LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 1 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), išnagrinėjo pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios specialistės Astos Končienės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – R. A. – administracinio nusižengimo bylą. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarimu R. A. pripažintas kaltu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį ir nubaustas 1300 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams už tai, kad jis 2019 m. lapkričio 9 d. 20.32 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas sau priklausantį automobilį „Audi A6“ (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtam, aiškiai išreikštam ir ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam (įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos ženklu pažymėto automobilio „Opel Insignia“ (duomenys neskelbtini) švieslentę) uniformuoto policijos pareigūno K. M. reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tęsdamas savo veiką 20.33 val. nepakluso analogiškam policijos ženklu pažymėtą automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) vairavusio uniformuoto policijos pareigūno L. R. reikalavimui ir maždaug iki 20.45 val. važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini), stabdomas įjungus švieslentes ir garsinius signalus, nepakluso policijos ženklais pažymėtų automobilių ekipažų reikalavimui (įjungus švieslentes ir garso signalus) sustabdyti transporto priemonę. Tokiais veiksmais R. A. pažeidė ANK 426 straipsnio 5 dalį.
2. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena R. A. nutraukta.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios specialistės Astos Končienės prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimo priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo argumentai
4. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresnioji specialistė Asta Končienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarimą. Pareiškėja prašyme nurodo:
4.1. Apygardos teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, galėjusį turėti įtakos nutarimui priimti, neįvertino visų administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas pažeidė ANK 566, 567, 569 straipsnių nuostatas. R. A. buvo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, kuris pripažįstamas vienu pavojingiausių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų, keliančių realią grėsmę visam eismui, todėl aplaidus bylos aplinkybių vertinimas suteikia galimybę asmeniui išvengti atsakomybės.
4.2. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutarime, nors pažymi, kad administracinio nusižengimo protokolas surašytas nepažeidžiant ANK 609 straipsnio 1 dalies reikalavimų, aptaria teismų praktiką, pareigūnų reikalavimo sustabdyti transporto priemonę reglamentavimą, tačiau neanalizuoja konkrečios R. A. administracinio nusižengimo byloje kilusios situacijos. Apylinkės teismas išsamiai įvertino visus administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, atsižvelgė į tai, kad prie stabdomo automobilio pareigūnai fiziškai neturėjo galimybės prieiti, nes matėsi, kad atvažiuojanti transporto priemonė stabtelėjusi toliau nuvažiuoja dideliu greičiu, stabdydami automobilį pareigūnai buvo ties ašine vidurio linija, įjungę garso ir šviesos signalus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojos pareigūnės V. J. parodymų. Ši liudytoja, viena iš keturių pareigūnų, matė automobilio vairuotoją, įsidėmėjo jo bendrus bruožus, nors kategoriškai teigti, kad tai R. A., negalėjo, tačiau to taip pat nepaneigė.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, paviršutiniškai vertindamas bylos duomenis, neatsižvelgė į tai, kad R. A. sąmoningai atsisakė duoti paaiškinimus byloje, nenurodė savo buvimo vietos nusižengimo padarymo metu tam, kad nebūtų galima patikrinti galimų vaizdo įrašų, nenurodė savo telefono numerio tam, kad nebūtų galima išanalizuoti asmens pokalbių. R. A. teigė, kad jam priklausančią transporto priemonę vairavo S. S., tačiau šis, apklausiamas byloje, negalėjo nurodyti pagrindinių su padarytu nusižengimu susijusių aplinkybių.
5. Atsiliepimu į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) vyresniosios specialistės Astos Končienės prašymą R. A., kuriam administracinė teisena nutraukta, prašo Institucijos pareiškimo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimą. Atsiliepime nurodoma:
5.1. Institucija prašyme nepagrįstai teigia, kad Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas R. A. skundą, neįsigilino į administracinio nusižengimo medžiagą bei neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų ir priėmė neteisėtą nutarimą. Institucija prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pateikė savo subjektyvų liudytojų parodymų, vaizdo įrašų, kitų įrodymų vertinimą ir netiesiogiai prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš naujo vertinti įrodymus, nors jis iš naujo įrodymų nevertina, o teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, taigi yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių (ANK 662 straipsnio 13 dalis).
