmė jokių veiksmų jam susigrąžinti, sudarė pagrindą nuteistiesiems manyti, kad jis gyvulio atsisakė, todėl tokie nukentėjusiojo veiksmai sudaro pagrindą atmesti reikalavimą atlyginti žalą.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad nuteistieji K. P. ir R. M. žinojo, jog limuzinų veislės telyčia priklauso nukentėjusiajam E. V., todėl kasatoriaus teiginys, kad telyčia turėjo būti laikoma bešeimininkiu ir bepriežiūriu gyvūnu, neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstė CK nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teises ir jų praradimo pagrindus, taip pat Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas ir, nutarties 11–16 punktuose išsamiai išanalizavęs byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, konstatavo, kad visi būtinieji sukčiavimo požymiai – apgaulė, tikslas, tyčia ir svetimo turto įgijimas – yra nustatyti ir atskleisti. Kasatoriaus pateiktos savos įvykių versijos ir duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs K. P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl dokumento suklastojimo, atkreipė dėmesį į tai, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymas nuteistajam inkriminuotas ne už galvijo ausyje įsegtus kitam galvijui priklausančius įsagus, o už tai, kad gyvulių važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Teismas motyvuotai pasisakė dėl skundo argumentų, susijusių su administracinės atsakomybės taikymu dėl įsagų sukeitimo. Be to, teismas kaip nepagrįstus atmetė ir apeliacinio skundo argumentus, kad baudžiamoji atsakomybė už dokumento klastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu negali būti taikoma, nes važtaraštį užpildė ne R. M., o gyvulių pirkėjo atstovas.
3.3. Nukentėjusiojo E. V. pareikštas civilinis ieškinys pagrįstas byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais, netikėti pateiktais duomenimis teismai neturėjo pagrindo. Dėl ieškinio dydžio ir K. P. teiginių, kad jis manė, jog gyvulys yra bešeimininkis, teismai išsamiai pasisakė tiek nuosprendyje, tiek ir nutartyje.
3.4. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo K. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Byloje nustatyta, kad nuteistasis K. P. 2020 m. spalio 5 d. 8 val. prie fermų, esančių (duomenys neskelbtini), limuzinų veislės telyčiai, priklausančiai nukentėjusiajam E. V., sukeitė ausų įsagus (t. y. išsegė šios telyčios įsagą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsegė kitos, nuteistosios R. M. bandoje Nr. (duomenys neskelbtini) registruotos, telyčios Nr. (duomenys neskelbtini) įsagą) ir taip apgaulės būdu savo ir R. M. naudai įgijo E. V. priklausančią limuzinų veislės telyčią; 2020 m. spalio 5 d. gyvulių važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistajai R. M. savo parašu patvirtinus, kad telyčia su įsagu Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruota jos bandoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistieji tą pačią dieną apie 8.20 val. E. V. priklausančią limuzinų veislės telyčią už 627,60 Eur pardavė bendrovei UAB „Biovela-Utenos mėsa“ jau kaip R. M. Abiejų instancijų teismai, padarę išvadą, kad K. P., veikdamas bendrai su R. M., suklastojo tikrą dokumentą (gyvulių važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini)) ir apgaulės būdu įgijo nukentėjusiajam E. V. priklausantį turtą – 627,60 Eur vertės limuzinų veislės telyčią, jų nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
6. Kasatorius, nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teigia, kad jo veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – sukčiavimo dalyko, t. y. svetimo kaltininkui turto. Nuteistojo K. P. nuomone, nukentėjusiajam E. V. priklausiusi ir į kasatoriaus sugyventinės R. M. ūkį atklydusi limuzinų veislės telyčia buvo bešeimininkis ir bepriežiūris gyvūnas, kuris įstatymo nustatyta tvarka tapo R. M. nuosavybe. Todėl, padėdamas R. M. pagauti ir pakrauti į pirkėjo transportą minėtą telyčią, jis veikė būdamas įsitikinęs, kad telyčios savininkas yra ne E. V., o R. M.
7. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnį bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas ūkinis gyvūnas arba gyvūnas augintinis, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų (2 dalis); bešeimininkis gyvūnas – ūkinis gyvūnas arba gyvūnas augintinis, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui (3 dalis). Šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad visi bešeimininkiai ir bepriežiūriai gyvūnai augintiniai, kurių gaudymą organizuoja savivaldybės administracija arba apie kuriuos praneša juos sulaikę asmenys, negalintys laikyti bešeimininkių ar bepriežiūrių gyvūnų augintinių, perduodami globoti gyvūnų globėjui, o bešeimininkiai ar bepriežiūriai ūkiniai gyvūnai – galinčiam laikinai globoti ūkinį gyvūną ūkinių gyvūnų laikytojui (1 dalis); pasibaigus CK 4.61 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui ir nepaaiškėjus gyvūno savininkui, gyvūnas neatlygintinai atitenka jį išlaikiusiam asmeniui (2 dalis).
8. Pagal CK 4.61 straipsnį asmuo, sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai (1 dalis). Policija ar savivaldybės institucija imasi priemonių naminio gyvūno savininkui surasti ir, laikydamosi veterinarijos taisyklių, ieškojimo laiku perduoda gyvūną išlaikyti bei naudotis sulaikiusiam asmeniui arba perduoda jį išlaikyti ir naudotis artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui, jei sulaikęs naminį gyvūną asmuo neužsiima žemės ūkio veikla arba neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti (2 dalis). Jeigu bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas paaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūnas grąžinamas savininkui. Šis privalo atlyginti išlaikiusiam gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas, įskaitant naudą, gautą iš naudojimosi juo (3 dalis). Jeigu per nurodytą laiką gyvūno savininkas nepaaiškėjo, jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną. Šiuo atveju gyvūnas neatlygintinai tenka jį išlaikiusio asmens nuosavybėn (4 dalis).
9. Vadinasi, pagal prieš tai nurodytą teisinį reguliavimą asmuo, sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai. Nuosavybės teisę į tokius gyvūnus juos sulaikęs asmuo gali įgyti tik tuo atveju, kai a) esant nežinomam gyvūno savininkui, gyvūnas perduodamas išlaikyti bei naudotis jį sulaikiusiam asmeniui tol, kol bus surastas gyvūno savininkas, ir b) bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas nepaaiškėja per vieną mėnesį nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.
10. Teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiai daiktai gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (CK 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.61 ir 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).
Tačiau kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-942/2015). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pamestas daiktas ar priklydęs gyvūnas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2012, 2K-7-119/2013).
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į R. M. ūkį priklydusios limuzinų veislės telyčios savininkas buvo E. V. ir tai kasatoriui buvo gerai žinoma. Pavyzdžiui, iš nuteistojo K. P., liudytojo R. G. parodymų matyti, kad priklydusią į sugyventinės ūkį telyčią K. P. liepė E. V. pasiimti, o šis K. P. paprašė ją pagauti ir už tai pasiūlė sumokėti 100 Eur. Anot liudytojo R. G., E. V. skundėsi, kad telyčia sulaukėjusi ir negali jos taip lengvai pagauti, žadėjo bandyti telyčią parsivesti su banda. Iš nuteistosios R. M. parodymų matyti, kad E. V. priklausanti limuzinų veislės telyčia jos ir K. P. sutikimu ganėsi aptvare kartu su jų galvijais. Iš nukentėjusiojo E. V. parodymų matyti, kad jam priklausiusi ir iš jo ūkio pabėgusi limuzinų veislės telyčia buvo agresyvi, sulaukėjusi, ją sugauti buvo sudėtinga, todėl K. P. siūlė atsilyginti, jeigu šis sugautų telyčią; žadėjo pasiimti ją rudenį, kai gins galvijus į tvartą. Taigi duomenų, kad savininkas būtų atsisakęs į R. M. ūkį priklydusios telyčios, byloje nėra. Todėl kasatoriui nebuvo jokio teisinio pagrindo manyti, kad į nuteistosios R. M. ūkį priklydusi limuzinų veislės telyčia tapo jo sugyventinės nuosavybe. Sugavęs nukentėjusiajam priklausančią telyčią, nuteistasis visų pirma apie tai turėjo pranešti E. V. ir ją grąžinti, o ne disponuoti kaip nuosavu turtu ir, kaip nagrinėjamu atveju, ją tarsi nuosavą parduoti.
12. Taigi kasacinio skundo argumentas tuo aspektu, kad kasatoriaus veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – sukčiavimo dalyko (svetimo kaltininkui turto), yra nepagrįstas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat kai nei kaltininkas, nei trečiasis asmuo, kurio naudai veikė kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, kurios turinį sudaro kaltininko suvokimas, kad panaudodamas apgaulę jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ir (ar) kitų naudai įgyja svetimą turtą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-11-628/2022).
