LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. balandžio 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, kurios metu jam uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja G. N. ir paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. Iš G. S. nukentėjusiosios G. N. naudai priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, Ligonių kasoms priteista 91,64 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutartis, kuria G. S. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir ištaisytas rašymo apsirikimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje nurodomos įrodytomis pripažintos G. S. nusikalstamos veikos aplinkybės, pašalinant iš jų formuluotes „kaltinamas tuo, kad“ ir „veikdamas kartu su E. L.“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 5 d. apie 18.00 val. Vilniaus g. 1, Švenčionėlių m., Švenčionių r., viešojoje vietoje, prie Švenčionėlių kultūros centro, norėdamas sudrausminti jaunimą: O. L. ir G. N., kilus tarpusavio žodiniam konfliktui su G. N. ir O. L., pastvėręs G. N. už plaukų ją tampė ir sudavė jai vieną smūgį ranka į galvos sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo G. S. gynėjas advokatas Viktoras Dovidaitis prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Baudžiamojoje byloje nėra nei nukentėjusiosios skundo, nei jos pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas pagal BK 284 straipsnį, gavus O. L. skambutį bendruoju pagalbos telefonu ir policijos pareigūnui surašant tarnybinį pranešimą, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokurorė pateikė pareiškimą dėl kaltinimo pakeitimo į BK 140 straipsnio 1 dalį, tai yra dėl fizinio skausmo sukėlimo G. N. Toks prokurorės veiksmas negali būti prilygintas Generalinio prokuroro rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir BPK 167 straipsnyje nustatytam prokuroro reikalavimui, pagal kurį gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes jame nėra, pirma, jokių duomenų apie tokio veiksmo atlikimo pagrindus bei motyvus, antra, jokių duomenų apie tai, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ir (ar) kad ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.
2.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimas nukentėjusio asmens kaltinimas, vertinant su BPK 167 straipsnio nuostatomis, turi būti suprantamas kaip aiškus ir rašytine forma išreikštas asmens valią atitinkantis pareiškimas, reikalavimas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Nė viename iš nutartyje išvardytų baudžiamosios bylos procesinių dokumentų tokio nukentėjusiosios reikalavimo pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl jai sukelto fizinio skausmo ar kitokiu būdu nurodant pageidavimą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn nėra.
2.3. Kasatorius pažymi, kad baudžiamosios teisės priemonės yra ultima ratio (paskutinė priemonė), tai yra kraštutinės priemonės, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos asmens teisės ar teisėti interesai, todėl, sutikus su apygardos teismo vertinimu, jog nukentėjusioji nurodė, kokiais veiksmais ir kokia žala jai buvo padaryta, nesant jos reikalavimo patraukti G. S. baudžiamojon atsakomybėn, tokių aplinkybių nurodymas nereiškia nukentėjusiosios pozicijos dėl kaltinimo nuteistajam išsakymų. Žalos padarymo fakto ir tariamos kaltės dėl tokios žalos sukėlimo nustatymas nebūtinai turi būti baudžiamosios bylos tyrimo objektas. Savo teises nukentėjusioji galėtų ginti ir civilinio proceso tvarka ir šiame procese aiškintis, kokia ir kaip jai buvo padaryta žala. Be to, viso proceso, vykusio šioje baudžiamojoje byloje, metu kaltinimas nebuvo susietas su tiriamos nusikalstamos veikos visuomenine reikšme, todėl ir kaltinimo pakeitimas teisminio nagrinėjimo metu neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 167 straipsnyje minimo prokuroro reikalavimo.