5.2. Nesutiktina su Institucijos prašyme dėstoma pozicija, kad apylinkės teismas, priešingai nei apygardos teismas, išsamiai ir detaliai įvertino visus administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis ir konstatavo, kad policijos pareigūnų reikalavimai sustabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikšti. Pareigūnų veiksmai ir naudojami būdai stabdant automobilį neatitinka Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 25, 26, 30.3 punktų ir ANK 426 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Švyturėlių ir garso signalo įjungimas vertintini kaip siekis atkreipti eismo dalyvių dėmesį į važiuojantį policijos ekipažą, tačiau tokiais veiksmais nėra išreiškiamas reikalavimas sustabdyti konkrečią transporto priemonę. Policijos pareigūnai privalėjo per garsiakalbį kartoti reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau to nebuvo padaryta. Kadangi automobilio stabdymas nebuvo aiškiai išreikštas ir neatitiko ANK 426 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nesustojimas negali užtraukti atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-689/2018, Kauno apygardos teismo nutartis Nr. AN2-2-348/2020).
5.3. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad abu policijos automobiliai, važiuodami (duomenys neskelbtini) kryptimi, pravažiuoja posūkį į šalutinį kelią (duomenys neskelbtini) link ir, Dubysos pakalnėje ir įkalnėje nepamatę automobilio, apsisuka atgal, ir tik tada pasuka (duomenys neskelbtini) link, vadinasi, automobilis „Audi“ jiems buvo dingęs iš akiračio. Vaizdo įrašai paneigia pareigūnų parodymus, kad jie matė į keliuką (duomenys neskelbtini) link pasukantį automobilį „Audi“. Policijos pareigūnai 2019 m. lapkričio 9 d. tarnybiniuose pranešimuose ir duodami parodymus teisme nurodė, kad jie automobilį „Audi“ vijosi 180 km/val. greičiu, taip pabrėždami, jog automobilio vairuotojas sąmoningai bėgo, tačiau toks greitis nėra niekur objektyviai užfiksuotas. Kitu automobiliu važiavę policijos pareigūnai nenurodė, kad būtų važiavę tokiu greičiu. Tarnybinio automobilio „Opel Insignia“ vaizdo įrašai nepatvirtina ir pareigūnų parodymų, neva automobilis „Audi“ pristabdė ir po to padidino greitį, nes įraše matosi tolygiu greičiu judantis automobilis.
5.4. Tiesioginis ANK uždavinys nėra saugaus eismo reglamentavimas ir jame negali būti detaliai nustatyti visi uniformuoto policijos ar kitos tarnybos pareigūno veiksmai stabdant transporto priemones. Saugaus eismo automobilių keliais teisiniai pagrindai, valstybės institucijų pareigos įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių, kelių priežiūros institucijų, policijos pareigūnų teisės ir pareigos, kiti saugaus eismo klausimai reglamentuojami kituose teisės aktuose, kaip antai Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, KET, žinybiniuose teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-689/2018).
5.5. Atvejai, kai galima stabdyti transporto priemonę, transporto priemonių stabdymo būdai, policijos patrulio veiksmai, jei transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, reglamentuojami Policijos patrulių veiklos instrukcijoje. ANK 426 straipsnio 6 dalyje ir Instrukcijos 25 punkte nustatytas iš dalies tapatus teisinis reguliavimas, nors Instrukcijos 25 punkte yra nustatyta daugiau stabdomos transporto priemonės vairuotojo dėmesio atkreipimo ir reikalavimo sustabdyti transporto priemonę pareiškimo būdų: Instrukcijos 25 punkte nustatyta, kad transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone įjungus jos mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus; šiuo atveju reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per garsiakalbį.
Jeigu nesant reikšmingų techninių ar fizinių kliūčių policijos patruliai stabdydami transporto priemonę naudoja tik dalį Instrukcijoje nustatytų stabdymo priemonių (pavyzdžiui, per garsiakalbį nekartojamas reikalavimas sustabdyti transporto priemonę), tai nėra vien tik formalus Instrukcijos pažeidimas. Šioje konkrečioje situacijoje policijos pareigūnų pasirinkti veiksmai ir naudojami stabdymo būdai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Apygardos teismas, aiškindamas automobilio stabdymo teisinį reglamentavimą bei aptardamas formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir ja vadovaudamasis, pagrįstai ir išsamiai išaiškino, kad, šioje situacijoje pareigūnams neatlikus Instrukcijoje nustatytų veiksmų, negalima atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentų, kad reikalavimas sustabdyti transporto priemonę nebuvo aiškiai išreikštas.