13. Tačiau kartu teisėjų kolegija ex officio (iš pareigos) atkreipia dėmesį, kad teismai, priimdami kasacine tvarka skundžiamus sprendimus dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, neatskleidė šio nusikaltimo sudėties buvimo K. P. veikoje ir įrodymais nepagrindė savo išvadų, kad K. P. veiksmai turi visus sukčiavimo sudėties požymius.
14. Sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina (BK 182 straipsnis). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, 2K-71-976/2022). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-166-895/2019). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.
Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021).
15. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad K. P., sugavęs nukentėjusiajam E. V. priklausančią limuzinų veislės telyčią, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išsegė iš jos ausies įsagą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsegė R. M. bandoje Nr. (duomenys neskelbtini) registruoto kito (kritusio) galvijo įsagą Nr. (duomenys neskelbtini), ir kartu su R. M., kuri pasirašė gyvulių važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), taip patvirtindama, kad minėta telyčia priklauso jai, šį galviją pardavė UAB „Biovela-Utenos mėsa“ atstovui V. B.
16. Aptaręs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes surinktų įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad K. P., sukeisdamas galvijų įsagus, savo ir R. M. naudai įgijo svetimą turtą. Tačiau, sprendžiant iš šio teismo nutarties turinio, sukčiavimo požymį – esminę apgaulę teismas susiejo su trečiųjų asmenų, t. y. galvijus supirkusios įmonės, suklaidinimu, lėmusiu jos darbuotojo V. B. veiksmus (nutarties 15–16 punktai). Tuo tarpu apgaulė sukčiaujant, kaip buvo minėta, paprastai yra naudojama prieš turto savininką, teisėtą valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, taip siekiant jį suklaidinti ir pačiam kaltininkui perleisti turtą ar turtinę teisę į jį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2014, 2K-34-697/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kad prieš nukentėjusįjį E. V. būtų panaudota apgaulė, t. y. kad jis kaip nors būtų suklaidintas nuteistųjų, nenustatyta.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą išnagrinėję teismai neatskleidė apgaulės, panaudotos prieš nukentėjusįjį, turinio, susiejant ją su nukentėjusiojo valia perduoti nuteistiesiems savo turtą (telyčią), nepasisakė, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems inkriminuota veika atitinka BK 182 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį ir jos aiškinimą teismų praktikoje, savo išvadų šiuo aspektu nepagrindė.
17. Kasatorius taip pat ginčija ir jo nuteisimą dėl tikro dokumento suklastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
18. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-4-689/2019). Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-696/2015, 2K-385-942/2017, 2K-104-1073/2020).
19. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad nuteistajam K. P. inkriminuotų nusikaltimų – sukčiavimo ir tikro dokumento suklastojimo sudėtys yra aprašytos kartu kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Iš tiesų, teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad dokumento suklastojimas ir suklastoto dokumento panaudojimas yra vienas iš galimų sukčiavimo būdų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2013, 2K-92-648/2019, 2K-303-693/2019). Žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui gauti. Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse nustatytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-82-699/2018).
20. Byloje nustatyta, kad K. P. ir R. M., darydami nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, veikė kaip bendrininkai, t. y. K. P. sukeitė limuzinų veislės telyčiai įsagas ir šią telyčią, jau kaip R. M., pristatė UAB „Biovela-Utenos mėsa“ atstovui V. B. Šis, remdamasis sukeistu limuzinų veislės telyčios identifikaciniu numeriu, tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė į gyvulių važtaraštį, o R. M. šį važtaraštį pasirašė, taip patvirtindama jame įrašytus klaidingus duomenis apie galvijo priklausomybę jai kaip tikrus, ir už telyčios pardavimą gavo pinigus. Taigi, pirmosios instancijos teismas tikro dokumento (gyvulių važtaraščio) suklastojimą iš esmės vertino kaip vieną iš esminių sukčiavimo nusikalstamos veikos sudedamųjų dalių, be kurio, teismo vertinimu, nuteistieji nebūtų galėję apgaule užvaldyti nukentėjusiajam E. V. priklausančio turto ir jo realizuoti. Apeliacinės instancijos teismas dėl sukčiavimo ir tikro dokumento suklastojimo veikų tarpusavio ryšio detaliai nepasisakė; dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį teismas aptarė įrodytais pripažintus nuteistųjų veiksmus ir konstatavo, kad nuteistieji, parduodami limuzinų veislės telyčią kaip vietinių šėmųjų veislės, suvokė, jog nurodo klaidingus, neatitinkančius tikrovės duomenis, tačiau į gyvulių važtaraštį įrašytus duomenis R. M. pasirašydama patvirtino.