2.4. Apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam šioje baudžiamojoje byloje priimtas remiantis iš esmės vieninteliu įrodymu – suinteresuoto bylos baigtimi asmens – nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina nė vienas kitas byloje esantis įrodymas. Nukentėjusiosios parodymų apie patirtą smurtą nepatvirtina medicininiai duomenys, nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais teismai grindė kaltinimą nuteistajam, nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų dėl G. S. prieš ją atliktų veiksmų. O. L. pasišalino iš įvykio vietos pasirodžius ten nuteistajam, liudytojai P. P., J. N., G. B., A. R. apskritai nematė įvykio. Nuteistojo nekaltumą įrodo ir socialinės darbuotojos, dirbusios su nukentėjusiosios šeima, paaiškinimai apie nukentėjusiąją – ji apibūdino nukentėjusiąją kaip linkusią į apgavystes, sunkaus charakterio ir impulsyvią asmenybę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ignoravo ir netinkamai, atsietai nuo kitų byloje surinktų duomenų, vertino kitus kaltinimą paneigiančius duomenis – tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų V. K., I. Š., R. J., A. P. parodymus. Minėti asmenys patvirtino, kad joks smurtas (taip pat ir tampymas už plaukų) prieš nukentėjusiąją nebuvo vartojamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė, kuo pasireiškė šių liudytojų parodymų nepatikimumas ir kodėl jie nepatvirtina nuteistojo duotų parodymų apie įvykio aplinkybes.
2.5. Kasatorius pažymi, kad jei nuteistasis, kaip teigiama apkaltinamajame nuosprendyje, būtų sudavęs nukentėjusiajai kumščiu į galvos sritį, nukentėjusiosios galvoje būtų likę žymių, toks poveikis nukentėjusiajai turėjo sukelti ne tik fizinį skausmą, bet ir sveikatos sutrikdymą, kuris būtų užfiksuotas ją iš karto po įvykio apžiūrėjusių medicinos darbuotojų, tačiau jokie medicinos dokumentai to nepatvirtina. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, jau nekalbant apie tai, kokio stiprumo, kokia rankos dalimi į kokią konkrečiai vietą toks smūgis buvo suduotas. Nukentėjusiosios (kuri pati išprovokavo konfliktą) versija, kad nuteistojo veiksmai jai sukėlė fizinį skausmą, yra jos puolimo taktika.
2.6. Kasatorius taip pat pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir ištaisė apkaltinamajame nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimo klaidas, tačiau net ir po to liko neaišku, ar G. S. buvo kaltinamas, ar yra nuteistas už padarytą nusikalstamą veiką.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Išvadas dėl nuteistojo kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas pagrindė ne tik nukentėjusiosios parodymais, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde, bet ir liudytojų O. L., A. R., P. P., G. B. parodymų visuma, taip pat kita bylos medžiaga – parodymų patikrinimo vietoje protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiosios ambulatorinės asmens sveikatos istorijos epikrize, VšĮ Ignalinos rajono ligoninės G. N. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortele ir kt. Tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad G. N. konkrečių sužalojimų nenustatyta, o nustatyta diagnozė – galvos plaukuotosios dalies sumušimas – nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, todėl nevertinama kaip sužalojimas, nepaneigia teismo išvados, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, nes fizinio skausmo sukėlimas, kaip pripažįstama teismų praktikoje, apima tik tuos veiksmus, kurie nesukelia kūno sužalojimo.
3.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus A. R., P. P., G. B., E. A., I. J., V. K., I. Š., R. J., A. P., A. S., V. K., L. Š., paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas tyrė bei analizavo tiek G. S. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, specialisto išvadų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia G. S. kaltę.
3.3. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų V. K., I. Š., R. J. ir A. P. parodymus. Nustatyta, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja objektyviems duomenims, patvirtinantiems, kad prieš G. N. buvo panaudotas smurtas, o šie liudytojai dirbo su G. S. Švenčionių rajono savivaldybei priklausančiose įmonėse, buvo gerai pažįstami ir siejami draugiškų santykių, todėl teismai pagrįstai jų parodymus įvertino kritiškai, kaip siekį padėti G. S. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai argumentavo, kodėl šių liudytojų parodymais nesiremiama ir jie vertinami kritiškai, – todėl, kad jų parodymai prieštarauja objektyviems duomenims, patvirtinantiems, kad prieš G. N. buvo panaudotas smurtas, be to, jie siekia padėti G. S., nes su nuteistuoju juos sieja draugiški santykiai.
3.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, tampydamas G. N. už plaukų ir suduodamas jai vieną smūgį ranka į galvos sritį, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. To skausmo išraišką matė ir tuoj po įvykio priėjusi prie nukentėjusiosios liudytoja A. R., be to, nukentėjusioji kreipėsi ir į medikus, jiems skundėsi skausmu plaukuotoje galvos dalyje, tai užfiksuota G. N. ambulatorinės asmens sveikatos istorijos epikrizėje.