5.6. Vien tai, kad apygardos teismas, skirtingai nei Institucija ir apylinkės teismas, vertino, kad nėra įrodyta, jog automobilį administracinio nusižengimo padarymo metu vairavo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryta esminių teisės pažeidimų. Išvadą, kad R. A. kaltė neįrodyta, apygardos teismas tinkamai motyvavo ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, vadovaudamasis teisės aktais ir teismų praktika. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad asmens kaltė dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo negali būti grindžiama iš esmės tik prielaidomis ir tikėtinomis išvadomis, kai jo kaltės nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Administracinio nusižengimo byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad automobilį vairavo būtent R. A. Nė viename iš byloje esančių vaizdo įrašų (policijos automobilių, geležinkelio stebėjimo kamerų) nesimato automobilio vairuotojo tiek, kad jį būtų galima identifikuoti, nesimato net to, kiek asmenų važiuoja automobiliu.
Nuo tyrimo pradžios R. A. teigė automobilio 2019 m. lapkričio 9 d. 20.32 val. kelyje (duomenys neskelbtini) nevairavęs, automobilį iš jo namų be jo sutikimo pasiėmė S. S., jis pripažino naudojęsis R. A. automobiliu. Duomenys apie S. S. asmenybę, jam taikytas nuobaudas patvirtina, kad jis yra baustas už greičio viršijimą daugiau nei 50 km/val., tai paneigia apylinkės teismo išvadą, kad S. S. negalėjo greitai važiuoti, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Vien tai, kad S. S. parodymai nesutampa su kai kuriomis objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindas pripažinti, kad automobilį įvykio metu vairavo R. A. S. S. neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl, siekdamas išvengti policijos pareigūnų, galėjo važiuoti ne pagrindiniais keliais, savavališkai pasiimtu R. A. automobiliu naudotis ne vien tik siekdamas sugrįžti namo, be to, galėjo būti ne vienas, perduoti automobilį vairuoti kitam asmeniui.
5.7. Išvadą, kad automobilį vairavo ne S. S., o R. A., apylinkės teismas padarė įvertinęs vienos pareigūnės, kuri buvo viena iš keturių pareigūnų, galbūt stabdžiusių automobilį „Audi“, parodymus. Kaip liudytojai apklausti kiti trys policijos pareigūnai nurodė, kad vairuotojo nematė. Po įvykio tarnybiniame pranešime pareigūnė nurodė, kad vairuotojas buvo vyresnio amžiaus vyras, plikai skusta galva, tačiau apklausta teismo posėdyje ji paaiškino, kad vairuotojas (pagal nuotrauką duomenų bazėje) buvo labai panašus į automobilio savininką R. A., tačiau ji negalinti to kategoriškai patvirtinti. Neabejotina, kad tarnybinis pranešimas surašytas ne iš karto, t. y. ne stabdymo metu, ar radus automobilį, nes fiziškai tai neįmanoma, o vėliau. Policijos pareigūnė nesilaikė jai privalomos Instrukcijos 30 punkto: nepranešė budėtojui apie persekiojamą automobilį ir nenurodė informacijos, kurią ji įsidėmėjo, todėl jos parodymai, neva ji matė vairuotojo bruožus, nėra patikimas įrodymas.
Institucija R. A. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo bando pagrįsti abejonėmis. R. A. proceso metu parodė, kur buvo 2019 m. lapkričio 9 d. vakare, tai teisme patvirtino ir liudytojas. Apylinkės teismas teigė, kad R. A. buvimas kitoje vietoje nepagrįstas jokiais įrodymais byloje, tačiau ne atsakomybėn traukiamas asmuo turi įrodyti savo nekaltumą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo (visi neaiškumai, kurių negalima pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai) principu.
5.8. Išvadą, kad R. A. padarė ANK 426 straipsnio 5 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą, apylinkės teismas padarė remdamasis prielaidomis, tuo tarpu Šiaulių apygardos teismas, objektyviai vertindamas visus įrodymus ir aplinkybes, jas palyginęs su kitomis teismų praktikoje žinomomis situacijomis, padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, jog protokole nurodytu laiku ne jis vairavo automobilį. Vien tai, kad automobilis priklauso R. A., kad jis galimai vizualiai panašus į policijos pareigūnės matytą vairuotoją, savaime neįrodo jo kaltės šioje administracinio nusižengimo byloje. Įstatymas įpareigoja pareigūnus, atliekančius administracinio nusižengimo tyrimą, būti aktyvius ir atlikti visus įstatyme nurodytus veiksmus, būtinus administracinio nusižengimo aplinkybėms ir tą nusižengimą padariusiam asmeniui nustatyti.