21. Taigi, nors iš skundžiamų teismų sprendimų turinio galima suprasti, jog teismai tikro dokumento suklastojimą vertino kaip UAB „Biovela-Utenos mėsa“ atstovo V. B. suklaidinimą, tačiau argumentų, kaip pasireiškė suklastoto tikro dokumento panaudojimas kaip apgaulės priemonė, siekiant įgyti svetimą, E. V. priklausantį turtą (limuzinų veislės telyčią), neišdėstė, t. y. nenurodė, kaip naudojantis minėtu dokumentu buvo suklaidintas nukentėjusysis, kad pats perleistų nuteistiesiems šį savo turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei gyvulių važtaraštis pats savaime, nei jame nurodyti duomenys nuteistiesiems teisės įgyti E. V. priklausančią limuzinų veislės telyčią nesuteikė; iš esmės šiame važtaraštyje buvo įtvirtinti duomenys apie neva R. M. bandoje registruotą gyvulį su konkrečiu identifikaciniu numeriu.
22. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015). Nuosprendyje nenurodžius (neatskleidus) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas, todėl toks baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas esminiu, suvaržančiu kaltinamojo teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242-495/2019, 2K-174-511/2020).
23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendis ir nutartis negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamus aiškumo, tikslumo bei įtikinamumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nuosprendyje neatskleidė ir tinkamai nemotyvavo nuteistajam K. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių, o apeliacinės instancijos teismas nurodytų klaidų neištaisė. Šio teismo priimtoje nutartyje atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių neparemtos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismo padarytos išvados prieštaringos, taip pat ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Dėl civilinio ieškinio
24. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajam E. V. solidariai iš nuteistųjų K. P. ir R. M. priteistu turtinės žalos atlyginimu ir jo dydžiu teigiant, kad paties nukentėjusiojo veiksmai lėmė tai, jog jis prarado jam priklausančią telyčią; be to, priteisto žalos atlyginimo dydis neatitinka buvusios šio gyvulio vertės.
25. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021). Pažymėtina, kad padarytos žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi įstatymo nustatytų kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, tikrina tik tai, ar teismai, nagrinėdami šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis žalos ir jos dydžio nustatymą.
26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. V. civilinį ieškinį patenkino visiškai ir, vadovaudamasis iš esmės vien jo teismui pateiktais kitų ūkininkų (ūkių) komerciniais pasiūlymais, iš nuteistųjų solidariai priteisė 1300 Eur turtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimas dėl priteisto ieškinio dydžio pagrįstumo kelia tam tikrų abejonių. Spręsdami klausimą dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio, teismai kaip neginčijamu įrodymu, jau minėta, rėmėsi kitų ūkininkų (ūkių) komerciniais pasiūlymais, o nustatytų byloje aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė (ar nukentėjusysis siekė susigrąžinti be priežiūros klaidžiojantį gyvulį į savo ūkį ir ar tam dėjo pakankamas pastangas; ar nukentėjusiajam priklausanti telyčia atitiko tuos pačius kriterijus kaip ir limuzinų veislės telyčios, kurių įsigyti komerciniais pasiūlymais buvo siūloma už konkrečią pinigų sumą (pvz., E. V. vertinimu, tai buvo sulaukėjusi, agresyvi telyčia), ir pan.).
27. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas civilinėse bylose yra išaiškinęs, jog CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009). Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiajam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika. Konstatavus CK 6.253 straipsnyje nurodytus pagrindus, teismui paliekama diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti CK 6.253 straipsnio normos taikymo apimtį – visiškai ar tam tikra dalimi atleisti žalą padariusį asmenį nuo atsakomybės (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2016, 3K-3-507-611/2016).
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad byloje padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
29. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ar (ir) nutartis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti esminiai BPK pažeidimai sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą ne tik dėl kasatoriaus, bet ir nuteistosios R. M., todėl darytina išvada, kad yra pagrindas tais pačiais motyvais panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir dėl nuteistosios R. M. (BPK 376 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.