3.5. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad G. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o ne nuteistas už šią nusikalstamą veiką, yra rašymo apsirikimas, o ne esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nes tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aišku, už kokią veiką G. S. nuteistas. Iš kasacinio skundo turinio taip pat darytina išvada, kad nuteistasis suprato, už ką nuteistas, ir apskundė nuosprendį tiek apeliacine tvarka, tiek su gynėjo pagalba kasacine tvarka.
3.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apygardos teismas neturėjo pagrindo taikyti BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes BPK 331 straipsnis reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, ir BPK 331 straipsnio 2 dalis nustato, ką naujame nuosprendyje turi nurodyti apeliacinės instancijos teismas, kai panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o ne naują nuosprendį, kuriuo būtų panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
3.7. Kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidus BPK 167 straipsnio nuostatas, nepagrįstas. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išreikšta skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolas-pareiškimas), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Taigi esminė reikšminga aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusiajam tokį norą ir iniciatyvą parodžius, o ikiteisminio tyrimo subjektui ikiteisminį tyrimą pradėjus, ne nukentėjusio asmens kompetencija yra spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas jo pareikštas noras pradėti baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2004, 2K-346- 303/2017, 2K-134-222/2019).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo G. S. gynėjo advokato V. Dovidaičio kasacinis skundas atmestinas. Dėl BPK 167 straipsnio nuostatų taikymo
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pradedant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo kaltu pripažintas G. S., galėjo būti pradėtas tik esant nukentėjusiosios skundui arba jos teisėto atstovo pareiškimui.
6. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl galimai padarytos BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos. Būtent dėl šios nusikalstamos veikos padarymo byla buvo perduota nagrinėti teisme – nuteistasis kartu su kitu asmeniu, kuris išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo, buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnį. Dėl BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra, t. y. BPK 166 straipsnyje, nustatyta tvarka – gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą teisme, užbaigęs įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi informavo proceso dalyvius, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota į kitą – švelnesnę nusikalstamą veiką, taip pat atnaujino įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje.
Tik vėliau (atnaujinus įrodymų tyrimą) prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį, prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų informuodamas proceso dalyvius apie galimą nusikalstamos veikos kvalifikavimo keitimą, prokuroro prašymas pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą taip pat pateiktas laikantis BPK reikalavimų, G. S. ir jo advokatui buvo sudarytos sąlygos pasiruošti gynybai, tiek iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų, tiek iš nuteistojo gynybos teiktų procesinių dokumentų (apeliacinio ir kasacinio skundų) ir teismo posėdžių protokolų matyti, kad nuteistasis (ir jo gynėjas) viso proceso metu aiškiai suprato, kuo yra kaltinamas, jam buvo žinomos tiek inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės, tiek jos kvalifikavimas.
7. G. S., pakeitus inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pirmosios instancijos teisme, buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį, dėl šios (ir kitų nurodomoje teisės normoje išvardytų) nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokio nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo nebuvo, tačiau jis ikiteisminio tyrimo stadijoje ir nebuvo būtinas, nes, kaip minėta, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos. Teismas, priimdamas nuosprendį dėl kaltinimo, kurio kvalifikavimas buvo pakeistas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra varžomas BPK 167 straipsnio reikalavimų. Priešingu atveju tai reikštų, kad bylą nagrinėjantis teismas, net ir savo iniciatyva pakeitęs nusikalstamos veikos kvalifikavimą, negalėtų nuteisti kaltininko dėl bet kurios iš BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo. Toks teisinis reguliavimas neatitiktų baudžiamojo proceso įstatymo paskirties ir tikslų.
8. Taigi, kasatorius klaidingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje galėjo būti pradėtas tik esant nukentėjusiosios skundui ar jos teisėto atstovo pareiškimui. Šioje byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas (dėl BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos) buvo užbaigtas, byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo proceso pradžia buvo pirmiau minėta pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis. Todėl kasatorius, akcentuodamas tik prokuroro pateiktą prašymą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo pirmosios instancijos teisme, ignoruoja faktą, kad apie galimą veikos kvalifikavimo keitimą proceso dalyviai sužinojo būtent iš bylą nagrinėjančio teismo.