Asmenį, padariusį administracinį nusižengimą, privalo nustatyti ir to asmens kaltę, padarius šį nusižengimą, privalo įrodyti administracinį nusižengimą tiriantis pareigūnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT- 7-689/2020). Nepakanka vien tik manyti, kad teisės pažeidimą galėjo įvykdyti atitinkamas asmuo. Asmuo kaltu dėl administracinių nusižengimų padarymo gali būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Šioje byloje nepašalintos abejonės, kurios turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, ir nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad R. A. vairavo automobilį. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinio nusižengimo protokolą surašiusi Institucija neįrodė R. A. kaltės dėl ANK 426 straipsnio 5 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymo.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
6. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios specialistės Astos Končienės prašymas tenkintinas. Dėl įrodymų vertinimo nustatant asmenį, kuris administracinio nusižengimo padarymo metu vairavo transporto priemonę
7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 9 d. 20.32 val. (duomenys neskelbtini) asmuo, vairavęs automobilį „Audi A6“ (duomenys neskelbtini), nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, padidino greitį ir nuvažiavo. Automobilį persekiojusiems policijos ekipažams nepavyko jo pavyti, automobilis pasuko į keliuką link (duomenys neskelbtini), tačiau netrukus jis buvo rastas pievoje, šalia apleisto pastato. Nustatyta, kad stabdytas automobilis priklauso R. A. Teisinio ginčo objektu ir esminiu skirtingų teismų sprendimų pagrindu byloje tapo klausimas, ar pakanka įrodymų konstatuoti, kad automobilį vairavo būtent R. A.
8. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad jų visuma yra pakankama išvadai, jog įvykio metu R. A. priklausantį automobilį „Audi A6“ vairavo pats R. A., o ne kitas asmuo. Tokią išvadą lėmė policijos pareigūnės V. J. parodymai, apibūdinantys automobilį vairavusį asmenį kaip panašų į R. A., taip pat R. A. akivaizdžiai apgaulingas nurodymas asmens (S. S.), kuris neva vairavo automobilį, taip pat paties S. S. parodymų akivaizdus nesutapimas su objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir jų elementarus nežinojimas.
9. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. kad R. A. versija, jog protokole nurodytu laiku ne jis vairavo automobilį, nepaneigta. Šios instancijos teismo vertinimu, R. A. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad S. S. be jo žinios pasiėmė jam priklausantį automobilį ir juo naudojosi, tai patvirtino ir pats S. S. Vien tai, kad automobilis priklauso R. A. ir kad jis vizualiai panašus į policijos pareigūnės V. J. matytą vairuotoją, savaime neįrodo jo kaltės šioje administracinio nusižengimo byloje. Todėl, neturėdamas galimybės pašalinti kylančių abejonių dėl to, kas vairavo automobilį, šį neaiškumą teismas vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
10. Įvertinus byloje esančius duomenis ir teismų pateiktus argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms.
11. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEA- KĮ) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi sau nuosavybės ar kita teise priklausančia transporto priemone ir už ją atsako. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, siekiant išaiškinti teisės pažeidimą, tikrinančio pareigūno, savivaldybės administracijos įgalioto pareigūno reikalavimu transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi šiam pareigūnui nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytus duomenis apie asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi. Transporto priemonės savininkas (valdytojas) arba juridinio asmens vadovas ar kitas atsakingas asmuo, nepateikę šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka. Transporto priemonės savininkas (valdytojas) arba juridinio asmens vadovas ar kitas atsakingas asmuo už pareigų neatlikimą neatsako, jeigu jis prarado transporto priemonę prieš savo valią.
12. Minėtomis įstatymo nuostatomis ne tik nustatyta atitinkama pareiga transporto priemonės savininkui, bet ir suteikta galimybė išvengti nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn už nusižengimą, kurį iš tikro padarė kitas asmuo, neteisėtai ar teisėtai valdęs jam priklausančią transporto priemonę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pripažindamas šį teisinį reguliavimą neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pabrėžė minėtų nuostatų svarbą siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių ir žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis. Vertinant šio teisinio reguliavimo santykį su Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytu draudimu versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, išaiškinta, kad įtvirtintos garantijos negalima aiškinti taip, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas), ja remdamasis, galėtų atsisakyti nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Vadinasi, SEAKĮ 20 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja situaciją, kai, esant neaiškumų dėl to, kas vairavo automobilį nusižengimo metu, įrodinėjimo naštos dalis tenka ir automobilio savininkui, kuris, siekdamas išvengti nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn, privalo pagrįsti, kad jis prarado transporto priemonę prieš savo valią, arba nurodyti asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu teisėtai valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi. Iš nurodyto teisinio reguliavimo taip pat išplaukia, kad transporto priemonės savininkas įstatymo nustatytą pareigą vykdo sąžiningai ir iš tikrųjų padeda nustatyti tiesą byloje. Todėl melagingas pareiškimas apie transporto priemonės praradimą prieš savo valią arba melagingas kito asmens, teisėtai valdžiusio transporto priemonę, nurodymas gali būti teismo traktuojamas kaip viena iš automobilio savininko kaltumą rodančių aplinkybių, ir tai nelaikytina įrodinėjimo tvarkos ir nekaltumo prezumpcijos nesilaikymu.
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įtikinamais ir logiškais argumentais atmetė R. A. versiją, kad įvykio metu jo automobilį vairavo S. S. Antai S. S. parodymuose yra akivaizdžių prieštaravimų. Jis neteisingai nurodė automobilio palikimo vietos atstumą nuo pagrindinio kelio (nurodė apie 50 m atstumą, nors iš tikrųjų atstumas siekė kelis kilometrus), važiavimo greitį persekiojant policijos ekipažams, policijos ekipažų skaičių ir pan. Be to, S. S. apskritai neigė faktą, kad automobilis buvo policijos stabdomas, nurodė netikrą priežastį, kodėl automobilį paliko šalia apleisto pastato (jo versija, kad prietaisų skydelyje užsidegė raudona lemputė, paneigta atlikus automobilio apžiūrą). Šis liudytojas nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis namo važiavo keliu (duomenys neskelbtini), kaip grįžo namo palikęs automobilį.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad S. S. neturi teisės vairuoti, stengdamasis atitikti vairuotojo apibūdinimą į apklausą teisme atvyko visiškai nusikirpęs. Geležinkelio pervažos vaizdo kamerų įrašai patvirtina, kad automobilis „Audi A6“ (duomenys neskelbtini) tą patį vakarą kelis kartus kirto pervažą, tačiau S. S. to nenurodė. Iš turimos informacijos apie ankstesnius S. S. baustumus teismas padarė išvadą, kad jis ir anksčiau prisiimdavo atsakomybę už kitų asmenų padarytus KET pažeidimus vairuojant automobilius. Visos jam paskirtos baudos nebuvo išieškotos. Pats R. A. policijoje į daugelį klausimų apie įvykį atsakinėjo „nežinau“ arba „neatsimenu“, o teisme atsisakė ką nors aiškinti. Nepaaiškino jis ir to, kodėl, neradęs savavališkai paimto automobilio kieme (pagal jo versiją), nesikreipė į policiją ir net nesusisiekė su S. S. Tiek S. S., tiek R. A. atsisakė pateikti duomenis apie savo mobiliojo ryšio telefonus, taip užkirsdami kelią jų versijai patikrinti.
Be to, iš bylos duomenų matyti, kad palikto automobilio vidus buvo galimai padengtas specialia priemone, trukdančia fiksuoti pirštų pėdsakus.
14. Visos šios aplinkybės rodo R. A. ir S. S. versijos neatitiktį tikrovei, bandymą klaidinti teismą ir slėpti nuo jo tikrąsias įvykio aplinkybes. Kartu tai reiškia ir nesąžiningą SEAKĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta administracinėn atsakomybėn traukiamo R. A. nenaudai – kaip viena iš jo kaltumą patvirtinančių aplinkybių. Kartu įvertinęs policijos pareigūnės V. J. parodymus, apibūdinančius automobilį vairavusį asmenį kaip panašų į R. A., teismas padarė išvadą, kad įvykio metu automobilį vairavo būtent R. A. Konstatuotina, kad taip vertindamas teismas įrodinėjimo tvarkos nepažeidė.
15. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nepritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo pareigą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, taip pažeidė ANK 566, 567, 569 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.
16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl neįrodyto R. A. kaltumo grindė ir jo nuosekliais parodymais viso proceso metu. Iš to galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino R. A. parodymų įrodomąją reikšmę. Tačiau tokį vertinimą paneigia anksčiau aptarti bylos duomenys, iš kurių išplaukia priešinga išvada, t. y. kad R. A. savo prieštaringais parodymais klaidino policijos pareigūnus ir teismą nurodydamas, kad įvykio metu jo automobilį vairavo S. S. Dėl to R. A. parodymai byloje apeliacinės instancijos teismo dirbtinai įvardyti kaip nuoseklūs.