9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net jeigu nusikalstamos veikos kvalifikavimas nagrinėjamoje byloje būtų pakeistas prokuroro iniciatyva ar ikiteisminio tyrimo metu, tai nereiškia BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išreikšta skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Taigi esminė reikšminga aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Nukentėjusiajam tokį norą ir iniciatyvą parodžius, o ikiteisminio tyrimo subjektui ikiteisminį tyrimą pradėjus, ne nukentėjusio asmens kompetencija yra spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas jo pareikštas noras pradėti baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019). Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis dažniausiai nėra profesionalus teisininkas, BPK reglamentavimas, susijęs su ikiteisminio tyrimo pradžia bei kitais formaliais baudžiamojo proceso aspektais, jam nėra žinomas. Nukentėjusiojo pareiga baudžiamojo proceso metu – duoti parodymus (BPK 28 straipsnio 3 dalis), jis taip pat įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, nukentėjusiojo teisė į jo pažeistų interesų gynimą negali būti paneigta ar apsunkinta formaliais procesiniais reikalavimais, kurių šis neprivalo žinoti.
10. Šioje baudžiamojoje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo poziciją dėl nuteistojo veiksmų – nurodė jautusi fizinį skausmą, išsigandusi nuteistojo, po įvykio jautusi nerimą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai atsakė į analogiškus apeliacinio skundo argumentus ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios pozicija tyrimo metu buvo aiški, ji siekė G. S. baudžiamojo persekiojimo, taip realizuodama savo, kaip nukentėjusiosios, procesines teises. Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, pagrįstai konstatuota, kad perdėtai formalus BPK 167 straipsnio nuostatų aiškinimas lemtų baudžiamojo proceso operatyvumo bei ekonomijos principų pažeidimą.
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BPK reikalavimų, o nuteistojo teisės į teisingą teismo procesą bei gynybą nebuvo pažeistos. Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
12. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad bylą narinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Kasatorius akcentuoja, kad nuteistojo kaltė yra grindžiama iš esmės tik vienu nepatikimu įrodymu (t. y. nukentėjusiosios parodymais), kiti bylos duomenys nuteistojo kaltės nepatvirtina. Be to, teigiama, kad nepagrįstai buvo atmesti G. S. palankūs įrodymai – jį teisinantys liudytojų parodymai. Kasatoriaus teigimu, byloje buvo pažeistas baudžiamosios teisės principas, reikalaujantis visas abejones byloje aiškinti kaltinamojo naudai.
13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis). Atlikti įrodymų tyrimą ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir proceso teisme metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas dėl įrodymų vertinimo pasisako tik tiek, kiek tai susiję su galimais baudžiamojo proceso pažeidimais.
14. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, esminiu proceso pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).
15. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi.
16. Kasatorius neteisingai nurodo, kad G. S. kaltė byloje buvo grindžiama tik vienu įrodymu – pačios nukentėjusiosios parodymais, kurie, kasatoriaus teigimu, negali būti laikomi patikimais. Nukentėjusiosios parodymų nepatikimumas kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, bei tuo, kad nukentėjusioji su jos šeima dirbančios socialinės darbuotojos yra apibūdinama kaip sunkaus charakterio, impulsyvi ir į apgavystes linkusi asmenybė. Atsakant į šiuos skundo argumentus pabrėžtina, kad jie yra nukreipti ad hominem (argumentas į žmogų) į nukentėjusiąją, siekiant ją parodyti kaip nepatikimą, tačiau nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu įvykiu. Be kita ko, kasatorius atsietai nuo bendro liudytojos (socialinės darbuotojos) duotų parodymų konteksto vertina liudytojos nuomonę apie nukentėjusiąją.