17. Nepagrįstos yra ir apeliacinės instancijos teismo išsakytos abejonės dėl to, ar reikalavimas sustabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikštas. Iš pateiktų argumentų net neaišku, kokiais faktais grindžiamos šios abejonės. Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai ištyręs įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, jų duotus parodymus, taip pat policijos automobiliuose įrengtų vaizdo kamerų darytus įrašus, nustatė, kad automobilis „Audi A6“ (duomenys neskelbtini) buvo du kartus stabdomas dviejų policijos ekipažų su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu. Tačiau automobilio „Audi A6“ vairuotojas nesustojo ir, padidinęs greitį, bėgo nuo jį persekiojančių policijos automobilių. Netrukus (vos po 6 minučių) persekiotas automobilis buvo rastas paliktas šalia apleisto pastato.
Jokių abejonių dėl to, kad policijos reikalavimas stabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikštas ir atitiko ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytus teisėtumo požymius ir kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas suprato, jog buvo policijos stabdomas, pirmosios instancijos teismui nekilo. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatyto automobilio „Audi A6“ stabdymo fakto ir teisėtumo nepaneigė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, bet tik pateikė samprotavimus apie policijos instrukcijos, reglamentuojančios automobilių stabdymą, laikymosi svarbą. Taigi apeliacinės instancijos teismo pabrėžta abejonė dėl to, ar reikalavimas sustabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikštas, nėra tinkamai argumentuota ir logiška.
18. R. A. atsiliepime (kaip ir ankstesnėse proceso stadijose) pateiktas argumentas, kad policijos pareigūnai, vadovaudamiesi tarnybine instrukcija, privalėjo per garsiakalbį kartoti reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau to nedarė, taigi netinkamai stabdė transporto priemonę, dėl to nėra galimybės daryti išvadą, kad reikalavimas stabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikštas. Šiam teiginiui pagrįsti daroma nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-689/2018. Tačiau pažymėtina, kad nurodytoje administracinio nusižengimo byloje abejonės dėl reikalavimo stabdyti transporto priemonę buvo pagrįstos tuo, kad policijos patruliai nenaudojo nestojusio mopedo stabdymo priemonių (specialiųjų garso signalų, per garsiakalbį kartojamų reikalavimų), turėdami fizinę galimybę ir užtektinai laiko šiems veiksmams atlikti.
Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota, kad bylos medžiagoje nėra duomenų ir teismų sprendimuose nenurodyta, kokiu konkrečiu būdu buvo stabdoma vairuojama transporto priemonė. Tačiau R. A. administracinio nusižengimo bylos aplinkybės neleidžia daryti tokios išvados. Iš bylos duomenų matyti, kad policijos ekipažai ne tik buvo įjungę švyturėlius ir garso signalą, bet ir kirto kelio vidurio liniją, aiškiai duodami suprasti iš priekio atvažiuojančio automobilio „Audi A6“ vairuotojui, kad šis manevras skirtas būtent jam. Tačiau vairuotojas ignoravo policijos ekipažų veiksmus ir iš karto atitolo nuo jų (šiems greitai apsisukus pavyti nuvažiavusio automobilio nepavyko), taigi nebuvo jokios prasmės naudoti garsiakalbį.
19. R. A. pateiktas argumentas, kad pagal tarnybinę instrukciją policijos pareigūnai privalėjo stabdyti automobilį privažiuodami prie jo ne iš priekio, bet iš galo, taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad vairuotojas galėjo ignoruoti ar neteisingai suprasti policijos ekipažų pastangas jį stabdyti. Nagrinėjamoje situacijoje policijos ekipažai neturėjo galimybės privažiuoti prie stabdomo automobilio iš galo, nes, kol jie apsisukinėjo, automobilis „Audi A6“ nuo jų paprasčiausiai pabėgo. Be to, vairuotojo elgesys, kai jis staiga padidino greitį, pasuko į kaimo vietovės keliuką ir paliko automobilį prie apleisto pastato, parodo, kad jis puikiai suvokė policijos ekipažų veiksmų prasmę, tačiau dėl nenustatytų priežasčių nutarė nuo jų pabėgti.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas byloje esančių įrodymų visumą pakankama R. A. padarytam administraciniam nusižengimui (ANK 426 straipsnio 5 dalis) konstatuoti, įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė proceso teisės pažeidimą, lėmusį nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarimo panaikinimą ir administracinio nusižengimo teisenos R. A. nutraukimą (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimas naikintinas paliekant galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 4 punktu, n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarimą be pakeitimų.