Apklausiama teismo posėdyje liudytoja L. Š. parodė, kad nukentėjusioji impulsyviai reaguoja į pamokymus (o ne apskritai į visą socialinę aplinką, kaip siekia parodyti kasatorius), o apie tai, kad ji būtų linkusi į apgavystes, liudytoja neparodė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami nukentėjusiosios parodymus, padarė išvadą, kad jie yra nuoseklūs, proceso metu nepakito, todėl nėra pagrindo juos laikyti nepatikimais. Kasatorius taip pat neteisingai nurodo, kad nuteistojo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai aptarė ir kitus įrodymus, pagrindžiančius G. S. kaltę, tai yra nukentėjusiojo O. L., liudytojų P. P., G. B., A. R. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl galimo šių liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi (liudytojos A. R. ir nukentėjusiosios pažinties, nuteistojo ir liudytojo P. P. ankstesnio konflikto) ir motyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl šių asmenų parodymų nepatikimumo.
Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose taip pat remiamasi ir nukentėjusiosios ambulatorinės asmens sveikatos istorijos epikrize, kurioje nurodyta, kad nukentėjusioji, atvežta policijos pareigūnų, skundėsi skausmu galvos plaukuotoje dalyje, teigė, kad ją užpuolė iš matymo pažįstami vyrai, tampė už plaukų, mušė per galvą, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, buvo pastebimas viso kūno tremoras, rekomenduota vaikų gydytojo konsultacija; iš VšĮ Ignalinos rajono ligoninės nukentėjusiosios ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matyti, kad nukentėjusioji labai susijaudinusi, atsisako kalbėtis, verkia, teigė, kad ją sumušė nepažįstami vyrai, sąmonės praradusi nebuvo. Po to pradėjo skaudėti galvą, drebėjo rankos. Diagnozė jai – ūminė stresinė reakcija, galvos sumušimas. Visi pirmiau paminėti įrodymai kartu su kitais įrodymais buvo nurodyti ir įvertinti tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje (BPK 332 straipsnis).
17. Kasatorius taip pat akcentuoja, kad liudytojai P. P., J. N., G. B. ir A. R. apskritai nematė įvykio, todėl ir jų duodamais parodymais remtis sprendžiant dėl G. S. kaltės yra netikslinga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-79-697/2020 ir kt.). Vien tai, kad tam tikri asmenys tiesiogiai nematė nagrinėjamo įvykio, savaime nereiškia, kad jie negali suteikti reikšmingos informacijos byloje. Šioje byloje, kaip minėta, teismai nuteistąjį kaltinančius liudytojų parodymus vertino nepažeisdami BPK reikalavimų, sujungė juos į vientisą grandinę ir, priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiosios parodymus vertino ne besąlygiškai jais remdamiesi, bet juos lygindami su kita bylos medžiaga.
18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė nuteistąjį teisinančius liudytojų V. K., I. Š., R. J. ir A. P. parodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nesiremti nurodytų liudytojų parodymais, pažymėjo, kad visi šie keturi asmenys yra geri nuteistojo pažįstami, juos sieja ir darbiniai santykiai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į šių liudytojų parodymų nenuoseklumą, nes vieni jų nurodė, kad konfliktas truko apie porą minučių, kiti – 10 minučių ar daugiau, be to, liudytojas A. P. neneigė, kad po konflikto buvo ir kalbėjo su policijos pareigūnais, domėjosi įvykiu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šios dalies ir priėmė tokį patį sprendimą – nesiremti nuteistajam palankiais liudytojų parodymais, nes jie ne tik prieštaringi tarpusavyje, bet ir neatitinka kitų bylos duomenų.
Kasacinės instancijos teismas, kaip minėta, įrodymų tyrimo neatlieka, o tik šiuo atveju patikrina, ar įrodymai byloje buvo įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atmetant nuteistajam palankius liudytojų parodymus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pateikė aiškius ir objektyviomis aplinkybėmis paremtus argumentus, kodėl kasatoriaus nurodomų liudytojų parodymai nelaikytini patikimais. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad nė vienam iš byloje esančių įrodymų nebuvo suteikta išankstinė įrodomoji reikšmė, visi įrodymai vertinti pagal bendrą bylos duomenų visumą ir lyginti tarpusavyje, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Bylos duomenų pakankamumas, pripažįstant, jog jų pakanka, kad būtų įrodyta kaltinamojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijos sritis.
19. Teisėjų kolegija neįžvelgia in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės byloje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, pažeidimo. Abejonės baudžiamojoje byloje yra suprantamos kaip objektyvios aplinkybės ar faktai, kurių tikrumo neįmanoma patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintais būdais. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaip tokias abejones kasatorius nurodo jau pirmiau aptartus jį kaltinančius (kasatoriaus vertinimu – nepatikimus) bei teisinančius (kasatoriaus vertinimu – nepagrįstai atmestus) įrodymus, jų vertinimą. Iš visumos pirmiau išdėstytų aplinkybių bei teisėjų kolegijos išvadų matyti, kad G. S. kaltė yra įrodyta taip, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, t. y. remiantis teisėtai gautų įrodymų visumos analize, padarant aiškias ir neabejotinas išvadas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių dėl nuteistojo kaltės, o tai, kad gynyba nesutinka su nuteistojo pripažinimu kaltu, nesudaro pagrindo konstatuoti in dubio pro reo principo pažeidimą.
20. Kasatorius taip pat kelia abejones dėl to, kad G. S. veiksmuose buvo visi BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Vis dėlto kasaciniame skunde šis klausimas yra grindžiamas bylos įrodymų vertinimu bei pakartotiniu jų kvestionavimu. Kaip minėta, įrodymų vertinimo klaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė, o tai, kad kasatorius nesutinka su jam nepalankiomis teismų išvadomis, nelemia jų neteisėtumo. Kasatorius teigia, kad byloje nenustatyta nei kokio stiprumo, kokia rankos dalimi ir į kokią konkrečią vietą buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakankamai aiškiai ir konkrečiai nustatyti ir aprašyti G. S. nusikalstami veiksmai. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajai į galvos sritį sudavė vieną smūgį ranka.
Dar tikslesnis (detalesnis) nuteistojo veiksmų aprašymas būtų ne tik netikslingas, bet ir kai kuriais aspektais neįmanomas. Suduoto smūgio stiprumo nustatymas šioje byloje yra objektyviai negalimas, taip pat ir konkreti smūgio stiprumo išraiška neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes baudžiamoji atsakomybė G. S. kilo už skausmo sukėlimą nukentėjusiajai, o ne už atitinkamo stiprumo smūgio sudavimą. Dar detalesnis smūgio sudavimo aplinkybių nustatymas ir aprašymas neturėtų reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo kaltės, taip pat ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymas negali būti begalinis ar savitikslis procesas. Pakanka, kad būtų nustatytos visos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimą.
Nagrinėjamu atveju minėtos esminės aplinkybės buvo nustatytos, o kasatoriaus pateikiami argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
21. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindami byloje esančius įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė, nuteistojo kaltė buvo įrodyta ir pagrįsta visumos įrodymų analize, argumentuotai šalinant neatitikimus ir prieštaravimus. Padarytos išvados logiškai susietos su bylos duomenimis.
22. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis neatitinka jos turiniui keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kasatoriaus vertinimu, minėtų teisės akto nuostatų pažeidimai pasireiškia tuo, kad iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra aišku, ar G. S. (vis dar) yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, ar vis dėto nuteistas už jos padarymą. Pagal BPK 332 straipsnio 7 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytus rašymo apsirikimus.
Sistemiškai aiškinant BPK 332, 331, 305 straipsnių nuostatas matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, turi surašyti naują aprašomąją dalį ta apimtimi, kiek būtina BPK 305 straipsnio nuostatų įgyvendinimui užtikrinti. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, jos aprašomojoje dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad G. S. yra nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 5 d. apie 18.00 val. Vilniaus g. 1, Švenčionėlių m., Švenčionių r., viešojoje vietoje, prie Švenčionėlių kultūros centro, norėdamas sudrausminti jaunimą: O. L. ir G. N., kilus tarpusavio žodiniam konfliktui su G. N. ir O. L., pastvėręs G. N. už plaukų ją tampė ir sudavė jai vieną smūgį ranka į galvos sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą.
Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis kasatoriaus nurodomų procesinių trūkumų neturi, joje yra patikslinta pirmosios instancijos teismo netinkamai surašyta aprašomoji nuosprendžio dalis ir nurodyta, už kokių konkrečių veiksmų padarymą nuteistasis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
23. Remdamasi visuma išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sudarę sąlygas priimti neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą byloje, todėl kasacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. S. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą. Administracinė atsakomybė